Šią temą aš pasirinkau neatsitiktinai. Visų pirma aš pats norėjau kuo daugiau sužinoti apie šias garsias, visiems žmonėms gerai žinomas asmenybes, turėjusias didelę įtaką istorijai bei jos raidai. Jų veikla, žygdarbiai ir nuosmukiai, klaidos ir pasiekimai yra plačiai žinomi visame pasaulyje. Vieni juos dievina, kiti atvirkščiai – nekenčia, tačiau manau ,kad visi jie sutiktų, jog šie asmenys turėjo tikrai didelę istorinę reikšmę. Todėl man buvo įdomu ne tik sužinoti, bet ir įvertinti jų veiklą, pažiūrėti į jos pasekmes, pažvelgti į šias asmenybes giliau bei suprasti daugiau nei yra parašyta knygose ir enciklopedijose. Istorija šių asmenybių niekada neužmirš: jas žinojo mano seneliai – žinos ir mano anūkai.Istorijos raidoje žymių asmenybių buvo ir daugiau, bet vienos iš ryškiausių ( o gal net ir ryškiausios ) yra būtent šios. Be to šios asmenybės yra labai susijusios tarpusavyje ir aš jas apibūdindamas stengsiuosi remtis ne tik knygų ir enciklopedijų medžiaga, bet ir savo patirtimi.
ADOLFAS HITLERIS(1889-1945)
Tai žmogus labiausiai sukrėtęs 20-ąjį amžių. Nei vienas kitas žmogus nepražudė tiek gyvybių ir nesukėlė sau tokios didelės neapykantos, kaip nacių fiureris. Nepaisant to jis sugebėjo daugeliui sukelti susižavėjimą ir sužadinti viltį, t.y., milijonams tapti dievu. Tiems, kurie jam liko ištikimi, jis didvyris, o likusiems – pamišęs politinis ir karinis avantiūristas, negailestingas žmogus, piktybinis žmogžudys, kurio neįmanoma pateisinti. Taigi visi žmonės skirstosi į dvi opozicines grupes: tuos, kurie jį gerbia ir myli bei tuos, kurie jo nekenčia, nes mano, jog jo egzistencija atnešė pasauliui tik žalą. Hitlerio tėvai buvo kilę iš Valdfyrtelio apylinkės Austrijoje. Jis blogai sutarė su tėvu, kuris buvo diktatoriškų užmojų žmogus, tačiau mylėjo savo motiną, kuri buvo ramaus ir švelnaus charakterio moteris. Jo motina buvo netekėjusi, o jis buvo užregistruotas Aloizo Šilkgruberio pavarde, kaip “nesantuokinis “ vaikas. Jo tėvo asmenybė nebuvo nustatyta. Kai Aloizui buvo penkeri metai jo motiną vedė J.Georgas Chidleris. Po penkerių metų jo motina mirė, o jis pats buvo paliktas auklėti patėvio broliui Johanui Nepomukui. Ten gyventi Hitleriui nepatiko ir sulaukęs 13-os metų jis pabėgo į Vieną, kur dirbo batsiuviu, o po to stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Jis buvo darbštus ir todėl sulaukęs 24-ių metų tapo inspektoriumi. Hitlerio pavardę jis gavo kai jį įsisūnijo jį išauklėjęs žmogus J.Nepomukas Chidleris neturėjęs sūnaus.Su tėvu Adolfas sutarė prastai, nes šis reikalavo aklo paklusnumo. Jo šeima persikraustė į Vokietiją. Ten jis gerai mokėsi bei turėdamas gerą balsą dainavo bažnytiniame chore vienuolyne, kurio herbas beje buvo svastika.Adolfas turėjo daug draugų, buvo šiek tiek triukšmingas bei jau nuo mokyklos laikų mėgo kitiems vadovauti. Jam patiko skaityti knygas ir vienoje iš jų perskaitęs, jog skausmo neparodymas yra vyriškumo požymis, nusprendė būti vyru. Tėvui jį mušant jis neišleido nei garso ir nuo to laiko tėvas jo nepalietė. Nuo mažumos Hitleris buvo savimi pasitikintis, maištingo charakterio žmogus. Turėdamas tvirtą valią tarp draugų visada išlikdavo lyderiu.Tačiau kartu jis buvo tingus, ramus fanatikas, nepajėgus kruopščiam darbui, tačiau jau nuo dabar pasireiškė jo gabumai piešimui. Baigęs mokyklą Hitleris išvyksta į Vieną, kur kelis kartus nesėkmingai bando stoti į architektūros mokyklą.Tada jis susižavi politiką, bet nepamiršta ir kito savo hobio – piešimo. Jo darbai techniškai buvo gana aukšto lygio, ypač kaip žmogaus be aukštojo išsilavinimo. Šį gyvenimo etapą jis praleidžia prieglaudoje, nes neturėjo pinigų, o norėdamas pagerinti savo materialinę padėtį pardavinėjo savo piešinius, tačiau juos nelabai pirko. Prieglaudoje jis įsigijo daug draugų, kurie vertino jį už draugiškumą, geraširdiškumą, rūpinimąsi kitais, neišdidumą.Šie penkeri metai praleisti Vienoje buvo pats bjauriausias jo gyvenimo etapas, tačiau būtent šis etapas suformavo jo asmenybę, buvo jo gyvenimo mokykla.Po to jis išvyksta į Vokietiją (Miuncheną) ir ten susidomi marksizmu. Jis savanoriu dalyvavo Pirmajame Pasauliniame kare ir po karo buvo apdovanotas antrojo laipsnio Geležiniu kryžiumi, dėl to, jog kare išgelbėjo draugui gyvybę.Visiems tarnybos draugams “Adis”(taip jie vadino Hitlerį) patiko, nes juo buvo galima pasitikėti, jis buvo geras ir įdomus pašnekovas, turėjo gerą humoro jausmą. Be to jo kovinė dvasia buvo aukšta ir jis net buvo pasiryžęs paaukoti dėl tėvynės savo gyvybę. Šie ketveri metai praleisti apkasuose padarė nemažą įtaką tolesniam jo gyvenimui. Jie pažadino Adolfe neapykantą pacifistams, simuliantams ir amžiniems jo priešams – žydams.
