Nuostatos apie lyčių vaidmenis Lietuvoje

2251 0

Vilniaus universiteto
Filosofijos fakulteto

Magistrinis darbas

Nuostatos apie lyčių vaidmenis Lietuvoje
Kultūrinės moterų atskirties aspektas

Magistrinio darbo vadovas: doc.M.P.Šaulauskas

Vilnius 2000

Turinys
Įvadas
I. Teoriniai kultūrinės moterų atskirties metmenys
II. Tradicinių empirinių tyrimų kritika giminės studijose ir neseksistiniai metodai
III. Kultūrinės moterų atskirties problema Lietuvoje:
1. Kultūrinio moterų ir vyrų reprezentavimo istorinis kismas
2. Nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis ir statistiniai rodikliai

IV.Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas
1. Lietuvos gyventojų nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis:
1.1. Valdžios vaidmenų vertinimas
1.2. Nuostatos apie šeimos vaidmenis
1.3. Užimtumo sričių paskirstymas tarp skirtingų lyčių
1.4. Vyrų ir moterų būdo savybės

2. Lyčių vaidmenų kismo perspektyvos
2.1. Lyčių vaidmenų vertinimas skirtingose soocialinėse grupėse
2.2. Nuo tradicinių nuostatų prie modernių?
Išvados
Priedai

Įvadas

Lietuvoje buvo atlikta nemažai moterų padėčiai išsiaiškinti skirtų sociologinių tyrimų. Juose yra analizuojama moterų diskriminacija darbo rinkoje, išryškinama smurto prieš moteris problema, surenkama informacija apie moterų padėtį švietimo sistemoje, nagrinėjami lyčių vaidmenys šeimoje.

Visų šių tyrimų pagrindinės hipotezės dėl moterų nepakankamo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, diskriminacijos ir smurto bei kitokio pobūdžio atskirties yra siejamos su patriarchaline visuomenės sankloda ir tradiciniais kultūriniais lyčių stereotipais. Tačiau pačios kultūrinės moterų atskirties priežastys, t.y., lyčių savęs vertinimas, nuostatos apie socialinius lyyčių vaidmenis, kultūrinės moteriškumo ir vyriškumo reikšmės, lyčių vaidmenų hierarchijos, stereotipai ir t.t. empiriniuose tyrimuose plačiau nebuvo analizuojami. Tokia padėtis gali būti įtakota sunkiai apčiuopiamų, latentinių kultūrinių veiksnių specifikos, nenusistovėjusios šių reiškinių tyrinėjimo metodologijos.

Kultūrinio matmens tyrinėjimo požiūriu yra svarbi Vytauto Ka

avolio kultūrinė istorinė studija “Vyrai ir moterys lietuvių kultūroje” (1992). Šioje knygoje autorius pateikia įvairiose epochose vyravusių moterų ir vyrų reprezentacijas, nurodo pagrindines metodologines moterų ir vyrų kategorijų tyrinėjimų gaires bei įvardija kultūrinės moterų atskirties problemą. Vytautas Kavolis teigia, visais istoriniais laikotarpiais moterų kultūrinė reprezentacija buvo mažiau koherentiška nei vyro įvaizdis: “moteryse kartojasi kažkoks pavojingas nekontroliuojamumas, nebalansuotas galios ir nepajėgumo santykis” (1992: 152).

Šio darbo tikslas yra atskleisti kultūrinių veiksnių įtaką žemesniam moterų statusui visuomenėje. Tokio tikslo įgyvendinimui buvo atliktas “Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas”. Tyrimą parėmė Atviros Lietuvos Fondas, 1999 metų lapkričio mėnesį.reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą nuo 15 iki 74 metų atliko “Baltijos tyrimai.

Kultūrinę moterų atskirtį galima apibrėžti kaip mažesnį moterų socialinės grupės koherentiškumą ir nevisavertį dalyvavimą visuomenėje (Kavolis, 1992). Tokia koherentiškumo stoka yra paalaikoma bei sutvirtinama dominuojančių vertybių ir įsitikimų, normų ir draudimų, simbolinių sistemų ir reprezentacijų. Taip suprantama kultūrinė moterų atskirtis yra dinamiška, įvairialypiai įtakojanti kitas socialinio gyvenimo sritis. Pasak V. Kavolio, ji taip pat varijuoja atskirose istorinėse epochose ir visuomenėse.

Teorinėje darbo dalyje yra analizuojamos kultūrinių veiksnių svarbą išryškinančios po-struktūralistinės teorijos, kurios kultūrinius giminės vaidmenis traktuoja kaip “reguliatyvias fikcijas”, o ne natūralistinius ar kultūriškai “fiksuotus” principus (Foucault M, 1999; Butler J., 1990,1993). Šios teorijos bendroje signifikanto ir signifikato skirties dekonstravimo perspektyvoje dekonstruoja ir mo
odernistines giminės ir lyties skirtis, kultūros kaip kalbos erdvę išplečia taip, jog nebegalima suvokti biologinę, socialinę realybę kaip anapus-kalbinę.

Tačiau empiriniame tyrime po-tstruktūralistinė kultūrinio dėmens samprata nėra plėtojama, apsiribojama kultūrinių nuostatų išskyrimu ir stengiamasi išmatuoti jas, visų pirma, kaip vertybines-normatyvines kategorijas, įtakojančias lyčių savimonę ir santykius visuomenėje, mėginama nustatyti galimas šių nuostatų kaitos kryptis. Nors priimama svarbi postmodernizmo tezė, postuluojanti autonomišką kultūrinę sritį, empirinis tyrimas visgi iš esmės išlieka moderno skirčių rėmuose. Darbe yra tarsi apskliaudžiami psichologiniai, socialiniai ir ekonominiai nuostatų apie lyčių vaidmenis aiškinimo būdai. Tariama, jog nuostatos apie lyčių vaidmenis yra veikiau reguliatyvaus kultūrinio lauko kategorijos. Tačiau plačiau kultūrinių veiksnių specifika nėra apibrėžiama ir paties šio lauko vidinė logika darbe nenagrinėjama. Apsiribojama prielaida, kad kultūrinės moterų atskirties aspektas sociologiniais metodais geriausiai yra apčiuopiamas, matuojant nuostatas apie lyčių vaidmenis.

Šis tyrimas yra naujas ne tik analizės objektu, bet ir metodologija, orientuota į neseksistinius metodus bei nuostatų kaitos nustatymą. Atsižvelgiant į neseksistinių tyrimų siūlomą klausimų formulavimo metodiką, tyrimo klausimuose buvo vengiama normatyvinių teiginių apie lyčių vaidmenis, klausimai buvo formuluojami su atsakymų alternatyvomis “vyrams”, “moteris”, “abiems”. Šių atsakymų alternatyvų pagrindu Lietuvos gyventojų nuostatos yra apibendrinamos modernumo/tradiciškumo skalėje. Neseksistinė empirinių tyrimų metodika, taikoma šiame tyrime, plačiau pristatoma teorinėje darbo dalyje.

Nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis įtampos bei po
otencialios kaitos šaltiniams atskleisti buvo įvestas dar vienas – savimonės/viešųjų nuostatų pjūvis. Tai yra, naudojamas toks klausimų formulavimo būdas, kai respondentas į tam tikrą klausimą pateikia savo asmeninę nuomonę (savimonės nuostatos) , o po to jo yra perklausima, ką apie tą patį dalyką mano visa visuomenė (viešosios nuostatos). Taikant tokią klausimų formulavimo metodiką daromo prielaida, kad skirtumai tarp savimonės ir viešųjų nuostatų rodo įtampą vertybių sistemoje, jos nestabilumą ir potencialią kaitą.

Remiantis tokia metodologija, buvo suformuluota pagrindinė tyrimo hipotezė: nors didelė dalis Lietuvos gyventojų laikosi tradicinių nuostatų socialinių lyčių atžvilgiu, tačiau matoma nuostatų modernėjimo tendencija.

