TURINYS
Įvadas 1. Paauglystės samprata 1.1 Paauglystės apibūdinimas 1.2 Paauglystės tarpsnio chronologinės ribos ir jų pabaiga. 2. Paauglio socialinės raidos ypatumai 2.1 Tapatybės formavimasis 2.2 Paauglio idealizmas ir egocentrizmas 2.3 Bendraamžių įtaka 2.4.Paauglių vertybinės nuostatos 3.Laisvalaikis kaip socialinio – pedagoginio ugdymo forma
3.1.Laisvalaikio samprata
3.2.Laisvalaikio organizavimas įvairiose institucijose ir jo pravedimo formos
3.3.Kultūrinės laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui
4. Esama situacija LietuvojeIšvadosSummaryNaudotos literatūros sąrašasPriedai
1. ĮVADAS
Šeimos ir vaikų gerovė – tai klausimai, į kuriuos ieškota atsakymų per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Vėliau, atsiradus socialinės gerovės sistemai Vakarų pasaulio valstybėse, imta ieškoti modelių, principų, būdų kaip apsaugoti šeimą ir vaiką ir išlaikyti ją kaip vientisą socialinį vienetą, nepaisant patiriamų sunkumų ar krizių. Šiuolaikinis pasaulis kelia dar daugiau reikalavimų ir išbandymų tiek šeimai, tiek ir vaikui bei paaugliui. Tai ir greita vertybių kaita, žymūs kartų skirtumai, visuomenės mobilumas, aukšti kvalifikaciniai ir asmenybės reikalavimai. Paaugliai, kaip ir suaugusieji, nori jaustis svarbūs. Būti reikšmingu sau ir savo aplinkai – kiekvienam žmogui yra labai svarbu. Nesvarbu ar mums tai pavyksta, ar ne, mes visi stengiamės užimti tam tikrą socialinę padėtį, būti pripažinti kaip sėkmingi visuomenės bendruomenės nariai, priklausyti tam tikrai socialinei grupei, bendruomenei, draugų būriui ir būti jiem svarbūs. Asmenybės vystymasis tęsiasi visą žmogaus gyvenimą, todėl yra aktualu per įvairias raiškos formas sudaryti sąlygas kūrybiškumui, leidžiančias paaugliui suvokti save kaip asmenybę, išvystyti interesus ir galimybes besikeičiančiose socialinėse – ekonominėse sąlygose. Laisvalaikio veikla – nenutrūkstamas procesas, kurio metu pritaikome žinias, kurios formuoja asmenybines savybes, elgesio normas. Laisvalaikį keičia ir patys keičiasi laikas, erdvė, priemonės. Paauglių kokybiškas laisvalaikio organizavimas ir motyvuotas dalyvavimas – aktuali pedagoginė problema ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pedagogams. Nepakankamas moksleivių užimtumas lemia jų nusikalstamumo didėjimą, kitų deviantinių reiškinių plitimą tarp vaikų ir jaunimo. Paauglių laisvalaikio praleidimo ir užimtumo kokybė yra socialiai reikšmingos sritys, kurios svarbios ne tik ugdymo institucijoms, bet ir švietimo plėtrai bei jaunuolių pilietinei brandai. Užsiimdami laisvalaikiu prasminga, teigiama veikla paaugliai neįsitrauks į negatyvių neformalių draugijų veiklą. Pasitenkinimas savo veikla skatina teigiamai save vertinti ir visokeriopai, pozityviai tobulėti, padeda įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą grupėje, bendruomenėje. Tiek pedagogai, tiek laisvalaikio tyrėjai patvirtina, kad neužimti paaugliai padaro daugiau teisės pažeidimų, nusikalsta, dažniau patenka į teisėtvarkos institucijų akiratį, todėl galima teigti, kad vaikų neužimtumas yra padidintos rizikos veiksnys. Laisvalaikio organizavimo problemų, joms adresuojamų funkcijų nagrinėjimas nėra naujas reiškinys. Organizuojant laisvalaikį galima įgyvendinti daug reikalingų ir į formalius rėmus netelpančių ugdymo uždavinių – užimti moksleivius po pamokų, apsaugant juos nuo nepageidaujamos įtakos gatvėje, suteikti jiems papildomų žinių ir įgūdžių, įtraukti į visuomenei svarbių problemų sprendimą ir kt. Užimtumo procese svarbi ir laisvalaikio vadyba, įdomūs ir dinamiški užsiėmimai, jų vertybinis kryptingumas. Šiandien daugelis būrelių, laisvalaikio praleidimo institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali, todėl pažeidžiamas tolydumo principas ir lygios visų vaikų galimybės. Dėl šios priežasties daugelis paauglių, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų, turi nedaug galimybių užsiimti saviraiška ir prasminga veikla. Padėtį gelbėja didesnis dėmesys paauglių užimtumui, jų turiningo laisvalaikio organizavimas. Ypač svarbu rūpintis tais vaikais, kurie neturi tinkamo pavyzdžio artimiausioje aplinkoje, nes be teigiamų veiksmų, be jų pomėgių saviraiškos sunku tikėtis tinkamos socializacijos. Darbo tikslas – Apžvelgti paauglystės ypatumus ir laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui. Įvertinti esamą situaciją Lietuvoje.
Darbo uždaviniai.1. Pateikti paauglystės ir laisvalaikio sampratą.2. Atskleisti paauglių socialinės raidos ypatumus3. Nagrinėti laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui .
1. PAAUGLYSTĖS SAMPRATA 1.1 Paauglystės apibūdinimas
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Ankščiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažintas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi, tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė (Mayers, 2000: 108). Paauglystę mokslininkai paprastai apibūdina kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiame žmogaus amžiuje intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasi požiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę. Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas.( Barkauskaitė,2001:40) Didesnę XX amžiaus dalį psichologai laikėsi poeto Aleksanderio Pope minties, kad “jei daigelį palenksi, tai ir medis palinkęs užaugs”. Raidos žinovai daugiausiai dėmesio skyrė “kritiškajam” ankstyvajam amžiui, manydami, kad, vaikystei baigiantis, bruožai, kaip stingstantis molis, jau yra beveik nusistovėję. Gyvenimo patirtis apgludins nelygius kampus, bet jau baigėsi lengvai įtakai pasiduodąs laikotarpis. Kūdikystės bei vaikystės palikimas bus juntamas per būsimus dešimtmečius, nes būdingi asmenybės bruožai jau yra suformuoti. Dabar naujoji raidos psichologų karta teigia, kad kažkada buvusi populiari nuomonė, jog pasibaigus vaikystei, svarbesnių asmenybės pokyčių nebebūna, užleidžia vietą nuomonei, kad raida vyksta visą gyvenimą. Ryškėjant šiandieninei viso gyvenimo raidos krypčiai, psichologai pradėjo domėtis, kaip prigimtis ir patirtis mus formuoja kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje ir vėliau. Po penkerių metų susitikę buvę klasės draugai stebisi skirtingais jų gyvenimo keliais. Po dešimties metų buvusiems geriausiems draugams sunku rasti pokalbio temų. Taigi anksčiau vyravusi nuomonė, kad raida baigiasi su vaikyste, užleidžia vietą požiūriui, kad raida tęsiasi tol, kol gyvename. (Mayers, 2000:107) Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija. (Gučas, 1990:211)
Paauglystė – pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams. Paauglystės “šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, – nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, – jis ima gyventi savo asmeninį gyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius. ( Taranas, 1979:81) Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria “audrų ir sunkumų” laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (Macfarlane, 1964). Kiti psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar ne suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. (Myers,2000:107-108)1.2. Paauglystės tarpsnio chronologinės ribos ir jų pabaiga.
Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Dažniausiai jam priskiriamas amžiaus tarpsnis nuo 12 iki 15 metų (kai kurie autoriai nurodo jas esant tarp 12 ir 18 metų). Paauglystė gali būti skirstoma į:– ankstyvąją – 12-14 metų (šiame laikotarpyje vyksta spartus lytinis brendimas); – 15-tieji metai yra pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu; – vėlyvąją – 16-18 metų (paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė). Paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida. Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendimas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amžiaus ribas. Todėl ir juridinėse dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnametis. ( Navaitis 2001:7-8) Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių konvencijoje, galiojančioje ir Lietuvoje, teigiama, kad “vaiku laikomas žmogus, neturintis 18-os metų, jeigu pagal taikoma įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau. (Vaiko teisių konvencija. Vilnius, 2000. p.6) Paauglystės chronologinių ribų nustatymą apsunkina nevienodas požiūris į šį raidos etapą, kuris gali būti vertinamas ir kaip savarankiškas, ir kaip perėjimas iš vaikystės į brandą. Vadovaujantis pirmuoju požiūriu, paauglystė siejama su specifiniu elgesiu, jai būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Juridinis, skirtingų nei vaiko ar suaugusiojo, paauglio teisių ir pareigų nustatymas liudija, jog pastarasis požiūris vis labiau plinta. Antrasis požiūris remiasi tuo, kad paauglystė subjektyviai dažnai suvokiama kaip perėjimas į brandą, iniciacijų į suaugusiuosius reikšmės nykimu išsivysčiusiose visuomenėse, jose paplitusiu ilgesniu bendrojo ir specialaus išsimokslinimo įgijimo laikotarpiu, dėl kurio paauglystei būdingas socialinis nesavarankiškumas išlieka ir vyresniajame amžiuje. ( Navaitis, 2001:8) Paauglystės, arba adolescencijos, pabaigos tiksliai nurodyti negalima, todėl negalima tiksliai nurodyti ir jaunystės pradžios. Kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Bet tai tik fizinis (biologinis) organizmo subrendimas, išreiškiantis tam tikrą lūžį fiziologiniu ir anatominiu atžvilgiu. Kai kuriose šalyse paauglystė yra savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisė tekėti arba vesti, taigi susijusi su rimta atsakomybe gyvenime. Paauglystė ir perėjimas į jaunystę yra psichinio ir socialinio brendimo problema. Apie įžengimą į jaunystę sprendžiama kaip tik šiais pastaraisiais aspektais. Pramoninėse šalyse labai aktualūs protinio išlavėjimo, techninio patyrimo arba dalykinio veiklumo kriterijai, dėl to ir paauglystės ribos išsiplečia. Sociologiškai jaunystė pasiekiama tada, kai individas gali save išlaikyti, turi profesiją, darbą. Imant psichologiškai, jaunystė pasiekta tada, kai individas susiranda savo identiškumą (tapatumą), susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas. Jaunystės pradžią nurodo ne tiek individo metų skaičius, kiek jo protinis, emocinis ir socialinis subrendimas. Vienu atžvilgiu jis gali būti pasiekęs jaunystės stadiją, o kitu atsilikęs, jame gali dar išlikti vaikiškų bruožų. Labai svarbus jaunystės bruožas yra savo sprendimų ir elgesio kontrolė, susijusi su atsakomybe už savo veiksmus. Kai kalbame apie 16 – 18 metų jauną žmogų, galima jį vadinti paaugliu, galima vadinti ir jaunuoliu. ( Gučas, 1990:211-213) Apskritai, kalbant apie paauglystės ypatumus, reikėtų pradėti nuo fizinių pasikeitimų, nes juos lengviausiai pastebėti.
