TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………..21. ATVEJO ANALIZĖ………………………………………………………………………………………….31.1.Vaiko specialiųjų poreikių apibūdinimas……………………………………………………….31.2. Šeimos mikroklimatas ir ekonominė padėtis………………………………………………….31.3. Socialinė valstybės parama…………………………………………………………………………31.4. Ugdymo institucijos atitikimas pagal vaiko gebėjimus……………………………………41.5. Šeimos ryšiai su aplinka, bendravimo ratas……………………………………………………42. GALIMI SOCIALINIŲ PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI………………………………….5 IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………7LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………..8ĮVADASŠiuo metu labai daug kalbama apie neįgalių žmonių integraciją į visuomenę, tačiau reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje vis dar vyrauja neigiami stereotipai neįgaliųjų žmonių atžvilgiu. Todėl labai svarbu, kad sveikas žmogus išmoktų pažvelgti į neįgalų žmogų, kaip į save patį. Mes visi vienodi ir jau rytoj galime atsidurti šalia tų, kuriuos šiandien paniekiname kaip nevisaverčius vien dėl to, kad jie yra neįgalūs. Neįgaliems žmonėms reikalinga visuomenės parama, kad jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Taip pat ypatingas dėmesys reikalingas šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Svarbu, kad patys tėvai apsiprastų su neįgalaus vaiko gimimu. Integracija turi prasidėti šeimoje, sulaukusioje neįgalaus vaikelio. Tačiau, tam, kad įvyktų sėkminga integracija į šeimą, jai turi padėti specialistai, draugijos, draugai. Tikėtina, kad įvykus sėkmingai integracijai į šeimą, vaikas bus sėkmingai integruotas į visuomenę, nes nuo tėvų priklauso, kaip jie pateiks savo vaikelį visuomenei, kaip išugdys jo asmenybę, gebėjimus, kaip išmokys gyventi su negalę.1. ATVEJO ANALIZĖ1.1. Vaiko specialiųjų poreikių apibūdinimasLukas gimė 2003 m. su įgimta vidutinio sunkumo negale. Jam diagnozuotas vaikų cerebrinis paralyžius. Cerebrinis paralyžius – tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų dalių, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo. Be cerebrinio paralyžiaus jam diagnozuota širdies liga, polinkis į epilepsiją. Vaikas moka sėdėti, vaikšto, vedamas už rankų, pradeda pats valgyti, tačiau beveik nekalba. Judėdamas labai greitai pavargsta. Kartu pakenkta ir rankų veikla. Viską daro su kaire ranka, kartais panaudoja ir dešinę, bet labai retai. Lukas sunkiai paima daiktą, kartais bando su juo žaisti. Dažnai būna neramus, dirglus. Jam būdingas baimės ir nesaugumo jausmas. Vaikas bijo pargriūti, stiprių garsų, triukšmo ir kitų stiprių dirgiklių. Lukas greitai pavargsta, jam sunku ilgai dirbti, būti aktyviu.1.2. Šeimos mikroklimatas ir ekonominė padėtis
Luką ir motiną sieja labai stiprus ryšis. Jų santykiai labai artimi ir šilti. Mama beveik visą savo laiką skiria sūnaus priežiūrai ir ugdymui. Vaikas konsultuojamas gydytoju, ugdomas namuose pagal specialistų rekomendacijas. Luko tėvas yra miręs. Motina ištekėjo antrą kartą. Vaiko ir patėvio santykiai šilti, bet nelabai artimi. Vyras mažai laiko praleidžia kartu su šeima, nes didesnį laiko dalį praleidžia darbe. Jo atlyginimo pakanka visai šeimai išlaikyti. Ekonominė padėtis gera, todėl žmona gali leisti sau nedirbti ir prižiūrėti sūnų namuose, kas jai labai svarbu. Šeima gauna valstybės paramą. 