Smurtas prieš vaikus šeimoje

ĮVADAS

Viena iš aktualiausių visuomenės problemų – smurtas. Ši problema egzistuoja gatvėse, smurtas demonstruojamas filmuose, spaudoje ir kt. Nors dauguma vaikų gyvena darniose šeimose, tačiau yra rizikos grupė vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose iš pačių artimiausių žmonių. Šeimoje, kur vaikai turėtų patirti saugumą, būtent ir prasideda smurtas. Šeima kaip institucija pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje išgyvena krizę.

Dauguma suaugusiųjų netiki, kad yra skriaudžiami vaikai, tačiau fizinis smurtas yra dažnas daugelyje Lietuvos šeimų. Nors Lietuvos Konstitucija įtvirtina žmogaus teisę į asmens neliečiamybę, draudžia žmogų kaankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, smurto prieš vaikus atvejai dažnai kartojasi. Smurtas prieš vaiką yra bet koks fizinis bei emocinis jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Deja, daugelyje pasaulio šalių smurtas prieš vaikus vis dar laikomas socialiai ir teisiškai priimtinu. Toks reiškinys akivaizdžiai rodo, kad vaikai neturi valdžios ir jų statusas šeimoje ir visuomenėje yra žemas.

Tyrimo objektas – šeima.

Tyrimo dalykas – vaikas.
Šio darbo tikslas – plačiau pažvelgti į fizinį smurtą prieš vaiką šeimoje, šios rūšies smmurto priežastis ir problemos sprendimo būdus, kadangi toks smurtas visada pažeidžia vaikų fizinį neliečiamumą, rodo nepagarbą jų, kaip žmonių, orumui ir pakerta savigarbą. Vaikai išmoksta neigiamų bendravimo būdų, pagrįstų agresija ir prievarta., prarasdami pasitikėjimą tiek suaugusiais, tiek savimi.

Tyrimo uždaviniai – dėl ko

okių priežasčių smurtaujama prieš vaikus šeimoje.

Tyrimo metodas – pagrindinis duomenų rinkimo, apdorojimo arba analizės būdas. Sudarant anketas, jas analizuojant galima sužinoti, kokios dažniausios smurto prieš vaikus priežastys.
Smurtas yra ta problema, kuri turi rūpėti mums visiems, nepriklausomai, ar mes esame tėvai, ar ne.

1. FIZINIS SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR JO PRIEŽASTYS

Fizinis smurtas – tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:
1. tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai – geriausia terpė prievartai ir smurtui;
2. norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
3. siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
4. nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;
5. paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
6. apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;
7. alkoholizmas;
8. narkomanija;
9. nedarbas;
10. įkalinimas;
11. prostitucija;
12. nuolatinės gyvenamosios vietos neeturėjimas;
13. chroniški neurotiniai tėvų susirgimai.

1.1. Smurtas prieš vaikus gali būti:

Emocinis – pasityčiojimas, žodinė agresija, žeminimas, nuolatinis blogos nuotaikos sukėlimas, parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.

Seksualinis – tai fizinio ar emocinio pranašumo naudojimas siekiant lytinio pasitenkinimo.

Fizinis – kai tyčia žalojamas vaiko kūnas, dažnai tose vietose, kurias slepia drabužiai, nesirūpinimas vaikais; kai tėvai ar globėjai nepatenkina pagrindinių vaiko fizinių bei emocinių poreikių, galima teigti, kad vaikas patiria smurtą.

Smurtas prieš vaikus vertinamas įvairiai: dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama ar net pateisinama. Daugelis autorių ša

alia fizinio smurto mini ir fizinių bausmių sąvoką. Tėvai dažnai pasirenka fizines bausmes. Jiems atrodo, kad tai labai efektyvu, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu, o kartu išlieja savo pyktį. Mūsų visuomenė dar nėra pakankamai nutolusi nuo senųjų auklėjimo tradicijų, kai jos nebuvo labai liberalios : ,,Švelnus kasdienis baudimas buvo tekštelėti per minkštą vietą. Rimtesniu laikoma ,,beržinė košė” – plakimas rykšte. O didžiausia bausmė – tėvo diržas. Kartais baudė kūno dalį, padariusią ,,nusikaltimą”. Kadangi dažniausiai nusikalsta vaiko rankos, tai jis ,,gaudavo per nagus”. Už negražų žodį galėjo būti tekštelta per žandą”.