2. PAAUGLIO SOCIALINĖS RAIDOS YPATUMAI
Teoretikas Erikas Eriksonas tvirtina, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo “psichosocialinę” užduotį. Maži vaikai susiduria su pasitikėjimo, vėliau autonomijos, dar vėliau – iniciatyvos klausimais. Mokyklinio amžiaus vaikai lavina meistriškumą – jausmą, kad jie yra protingi ir produktyvūs žmonės. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį įvaizdį. Jie svarsto: “kas aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės man svarbiausios? Kuo aš tikiu?”Paauglystėje plečiasi interesai, gilinimasis į įvairias tikrovės bei veiklos sritis turtina vaiko pažinimą, lavina mokėjimą ir patikrina jo sugebėjimus, padeda rasti save.Paauglystės fazė yra pažymėta identiteto difuzijos konfliktu: jaunuoliai atsiduria “niekieno šalyje” – tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Labai sunku atsakyti į klausimą, kas aš esu. Jaunuoliui parodomas išorinis paveikslas dažnai neatitinka jo chaotiško vidinio jausmų pasaulio. Kūnas keičiasi: jaunuolis tampa vyru, mergina – moterimi. Seksualumas tampa centrine tema. Pirmoji meilė yra stebuklingas įvykis, o jos praradimas – didžiausias skausmas.
2.1. Tapatybės formavimasis
Pagrindinė paauglio socialinė užduotis – tapatumo įgijimas. Tai kartu ir asmeninės pozicijos patvarumas. Identiškumas formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, įvertinti įvykius bei reiškinius. Savęs suvokimas ir vertinimas glaudžiai susijęs su tuo, kaip kiti jį suvokia ir vertina, į save žiūrima kitų akimis. Turi reikšmės ir laiko perspektyva: kokiu paauglys norėtų būti, kaip juo tapti, ko iš jo laukia. Aiškus identiškumas susidaromas tada, kai visi šie aspektai harmoningai suderinami. (Furst, 2000: 203)Tapatumo paieška susijusi ir su perėjimu prie unikalių individualios požiūrių ir vertybių sistemos ir jos taikymu kasdieniniame gyvenime – t.y asmeninės pozicijos užėmimo ar dar kitaip pavadinus – savirealizacijos. Savo požiūrių ir vertybių sistemos formavimo sąmoningumas labai priklauso nuo asmens atvirumo pačiam sau, savo patirčiai bei savęs adekvataus priėmimo.Tobulindami savo tapatumo jausmą, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus “aš” skirtingomis situacijomis – galbūt vienokie būdami namie, kitokie su draugais, dar kitokie mokykloje ar darbe. Jei dvi tokios situacijos iš dalies sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus, su kuriais jis elgiasi kaip Šaunusis Džo, kyla nemažų keblumų. Jaunuolis klausia savęs: “Koks aš čia turėčiau būti? Kuris yra tikrasis aš?”. Dažnai tokia vaidmenų maišatis įveikiama tik pamažu keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius “aš” į vientisą ir asmeniui priimtiną sampratą apie save – tapatybę (Mayers, 2000: 115). Tačiau taip būna ne visada. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami savo tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t.y. priešinga tėvams ir visuomenei, bei atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ir niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.
Vėlyvoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti universitetus arba dirbti visą darbo dieną, atsiranda naujų galimybių išmėginti kitus vaidmenis. Paprastai žmonių nuo 13 iki 23 metų įvaizdis yra labiau teigiamas. Formuojasi aiškesnis, daugiau save palaikantis tapatumas, kartu stiprėja ir ateities kontrolės jausmas (Mayers, 2000: 116).2.2. Paauglio idealizmas ir egocentrizmas.
Paaugliai, kaip ir suaugusieji, nori jaustis svarbūs. Suaugę žmonės turi jau “užsitarnautą” savo padėtį (padėtis ir vaidmuo darbe, šeimoje, tarp draugų ir k.t.). Tuo tarpu paaugliui, dažniausiai žiūrinčiam į gyvenimą per padidinamąjį stiklą, tokį statusą reikia “išsikovoti”. Kad įrodytų savo šaunumą šeimos nariams, savo draugams ir SAU, paauglys stengiasi pasiekti gerų rezultatų sporto srityje, parodyti savo erudiciją diskutuodami su mokytojais bei kitais suaugusiais žmonėmis. Būti pripažintu ir gerbiamu savo draugų, tėvų tarpe yra labai svarbu kiekvienam iš mūsų, o paauglystės amžiuje ši svarba įgauna ypatingą reikšmę. Paauglių ir jaunų žmonių sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia būti jiems idealistais ir visuomenės reformatoriais. Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos. Piaget nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog, tik įgyvendinus jo milžinišką idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Pamažu, mėgindamas įgyvendinti savo hipotezes, paauglys jas tobulina ir panaudoja, atsižvelgdamas į tai, kad daugelis žmogaus elgesio realijų neatitinka abstrakčių idealų ir loginių sistemų. Gray J. pažymi, kad paauglystėje sugebėjimas abstrakčiai mąstyti ir susidaryti savo nuomonę būna ką tik išsivystęs. Paaugliai jau sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį, bet pirmiausia jiems reikia, kad kas nors juos išklausytų ir įsigilintų į jų nuomonę (Gray, 2001: 325).R. Žukauskienė teigia, jog paauglys yra gerokai nutolęs nuo egocentrizmo, kuris būdingas vaikui ir jau nemano, kad visi žmonės galvoja kaip ir jis ar, kad snaigės krenta tik tam kad jis turėtų iš ko lipdyti sniego senį. Paauglys jau gerai supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę negu jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos išryškėja kito tipo paauglio egocentrizmas (Žukauskienė, 1996: 304).
2.3. Bendraamžių įtaka.
Paauglystės amžiaus tarpsnis yra dar vadinamas atsiskyrimo ar nutolimo nuo tėvų periodu. Išsilaisvinę nuo tėvų įtakos paaugliai stengiasi vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybes ir atmesti šeimos bei suaugusiųjų vertybines nuostatas. Neretai paaugliai pasirenka neformalaus laisvalaikio praleidimo formas, kurioms tėvai nepritaria ar yra priešiškai nusiteikę: tampa metalo muzikos mėgėjų fanais, baikeriais, pankais ir k.t., kur aprangos detalės, veiklos tikslai ir siekiai įpareigoja tuos jaunus žmones atatinkamai atrodyti bei elgtis. Paauglystės pradžioje įvykstantys asmenybės raidos poslinkiai iš principo atitinka naujus jaunuolių poreikius, siekius, interesus, išgyvenimus, santykiams su suaugusiais žmonėmis ir draugais keliamus reikalavimus. Ir visa tai ne tik sudaro palankias bendravimo sąlygas su vienmečiais, bet ir skatina jo plėtotę, gilėjimą. Paauglys formuoja savąsias vertybes, kurias yra suprantamesnės ir artimesnės vienmečiui negu suaugusiam.W. Grant pažymi, kad pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais paauglys įgyja daugiau nepriklausomybės. Nepriklausomybės siekis gali pasireikšti aprangos, šukuosenos pakeitimu, noru naudotis kosmetika ar puoštis neįprastais papuošalais (auskarais nosyje, bamboje ir t.t.). Jaunuoliai dažniausiai nenori būti panašūs į savo tėvus. Jie trokšta, kad į juos būtų žiūrima kaip į individualybes, turinčias savo nuomonę. Pasirinktasis gyvenimo būdas, sakantis: “Čia aš!”, yra vienas iš metodų tai pasiekti. A.A.Reana rašydama apie paauglius pažymi, kad bendravimas su bendraamžiais: Visų pirma yra labai svarbus ir specifinis informacijos kanalas, kuriuo paauglys sužino daugelį jam svarbių dalykų, kurių dėl kažkokių priežasčių jiems neperteikia tėvai. Antra, – tai specifinis tarpasmeninių santykių būdas.Grupiniai žaidimai ar kiti bendri užsiėmimai išugdo būtinus socialiniam bendravimui įgūdžius; mokėjimą paklusti kolektyvui, bet tuo pačiu nepaminti savo teisių; suderinti savo ir bendrus grupei interesus. Trečia, – bendravimas su bendraamžiais – tai specifinis emocinio kontakto būdas. Priklausymas grupei, solidarumas, draugiški santykiai ne tik palengvina paauglio autonomiją nuo suaugusiųjų, bet ir duoda jam nepaprastai svarbaus emocinio pasitenkinimo jausmą. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais ir pelnyti jų pasitikėjimą, jaunuolis turi artimai su jais draugauti. Ilgi pokalbiai telefonu, iškylavimas grupėmis ar tiesiog buvimas drauge; visa tai rodo didėjantį norą būti artimiems su savo draugais. Labai dažnai paauglių grupės nori ką nors veikti kartu, tačiau negali nuspręsti ką konkrečiai. Pavyzdžiui, kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažnai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone (Suslavičius, 1995: 39).Paauglių bendravimas su draugais – didi vertybė. Jis kartais būna toks svarbus ir patrauklus, kad mokymasis nustumiamas į šalį, o galimybė bendrauti tėvais jau nebe taip vilioja. Paauglys nutolsta nuo tėvų, gyvena jau savo gyvenimą, turi savo paslaptis apie kurias nenoriai pasakojasi savo tėvams. Suaugusieji, bandantys apriboti paauglio bendravimą su draugais, susiduria su priešinimusi. Dažnai dėl šito kyla konfliktai ir vieniems bei kitiems nemalonūs pokalbiai. Paauglys trokšta laisvės buvime su draugais; savosios erdvės ir savojo laiko. “Aš pats žinau, su kuo draugauti, o su kuo ne! Nesikiškit! Tai mano reikalas”, – pareiškia paauglys, kai tėvai mėgina kaip nors pakoreguoti jo santykius su draugais ar iš viso uždrausti draugauti. Jis taip audringai reaguoja į kišimąsi, nes santykius su vienmečiais paauglys laiko savo santykiais: čia jis privalo ir turi teisę būti savarankiškas (Suslavičius, 1995: 67).Paaugliams yra labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei, būti jos nariu, veikti kartu, būti draugų mėgstamas, pripažintas, gerbiamas. Vienatvė paaugliui nepakenčiama. Jei nepavyksta susidraugauti su klasės draugais, jis ima ieškoti draugų už mokyklos ribų ir paprastai jų randa. Tai nereiškia, kad jie yra blogesni už tuos, kurie nepriėmė jaunuolio į savo ratą. Ir vis dėlto čia daugiau galimybių neigiami įtakai: juk kai paauglys vienišas, jis ilgai draugų nesirenka ir yra patenkintas, jei tik jį priima į kompaniją (Taranas,1979: 98).Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus; nors etniniu ir geografiniu požiūriu jos yra skirtingos, tačiau egzistuoja ir Vakarų šalyse, ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Rytų šalyse. Jos labai intensyviai tyrinėjamos, nes jų egzistavimas, ypač grupės vaidmuo elgesio nukrypimams, seniai traukia mokslininkų dėmesį.Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai ir socialiniams įgūdžiams. Esant socialiniam bei pedagoginiam apleistumui, grupavimosi reakcija tampa svarbiausiu paauglių elgesio reguliatoriumi. Dažnai bendraamžių grupėse išmokstama vartoti alkoholį bei toksines ar narkotines medžiagas. Kiekvienoje grupėje paprastai yra formalus ar neformalus lyderis, į kurį linkę jaunuoliai lygiuotis: mėgdžioti kalbos, elgesio manieras, netgi rinktis tas pačias laisvalaikio praleidimo formas. Gerai, jei lyderis yra pozityvių minčių, svajonių ir siekių, tačiau jei ne, – tuomet kyla grėsmė toje grupėje atsirasti asocialiems poelgiams.
