Birštono vidurinė mokykla
F-22 “Raptor”
[pic]
Parengė: Darijus Aliuskevičius
Mokytojas: Algis Guobys
F-22 „Raptor“ galima drąsiai vadinti XXI amžiaus lėktuvu. Jo
konstruktoriams pavyko suderinti modernias skrydžio charakteristikas su
šiuolaikiškiausia elektronika ir paskutiniais „Stealth“ pasiekimais. Šiame
lėktuve dera aštuonios svarbiausios charakteristikos:
Skrydžio slaptumas, lengvas manevringumas, sugebėjimas skrieti viršgarsiniu
– kreiseriniu greičiu, geras patikimumas ir aukštas aptarnavimo lygis,
labai efektyvi ginkluotė, perspektyvi borto radioelektroninė aparatūra,
daug tobulinimo galimybių ir santykinai priimtina kaina.
70-aisiais metais prasidėjo naujo taktinio kovinio lėktuvo įvaizdžio
paieškos. Jis turėjo pakeisti ketvirtosios kartos naikintuvą F-15 „Eagle“.
Tyrimus vedė KOP moksliniai centrai ir aviacijos pramonės įmonės.
„Popierinių“ tyyrimų rėmuose buvo keliamos pačios įvairiausios koncepcijos,
„anties“ ir „triplano“ aerodinaminės schemos, atvirkščio strėliškumo
sparnas, traukos vektoriaus valdymo sistema ir kitos. Buvo tiriamas gana
platus skraidymo aparatų spektras. Darbai tapo konkretesni 1980 metais, kai
buvo išrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas, pradėjęs greičiau
modernizuoti Amerikos karinį potencialą. Suartėti pramonės ir užsakovų
pozicijoms padėjo neoficialus aviacijos pramonės įmonių ir KOP vadovų
susitikimas Anaheimo bazėje (Kalifornija) 1982 metų spalio mėnesį.
Diskusijų metu išryškėjo naujo 27 – 36 tonų masės lėktuvo įvaizdis su 1100
– 1500 km veikimo nuotoliu (labai panašus į Su-27). Šiam lėktuvui skirtos
vykdyti dvi pagrindinės užduotys – atakuoti antžeminius taikinius irr įgyti
pranašumą ore. Buvo reikalaujama, kad lėktuvas skrietų viršgarsiniu
kreiseriniu greičiu, jis būtų sunkiai pastebimas radiolokaciniu ir
šiluminiu būdu, sugebėtų kilti ir tūpti trumpuose (460 m) takuose, turėtų
ypatingą manevringumą skrisdamas tiek viršgarsiniu, tiek ikigarsiniu
greičiu ir efektyviai kovoti tolimuosiuose raketiniuose mūšiuose. Kuriant
naują ATF naikintuvą (A
naikintuvas), dalyvavo septynios autoritetingiausios karinių lėktuvų
statybos firmos: „Boeing“, „General Dynamics“, „Grumman“, „Lockheed“.
McDonell Douglas“, „Northtrop“ ir „Rockwell“.
1983 metais reikalavimai ATF programai buvo iš esmės peržiūrėti: iš
specifikacijos pašalintos smogiamosios užduotys ir lėktuvas visiškai
perorientuotas kovai prieš oro priešą. Tai buvo galima paaiškinti KOP
tyrimų rezultatais: buvo įrodyta, kad yra daug lengviau ir pigiau
modifikuoti turimus ketvirtosios kartos naikintuvus F-15 ir F-16 į
smogiamuosius lėktuvus. Įtakos reikalavimų pakeitimui turėjo tuo metu SSRS
pasirodę naikintuvai Su-27 ir MiG-29. Jų realios charakteristikos buvo
kokybiškesnės nei amerikiečių. Dabar ATF kūrėjai nusitaikė į ypatingo
manevringumo siekį. Jis buvo reikalingas, siekiant pranašumo artimajame oro
mūšyje (amerikiečių lakūnai gerai įsisavino Vietnamo pamokas, kai oro mūšis
iš tolimų distancijų pereidavo į manevringą oro mūšį, kuris ir nulemdavo
dvikovos baigtį). Manevringumo stabui buvo paaukotas universalus
funkcionalumas bei kilimo – tūpimo charakteristikos.