Taigi šio darbo uždaviniai yra:
1. Išanalizuoti kai kuriuos giminės studijų diskurse dominuojančių kontrolės ir marginalizacijos teorijų aspektus, išryškinant jose nagrinėjamų kultūrinių veiksnių įtaką moterų atskirčiai.
2. Aptarti kultūrinės moterų atskirties problemą arba vieną iš jos formų –seksizmą – sutinkamą empirinėse socialinių mokslų studijose.
3. Pateikti Lietuvoje atliktų sociologinių tyrimų bei kultūrologinių studijų, kuriuose buvo nagrinėjami vertybinio-kultūrinio lauko apibrėžiančio lyčių santykius aspektai, apžvalgą.
4. Empiriškai ištirti Lietuvos gyventojų nuostatas apie lyčių vaidmenis valdžios, užimtumo, šeimos srityse bei būdo savybių tarp lyčių paskirstymo tendencijas:
• Išryškinti lyčių savimonės ir kultūrinės moterų atskirties Lietuvoje sąveiką.
• Išsiaiškinti įtampos bei potencialios kaitos taškus vertybių sistemoje remiantis vyrų ir moterų savimonės ir viešųjų nuostatų pjūviu.
• Įvertinti nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis kaitos perspektyvas.
I. Teorinai kultūrinės moterų atskirties me

etmenys

Teorijos apie moterų atskirtį, valdymą ir pavaldumą brėžia pagrindinę liniją feministinėse studijose. Remiantis skirtingomis teorinėmis perspektyvomis analizuojamas netolygus valdžios tarp lyčių paskirstymas, šio fenomeno priežastys ir atsinaujinimo mechanizmai. Klasikiniame feminizme moterų atskirtis yra aptariama diskriminacijos arba eksploatavimo terminais, o šiuolaikinėse teorijose dažniau remiamasi įvairiomis marginalizavimo arba kontrolės koncepcijomis.
Atskirties kaip diskriminacijos supratimas yra kilęs iš švietėjiškos filosofijos ir vadinamas liberaliu feministiniu. Ši feministinė pozicija diskriminaciją pirmiausia supranta kaip individualių teisių ir galimybių apribojimą. Kita klasikinė feminizmo pozicija – marksistinis feminizmas – moterų atskirtį sieja su darbo jėgos išnaudojimo formomis ir apmokamą ar neapmokamą moterų darbą analizuoja santykyje su kapitalistine ekonomika. Socialistinis feminizmas atskirties fenomenui suteikia daugiau autonomijos nuo ekonominių veiksnių ir moterų išsilaisvinimą sieja su socializmo tikslais. Tuo tarpu radikalusis feminizmas daugiausia dėmesio skiria vyrų prievartai prieš moteris bei vyrų vykdomos moterų seksualumo ir reprodukcijos kontrolės problemoms. Vyrams kaip socialinei grupei čia suteikiama atsakomybė už moterų atskirtį.
Klasikinėse feminizmo pozicijose moterų atskirtį yra linkstama redukuoti į legalistinius aspektus, ekonomiką ir biologinius veiksnius. Šiose teorijose kultūriniams moterų atskirtiems veiksniams skiriama nedaug dėmesio.

Dabartinėje feministinėje teorijoje į klasikines feministines pozicijas žiūrima kaip į feministinio mąstymo istorinius etapus. “Anksčiau sinchroniška pripažintų feministinių pozicijų konstrukcija dabar yra pakeičiama ypač paplitusia diachronine feminizmo teorijos istorijos konstrukcija” (Stacey, 1997:58).
Jeigu 70 – 80-ųjų feminizmui svarbiausias buvo pats “feminizmas”, o “teorija” atliko tik instrumentinį vaidmenį, tai 1990-ųjų feminizme “feministinio kapitalo” dominavimą pakeičia “teorinis kapitalas”. Rosi Braidotti jį ironiškai pavadina vienu žodžiu: “Foucaultlacanderrida” (Braidotti, 1991). Dabartinės feministinės remiasi bent vienu arba net visais trimis prancūzų autoriais, reprezentuojančiais skirtingus poststruktūralizmo ir postmodernizmo aspektus. Šių teorinių įrankių taikymas feministinėje teorijoje atvėre naujas diskusijas dėl “lyties” ir “giminės”[1], “seksualumo”, “subjekto” ,”atskirties” ir kitų kategorijų prasmės.
Postruktūralizmo atstovės siekia atskleisti kaip kultūra konstruoja šias kategorijas. Neigdamos, kad tapatumas turi esminę pastovią prasmę laike, jos teigia, kad šios kategorijos yra konstruojamos kalbos pagalba. “Subjektas” yra suprantamas kaip diskurso nustatyta, fragmentiška ir nuolat kintanti “kalbos išdava” (Stacey, 1997:55). Kalba šioje teorinėje perspektyvoje “visada jau” yra reikšminga. Ji nubrėžia ribas ką ir kaip galima išreikšti, suvokti ir pavadinti. Toks požiūris – subjektyvizacija kalboje ir per kalbą – paveikė ir individo socializacijos tyrinėjimus – “ne mes kalbame kalba, bet kalba išreiškia mus ir kalba mumyse” (Irigaray,1985). Remiantis tokiu požiūriu, tam tikra socialinė grupė yra “atskiriama” kalbinių sistemų pagalba.
Postruktūralistinėse studijose buvo stengiamasi išsiaiškinti kaip kalba kontroliuoja moterų mąstymą, kalbėseną, rašymą. Kreipiamas dėmesys kaip kalbos pagalba kuriamos ir vertinamos moteriškumo ir vyriškumo kategorijos. Prancūzų literatūros bei kalbos tyrinėtoja Helene Cixous savo jau klasika tapusiame esė “Išėjimai” rašo apie vakarietišką mąstymo būdą kaip grindžiamą nesibaigiančiomis binarinėmis opozicijomis (1995: 432-453). Šiame esė autorė parodo kaip priešingi dvejetai, pavyzdžiui, aktyvumas/pasyvumas, kultūra /gamta, protas/jausmas ir diferencijuoja, ir kuria hierarchiją. Jie visada kartoja vyriško/moteriško opoziciją, kurioje vyriškumas yra iškeliamas į pirmą vietą, o moteriškumas – marginalizuojamas, naikinamas. Dėl šios priežasties kalbą galima vadinti falocentrine ir vakarietiškos kultūros logocentrizmą prilyginti falologocentrizmui.
Subjektyvumo ir kalbos teorijos dažnai persidengia su postmodernizmu, kuris taip pat kvestionuoja autentišką patirtį ir vieningą subjektą kaip prasmės šaltinį. Čia pabrėžiamas nesibaigiantis kultūrinės reprezentacijos, stilių ir saviraiškos būdų pasikartojamumas ir intertekstualumas. Moterų atskirtis postmodernistinėse teorijose, visų pirma, aptariama mokslo ir progreso mitų bei represyvinių giminės, seksualumo kategorijų dekonstrukcijos kontekste (Haraway, 1991b; Butler 1990, 1993).

“Teorinis” feminizmo posūkis bei kultūros įtakos sureikšminimas turėjo įtakos ir pagrindinių šio diskurso analitinių kategorijų – lyties ir giminės – apibrėžimui.
Sociologijoje “lyties” (sex) ir “giminės” (gender) sąvokos jau tapo paradigminėmis. Jos naudojamos turbūt visuose sociologijos. Paprastai teigiama, kad skirtumai tarp lyčių yra dimorfiniai žmogaus biologijos faktai. Pagal biologinius skirtumus, kurie yra pirminiai, formuojasi ir kultūriniai skirtumai. Šis požiūris remiasi idėja, kad biologinę ir kultūrinę sritį galima atskirti, ir kad pirmoji yra fiksuota ir sustabarėjusi, o antroji – dinamiška, judri ir besikeičianti. Pastaroji ir yra sociologinės analizės objektas.

Klasikinėms feministinėms teorijoms šis analitinis perskyrimas buvo labai parankus, nes jis leido atsiriboti nuo biologinių moterų atskirties aiškinimo būdų, paverčiančių moterį pasyvia savo lyties auka, ir atkreipti dėmesį į patriarchalinės kultūros ir socialinės konstrukcijos svarbą. Tačiau dabartinėje feministinėje teorijoje lyties ir giminės sąvokos yra suliejamos, tiksliau, nebėra tokios griežtos perskyros tarp biologinės ir kultūrinės srities. Atvirkščiai, manoma, kad biologinės lyties kategorija yra neįmanoma be kultūrinio konteksto (Butler, 1990, 1993). Tokia lyties ir giminės kategorijų konceptualizacija buvo įtakota jau aptarto “teorinio kapitalo” augimo feministinėje teorijoje, nagrinėjančio ontologinius lyties klausimus, kuriančio naujus teorinius projektus. Ši perspektyva kultūrinei moterų atskirčiai suteika naujus aspektus. Teorinės analizės išeities tašku tampa – kūnas, jo prasmė ir galia.