D.Selmistraitienė savo tyrimuose apie paauglių socialinius įgūdžius rašo, jog menkai save vertinantys jaunuoliai labiau linkę pasitikėti aplinkinių sprendimais, vertinti kitų nuomonę, bet ne savo. Kadangi suaugusiųjų vaidmuo įžengus į paauglystės amžių pamažu tampa vis mažiau reikšmingas, o prisitaikymas bendraamžių grupėje tampa vis svarbesnis, menkai save vertinantys paaugliai renkasi paklusti bendraamžių nuomonei ir pasiduoti jų įtakai.Dažnai paauglys nenusisekusią draugystę su bendraamžiais pakeičia bendravimu su jaunesniais vaikais, kur visuomet yra laukiamas ir dažniausiai užima vadovaujamą padėtį. Jau vien ši galimybė paaugliui suteikia svarbos jausmą. Paprastai paauglių grupių struktūra ir draugystės raida jose priklauso nuo amžiaus. Yra išskirti trys paauglių draugystės raidos etapai (Žukauskienė, 1996: 322): 10 – 12 metų vaikai pradeda draugauti kartu žaisdami; draugu laikomas tas, su kuriuo patinka kartu žaisti,
13 – 15 metų vaikams draugystės požymis yra abipusis pasitikėjimas,
16 – 18 metų jaunuoliams pradeda vyrauti bendri interesai ir bendros veiklos siekimas. Padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir mažėja baimė būti draugų užmirštam.Draugystė labai svarbi tiek berniukų, tiek mergaičių gyvenime, bet šiek tiek skirtingai: berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, rezultatų pasiekimą, kartais net konkurenciją, todėl nenuostabu, kad berniukai renkasi sportinius užsiėmimus, kur kiekvieno pranašumai yra akivaizdžiai matyti, kur galima kova ir pirmumo įrodymas; o mergaitėms svarbiau socialinis pasitenkinimas ir abipusis artumas, todėl jų laisvalaikio pasirinkimuose dominuoja mažos grupelės jaukioje ir saugioje aplinkoje. Paauglystės pradžioje dažnai draugystė būna paviršutiniška, nors kartais trumpam ji yra labai stipri. Mergaitės labiau yra linkusios kurti mažas, išskirtines, labai integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio kreipia į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su jomis. O berniukai, atsižvelgdami į sportinius sugebėjimus arba ypatingus socialinius įgūdžius, gali nekreipti dėmesio į socialinius ar etninius skirtumus. Paprastai mergaičių santykiai yra tobulesni, negu berniukų, draugystė brandesnė, tačiau berniukų draugystė trunka ilgiau ir yra pastovesnė nei mergaičių. Daugeliui paauglių jų draugai yra tarsi apsauginis skydas tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio. Todėl neturėtumėme stebėtis tokia didele jų įtaka.
2.4. Paauglių vertybinės nuostatos
Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ar kultūrai. Yra priimta manyti, kad vertybinės orientacijos atspindi žmogaus požiūrį į jį supantį pasaulį. Vertybinių nuostatų formavimas – tai ilgalaikis ir sudėtingas procesas, vykstantis neatsiejamai nuo socialinės aplinkos ir bendrų socialinių sąlygų. Paauglių ir jaunuolių amžius traktuojamas kaip intensyvus asmeninis vertybinių orientacijų formavimasis. Paauglys stengiasi praplėsti savo asmeninius horizontus, susipažinti su alternatyvia socialine patirtimi, gauti vertybių sistemos vaizdą, į kurį lygiuojasi jo bendraamžiai ir įgyti savąjį pasaulio matymą (Mielke, 1987: 44). Reikia taip pat pasakyti, kad žmogaus vertybių turinys ir struktūra priklauso ir nuo socialinio – istorinio visuomenės išsivystymo. Vertybės, kuriomis vadovavosi paaugliai 40 –ais ar 70 – aisiais metais, skiriasi nuo vertybių dabartiniu metu.
3. LAISVALAIKIS KAIP SOCIALINIO – PEDAGOGINIO UGDYMO FORMA
3.1.Laisvalaikio samprata
Laisvalaikio užuomazgų randame tolimose epochose. Laisvalaikis darbinėje veikloje buvo jau vergovinėje santvarkoje ir pirmiausia – antikinėse valstybėse. Jis keitėsi įgaudamas naują kokybę skirtingose istorinėse formacijose. Antikinėje kultūroje laisvalaikis suvokiamas kaip aktyvi, veikli žmogaus būsena, kuri atsiranda ne prievarta, ne veikiant išorinėms priežastims, bet natūraliai, pagal žmogaus dvasinius ir kūnui būdingus polinkius ir potenciją. Filosofas Aristotelis laisvalaikį siejo su intelektiniu žmogaus tobulėjimu bei visišku savęs atskleidimu. Aristotelis kėlė klausimą: jei žmogus visą laiką dirba, kaip jis gali tapti asmenybe? Tik laisvas laikas yra kūrybos erdvė. Aristoteliui laisvas laikas nėra dykinėjimas. Senovės graikų filosofo Demokrito posakis „gyvenimas be švenčių – kaip ilga kelionė be poilsio” rodo, kad senas žmogus kartais trokšdavo pabėgti iš kasdienybės į šventę – patirti džiaugsmą, įgyti naujų jėgų. Renesanso humanistams laisvė plačiau tvarkyti savo laiką – prielaida tapti humanistu, tai yra išsilavinusiu žmogumi, perėmusiu žmonijos sukauptą kultūrą. Taigi jau antikos filosofai švietimo epochos teoretikai bei XIX a. filosofijos klasikai pabrėžė kai kurių laisvalaikio elementų svarbą: žaidimą, draugystę, meilę, kūrybą, šventę ir kt. Pagrindinis tautos uždavinys – kultivuoti, ugdyti žmonių gabumus, padaryti vienodas galimybes kiekvieno žmogaus visapusiškam išsilavinimui (Paulavičiūtė, 2002:5). Vykstant įvairiems socialiniams – ekonominiams pokyčiams prasiplėčia ir laisvalaikio funkcijos. Apie laisvalaikį, jo organizavimą imta kalbėti kaip apie naujų socialinių problemų sprendimo metodą. Vakarų sociologų nuomonė, laisvalaikis vertingas ne tiek dėl to, kad gaunama „kompensacija” už darbą kiek dėl to, kad formuojasi nauji asmenybės poreikiai, saviraiška. Šiuo aspektu laisvalaikis labiau vertinamas už darbą. Laisvalaikio metu galima ilsėtis, bet galima ir dirbti, todėl aiškios ribos tarp poilsio ir laisvalaikio nėra. Daug dėmesio laisvalaikio problematikai skiriama ir pedagoginėje literatūroje, pagrindžiant laisvalaikio aktualumą bei svarbą. Moksleivių laisvalaikio organizavimas buvo analizuojamas Lietuvos pedagogų darbuose. Nagrinėdami bendruosius ugdymo klausimus M.Pečkauskaitė, Vydūnas, I.Geniušas, I.Vaitkevičius, B.Bitinas ir kt. minėjo, kad moksleivių laisvalaikiui turėtų būti labiau rūpinamasi. Mokslininkai laisvalaikį sieja su visapusišku žmogaus asmenybės ugdymu, laisvalaikis yra tas žmogaus laikas, kurį jis panaudoja savo paties nuožiūra, nevaržomas jokių prievolių ir įsipareigojimų. Laisvalaikis, tai laikas, naudojamas individualiems poreikiams ir interesams tenkinti. Laisvalaikis turi didelę reikšmę asmenybės tobulėjimui arba jos degradacijai (Jovaiša, 1993:107). Laisvalaikis apibūdinamas ir kaip laikas, kuri žmogus praleidžia pagal savo norus, gebėjimus, polinkius, t.y. taip, kaip jis iš mažens tėvų, vėliau mokytojų yra pratinamas. Jo organizavimo galima išmokti ir išmokyti ( Dapkienė, 1998:9). Laisvalaikis – žmogaus interesų, norų, polinkių tenkinimo, aktyvios veiklos pasirinktoje srityje laikas. Tai vienas iš reikšmingiausių asmenybės vystymosi faktorių, kuris gali būti realizuojamas kūryboje (Vaitkevičius,1982:146). Laisvalaikio kultūrą mes suprantame kaip kasdienę kultūrinę veiklą laisvalaikiu, sąlygojančią asmenybės savikūrą, laisvalaikio bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą. Laisvalaikis – tai paties žmogaus interesų, norų, polinkių tenkinimo, aktyvios veiklos pasirinktoje srityje laikas. Buityje apie laisvalaikį kalbama labai paprastai. Buitiškame lygmenyje net nesusimąstoma, ką jis žmogui reiškia, kuo gali būti, kaip juo galima pasinaudoti užpildant spragas savęs tobulinimo procese. (R.Bieliauskienė, studijos). Visos reformuojamos švietimo sistemos pagrindas – žmogus ir kultūra. Švietimo reformos koncepcijoje žmogus apibūdinamas kaip aukščiausioji vertybė, ieškoma būdų skleistis jo individualybei kultūros vertybių kontekste. Atgimstančios tautos tikslas – asmenybė. Pagrindinė asmenybės (išsilavinusio, apsišvietusio, mokyto, kultūringo žmogaus) formavimosi sąlyga yra laikas, kurį žmogus turi, kuriuo gali laisvai naudotis. Laisvo laiko reikšmė būtina pabrėžti todėl, kad, viena, „laikas, esantis žmogaus nuosavybėje”, kartais pamirštamas, kai kalbama apie asmenybės ugdymą, antra, į „žmogiškąjį turtą” – žinias, meistriškumą, išsilavinimą, – kurio pagrindas laikas, kurį žmogus turi, – nepakankamai kreipiama dėmesio, kai skaičiuojamas nacionalinis materialinis turtas (Paulavičiūtė, 2002:5). Asmenybė – visuomeninių santykių objektas ir subjektas. Veikiant aplinkai vyksta asmens socialinės patirties, socialinių ryšių sistemos perėmimas. Asmenybę veikia aplinka per savo socialinių ryšių sistemos aktyvų kūrimą veiklos metu. Tarp asmens