Fizinės prievartos požymiai: mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai, gumbai, nubrozdinimai, žaizdos, lūžiai, įdrėskimai ant kūno, įvairaus laipsnio gyjančios žaizdos. Vaikai nenoriai kalba apie šiuos požymius, dažniausiai sakosi patys ar atsitiktinai susižeidę.

Galima išskirti keletą priežasčių, kurios sudaro sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai ,,skriaudėjai” vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimiems ir globojamiems. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais.
R. Žukauskienė ir
r kt. autoriai skiria tris pagrindinius tėvų elgesio stilius:
1. autoritetingas;
2. viską leidžiantis;
3. autoritarinis.

2. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS ŠEIMOJE

Šeima – svarbiausias veiksnys, apibrėžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.

Autoritarinio stiliaus tėvams nelengva pasiekti, kad vaikai laikytųsi jų pateikiamų reikalavimų ir taisyklių. Todėl jie dažniausiai vaiko elgesį kontroliuoja bausdami – tiek fiziškai, kartais gana žiauriai, tiek kritikuodami. Vadovauti vaikų elgesiui be fizinių bausmių tėvams nelengva, nes reikia laiko ir pastangų ieškoti kitokių bendravimo būdų.

Tėvai dažnai pasirenka fizines bausmes, nes jiems atrodo, kad tai labai efektyvu, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu, o kartu išlieja savo pyktį. Tačiau tėvai baudžiantys fiziškai, labai retai tepasiekia ilgalaikio efekto. Mušdami tėvai dažniausiai siekia išmokyti vaiką tinkamai elgtis ir nubausti už nepaklusnumą. Suduodami vaikui, tėvai nori jį išmokyti atskirti, kas yra gerai ir kas blogai. Vaikas turi tai žinoti ir dėl savo asmeninio saugumo, ir kad išmoktų laikytis taisyklių. Tėvai moko vaiką pasisaugoti fizinio sužalojimo: kad nepartrenktų gatvėje mašina, kad nenukentėtų nuo ugnies ar elektros, neatsargiai elgdamasis ir kt. Vaikas, sugautas žaidžiant su degtukais ar kaišiojantis vielą į rozetę, greičiausiai st

tipriai gaus per rankas. Šiais ir panašiais atvejais mušimas yra loginis draudžiamo elgesio padarinys. Tėvai muša vaiką, nes yra tvirtai įsitikinę, kad vaikas ilgai atsimins tokią skaudžią pamoką, ir tai padės jam išmokti pačiam saugotis.

Taip pat vaikai baudžiami, kai nesilaiko šeimos taisyklių. Pavyzdžiui, vaikas mokomas nemeluoti, nevogti, neapgaudinėti, bet jis vis vien taip elgiasi, tada ir susilaukia bausmės. Tačiau mušimo kaip loginio padarinio ir auklėjimo priemonės nauda labai ribota. Mušimas – tai tik bausmės už netinkamą elgesį, bet jis nemoko, kaip vaikas turi elgtis. Tėvai muša vaiką ir tada, kai šis daro tai, ko jam tuo metu nebuvo leista daryti.

Bausmė – būtina ir reikalinga elgesio valdymo dalis. Tačiau mušimas, nesvarbu už ką ir kam, vaiką veikia labai neigiamai. Mušdami vaiką, mokome daugiau, negu paklusti taisyklėms ir saugoti save, mušdami įdiegiame baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą ir kartu mokome jį, jog galima mušti mylimus žmones („tėtukas muša tave, nes myli ir nori tau gero“ – tipiškas tėvų paaiškinimas nubaustam vaikui).

