Žiniasklaida ir kaip ji vertinama

Lietuva Europos žiniasklaidoje

Žiniasklaida – tai organizuotas informacijos sklidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje: spaudoje, internete, per radijo ir televizijos laidas.
Tačiau kokia Lietuva yra Europos žiniasklaidoje? Bloga žinia – apie mus rašo mažai. Gera žinia – užtat teigiamai. Angliškoje, prancūziškoje ir vokiškoje žiniasklaidoje vyrauja teigiamas Lietuvos įvaizdis. Šis aspektas turėtų džiuginti, nes atrodo, kad užsienio žurnalistai nėra neigiamai nusiteikę mūsų atžvilgiu.
O ar dažnai yra minima Lietuva? Mes piktinamės, kad siaubūno žmogėdros Hanibalo tėviškė yra Lietuva, J. Frenzenas savo romane lietuvius vaizduoja vaalgančius arklieną bei apgaudinėjančius naivius amerikiečius, ir niekaip negalime atleisti aktoriui Melui Gibsonui, kuriam prieš kelerius metus išsprūdo, jog lietuviai – aštriadančiai ir dar ginkluoti beisbolo lazdomis. O dar XI amžiuje po baltų kraštus keliavęs I. Jokūbas savo užrašuose minėjo, kad matė žmones su šunų galvomis. Taigi dabartiniai gandai apie Lietuvą nėra jokia išimtis. Tačiau galime atsikvėpti lengviau, pavienių žmonių nuomonės, pasisakymai, nesudarė neigiamo požiūrio į mūsų tautą ir šalį. Žiniasklaida suformuoja galingiausius stereotipus ir įvaizdžius, kurie giliai įsminga žmonių galvoje.
Taigi ar daažnai minima Lietuva? Įvairiuose straipsniuose minima ne taip jau ir retai. Tikrai kasdien bent jau po kelis kartus ji pasirodo vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje. Tačiau vienas dalykas yra tada, kai Lietuva yra įvardijama kaip NATO ar ES narė, o ki