1983 metais KOP avviacijos bazėje „Wright Patterson“ buvo sukurtas specialus
skyrius, kuriam vadovavo pulkininkas Albert S. Piččirillo – ATF
„krikštatėvis“. Šis skyrius užsiėmė ATF programa. O 1995 metų rugsėjo
mėnesį vedančioms lėktuvų statybos firmoms buvo išsiųsti oficialūs laiškai
– kvietimai dalyvauti projektų konkurse.
1986 metų spalio mėnesį KOP paskelbė, kad į „finalą“ pateko „Lockheed“
(kuri kooperavosi su „Boeing“) ir „Northtrop“ (Kartu su „McDonell Douglas“
). Jos pasirašė kontraktus pastatyti „demonstracinius“ YF-22 ir YF-23 .
Lyginamųjų bandymų metu turėjo paaiškėti XXI amžiaus naikintuvo prototipas.
Abu lėktuvai turėjo normalią aerodinaminę schema. YF-22 atrodė
konservatyviau ir savo komponuote priminė klasikinį ketvirtos kartos
naikintuvą F-
planeris turėjo pirmajam „Lockheed“ „stealth“ – lengvajam bombonešiui F-117
būdingas, laužytas briaunas. Kitas pretendentas – YF-23 turėjo
futuristiškesnę išvaizdą. Pagrindinės jo savybės – rombo formos sparnas,
turėjęs vienodą strėliškumą (40°) tiek priekinėje, tiek užpakalinėje
briaunoje. Vietoje atskirų vertikalios ir horizontalios uodegos plokštumų,
lėktuvas įgijo dvi pilnai pasukamas uodegos plokštumas, kurios stovėjo 50
laipsnių kampu į vertikalę (tai mažino radiolokacinį stebėjimą). Palyginus
su kapotu YF-22 „Northtrop“ lėktuvo korpusas buvo nuolaidus, toks, kaip
bombonešio B-2. Variklio tūtos – nepasukamos, su „kupromis“, kurios išveda
išmetamąsias dujas į viršutinę planerio dalį – tai sumažino šiluminį
pastabumą.
Abiejų lėktuvų komponuotė leido sukurti papildomus kuro bakų tūrius,
kuriuose tilpo iki 60 procentų daugiau kuro, nei naikintuve F-15.
Dėl naujų variklių, turėjusių masės ir traukos santykį 1:10 naikintuvų YF-
22 ir YF-23 traukos galia, lyginant su F-15C, padidėjo 40-58 procentus.
Pirmasis į orą pakilo YF-23. Tai buvo 1990 metų rugpjūčio 27 dieną . O
rugsėjo 19 dieną prasidėjo YF-22 bandymai. Tuo pačiu metu vyko konkursiniai
„General Electric“ YF-120 ir „Pratt&Whitney“ YF-119. 1991 metų balandžio 23
dieną buvo paskelbta apie YF-22 pasirinkimą su „Pratt&Whitney“ YF-119
varikliais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „Lockheed“ firmos lėktuvas buvo
manevringesnis, nors YF-23 turėjo didesnį kreiserinį greitį ir buvo mažiau
pastebimas radiolokatoriais.
Demonstracinis lėktuvas buvo viso labo tik „juodraštis“, savotiškas kovinio
F-22 „skraidantis maketas“. Jis pradėtas projektuoti 1991 metais. 1993 metų
balandžio mėnesį baigėsi eskizinio projekto darbai. Vasario mėnesį
žymiojoje „Lockheed“ firmos „Skunk Works“ gamykloje, kur buvo surinktos
tokios „žvaigždės“ kaip U-2, F-104 „S
117, pradėtas surinkinėti pirmasis F-22A prototipas.