Po to grįžęs į Miuncheną tapo Vokietijos Darbininkų partijos nariu ir buvo paskirtas atsakingu už propagandą.Čia atsirado proga jam įgyvendinti savo planus ir užsiimti politika. Hitleris išplėtė partijos socialinę bazę ir nuo to laiko ji vadinosi Vokiečių nacionalsocialistine darbininkų partija (NSDAP). Be to Hitleris sukūrė ir partijos vėliavą, kuri buvo raudona ir kurios centre baltame apskritime puikavosi juoda svastika. Visą savo laiką Hitleris skyrė partijai, savo partijos laikraščiu padarė ” Felkischer beobachter”, traukė partijon naujus narius ir todėl nieko nuostabaus, jog 1921m. Hitleris tampa NSDAP vadu ir imamas vadinti fiureriu (vadu).. Organizuodamas demonstracijas ir savo gerų oratorinių sugebėjimų dėka Adolfas įtraukė į partijos veiklą daug naujų žmonių ir ši partija jau turėjo savo rankose gana didelę valdžią. Partijoje susikūrę smogikų būriai garantavo jai visuotinį palaikymą ir dabar jie ėmėsi naujo tikslo: užgrobti valdžią. Buvo nutarta sekti Musolinio pavyzdžiu ir valdžią užgrobti jėga. 1923m. Hitleris nesėkmingai bandė įvykdyti puč¹ Bavarijoje ( tai buvo vadinamasis “Alaus pučas”). Po nesėkmingo bandymo jis pateko į kalėjimą, o jo partija buvo sužlugdyta. Bet jo bendražygiai nepasidavė ir atkūrė partiją, tačiau dabar jie perėjo prie pogrindinės veiklos. Kalėjimas Hitleriui turbūt davė daugiau naudos nei žalos, nes jis turėjo daug laiko apmąstymams ir tvirtai nusprendė, jog į valdžią eis tik teisėtu būdu. Per teismą visą atsakomybę prisiėmęs sau nesugebėjo išgelbėti draugų ir su juo kartu buvo nuteisti dar trys jo pasekėjai ( visi jie gavo po tris metus laisvės atėmimo). Hitleris sėdėdamas kalėjime rašė žymiausią savo knygą ”Mein Kampf” (”Mano kova”), kurioje išdėstė visus tolesnius savo planus. Ši knyga yra ideologinis veikalas, kuriame daug dėmesio buvo skirta rasistinei teorijai. Jame buvo sakoma, jog visų civilizuotų šalių didžiausias priešas yra žydas ir dėl to tiesiog būtina juos išnaikinti. Be to šiame veikale buvo nubrėžti aiškūs tolesni Vokietijos užsienio politikos tikslai, pagal kuriuos Vokietija ne tik nori turėti kolonijų, bet ir užkariauti Vokietijai “gynybinės erdvę”, pavergti kitas tautas, susijungti į Didžiąją Vokietiją bei įsiviešpatauti Europoje.Už gerą elgesį iš kalėjimo jis buvo paleistas anksčiau laiko (po 8 mėn.) ir pirmiausia padarė galą nesutarimams partijos viduje. Partijos veikla buvo oficialiai atnaujinta ir jos valdomame laikraštyje (”Felkischer beobachter”) pasirodė paties Hitlerio rašytas straipsnis ” Nauja pradžia”, kuriuo jis visus žmones kvietė vienytis prieš “ žydiškąjį marksizmą”. Kadangi Hitleriui buvo uždrausta viešai pasisakyti beveik visoje Vokietijoje, jis ėmėsi tvarkyti partiją. Netrukus viskas buvo kontroliuojama ir Adolfas apsigyvenęs Oberzalzburge baigė rašyti pirmąjį savo knygos ”Mein kampf” tomą. 1925m. ši knyga buvo išleista ir tapo labai populiari. 1926m. Hitleris parašė antrąjį savo knygos tomą, o partija tuo metu jo dėka labai išpopuliarėjo ir jau vienijo apie 50000 žmonių. 1927m. Bavarijoje atšaukus jo pasisakymų draudimą, auditorija dar labiau pradėjo didėti ir Hitleris matydamas paramą išsikėlė sau naują uždavinį – išsikovoti gyvybinę erdvę Rytuose ir sunaikinti žydus. Dabar partija buvo rengiama ateinantiems parlamento rinkimams. Šie rinkimai padarė Hitlerį įžymybe ir jo partijai užtikrino 107 vietas parlamente. Nuo to laiko Hitleris nusprendė laikytis vyriausybės nurodymų ir organizuodamas mitingus ir kitus viešus renginius pasirūpindavo policijos leidimu. Be to jo nuoroda buvo baigti gatvių susirėmimai su žydais ir raudonaisiais. Tačiau prezidento rinkimuose jam nepasisekė ir jis negavo reikiamos balsų sumos. Jo pralaimėjimui įtakos turėjo ir prieš rinkimus nusišovusi jo dukterėčia Gelė, dėl kurios savižudybės Hitlerį apėmė neapsakomas sielvartas. 1932m. rinkimai smarkiai sumažino partijos materialines galias, o Hitleris atsitraukė nuo rinkiminės kampanijos, sužinojęs, kad bandė nusišauti jo meilužė Eva Braun, su kuria jis susipažino 1929m. kai jai buvo 17metų.Ji buvo graži, protinga, nuovoki blondinė iš kurios panašaus elgesio jis nesitikėjo. Hitleris dėl šios nelaimės, nusivylimo pralaimėjo rinkimus ir negavo kanclerio posto.Juo Hitleris tapo tik 1933m. sausio 30d. gavęs pramonininkų ir kariškių paramą. Be to įdomu pastebėti tai, jog astrologas pasakė, jog Hitlerio kelias į valdžią prasidės būtent 1933 01 30d. Dabar Hitleris tapo labai galingu žmogumi ir to dėka prastūmė porą jam labai naudingų įstatymų dėl Vokietijos tautos gynimo, įgalinusį jį kontroliuoti politinius susirinkimus ir spaudą. Be to 1933m. balandžio mėnesį Hitleris pradėjo asmeninį Kryžiaus žygį prieš žydus ir paskelbė apie jų biznio boikotą. Prie žydų parduotuvių stovėjo rudmarškiniai ir visus pirkėjus perspėdavo, jog šie eina į žydo parduotuvę. Bet po kelių dienų boikotas buvo nutrauktas, nes nedavė reikiamų rezultatų. Bet Hitleris nepasidavė ir savo kovą tęsė toliau. Netrukus visi žydai buvo atleisti iš valstybinių tarnybų ir buvo paskelbta apie žydų juridinės profesinės laisvės apribojimą. Žydai buvo jo didžiausias priešas, o jau tik po jų sekė komunistai.Hitleris sužlugdė socialistų partiją, kuri iki tol buvo gan galinga ir pasiūlė Vokietijoje įvesti vienpartinę sistemą. Niekam neprieštaraujant taip buvo greitai padaryta ir buvo uždraustos visos kitos, net ir artimos naciams partijos. Bet negalima sakyti, kad Hitleris tik kenkė žmonėms ir nepadarė nieko gero. Taip tikrai nėra, nes jis gavęs kanclerio postą pakėlė Vokietijos ekonomiką, iš gatvių traukėsi skurdas. Taip jis tapo dar populiaresnis. Hitlerio užsienio politiką palaikė net 95,1% gyventojų, o rinkimuose į reichstagą nacionalsocialistų partiją palaikė 