itas dalykas – kai pasirodo straipsnis, skirtas vien tik Lietuvai. Tyrimo metu, kurį atliko Lietuvos institutas, straipsnių skirtų tik Lietuvai, per keturis mėnesius buvo užfiksuota tik 294. Lietuviška informacija sudaro itin mažą skaičių bendrame sraute. Todėl galime pasidžiaugti, jog pristatant Lietuvą vyrauja teigiamas aspektas, tačiau pozityvūs aspektai skleidžiami ne taip plačiai kaip mes norėtume.
Taip pat svarbu žinoti kokiame kontekste dažniausiai pasirodo Lietuva? Dažniausiai Lietuvos vardas yra minimas politinėse naujienose, iš viso tai sudaro 39% visų naujienų, kuriuose paminėtas Lietuvos vardas. Dvigubai mažiau naujienų sportui skirtose žinutėse – jos sudaro 22% . Trečioje vietoje yra kultūrai skirtos žinutės – 12% . Toliau eina verslo naujienos sudarančios tik 7% .Taigi galime sakyti, kad politika, sportas ir kultūra yra tos sferos, iš kurių europiečiai daugiausiai pažįsta Lietuvą.
Taip pat svarbus aspektas yra kokioje vietoje attsiduria naujienos apie Lietuva? Išsiveržti i svarbiausias ir matomiausias pozicijas yra itin sunku, galiu remtis šio tyrimo duomenimis. Pirmas svarbus dalykas – daug naujienų, net 17 % atiduria vietinių naujienų skyrelyje. Taigi ne tokie jau svarbūs esame. Kitas svarbus dalykas – pačiose svariausiose rubrikose – redakcijos skiltyje, svarbiausiuose naujienose straipsnių, kuriuose pasirodo Lietuvos vardas, yra labai mažai.
Taigi galime ramiai miegoti – lietuviai tikrai nevaizduojami kaip didieji nusikaltėliai, šio Lietuvos instituto tyrimo rezultatais paneigėme mūsų pačių susidarytą mitą, jog Lietuvos vardas dažnai siejamas su kriminaliniais nusikaltimais. Europos ak
kyse tikrai nesame kriminalistų tauta. O kriminalinių reikšmė dar sumažėja, jei pažiūrėsime, kokioje vietoje jos atsiduria, daugiausia jos patenka į vietinių naujienų skyrelį.
Dažniausiai Lietuva yra pristatoma kaip Baltijos regiono šalis. Taigi visai nenuostabu, kad vakariečiai į mūsų regioną žvelgia kaip į vientisą, painioja mūsų sostines, ir jiems nė motais egzistuojantys kultūriniai skirtumai. Ir darytume klaidą, jei badytume vakariečiams įkalti į galvą, kad esame skirtingi ir saviti. Taip pat ms nedžiugina faktas, kad Lietuva retai pateikiama kaip savarankiška demokratinė valstybė. Apie ją žymiai dažniau kalbama arba kaimynų, arba globalių politinių procesų kontekste.
Tyrimo metu buvo analizuojama angliška, prancūziška ir vokiška žiniasklaida, taigi joje taip pat buvo pastebėta skirtumų. Angliškuose tekstuose yra dažniau primenama sovietinė Lietuvos praeitis, anglams svarbesni yra NATO ir Lietuvos santykiai. Parodoma, kad Lietuva yra nauja NATO narė. O vokiškoje ir prancūziškoje žiniasklaidoje svarbiau yra Europos Sąjunga, jos reikalavimai ir kaip Lietuva būdama naująja nare juos įgyvendina.
Taigi ką šis tyrimas mums parodė? Dažniausiai Lietuva yra pristatoma geografiniu aspektu – kaip Baltijos jūros regiono, rytų Europos valstybė, Rusijos kaimynė, paskui eina politinių procesų kontekstai, sportas, kultūra. Taigi šis tyrimas parodė, kad Lietuvos įvaizdis Europos žiniasklaidoje nėra karikatūrinis, mums nemalonūs stereotipai ten tikrai nedominuoja, bet juk kažkur reikia rasti blogiuką.