Viso kūrybos ir projektavimo proceso metu buvo naudojamos
šiuolaikiškiausios automatizuoto projektavimo priemonės. Tai leido
sutaupyti daug lėšų ir laiko. Visi dalyvavę lėktuvo kūrime, įskaitant
subrangovus, naudojo modeliuojantį stendą COMOK. Tai garantavo gerą
komplektuojančių detalių suderinamumą.
Visi rangovai, dirbdami viename tinkle, naudojo vienodus kompiuterius ir
vienodą programinę įrangą. Todėl galutinis lėktuvo surinkimas buvo labai
sklandus.
Penktos kartos lėktuvams formaliai priklauso europietiški naikintuvai Dasso
„Raffale“ ir „Eurofighter“ EF-2000, kurie sukurti praktiškai vienu metu su
F-22. Tačiau amerikiečių lėktuvas gali kelias dešimtis minučių skrieti
viršgarsiniu greičiu, ir tuo jo taktika pranašesnė. Ne mažiau svarbus
faktorius yra mažas F-22 radiolokacinis pastabumas, jis – gerokai mažesnis
už „Raffalle“ ir „Eurofighter“. F-22, naudodamas traukos vektoriaus valdymo
sistemą ir turėdamas galingesnius variklius, yra pažangesnis manevruojant.
Visa tai, kartu su tradiciškai aukštu radioelektronikos lygiu JAV, KOP
vadovybės nuomone, turi padaryti F-22 galingiausiu pasaulyje naikintuvu,
kuris visiškai realizuotų principą „ pirmas pamatė ir pirmas panaudojo
ginklą“. Jis turėjo būti pranašesnis už praeitos kartos lėktuvus taip, kaip
linijinis drednoutas buvo pranašesnis už šarvuočius. Daugelio specialistų
nuomone, tam tikrą konkurenciją F-22 „Raptor“ galėjo sudaryti Rusijos
naikintuvas Su-27M (Su-37), kuris turi geresnius manevringumo rodiklius, ir
yra įvairiau bei galingiau ginkluotas. Tačiau jame nebuvo naudota „Stealth“
technologija ir jo kreiserinis greitis nėra viršgarsinis.
Kompanijos „Boeing“ ir „Lockheed“ lygiagrečiai kūrė F-22 denio variantą – A-
X, kuris vėliau buvo pervadintas į A/F-X. Juo buvo ke
lėktuvnešius F-14 „Tomcat“ ir bombonešius A-6E „Intruder“. Kuriamas
lėktuvas iš esmės skyrėsi nuo „sausumos“ F-22. Jų planeriuose buvo tik apie
20 procentų konstrukcinių bendrumų. A-X turėjo keičiamos geometrijos
sparną. Šiuo lėktuvu galėjo skristi du pilotai. Tačiau 1993 metų gruodžio
mėnesį Pentagonas nusprendė atsisakyti šios programos, suteikdamas
pirmenybę pigesnei „Hornet“ modernizacijai.
Nepaisant to, kad F-22 gamyba vyko sklandžiai, 90-ųjų metų viduryje virš
programos pakibo sunkūs debesys. Po SSRS subyrėjimo pasikeitė geopolitinis
pasaulio žemėlapis. Todėl Amerikos įstatymų leidėjai pradėjo riboti
gynybines išlaidas. Todėl išpuoliai prieš F-22 buvo neišvengiami. Kongreso
„balandžiai“ pradėjo abejoti brangaus superlėktuvo kūrimo būtinybe tomis
sąlygomis, kai „pasišalino“ pagrindinis geopolitinis priešas.