92,2% gyventojų. Taigi Hitleris užsitikrino gyventojų paramą ir norėdamas dar labiau iškilti žmonių akyse sumažino savo smogikų skaičių.Tačiau netrukus jis sužinojo apie SA ( smogiamosios armijos ) būrio vado Remo išdavystę. Prasidėjo masinės žudynės, kurių metu 12 SA narių buvo sušaudyta, tačiau pats išdavikas nušautas buvo vėliau ( nes dėl didelių nuopelnų Hitleris nenorėjo jo žudyti). Nors per visas skerdynes žuvo 200 o gal ir daugiau žmonių, gyventojų akyse Hitleris visvien liko didvyriu, pašalinusiu visus galvažudžius. Netrukus Hitlerio galybė dar padidėjo, Vokietijos fedmaršalui paliekant gyvenimą kai prezidento ir kanclerio pareigos buvo sujungtos. Nuo šiol Hitleris tapo vienvaldžiu reicho lyderiu, kuriam buvo pavaldžios visos šalies ginkluotosios pajėgos. Visus 1933m. nacistai (su Hitleriu priešakyje) nuosekliai, bet sparčiai griovė demokratinę santvarką.Per 1934m. prezidento rinkimus Hitleris gavo 90% balsų ir galėjo žengti dar vieną žingsnį link diktatūros. Po Niunberge įvykusio sėkmingo partijos suvažiavimo Hitleris trigubai padidina savo 100000 kariuomenę ir pareiškė, jog ji reikalinga tik taikai užtikrinti. Hitleris viešai prisipažino, kad nori 35% Anglijos laivyno tonažo. Anglai ne tik sutiko, bet dar davė 45% savo povandeninio laivyno. 1936m. rinkimuose Hitlerio rėmėjų dar padaugėjo ir dabar jis turėjo net 98,8% šalies gyventojų paramą. Dabar reikėtų vėl pakalbėti apie gerus Hitlerio darbus, apie gerąsias jo veiklos pasekmes. Daug gero Hitleris padarė mažas pajamas turintiems žmonėms. Plėtė gamybą, žabojo bedarbystę (1933m. pradėtas autostradų tiesimas tūkstančiams žmonių davė darbo), rūpinosi gamtos apsauga, statė vandens valymo įrenginius, rūpinosi jaunimu ir profsąjungų paruošimu. Be to 1939m. F.Porche Hitlerio užsakymu sukonstravo pigų, gerą, patogų ”liaudies automobilį” – Volkswagen . Hitleris žmonių buvo dievinamas, nes sumažino vaikų mirtingumą, pagerino žmonių darbo sąlygas, pakėlė sveikatos apsaugos lygį, padidino atlyginimus, suvienijo įvairių sluoksnių žmones ( išskyrus amžinus savo priešus žydus). Svarbiausias dalykas yra nacijos suvienijimas ir tai Hitleris gana gerai darė. Hitlerio pasiekimai išties buvo dideli bei reikšmingi, dėl to ”nacizmas” visus pritraukė. Ir tada atsirado šis Hitlerio šūkis: ” Aš noriu, kad vokiečių tauta taptų pačia galingiausia Europoje”. Dabar Hitleris tvirtai nusprendė, jog atėjo laikas išsikovoti “gyvybinės erdvės”, todėl Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos ir 1934m. buvo pradėtas kurti karinis laivynas, gaminama sunkioji ginkluotė, tankai, povandeniniai laivai, lėktuvai, o 1935m. įvesta visuotinė karo prievolė. Kadangi Prancūzija nieko nesiėmė, o Anglija net leido Hitleriui padidinti karo laivyną, jis nusprendė veikti drąsiai bei įžūliai ir 1936m. kovo mėnesį Vokietija užėmė Reino zoną. Prancūzija, turėdama didelę kariuomenę galėjo tam pasipriešinti, bet to daryti nenorėjo. Matydamas tokį pasyvumą Hitleris toliau siekė savo tikslų. Mokyklose daug dėmesio buvo skiriama sportui ir berniukų ruošimui būti kariais. Vokietijos gyventojų padėtis dar labiau pagerėjo, nes sparčiai vystomos ginklų gamybos, metalurgijos ir chemijos pramonės šakos davė daugeliui žmonių darbo. Atgijo Vokietijos miestai ir gamyklos. Padidinęs savo kariuomenę ir 1938m.apkaltinęs Austriją nedraugiška politika privertė ją pasirašyti sutartį, kuri iš esmės reiškė Austrijos kapituliaciją. Tais pačiais metais kovo 12d. vermachto daliniai įžengė į Austrijos teritoriją ir ją užgrobė.Šią okupaciją iš didžiųjų valstybių pasmerkė tik SSRS. Bet Austrijos Hitleriui buvo negana ir jis dar užsinorėjo Čekoslovakijos, kariškai ir ekonomiškai stiprios valstybės. Be to ši valstybė buvo sudariusi pagalbos sutartis su Anglija ir Prancūzija. Tačiau su šiomis šalimis Hitleriui pavyko susitarti ir jos pasiūlė Čekoslovakijai atiduoti Vokietijai rajonus, kuriuose gyvena daugiau nei 50% vokiečių. 1938m rugsėjo 28d. susitikę Italijos, Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai pasirašė sutartį dėl Čekoslovakijos (vadinamąjį Miuncheno sąmokslą). Vokietijai buvo perduoti Sudetai ir keli kiti rajonai. Bet šių žemių Hitleriui buvo negana ir todėl 1939m. kovo 14d. jis pateikė Čekoslovakijai ultimatumą ir ši kapituliavo. Demokratiniai Vakarai tenkino Hitlerio užgaidas tik dėl to, jog bet kokia kaina stengėsi išvengti naujo karo. Tuo Hitleris labai gerai pasinaudojo ir ne tik, kad kovo 22d. užėmė Klaipėdą, bet ir panoro Lenkijos. Tačiau Prancūzija ir Anglija praradusi Čekoslovakiją nusprendė Hitleriui daugiau nenuolaidžiauti ir todėl 1939m. vasarą pakvimpa paraku. 1939m. rugpjūčio 23d. tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašyta sutartis, vadinamas Molotovo- Ribentropo paktas. Tai buvo labai svarbi saugumo ir nepuolimo klausimus reguliuojanti sutartis (ji buvo pasirašyta dešimčiai metų su galimybę dar penkiems metams ją pratęsti.Ir galima drąsiai teigti, jog ši sutartis buvo lemtinga Hitlerio klaida. Ja Stalinas laimėjo 2Pasaulinį Karą (nuo šiol 2PK), dar Hitleriui jo nepradėjus. Ir apskritai ši sutartis yra didžiausias SSRS laimėjimas per visą 70-metę jos istoriją. Praėjus tik dešimčiai dienų po sutarties pasirašymo Hitleris ne tik įsivėlė į konfliktą su Lenkija, bet ir gavo 2PK (rugsėjo 1d. jis užpuola Lenkiją, o rugsėjo 3d. jį užpuola Prancūzija ir Didžioji Britanija). Svarbu yra tai, jog į 2PK Hitleris stojo nepasiruošęs, o be to gavo karą dviem frontais t.y. negalėjo koncentruoti smūgių į vieną priešą. Dar vienas dalykas, kuris nulėmė Vokietijos pralaimėjimą 2PK yra riboti Hitlerio ištekliai. Užpuolęs Lenkiją Hitleris paskelbiamas karo kaltininku, nes su juo kartu pulti turėjusi SSRS nepuolė. Kariaudamas modernų