Žiniasklaidos reguliavimas

Žiniasklaida – tai organizuotas informacijos sklidimas viešosios informacijos re

engėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje: spaudoje, internete, per radijo ir televizijos laidas. Žiniasklaida, tai milžiniška mūsų gyvenimo dalis, nes tik ji mums ir tiekia patikimas žinias iš viso pasaulio, iš mažiausių ir galingiausių valstybių. Ji apima ir sudaro tiek daug, kad yra vadinama trečiąja valdžia, ji nėra tokia laisva ir nevaržoma kaip daugelis pagalvotų, ją riboja tiek valdiški, tiek privatūs įstatymai ir teisės.
Bene svarbiausias yra visuomenės informavimo įstatymas. Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų dalyvių, žurnalistų bei jų veiklą
reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Civilinis ir baudžiamasis kodeksai, kuriamas reklamos įstatymas ir daugybė kitų įstatymų kelia ne mažiau, gal netgi daigiau rūpesčių žiniasklaidai. Visi sutinka. Kad žiniasklaida turi būti laisva. Laisvės ribos aiškiai skiriasi, ir sutinkama, kad laisvė privalo turėti ribas, žiniasklaida – stabdžius. Jei žiniasklaidos laisvė yra ribota, tai automatiškai Lietuvoje labai dažnai padaroma išvada, kad reikia priimti įstatymą, kuris tas laisves apribotų. Kitaip sakant reikia valdžios įsikišimo, kurios priimti įstatymai yra priešprieša privačiam žiniasklaidos reguliavimui.
Pirmuoju, valdiško reguliavimo atveju, reguliuojama įstatymu, o taisyklių turi būti laikomasi dėl to, kad valdžia jas nustatė. Taisyklės yra įgyvendinamos iš viršaus, visiškai nesirūpinant konkrečiu atveju, konkrečiu žmogumi, kurio teisės, teoriškai, žiniasklaida ga
ali pažeisti. Pavyzdžiui, draudžiama atskleisti valstybės paslaptis, tabako reklamos uždraudimas, įsipareigojimas atskleisti informacijos šaltinį, nors etika ir žmonių interesai ne visada tai leistų. Prie valdiškų reguliavimų galima priskirti ir baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos veiksmus, šmeižtą žiniasklaidoje. Antruoju, privataus reguliavimo, atveju, padėtis kitokia, nes reguliavimas kyla iš pačios – žiniasklaidos, o jeigu taisyklės vis dėl to pažeidžiamos, tai pažeistos žmonių teisės irgi atkuriamos pačių žmonių iniciatyva.
Valdžia taip pat įtakoja žiniasklaidą per atskirų leidinių ar kitų žiniasklaidos priemonių paramą. Visuomenėje yra žiniasklaidos priemonių, kurių padėtis geresnė nei kitų. Ir dėl jų skleidžiamos informacijos valdžia skiria papildomą finansavimą tai negali nedaryti įtakos žiniasklaidai, joje pateikiamai informacijai ir nuomonei. Tai negali neiškreipti žiniasklaidos.
Valdiško reguliavimo priešprieša yra privatus reguliavimas. Čia pagrindinis dalykas – atsakomybė už melagingą informaciją. Tai – turtinė atsakomybė bei paneigimas, arba informacijos paskelbimas. Šie mechanizmai yra patys svarbiausi žmogui, kurio teisėtus interesus žiniasklaida pažeidė: melaginga informacija turi būti paneigta, turi būti pasakoma tiesa. Kadangi melagingos informacijos nederėjo teikti, dėl to patirta materialinė ar moralinė žala turi būti atlyginta. Taip pat svarbu etikos standartų nusistatymas žiniasklaidoje, kurių taisyklės yra nerašytos. Pagaliau pats svarbiausias iš privačių mechanizmų, užtikrinančių, kad žiniasklaida neperžengtų tam tikrų ribų – rinkos santykiai, pirkėjo apsisprendimas pirkti ar ne. Jei žiniasklaida nuolat ir sistemingai daro ne taip, kaip buvo priderama visuomenėje, ji gyvuoja neilgai.
Bet kodėl nepasitikima savireguliacija? Pagrindinė priežastis yra ta, kad įprasta manyti, jog taisyklės, nusakančios žiniasklaidos teisės ribas, egzistuoja tik tuomet, kai jas sukuria valdžia, jog bet kokios taisyklės egzistuoja tik tuomet, kai jos yra užrašytos įstatyme ar kitame teisės akte. Todėl paklausčiau kodėl dauguma žmonių nėra žudikai ir vagys? Manau, kad visi žino ir be priimto Baudžiamojo kodekso, kad negalima vogti ir žudyti. Taigi, manau, kad žiniasklaida yra pajėgi vadovautis savireguliacija.
Kalbant apie reguliavimą ir žiniasklaidos ribų nustatymą, tikrai negalima pamiršti, kad tos ribos yra nustatomos ne tik valdžios ir ne tik valdiškai, bet ir įgyvendinamos yra ne tik valdžios ir ne tik valdiškai. Daugeliu atvejų privatus reguliavimas ir privačių taisyklių įgyvendinimas yra efektyvesnis už valdišką.

Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą? Ji prastėja ar gerėja?