amžiaus ir socialinių galimybių egzistuoja tiesioginė priklausomybė. Jaunystės tarpsnyje asmuo kuria savąją tapatybę (identitetą). Pedagogikoje ir psichologijoje teigiama, kad ypač reikšminga mokinio asmenybės tapsmui savarankiška laisvalaikio veikla, nes ji sudaro sąlygas kūrybinėms galioms, iniciatyvumui plėtotis, kauptis dorovinę patirtį, praktiškai taikyti pamokose įgytas žinias, įgyvendinti gyvenimo tikslus ir idealus. Nustatyta, kad įvairi tiek teigiama, tiek neigiama mokinių veikla vyksta laisvalaikiu, po pamokų. Po pamokų mokiniai kuria ir griauna, globoja ir naikina, teikia kitam džiaugsmą ir skausmą, ugdo save kaip žmogų ir žudo save kaip žmogų. Paauglio laisvalaikis – tai laisvas laikas, kurio metu jis gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atgauti ir ugdyti jo jėgas. Žmogus kaip individas ir asmenybė intensyviai formuojasi veikdamas ir bendraudamas. Kuo veikla žmogui patrauklesnė, tuo didesnį poveikį ji daro žmogaus asmenybei. Būtina sudominti paauglį kuria nors saviraiškos sritimi, pažadinti norą dirbti, kurti. Psichologai teigia, kad ypač efektyvi paties žmogaus pasirinkta veikla. Šioje veikloje sukaupiamos protinės, emocinės, valios pastangos užsibrėžtam rezultatui siekti, įgyvendinama kūrybinė vaizduotė ir pan. Tokia veikla dažniausiai galima moksleivio laisvalaikiu, tai yra laiku likusiu nuo mokymosi ir kitų užsiėmimų mokykloje bei pamokų rengimo namuose. Taigi nuo laisvalaikio daug priklauso moksleivio psichologinis asmenybės tobulėjimas: tai gabumų, valios, pareigingumo ir kitų vertybių bei vertybinių nuostatų sklaida. Laisvalaikis moksleivių asmenybės formavimui, gebėjimui, ugdymui ypač svarbu. Pats laisvalaikio turinys daro didelę įtaką fizinei ir dvasinei moksleivio būsenai. Jo metu paauglys gali visapusiškai išreikšti savo „aš“ patenkinti pomėgius ir polinkius. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta,suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė (Vaitkevičius,1982:110 – 117). Asmenybė formuojasi toje socialinėje aplinkoje, kurioje gyvena žmogus: jis yra šeimos narys, moksleivis, pilietis. Aplinka išskiria pagrindinės paauglių socialinės aplinkos formas: šeimos aplinka, mokymo – auklėjimo aplinka, bendravimo ir laisvalaikio aplinka. Z.Froidas plėtojo mintį, kad vaikas, neišmokęs pagarbos, nesugebantis kelti socialiai prasmingų tikslų, neišsiugdęs noro mylėti ir būti mylimas, tampa cinikas, savanaudis, nejautrus. Ateityje toks žmogus nebeturi pareigos ir atsakomybės jausmo. Kaip teigia psichologai, kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Pasak A.Gučo (1990:31), paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, jautrumas, atsiranda nuolatinė įtampa. Toks audringas perėjimas nėra būdingas pirmykštėms tautoms, taip pat jo nėra ten, kur tinkamai organizuotas paauglių darbas ir poilsis, kur paaugliai gali turiningai praleisti laisvalaikį. Autoriaus teigimu, psichikos persitvarkymą lemia ne fiziologiniai veiksniai, o socialiniai veiksniai –nauji paauglio poreikiai ir motyvai, kuriuos realizuojant jam tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis. Tas susidūrimas lemia vaiko socializacijos procesą. Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti. Jam kyla daugybė klausimų: kas esu, ko siekiu gyvenime? Tokie klausimai verčia daug ką persvarstyti, į reiškinius pažvelgti kitomis akimis nei vaikystėje. Paauglystėje emocinis bei protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu, girdėti vienmečių balsą ir nelikti jam abejingam. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, „savęs“ vaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas psichologų vadinamas identiškumo arba tapatumo formavimusi. Socialiniai lūkesčiai, susiję su paauglio raida, skatina formuotis suaugusiojo elgesį. Tam procesui būtina ypatinga dinaminių veiksnių sąveika, apimanti tiek paveldimumą, tiek aplinkos veiksnius. Norint giliau suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. E. Eriksonas paauglystę vertino kaip svarbiausią dalyką formuojantis tapatumui. Paauglystės metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Kaip paaugliui pavyksta ją išspręsti, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų įtakos. Paauglystė yra perėjimo iš vaikystės į jaunystę fazė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą. Mūsų visuomenėje yra daug papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Vieni papročiai susiformavę religiniu pagrindu, kiti – socialinio pobūdžio ar pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir pan.). Asmenybė (asmens ypatybių visuma, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje) galutinai susiformuoja ir atsiskleidžia spręsdama ne tik savo asmeniškas, bet ir kitiems žmonėms reikšmingas problemas. Tai reiškia, kad asmenybės formavimuisi didelę įtaką turi bendravimas su žmonėmis. Tuo ji ne tik patenkina bendravimo poreikį, bet ir reguliuoja savo elgesį. Paaugliui pamažu pereinant nuo sąjungos su šeima vis didesnę įtaką tapatumo ieškojimui turi bendraamžiai. Didėja noras daugiau bendrauti su jais, nori perimti kuo daugiau bendraamžių vertybių. Vertybės susiformuoja dėl patirties ir auklėjimo, yra pastovios ir sunkiai kinta. Bendraamžiai ir šeima labai svarbūs formuojantis tapatumui. M. Barkauskaitės teigimu (2001:43), paauglystės amžiaus tarpsnis pasaulyje pripažintas kaip pats sudėtingiausias ir reikšmingiausias amžius asmenybės ugdyme. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, siekiantis pilnaverčio bendravimo ir pripažinimo, kartu ir svarbiausio savo poreikio patenkinimo. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiaisiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą sau. Paauglystės amžiaus ribos labai sąlygiškos. Kai kurie autoriai nurodo jas esant tarp 12 – 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. L.Jovaiša 16-18 metų jaunuolius priskiria ankstesnei jaunystei (adolescencija).Vyresniojo mokyklinio amžiaus mokinio veikla peržengia mokyklos ribas. Jis darosi visuomenininkas. Ankstyvojoje jaunystėje laisvalaikis įgauna visiškai kitą prasmę negu paauglystėje. Jaunuolis nori laisvalaikį praleisti turiningai. 18 – 21 metai – jaunystė. Mokslininkas skiria veikdinamąsias auklėjimo formas. Jų tikslas – sudaryti sąlygas įgyti praktinę išsiauklėjimo patirtį: pasaulėžiūrinę, dorinę, darbinę, estetinę, higieninę, ekologinę. Tam tikslui būtinos įvairios priemonės: žodis, situacija, veiksmas, visos veiklos sritis (mokymosi, darbo, žaidimų, sporto, laisvalaikio). Prie nuolatinės veikdinimo formos pagal ilgalaikius įpareigojimus priskirta ir laisvalaikiui (aktyvaus poilsio organizavimas) (Jovaiša,2001: 45-51). Tyrime remsimės nuostata, kad jauno žmogaus laisvalaikis, gali būti skiriamas rekreacijai, savęs tobulėjimui,saviugdai.3.2 Laisvalaikio organizavimas įvairiose institucijose ir jo pravedimo formos
Paauglių laisvalaikį organizuoja daug įvairių institucijų. Tai ir papildomo ugdymo organizavimas mokyklose ir įvairios papildomu ugdymu užsiimančios institucijos, bažnytinės bendruomenės ir daugybė kitų pelno siekiančių organizacijų, kurios siūlo įvairias pramogas jaunimui. Šiame skyriuje norėčiau plačiau paanalizuoti kokias gi būtent laisvalaikio praleidimo formas renkasi paaugliai. Tyrimas buvo vykdomas Vilniaus Baltupių vidurinėje mokykloje buvo apklausti 10 – 15 metų mokiniai, apklausoje iš viso dalyvavo 98 mokiniai. Šio tyrimo uždaviniai: ištirti ir išanalizuoti vaikų poreikius, požiūrį į būrelius, laiko leidimą žaidžiant kompiuterinius žaidimus, žiūrint televiziją, keliaujant ar sportuojant. Išsiaiškinti vaikų nuomonę apie mokykloje vykstančius renginius, buriamas bendraminčių sueigas. Išanalizuoti jų interesus, leidžiant laisvą laiką. Ištirti papildomo ugdymo funkcijas socializacijos požiūriu, išnagrinėti moksleivių poreikius ir pasitenkinimą. Tiksli tyrimo atlikimo data ir vieta – 2006 m. vasario 6 – 15 dienos, Vilnius.
Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadas, kad daugiausia laisvo laiko mokiniai nuo 11 iki 15 metų turi daugiau nei porą valandų per dieną, t. y. 66 procentai mokinių, 18 procentų laisvo laiko turi apie porą valandų per dieną. Ir net tokio amžiaus vaikai dienos bėgyje visai neskiria laiko pramogom bei mėgstamam dalykui, t. y. 16 procentų apklaustųjų. ( PRIEDAS I) Savaitės laikotarpyje mokiniai atsipalaiduoti ir užsiimti mėgstama veikla gali daugumoje kiekvieną vakarą ir nemažai laiko, t. y. 60 procentų. 32 procentai apklaustųjų laisvam laikui skiria maždaug po valandą kasdien, mažiausia dalis vaikų laisvalaikio turi tik savaitgaliais ( 3 procentai ) ar kelis vakarus per savaitę ( 5 procentai ). Darome išvadą, kad mokiniai gyvena pilnavertį jauno žmogaus gyvenimą, patirdami įvairiausių pramogų. (PRIEDAS II)Ypač stebėtina, kad nei vienas iš apklaustųjų mokinių nepaminėjo mėgstamos, kaip laisvalaikio praleidimo formos, lankymosi teatruose, kino teatruose, muziejuose ar mokyklos būreliuose ( literatų, dailės, šokių ). Juos dominantį filmą mieliau renkasi žiūrėti per kompiuterio ekraną, atsisiuntę internetu ar išsinuomoję nuomos punkte. Teatrai, muziejai ar būreliai jų iš vis nedomina. Pagrindinę ir mieliausią veiklą laisvu metu didžioji dalis, t.y. 75 procentai, minėjo žaidimą kompiuteriu ar žiūrėjimą pamėgtas laidas per televiziją. Ir nedidelė dalis 25 procentai apklaustųjų paminėjo lanką sportinius būrelius, kaip krepšinį, futbolą, rankinį ar plaukimą bei keliaujantys, stovyklaujantys gamtoje. (PRIEDAS III) Pagrindinis atsakymas skambėjęs mokinių lūpose, pasidomėjus su kuo praleidžia savo laisvalaikį, buvo draugai. Tik keli procentai, t. y. 9, dažniau būna su tėvais, broliukais ar sesytėm. Ir nei vienas berniukas bendravimu su seneliais ar prižiūrinčiu asmeniu. (PRIEDAS IV) Mus labai domino mokykloje rengiami užsiėmimai, tokie kaip renginiai, būreliai. Todėl mokinių paklausėme, ar dalyvauja mokyklos, klasės renginiuose. Net 81 procentas apklaustųjų respondentų atsakė, jog mokyklos bei klasės renginiai jų visiškai nedomina, 3 procentai atsakė retkarčiais lankantys, o 16 procentų neprisiminė nei vieno renginio į kurį buvo pakviesti. (PRIEDAS V) Nustebino ir nesidomėjimas mokykloje esančiais būreliais. Tik 14 procentų iš apklaustųjų minėjo krepšinio, tinklinio ar futbolo užsiėmimus. Štai net 86 procentai nemąstydami purtė galvytes ir minėjo, kad būrelių nė nemanantys lankyti. Sportas jiems netinkantis, o dailės bei skaitovų būreliai skirti tik moksliukams. Džiugu tai, kad tie 14 procentų lankančių būrelius drąsiai teigė, jog jie atitinka jų interesus ir patirtį. Vaikai minėjo, kad jų mokykloje yra daugybė būrelių, tad norintieji tikrai turi iš ko pasirinkti. (PRIEDAS VI) Kokia bepasirinkta respondentų veikla laisvu metu bebūtų, mus itin stebino, jog 98 procentai mokinių atsakė, kad ji yra reikšminga tolimesnei asmenybės raidai. Ar tai buvo mokyklos būreliai, ar laiko praleidimas internetinėse kavinėse/ prie savų kompiuterių, ar leidimasis keliauti, stovyklauti. Tik 2 procentai jaunuolių mano, kad tai nėra reikšminga. Visi kiti vaikai neabejodami vardino patirties privalumus, norą siekti geresnių rezultatų, viltis tapti tos veiklos profesionalais, sieti tolimesnį gyvenimą su pasirinktu užimtumo būdu. (PRIEDAS VII) Paprašyti išsakyti nuomonę apie mokinius, mėgstančius praleisti laisvalaikį ekstremaliai, veikliai, t. y. sportuojant, keliaujant, stovyklaujant, vaikai nebuvo nusiteikę labai girti šio pomėgio. Jiems buvo daug mielesnis tokių kelionių vaizdus stebėti ekrane ar monitoriuje ( 69 procentai ). Tik nedidelė dalis respondentų , t. y. 22 procentai, pažiūrėjo į tai entuziastingai bei noriai, paminėdami, kad tai geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Ir 9 procentai mokinių neturėjo nuomonės apie šiuos laisvalaikio poreikius. (PRIEDAS VIII) Itin teigiamais šūksniais buvo palydėti vaikai, laisvą laiką praleidžiantys prie televizoriaus ekrano, internete, žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, net 89 procentai vaikų pritaria tokiam užsiėmimui. Vaikai noriai užsiima šia veikla ir nesupranta, kodėl tėvai riboja šį jų pomėgį. Vos keli iš beveik 100 apklaustųjų, t. y. 11 procentų, paminėjo, jog gali sėkmingai džiaugtis laisvu laiku neturėdami kompiuterio, nes labiau mėgsta pabėgioti krepšinio aikštelėje ar paplaukioti baseine. (PRIEDAS IX) Ypač nepalankiai buvo žiūrima į pomėgį lankytis kultūriniuose renginiuose, teatro, muziejų lankymą, domėjimąsi literatų, žurnalistikos būreliais. Vaikai pašaipiai žiūrėtų į bendraamžius, kuriuos domintų ši veikla. Vos 2 procentai išsakė teigiamą nuomonę, džiaugdamiesi, jog yra lydimi į teatrus ar muziejus. (PRIEDAS X)Klausiami apie hobį, mokiniai taipogi apsiribojo televizijos žiūrėjimu ir kompiuteriniais žaidimais, mažai supratę, kas iš vis yra tas hobis ( 65 procentai ). Gyrėsi pasiektais rekordais, taškų skaičiumi. Tik mažoji dalis, t. y. 24 procentai, vardijo sporto būrelius ir tik keli respondentai, t. y. 11 procentų, paminėjo stovyklavimą, žvejybą, keliones, kolekcionavimą. (PRIEDAS XI) Mokinių interesai ypač išryškėjo paklausus apie įsimintiniausią renginį, kuriame lankėsi. Daugiau nei norėtume kartų išgirdome anglišką žodį meet ( vertimas – susitikimas ). Tai bendraminčių susitikimas. Jį dažniausiai minėjo, kaip įsimintiniausią renginį tie mokiniai, kurie laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio – 43 procentai. Panaši dalis, t. y. 38 procentai jaunuolių, minėjo vasaros koncertus, kuriuose lankėsi atostogaudami su tėvais pajūryje bei koncertus, rengiamus mokslo metų pradžiai pažymėti. Visai nedidelė grupė mokinių, t. y. 19 procentų, neatsiminė nei vieno renginio, apart organizuojamus mokykloje, nes jų tėveliai dar neleidžia atžalų vienų į jokius renginius. (PRIEDAS XII) Paklausti ar jų pasirinktas laisvalaikio praleidimo būdas leidžia realizuoti savo norus, mokiniai daugumoje atsakė teigiamai, net 75 procentai. Tik keli, t. y. 25 procentai vaikų, dėl mažų šeimos pajamų, namų ruošos, jaunesnio broliuko ar sesutės priežiūros atsakė neigiamai, vildamiesi, kad paaugę turės laisvo laiko ir pajamų įgyvendinti savo troškimus. (Priedas XIII) Padarius bendras išvadas galima teigti, kad beveik 74 procentai apklaustųjų mokinių neįsivaizduoja savo laisvalaikio be kompiuterio. Kompiuteriniai žaidimai – pagrindinė atsipalaidavimo ir pramogų priemonė. Žaisdami jie pasineria į nerealų pasaulį, kuriame gali būti didvyriai, gelbėtojai, galiūnai ir t.t. Daugiau nei ketvirtadalis 11 – 15 metų apklaustųjų respondentų nurodė, kad yra buvę situacijų, kai žaidimas taip įtraukė, jog jie nebegalėjo savęs kontroliuoti. Dalis prisipažino gyvenime jautęsi, kaip kompiuterinio žaidimo herojai. Nuo dažno ir greitai besikeičiančio vaizdo ekrane kenčia paauglių regėjimas. Kai žaidimams skiriama itin daug laiko, prasideda miego, valgio sutrikimai. Vaikai užmiršta vertybes, kaip laisvo laiko praleidimas šeimoje, bendraujant su giminaičiais. Liūdna, jog mokinių po pamokinė veikla nėra praturtinta kultūrinių renginių lankymu, domėjimusi Lietuvos istorija, muziejais, meninėmis ekspozicijomis, puikių lietuvių aktorių teatrališkumu, knygų skaitymu, Lietuvos gamtos grožio stebėjimu. Itin mažas apklaustųjų respondentų skaičius prisipažino mėgstantis sportinius žaidimus, stovyklavimą, plaukimą, pramoginius šokius. Mokiniai mieliau rinktųsi drybsojimą lovoje priešais televizorių ar akyčių varginimą priešais kompiuterio monitorių. Atlikus šią apklausą išaiškėjo, kad mokiniai gana ribotai renkasi laisvalaikio formas, jų poreikiai apsiriboja kompiuteriniais žaidimais bei televizija, jų interesų skalė itin siaura. Juk yra galimybių daug įvairiau mėgautis laisvu laiku. Tad turime ugdyti jų vertybes nuo pat mažų dienų, galbūt tuomet jų vaizduotė taps lakesnė ir jie išmoks realizuoti savo poreikius ne tik žaisdami, bet ir natūralioje aplinkoje. Sukurkime sąlygas, leidžiančias vaikams socializuotis, pažinti, tobulėti ir realizuoti save. Norėdami sudaryti teigimas sąlygas rinktis laisvalaikį turėtume orientuotis į šias kryptis: gabumų, talento ugdymas, gebėjimų plėtotė, saviraiška ir polinkių plėtotė, socializacija ir mokinių užimtumas, demokratijos ir pilietinės kompetencijos ugdymas.3.3.Kultūrinės laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui
Vertybinės orientacijos – individo santykis su tikrovės daiktais bei reiškiniais, įskaitant save patį; joms išreikšti psichologijoje vartojamos dvasinių poreikių, socialinių nuostatų, įsitikinimų, interesų, siekių, norų, ketinimų ir pan. sąvokos. Vadinas, vertybinių orientacijų terminu nusakomos vertybės, kurias individas yra įasmeninąs ir priėmęs kaip savo asmenybės struktūrinį komponentą. Vertybinės orientacijos individui padeda suvokti jam reikšmingus dalykus. Ugdytinių vertybinės orientacijos yra ne mažiau reikšmingas ugdymo rezultatas negu jų žinios, praktinės ir protinės veiklos gebėjimai. Šiuolaikinėmis sąlygomis vis aiškiau suvokiama, kad vertybinės orientacijos yra žmogaus kelrodis, jos suteikią prasmę visuomenės narių veiklai. Žmogus gali egzistuoti neperėmęs šiuolaikinio mokslo žinių, tačiau be vertybinių orientacijų jo gyvenimas neįmanomas; socialiai žalingų vertybinių orientacijų funkcionavimas, jų prevencija ir įveikimas yra bene didžiausias visuomenės rūpestis. Todėl šiuolaikinio ugdymo teorija ir praktika vertybinėms orientacijoms ugdymui skiria vis didesnę reikšmę. Visuomenė pritaria tik vertybinėms orientacijoms, išreikštoms socialine elgsena, tai yra individo poelgiais. Tačiau nustatyti vertybės ir ją atitinkančio poelgio ryšį sudėtinga – ne visas vertybines orientacijas individas išreiškia viešai, žodžiais ir veiksmais, o konkretūs jo poelgiai ne visada yra vertybinių orientacijų padarinys. Teoriškai įrodyta, kad asmenybės lygmeniu diagnozuotinos ne pavienės vertybės, o jų sistemos, kurias nusako asmenybės pozicijos sąvoka. Šis asmenybės darinys apibūdina jos socializacijos lygį; socialiai turtinga, vientisą ir neprieštaringą individuali asmenybės pozicija – individo socialinės brandos, jo pilnavertiškumo požymis; savo ruožtu asmenybės pozicijos prieštaringumas lemia asmens elgsenos nenuoseklumą bei nepatvarumą, o nesusiformavusi pozicija lemia daugelį asmenybės nepilnavertiškumo raiškos formų (Bitinas, 2002 :138-139). Žmogus ir kultūra neatsiejami: per kultūrą siekiama sudaryti sąlygas žmogaus brandai, savirealizacijai, o per žmogų siekiama tęsti ir puoselėti tautos ir žmonijos kultūrą. Pasak R.Bieliauskienės, kultūra vaidina didėlę reikšmę, kaip sfera, nusakanti žmogaus egzistavimo visuomenėje kokybinį būdą. Gamta ir kultūra, kaip vertybių sistema, visuomenėje sukuria žmogaus savirealizacijos prielaidas. Veiklos, savikūros procese formuojasi autentiškas žmogus. Savikūros intensyvumas priklauso nuo žmogui būdingo kūrybinio aktyvumo prado. Jį galima ugdyti, tobulinti. Laisvalaikiu atsiranda galimybės sociokultūrinėje aplinkoje žmogui veikti kaip subjektui, bandančiam kūrybingai keisti save ir pasaulį, – savąjį mikropasaulį. Veiklos, savikūros procese formuojasi autentiškas žmogus. Žmogaus asmenybė didžiąją dalimi priklauso nuo vaikystėje susiformavusių vertybių. Galima teigti, kad vaikystėje ir jaunystėje kaupiamas kapitalas, o likusį gyvenimą žmogus gyvena tik iš palūkanų. Vaiko raidos psichologų ir psichiatrų pastebėta, kad žmogų labiausiai veikia informacija, gaunama iš socialinės aplinkos; ji perteikia tam tikras elgesio normas, vertybes. Daugelio atveju vaiką supanti aplinka lemia jo, kaip asmenybės formavimąsi. Žmogaus pažiūros, vertybės, jo elgesys su kitais žmonėmis didžiąja dalimi priklauso nuo vaikystėje susiformavusių vertybių. Žmogų valdo vertybių sistema. Ji labai individuali, atplaukusi iš tėvų ir protėvių, iš įvairių valstybinių, ekonominių ir politinių sistemų, suformuota papročių, tradicijų, asmeninių savybių, pagaliau – mūsų sveikatos būklės. Vertybių sistemos kūrimas yra ištisos kartos ar net keleto kartų darbas, o sugriauti ją galima greitai. Šiuolaikinė visuomenė, trokštanti kuo greičiau suklestėti, naudoja vertybių pakaitalus, kurie tik imituoja tos visuomenės dvasinį augimą. Paprastai tai atsitinka pereinamojoje reformų stadijoje, kai senas rūmas sugriaunamas, o naujas dar nepastatytas. Lietuva dar nespėjo sudaryti sąlygų naujos sistemos egzistavimui. Mūsų troškimas kuo greičiau sugrįžti į Europą taip pat automatiškai nesuteiks galimybių puoselėti aukštąsias dvasines ir moralines vertybes. Atvirkščiai: iš pradžių gali plūstelėti blogiausi vakarietiško gyvenimo pavyzdžiai. Politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pasikeitimai Centrinės ir Rytų Europos šalyse taip pat pakeitė žmonių psichologines vertybes. Nuo ankstesniųjų vertybių pripažinimo žmonės pereina prie naujų vertybių ieškojimo, bet jie yra nepajėgus išspręsti daugelio socialinių problemų. Atsiradus vertybių vakuumui ir orientacijos sutrikimams, galimi taip pat ir negatyvūs socialiniai padariniai ( Beresnevičienė , 2001:46). Daugelis autorių laisvalaikį skirsto į organizuotą ir neorganizuotą, aktyvų ir pasyvų, individualinį ir kolektyvinį, pozityvų ir negatyvų. Dabartiniu laiku moksleivio laisvalaikis traktuojamas kaip neformalus ugdymas. Neformalioje aplinkoje moksleiviai tampa aktyvesni, kūrybiškesni, darbštesni, dažnai pasikeičia jų elgesys. Neformali veikla suteikia galimybę atstatyti savo akademinę, asmeninę savigarbą ir deramą elgesį. Kaip matyti iš studijų G.Kveskienės, R.Bieliauskienės, M.Barkauskaitės, atskleidžiančių socialinę kultūrinę laisvalaikio esmę, akivaizdu, jog laisvalaikis laikomas visuomenės išsivystymo kriterijumi, kadangi jis lemia asmenybės tobulėjimo galimybes. Laisvalaikis turi būti kryptingas, t.y. racionaliai panaudojamas. Apie tai yra parašyta nemažai mokslinių darbų ir straipsnių. Laisvalaikio leidimo formos priklauso nuo sąlygų. Todėl suaugusiųjų uždavinys sudaryti tokias paauglių laisvalaikio sąlygas, kad laisvo pasirinkimo būdu jaunimas išreikštu save. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo papildomojo ugdymo kaita, atsirado naujos tendencijos. 1991 m. papildomąjį ugdymą kaip ugdymo formą įteisino Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 1992 m. papildomojo ugdymo tikslus ir uždavinius nusakė Lietuvos Švietimo koncepcija: plėtoti gabumus, tenkinti pažintinius interesus ir saviraiškos poreikius. Įvardyti du papildomojo ugdymo būdai: nuoseklaus papildomojo ugdymo institucijos (muzikos, dailės, sporto, technikos mokyklos) ir nenuoseklaus papildomojo ugdymo institucijos (būreliai, studijos, klubai, draugijos ir pan.). Papildomasis ugdymas vykdomas ir visose nuoseklaus ugdymo įstaigose. Jo garantijas numato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, priimtas 1996- 03- 14d. 1996-04-25 švietimo ir mokslo ministerijos kolegija nutarimu Nr.23 pritarė papildomojo ugdymo sampratai. 1999 11 mėn. vyko diskusijos dėl papildomojo ugdymo koncepcijos projekto. Anot E.Sokolovo (1980:26), galima išskirti šias laisvalaikio dalys: poilsis , pramogos, savišvieta, kūryba ir saviraiška, kompetencija, šventinimas. Vaikų ir jaunimo pagrindinės teisės ir užimtumo pagrindiniai principai nusakomi Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų ir apsaugos įstatyme. Vaikų ugdymas ir užimtumas, jo teisių užtikrinimas sudėtingas ir ilgas procesas. Vaiko užimtumui plėtoti yra priimta eilė Vyriausybės nutarimų. 1996-05-10 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl vaikų vasaros poilsio organizavimo ir finansavimo”. Siekdama mažinti auganti vaikų ir paauglių nusikalstamumą Lietuvos respublikos Vyriausybė (1997m.) patvirtino „Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą”. Dėl didėjančio vaikų ir jaunimo neužimtumo, gatvės įtakos, vaikų ir jaunimo problema tampa ir narkotikai. Kai mokykla uždaro prieš vaiką duris, jį tokiu socialiai sudėtingu metu masina ir traukia gatvė, kurioje vaikų užimtumas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į priklausomybes. Kintant socializacijai, blogėjant ekonominei situacijai vaikų užimtumas sumažėjo (nuo 1989m.) 80%. Papildomasis ugdymas yra neprivalomas ir laisvai mokinių pasirenkamas. Idealu, tačiau pamąstykime, jeigu vaikas per visus mokyklinius metus nepageidaus papildomos veiklos, tai ir užaugs abejingas viskam, o vėliau galbūt ir nusivylęs savo nepilnavertiškumu. Ir apskritai gal geriau nepritarti madingam pasakymui, kad mokiniai patys turėtų norėti papildomos veiklos, o verčiau sužadinti norą kažkuo naudingu užsiimti, kad „tinginystės puota” nebūtų didžiai vertinamas malonumas.