manevrinį karą Hitleris nugalėjo Lenkiją per porą savaičių, bet pusę jos pasiėmė SSRS (šis karas vadinamas “Keistuoju karu”, nes Prancūzija ir Anglija buvo sukaupusios Vokietijos užnugaryje kariuomenę, bet pulti nedrįso). Po šio karo Hitleris atstatęs savo kariuomenės jėgų pusiausvyrą 1940m. užpuolė ir per mėnesį sutriuškino Prancūzijos kariuomenę kartu įsiverždamas į neutralias valstybes: Nyderlandus, Belgiją bei Liuksemburgą. Anglijos ir Prancūzijos kariuomenė buvo stipresnė, turėjo daugiau tankų, bet jų tankai buvo išdėstyti mažomis grupelėmis, o Hitleris iš pusės savo tankų sudarė didelę tankų grupę (tai buvo pirmą kartą karo istorijoje sutelkta tankų armija). Birželio 22d. Prancūzija kapituliuoja ir trys penktadaliai teritorijos atitenka vokiečiams (labiausiai ūkiniu atžvilgiu pažangiausios teritorijos). Hitleris, nugalėjęs Prancūziją, tikėjosi nuolankumo ir iš Anglijos, bet jo negavo, nes šios šalies strateginė padėtis buvo labai gera (nuo žemyno ją skyrė sąsiauris ir norint jį įveikti reikėjo labai gero karinio laivyno). Taigi 1940m. prasidėjęs karas (“Mūšis dėl Britanijos”) Vokietijai buvo nesėkmingas. Vokiečių pralaimėjimą nulėmė ne tik prastas laivynas, bet ir anglų pagamintas iššifravimo įrenginys, leidžiantis suprasti slaptus priešų siunčiamus įsakymus. Taip kariaudamas tik 1940m. Hitleris pastebėjo Raudonosios Armijos telkimąsi prie Vokietijos sienų ir nusprendęs atidėti operaciją į D.Britaniją nutarė smogti SSRS. Kelis kartus atidėjęs puolimo datą pagaliau ryžosi ir 1941 06 22 puolė Tarybų Sąjungą ir tai padarė pačiu laiku, nes SSRS jau buvo nusprendusi liepos 6d. smogti Europai. Taip rusams prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Hitleriui fantastiškai pasisekė, nes jis užpuolė Staliną nepasiruošusį. O agresorius yra ypač pažeidžiamas prieš pat puolimą. SSRS didelės kariuomenės masės jau buvo surinktos, bet dar neparuoštos veikti. Ir tuomet Hitleris puolė. Pirmą karo savaitę sovietai patyrė milžiniškus nuostolius ir esmė slypi ne tame, jog jie neteko artilerijos, o tame, jog buvo palaužta sovietų karo dvasia. Bet tolesnėje karo eigoje išryškėjo Hitlerio nepasiruošimas ir Stalino pranašesnės technikos galimybės. Svarbiausi mūšiai vyko 1942m. (Stalingrado ir Kursko), kurių metu įvyko persilaužimas rusų naudai.Vienintelis šansas laimėti karą – atimti iš rusų naftą, bet to padaryti vokiečiams nepavyko. Dar viena esminė Hitlerio klaida (didesnė nei neapgalvotas įsivėlimas į 2PK) buvo jo okupacinė politika (rasistinė- visuotinis žydų naikinimas) bei puolimui nepanaudoti rusų kareiviai. 1942m. sudaryta antihitlerinė koalicija galutinai nulėmė Vokietijos likimą. Sausio 1d. Vašingtone buvo pasirašyta 26 valstybių (JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos, Kinijos ir kt. Valstybių) Jungtinių Tautų Deklaracija. Prasidėję bombardavimai iš oro, 1944m. stiprus Anglijos ir JAV puolimas, teritorijų praradimai, ekonomikos silpnėjimas nulėmė karo baigtį. Karo baigtis visiems jau buvo aiški ir 1945m. Berlynas buvo apsuptas ir gegužės 2d. vokiečiai pasidavė( Hitleris nusižudė anksčiau- birželio 30d. bet apie tai pakalbėsiu vėliau). Tolesnis Vokietijos likimas priklausė nuo Krymo ir Potsdamo konferencijų. 1945m. Kryme susitikę SSRS, JAV ir D.Britanijos vadovai (Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis) nusprendė, jog reikia sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją bei nubausti visus karinius nusikaltėlius.Per kitą susirinkimą, kuris įvyko 1945m. rugpjūčio2d. Potsdame buvo nutarta Berlyną suskirstyti į 4 sektorius- sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų. O pačios Vokietijos okupacija turėjo būti laikina. Taigi 2PK pasekmės Vokietijai buvo labai skaudžios, prarastos teritorijos, kurios buvo užkariautos, nusmukdyta ekonomika, didelis gyventojų pasipiktinimas, žiaurūs karo padariniai. O dabar norėčiau pasakyti keletą įdomių faktų, kurie gali būti ne visiems žinomi iš Adolfo Hitlerio gyvenimo:1.Horoskopai Hitleriui esant valdžioje jam visą laiką buvo sudarinėjami asmeniniai horoskopai, o įdomu yra tai, jog jie visą laiką pildydavosi.Pvz.: 2PK metu Hitleriui buvo atneštas iš anksto sudarytas horoskopas, kuris pranašavo jam pergales iki 1941m., po to nesėkmes ir 1945m. balandžio mėnesį- katastrofą. Po to sėkmę, o rugpjūtį – taiką. Būtent taip viskas ir įvyko (1945 04 SSRS armijai užpuolus Berlyną, Hitleris ištarė ”Karas pralaimėtas”. 2.Pasikėsinimai nužudyti Į Hitlerį per visą jo gyvenimą buvo mėginta pasikėsinti net penkis kartus: pirmą- per pasisakymą, antrą- 1943m. lėktuve (jam buvo perduotas paketas su bomba, bet ji nesprogo), trečią- po kelių dienų per iškilmes Didvyrių atminimo proga, ketvirtą- 1944m. bet jis jo išvengė, o penktas kartas buvo sėkmingiausias: į salę atnešta bomba sprogo, bet buvo per toli nuo Hitlerio, kad galėtų jam pakenkti.Gal jis gimė po laiminga žvaigžde?3.Rūkymas Hitleris buvo tvirtai nusistatęs prieš nikotiną ir dėl to buvo pažadėjęs padovanoti auksinį laikrodį kiekvienam savo aplinkos žmogui, kuris mes rūkyti.Net savo meilužei (o vėliau žmonai) jis iškėlė ultimatumą: “Rūkymas arba aš”.4.Sėkmingasis kovo mėnuo Kad ir kaip būtų keista, bet kovo mėnuo Hitleriui visada buvo sėkmingas (kariaujant su Austrija, Čekoslovakija ir atsiimant Klaipėdą Hitleriui viską gerai užbaigti pasisekė būtent kovo mėnesį).5.Oratoriniai sugebėjimai Jie buvo tikrai nuostabūs. Hitleris mokėjo bendrauti ir patraukti auditoriją. Kalbėjo paprastai, emocionaliai ir tuo skyrėsi nuo intelektualų, apeliuojančių į protą. Visą gyvenimą savo oratorinius sugebėjimus tobulino, jo gestai tapo tikslesni bei įvairesni. Neprarasdamas auditorijos dėmesio jis lengvai galėjo pereiti nuo vienos temos prie kitos, be to sugebėdavo į į diskusiją įtraukti ir klausytojus. jį sakė:” 6.