Lietuvos žiniasklaida subtilėja ir gudrėja. Vienas iš didžiausių pažangos rodiklių – internetinės žiniasklaidos atsiradimas ir sustiprėjimas. Šiandien naujienų svetainės yra savarankiškos ir galima sakyti, kad tai naujas žiniasklaidos standartas. Internetinė žiniasklaida daro įtaką tai visuomenės daliai, kuri yra aktyviausia, moderniausia, išsilavinusi. Ir tas poveikis labai svarbus.
Ko pasigendate mūsų žiniasklaidoje?
Labiausiai pasigendu objektyvumo. Žiniasklaidoje reiškiasi grupiniai interesai.
Ar tai reiškia, kad žiniasklaida paperkama?
Iš dalies taip. Tikiuosi, kad po žiniasklaidos pirkimo mastų, kokie buvo per Rolando Pakso rinkimus, kilęs pasipiktinimas šį reiškinį apmažins. Tačiau yra žiniasklaidos segmentų, kurie neparsiduoda. Štai ta pati internetinė žiniasklaida – ji tiesiog neparsiduoda.
Kita dalis – tai žiniasklaida, kuri atstovauja grupiniams interesams ir todėl kitiems irgi neparsiduoda.
Mes pamirštame vieną dalyką: taip, yra tam tikros verslo grupių įtakos žiniasklaida, bet kad ir kokia jų įtaka būtų bloga, ji nėra tokia bloga, kaip buvo tarybiniais laikais. Valstybinės cenzūros nėra. Ir tai labai gerai. Ir jeigu ją pakeičia verslo interesai, tai nėra taip blogai, kai sovietiniais laikais buvo valdžios diktatas.
Ar objektyvumas nėra tik sąvoka, kurią būtų galima pliekti nepatinkančius žurnalistus? Ar gali žurnalistas būti bešališkas? Juk kiekvienas žurnalistas priklauso nuo savo išsilavinimo, pažiūrų, tuo metu turimos informacijos.

Tam tikras objektyvumo standartas žinių pateikimo srityje turi būti. Geras žurnalistas puikiai žino, ką reiškia geras, subalansuotas, objektyvus straipsnis.
Tam tikras objektyvumo standartas žinių pateikimo srityje turi būti. Geras žurnalistas puikiai žino, ką reiškia geras, subalansuotas, objektyvus straipsnis.
Kalbėdamas apie objektyvumą, aš prisimenu JAV pilietinį karą, kurio metu gimė žurnalistika šiuolaikine prasme. Tie laikraščiai, kurie apie karą pranešinėjo taip, kad jį pirkdavo abiejose fronto pusėse, finansiškai laimėjo. Informacija turi būti tokia, kuria tikėtų ir pasitikėtų visi. Kitas dalykas – komentarai. Ten galimas subjektyvumas, partinis angažuotumas.