Mokslininkė I.Zaleckienė viena iš pirmųjų suformulavo teorinius papildomojo ugdymo matmenis; papildomojo ugdymo veiklos principus, kaitos galimybes. Lietuvos Švietimo reformos dokumentuose ne pamokinė veikla įvardijama kaip „papildomas ugdymas” ir apibūdinama trimis pagrindinėmis sąvokomis: formalus, neformalus ir informalus ugdymas. 1.Formalųjį papildomąjį ugdymą teikia specializuotos muzikos, meno, dailės, choreografijos, teatro ir sporto, kalbų, neakivaizdinės dalykinės, sekmadieninės tautinių bendrijų mokyklos. 2. Neformalųjį papildomąjį ugdymą teikia profiliniai moksleivių gamtamokslinio, techninio ir meninio ugdymo, turizmo centrai, vaikų klubai, laisvalaikio organizavimo centrai ir kt. visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų, privačių asmenų įsteigtos neformalaus papildomojo ugdymo įstaigos. 3. Informalųjį papildomąjį ugdymą teikia žiniasklaida, bibliotekos, muziejai, parodų salės, informaciniai centrai, teatrai ir kt. (Kvieskienė, 2002:75). Didžiausią papildomo ugdymo dalį sudaro renginių organizavimas. Renginys – tai vieningas, laike ir erdvėje apribotas žodžių, veiksmų, vaizdų junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas atitinkamomis priemonėmis bei metodais. Nors specialistai nėra pateikę vieningos renginių klasifikacijos, tačiau juos galima skirstyti įvairiu pagrindu: -pagal laisvalaikio lygius: rekreaciniai (pramoginiai); švietėjiški (pažintiniai); šventiniai; -pagal renginių pobūdį (žanrą, stilių): liaudiški; pramoginiai (estradiniai) ir kt.; sportiniai; vieši-uždari; -pagal dalyvių skaičių: masiniai; kameriniai; -pagal dalyvių amžių: vaikams; jaunimui; vyresniojo amžiaus žmonėms; -pagal organizavimo laiką kalendoriniai; proginiai; -pagal organizavimo vietą: patalpose; lauke; Dar būtų galima paminėti asmeninėms progoms skirtus renginius. Formų, kuriomis šie renginiai vyksta, taip pat gausu: šokių vakarai; diskotekos; gegužinės; vakaronės; poilsio vakarai; pramoginės varžybos; konkursai, viktorinos; rytmečiai; popietės; pokalbiai, disputai; diskusijos, paskaitos; montažai; vakarai-susitikimai; neakivaizdinės kelionės; koncertai; pobūviai; karnavalai; šventės; festivaliai, dekados ir kt. (Paulavičiūtė, 2002:7-8). Laisvalaikis skirstomas į fazes: 1 fazė – poilsio fazė 2 fazė- pramogavimo fazė 3 fazė – bendravimo fazė 4 fazė – kūrybos fazė 5 fazė – kontempliacijos fazė 6 fazė – šventinė fazė ( G.Kvieskienė,2002: 66-69). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme rašoma, kad švietimas – veikla, kurią siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Pagrindiniai uždaviniai: puoselėti asmens dvasinės ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti jo intelektą, sudarant sąlygas individualybės plėtotei. (1991: 2str.34 p.); formuoti įgūdžių, gebėjimų ir vertybių nuostatas (1991: 3str. 2 p.); nustatyti jaunuolio kūrybinius gebėjimus (1991:16 str.). Savišvietos paskirtis – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtis (1991: 18 str. 1 p.).4.ESAMA SITUACIJA LIETUVOJE
Daugiausiai vaikų laisvalaikį leidžia ugdymo institucijoje, kurių dauguma šias funkcijas siekia įgyvendinti per papildomąjį ugdymą, kitas sociokultūrines programas. Daug vaikų naudojasi papildomojo ugdymo institucijų paslaugomis, tačiau dėl jų nepakankamo tinklo bei likutinio finansavimo ne visi vaikai turi lygias galimybes jas pasirinkti. Mokyklų nelankantys, vis dažniau nusikalstantys vaikai, vaikai, vartojantys narkotikus, ankstyvasis paauglių nėštumas, – visos šios problemos tiesiogiai susiję su vaikų užimtumu. Laisvalaikis yra papildomo ugdymo forma. Viena iš po pamokinės veiklos sričių mokykloje yra įvairus renginiai, kuriuose paaugliai aktyviai ne tik dalyvauja, bet ir (pedagogų apklausos duomenimis) patys bei padedant pedagogams juos organizuoja. Darbo autorė kultūrinius renginius profesinės mokyklos bendrabutyje analizuoja remdamasi A.Paulavičiūtės (1999:6–7) pateikia renginių klasifikacija – pagal laisvalaikio lygius – tai rekreaciniai (pramoginiai), švietėjiški (pažintiniai) ir šventiniai renginiai. Tarp renginių pobūdžio skirtumas labai nedidelis, bet vis dėlto bendrabutyje populiariausi yra šventiniai renginiai, į kuriuos įeina daugumą tradicinių mokyklos švenčių: I-o kurso moksleivių krikštynos, Mokytojo diena, Vėlinės, Adventas, Motinos diena, Joninės, Valstybinės šventės.. Be šių švenčių mūsų nepriklausomoje valstybėje atsiranda ir kitų šalių švenčių, tačiau mūsų tautai jos nepriimtinos (pvz. Helovinas). Paaugliai ir jaunuoliai nežino šios šventės tradicijų, jos atsiradimo priežasčių ir todėl šį šventė nesuprantama. Ne paslaptis, kad Lietuvoje veikia įvairios sektos. Joms tokios šventės tikra pramoga, bet dažniausiai jos baigiasi blogais dalykais. Rusijos prezidentas uždraudė rengti Rusijoje tokio pobūdžio šventes, nes po jų būna padaryta įvairių nusikaltimų ( pvz. išniekinta daug kapinių). Reikia gerbti savo šalies šventes ir jas švęsti. Jog nei viena užsienio valstybė nešvenčia Lietuvos tautinių švenčių. Kai kuriuos bendrus papildomo ugdymo turinio, formų bruožus galima rasti ir tarpukario Lietuvos ir sovietmečio, taip pat ir dabarties mokykloje. Tačiau apskritai turbūt nekvestionuotinas faktas, kad papildomas ugdymas yra socialiniu požiūriu kontekstualus dalykas. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje didelis dėmesys buvo skirtas patriotizmo ugdymui, o sovietinė mokykla daugiausia bandė lipdyti tarybinius žmonės. Pastaruoju metu pedagogai, švietimo specialistai ir organizatoriai dažnai kelia klausimą, kaip galima efektyviau plėtoti papildomą ugdymą ne tik kaip dalykinių žinių suteikimo priemonę, bet taip pat – ir būdą, kaip spręsti aktualias dabarties problemas. Papildomo ugdymo koncepcijos apmate pagrįstai teigiama, kad papildomas ugdymas iki šiol neretai susiaurinamas iki būrelių veiklos supratimo. Tame pačiame dokumente teigiama, kad tikslai daug platesni, pavyzdžiui, ugdyti demokratišką, savarankišką, kūrybišką vaiką, paruošti jį pilietiškai aktyviam gyvenimui (Davidavičienė, 2001:16). Papildomo ugdymo tendencijos per Nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje keitėsi, nes buvo mažinamos lygios vaikų galimybės dalyvauti kūrybiniuose laisvalaikio užsiėmimuose, papildomojo ugdymo institucijoje. Per dešimtmetį atsirado naujų formaliojo papildomojo ugdymo institucijų – neakivaizdinių dalykinių mokyklų, sekmadieninių mokyklų, neformaliojo papildomojo ugdymo institucijų tinklas. Respublikiniai neformaliojo ugdymo centrai vykdo papildomojo ugdymo programas, kuriuose dalyvauja visos šalies moksleiviai. Intensyvūs laisvalaikio užsiėmimai, prasmingi projektai socialiai ir pilietiškai praturtina vaikus. Įvairiuose publikacijose galime rasti vardijamus, siūlomos įvairios po pamokinių renginių mokykloje formos. Vieni jų reprezentaciniai, kiti pramoginiai. Vyksta kalendorinės šventės, savo jėgomis parengti šventiniai, teminiai koncertai, vakaronės, susitikimai su įvairiais politikos, kultūros veikėjais, menininkais. Mokyklos sulaukia svečių – profesionalių dainininkų, aktorių. Tačiau tokie renginiai, galintys formuoti mokyklos dvasingąją aurą – reti. Dabar madoje kūrybiniai projektai. Laisvalaikio organizavimas – tai viena iš sąlygų plėtoti paauglių saviraišką ir gerinti asmenybės socializaciją. Visos civilizuotos šalys siekia užtikrinti kuo platesnes vaiko laisvalaikio pasirinkimo galimybes. Lėšos išleidžiamos plačioms vaikų socializacijos programoms, pirmiausiai suprantamos kaip pati efektyviausia ankstyvos prevencijos forma. Šios teisės vaikams yra teoriškai garantuotos Lietuvai ratifikavus Jungtinių tautų konvenciją, bet praktiškai nevykdomos. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija strateginiame veiklos plane (2002m.) pateiktoje programoje nurodo tikslus: rūpintis moksleivių saviraišką, užimtumu ir socializacija. 2.5. Turiningai organizuotas laisvalaikis – nusikalstamumo prevencijos priemonė. Papildomas ugdymas yra labai svarbi priemonė prevenciuonuojant bei sprendžiant šiuolaikines jaunimo problemas, tokias kaip užimtumas, nusikalstamumas, narkomanija ir pan. Absoliuti dauguma pedagogų mano, jog valstybės pastangos šioje srityje yra nerezultatyvios ir labiau deklaratyvaus pobūdžio nei paremtos realiais darbais. Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, keičiantis Lietuvos socialiniam – politiniam gyvenimui, socialinę sferą lydėjo bendrojo gyventojų užimtumo kitimas, nedarbas, neoficiali užimtumo plėtra, spartus nedarbo didėjimas bei sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo reguliavimo sferoje( Kveskienė, 2000: 6). Vaikų ir paauglių nusikalstamumas yra viena aštriausių Lietuvos visuomenės problemų.