Kūno kaip istorinės ir kultūrinės esybės idėją pateikia Michel Foucault savo darbuose “Disciplinuoti ir bausti” bei “Seksualumo istorija”. Autorius teigia, kad seksualumas yra ne natūralių polinkių šaltinis, o veikiau kultūrinis konstruktas, sukurtas socialinės reguliacijos ir seksualumo kontrolės tikslams atlikti: “Nereikia įsivaizduoti kažkokios autonomiškos sekso instancijos, kuri esą antriniu būdu, išilgai viso kontakto su valdžia paviršiaus, gamina daugybinius seksualumo efektus. Priešingai – seksas yra labiausiai spekuliatyvus, tikrai vidinis, idealiausias dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius, malonumus” (Foucault, 1999: 119).
“Natūralaus sekso” konstruktas atlieka tam tikras reguliatyvines funkcijas. Visų pirma, jis pagal tam tikrą “dirbtinai sukurtą vienovę” sugrupuoja nesusijusias ir nesugretinamas biologines funkcijas bei kūniškus malonumus. Antra, sujungdamas šiuos atskirus malonumus bei funkcijas, jis formuoja “natūralaus” heteroseksualumo idėją. Trečia, lyties sąvoka apverčia valdžios ir seksualumo santykius: seksualumo fenomenas yra konstruojamas ne per jam “išorinius” valdžios santykius bet veikiau pats yra nevaldoma jėga, kurią valdžia gali tik stengtis kontroliuoti. M. Foucault “valdžia ir seksualumas nėra ontologinės skirtybės, greičiau, seksualumas yra produktyviosios kūnų “biogalios” rezultatas.” (Mc Nay, 1992:29). Autoriaus reguliatyvaus sekso konstruktas suardo sociologinę lyties/giminės distinkciją. Giminė jau nėra duotos lyties kultūrinė išraiška, bet disciplinarinė praktika, kuria lytys sukuria pačios save.
Anot M.Foucault, žinojimo apie seksą susiformavimą reikia nagrinėti valdžios terminais (1999:72). Apie valdžią jis galvoja ne kaip apie pajungimo būdą ar viešpatavimo sistemą. Autoriaus nuomone, “valdžią pirmiausia reikia suvokti kaip daugybę jėga grindžiamų santykių, imanentiškų tai sričiai, kurioje jie reiškiasi, ir ją iš esmės organizuojančių; suvokti kaip žaidimą, kuris per kovą ir nepaliaujamus susidūrimus juos transformuoja, stiprina, sukeičia vietomis” (1999:72). Taigi autoriaus pateikiamoje sampratoje valdžios persmelktas kūnas ir seksualumas nuolat kinta. Jie priklauso nuo specifinių istorinių galios režimų ir įvairiose visuomenėse yra skirtingi.
Istorijos ir kultūros formuojamo kūno samprata buvo labai paranki feminizmo teoretikėms. Kūnas, kuris yra esminis suprantant moterų atskirtį, čia analizuojamas išvengiant esencialistinės redukcijos, t.y., moters socialinė kategorija nėra apibrėžiama remiantis biologinėmis funkcijomis.
Pats M. Foucault moterų seksualumui, lyčių skirtumų konceptualizavimui skyrė nedaug dėmesio. Tačiau kultūrinės moterų atskirties analizei svarbios jo įžvalgos dėl moteriškų kūnų kontrolės “isterizacijos” proceso pagalba (kultūrinė nuostata, kad moteriška lytis yra patologiška), militaristinių rudimentų pilietiškumo suvokime (pilietiškumas turi kario, moterų ir vaikų gynėjo prasminių konotacijų, moterys karinėse struktūrose dalyvauja tik kaip retos išimtys, todėl joms sunku įsitvirtinti ir pilietinėje veikloje), disciplinarinės visuomenės nepakantumo bet kokiam neapibrėžtumui, netikslumui (moters tapatumo patriarchalinėje visuomenėje bruožams) ir ypatingo disciplinarinio aparato kruopštumo atliekant moteriškųjų kūnų kontrolę.
Feministinės kritikos ir M. Foucault koncepcijos santykiai yra sudėtingi. Feministės teigia, kad M. Foucault savo teorijoje nekreipė tinkamo dėmesio į skirtingą disciplinarinių technikų poveikį lytims. “Tyla, dėl lyčių skirtumo specifiškumo, nesvarbu kokia diplomatiška ar taktiška ji būtų, neišskiria M. Foucault mąstymo iš giminės problemą ignoruojančių tradicinių teorinių diskursų” (McNay, 1992a: 12).
Kita kritika nagrinėja bendrą postruktūralizmo nuostatą į kultūros konstruojamą subjektą. Nors, kaip buvo minėta, feministėms konstruojamo kūno idėja paranki įveikti esencializmui, tačiau disciplinanarinių struktūrų persmelktas individas redukuoja socialinio agento idėją, kuri yra svarbi feminizmo emancipaciniams tikslams pasiekti. L. McNay pasyvaus kūno, išmarginto valdžios atspaudais bei įvaizdžiais, sampratą laiko viena iš problematiškiausių M. Foucault teorijos taškų. Jos nuomone, “tokios kūno koncepcijos rezultatas – vienos dimensijos identitetas”, kuriame lytiniai skirtumai yra suprantami veikiau statiškai nei dinamiškai, o individo bandymams įveikti socialinius apribojimus praktiškai nelieka vietos” (1992a:12).

Polemizuodamas su M.Foucault, Z. Baumanas teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje jau nebegalima kalbėti apie M. Foucault modernųjį disciplinarinį aparatą palaikantį ir išsaugantį socialinę tvarką. Moderno laikais panoptinis disciplinarinis aparatas turėjo plačias galimybes tiesiogiai kontroliuoti gyventojų kūnus per gamyklas, dirbtuves, mokyklas, kalėjimus, ligonines, prieglaudas, kareivines ir kitas institucijas. Post-industrinėje visuomenėje, anot Z.Baumano, tokios tiesioginės kontrolės neliko. “Era kai pramonė ir armija buvo pagrindinės tvarką palaikančios institucijos – baigėsi.” (1998:23). Taip pat baigėsi ir panoptinės disciplinarinio aparato galios kaip pagrindinės tvarkos palaikymo strategijos, besiremiančios socialine integracija ir normatyvine reguliacija, era. “Didžioji žmonių – vyrų bei moterų – dalis šiandien yra integruojama ne per prievartą, bet sugundant, ne indoktrinuojant, bet reklamuojant, ne per norminį reguliavimą, bet per poreikių primetimą” (1998:23). Z.Baumanas padaro išlygą, kad toks konstatavimas tinka tik postindustrinėms visuomenėms.

Visgi būtų galima suabejoti ar Foucault “demaskuotų” institucijų “kėslai” yra taip esmingai pasikeitę. Ar dauguma ir šiandien tebeegzistuojančių moderno institucijų atsisakė gyventojų kūnų kontrolės praktikos. Galbūt ji pasidarė dar tobulesnė, “virtualesnė”, sunkiau apčiuopiama, bet dar įkyresnė ir detali. Juk šiuolaikinės technologijos, kompiuterizavimasis sukuria nepalyginamai turtingesnį ir galingesnį įsibrovimo į privatų piliečių gyvenimą arsenalą. Net pati privatumo sąvoka šiandien labai smarkiai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš kelias dešimtis metų. “Interneto” paslaugas vartojantis “tinklažmogis” faktiškai pateikia labai daug informacijos apie savo poreikius ir pagundas.