Visuomenė pasitiki žiniasklaida

Žiniasklaida – tai organizuotas informacijos sklidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje: spaudoje, per radijo bei televizijos laidas, internete. Žiniasklaida šiandien pasaulyje vaidina milžinišką vaidmenį – ji ne tik atspindi realybę, bet ir ją informuoja.
Žiniasklaida yra populiari, tinklalapio Europa duomenimis jos populiarumo rodiklis vienas didžiausių yra būtent Lietuvoje. Lietuvoje televizija žiūri 66% gyventojų, 26 % skaito naujienas dienraštyje ir beveik puse Lietuvos gyventojų t.y. 46% klauso radijo naujienų.
Pasaulio gyventojai pasitiki žiniasklaida, tačiau Lietuvos pasitikėjimas žiniasklaida pralenkia net senųjų Europos Sąjungos narių duomenis. 86 % Lietuvos gyventojų pasitiki televizija, 77 % radiju ir 70 % gyventoju spauda.
Tačiau kodėl žmonės pasitiki žiniasklaida? Manau, galėčiau atsakyti taip: apie daugelių įvykių žmonės neturi jokios nuomonės ir net nuovokos. Todėl jie labai lengvai priima žiniasklaidos diegiamą supratimą, mąstymo manierą, vertybių sistemą. Žmogus savarankiškai susidarys nuomonę tik tada, kai turės visiškai išsamią ir visapusišką poziciją. Savarankiškai spręsti eiliniam žmogui gana problematika, o žiniasklaida visada turi visą informaciją, todėl jos supratimas, pozicija žmonėms visada atrodo esančios realios ir objektyvios informacijos šaltinis. Pasitikėjimą žiniasklaida lemia ne jos skaidrumas ir solidarumas, o jos nepakeičiamumas, kas daugiau be televizijos, radijo, spaudos, interneto galėtų informuoti apie visus įvykius vykstančius pasaulyje.
Įvairios žinių tarnybos pateikdamos informaciją iš visų galimų vietų, padeda žmonėms sekti pasaulio įvykius, jomis pasitikima, neabejojama, nes toks it yra, ar bent turėtų būti žiniasklaidos tikslas – pateikti tikrovę atitinkančius faktus. Gavėjas pasitiki gaunama informacija dėl jos artumo, kuris išreiškia tai kas neabejotina.
Pagal tinklalapio Beta apklausą 30% Lietuvos gyventoju pasitiki žiniasklaida, o tai yra svarbu politikams. Padeda manipuliuoti žmonių lūkesčiais bei nuoskaudomis, nukreipti juos nuo realių socialinių problemų. Pasinaudoti žiniasklaida – tai pasinaudoti jėga.
Taigi kokį poveikį visuomenei daro žiniasklaida:
• Tiesiogiai formuoja nuostatas, įvardija vertybes ir pateikia supratimą apie reiškinį.
• Formuoja nerimo, džiaugsmo, baimės ar nusiraminimo jausmą, daromas poveikis moralinėms vertybėms.
• Elgsenos lygmuo, kai skatinama arba stabdoma tam tikra veikla, provokuojami konkretūs veiksmai.

Reta, kuri žmogaus veiklos sritis taip ryškiai atspindi gyvenimą, kaip žiniasklaida, kuri yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Žiniasklaida ir nusikaltimai