1.3. Socialinė valstybės paramaLukui paskirtos šios šalpos išmokos: šalpos pensija, transporto išlaidų tikslinė kompensacija, priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija. Kas mėnesį šeimai kompensuojamos sauskelnės. Du kartus į metus vaikui skiriami kelialapiai į sanatoriją. Taip pat kompensuojami kai kurie vaistai.1.4. Ugdymo institucijos atitikimas pagal vaiko gebėjimusVaiką stebi ir gydo vaikų neurologas ir pediatras. Gydytojas nustatęs medicininę ir raidos diagnozes, sudarė gydymo ir reabilitacijos planą. Motinai teikiama informacija apie galimą tolesnę vaiko raidą, esant reikalui, siunčiama konsultuotis pas kitus specialistus. Kas pusę metų vaiką konsultuoja ortopedas. Ortopedo kontrolė būtina ankstyvai deformacijų profilaktikai. Šiuo metu su vaiku intensyviai dirba logopedas. Jis padeda vaikui pažinti pasaulį, moko kalbėti, žaisti. Nuo šių metų rugsėjo mėn. Lukas pradėjo lankyti ugdymo centrą „Viltis“. Ugdymo centras ”Viltis”- naujo tipo švietimo institucija, teikianti pagrindinį specialųjį išsilavinimą Vilniaus mieste ir rajone gyvenantiems vaikams ir jaunuoliams, turintiems žymius kompleksinius raidos bei žymius judesio padėties sutrikimus. Daugelis Ugdymo centrą lankančių mokinių neturi verbalinės komunikacijos, nekalba, todėl šie mokiniai mokomi bendrauti naudojant įvairias pagalbinės komunikacijos sistemas: daiktus, nuotraukas, paveikslėlius. Ugdymo centro mokiniams teikiamos transporto paslaugos, vaikai atvežami ir išvežami iš mokyklos ir į mokyklą.1.5. Šeimos ryšiai su aplinka, bendravimo ratasVisą laisvą laiką motina skiria vaiko ugdymui, vežiojimui pas specialistus. Mama stengiasi visais būdais padėti vaikui atskleisti visas jo galimybes, padėti jam tapti savarankišku. Vasarą vaikas gydėsi Druskininkuose, sanatorijoje „Saulutė“. Sanatorijoje vaikui buvo skiriamas masažas, mankšta, įvairios vonios, purvo procedūros, ergo terapija (mankšta rankoms), logopedas, baseinas, karšti įvyniojimai. Ergo terapeutas – specialistas, kuris padeda formuoti vaiko savarankiškumą, moko vaiką buitinių higieninių įgūdžių, padeda lavinti rankos judesius. Žaidimas – pagrindinis vaiko darbas. Ergo terapeutas parenka vaikui žaislus, taiko jutiminę (sensorinę) simuliaciją, padeda išvengti kūno deformacijų, moko vaiką piešti, rašyti. Po sanatorijos žymiai pagerėjo Luko savijauta. Jis pradėjo daryti pirmus žingsnius savarankiškai, gerai valdyti kairę ranką. Laisvalaikį šeima bendrauja su kitomis šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus. Kartu jie pasidalina patirtimi, rūpesčiais. Tačiau šeima mažai dalyvauja visuomenės gyvenime. Mama bendrauja tik su panašiomis šeimomis ir medicininių įstaigų specialistais.2. GALIMI SOCIALINIŲ PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI
Minėtas atvejis atskleidžia šeimos pastangas kuo daugiau padėti vaikui. Mama prisiėmusi atsakomybę už vaiko ugdymą ir priežiūrą namuose. Į vaiko ugdymą įtraukta daug specialistų, turinčių tam tikrus įsipareigojimus. Mama ištisai ieško pagalbos, vyksta su vaiku į sanatorijas. Tačiau mama nelinkusi būti aplinkoje kartu su sveikais vaikais. Vaikas lanko specialų darželį, bendraujama su neįgalius vaikus auginančiomis šeimomis, nedalyvaujama renginiuose, viešosiose įstaigose (nemedicininėse). Luko motina tarsi bando apsaugoti vaiką nuo jį supančio pasaulio. Iš susidariusios situacijos galima daryti išvada, kad pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir jo šeimai, o ypatingai – motinai. Mažai kalbama apie tėvų, auginančių neįgalius vaikus psichologinę naštą, jų neviltį ir pyktį, prislėgtumo ir kaltės jausmus, sunkumą priimti savo vaiko trūkumus. Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Tačiau daugelis tėvų, kurie mokosi priimti ir suprasti savo vaiką, patiria panašius jausmus.