Žydų naikinimas Dabar, manau, būtų galima pakalbėti apie Hitlerio rasinę užsienio politiką, nes jam atėjus į valdžią, antisemitizmas – nacių ideologinė širdis tapo oficialia valstybės politika. Visą fašizmo viešpatavimo laikotarpį žydai buvo persekiojami, masiškai žudomi, iš jų kiekvienam buvo galima nebaudžiamai tyčiotis. žydai buvo skelbiami rasiškai beverčiais. Didžiausias jų pogromas “krištolo naktis” įvyko 1938 11 9-10d. Tą naktį buvo siaubiami jų butai, daužomos veidrodinės jų parduotuvių vitrinos, niekinamos sinagogos ir kapinės. Daug jų buvo išžudyta, o kiti pateko į konclagerius apie kuriuos dabar papasakosiu šiek tiek plačiau.Į konclagerį buvo atgabenami žydai ir ten nurengiami. Tada iš jų buvo atimamos visos vertybės ir nukerpami plaukai, kurie vėliau bus panaudoti šlepečių gamybai. Tada visi jie suvaromi į mirties kameras ir paleidžiamas variklis. Po 25min. visi jau būdavo negyvi. Tada atėję mirtininkai specialiu kabliu išdraskydavo visų burnas, išangę ir lytinius organus ieškodami ko nors vertingo. Po to negyvi kūnai būdavo sumetami į tranšėjas, kad išbrinktų. Po kelių dienų jie būdavo sumetami ant geležinkelio pabėgių ir sudeginami iki pelenų.Taigi žydų naikinimo procesas buvo gana žiaurus. O dabar papasakosiu apie paskutines Hitlerio dieneles.Iki pat 1945m. jis neprarado optimizmo ir SSRS armijai užpuolus Berlyną,bei generolams prašant, jog jis išvyktų, Hitleris tarė: “Vokiečių tauta ir istorija paženklins mane kaip nusikaltėlį, jeigu aš šiandien sudarysiu taiką, kai rytoj, galimas daiktas mūsų priešai susipeš tarpusavyje”. Rašydamas asmeninį testamentą visą savo turtą jis palieka partijai, o jeigu ji neegzistuos tai viskas liks valstybei. Paskutiniai jo žodžiai buvo tokie: “ Mano žmona ir aš renkamės mirtį, kad mūsų kūnai būtų tučtuojau sudeginti”. Iškart po to jis susituokė su buvusia savo meiluže Eva Braun.Tada išsitraukė dvi ampules su kalio cianidu ir vieną išbandymui davė šuniui. Šis greitai krito negyvas. Tada jis atsisveikino su visais ir tarė paskutinius savo gyvenimo žodžius : “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes – aš liksiu čia! Aš žinau rytoj milijonai mane keiks.Na ką gi, toks likimas”. Jo žmona išgėrė antrąją ampulę nuodų (nes pirmoji jau buvo atiduota šuniui), o pats Hitleris nusišovė. Jo paskutinis noras, kad jų kūnus sudegintų, nes nenorėjo būti paimtas gyvas…JOSIFAS STALINAS
( 1879-1953)
Kas gi nežino vieno iš didžiausių XIX-XX a. Tarybų Sąjungos politikų, Lenino dešiniosios rankos – Josifo Stalino ( jo tikroji pavardė Džiugašvilis). Jis gimė 1879m. Gorkyje, nedideliame Gruzijos miestelyje. Abu jo tėvai buvo beraščiai valstiečiai, be to iki baudžiavos panaikinimo (1864m.) dar ir baudžiauninkai. Stalino tėvas buvo piktas, šiurkštus, žiaurus bei daug geriantis žmogus. Girtas parėjęs namo jis mušdavo ir sūnų, ir žmoną. Toks žiaurus tėvo elgesys turėjo didelę įtaką sūnaus asmenybės formavimuisi bei tolesniam jo gyvenimui. Neužsitarnautas bei žiaurus mušimas padarė Staliną tokiu pat žiauriu žmogumi kaip ir jo tėvas. Ir dėl to visi žmonės, kurie naudojosi savo valdžia, tapo didžiausiais jo priešais. Taigi nuo vaikystės dienų pagrindinis jo tikslas tapo puoselėti keršto viltį. Visiška priešingybe Stalino tėvui buvo jo motina, kurios meilėje berniukas visada rasdavo užuojautą bei paguodą. Be to Stalinas persiėmė motinos įsitikinimu, jog jam lemta tapti nepaprastu žmogumi ir šiame gyvenime labai daug pasiekti. Mokslai jam sekėsi gerai ir baigęs mokyklą su pagyrimo raštu sėkmingai įstojo į Tbilisio stačiatikių dvasinę seminariją. Šis gyvenimo etapas buvo labai svarbus jo asmenybės formavimuisi, nes mokydamasis seminarijoje Stalinas priėjo išvados, jog visi žmonės šiurkštūs, nepakantūs, melagiai ir intrigantai bei dažniausiai pasižymi daugybe ydų ir tik mažu kiekiu dorybių. Taigi susiformavo jo neigiamas požiūris į žmones ir iš čia kilo jo tironija. Veikiamas rusų marksistų jis įsitraukia į revoliucionierių judėjimą ir tampa marksistu bei už tai 1899m. buvo pašalintas iš seminarijos.Tada jis tampa Lenino šalininku ir priima jo idėjas, kaip savas. Jis dešimt metų dirba agitatoriumi ir ratelių organizatoriumi. Be to jis dalyvauja organizuojant 1901 06 01 demonstraciją, o dar po metų surengia streiką Batumyje, kurio metu žūva 15 žmonių. Nuo to laiko jis tapo profesionaliu propagonistu, misionieriumi, kurio pagrindinis tikslas – egzistuojančios santvarkos nuvertimas. 1917m. įsikūrus RSDDP jis rėmė revoliucinės marksistų partijos stiprinimo idėją, gynė bolševikų strategiją ir taktiką, kovojo prieš menševikus ir anarchistus, bendradarbiavo gruzinų ir rusų socialdemokratų spaudoje. Įstojus į RSDDP marksizmas jam tapo vienintele visam gyvenimui įsisavinta teorija bei kalba, kuria jis kalbėjo iki pat savo gyvenimo galo. Vėliau buvo šios partijos Centrinio komiteto (CK)narys,bei įvairių bolševikų laikraščių bendradarbis(“Zvezda”,”Pravda”). Be to jis dalyvavo 1917m. Vasario revoliucijoje, nors lemiamo vaidmens ir nevaidino. Labai svarbus įvykis Stalino gyvenime įvyksta 1922m., kai jis oficialiai tampa komunistų partijos Generaliniu sekretoriumi. Jis nepadidina Stalino įgaliojimų, bet įtvirtina tą valdžią, kurią jis jau turėjo. Beje šias pareigas Stalinas ėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos. Po Lenino mirties (1924m.) Stalinas atkakliai siekė absoliučios valdžios, netgi džiaugėsi lyderio mirtimi, kuri atveria jam kelią link valdžios. Kova dėl valdžios nebuvo atvira ir todėl Stalinas pasirodė, kaip talentingas veidmainis, didelis politinių žaidimų meistras, o tuo jam negalėjo prilygti nei vienas iš Politinio biuro narių. Jis niekada nedarydavo