Vaikų prievarta Lietuvoje

VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA LIETUVOJE,

GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius

2001

TURINYS

ĮVADAS..........................3

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA................5

1.1. Seksualinę prievartą apibrėžiančios sąvokos............5
1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys..............5
1.3. Seksualinės prievartos simptomai................6
1.4. Vaikų seksualinės prievartos pasekmės..............8
II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ
DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS........10
III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ.............13
IV. IšVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO

KELIAI............................19

V. LITERATŪROS SĄRAšAS..................23

ĮVADAS

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo
įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos,
Egipto ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų.
Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki
nusikaltimo. šį požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas
žmogus- tai tragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika”. TTačiau toks
universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro
filosofų akis, ir tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos,
aprašančios ir įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti
jas eksploatuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris
įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių
požiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir
individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas
Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti
pėdsakų. šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės
moralės normų devalvavimas, trumpalaiko eefekto pervertinimas- iš esmės
krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar
seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, ir
vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš
kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovieticus . Viena iš
neabejotinų homo so

ovieticus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje
socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė,
kuomet svarbus tik išoriškai demonstruojamas veidas, bet ne kasdienis
žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinės
vaikų dainelės “Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškai
dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis
ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka
buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai
visuomenei” atrodė per menka.

Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos
vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms
pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžius gyventi
visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, vis dažniau pradėjo
iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų. Deja, bandymai išjudinti šios
problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako- valdžia ir visuomenė tarsi
netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą ( ypač seksualinę ). Ir tik
visai neeseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir tautų pavyzdžiu, ir su
liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs
reiškinys. Pripažino, kad :
I. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.
II. Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet

ir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas.
III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir

prievartos.
IV. Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir
taktiką Lietuvoje, turime:
1. Suprasti, kas yra prievarta.

Išanalizuoti prievartos:
2. Atsiradimo priežastis.
3. Požymius.
4. Pasekmes
5. Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.
6. Įvertinti ta
arptautinių dokumentų rekomendacijas.
7. Apibrėžti situaciją Lietuvoje.
8. Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

1.1. Seksualinę prievartą (SP) apibrėžiančios sąvokos.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai
seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;
prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu
bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką
glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta
(VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai
(seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio
vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks
seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog
vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis
kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl
amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį
apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar
ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš
kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir
prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio
lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio
pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių
krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.
Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos
stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko
fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos

prieš vaikus dėl įvairių

priežasčių:
visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde
gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o
tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui,
norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;
paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime
vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo
egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.
Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio
elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris
kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos
protrūkius.

1.3.Vaikų seksualinės prievartos simptomai.

.Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo įvyko, tačiau jo elgesys
pasikeičia. Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą
seksualinę prievartą:

A. Somatiniai simptomai:
vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai;
genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai);
šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (nevalingas);
venerinės ligos;
genitaliniai skausmai ar niežulys;
svorio didėjimas (dėvi laisvus, neišryškinančius kūno drabužius);
kompulsyvi msturbacija, masturbuojasi kitiems matant;
apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo
sutrikimai, pvz., anoreksija);
pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti
vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);
naseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;
nemalonus kvapas (nesirūpina asmens higiena).

B. Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:
emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;
konkretaus asmens, vietos baimė ar

rba fobija;
staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;
nenustygimas vietoje;
elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);
vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);
dažnas bėgimas iš pamokų;
užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);
greitas susierzinimas, kantrybės stoka;
netinkamais būdais rodomas prieraišumas suaugusiems (genitalijų
glamonėjimas, erotiški bučiniai);
nenoras persirenginėti fizinio lavinimo pamokoms mokykloje (savo kūno
gėdinimasis);
priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai
suaugusius pamaloninti;
nepsitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik
vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko
apginti. šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali
nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis
(mokytoju, gydytoju);
atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto,
šalinimasis);
mažai draugų;
tėvai neleidžia vaikui nakvoti draugų namuose;
drovisi paliestas;
nepakankama savigarba ir savimonė;
perdėtas domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu;
ankstyvi pagal amžių seksualiniai žaidimai;
bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali
kilti dėl pačios seksualinės prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo
savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;
Sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas
potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Ttipiški PTSS požymiai –
besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaaikams –
besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais),
besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi
pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie
simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;
Isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos seksualinę prievartą
patyrusių vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko
bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo,
neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus.
Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas,
užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas,
vaikščiojimas miegant;
Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių
disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė
atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki
seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir
vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