Tokią padėtį didžiąją dalimi lėmė socialiniai – ekonominiai pokyčiai Lietuvos visuomenėje po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Sudėtingo pereinamojo laikotarpio metu, kuriant demokratinę pilietinę visuomenę ir rinkos ekonomiką, rezultatai – ne vien šalies makroekonomikos stabilizacija ir demokratizacija, bet ir aštrios socialinės problemos. Sudėtingai ir greitai keičiančios žmonių galimybės, atsirandant socialiniams sluoksniams, mažėjant darbo ir pajamų užtikrinimui, daug jaunų žmonių jaučiasi pažeidžiami ir atskirti nuo visuomenės. Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didėlę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Švietimo ir mokslo, vidaus reikalų ministerijų kolegijos teigia, kad visuomenėje vyksta asmenybės dvasinių vertybių nuvertinimas, šeimos erozija, sparčiai progresuoja alkoholizmas, didėja nieko neužimtų, beglobių, socialiai ir pedagogiškai apleistų paauglių skaičius. Šiandien su liūdesiu turime pripažinti, kad socialinės krašto problemos labiausiai paveikė mūsų vaikus. Jų padėtis Lietuvoje tikrai nepavydėtina ir atrodo, kad vaikai tampa nereikalingi nei šeimai (žinoma ne kiekvienai), nei visuomenei. Gal todėl turime tiek daug paauglių žiaurumo pavyzdžių ir įrodymų, kad jie savo problemas sprendžia būtent kaip suaugusieji: apgaule, manipuliacijomis ir žiaurumu. Darbo autorė mano, kad šiandien mums labiau reikėtų įsiklausyti į dvi mintis: „pašalinus priežastį, pasitraukia ir liga” ir „nežinomos lygos negalima gydyti”. Tačiau liga labai akivaizdi: norint šalinti neigiamą suaugusiųjų įtaką ir tobulinti ugdymą pirmiausia reikia pripažinti savo klaidas ir keistis. Ateitis nėra laikas, kuris ateis, tai pasirinkimas, kurį darome šiandien. Ateitis – tai dabartiniai vaikai, kokie bus jie, tokia bus visuomenė. Nemažą dalį moksleivių, padariusių nusikaltimus sudaro profesinių mokyklų moksleiviai. Tai rodo, kad šio kontingento moksleivio šeimoje yra buvę didelių nesklandumų, formavusių paauglio socialinės moralines pažiūras ir poelgius. Surašant moksleivių duomenys kiekvienais metais vis liūdnesnė statistika. Labai daug moksleivių gyvena nepilnose šeimose ( yra tik vienas iš tėvų, vienas iš tėvų turi invalidumo grupę, vienas arba abu tėvai bedarbiai, našlaičiai, asocialios šeimos, atimtos motinystės teisės ir kt. ). Nepilnamečių neužimtumą ir jų nusikalstamumą sąlygoja nuoseklios socialinės prevencijos sistemos nebuvimas, valstybinių prevencijos įstaigų formalus egzistavimas, švietimo, policijos, vaikų teisių apsaugos tarnybų ir kitų nepilnamečių veiklą koordinuojančių institucijų tarpusavio veiksmų nesuderinamumas. Dėl to laiku neišaiškinami probleminiai paaugliai, jiems operatyviai nesuteikiama socialinė pagalba, reikiamais atvejais – ir poveikio priemonės. Vaikų (asmenų 15 – 18 metų), jaunimo nedarbo problema, vaikų ir jaunuolių nusikalstamumas yra aktualus tiek Europos, tiek kitose pasaulio šalyse. Kriminalistai pastebi, kad vaikų ir jaunimo nusikalstamumas tolydžio didėja, net tuose kraštuose, kur bendras nusikalstamumo lygis mažėja. Aukštas jaunimo nedarbas, ženklus jaunų žmonių įsijungimas į kriminalines veikas, žalingas priklausomybes brangiai apsieina ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme. Sumažėjus vaikų užimtumui per pastarąjį dešimtmetį, vis daugiau jų nebelanko mokyklos, nusikalsta. Vis daugiau vaikų lieka gatvėje. Vaikų ir jaunimo neužimtumas visada sudaro daug socialinių problemų. Todėl užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla padeda vaikams išvengti negatyvių draugijų ir veiklos. Neužimti vaikai padaro daigiau nusižengimų, dažnai turi problemų su policija. Vaikų nusikalstamumą skatina: nepalanki šeimos socialinė padėtis, vaikų nepriežiūra, mokslo ir išsilavinimo prestižo nuosmukis bei tradicinės vertybinės orientacijos kaita, vaikų neužimtumas, girtavimas, narkomanija, taip pat vaikų laisvalaikio neužimtumas. Veikiantys būreliai, papildomojo ugdymo institucijos orientuotos į gabius moksleivius, galinčius tobulinti savo žinias. Be to daugelis būrelių institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali. Pastaraisiais metais daugelis buvusių vaikų laisvalaikio praleidimo vietų yra apleistos ir neveikia. Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų, turi menkas galimybes saviraiškai, kuri sudarytų sąlygas jaunam žmogui per veiklą pažinti save, įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą visuomenėje. Todėl neretai neužimtumas bei nepakankamas laisvalaikio organizavimas skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Rizikos vaikų laisvalaikio vadyba yra lemiamas sėkmingos socializacijos veiksnys.IŠVADOS
1. Iš mokslinės literatūros analizės paaiškėjo jog paauglių laisvalaikis ir papildomojo ugdymo sistemos tobulinimas prasmingas, jeigu remiasi paauglio asmenybės psichologiniais ir pedagoginiais tyrimais. 2. Jis priklauso nuo tautos požiūrio į paauglio užimtumą, vyriausybės finansų sistemos ir jos lėšų paskirstymo švietimo institucijom, pobūdžio, socialinės aplinkos, paauglio laisvalaikio įvairovės. 3. Nesudarant atitinkamų sąlygų mokinių laisvalaikio leidimui (papildomajam ugdymui, organizuotam ir savarankiškam laisvalaikiui), sutrinka asmenybės sankloda ir vidinė darna. 4. Tinkamas intensyvus mokinių laisvalaikio praleidimas, papildomojo ugdymo programos yra svarbus ankstyvosios prevencijos, paauglio ir jaunuolio saviraiškos, socialinis bei pilietinės raiškos veiksnys. 5. Mokytojas, analizuodamas mokinių laisvalaikio poreikius, bei jo praleidimo galimybes ir pasirinkimų įvairovę, efektyviai ir kokybiškai planuoja mokinių laisvalaikio praleidimą. 6. Mokiniams patinka: diskotekos, ekskursijos, sporto varžybos, publicistinių laidų žiūrėjimas, knygų skaitymas, populiarių dainų klausimas, ypatingai išskiriamas laisvalaikio praleidimas prie kompiuterio. Tačiau organizuojant mokinių laisvalaikį tik iš dalies realizuojami mokinių poreikiai.
REKOMENDACIJOS
1.Būtina parengti rekomendacijas ir metodinę medžiagą paauglių laisvalaikio organizavimo veiklai vystyti ir plėtoti. 2. Pedagogai vykdantys papildomą ugdymą, turi išsiaiškinti mokinių šeimos socialinę padėtį, sveikatos būklę, mokinio galimybes ir jo pageidavimus po pamokinei veiklai. 3. Vaikų nusikalstamumo profilaktika – tai pakankamai svarbus argumentas, todėl būtina rūpintis laisvalaikio organizavimu. 5. Tobulinant po pamokinę laisvalaikio veiklą, atkreipti dėmesį į bibliotekų, būrelių veikla, įtraukti pačius vaikus rengiant vakarones. 6. Tobulinti ryšius su miesto kultūros renginių organizatoriais, skatinti meninių institucijų darbuotojų dėmesį į edukacinių programų jaunimui stoką.
SUMMARY The pressure of today’s life, reinforced by workplace, economic, social and political climate, has reduced our quality of life. We live to work and don’t work to live. It is asserted that access to and enjoyment of leisure are central to a high quality of life for individuals and, indirectly, to the quality of the society as a whole. The recovery of leisure must begin by asking what are our priorities and raising our consciousness as to what constitutes leisure for us. So it is necessary to analyse the meaning and the relationship of work and leisure throughout history to understand their present forms. Contemporary notions of leisure have been shaped through industrial revolution resulting in its commodification and consumerism. Industrialisation has transformed work relationships into exchange relationships between employee and employer. The purpose was to shape social interaction to increase productivity and maintain stability. Social rewards were substituted by economic rewards. This economic reward gave the worker power of purchasing leisure. But this new leisure time that arose from decreased work time did not restore the sense of social solidarity damaged by industrialisation. Leisure became associated with a materialistic style of life and a means of social control. Then modern leisure comes from the subtraction of work time not because leisure time is valued, but because work has lost its value. Traditionally, sociologists also describe leisure as a residual category, i.e. as the time that remains after maintaining one’s body in a healthy and socially acceptable state, contracting time to the market and meeting domestic and family responsibilities. This means that leisure is interpreted as a quantitative time characteristic, which is insufficient to understand it qualitatively. So leisure researches shifted from quantifying what people did to qualifying what people did and what it means to them – they began to explore leisure behaviour by uncovering the meaning of individual leisure experiences. This perspective reflects a social psychological paradigm that focuses on understanding the individual and his experience of leisure. Leisure here is a subjective and psychological concept, and individual experiences of leisure are defined by perceived freedom, intrinsic satisfaction and positive effect.
Such a new definition and understanding of leisure comes from changing patterns of work and leisure, which is a direct result of the coming age of the technological workplace. The tools that were supposed to free people from the shackles of desks have bound them to their jobs in ways unimaginable just a decade ago. Employers are looking for ways to keep people more involved with work and available for work. And it goes both ways – we take work on vacation and family to work. It doesn’t mean the end of leisure, but it means that work and the rest of life are blending together. So sociopsychological paradigm of leisure within these conditions is more adequate than its traditional definition.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Barkauskaitė M. Paaugliai: sociopedagoginė dinamika. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2001. – 134 p.2. Beresnevičienė. Jaunojo suaugusiojo psichologija. – Vilnius, 20013. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. – Vilnius, 20024. Dapkienė S. Papildomojo ugdymo formos. – Šiaulai, 19985. Davidavičienė A. Narkotikų vartojimo ir ŽIV/AIDS prevencija ugdymo institucijose. – Vilnius, 20016. Furst M. Psichologija. – Vilnius: Lumen, 2000. – 203 p.7. Gray J. Vaikai kilę iš dangaus. – Vilnius: Alma Litera, 2001. – 69 p.8. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1990. – 211 p.9. Jovaiša L. Ugdymo mokslas ir praktika. – Vilnius, 200110. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. – Vilnius, 2000. – 38 p.11. Mayers G. David. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000. – 108, 111, 113, 115, 116, 117 p.12. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. – Vilnius: Lektūra, 1987. – 44 p. 13. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. – Vilnius: Kronta, 2001. – 41 p.14. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. – Vilnius, 1997 – 28 p.15. Paulavičiūtė A. renginių organizavimo ABC. – Vilnius, 200216. Peaнa A.A. Психология подросткa. Пoлнoе pyкoвoдство для психологов, пeдaгoгoв и родителей. – Caнкт-Петербypг: Еврознк, 2003. –75, 76, 82 p.17. Taranas L. N., Petrunekas V. P. Džiaugsmai ir pavojai. – Kaunas: Šviesa,1979. – 144 p.18. Suslavičius A. Socialinė psichologija. – Kaunas, 1995. – 67 p.
19. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996. – 295, 304, 322 p.