klaidų, kurių nesugebėdavo išvengti kiti ir niekuomet nepamiršdavo realios kovos už valdžią. Bet jis turėjo ir trūkumu: kitiems savo varžovams nusileisdavo marksistinės teorijos suvokimo gilumu bei mokėjimu pritaikyti ją praktiškai. Bet po ilgos, sunkios, sudėtingos, net 6 metus trukusios kovos jis triumfavo ir tapo Lenino įpėdiniu. Jis tvirtai gynė marksizmo-leninizmo principus, prisidėjo prie jų įgyvendinimo praktiškai bei teorine veikla. Stalinas save visada laikė Lenino mokiniu bei pasekėju. Partijos narių (prieš tai ir Lenino) Stalinas buvo kritikuojamas už grubumą, nepakantumą, neatsargumą be to Leninas kartais abejojo, ar Stalinas visada sugebės susitvarkyti su jam patikėta valdžia. Bet Stalinas atkakliai kovojo prieš buržuazijos nacionalistus ir leninizmo priešininkus. Jis daug prisidėjo prie trockizmo ir dešiniųjų nukrypimo sunaikinimo, partijos vienybės stiprinimo, šalies ūkio ir kultūros raidos planų parengimo, SSRS gynybinės galios didinimo. Stalinas ir jo vadovaujama partija sutelkė tarybinę liaudį, kuri įgyvendindavo Lenino planą. Jis taip pat industrializavo šalį (industrializacija pradėta 1927m.,tai daugiausia buvo sunkioji industrializacija), sukolektyvino žemės ūkį (kolektyvizacija pradėta 1929m.), įvykdė kultūrinę revoliuciją bei sukūrė socialinę visuomenę. Kolektyvizacijos pasekmės buvo žiaurios – 11.5mln.žmonių mirė badu, buvo suvalgyti ar žuvo koncentracijos stovyklose.Ji buvo baigta 1932-33m. Stalinas įsitvirtinęs valdžioje parodė pasauliui kaip galima ja pasinaudoti, tokiais mastais ir žiaurumu, kad 1928-33m. SSRS vykusius įvykius galima vadinti socialine revoliucija, turėjusia pasekmes, kurios pakeitė visą Rusijos istorijos eigą. Stalininės revoliucijos esmė buvo karas prieš nuosavą valstietiją. Apskritai per visą SSRS gyvavimo istoriją buvo sunaikinta 62mln.žmonių, dauguma iš jų valdant Stalinui. Naikinamos buvo tos socialinės grupės, kurios socialistams buvo nereikalingos: karininkai, dvarininkai, pirkliai,buožės (ypač). Be to buvo šalinama opozicija bolševikų partijos viduje (Trockis, Kamenevas, Zinovjevas) ir praretinama nomenklatūra( beje galima pasakyti, jog ji iškėlė Staliną į valdžią). Pablogėjo valstiečių gyvenimas, nes žemės sklypai buvo sujungti į didelius kolektyvinius ūkius, o jie patys tapo bežemiais darbininkais. Be to iš žmonių buvo nusavinami grūdai ir dalis derliaus. Visas kolūkių turtas, paimtas iš žmonių buvo paskelbtas valstybiniu ir net buvo išleistas įsakymas, liepiantis visus šaudyti net už mažiausią vagystę (išleido Stalinas). Vis ryškiau ir ryškiau pradėjo skleistis blogosios tirono Stalino savybės: žiaurumas, šiurkštumas, garbės siekimas, didybės manija. Prasidėjo badas ir per jį Stalino savanaudiškos politikos pasėkoje žuvo apie 7mln.žmonių, o gal ir dar daugiau.Dar apie 3mln. buvo areštuoti ir žuvo lageriuose bei tremtyje. R.Konkvestas, parašęs knygą “Didysis teroras” skelbia: “Žuvusių Stalino kare prieš valstiečius vienoje vienintelėje šalyje skaičius buvo 2kartus didesnis, negu bendras žuvusiųjų skaičius šalyse, dalyvavusiose 1PK”. Taigi tokio žiauraus žmonių naikinimo nebuvo nei vienoje demokratinėje šalyje.
Nenoriu kartotis ir pasakoti apie 2PK, jo metu pasirašytas sutartis, bet šį tą vis tiek pasakysiu. Per Didįjį Tėvynės karą (nuo 1941m.) Stalinas buvo ir Valstybės Gynimo Krašto pirmininkas bei vyriausiasis TSRS ginkluotųjų pareigų vadas. Be to jis prisidėjo prie liaudies ūkio pertvarkymo karo reikalams, ginkluotųjų pajėgų stiprinimo, karinės patirties apibendrinimo bei paskleidimo, Raudonosios Armijos (RA) karinių operacijų parengimo ir įgyvendinimo, vadovavo tarybinei delegacijai Teherano (1943m.), Krymo ir Potsdamo konferencijose (abi 1945m.).Po šio karo daug prisidėjo prie liaudies ūkio atkūrimo, naujos ekonominės politikos įgyvendinimo, komunistų ir darbininkų judėjimo, remiančio kolonijų ir priklausomų tautų išsivadavimą. 1945m. jis buvo paskelbtas TSRS didvyriu. Be to 1917-22m. jis buvo RTFSR tautybių reikalų, 1919-22 ir Darbininkų bei valstiečių inspekcijos liaudies komisaras.1917-53 buvo TSKP CK, 1919-52 CK Politinio biuro, 1952-53 CK Prezidiumo, 1925-43 Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto, 1917-36 Rusijos, 1922-36 TSRS CK Komiteto narys, 1937-53 TSRS AT deputatas. Dar galima pasakyti, jog Stalinas visą laiką perdėdavo savo nuopelnus ir net laikė save neklystančiu, nors tų klaidų buvo ir gana nemažai.Susidaręs Stalino asmenybės kultas pakenkė partijai ir dėl jo nukentėjo daug nekaltų žmonių.Nors šis kultas ir pakenkė liaudžiai, bet nepakeitė tarybinės santvarkos socialistinės prigimties.Šis asmenybės kultas buvo pasmerktas 1956m. TSKP suvažiavime. O dabar keletas faktų iš jo asmeninio gyvenimo. Stalinas vedė du kartus: pirmą 1906m. J.Svanidzę ir susilaukė sūnaus Jakovo.Po metų žmona mirė nuo šiltinės. Antrą kartą vedė 1919m.per Rusijos pilietinį karą-Nadeždą Alilujevną . Ji nusižudė po to, kai kartą Stalinas ją labai grubiai įžeidė, o jis ne tik neatėjo į jos laidotuves, bet ir nei karto neaplankė jos kapo. Šis įvykis manau aiškiai parodo jo kietaširdiškumą, grubumą bei pasipūtimą.Apskritai Stalinas buvo toks žmogus, kuris stengėsi primesti savo valią kitiems, mokėjo gerai slėpti jausmus, turėjo gerą nuojautą, mokėjo daryti išvadas iš gautų pamokų. Jis kartu buvo smulkmeniškas bei pasipūtęs, apdairus bei nepatiklus, uždaro charakterio, nemėgdavo dalintis mintimis bei idėjomis. Niekada nesmogdavo pats, o veikdavo per kitus, žiaurumą laikė privalumu, mokėjo gerai meluoti ir veidmainiauti, buvo įtarus ir talentingas intrigantas. Savo ketinimų ir tikslų neparodydavo veido išraiškomis ir manė, jog kiekvienam reikia žinoti ne daugiau negu reikia jo nurodymams vykdyti. Be to visą savo valdymo laiką jis manė, jog jo misija yra padaryti galą Rusijos atsilikimui ir paversti šią valstietišką šalį šiuolaikine industrine valstybe.Taigi toks buvo Josifas Stalinas- tironas, išdidus ir pasipūtęs žmogus. Aš nenoriu jo labai stipriai smerkti, bet ginti jo irgi neketinu.BENITAS MUSOLINIS(1883-1945)