Dar labiau neigiamai tolesnę vaiko asmenybės raidą veikia žiaurios bausmės. Tiksliai apibrėžti terminą „žiaurios bausmės“ yra gana sudėtinga, dažniausiai jomis laikomos tos, kurios, palyginti su kitų toje pačioje visuomenėje tėvų taikomomis bausmėmis, yra griežtesnės, žiauresnės. Žiauriai nubausti vaikai laikinai gali būti labai paklusnūs, todėl jų tėvai galvoja, kad tokios bausmės tinkamos. Tačiau iš tikrųjų žiauriai nubausti vaikai yra nusivylę, ir vėliau, išliedami savo jausmus mokykloje ir savo tėvų atžvilgiu, dažniausiai panaudoja elgesio modelį, kurį perėmė vaikystėje, t.y. žiaurumą. Taigi mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Pedagogo J. Geniušio nuomone, apie 80 % tėvų dar muša vaikus.

3. FIZINIO SMURTO POVEIKIS VAIKO VYSTYMUISI

Fizinį smurtą šeimoje patiriantiems vaikams pasireiškia simptomų įvairovė. Žemiau išskirta keletas dažniausių emocinių, mąstymo, elgesio, socialinių ir fizinių prievartos pasekmių vaikams, užaugusiems smurto aplinkoje.

Emocinės.

Jaučiasi kalti dėl prievartos ir kad jos nesustabdė; sielvartauja dėl asmeninių ar šeimos netekčių; sutrikę dėl priešingų jausmų tėvams; baimė būti paliktam, išreikšti emocijas, gyventi nežinioje ir /arba būti sužalotam; pyksta dėl smurto ir chaoso savo gyvenime; depresiški, jaučiasi beviltiški ir bejėgiai; varžomi prievartos pasekmių ir įvykių namuose.

Mąstymo.

Dėl savo elgesio kaltina kitus; įsitikinę, kad galima suduoti artimiems žmonėms, siekiant gauti, ko nori; parodyti pyktį, pasijusti galingam ar priversti kitus rūpintis jais; turi negatyvų supratimą apie save, kylantį iš šeimos bejėgiškumo pojūčio; neprašo to, ko jiems reikia, juo labiau, ko nori; nepasitiki; įsitikinimas: jausti pyktį yra blogai, nes dėl to žmonės sukelia skausmą.

Elgesio.

Išsikrovimas elgesiu – priešingai – atsiribojimas; daug siekiantis – priešingai – nieko nesiekiantis ; atsisakymas lankyti mokyklą; rūpestingi, atidesni kitiems negu sau, pakeičia tėvus; agresyvūs – priešingai – pasyvūs; rigidiška gynyba (laikosi nuošaliai, sarkastiškai, gynybiški, mąsto ,,juoda – balta”; pernelyg siekia dėmesio (dažnai kraštutiniu elgesiu); nekontroliuojamas elgesys, nepajėgia nustatyti sau ribų ar laikytis nurodymų.

Socialinės.

Izoliacija nuo draugų ir giminių; santykiai dažnai audringi, prasideda intensyviai ir staigiai nutrūksta; sunku pasitikėti, ypač suaugusiais; blogi pykčio valdymo ir problemų sprendimo įgūdžiai; perdėtas aktyvumas socialinėje veikloje, kad išvengtų namų gyvenimo; santykiuose su bendraamžiais gali būti pasyvus arba konfliktiškas; įsitraukia į savanaudiškus santykius kaip auka arba išnaudotojas; žaisdamas su bendraamžiais tampa nepaprastai šiurkštus.

Fizinės.

Somatiniai nusiskundimai (galvos, pilvo skausmai); nervingi, nerimastingi, trumpam sukaupia dėmesį (dažnai klaidingai diagnozuojamas dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sutrikimas); nuovargis, mieguistumas; dažnai serga; bloga asmens higiena; psichomotorinio vystymosi regresas (šlapinimasis į lovą, nykščio čiulpimas, priklausomai nuo amžiaus); nejautrumas skausmui; labai rizikingi žaidimai ir užsiėmimai.