1.4.Vaikų seksualinės prievartos pasekmės.
Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje
seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie
patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti.
Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia
situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis
būsenomis ir pojūčiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija;
Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir
narkotikais vaikystėje seksualinę prievartą patyrę žmonės dažniausiai
pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia
tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų
prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;
Valgymo sutrikimai: yra pastebėtas ryšys tarp seksualinės prievartos ir
valgymo sutrikimų. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai
prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo ir
kūno įvaizdžio bei lytinio identiškumo problemas;
Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje
patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti
vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas
tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai;
Somatoforminis sutrikimas: pagrindiniai somatizacijos sutrikimo simptomai
yra galūnių skausmai, kvėpavimo ar rijimo sutrikimai, vėmimas, deginantys
analiniai ar genitaliniai, menstruaciniai skausmai;
Seksualinio elgesio ir lytinio identiškumo sutrikimai. Literatūroje
aprašomi du adaptacinių reakcijų į patirtą SP tipai: pirmasis- kontrolės
siekimas aktyviai kartojant traumą, antrasis- bandymas susidoroti su
problema vengiant seksualinių dirgiklių ;
a) Hiperseksualumas: literatūroje aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų

seksualizacija po patirto incesto; jos laipsnis tiesiogiai proporcingas

seksualinio ryšio intensyvumui ir trukmei.
b) Vyresni vaikai ir paaugliai, patyrę seksualinę prievartą, gali pradėti

kompulsyviai masturbuotis, gundančiai elgtis ir gyventi palaidą lytinį

gyvenimą. Tokie vaikai nemoka atskirti prieraišumo nuo seksualinio ryšio.

Kai kuriems vaikystėje patyrusiems incestą suaugusiems gali rastis

kompulsyvus seksualumas;
c) Seksualinis slopinimas: daugumas tyrimų aprašo SP patyrusių vaikų

fobines reakcijas į seksualinius stimulus, seksualumo slopinimą ir

vėlesnes seksualines disfunkcijas, jiems suaugus;
d) Pažeistas lytinis identiškumas: tiek patyrusiems SP berniukams, tiek

mergaitėms gali pasitaikyti lytinio vaidmens raidos patologija. Tyrimų

metu SP patyrusios mergaitės labiau pasižymėjo priešingai lyčiai būdingu

elgesiu ir nepasitenkinimu savąja lytimi nei kontrolinės grupės

mergaitės. Klinikiniai SP patyrusių berniukų stebėjimai rodo lytinio

identiškumo sutrikimą ir moterišką elgesį, o panašiuose suaugusių

tyrimuose aprašomas vyriškosios lyties identiškumo nepatvarumas,

seksualinė disfunkcija ir homofobija;

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ
REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio
(1985), Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino
(1995), Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių
dalis. Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos
valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos
Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų
laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia
numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip
atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios
organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti
teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais
principais:

o ”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo,

žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu,

nesvarbu, kokia forma”.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės
asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos
valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir
ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji
artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta
kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19
straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir
švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar
psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar
nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį
piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios
priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant
socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį
globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti,
gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais
atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):
Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo
ir seksualinio suvedžiojimo formų. šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų
reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos
uždrausti:
a) lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje

seksualinėje veikloje,
b) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje

neteisėtoje seksualinėje veikloje,
c) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir prnografiniuose

leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų

priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir

sociališkai reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo,

išnaudojimo, piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško

arba orumą žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai
atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos
prieglaudos, krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta
Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš
seksualinį smurtą, Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės
centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir
finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių,
policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių
lytinį smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų
statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra
nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie
emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių
daugelis neturėjo ir metukų. Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek
specialistų susidomėjimas VSP problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį
dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip
į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Daugelis VSP
atvejų nepatenka į odicialiąją statistiką, dėl įvairių priežasčių apie tai
niekas niekada nesužino. Dėl to atliekami VSP paplitimo tyrimai. Nuo 1980
m. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia
populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi SP. Tyrimų duomenys labai
skiriasi. Kai kurių tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje. Apibendrinant
šiuos tyrimus, VSP paplitimas tarp berniukų- 3-31 proc., tarp mergaičių-6-
62 proc. Išvada: pagal kai kuriuos tyrimus 62 proc. moterų ir 31 proc. vyrų
vaikystėje yra patyrę seksualinę prievartą. Jeigu orientuotis tik į
mažiausius skaičius, taip pat galėsime teigti, kad VSP nėra labai retas
reiškinys. Tokie dideli tyrimų rezultatų skirtumai aiškintini įvairiai.
Lentelėje matyti, kad įvairiems tyrimams taikyti skirtingi apibrėžimai, kas
yra VSP. Taip pat galimi realūs VSP paplitimo skirtumai įvairiose
vietovėse, skirtingose populiacijos dalyse. Rezultatai priklauso ir nuo
tyrimo metodikos. Juk svarbu kaip žmonės klausinėjami, nes dažnai
prisiminimai, susieti su vaikystėje patirta SP, labai skausmingi.