“Kiberfeministė” Donna Haraway taip pat pripažįsta pasikeitusios šiuolaikinės realybės ir kontrolės būvį: “Viešpatavimas įtvirtinamas nebe per medicininę priežiūrą ar normavimą; dabar tai vyksta per komunikacinius tinklus ir bendravimo santykių pertvarką, stresų valdymą” (1991b: 245). Šios autorės nuomone, naujosios komunikacijos sistemos ir biotechnologijos daro didžiulę įtaką mūsų kūnams (įvairūs implantai, protezai ir t.t.). Šiems pokyčiams įvardinti Donna Haraway pasitelkia kiborgo metaforą. Kiborgas – tai kūno ir mašinos hibridas, savo konstitucija pažeidžiantis tam tikras moderne dominavusias distinkcijas: tarp žmonių ir gyvūnų, žmonių ir mašinų, minčių ir kūnų bei materializmo ir idealizmo. Remdamasi šia metafora, autorė bando sukurti naują ironišką pasakojimą apie pasaulį be lyčių. Kiborgų vaizdinyje Haraway akcentuoja regeneraciją, jų pavyzdžiu pateikia alternatyvą reproduktyvios matricos ir apskritai gimdymo atžvilgiu. “Mums reikia regeneracijos, ne atgimimo, ir mūsų rekonstituavimosi galimybė apima utopinę svają apie monstrišką belytį pasaulį” (1991b:181). Kiborgo metafora pabrėžia ypatingą jautrumą paribiams, kurių “tamsiosios” pusės gali tapti naujų tapatumų ir atitinkamų politinių strategijųšaltiniu. Donnos Haraway nuomone, moterys, kurios Vakarų kultūroje ilgą laiką buvo tapatinamos su paribių būtybėmis šią naują kiborgo metaforą turėtų išnaudoti savo naudai.
Tačiau nepanašu, kad svajai apie pasaulį be lyčių arba lytinio skirtumo svarbos sumažėjimą naujųjų technologijų pasaulyje, lemta išsipildyti. Kiborgai, nors ir belyčiai, atsiranda lytiškai diferencijuotoje kultūroje ir jų vaizdiniams sunkiai sekasi išvengti tradicinių lyčių stereotipų.

Aptartos Foucault įžvalgos, o kartu ir oponentų nuomonės dėl kūnų kontrolės kokybės pasikeitimo postindustrinėje visuomenėje yra plačiai taikomos dabartinėse giminės studijose.

Vieną iš pirmųjų feministinio diskurso kūno koncepcijų pateikė Julia Kristeva esė Powers of Horror: An Essay on Abjection (1982). Čia ji pasiūlė keletą poetinių-teorinių apibendrinimų apie kūnų arba apie kai kurių kūniškų procesų galią kelti siaubą, fizinį drebulį, kartu ir susižavėjimą ir šleikštulį. Autorė teigia, kad tokių reakcijų priežastis yra “išmestis” (abjection)[2]. Į šią kategoriją patenka tokie kūniški reiškiniai kaip ašaros, seilės, šlapimas ir t.t. “Išmestasis” – yra nei subjektas, nei objektas. Tai, atskirta nuo subjekto, bet vis dar jo dalis. Subjektas nori atsikratyti ta dalimi, tačiau ji vis primena apie save nuolatiniu pasikartojimu. Kaip tokia, ji parodo mūsų ribų kintamumą ir subjekto pažeidžiamumą: “Tai ne švaros ar sveikatos stygius sukelia “išmestį”, bet tai kas drumsčia identitetą, sistemą, tvarką. Kas negerbia ribų pozicijų, taisyklių. Esantis “tarp”, dviprasmiškas, sudėtinis” (Kristeva, 1982: 4). “Išmestis” – tai baimė sukelta nežinojimo, kur esu “Aš”, o kur jau “nebe Aš”.
J.Kristeva teigia, kad “išmestojo” kategorija buvo priskirta moteriškumui per jos asocijaciją su motinos kūnu. “Išmestis” primindama ribas tarp to, kas gyva, ir kas negyva, verčia susimąstyti apie ankstesnius priklausomybės ryšius su motinos kūnu. Ji kesinasi subjektą sugrąžinti į kūniškosios realybės bedugnę, kurioje jis susiformavo. Supaprastinant, galima teigti, kad noras išvengti “išmesties” yra susijęs su motinos kūno baime.
J.Kristevos “išmesties” teorija buvo tobulinama ir “perdirbama” daugelyje dabartinių feministinių tekstų. Judith Butler “abject” kategoriją perkelia į socialinį kontekstą. “”Išmestis” čia žymi tas “negyvenamas” ir “neapgyventas” socialinio gyvenimo zonas., kuriose buvimas po “negyvenamo” ženklu apibrėžia subjekto sritį.” (Butler, 1993:3). Šios “neapgyvendintos” zonos konstituoja subjekto ribas. Autorė teigia, kad lyties materializacijos procese formuojamas subjektas “indoktrinuojamas” vienu iš heteroseksualinio imperatyvo siūlomų identitetų. Kitų identitetų atsisakoma ir jie yra neigiami. Šie paneigti identitetai ir apibrėžia subjekto sritį. Subjekto formavimosi procesas reikalauja “išmestųjų” būtybių srities arba konstitutyvinės subjekto išorės, kuri “iš tiesų yra subjekto “vidus” kaip jo paties pamatinis atsisakymas”(1993: 3). Į “išmestųjų” kategorijos sritį, visų pirma, patenka tokios socialinės grupės, kurios nepakankamai “teisingai” atlieka kultūrinius giminės vaidmenis, tai yra, homoseksualai arba visa tai, kas feministinėje teorijoje analizuojama po “keistųjų” (queer) rubrika. Tačiau “išmestis” neaplenkia ir moterų, kadangi “nesimboliškumas, neišreikštumas, neišskaitomumas visada yra išmesties strategija” (Butler, 1993:190). Istorinėje perspektyvoje galima surasti daug diskursų (politinis, pilietinis, mokslinis ir t.t.), kur “moters” kategorija nebuvo plačiau pristatoma.
Jeigu Judith Butler modifikuoja “abjection” teoriją ir ją, visų pirma, taiko kitokios nei įprasta seksualinės orientacijos grupėms, Elizabeth Grosz pratęsia J. Kristevos mintis savo “kūniškos realybės” seksualinio subjektyvumo koncepcijoje. Ji teigia, kad dabartinėje Vakarų kultūroje moteriškas kūnas pristatomas kaip “pratekanti, nekontroliuojama, beformė srovė., ne kaip prakiuręs laivas, bet kaip beformiškumas, kuris praryja visas formas, netvarka, kuri kelia grėsmę tvarkai” (Gorsz, citata iš Stacey 1997: 74). Tačiau tai nereiškia kad moterys tokios yra, greičiau patriarchalinė kultūra, įvirtindama save per griežtų sienų ir ribų nustatymą, jų “kūniškąjai realybei” suteikia “protekio” bruožų. Taigi “išmestųjų” socialinių grupių atsiradimas yra susijęs su dominuojančios kultūros baimėmis ir norais.

Judith Butler nagrinėja ne tik “išmesties” mechanizmus, bet ir kūno materiazacijos procesus. Konceptualizuodama kūniškumą, autorė laikosi panašių pažiūrų kaip ir M. Foucault. Tačiau šiuos autorius skiria tai, kad M. Foucault nediferencijuoja valdžios poveikio skirtingoms lytims, o J. Butler akcentuoja lytinį valdžios pobūdį. Ji mano, kad kūnai yra konstruojami “heteroseksualios matricos” pagalba. Čia ji turi galvoje biologinių, medicininių ir seksualinių žinojimo diskursų galią organizuoti kūnus, norus ir socialinį identitetą pagal dvipolį, papildomumo principą atitinkantį, modelį.

1990 metais išėjusiame veikale Gender trouble, autorė lytiškai diferencijuotą kūną apibrėžia kaip performatyvų – kūniškumas yra konstituojamas per veiklą (1990:136). Kūną reikia suprasti kaip siluetą arba paviršių, o ne kaip statišką organizmą ar daiktą. Šias įžvalgas autorė plačiau pristato darbe Bodies that matter (1993). Čia J.Butler teigia, kad lytis nėra statinė kūną apibūdinanti charakteristika, o procesas, kurio metu reguliatyvios normos materializuoja lytį. Ši materializacija yra pasiekiama per priverstinį šių normų kartojimą (reiteration). Pasikartojimo momento būtinumas autorės koncepcijoje reiškia, kad materializacija niekada nebūna baigtinė, kad kūnas iki galo nesutampa su imperatyviomis normomis. Lyties materializacijos koncepciją autorė sieja su performatyvios giminės samprata. J.Butler nuomone, “performatyvumas turi būti suprantamas ne kaip vienas, baigtinis “veiksmas”, bet veikiau kaip pasikartojanti ir cituojanti praktika, kuria diskursas veikia tai, ką įvardija” (1993: 2). Taigi reguliatyvios lyties normos veikia performatyviu būdu ir konstituoja kūnų materialumą, o tiksliau materializuoja kūno lytį.
Ką naujo apie kultūrinę moterų atskirtį gali pasakyti J. Butler kūnų materializacijos teorija? Šiuo požiūriu vaisingiausia yra autorės įžvalga dėl galios veikimo heteroseksualinio imperatyvo principu bei jo simbolinio įtvirtinimo. “Heteroseksualumo matricoje” yra įtvirtinamas vyrų dominavimas moterų atžvilgiu. Šia matrica besiremiančiame mąstyme, normose, vertybėse moterys yra apibrėžiamos kaip ontologiškai arba pagal pagrindinius būties principus egzistuojančios dėl vyrų. O vyrai tik atsistiktinai egzistuoja dėl moterų, jų – aktyvių visuomenės ir pasaulio kūrėjų – tikslai ir uždaviniai nėra apibrėžti pirmiausia moterų atžvilgiu. Tokia socialinė heteroseksualumo “sutartis” įvairiais galios kanalais yra institucionalizuojama kultūroje ir visuomeninėje tvarkoje. Taigi, norint išsiaiškinti moterų atskirties priežastis, reikėtų tyrinėti ne tik reguliatyvias lyties normas, bet ir jų santykius su kitais žinojimo diskursais.