Žiniasklaida – tai organizuotas informacijos sklidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje: spaudoje, per radijo bei televizijos laidas, internete. Žiniasklaida šiandien pasaulyje vaidina milžinišką vaidmenį – ji ne tik atspindi realybę, bet ir ją informuoja. Demokratinėje visuomenėje žiniasklaida atlieka svarbią socialinę funkciją – ji informuoja visuomenės narius apie skaudžias politines, socialines, ekonomines ir kitokias problemas. Šiuo požiūriu žiniasklaidos domėjimasis kriminalinėmis temomis yra natūralus ir pateisinamas dalykas, nes nusikaltimai seniai laikomi savotišku socialinės tvarkos ir socialinio stabilumo rodikliu. Informuodama apie nusikaltimus, žiniasklaida ne tik suteikia žmonėms svarbią jų socialinei egzistencijai informaciją, bet kartu ir skatina socialinį solidarumą, formuodama visuomenės narių moralę prieš visuomenei pavojingus reiškinius.
Lietuvos žiniasklaida informuoja savo skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus apie nusikaltimus, kritikuoja valdžios institucijas už kriminalinės politikos neefektyvumą ir kartu stengiasi įsiūlyti savo vartotojams patrauklią informacinę prekę: kriminalinius kvapią gniaužiančius siužetus.
Kai skaitome laikraščius, žiūrime TV ar klausomės radijo, dažnai susidarome įspūdį, kad Lietuvoje nusikaltimų lygis labai didelis: dominuoja smurtinio pobūdžio nusikaltimai, smarkiai išplitęs organizuotas nusikalstamumas, teisėsaugos sistemos darbuotojai korumpuoti arba nekompetentingi ir panašiai. O kaip yra iš tiesų? Ar žiniasklaida „neišpučia“ problemos, o gal atvirkščiai – ją sumažina? Jau seniai žinoma, kad žiniasklaida yra linkusi dramatizuoti kriminalines problemas visuomenėje: žiniasklaidos komercinis interesas orientuoja ją į išskirtinės informacijos paiešką, atranką ir skleidimą. Kiekvienas Lietuvos nacionalinis dienraštis turi atskira kriminalinių įvykių skiltį, kiekviena žinių tarnyba, turi atskira kriminalinę rubriką. Pagal oficialią baudžiamąją statistiką, dauguma nusikaltimų yra turtinio pobūdžio, o žiniasklaidoje daugiau akcentuojami nusikaltimai prieš asmenį, valstybę. Žmogžudystės užima tik mažą dalį bendroje nusikaltimų struktūroje, tačiau žiniasklaidoje jų dalis žymiai didesnė.
Žiniasklaida ne tik iškreiptai pristato registruojamų nusikaltimų struktūrą, ji klaidina žmones ir dėl bendros kriminologinės būklės šalyje. Sociologai nustatė, kad žmogų labai veikia naujienos apie nusikaltimus – kitaip tariant, jeigu aš pamačiau per TV siužetą apie nusikaltimą, aš jaučiuosi taip, tarsi tas nusikaltimas įvyko netoli manęs. Kuo daugiau stebėtojas gaus panašios informacijos, tuo grėsmingesnė jam atrodys kriminologinės situacija šalyje. Apklausų duomenimis daugelis Lietuvos gyventojų pasisakė, kad kriminologinė situacija šalyje yra pavojinga, nors tuo pat metu teigia, kad jų aplinkoje nieko baisaus nevyksta. Taigi mes sakome, kad šalia mūsų yra viskas gerai, o Lietuvoje – kraupu. Taip yra dėl informacijos kurią vartotojas gauna iš žiniasklaidos.
Iškraipoma tiesa yra naudinga abiem informacijos rinkos dalyvių pusėms – kriminalinės informacijos vartotojai nori apie tai skaityti, girdėti ir regėti, o šios informacijos gamintojai ir skleidėjai – pelningai tenkinti tokiu poreikius.