Svarbu žinoti, kad lytinis išnaudojimas nėra kažkas, kas atsitinka
kitiems žmonėms. Išprievartavimas yra šiandien dažniausiai pasitaikantis
smurtinis nusikaltimas Jungtinėse Valstijose. Robert Coles ir Geoffrey
Stokes [2] tyrime 14 proc. apklaustų paauglių mergaičių sakė, kad jos buvo
išprievartautos. ši apklausa parodė, koks klaidingas mitas, jog
prievartauja nepažįstami. Didžiausią

pavojų sukelia draugai, giminaičiai ir pažįstami.

Paprašytos įvardinti prievartautoją, merginos nurodė:

Identifikuotas privartautojas Procentai

Jos vaikinas

16

Draugas

30

Kaimynas

9

Giminaitis

13

Nepažįstamas
29

Grupinis išprievartavimas 4

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.

Pastaruoju metu ši problema pajudėjo iš “mirties taško”- steigiamos
vaikų teisių apsaugos tarnybos, Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją,
smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda, galima
tvirtinti, kad faktiškai lietuva jau pasiekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu
ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės,
seksualinės) problemą. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad kol kas ir
pasaulyje naudojamais būdais spręsti problemą esant konkretiems prievartos
atvejams iš tikro neturime jokių galimybių. Maža to, yra pavojaus pasukti
necivilizuotų sprendimų keliu.

Paveldėjome tarnybų sistemą, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo
įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje.
Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau
išspręstos. štai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir
šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo, brangiausio šių struktūrų
turto- specialistų (visų pirma- socialinių darbuotojų), kurie turėtų dirbti
su prievartos aukomis ir prievartautojais. Siekiant užtikrinti Lietuvos
Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais
pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir
rajonuose, tačiau jų kol kas nepakanka. Ypač tokių tarnybų trūksta
rajonuose: du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų
teisių apsaugos, vaikų saugumo šeimoje ir visuomenėje problemų.

šiuo metu aiškėja, kad vis daugiau vaikų šeimose patiria įvairų
smurtą. Kol kas vienintelė profilaktikos ir prevencijos priemonė šiai
problemai spręsti yra vaikų atskyrimas nuo šeimos, t.y. įkurdinimas globos
institucijoje, kurioje vaikams nepakanka kvalifikuotos ir itin reikalingos
pagalbos norint išsiaiškinti patirtos skriaudos aplinkybes ir padėti tą
skriaudą išgyventi. Vaikai į globos institucijas patenka dėl įvairių
priežasčių, neretai jų patirtai fizinei bei seksualinei prievartai
neteikiama deramos reikšmės. Vaikai “lyg ir patys” turi susitvarkyti su
savo išgyvenimais, juo labiau, kad paplitusi maždaug tokia nuomonė- “tai
yra vien mano problema”, arba “galbūt esu pats kaltas dėl to, kas man
atsitiko”.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iki šiol Lietuvoje veikė (ir
tebeveikia) gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją
atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pripažinti,
kad minėti įstatymai ne visada taikomi asmenims, įvykdžiusiems lytinius ar
su prievarta susijusius nusikaltimus ne todėl, kad to nenori ar nesugeba
teisėjai. Pirmiausia apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nes
nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl
patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus dažnai lytiniai
nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje- su juo blogai elgiasi
mylimi žmonės, todėl vaikas tikrai neturi kam pasiskųsti; suprantama,
kaltininkas savo noru taip pat neprisipažins.

