Negalės rūšys

Pirmiausia norint kalbėti apie neįgalumą reikia apsibrėžti, kas apskritai yra negalė ir kaip ji suvokiama. Labai dažnai vartojami neteisingi termi­nai, painiojamos įvairios sutrikimų ir sutrikusių asmenų grupės. Tai sukelia painiavą. To­dėl vis aktualesnis tampa terminų klausimas. Socialinio darbo žodyne neįgalumas apibūdinamas kaip fizinė ar protinė kliūtis, kuri trukdo ar riboja individo gebėjimą funkcionuoti kaip kiti (Berker, 1995).
  Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme pateikiamas neįgalumo apibrėžimas: Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės paablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.

Negalės rūšys:
Psichikos (psichinė) negalė;
Fizinė negalė;
Psichikos (proto) negalė. Žodis “negalė” labai greitai ir sėkmingai įsiveržė į mokslinę ir šnekamąją kalbą, visų pirma pakeisdamas morališkai pasenusį terminą “invalidumas”. Tačiau jau dabar gali­ma pastebėti piktnaudžiavimo šiuo terminu pavojų, nes jis vartojamas visais atvejais. Pvz., bet kokiai medicininei problemai pediatrijoje įvardinti vartojamas terminas “nega­lės vaikai”. Psichikos sutrikimai, o ir psichikos liga, vadinami psichine negale. Siūly­tume negale vadinti tik stabilias būsenas (pvz., kurtumas – klausos negalė, aklumas ­regos negalė, VCP &##8211; judėjimo negalė, protinis atsilikimas ir kiti psichikos vystymosi sutrikimai – psichikos arba proto negalė). Tuo tarpu ligas, taip pat ir neuropsichines ligas (schizofreniją, epilepsiją) reikėtų vadinti ligomis ir nelaikyti negale.
Tarptautinė ligų klasifikacija protinį atsilikimą apibūdina kaip protinių sugebėjimų nukrypimą nuo normos, su

ukeliantį elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų.
      Protinis atsilikimas, t.y. sustabdytas arba dalinis protinis vystymasis, apibūdinamas sutrikusiais įvairiais sugebėjimais: 1) pažintiniais (ypač mąstymo proceso); 2) kalbiniais; 3) motoriniais ir 4) socialiniais, rodančiais bendrą intelekto lygį tam tikru raidos periodu.
      Atsilikimas gali būti kartu su bet kokia kita protine ar fizine būsena arba be jos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad PA yra psichikos liga, kaip, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria susergama. Pagal pasaulyje įsigalėjusį požiūrį, jie nėra ligoniai, nes neserga jokia liga. Į PA reikia žiūrėti kaip į tam tikrą būklę, o ne ligą. Tačiau PA asmenys gali turėti visą psichikos sutrikimų spektrą, ir šie psichikos sutrikimai tarp jų yra paplitę mažiausiai 3–4 kartus daugiau negu bendrai. Be to, šie žmonės turi didesnę išnaudojimo ir fizinės/seksualinės prievartos galimybę. Adaptacinis elgesys beveik viisada būna pažeistas, bet globojančioje ir palaikančioje socialinėje aplinkoje asmenų, turinčių lengvą PA, šis pažeidimas gali būti ir nepastebėtas.
     Protinis atsilikimas tradiciškai įvertinamas standartizuotais intelekto tyrimo testais. Šis įvertinimas papildomas socialinės adaptacijos (sugebėjimas prisitaikyti) skalių rezultatais. Šiais tyrimais nustatomas apytikslis protinio atsilikimo lygis.
Lengvas protinis atsilikimas
IQ 50–69 (suaugusiųjų protinis amžius nuo 9 iki 12 metų).
Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje ve
eikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to – atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. Apskritai lengvo PA žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygoti poreikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus PA asmenims. Vis daugėja atvejų, kai nustatoma organinė etiologija.
Vidutinis protinis atsilikimas
IQ 35–49 (suaugusių protinis amžius nuo 6 iki 9 metų).
Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu PA paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio PA žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą. Daugumai asmenų su vidutiniu PA nustatoma organinė etiologija.
Sunkus protinis atsilikimas
IQ 20–34 (suaugusiųjų protinis amžius nuo 3 iki 6 metų).
Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus PA žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
Gilus protinis at
tsilikimas
IQ 20 (suaugusiųjų protinis amžius, mažesnis kaip 3 metų).
Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus PA asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti. Dauguma atvejų nustatoma organinė etiologija. Būdingi sunkūs neurologiniai ar kiti fiziniai sutrikimai, tokie kaip epilepsija, regos ar klausos pakenkimai, kurie ir riboja judrumą.
     Esama įvairių rūšių PA. Kartais jo pobūdį net sunku nustatyti. Padeda psichologiniai tyrimai, tėvų bei auklėtojų ir mokytojų charakteristikos apie vaiką, klinikinis metodiškas stebėjimas.
     Daugelis tokių vaikų mokosi pagalbinėse mokyklose arba bendrojo lavinimo mokyklose pagal modifikuotas programas, lanko spec. ugdymo įstaigas. Tokie vaikai dėl nepakankamai išlavinto sugebėjimo kalbėti dažnai pradeda vėliau lankyti mokyklą. Dėl gilaus intelekto defekto vaikai taip pat turi būti ugdomi ir lavinami.
     Intelekto nepakankamumo priežastys įvairios: paveldėjimas, nėštumo patologija, patologinis (komplikuotas) gimdymas, pirmųjų gyvenimo metų ligos ir traumos, tėvų alkoholizmas, ypač motinų.
      Be abejo, turi įtakos, be minėtų biologinių faktorių, ir socialiniai, pavyzdžiui, kai tėvai neprižiūri savo vaikų (deprivacija).
      Mokslinėje literatūroje psichinės deprivacijos terminas vartojamas apibūdinti psichinei būsenai, pasireiškiančiai gyvenimo sąlygomis, kuriomis subjektas neturi galimybės no
ormaliai patenkinti kai kurių psichinių poreikių.
 Fizinę negalią apibūdinantys požymiai:
Kalbos, regos, klausos sutrikimai.
Galvos skausmai.
Koordinacijos sutrikimai.
Raumenų spąstiškumas (raumenys įsitempę, trukdo laisvam judėjimui).
Paralyžiai.
Traukuliai.
Miego sutrikimai.
Rijimo, kalbos artikuliacijos sutrikimai  

Kopleksinė negalia, tai fizinė ir protinė negalia kartu.
Žmogus gali turėti cerebrinį paralyžių ir proto negalią, juos labai sunku prižiūrėti, todėl juos dažniausiai prižiūri specialistai specialiuose įstaigose (pensionatuose).
Literatūros sąrašas
1.Jonas Ruškus; “Neįgalus asmuo ir visuomenė”; Šiauliai, 1997m.
2.Jonas Ruškus; “ Negalės fenomenas”; Šiauliai, 2002m.
3.Lietuvos respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas, Vilnius 2004m. gegužės 11d.
4.Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje; Vilnius, 1998m.
5.Internetas

Socialinio darbo studijų programa
Dieninės studijos

Negalės rūšys
(Soc.darbas su vaikais)
Savarankiškas darbas

Leave a Comment