Neišvengiamai delsimas ir techniniai sunkumai sukėlė kainų didėjimą ir savo
ruožtu dar labiau sumažino F-22 šalininkų skaičių Pentagone. 1996 metų
gruodžio mėnesį KOP paskelbė, kad darbų kaina, kuri buvo vertinama 14
milijardų JAV dolerių, išaugs dar 1,45 milijardo dolerių. Firmos gamintojos
nuomone, tokiomis sąlygomis vieno lėktuvo kaina gali išaugti iki 72
milijonų dolerių (pradiniuose planuose numatyta 32 milijonai). Kongreso
specialistai įvardijo astronominę sumą – apie 100 milijonų dolerių.
Radikalioji įstatymo leidėjų dalis manė, kad geriausia išeitis – būtų
„valingai“ apsispręsti ir visiškai atsisakyti šios programos.
Programos kritikų oponentai tvirtino, kad tik 30 iš 267 pasaulio valstybių
neturi zenitinio-raketinio ginklo, o naujausius priešlėktuvinės gynybos
kompleksus turinčių šalių skaičius 2005 metais padidės nuo 14 iki 23.
Daugelis trečiojo pasaulio šalių (tarp jų ir nusiteikusios priešiškai JAV
atžvilgiu) tam laikui įsigis Su-27 ir MiG-29 tipo naikintuvus, kurie gana
sėkmingai gali kautis su geriausiais amerikiečių naikintuvais. Gerokai
išaugs ir antrosios bei trečiosios kartos naikintuvus iš pagrindų
modernizavusių šalių skaičius. Tokiomis sąlygomis JAV karinio pranašumo
išlaikymui (ne tiek prieš Rusiją, kuri paskendusi savo vidaus problemose,
kiek prieš „nesimpatiškas“ trečiojo pasaulio šalis – Iraną, Iraką, Libiją
ir Šaiurės Korėją) bus reikalingas iš principo naujas kovinis lėktuvas,
gerokai pranokstantis visus potencialaus priešininko lėktuvus – būtent F-22
“Raptor“.
Pentagono, aviacijos pramonės lobizmo ir patriotiškai nusiteikusios
aviacijos spaudos pastangų dėka pavyko išsaugoti F-22 kaip KOP prioritetinę
programą. 1996 metų pabaigoje buvo baigta pirmojo bandomojo naikintuvo
konstravimas. Dėl techninių priežasčių skraidymo bandymų pradžia buvo
atidėliojama. Iš pradžių buvo planuojama, kad pirmasis bandomojo pavyzdžio
skrydis įvyks 1997 metų žiemą. Vėliau jis buvo perkeltas į gegužę. 1997
metų pavasarį buvo patikslinta data – gegužės 29 diena. Tada buvo
paskelbtas naujo naikintuvo vardas – „Raptor“ (plėšrūnas). Nelabai
grakštus, tačiau išraiškingas (prieš tai spaudoje šmėkščiojo kiti
pavadinimai – „Lightning-2“ ir „Superstar“). Likus kelioms dienoms iki
paskelbtos datos, iškilo daug nenumatytų aplinkybių. Pradėjo tekėti kuro
bakas, esantis už piloto kabinos. Manoma, kad tai buvo surinkimo
technologijos pažeidimai. Gegužės 10 dieną buvo išaiškintas rimtas defektas
naikintuvo jėgainėje. Buvo pranešta, kad ne viskas tvarkoje borto
kompiuterių programinėje įrangoje. Todėl buvo nuspręsta sustabdyti F-22
bandymus dviems – trims savaitėms ir atsisakyta demonstruoti „Raptor“
birželio mėnesį vykusiame Le–Buržė aviacijos salone. „Dvi – trys savaitės“
išsitęsė į beveik keturis mėnesius, o pirmasis naikintuvo skrydis įvyko
rugsėjo 21 dieną.