Visos šios blogybės kyla dėl fizinių bausmių ir kitokių vaikams taikomų smurto formų. Žiauriai nubausti vaikai yra nusivylę ir vėliau, išliedami savo jausmus mokykloje ar savo tėvų atžvilgiu, dažniausiai panaudoja elgesio modelį, kurį perėmė vaikystėje, tai yra žiaurumą: ,,Nereikia pamiršti, kad žiauraus elgesio su vaiku padariniai pasireiškia gerokai vėliau (pradinėje mokykloje ar paauglystėje), ir tada ką nors pakeisti jau būna sunku.”.

3.1. Seksualinė prievarta

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas.

Finkelhor ir Korbin pateikia tokį vaikų seksualinės prievartos apibrėžimą: „Vaikų seksualinė prievarta (VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio“. Pagal šį apibrėžimą, VSP – tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

Seksualinė prievarta:
1. Išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti;
2. Vaiko panaudojimas pornografijai;
3. Lytinių organų demonstravimas;
4. Atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką ar sukelti jos (jo) susidomėjimą;
5. Leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus ar pornografinius žurnalus.

Seksualinės prievartos priežastys:
1. Skurdas;
2. Norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
3. Siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
4. Nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;
5. Paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
6. Apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

3.1.1. Vaikų seksualinės prievartos simptomai

Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo įvyko, tačiau jo elgesys pasikeičia. Toliau išvardinti požymiai gali padėti nustatyti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą:

Somatiniai simptomai:
1. vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai;
2. genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai);
3. šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (nevalingas);
4. venerinės ligos;
5. genitaliniai skausmai ar niežulys;
6. svorio didėjimas (dėvi laisvus, neišryškinančius kūno drabužius);
7. kompulsyvi masturbacija, masturbuojasi kitiems matant;
8. apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo sutrikimai, pvz., anoreksija);
9. pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);
10. neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;
11. nemalonus kvapas (nesirūpina asmens higiena).

Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:
1. emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;
2. konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;
3. staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;
4. nenustygimas vietoje;
5. elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);
6. vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);
7. dažnas bėgimas iš pamokų;
8. užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);
9. greitas susierzinimas, kantrybės stoka;
10. netinkamais būdais rodomas prieraišumas suaugusiems (genitalijų glamonėjimas, erotiški bučiniai);
11. nenoras persirenginėti fizinio lavinimo pamokoms mokykloje (savo kūno gėdinimasis);
12. priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai suaugusius pamaloninti;
13. nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis (mokytoju, gydytoju);
14. atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto, šalinimasis);
15. mažai draugų;
16. tėvai neleidžia vaikui nakvoti draugų namuose;
17. drovisi paliestas;
18. nepakankama savigarba ir savimonė;
19. perdėtas domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu;
20. ankstyvi pagal amžių seksualiniai žaidimai;
21. bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti.

3.2. Problemos sprendimo būdai ir galimybės

Pirmasis žingsnis fizinio smurto, kaip neigiamo visuomenės gyvenimo fenomeno, pripažinimas. Vaikų teises Lietuvoje gina įvairios vyriausybinės institucijos ir apie 40 visuomeninių organizacijų. Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslai – įgyvendinti pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, organizuoti ir koordinuoti vaiko teisių tarnybų veiklą rajonuose ir miestuose. Į fizinio smurto problemą šeimoje orientuota ir socialinių darbuotojų veikla. Būtina padėti vaikams ir jaunuoliams bei jų šeimoms spręsti iškilusias socialines problemas, mobilizuojant jų pačių vidinius resursus arba organizuojant pagalbą iš valstybinių ir nevalstybinių socialinių struktūrų; organizuoti veiklą, padedančią realizuoti ir koreguoti klientų poreikius; aiškintis priežastis, sukėlusias socialines problemas, rinkti, analizuoti ir įvertinti duomenis bei tyrimų rezultatus apie klientų socialinę situaciją, tirti klientų socialinius poreikius; bendradarbiauti su kitomis institucijomis, su šeimos nariais siekiant efektyvios, visapusiškos socializacijos, koordinuoti bendras paslaugas su bendrojo lavinimo mokyklomis; tvarkyti dokumentaciją apie esamą klientų socialinę situaciją bei pokyčius, rengti ir teikti klientams bei suinteresuotoms institucijoms reikiamą informaciją, konsultuoti sprendžiant socialines problemas bei konfliktus; surasti įstaigas, organizacijas, kurios gali suteikti konkrečią socialinę, psichologinę, materialinę pagalbą klientams bei jų šeimoms.