Apibendrinant aptartas teorijas, galima teigti, kad šiuolaikinėse giminės studijose kultūra yra suprantama kaip vienas iš svarbiausių moterų atskirtį lemiančių veiksnių. Tačiau reikia pažymėti, kad skiriasi konkrečių moterų atskirtį palaikančių mechanizmų įvardinimai. J. Kristevos ir Grozc teorijose yra pabrėžiamas moters kūno simboliškumas, jo kultūrinės reprezentacijos. Tuo tarpu J. Butler, tęsdama M. Foucault seksualumo kaip represyvios praktikos supratimo tradiciją, akcentuoja visą socialinį gyvenimą (tame tarpe ir seksualinį) organizuojančios binarinės valdžios matricos svarbą. Kūną konceptualizuojančiose teorijose pateiktos moterų atskirties analizės gairės nurodo platų šios problemos tyrinėjimo spektrą – nuo mokslinių žinojimo diskursų, lyčių simbolikos, reguliatyvių lyties normų iki “deramo“ elgesio ir tinkamo apsirengimo praktikų.

II. Tradicinių empirinių tyrimų kritika giminės studijose ir neseksistiniai metodai

Ankstesniame skyriuje aptartos moterų atskirties teorijos nurodo, kad moterys yra marginalizuojamos ir kontroliuojamos įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Moterų atskirtis yra veikiau sisteminis kultūros reiškinys, persmelkiantis visą bedrabūvį nei pavieniai aktai. Ne išimtis šiuo atžvilgiu yra ir socialiniai mokslai.
Paskutiniais dešimtmečiais buvo suabejota tradicinių mokslinių metodų objektyvumu, jų sugebėjimu pateikti nešališką realybės vaizdą. T. S. Kuhno mokslinių revoliucijų teorija atskleidė socialinį mokslo raidos ir kismo pagrindą, t.y., mokslas vystosi ne vedamas vidinės mokslo raidos logikos, o įvairių mokslininkų grupuočių interesų kovos pasekoje.
Galima teigti, kad pačios giminės studijos buvo nukreiptos į tradicinių mokslinių diskursų kritiką. Pagrindinis jų kritikos objektas – seksizmas, t.y. moterų arba vyrų nereprezentavimas, lyties kintamojo ignoravimas mokslinio proceso eigoje. Jų nuomone, tradiciniai socialiniai mokslai pateikia vienašališką, iškreiptą realybės vaizdą. Ši “objektyvi realybė” yra Vakarų kultūroje dominuojančio baltojo vyro, valdančios klasės atstovo, androcentristinė projekcija (1987: 6).

Seksizmas kaip empirinių tyrinėjimų problema buvo pripažintas septinto dešimtmečio viduryje (1991a: 3). Vakarų pasaulyje tuo metu prasidėjo neseksistinės kalbos taisyklių kūrimo vajus, empirinių tyrimų turinio, metodologijos peržiūrėjimas, stengiantis identikuoti galimas seksistines klaidas.