Vaikais dažnai nepasitikima, jie kaltinami ilgai slėpę įvykusį faktą
ir apsunkiną policijos ar prokuratūros darbuotojų tyrimą, kai svarbu “eiti
karštomis pėdomis”. Beje, ir veikianti teismų sistema vaikams nepalanki.
Nesugebama teismo procese tinkamai panaudoti pirminės vaiko apklausos
dokumentų ir netraumuoti vaikų keliolika papildomų apklausų ar net
klausinėjimu teismui vykstant. Tie, kurie turėtų vaikui padėti, mažina jo
pasitikėjimą suaugusiaisiais ir galimybes gauti reikiamą pagalbą bei
paramą. Neretai miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai
vieninteliai atstovauja vaikų interesams. Nukentėjusių vaikų artimieji,
siekintys padėti savo vaikams, bendradarbiauja labai retai, o teisėtvarkos
institucijų požiūris į problemą dažnai nesiriamia “vaiko akimis”, vaiko
teise būti apgintam ir žinoti, jog prievartos kaltininkas jam, daugiau
nebekels pavojaus. Nėra visuotinai priimto požiūrio, kad apsaugodami ir
apgindami vieną vaiką, nuo galimos nelaimės saugome ir likusius tūkstančius
vaikų.

Lietuvoje sudėtinga įstatymų leidybos situacija. Įstatymų tiek
daug, jie taip dažnai keičiami ir papildomi, kad jie neveikia arba
nevykdomi. Lietuvoje yra daug gerų ir reikalingų įstatymų, tačiau kai
kuriuos jų rengiant nebuvo atsižvelgta į mūsų šalies mažiausiųjų piliečių-
vaikų interesus. Tuo remiantis 1994 metai sudaryta grupė, kuri inicijavo ir
parengė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo
projektą, kartais vadinamą “Vaikų Konstitucija”. šiame projekte
suformuluotos pagrindinės vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius
“Vaikas ir socialinė aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos
vaikų apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir
alkoholinių gėrimų bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų,
kitų stipriai veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir
žaidimų, filmų, visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos
nuo seksualinio išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte
kalbama ir apie atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui
turėjo įtakos ir tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o
1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių
konvenciją.

Atliktas tyrimas. Apklausta ir analizei panaudota 1557 anketos.
Dalyvavo Vilniaus akštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai, vidurinių
mokyklų aukštesniųjų klasių moksleiviai, būtinosios karinės tarnybos
kareiviai. Išanalizavus duomenis, gautas VSP paplitimas pagal atskiras
prievartos formas.Diagramoje Nr.1 pavaizduotas tokių seksualinių patyrimų
paplitimas su

vyresniais asmenimis.

1 diagrama. Seksualinio patyrimo paplitimas, proc.

Diagramoje Nr.2 pateiktas įvairių VSP formų paplitimas berniukams ir
mergaitėms. Nekontaktinių formų paplitimo dažnumas berniukams ir mergaitėms
yra panašus. Visų SP formų paplitimas didesnis mergaitėms, išskyrus
analinius lytinius santykius. Mergaitėms labiausiai paplitęs
ekshibicionizmo, berniukams- pornografijos, seksualinių gestų demonstravimo
būdas. Iš kontaktinių formų labiausiai paplitęs berniukų ir mergaičių
lytinių organų, sėdmenų, krūtinės glostymas, bučiavimas siekiant
seksualinių tikslų.

2 diagrama. Seksualinės prievartos paplitimas, proc.:
1- pornografijos, nepadorių gestų demonstravimas;
2- ekshibicionizmas;
3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus;
4- glostymas siekiant seksualinių tikslų;
5- vaginaliniai lytiniai santykiai;
6- analiniai lytiniai santykiai;
7- oraliniai lytiniai santykiai.

Diagramoje Nr. 3 matome įvairių seksualinės prievartos formų dažnumą
mergaitėms ir berniukams. Labiausiai paplitusios nekontaktinės VSP formos.
Dažniausia prievartos rūšis berniukams- pornografijos, seksualinių gestų
demonstravimas, mergaitėms- ekshibicionizmas. Kontaktinės prievartos formos
sudarė 27,9 proc. berniukams ir 31,6 proc. mergaitėms. Jei lyginsime su
kitų tyrimų duomenimis, tai dažniausios formos yra ekshibicionizmas ir
glostymas siekiant seksualinių tikslų.

1- pornografijos, nepadodrių gestų demonstravimas; 2-
ekshibicionizmas;

3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus; 4- glostymas
siekiant seksualinių tikslų; 5- vaginaliniai lytiniai santykiai; 6-
analiniai lytiniai santykiai; 7- oraliniai lytiniai santykiai.