Nagrinėjant programą ATF/F-22 istoriniu aspektu, galima pastebėti pastovią
šio tipo lėktuvų užsakymo mažinimo tendenciją. Jei iš pradžių KOP tvirtino,
kad jiem reikės daugiau kaip 1000 ATF naikintuvų, tai 1991 metais buvo
įvardintas kuklesnis kiekis – 750 lėktuvų. 1993 metų sausio mėnesį programą
sumažino iki 648 lėktuvų, o dar po metų – iki 442. Galiausiai, 1997 metais
KOP „nupjovė“ užsakymo planą iki 339 naikintuvų. Pagal grafiką gamybai
pasiruošti turėjo 2003 metų kovo mėnesį, o pradinės kovinės parengties
pradžia (priėmimas į ginkluotę) – 2004 metų lapkričio mėnesį.
Daugelis Amerikos KOP specialistų laiko, kad galima apsiriboti 200-300
„Raptor“, o likusias lėšas nukreipti į kitų lėktuvų tipų modernizaciją.
Tačiau toks sprendimas tik padidintų lėktuvo kainą, priartindamas ją prie
strateginio bombonešio arba sunkaus transporto lėktuvo kainos. Todėl KOP
gana energingai ėmėsi ieškoti programos piginimo kelių. Paprasčiausia būtų
supaprastinti ir pašalinti daugelį sistemų, sumažinti kovines
charakteristikas. Tačiau jau ir taip nemažai atsisakyta – „Raptor“ kilimo-
tūpimo charakteristikos stipriai nutolo nuo pradinių reikalavimų ir
faktiškai nesiskiria nuo F-15 charakteristikų. Be to, radioelektronika
gerokai supaprastinta. Tačiau visi suprato, kad tai – kelias į aklavietę.
Radikalesnis problemos sprendimas matosi plečiant naujam lėktuvui keliamų
užduočių ratą, paverčiant F-22 iš specializuoto padėties ore užkariavimo
lėktuvo į universalią ginkluotės sistemą, kuri gali efektyviai kovoti su
oro, žemės ir jūros taikiniais. Tokiu būdų „Raptor“ gali pakeisti ne tik F-
15C naikintuvus, bet ir daugiatikslius F-15E, taip pat taktinius
„nematomus“ bombonešius F-117A. Tokiu būdu, sumažinus santykinę lėktuvo
kainą, galbūt pavyks padidinti pirkimų kiekį.
„Raptor“ kovinių galimybių didinimas yra sąlygotas aukštomis techninėmis
charakteristikomis, borto radioelektronine įranga, kuri pagaminta
naudojantis 90-ųjų metų technologijomis. F-22, kaip ir F-117, pagamintas
pagal „Stealth“ technologiją, tačiau skrenda viršgarsiniu greičiu, o tai
reiškia, kad jam reikia mažiau laiko pasiekti taikinį. Lėktuvo gynybinis
kompleksas suteikia galimybę spręsti tas užduotis, kurias spręsdavo
priešradiolokacinis „McDonell Douglas“ F-4G. Be to, radijo bangas
spinduliuojantys taikiniai dabar aptinkami kur kas greičiau ir tiksliau.
Kaip „oras-žemė“ klasės ginklų nešėjas, F-22 yra ne mažiau taiklesnis, nei
F-117, B-2 ir B-1. Be to, KOP vertinimu, „Raptor“ gyvybingumas 18 kartų
didesnis už egzistuojančius taktinius lėktuvus. Todėl tokį brangų lėktuvą
yra verta ginkluoti ypač taikliais ir tolimo veikimo, bei aukšto intelekto
ginklų sistemomis.
F-22 ginkluotės sudėtyje yra naujos kartos koreguojamosios aviacinės
bombos, kurios nutaikomos inercine – palydovine sistema. Specialiai
„Staelth“ technologijos lėktuvams buvo pasiūlytos koreguojamosios aviacinės
bombos JDAM, kurios talpinamos krovinių skyriuje. JAV KOP atstovų nuomone
dar viena naikintuvo F-22 paskirtis gali būti radioelektroninė žvalgyba.