Margrit Eichler nurodo keturias pagrindines empiriniuose tyrimuose sutinkamas seksizmo apraiškas: androcentrizmas, per platus apibendrinimas, nejautrumas giminės kategorijai ir dvigubi standartai (1991a).
Androcentrimas. Šią seksizmo rūšį bendriausia prasme galima apibrėžti kaip pasaulio matymą vyro akimis. Tai reiškia, kad socialinis agentas yra konstruojamas kaip vyras, o moterys labiau suprantamos kaip objektai nei veikiantys subjektai. Androcentrizmas užkerta galimybę suvokti ir vyrus, ir moteris kaip paveikius arba veikiančius objektus bei įvertinti abiejų lyčių indėlį į sociumo kūrimą.
Teoriškai galima ir kita šios problemos variaciaja – ginocentrizmas, moteriško požiūrio dominavimas. Tačiau, autorės nuomone, ši problema yra tik teorinė, nes ginocentrizmas savo išplitimu toli gražu negali prilygti androcentrizmui: “Net gi jeigu yra sąmoningai stengiamasi remtis moterišku požiūriu, reikia suvokti, kad ši pastanga atsiranda intelektualinėje aplinkoje, kurioje tiek mąstymo įrankiai (kalba), tiek mąstymo turinys (sąvokos) yra nuspalvintos tūkstantmetės androcentristinės tradicijos” (1991a: 5).
Taigi androcentrizmas gali būti sutinkamas iš esmės visuose empirinio tyrimo etapuose. Visų pirma, pats tyrinėjimo kampas, sąvokos gali būti pasirinktos remiantis vyriškų nuostatų skale. Tokio požiūrio eksploatavimas tyrime dažniausiai baigiasi tuo, kad socialinis veikėjas yra konstruojamas kaip vyras, moterys yra ignoruojamas, kaltinamos, palaikomos jų kultūrinės atskirties praktikos. Klasikinės tokio seksizmo apraiškos – psichologijoje naudojami “mazochistiškos moters”, “šizofreniškos motinos” konstruktai. Pavyzdžiui, tiriamas “šizofreniškos motinos” poveikis vaikų elgsenai, tačiau analogiški “šizofreniško tėvo” tyrimai – nėra atliekami.
Margrit Eichler mano, kad norint išvengti androcentrizmo, reiktų stengtis, kad tyrimo dizainas ir vartojamos sąvokos lygiavertiškai atspindėtų vyrų ir moterų požiūrius (1991a: 45). Pagrindinis būdas tai įgyvendinti – duomenų bazes organizuoti taip, kad būtų galima jas palyginti lyties aspektu bei suvokti individų lytinio skirtingumo svarbą. Tokia “dviguba perspektyva” kaip opozicija tik vienai vyriškai turėtų padėti iš naujo pažiūrėti į jau atrodo “gerai žinomus” dalykus, daugiau sužinoti ne tik apie moteris, bet ir vyrus.
Per platus apibendrinimas. Tokias seksistines apraiškas galima sutikti tyrimo projektų pavadinimuose, kalboje, vartojamose sąvokose, metoduose ir duomenų interpretacijose. Per platus apibendrinimas atsiranda, kai analizė atliekama remiantis tik vienos lyties respondentais, o ataskaitose pabrėžiamas bendras analizės pritaikomumas. Ši klaida atsiranda nagrinėjant abi lytis, tačiau labai skiriasi pats apibendrinimo būdas. Paprastai vyrų patirtimi besiremiantys apibendrinantys teiginiai vartojami visose socialinio gyvenimo srityse, išskyrus,- šeimą. Tuo tarpu moterų patirtis dažniau suvokiama kaip tinkama formuluoti apibendrinančius teiginius tik apie kai kuriuos šeimos ir reprodukcijos aspektus (1991a:49).
Dažniausiai sutinkamos per plataus apibendrinimo klaidos kalboje yra abstrakčių sąvokų kaip “žmogus”, “jis” vartojimas. Taip pat šios klaidos atsiranda, kai, pavyzdžiui, yra kalbama apie “nepilnas šeimas”, o į analizę įtraukiamos tik vienišos moterys.
Per plataus apibendrinimo apraiškos yra pakankamai gerai matomos ir jas palyginti nesunku identifikuoti bei eliminuoti. Visų pirma, reikia stengtis vartoti neseksistinę kalbą, parinkti analizės referentus taip, kad šie atitiktų empirinius referentus, sudarinėjant klausimus vengti apibendrinančių žodžių, teiginių.
Nejautrumas giminės kategorijai. Šios problemos esmė – lyties kaip socialiai reikšmingo kintamojo ignoravimas. Jeigu ataskaitoje nėra atspindimas lyčių pjūvis, tyrime dalyvavus abiejų lyčių respondentams, paprasčiausiai yra prarandama labai svarbi duomenų interpretavimo informacija.
Atliekant tyrimą, reikia numatyti ir tyrimą atliekančių žmonių, tiesiogiai bendraujančių su respondentais, lyties poveikį respondentų atsakymams. Anot M. Eichler tyrimuose, kuriuose nagrinėjamos incesto, seksualinio priekabiavimo, nevaisingumo temos, matoma respondentų atsakymų priklausomybė nuo apklausėjo ar tyrinėtojo lyties (1991a:77). Taip pat reikia įvertinti ir tai, kad ne tik respondentai gali skirtingai atsakinėti reaguodami į interviuotojo lytį, bet ir patys tyrinėtojai priklausomai nuo savo lyties su tyrimo subjektais elgiasi skirtingai.
Taigi, norint išvengti tokio pobūdžio seksistinių klaidų, reiktų stengtis pateikti surinktos informacijos pjūvį lyties aspektu, jei įmanoma, kontroliuoti tyrimo procese dalyvaujančių žmonių lytį arba bent jau įverinti, aptarti galimą tyrinėtojų tiesiogiai bendraujančių su respondentais lyties poveikį.
Dvigubi standartai. Ši seksizmo rūšis tyrimuose atsiranda, kai vienodas elgesys, savybės yra įvertinamos, tyrinėjamos ar matuojamos naudojant skirtingas priemones. Nustatyti dvigubo standarto klaidas yra sunku, nes reikia suvokti, atpažinti identiškas situacijas, elgesį, kai jie yra skirtingai įvardinami, apibrėžiami. Pavyzdžiui, kaip nustatyti, ar teiginys, kad tam tikri psichologiniai sutrikimai būdingi tik vienai lyčiai, yra arba nėra dvigubo standarto pavyzdys. M. Eichler siūlo tokius žingsnius: “(1) pateikti platesnį sutrikimo apibrėžimą; (2) nustatyti ar šie sutrikimai yra būdingi ir kitai lyčiai; (3) išsiaiškinti ar šie sutrikimai yra vienodi abiem lytims; (4) nustatyti ar jie yra įvertinami skirtingai” (1991a: 7). Jeigu psichologiniai sutrikimai vis dėlto yra būdingi tik vienai lyčiai, tai dvigubo standarto nėra. Kitu atveju, kai patenkinamos visos šios išankstinės sąlygos, galima sakyti, kad susiduriama su dvigubų standartų klaida.
Dvigubi standartai gali būti sutinkami kalboje, sąvokose, metoduose ir duomenų interpretacijoje. Klasikinis kalboje sutinkamo dvigubo standarto pavyzdys – mergautinės pavardės keitimas į vyro pavardę.
Norint nustatyti šią klaidą sąvokų vartojime, reiktų išsiaiškinti ar sąvoka nėra skirtingo lyčių vertinimo šaltinis. Pavyzdžiui, “namų ūkio galvos” arba “šeimos galvos” terminai paprastai yra suaugusių vedusių vyrų referentai, tuo tarpu suaugusios ištekėjusios moterys dažniausiai yra pristatomos tik kaip vyrų žmonos. Šioje sąvokoje ta pati savybė (būti vedusiu ar ištekėjusia) yra suprantama skirtingai, nes vyrui yra priskiriama “galvos” vieta šeimoje, o moteriai – antraeilis žmonos vaidmuo.
Skirtingų klausimų, kodavimo sistemų taikymas atskiroms lytims dažnai baigiasi dvigubų standartų taikymu. Šios klaidos patekusios į tyrimo sąrangą nešvengiamai daro įtaką ir duomenų interpretacijai.
Dvigubo standarto klaidas empiriniame tyrime gali sumažinti arba eliminuoti vartojamos kalbos, sąvokų, metodų įvertinimas lyčių lygiaverčio traktavimo aspektu ir tyrinėtojų jautrumas giminės problemai.

Čia pateikti tyrimuose sutinkami seksizmo pavyzdžiai rodo, kad ši problema egzistuoja, kad galimos įvairios jos buvimo formos. Trumpai pristatytos neseksistinių tyrinėjimų gairės atskleidžia ne tik naujus atsakymus į senus klausimus, bet iškelia visai kitas problemas ir analizės aspektus.

Tačiau ar moters “pridėjimas”, įtraukimas į analizės lauką iš esmės keičia tradicinių tyrimų vidinę logiką?

Akademiniame feminizme moterys į socialinius mokslus buvo įtraukiamos trim pagrindiniais būdais. Visų pirma, buvo stengiamasi prisiminti ir iš naujo įvertinti moterų mokslininkių ir teoretikių darbus. Tačiau manyti, kad tai iš esmės gali eliminuoti socialiniuose moksluose seksizmo problemas būtų klaidinga. Reikia pripažinti, kad šios moterys kūrė androcentriškoje aplinkoje, kurios įtaka jų darbų neaplenkė.

Antra, buvo stengiamasi parodyti moteris kaip aktyvias socialinio gyvenimo dalyves, t.y., kad ir jos gali būti tokios pat revoliucionierės, rinkėjos, elito atstovės, apmokamą darbą dirbančios darbuotojos ir t.t. Bet ir šis požiūris tik įtvirtina tradicinio androcentristinio socialinio mokslo schemas, nes pripažįstama, kad tik tokia veikla, kurią vertina vyrai, sudaro ir formuoja socialinę erdvę. Tokiu būdu iš analizės lauko išbraukiamos svarbios reprodukcijos praktikos, seksualumo, motinystės problemos bei jų įtaka valstybei, ekonomikai ir kitoms institucijoms, iškreipiamas socialinės tikrovės vaizdas. Šios tradiciškai su moteriškumu tapatinamos sritys feministinėms teorijoms tapo iššūkiu pateikti jas platesniu socialinio tyrimo pjūviu, kuriame jos įgytų naują ne tradiciškai subordinuotą ar marginalizuotą reikšmę.

Trečia, socialinės analizės lauke moterys atsiranda kaip vyrų dominavimo aukos. Feministės tyrinėtojos ir teoretikės parodė, kad vyrų dominavimas gali įgyti įvairias formas – prievartos, incestų, pornografijos, smurto šeimoje. Tačiau moterų viktimizacija turi ir neigiamų pasekmių. Moterys yra marginalizuojamos, kuriamos bejėgės, negalinčios pasipriešinti moters įvaizdis.

Taigi, atrodytų daug žadantys, moterų dalyvavimo (tiek kaip teoretikių, tiek kaip tyrimo subjektų) socialiniuose moksluose būdai, susiduria su įvairiomis kliūtimis. Tam kad socialiniuose moksluose būtų tinkamai analizuojama giminės problema turi įvykti didelės šių disciplinų transformacijos. Neseksitiniai tyrinėjimo metodai yra vienas iš būdų praturtinti dabartinių socialinių tyrimų ratą.

III. Kultūrinės moterų atskirties problema Lietuvoje

Moterų padieties visuomenėje studijos Lietuvoje susilaukia nemažo akadėminės bendruomenės dėmesio. Rašomi darbai, straipsniai, atliekami sociologiniai tyrimai.