Šių dienų žiniasklaida

Žurnalistika – tai reiškinys dar nuo dr. Vinco Kudirkos laikų, tai sritis, kurioje darbavosi J. Tumas – Vaižgantas, A. Smetona ir K.Grinius, bei daugelis kitų. Tai buvo įvairi nuomonių prasme, bet vientisa pagal santykį su savo darbu, su savo vertės suvokimu. Žiniasklaida atėjo drauge su informacinėmis technologijomis – televizija, kompiuteriais, internetu. Ir spaudoje žiniasklaida tapo visai kitos kokybės žinių nešėja. Tai jau ne ta žurnalistika, kuomet autorius bendravo su baltu popieriaus lapu. Šiandien bėgančios eilutės vaizduoklio ekrane liudija greitį, tempą. Taigi XXI amžiaus pradžioje žinių nešėjai yra kitos kokybės atstovai, negu Vytautas Gedgaudas, o tuo labiau Vincas Kudirka ar Tumas-Vaižgantas. Geresnės ar prastesnės kokybės? Nedrįsta niekas pasverti, galima tik nujausti anos epochos spalvas, troškimus, vertybes, bet negalima pasverti santykio su adresatu. Jie anais laikais irgi buvo kitokie negu šiandien.
Žiniasklaida – tai organizuotas informacijos sklidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje: spaudoje, per radijo bei televizijos laidas, internete. Taip galima apibrėžti šių dienų žiniasklaidą, kuri šiandien pasaulyje vaidina milžinišką vaidmenį – ji ne tik atspindi realybę, bet ir ją informuoja.
Šiuolaikiniame pasaulyje, tobulėjant technologijoms, didėjant apsikeitimo informacija greičiams, labai svarbu suspėti paskui skubantį laika; norint išgyventi ir pritapti, dalyvauti kasdieniniame gyvenime, būti visaverčiu visuomenės nariu, reikia žinoti kas vyksta aplink. Mano namuose, mūsų gatvėje, mūsų mieste – šių žodžių anksčiau pakakdavo norint pasikalbėti aktualiomis temomis su gatvėje sutiktu pažįstamu, o sąvoka aplink neapimdavo to, kas vyksta, tarkim, Čilėje ar Pietų Afrikos Respublikoje. Dabar aplink yra viskas apie ką gali sužinoti ir ką gali pamatyti. Gal todėl ir išaugo žiniasklaidos gamybos kokybė, kad vartotojas stengiasi praryti kiek galima daugiau žinių.
Taigi visi sutinka, kad spartus technologijų išaugimas sudarė kitas galimybes ir paklausus koks svarbiausias pasiekimas, pirmas terminas, kurį dažniausiai paminėtų žmogus būtų internetas. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų, tačiau daugumai tai kelia ir susižavėjimo ir nusivylimo. Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovojo dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų visuomeninių informavimo priemonių – spaudos, radijo, televizijos ir kino. Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija, priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.
Naujosios žiniasklaidos panaudojimo įvairiems tikslams – informavimui, mokymui, pramogoms, bendravimui – svarba akivaizdi. Naujų informacijos technologijų pritaikymas mokyme sudarė prielaidas atsirasti ir vystytis naujoms mokymo formoms ir naujiems mokymo metodams. Atsirado ir modernus elektroninis laikraštis, vadinamas ne tradicine laikraščio kopija. Tai yra visiškai naujas dinamiškas kūrinys, kuris atsinaujina kelis kartus per parą, siūlo visiškai naują reklamos strategiją, pateikia neribojamos apimties tekstus ir multimedijos kūrinius. O didžiausias rūpestis yra įstatymai reguliuojantys internetinius puslapius, kuriuose teikiama informacija. Jeigu jūs keletą dienų panaršytumėte svetainę www.delfi.lt , jūs atrastumėte įvairių žinučių komentarų, kurie rodo, kad šita interneto sritis yra visiškai nevaldoma ir nepaklūsta jokiems visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. O jeigu tokius komentarus, pavyzdžiui, lietuvių- žydų santykių tematika išspausdintume „Lietuvos ryte“ ar „Respublikoje“, tikrai susilauktume Žurnalistų sąjungos etikos komisijos, saugumo departamento ir prokuratūros įsikišimo. Tai rodo, kad internete leidžiama tai, kas neleidžiama „normalioje“ žiniasklaidoje, nors jie priskiriami tai pačiai kategorijai.
Taigi galime daryti išvada, kad šių dienų žiniasklaidos kokybė yra didesnė, tačiau etika ir vertybės yra mažiau svarbios.
Bet nepaisant visko žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis ( kaip oras, maistas, seksas ir miegas), e kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą – ryte skaitome laikraščius, dieną – klausome radijo, vakare – žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę ne retai praverčiame ir žurnalus. Visa tai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms, net gyvenimo būdui, todėl žiniasklaida šiandien yra vadinama trečiąja valdžia, nes ji ne tik atspindi realybe, bet ir ją formuoja.
Dar vieną pranašumą turi žiniasklaida šiais laikais – populiarumą, kurį galime paaiškinti bent keliais aspektais. Vis pirma – populiarumas dėl pasitikėjimo žiniasklaida. Lietuvoje šis rodiklis vienas didžiausių. Antra, egzistuoja žiniasklaidos sezoniškumas, t.y. vasarą išauga radijo ir žurnalų populiarumas, o sumažėja televizijos ir interneto. Apie tokius privalumus senoji žurnalistika negalėjo net svajoti, kai buvo varžoma žodžio laisvė, kai buvo uždrausta net pati spauda. Todėl yra neįmanoma palyginti šiuolaikinės žiniasklaidos su senąja.

Leave a Comment