Socialiniai darbuotojai turi lankytis šeimose, kuriose gyvena žalojami vaikai. Pokalbių metu aiškinamasi, kaip ne tik vaikas, bet ir tėvai, broliai, seserys turi padėti vieni kitiems spręsti šeimoje iškilusias socialines problemas. Socialiniai darbuotojai gali nukreipti kitus šeimos narius į pedagoginį – psichologinį centrą, globos ir rūpybos skyrių, darbo biržą, psichiatro konsultacijas, anoniminių alkoholikų klubus ir kitas institucijas.

4. PAGALBA IR INFORMACIJA PATYRUS SMURTĄ

Klaipėdoje:
• Klaipėdos ,,Jaunimo linija” (nemokama) Tel.: 8 800 66366 (17 – 6, kasdien)
• Pedagoginis psichologinis centras, Smiltelės 22, Tel.: 365860
• Savivaldybių policijos prevencijos skyrius, Taikos pr. 63, Tel.: 354606
• Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kanto 11, Tel.: 412407
• Laikinosios paramos vaikams grupė (dirba visą parą), Šilutės pl. 8, Tel.: 412283

Vilniuje:
• ALF Paramos vaikams centras, Tel.: 790624
• Jaunimo psichologinės paramos centras, Tel.:614715
• Lietuvos vaiko teisių gynimo organizacija ,,Gelbėkit vaikus”, Tel.: 610815
• Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Tel.: 754085

Kaune:
• Kauno jaunimo linija, Tel.: 8 800 77277
• Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Tel.: 8 37 424835
• Kauno psichologinės pagalbos telefonas, Tel.: 8 800 76260

Alytus:
• Alytaus psichologinės pagalbos telefonas, Tel.: 8 315 75554

Šiauliuose:
• Šiaulių jaunimo linija, Tel.: 8 800 11111

ANKETA

Mano nuomone, tyrimui „Smurtas prieš vaikus šeimoje“ tinkamiausias informacijos rinkimų metodų instrumentarijus yra anketa.

1. Su kuo tu gyveni?
a. su mama
b. su tėčiu
c. su mama ir tėčiu
d. su globėjais

2.Ar tavo tėvai (globėjai) dirba?
a. dirba abu tėvai (globėjai)
b. dirba tėtis (globėjas)
c. dirba mama (globėja)
d. nedirba nei vienas iš tėvų (globėjų)

3.Ar tavo tėvai (globėjai) tau ką nors nuperka ar duoda pinigų už tavo gerą elgiasį, mokslą ar darbą?
a.taip
b. ne
c. labai retai

4.Ar tave tavo tėvai (globėjai) baudžia už blogą elgiasį, mokslą ar darbą?
a.taip
b. ne

5. ar dažnai tave baudžia?
a.keletą kartų per dieną
b.kartą per dieną
c. baudžia tik tada, kaip labai blogai pasielgiu
d. nebaudžia visai

6.Kokią bausmę tau dažniausia skiria?
a.muša
b. neišleidžia į lauką
c. tave bara
d. pamoko kaip reikia elgtis

7. Kuo tave tėvai (globėjai) dažniausia muša?
a. diržu
b. ranka
c.kuo papuola
d. niekuo nemuša

8. Kuris iš tavo tėvų (globėjų) tave muša dažniau?
a. mama (globėja)
b. tėtis (globėjas)
c.abu
d. nemuša nei vienas

9.Ar tavo tėvai (globėjai) dažnai vartoja alkoholį (samanę, degtinę, vyną, alų.)?
a.kiekvieną dieną
b. kartą per savaitę
c. kelis kartus per savaitę
d. per šventes
e. alkoholio nevartoja