Iš pradžių galima pasakyti, jog Musolinis buvo mizantropas, neturintis humoro jausmo, bet kartu geras pašnekovas, intelektualas, nuovokus, geležinės valios bei turintis gerą atmintį žmogus. Kartu jis buvo visiškai neprognozuojamas, apsimetėlis, tikintis prietarais improvizatorius. Manė, jog visus galima papirkti, mėgo sudarinėti planus, niekuo nepasitikėdavo ir niekada neklausydavo kitų žmonių patarimų.B.Musolinis gimęs 1883m. Forlyje (Italija) buvo vienas iš žymiausių 19a. Italijos politikos veikėjų, įvairių laikraščių redaktorius, be to jis yra laikomas vienu iš fašizmo pradininkų. Nuo pat vaikystės visi jį supantys žmonės laikė Musolinį nenaudėliu, piktu bei žiauriu žmogumi, nevengiančiu pakelti rankos prieš silpnesnius. Dar būdamas vaikas jis nuolatos veldavosi į muštynes, su džiaugsmu skriaudė kitus. Musolinis buvo gyvas ir judrus, tiesiog tipiškas itališko temperamento žmogus. Jau nuo mažens susiformavo jo, kaip nedrausmingo, žiauraus, pikto bei šiurkštaus žmogaus charakteris. Norėdamas pasiekti norimo rezultato jis visada naudodavo fizinę prievartą, o kerštą laikė geriausia teisybės atstatymo forma. Taigi tokios jo charakterio savybės atstumdavo nuo jo žmones ir dėl to draugų galima sakyti jis neturėjo. Mokslai jam sekėsi neblogai, tačiau jo charakteris jam nuolat kenkdavo. Baigęs mokyklą ir įstojęs į Seleziečių gimnaziją jis netrukus buvo išmestas už grubų elgesį ir tai, jog peiliu sužalojo savo bendramokslį. Po to jis dirbo mokytojo, bet iš to darbo buvo atleistas, nes pasireiškė per didelis jo potraukis alkoholiui ir kortoms. Apskritai galima pasakyti, jog darbai, kurių jis imdavosi trukdavo neilgai ir dėl to daugiausia buvo kaltas jo grubus charakteris. Tada jis pasuko politikos ir žurnalistikos keliu, kuris jam buvo sėkmingiausias iš visų bandytų. Dabar jo tikslas buvo patraukti mases ir išsikovoti populiarumą. Jis organizuodavo vakarus, skaitė paskaitas, rašė straipsnius į laikraščius. Vėliau net pradėjo rašyti noveles, apysakas ir net silpnus istorinius romanus. 1910m. pradėjo leisti savaitraštį “La Lotta di classe” (“Klasių kova”) ir netrukus tapo plačiai žinomu tarp socialistų. Tais metais pasikeitė ir jo asmeninis gyvenimas- su drauge Rachele Guidi jis susilaukė dukters Edos. Oficialiai santuoka buvo sudaryta 1915m., o bažnyčioje įregistruota 1925m., kai jie jau turėjo dar du sūnus: Victorio ir Bruno. 1911m. sužinojęs, kad Italijos ministras pirmininkas nusprendė užkariauti Libiją, ir pradėjo tam priešintis. Panaudodamas savo oratorinius sugebėjimus ir puikią iškalbą prakalbo į minią. Prasidėjo protestas, tačiau jis buvo lengvai užgniaužtas, o pats Musolinis areštuotas. Išėjęs iš kalėjimo (1912 m.) tapo laikraščio “Avanti” redaktoriumi. Dar po kelių metų jis įsteigė žurnalą ir dar vieną laikraštį, į kuriuos rašė ir savo straipsnius, kurie garsėjo skandalingomis antraštėmis ir aštriais tekstais.
1914 m. buvo posūkis ne tik Europos istorijoje, bet ir Musolinio politinėje biografijoje. 31 metus jis buvo kairysis: socialistų agitatorius tarp italų emigrantų Šveicarijoje, Italijos socialistų partijos funkcionierius ir darbininkų streiko organizatorius. Nuo 1912 m. užėmęs šios partijos svarbiausio organo laikraščio “Avanti” vyriausio redaktoriaus postą, prasidėjus karui buvo priverstas iš socialistinių eilių pasitraukti. Pasitraukimas tapo neišvengiamas ne tik dėl idėjinių nesutarimų bet ir tautinių jausmų. Jis nesidrovėjo kaitalioti ne tik lozungus, programas, bet ir partijas. Tai priklausė tik nuo aplinkybių. Užsispyręs jis buvo tik dėl vieno dalyko – maksimalios valdžios siekimo. Ir tas jo užsispyrimas buvo toks didelis, jog valdžios jis siekė bet kokia kaina, paaukodamas net tai, kas jam buvo begalo svarbu ir šventa. Todėl jis pasitraukė iš laikraščio “Avanti” vyr. redaktoriaus pareigų ir įkūrė šovinistinį laikraštį, kuria tapo fašistų ruporu. Jis pasiskelbė Pirmo pasaulinio karo (I PK) šalininku ir už agitaciją, jog Italija stotų į jį buvo pašalintas iš socialistų partijos. Jis pats dalyvavo šiame kare, bet daugiau atlikinėjo administracines pareigas, nei kovojo. Po karo iš buvusių belaisvių jis sukūrė organizaciją, kurios narius imta vadinti fašistais. Remdamasis fašistų būriais, skleisdamas socialinę ir nacionalistinę demagogiją, palaikomas monopolinio kapitalo, monarchistų ir Vatikano, vadovavo kovai su revoliucinėmis ir demokratinėmis jėgomis. Musolinis turėjo labai gerą instinktyvią politinę nuojautą, ir dėl to galėjo numatyti tolesnius įvykius. Šis dalykas jam labai padėjo siekiant valdžios. Pati pirmoji fašistų programa buvo šiek tiek panaši į socialistinę. Ji ragino atiduoti žemę valstiečiams, suteikti darbininkams galimybę dalyvauti pramonės valdyme, nacionalizuoti karinę pramonę bei įvesti minimalų darbo užmokestį. Tačiau per rinkimus į parlamentą fašistai patyrė visišką fiasko – negavo nei vienos vietos. Tik tada Musolinis pamatė, jog yra per silpnas ir nesugeba suvaldyti fašistų. Jis stengėsi paimti visą valdžią į savo rankas ir per 1921 m. rinkimus fašistai gavo 36 vietas iš 500. Tačiau jiems to užteko, Musolinis buvo išrinktas ir fašistai jau gana rimtai galėjo pretenduoti į valdžią. Tais pačiais metais lapkričio mėnesį įvyko gana svarbus įvykis – Musolinio vadovaujami fašistai susijungė į vieningą, militarizuotą partiją “Partito Nazionale Fascista”. Dabar Musolinis norėjo paimti valdžią vienu iš dviejų galimų būdų: parlamentiniu arba perversmo. Nusprendęs nuversti monarchiją bei įkurti respubliką, pasirinko pastarąjį. Perversmas buvo įvykdytas 1922 m. be jokio pasipriešinimo ir stulbinančiai lengvai. Musolinis gavo premjero pareigas ir sau pasiliko tik dvi svarbiausias ministerijas: užsienio ir vidaus reikalų. Musolinis, nuo kitų buvusių premjerų skyrėsi tuo, kad stengėsi išsikovoti autoritetą ir kaip leidėjas bei žurnalistas. Jis pertvarkė laikraščių kontrolės priemones, o tai buvo ne tik esminė naujovė, bet ir viena iš svarbiausių jo sėkmės priežasčių. Buvo spausdinama daug fašistinių laikraščių, tačiau juos skaitė nedaug žmonių. Fašistų, kartu ir paties Musolinio autoritetą smukdė jų žiaurūs išpuoliai prieš priešus ir žmones, kurie trukdydavo tam tikriem jų planam. Pavyzdžiui, Musolinio liepimu Graikijos teritorijoje nužudžius italų generolą Telinį, Atėnams buvo nusiųstas ultimatumas ir po 3 dienų Korfu sala buvo okupuota. Žuvo daug žmonių, o Musolinis tapo visuotiniu pasipiktinimo objektu ir taip dar labiau sugadino savo reputaciją. Jis suprato, jog ši akcija sukėlė šalių pasipiktinimą, pakenkė Italijai ir davė jam avantiūristo vardą. Dučė ( B.Musolinis) buvo pasmerktas kaip egoistas, kuris dėl savo interesų gali nesiskaityti su tarptautinėmis normomis bei Versalio sutarties punktais. Taigi šio Musolinio poelgio pasekmės buvo jam pačiam ne tik netikėtos, bet ir skaudžios. Dar didesnio priešiškumo Musolinis susilaukė, kai šalyje įvedė mirties bausmę. Gerai yra tik tai, jog mirties nuosprendžių buvo paskelbta nedaug, nes pagrindinis šių nuosprendžių tikslas buvo įvaryti žmonėms siaubą. Nepaisydamas prastos žmonių nuomonės apie jį, Musolinis 1926m. ryžosi pereiti prie atviros fašistinės diktatūros. Skelbdamas, jog fašistinėje valstybėje gali bendradarbiauti darbas ir kapitalas, leido reakcingiausiems Italijos buržuaziniams sluoksniams nevaržomai išnaudoti darbo žmones, militarizavo ekonomiką, žiauriai persekiojo pažangias organizacijas ir veikėjus, kurie norėdami išgelbėti savo gyvybę, buvo priversti emigruoti. Susidarė Musolinio asmenybės kultas ir jo pasitikėjimą įgiję ministrai bei fašistų vadovai suvokė, jog jų ateitis, kaip ir visos Italijos priklauso tik nuo diktatoriaus, nes jis buvo vienintelis žmogus, kuriam buvo pavaldūs ir parlamentas, ir vyriausybė, ir teismai, ir partija.Dėl to jis visuomet elgėsi diktatoriškai ir neklausydavo netgi tikrai gerų kitų žmonių patarimų, o tai turbūt ir buvo svarbiausia jo klaida. Jis troško pats vienas viskam vadovauti ir viską spręsti. Musolinis buvo tikras garbėtroška ir todėl net mokyklose buvo liepta visiems jį gerbti. Vienas iš svarbiausių Musolinio tikslų buvo gyventojų skaičiaus didinimas, tam ,kad šalis turėtų kuo daugiau karių. Tam tikslui jis įvedė mokestį už “nepateisinamą viengungystę” bei ėmė mokesčius iš bevaikių šeimų. Buvo uždraustos skyrybos, o baudos už abortus dar labiau padidintos. 1926m. Italija, kaip ir Vokietija tapo vienpartine valstybe, o opozicinės partijos buvo uždraustos. Dabar jis siekė atgaivinti imperiją ir užvaldyti teritorijas, kurios primintų Senovės Romą bei norėjo, kad Italija taptų viešpataujančia Viduržemio jūros valstybe. Jis pradėjo nuo Etiopijos, kuri 1935m. po 7mėn. kovos buvo nugalėta. Kare ne tik, kad žuvo nemažai žmonių, bet ir buvo išleista tiek lėšų, kiek jų būtų užtekę 3 metams. Dar prieš karą su Etiopija 1934m. įvyko Hitlerio ir Musolinio susitikimas ir netrukus po jo Musolinis tapo Hitlerio pasekėju bei garbintoju. 1939m. Musolinio vadovaujama kariuomenė toliau vykdė planą ir nesunkiai užėmė Albaniją. Tų pačių metų gegužės 22d. tarp dučės ir fiurerio buvo pasirašytas “Plieno paktas”. Tai buvo savitarpio pagalbos sutartis karo atveju. Vokietijos pusėje į 2PK įstojusi Italija okupavo dalį Jugoslavijos ir Graikijos. Jis kovėsi ir Afrikoje, bet ten jam nesisekė, o po šio karo išryškėjo Musolinio, kaip karo vado trūkumai: jis nesugebėdavo sutelkti kariuomenės į vieną vietą, nemokėjo koncentruoti smūgių ir palikdavo dalinius su labai ribotais ištekliais.Didelė jo klaida buvo ir kitų žmonių nuomonės nepaisymas. 1941m. padėdamas Hitleriui kovoti su Rusija patyrė tik nuostolius (neteko apie70% kariuomenės), be to jam nesisekė ir kare Afrikoje. Tai gana stipriai smukdė jo autoritetą ir nuo jo nusigręžė net fanatiškiausi pasekėjai. Bet nors ir sunkiai jam vis dar pavyko išlaikyti italų pasitikėjimą. Musolinis ėmė vadovauti net 6 ministerijoms, o tai nieko gero nežadėjo, nes jis tiesiog nespėdavo vienas sutvarkyti visų reikalų. Į vadovaujančius postus jis skyrė tik tuos, kurie aklai vykdė jo nurodymus. To pasėkoje jis tapo pačiu nekenčiamiausiu žmogumi Italijoje, nors ir suprato, jog artėja fašizmo galas. Žmonės daugiau juo netikėjo ir Musolinis liko vienas, prieš jį pasisakė net patys fašistai. Roma buvo subombarduota, Sicilija prarasta, o visa tauta priešiškai nusiteikusi, bet jis buvo praradęs realybės jausmą ir todėl per vėlai tai suvokė. Nesėkmingai vykstant karams, blogėjant šalies ekonominei padėčiai Musolinis buvo suimtas ir nuvežtas į La Madalenos salą, kur galėjo naudotis privilegijuota padėtimi. Po to su Hitlerio pagalbą jis pabėgo iš įkalinimo vietos ir gavo valdyti nuo Hitlerio priklausančią valstybėlę M.Salo miestelyje. Tada suėmė bei sušaudė 18 iš 19 Italijos Didžiosios Tarybos narius, tarp jų ir dukros vyrą. Tada, parašęs savo paskutinę knygą “Vienerių metų istorija”, suprato savo beviltišką padėtį ir nusprendė bėgti. Bet jį sugavę partizanai be jokio teismo inscenizavimo sušaudė ir jo bei meilužės Klaros Petači kūnus pakabino žemyn galva Loretto aikštėje. Taigi italai patys nuvertė Musolinį.TURINYS
1.ĮVADAS 2.ADOLFAS HITLERIS 3.JOSIFAS STALINAS 4.BENITAS MUSOLINIS 5.TURINYS