Taip pat ketinama sukurti lėktuvą dviejų žmonių įgulai. Antrasis žmogus –
šturmanas-operatorius (Kaip ir Su-30 bei Su-34). Toks „Raptor“ variantas
jau vadinamas F-22E.
F-22 jau pakilo į orą ir daugiau nei tikėtina, kad 2004 – 2005 metais jis
pasieks kovinius dalinius. Amerikiečiai pademonstravo tradicinį tikslo
siekimą ir užsispyrimą. Todėl jie sugebėjo sukurti būtiną savo
nacionaliniams interesams lėktuvą.
Lėktuvo konstrukcija
Lėktuvo aerodinaminė schema – normali, su aukštai iškeltu trapecijos plano
sparnu; uodega – su plačiai išorėn išskleistais kiliais, bei ištisai
pasukamais stabilizatoriais. Naikintuvo konstrukcija atitinka „Stealth“
reikalavimus. Lėktuvas mažai atspindi radiolokacinius spindulius dėl
planerio formų, kurios yra kelių griežtai apribotų krypčių, taip pat dėl
radijo bangas sugeriančių medžiagų ir dangų. Kurso plokštumoje minimalus
plokštumų atspindėjimas siekia 0,1 į m2.
Planerio konstrukcijoje plačiai naudotos polimerinės kompozicinės
medžiagos. Iš jų – 12% termoplastinis ir 10% termoreaktyvinis anglies
pluoštas. Lėktuvo išorės komponentai: 39% titano, 24% kompozicinių
medžiagų, 16% aliuminio ir 0,1% termoplastikų.
Lėktuvo sparnas – kesoninės konstrukcijos. Pradžioje buvo ketinta gaminti
jį tik iš kompozicinių medžiagų, tačiau kovinio gyvybingumo didinimo
tikslais pusė lonžeronų buvo pagaminta iš metalo. Užsparniai užima daugiau
kaip pusę mosto. Sparno strėliškumas pagal priekinę briauną – 42 laipsniai.
Galinė sparno briauna turi atvirkščią strėliškumą – 17 laipsnių. Praktiškai
visą sparno plotą užima eleronai ir flatronai. Judančių ir nejudančių
paviršių sujungimo vietos yra „kapotų“ formų, o tai užtikrina mažesnį
radiolokacinį pastabumą. Apatinė fiuzeliažo dalis – plokščia. Jame yra
centrinis krovinio skyrius, o du mažos apimties tūriai raketoms „oras-oras“
yra fiuzeliažo šonuose, už oro įsiurbimo angų. Lakūno kabinos gaubtas –
ištisinis, dengtas radijo bangas sklaidančiu paviršiumi su modifikuotu
katapultos krėslu ACTS II. Gaubtas pagamintas iš skaidraus polikarbonato.
Įstiklinimo forma šalina vizualinius iškraipymus, nes jame yra minimalus
dvigubo išlinkio plokštumų kiekis. Gaubtas buvo bandomas susidūrimo su
paukščiais atsparumui: sudaužytas priekinis indikatorius. Vėliau buvo
sukurtas tobulesnis gaubtas, kuris gali išlaikyti panašius smūgius, o taip
pat sukurtas pilotą dengiantis stogelis, apsaugantis nuo priešpriešinio
vėjo srauto skrendant iki 1100 km/val. greičiu.
Lėktuvo uodega – dviejų kilių. Jie pasvirę 28 laipsniais į išorę ir turi
krypties vairus. Kilių priekinės briaunos pasvirimas – teigiamas (+22,9
laipsniai), galinės – neigiamas (-22,9 laipsniai). Horizontalioji uodegos
dalis – ištisai pasukama, jos strėliškumas atitinka sparno strėliškumą.
Lėktuvo važiuoklė – trijų atramų su priekiniu ratu. Ji išlaiko 3,05 m/sek.
vertikalaus tūpimo greitį. Visos atramos – vieno rato. Pagrindinės atramos
yra įtraukiamos į fiuzeliažo šonuose esančias nišas, o priekinė atrama
įtraukiama į fiuzeliažą pasukus ją į priekį.