10. Kuris iš tavo tėvų (globėjų) dažniau vartoja alkoholį?
a.alkoholį vartoja tėtis (globėjas)
b. alkoholį vartoja mama (globėja)
c. alkoholį vartoja abu tėvai (globėjai)
d.alkoholio tėvai (globėjai) nevartoja

11.Ar tau gera gyventi su tėvais (globėjais)?
a. taip
b. ne
c. norėčiau, kad jie labiau manimi rūpintųsi

IŠVADOS

Smurtas prieš vaikus yra nenaujas reiškinys. Jis visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto, o valstybė ir visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Smurto problema yra ne tokia, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės sprendimas, potvarkis, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos kūrimas. Tik suvienijus visų, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos, specialistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, ministerijų bei savivaldybių pastangas, galima sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

Taigi, pavojus patirti žiaurų elgesį vaikams kyla beveik visur: gatvėje, mokykloje, ligoninėse, tačiau skaudžiausias žiaurus elgesys patiriamas šeimoje. Vaikai, tėvų smurto aukos, pasižymi sumažėjusiu ar visišku saugumo praradimu, būtinu vaiko normaliam bei pilnavertiškam vystymuisi. Tuomet vaikas jaučiasi nepilnavertis, blogas, nereikalingas, nemylimas. Bet kokia žiauraus elgesio forma vaikui sukelia labai įvairius padarinius, tačiau juos visus vienija vienas dalykas – padaryta žala vaiko fizinei ar psichologinei sveikatai bei tolimesnės socializacijos sėkmei.

Todėl būtina ugdyti vaikuose socialinius įgūdžius, kad jaunoji visuomenės karta taptų psichologiškai brandžiomis bei sąmoningomis asmenybėmis. Tačiau turi vykti ne tik darbas su nuskriaustu vaiku, o bendras darbas su visa šeima: tiek smurtautojais, tiek aukomis ar pasyviais, neutraliais stebėtojais.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Ar teisus stipresnis? Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje. (1999). Vilnius.
2. Arlauskaitė Ž. (1998). Tikra knygelė apie skriaudą. І dalis. Vilnius.
3. Černius V. (1997). Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. Kaunas.
4. Dereškevičius P. (1976). Paauglių agresija (pabėgimai ir jos šalinimo būdai). Vilnius.
5. Gray J. (2001). Vaikai kilę iš dangaus. Vilnius.
6. Gudzinevičiūtė O. L. (1998). Smurtas šeimoje. // Jaunuolės socializacija: Šeima ir mokykla. Šiauliai. P. 39 – 40.
7. Kaip apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos. [žiūrėta 2004–06–25]. Prieiga per internetą: http: // www.psichika.lt / pat9.html.
8. Kairys J. (2001). Tarp problemos ir pagalbos. Kintava.
9. Kurienė A., Pivorienė R. V. (2000). Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. Vilnius.
10. Leliūgienė I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas.
11. Miškinis K. (1993). Šeimos pedagogika. Vilnius.
12. Navaitis G. (1996). Psichologinė parama šeimai. Šiauliai.
13. Newell P. ir Hammarberg Th. (2002). Teisė nebūti mušamam. // Vaikų teisės: Nuostatų įgyvendinimas. Vilnius. P. 68 – 69, 101 – 110.
14. Psichologijos atlasas. II tomas. (2002). Vilnius.
15. Smurtas – kas tai? [žiūrėta 2004–06–25]. Prieiga per internetą: http: // www.sam.lt / lt / visuompsichsveik /smurtaskastai/
16. Smurtas – problema ar gyvenimo norma? [žiūrėta 2004–06–25]. Prieiga per internetą: http: // www.bernardinai.lt / index.pxp?exp=1&s_id=123&n-id=4717〈=lt
17. Socialinio pedagogo darbo knyga. Socialinis ugdymas VII. (2002). / Redakcinė kolegija. Vilnius.
18. Suslavičius A. (1995). Socialinė psichologija. Kaunas.
19. Tavorienė V. Sumuštą vaiką atėmė iš tėvų. // Valstiečių laikraštis, 2004, liepos 13, p. 21.
20. . Žukauskienė R. (2001). Raidos psichologija. Vilnius

Leave a Comment