Luko mama bendrauja su panašaus likimo šeimomis, tačiau jai reikėtų ir psichologo konsultacijos, kuris konsultuotų šeimą, padėtų spręsti psichologines problemas. Svarbiausia, kad mama, auginantį kitokį vaikelį integruotųsi į visuomenę, o tada ir vaikelį būtų galima lengviau integruoti. Integracija turi prasidėti šeimoje sulaukusioje kitokio vaikelio, bet neįgalaus vaikelio sulaukusiai šeimai turi padėti specialistai, draugijos, nes vienai pačiai mamai, šeimai integruotis labai sunku. Labai svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvams rekomenduotinas toks vaiko ugdymas, kuris skatintų jo vystymąsi, todėl be specialistų pagalbos neįmanoma apsieiti. Taip pat svarbu įtraukti kitus šeimos narius į vaiko ugdymą, priežiūrą, nes iš pateiktos situacijos matyti, kad vaiku rūpinasi daugiausia vaiko motina, kiti šeimos nariai teikia tik materialinę paramą. Šeima turi būti skatinama aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, lankyti parodas, renginius. Atsiradus bendriems interesams galėtų užsimegzti stipresnis ryšis tarp sutuoktinių, nes šiuo atveju mama paskendusi rūpesčiuose dėl sūnaus, tėvas – darbuose. Sutuoktinių abipusė parama ir dalyvavimas pagerintų santykius šeimoje. Tėvai turėtų leisti vaikui žaisti kieme su sveikais vaikais. Geriausiai, kad Luko mama papasakotų sveikų vaikų tėvams apie savo vaiką ir jo ligą, jo įmanomą elgesį. Nes nuo tėvų požiūrio ir auklėjimo priklauso ir jų vaikų elgesys, o reikia pripažinti, kad dažnai mūsų vis…uomenė bijo neįgalių žmonių, bijo, kad jie gali apkrėsti juos savo neįgalumu. Dažnai tai įvyksta dėl nežinomybės, dėl nemokėjimo elgtis su tokiais žmonėmis. Todėl labai svarbu, kad patys tėvai padėtų aplinkiniams suprasti jų vaiką, neatstumtų jų. Kuo aktyviau vaikas dalyvaus kasdieniniame gyvenime ir veikloje, tuo geriau supras ir išmoks šeimos bei visuomenės elgesio taisykles. Svarbu, kad ir ugdymo įstaigoje vaikas dalyvautų įvairioje kasdieninėje veikloje. Svarbiausia – nereikia pamiršti, kad neįgalus vaikas, kaip ir kiekvienas kitas vaikas, turi jausmus, norus, savus poreikius, net savo nuomonę. Jis turi nuostabų ir tik jam būdingą vidinį pasaulį.IŠVADOS
Tėvai, susilaukę neįgalaus vaikelio jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos. Jie sielvartauja neturėdami tokio vaiko, kokio laukė, iš kurio daug tikėjosi. Jie pyksta ant likimo ar gyvenimo, kuris pakišo jiems tokį netikėtumą. Jie jaučiasi nevykėliai, nesugebėję pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Jie žino, kad yra nekalti dėl vaiko negalios, tačiau sveika nuovoka nepaklūsta jausmams: „Jei niekas nekaltas, kaip tai galėjo atsitikti?“. Labai svarbu laiku suteikti paramą tokioms šeimoms. Svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Svarbiausias tikslas – padėti vaikui įveikti negalią ar bent sumažinti ją, ugdyti asmenybę, gebėjimus. Jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų darnus specialistų būrys (gydytojas, psichologas, socialinis darbuotojas) turėtų lankytis jo šeimoje, patarti tėvams, kaip auklėti ir lavinti vaiką, pagelbėti iškilus kokiems rūpesčiams. Itin svarbu lavinti vaikučio savarankiškumą, kalbą, dedant socialinio elgesio pamatus. Kiekvienam vaikui tikslinga ieškoti individualių bendravimo priemonių. Tam reikėtų kūrybiškai pritaikyti buities reikmenis, įvairias medžiagas, šviesti tėvus. Vaikai su negalia paprastai viską žymiai lėčiau išmoksta, bet jų jausmai ir poreikiai tokie pat kaip ir kitų, sveikų besivystančių bendraamžių. Visų tokių vaikų tikslas yra vienas – kad visuomenė priimtų juos tokius, kokie jie yra, kad mylėtų šeima, kad visada galėtų būti šalia sveikų bendraamžių ir tarp jų rastų draugų. Daugeliui neįgalių vaikų savarankiškai tai nėra pasiekiama, todėl jiems reikalinga kvalifikuota kompleksinė pagalba (medicininė, psichologinė, socialinė).LITERATŪRA
1.Lietuvos Respublikos neįgaliųjų integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983)2.www.socmin.lt3.www.sam.lt4.www.vaikosveikata.lt