Lėktuvo varikliai
Lėktuvo jėgainė – du „Pratt&Whitney“ turboreaktyviniai forsažiniai
varikliai F119-PW-100. Tai yra F100 šeimynos variklių patobulinimas.
Pirmosios serijos lėktuvų varikliai turi statinę 13900 kG trauką, ją
ketinama padidinti masinėje serijoje iki 15900 kG.
Šoninės oro angos – po sparnais, rombo formos. Jų kanalai yra S formos tam,
kad būtų ekranuoti variklių kompresoriai.
Išmetimo tūtos yra plokščios. Jų šoninės sienelės – nejudnčios, o
viršutinės bei apatinės panelės yra skirtos tūtos skerspjūvio ploto
reguliavimui ir krypties vektoriaus atlenkimui pagal tangažą nuo +20 iki
-20 laipsnių. Kitai nei rusiško Su –37, jie atsilenkia tik sinchroniškai.
Tai pat garantuojama galimybė paleisti variklius ore pakartotinai, iki 15-
os kilometrų aukščiuose, skrendant M=1 greičiu. Lėktuvo elektroninė valdymo
sistema sudaryta iš pluoštinių – optinių komunikacijų. Yra deguonies
generavimo sistema.
Į borto radioelektroninio komplekso sudėtį įeina centrinė duomenų
apdorojimo sistema, kompleksinė ryšio, navigacijos ir atpažinimo sistema,
kovinis elektronikos kompleksas su radioelektroninio saugumo sistema.
Taikiniai klasifikuojami pagal septynis parametrus (iš jų šeši –
užslaptinti), tame tarpe ir pagal radiolokacinę signatūrą. Maksimalus
stambių oro taikinių aptikimo nuotolis – 270 – 300 km, „Sparnuotų raketų“
klasės taikiniai – 150 km, judantys žemės taikiniai aptinkami 70 km
atstumu. Apžvalgos sektorius pagal azimutą ir vietos kampą – +/- 60
laipsnių., oro mūšio metu sumažėja iki +/- 30 laipsnių. Pilotas gali keisti
vertikalų apžvalgos kampą 10- 60 laipsnių ribose. Jei taikinys papuola į
apžvalgos zoną mažesniu nei 18 km atstumu, tai lokatorius automatiškai jį
fiksuoja ir seka. Vienu metu galima sekti 20 taikinių (pagal kitus duomenis
– 28). Orientacinė vienos borto radiolokacinės stoties kaina – 3 milijonai
dolerių.
Prietaisų lentos centre yra pagrindinis daugiafunkcinis skystų kristalų
spalvotas displėjus, kurio ekranas – 203 x 203 mm. Jame pateikiama
informacija apie taktinę padėtį. Jo šonuose ir apačioje yra trys
daugiafunkciniai spalvoti skystųjų kristalų monitoriai. Jų ekranų dydis –
155 x 155 mm. (Tipinės konfigūracijos lėktuvuose kairiajame displėjuje yra
pateikiama detalizuota informacija apie priešininko lėktuvus ir jo PLG
sistemas, dešiniajame yra sprendžiamos taktinės atakos užduotys, o
apatiniame pateikiami duomenys apie borto ginkluotės būseną. Viršutinėje
prietaisų lentos dalyje yra du skystųjų kristalų indikatoriai (75 x 102 m),
kuriuose pateikiama navigacinė bei ryšio informacija. Kabinoje visiškai
nėra įprastų elektromechaninių prietaisų, ant vairalazdės ir šoninės
rankenos yra 20 valdymo mygtukų, kurie turi 63 funkcijas. Tai leidžia
valdyti sistemas neatitraukiant rankų nuo lėktuvo valdymo svirčių.