IV. IšVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.

IšVADOS:
VSP egzistuoja Lietuvoje, VSP paplitimas atitinka kitų šalių VSP
populiacinių tyrimų duomenis.
Reikalingi išsamesni, įvairiapusiškesni VSP tyrimai norint suteikti geresnę
psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI:
Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau suteiktas
tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą.
Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti finansines, socialines,
emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:
a) tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,
b) tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,
c) tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo,

prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,
d) kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos

šeimai tarnybų tinklas.
Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:
e) specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų

psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti

specialistų rengimo programą,
f) tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos,

švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų)

įveikimas.
Priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas, numatant
visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.
Turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu:kas, kam ir kaip turi teikti
pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų
problemoms.

Kas?

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos ,visuomenė ir kiekvienas
save gerbiantis pilietis , bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras
(tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių
apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi
užtikrinti kitos grandys (vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos,
krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai
vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis
dirbantys socialiniai darbuotojai, šeimų, imančių vaikus globon,
institucija, įvaikinimo tarnyba ir kt.). Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne
prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas- kvalifikuoti
darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kalbant apie žinybas, didžiausiai atsakomybė sprendžiant šią
problemą turi tekti socialinės apsaugos sistemai ( ir ministerijos, ir
savivaldybių lygiu ). Tais atvejais, kuomet vyrauja socialinė problema
(pavyzdžiui, smurtas ir prievarta šeimoje, tėvų globos netekęs vaikas),-
nereikia versti šios problemos senu papročiu medicinine (t.y., neguldyti
vaiko į ligoninę) arba pedagogine (nesiųsti jo, kaip protiškai atsilikusio,
į specialiąją internatinę mokyklą), o kurti normalias socialinės pagalbos
struktūras bendruomenėje ir psichosocialinės reabilitacijos centrus
apskričių/kraštų lygiu.

Kam?

Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą.
Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-
nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos
paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę
piliečiai.

Vis dažniau girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau
kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime
tėvystės ir motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes
valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios
tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;
tai neišspręs problemos, o tik pagilins.

Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš
internatinių mokyklų kasmet į gatves išeina šimtai našlaičių-
nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo
šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.

Kodėl nepabandžius eiti kitų valstybių pramintu taku? Kodėl
nepabandžius teikti įvairios pagalbos piliečiams pripažinus, kad jie
nesugeba tvarkytis su savimi ir savo vaikais, kodėl nesukūrus
psichosocialinės pagalbos tarnybų tinklo slystantiems ir pavojingai
artėjantiems į bedugnę žmonėms? Užuot tai darę, mes tik stumiame juos ta
pavojinga kryptimi, ir pavadinę asocialiais, amoraliais, degradavusiais,
prasigėrusiais, padugnėmis, atsiribojame nuo jų, atimame piliečio teises,
įkaliname, o kartais ir nuteisiame mirties bausme.

Kaip?

Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-
tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo
įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka
gerų šios srities specialistų- psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų,
galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie
nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Trūksta tik aiškumo, t.y., Vyriausybės
politinių sprendimų. Nereikėtų kritikuoti kurios nors vienos struktūros dėl
situacijos beviltiškumo. Tai ne tokia problema, kurią galėtų išspręsti
įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės nutarimas,
naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos kūrimas.

Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-
specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei
savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos
programą.
Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:
a) suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir

prievartautojus,
b) mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,
c) padrąsindamas vaiką, kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį

suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,
d) pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną

įtartiną atvejį.
Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko
reikmes, tėvų vaidmenį.
Jei šeima priskirta “rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:
e) “rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą,
f) “rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas,
g) šeimos terapijos paslaugas “rizikos šeimoms”,
h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės

problemų pažeidžiamos vaiko teisės,
i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia

smurtą ir prievartą.
Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima
laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis
priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.
Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos
reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant
pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus
egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti
reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad
Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

LITERATŪROS SĄRAšAS

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.
2. Gale J..Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV

pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla

“Pelėdų slėnis”, 1996.
3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla “Pedagogika”,

1991.
4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
6. šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.
7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios

mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos

specialistams. Vilnius, 1996.
8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.
9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir

konsultavimo centras ir “Solidarity”, 1996.
10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio iš takos.Vilnius: Lietuvos

teisės akademijos spaustuvė, 1997.
11. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir

vaikus Lietuvoje.Vilnius: “BSPB” spaustuvė, 1997.
12. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.
———————–
[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Leave a Comment