Ginkluotė
Vidinė patranka Mb 1A2 (ilgavamzdis M61A1 200 mm kalibro patrankos
variantas) su 480 sviedinių koviniu komplektu yra dešiniojo sparno
sandūroje su liemeniu. Nedarbinėje padėtyje patrankos anga yra užveriama
specialiomis sklandomis. Centriniame krovinių skyriuje telpa keturios AIM
-120 AMRAAM „oras-oras“ klasės vidutinio nuotolio raketos su aktyviu
radiolokaciniu nusitaikymu arba šešios patobulintos AIM – 120C su
mažesnėmis uodegomis. Šoniniuose skyriuose yra dvi AIM-9M „Sidewinder“
raketos.
Alternatyvus ginkluotės variantas oro mūšio vedimui – keturios AIM-9M (AIM-
9X) raketos šoniniuose skyriuose, ir šešios tokio pačio tipo raketos
centriniame skyriuje.
Keturiuose pakabinimo mazguose po sparnais galima buvo pakabinti du
pakabinamus kuro bakus. (Jie yra analogiški F-15 bakams) ir keturias
(dviejose suporintuose paleidimo įrenginiuose) raketas A1M-120A. Išorinės
pakabos gali nešti iki 2270 kg krovinius.
Pradinė smogiamoji ginkluotė tikriausiai bus apribota. Lėktuvas skraidins
bombas JDAM – 1000 (450kg) su inerciniu- palydoviniu nutaikymu. Suminis
kovinis komplektas vidinėse pakabose – dvi aviacinės bombos, dvi valdomos
raketos AIM-120C ir dvi AIM-9M.
Ateityje numatoma apginkluoti F-22 perspektyvia puolamąja ginkluote. Ji dar
tik kuriama.
Techniniai duomenys:
Sparno mostas: 13.56 m. (F-15 – 13,06m.)
Lėktuvo ilgis: 18.90 m (F-15 – 19.45 m.)
Lėktuvo aukštis: 5.08 m (F-15 – 5.65 m.)
Sparnų plotas: 78.00 m/kv.
Lėktuvo masė: 14365 kg (F-15 – 12247 kg)
Maksimali pakilimo masė: 27216 kg (F-15 – 25402 kg)
Varikliai: 2 x TRFV „Pratt&Whitney F119-PW-100
Statinė forsuota trauka: 2 x 155.00 kN arba 39000lb o F-15 tik
30000lb
Maksimalus greitis: M=1.8 (F-15 – M=2,5)
Kreiserinis greitis: M=1.5
Praktinis skrydžio nuotolis: 3000 km (F-15-3000 jurmylių. )
Kovinių veiksmų radiusas: 1100 km
Aukščio lubos: 15240 m (F-15 – 19812 m)
Maksimali ekspluatacinė perkrova: 9.0 g
Įgula: 1 pilotas
[pic]
Vidinė 20 mm patranka M61A2 Vulcan su 480 sviedinių
3 vidiniai ginkluotės skyriai
Oras-oras režimu
Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos raketos oras-oras AIM-
120C AMRAAM
arba 4 AIM-120A AMRAAm
Šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras-oras raketą AIM-9 Sidewinder
Oras-žemė režimu
Pagrindiniame skyriuje 2 valdomos oras – oras raketos AIM-120C AMRAAM
2 valdomos 450 kg bombos GBU-32 JDAM
šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder
Pranašumo ore užkariavimo lėktuvas:
Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos oras-oras raketos AIM-
120C AMRAAM
šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder
4 išorinuose pakabinimo mazguose 4 valdomos oras – oras raketos AIM-120C
AMRAAM
2 x 2271 litrų talpos pakabinami kuro bakai.
Tolimojo veikimo naikintuvas
Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos oras-oras raketos AIM-
120C AMRAAM
šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder
4 išorinuose pakabinimo mazguose 8 valdomos oras – oras raketos AIM-120C
AMRAAM
ir 4 x 2271 litrų talpos pakabinami kuro bakai.