Pagrindinę liniją šiuose tyrimuose brėžia moterų atskirties problema. Moterų padėties darbo rinkoje tyrimai rodo, kad moterys sudaro didesnę dalį bedarbių, moterų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų, “apmokamo darbo sferoje, ypač “įėjimo” į darbo rinką fazėje moterys yra dažnai diskriminuojamos dėl savo lyties ir amžiaus” (2000: 80-81). Smurto prieš moteris tyrimai atskleižia ypač opią problemą – “63,3% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė vyrų fizinį, seksualinį smurtą arba grasinimus”(1999c: 133). Moterų padieties švietimo sistemoje analizės atskleidžia įvairaus lygio studijų feminizacijos tendencijas, moterų nepakankamo reprezentavimo akademinėje veikloje problemas. Sociologinių tyrimų surenkama informacija apie šeimos vaidmenis rodo, kad moterys šeimoje aktyviai atlieka įvairius vaidmenis: “sprendimų priėmėjos, namų ūkio “vadybininkės”, globėjos, motinos, <.> tik kas ketvirta moteris sulaukia sutuoktinio pagalbos namų ruošoje” (2000: 81).
Visų šių tyrimų pagrindinės hipotezės dėl moterų nepakankamo dalyvavimo politiniame, visuomeniniame gyvenime, diskriminacijos ir smurto bei kitokio pobūdžio atskirties yra siejamos su kultūrinais veiksniais.
Nors kultūriniai veiksniai yra suprantami kaip esminiai suprantant žemesnį moterų socialinį statusą Lietuvoje, jų analizę galima pavadinti veikiau fragmentiška nei nuoseklia ar sistemiška. Kultūrinio metmens “pražiūrėjimas” gali būti aiškinamas sunkiai apibrėžiama ir įvertinama vertybinio – normatyvinio lauko įtaka moterų padėčiai, neišdirbta metodologija, kitais tyrinėjimų aspektais. Tačiau akivaizdu, kad empirinės kultūrinės moterų atskirties studijos yra dar tik pradinėje stadijoje.
Plačiausiai ir išsamiausiai kultūrinė moterų ir vyrų skirtingo reprezentavimo problema yra aptariama Vytauto Kavolio kultūrinėje – istorinėje studijoje “Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje”. Šioje knygoje autorius ne tik parodo įvairiose Lietuvos kultūrinėse epochose vyravusius moterų ir vyrų įvaizdžius, bet pateikia ir moteriškumo ir vyriškumo kategorijų tyrinėjimų gaires. Autoriaus tyrinėjimo objektas – “galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijos, klasifikacinė sistema apimanti vyrų ir moterų reikšmes, galvojimo apie vyrus ir moteris esminius turinius” (1992: 12) V. Kavolis pabrėžia, kad šios galvojimo schemos, reikšmės turi būti analizuojamos dinamiškai, klausiant kokiose laiko erdvėse jos turi autoritetą, kokiose socialinės erdvės ribose jos galioja, kokių socialinių grupių atstovai jomis vadovaujasi.

1. Kultūrinio moterų ir vyrų reprezentavimo istorinis kismas

Vytautas Kavolis teigia, kad analizuojant moterų ir vyrų reprezentacijas lietuvių kultūroje galima išskirti penkis pagrindinius modusus arba galvojimo būdus, kuriais yra suvokiami vyrai ir moterys (1992: 149):
1. Folklorinis modusas. Remiantis šiuo galvojimo būdu vyrai ir moterys suprantami kaip spontaniškai priklausantys gamtai. Folklorinis galvojimo modusas sutinkamas nuo priešistorės iki vėlyviausių laikų, tačiau skirtingose istorinėse epochose keičiasi jo prasmė, turinys, moterų ir vyrų santykių simetrija. Jeigu priešistoriniais laikais moters ir vyro santykis yra beveik egalitariškas, tiek moterys, tiek vyrai yra suvokiami kaip priklausantys gamtai, tai, pavyzdžiui, XIX amžiaus pabaigoje, moterys yra paliekamos “folkloriniame darželyje”, o vyrai išeina į kultūrinę sritį.
2. Teologinis modusas. Toks vyrų ir moterų suvokimo būdas grindžiamas idėja, kad vyrai ir moterys turi privalomus vaidmenis amžinoje galutinių principų kovoje. Jau ankstyvojo modernaus amžiaus bei baroko teologinio sąmoningumo tekstuose Lietuvoje aptinkama vyrus ir moteris priešpriešinančio galvojimo pavidalų. Moterys ir vyrai yra suvokiami kaip radikaliai skirtingi savo dvasine kryptimi. Vyras čia tapatinamas su dieviškuoju arba kultūriniu principu, kuris vadovauja ir kontroliuoja gamtą. Moterys tuo tarpu yra tapatinamos su gamta. Norėdamos įveikti savo trūkumus, silpnybes jos privalo save pertvarkyti pagal “vyriškas” normas. Baroko kultūroje moterys buvo dekomponuojamos į abstrakčią, pasyvią idealybę – Dievo motiną arba aktyvią blogybę – raganą, pragarų seserį, kitokių moterų reprezentacijų praktiškai nebuvo. XX amžiuje išryškėja moterų tapatinamas su šeima, privačia sritimi. Šis galvojimo apie moteris ir vyrus būdas, nuosekliai eksploatuojamas visuose istoriniuose laikotarpiuose, sutinkamas ir mūsų dienomis.
3. Sociologinis galvojimo būdas esmines vyrus ir moteris skiriančias savybes apibrėžia pagal veiklą visuomenėje, kurią jie patys pasirenka arba kurią jiems priskiria darbų padala. V. Kavolis teigia, kad šis modusas yra sutinkamas jau K. Donelaičio epochoje. Tačiau jeigu vyrų ir moterų skirtumų suvokimas ankstesnėse epochose rėmesi daugiau ekonominiu kriterijumi, tai mūsų dienomis jis įgyja skirtingos lyčių psichologijos, kalbos vartojimo, savivokos aspektus.
4. Psichologinis modusas nusako skirtingus vyrų ir moterų santykius su tais pačiais objektais ar skirtingus tų pačių patirčių interpretavimo būdus. Autoriaus nuomone, sąmoningas lyčių skirtumų psichologizavimas Lietuvoje prasideda tik XIX amžiaus pabaigoje.
5. Metafizinis galvojimo būdas – apima pagrindinių tvarkos ir netvarkos paradigmos žmonių patirtyje tyrinėjimą. Nuo teologinio moduso jis skiriasi tuo, kad netvarkos ir tvarkos sampratos yra eksploracinės ir žmogui yra paliekama galimybė tarp jų rinktis, ekspermentuoti, nėra privalomų dėsnių. Šis galvojimo būdas kaip skirtingas nuo teologinio, V. Kavolio teigimu, Lietuvoje atsiranda tik nuo XX amžiaus pradžios.

Šie penki modusai, skiriasi savo logika ir generuoja skirtingas moteriškumo ir vyriškumo reikšmes. Atskirose istorinėse epochose pasirodo ir iškyla, varijuoja skirtingi šių vyrų ir moterų supratimo modeliai, skiriasi vyriškumui ir moteriškumui suteikiamas reikšmių spektras. Tačiau visi šie modeliai turi bendrą bruožą – moterų įvaizdis juose yra mažiau koherentiškas nei vyrų. Vytauto Kavolio teigimu, “ne tik vyrų, bet ir moterų vaizduojamose moteryse kartojasi kažkoks pavojingas nekontroliuojamumas, nebalansuotas galios ir nepajėgumo santykis” (1992: 152). Jeigu folkloriniame moduse šis nekoherentiškumas yra palyginti silpnas, tai teologiniame mastyme, formuojančiame tradiciškai androcentristišką požiūrį į lytis, ypač pradinėje jo atsiradimo stadijoje, mizoginiškos nuostatos yra ryškios.

Vytautas Kavolis savo studijoje nagrinėja simbolines sistemas, reikšmių ansamblius, tačiau, jo nuomone, kultūrinis istorinis tyrimas nebūtinai baigiasi šioje vietoje, nes “veiksmai visada turi ryšį su simbolinėmis formomis, kurias žmonės pripažįsta, vertina, bet ne visada jų paiso “ (1992: 20). Kitas šios analizės žingsnis turėtų būti ryšio tarp kultūrinių sistemų ir empirinių elgesio modelių nustatymas. O tai yra jau sociologijos tyrinėjimų objektas.

2. Nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis ir statistiniai rodikliai

Lietuvoje giminės problemas nagrinėjančiuose empiriniuose tyrimuose lyčių santykius apibrėžiantis vertybinis-normatyvinis laukas dažniausiai yra atskleidžiamas per lyčių stereotipų ir nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis analizę bei moterų ir vyrų vertybines orientacijas. Nors šie tyrinėjimai yra atliekami atskirose srityse, tačiau galima pabandyti rekonstruoti kai kuriuos dabartinio kultūrinio Lietuvos moterų ir vyrų paveikslo bruožus bei palyginti jį su statistinėmis moterų ir vyrų pozicijomis.
1990 – 1994 metų vertybinių orientacijų tyrimuose tiek vyrai, tiek moterys svarbiausia gyvenimo sritimi laiko šeimą, antroje vietoje vertybinių orientacijų skalėje – darbas (1995a: 11). Moterų orientacija į šeimą yra didesnė lyginant su vyrais (1994m. skirtumas tarp moterų ir vyrų orientacijos į šeimą sudarė 13%).
Įėjimo į darbo rinką tyrimai rodo, kad tokią moterų nuostata sustiprina ir savotiškai “pateisina” darbdavių vykdomą moterų diskriminaciją, kuri remiasi tuo pačiu “orientacijos į šeimą” argumentu. V. Kanopienė, tirdama lyčių stereotipus kaip svarbiausius veiksnius, sąlygojančius moterų ir vyrų galimybes užimti tam tikrą padėtį darbo rinkoje, atliko darbdavių apklausą (N=101), kurioje paaiškėjo, kad darbdaviai šeimą tradiciškai sieja su moters pareigomis ir atsakomybe bei šiuo argumentu dažniausiai pasiteisina dėl nenoro priimti moteriškos lyties darbuotojas. Anot tyrimo autorės, “dominuoja toks darbdavių požiūris: šeima moteriai – kliūtis siekti profesinės karjeros, o vyrui – pranašumas” (1998: 26). Šio tyrimo duomenimis darbdaviai vadovaujasi ir kitais stereotipais. Pavyzdžiui, 61% respondentų pritarė teiginiui, kad vyrai sugeba racionaliau mąstyti, 52 procentai, kad vyrai turi daugiau matematinių sugebėjimų nei moterys (1998: 30).

Moterų tapatinimas su šeima įtakoja konkrečias moterų patirtis darbo rinkoje. Moterų ieškančių darbo apklausa Vilniuje ir Kaune (N=250), parodė, kad beveik pusę respondenčių patyrė diskriminaciją darbe. Joms buvo mokamas mažesnis atlyginimas, sudaromo kliūtys profesinei karjerai. Ketvirtis apklaustųjų patyrė seksualinį priekabiavimą darbe (1998c: 38-39). Jeigu familiarus elgesys, aplinkinių nepagarba yra jaunų moterų sunkumai darbe, tai vyresnių vaikų turinčių moterų problema – motinystė ir šeimos pareigos. 42% vaikus auginančių moterų šią kliūtį nurodė kaip pagrindinę, ribojančią jų įsidarbinimo galimybes.

Moterų apibrėžimas šeimos funkcijų atžvilgiu yra svarbus, galbūt ir svarbiausias moterų diskriminaciją darbo rinkoje sąlygojantis veiksnys. Tačiau jis tikrai nėra vienintelis. Kultūrinių moterų atskirties priežasčių tyrimas į savo analizę turėtų įtraukti ir moterų stigmatizacijos, menkinimo, lyčių savęs vertinimo aspektus.

1995 metais Vilniuje atlikti moterų nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis tyrimai (N=180) atskleidė tokias tendencijas: “egalitarizmo lygis yra šiek tiek didesnis tarp vyriausios grupės respondentų, lyginant su vidutinio ir jaunimo amžiaus kartomis. Egalitarizmo lygis yra žemiausias tarp jaunų moterų. Tradicionalizmas nėra paplitęs nė vienoje amžiaus grupėje ir neviršyja 5 procentų” (1996:230-231). Tyrimo autoriai teigia, kad šis tyrimas nepatvirtina populiarios nuomonės, kad didelė moterų dalis laikosi tradicinių pažiūrų, paneigia hipotezę, kad vyresnio amžiaus moterims būdingos patriarchalinės pažiūros ir rodo veikiau priešingą tendenciją. Tačiau tyrimai, atspindintys visos visuomenės nuostatas, rodo šiek tiek kitokias tendencijas. Pavyzdžiui, jeigu Vilniaus moterų nuostatų tyrimuose tik 26% respondenčių motinystei ir šeimai atiduoda prioritetą darbo atžvilgiu (1996: 231), tai G. Purvaneckienė tyrimo “Moteris Lietuvos visuomenėje” ataskaitoje teigia, kad 1992 ir 1994 metais atliktų reprezentatyvių tyrimų duomenimis, didelė moterų dalis jei galėtų – nedirbtų ir pasišvestų šeimai (1992 – 39%, 1994 – 56%). Tradicinių nuostatų apie vyrų ir moterų darbo vaidmenis Lietuvoje paplitimą patvirtina ir tai, kad net 72% vyrų ir 54% moterų galvoja, kad, kai trūksta darbo vietų, darbu pirmiausia turėtų būti aprūpinami vyrai (1995: 35). Taip pat, pavyzdžiui, 15–19 metų merginos išsiskiria iš visų amžiaus grupių tuo, kad net 50% šios grupės atstovių (1994 metų duomenimis) rinktųsi tradicinį šeimos modelį, kur “žmona – namų šeimininkė, o vyras aprūpina šeimą” (1995:18). Taigi pastarųjų tyrimų duomenys rodo, kad didelės Lietuvos moterų dalies nuostatos sunkiai galima būti pavadinti egalitarinėmis.

Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje atliktų sociologinių tyrimų arba atskirų klausimų, atskleidžiančių nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis aspektą, duomenis yra sunku lyginti. Skiriasi imtys, klausimų formulavimo metodika, egalitarizmo ir tradicionalizmo apibrėžimas. Kita vertus, tai parodo, kad nuo pasirinkto metodo priklauso sociologinių tyrimų piešiamos socialinės realybės vaizdas. Galimas šios problemos sprendimo būdas galėtų būti neseksistiniai tyrinėjimo metodai, kurių pagrindiniai principai yra lygiavertiškas moterų ir vyrų traktavimas viso tyrimo eigoje, duomenų bazių organizavimas lyčių palyginamumo principu bei tyrimo orientaciją į kaitą. Kaita šiuose tyrimuose reiškia ne tik longitiudinį neseksitinių tyrimų pobūdį, bet ir tai, kad socialiniai vaidmenys remiantis šia metodika yra suprantami kaip kintantantys, skirtingų lyčių charakteristikos kaip persidengenčios, o nebaigtinės. M. Eichler nuomone, empiriniuose tyrimuose reikėtų vengti normatyvinių, vertinančių teiginių, apibūdinančių lytis kaip visiškai skirtingas, uždaras grupes (1991a). Paprastai analizuojant lyčių stereotipus yra pateikiami vyrus ir moteris abibūdinantis normatyvūs teiginiai, pavyzdžiui, ”mišriam kolektyvui geriau vadovauja vyrai”, “vyrams būdingas racionalumas”, “moteris geriausiai apibūdinanti savybė – jausmingumas”. Respondentai gali pritarti arba paneigti šiuos teiginius. Tačiau laikantis tokios klausimų formulavinimo metodikos yra prarandama informacija apie kitą lytį, moteris ir vyrus apibūdinančios savybės yra pateikiamos kaip baigtinės, tradiciškumo fenomenas yra konstruojamas labai rigidiškai. Tuo tarpu jeigu respondentai renkasi tarp atsakymų alternatyvų “vyrams’, “moterims” ar “abiem”, lyčių savybės pateikiamos kaip persidengiančios ir kintančios (1991a: 43-44). Taigi, naudojant skirtingą klausimų formulavimo metodiką, galima gauti ir gerokai besiskiriančius duomenis apie socialinius lyčių vaidmenis.

Abibendrinant nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis tyrinėjimus, galima teigti, kad sociologiniuose tyrimuose moterų atskirčiai aiškinti dažniausiai yra pasitelkiamas moterų tapatinimo su šeima kultūrinis konstruktas. Atliekami tyrimai beveik nenagrinėja moterų marginalizacijos, kontrolės reiškinių.

Lyčių savimonės aspektas buvo aptartas D. Tureikytės straipsnyje “Lietuvos moterys: subjektyvus padieties visuomenėje vertinimas”. Autorė, remdamasi 1991 – 1998 metų “Vilmorus” atliktomis reprezentatyviomis apklausomis, aptaria moterų saviidentifikaciją su socialinio-ekonominio statuso laipteliais. Respondentai galėjo tapatintis su 9 pakopomis, kur “ant žemutinio laiptelio stovi beteisiai, vargingieji neišsimokslinę, o ant aukščiausio – tie, kurie yra valdžioje, turtingieji, išsimokslinę” (1999d: 76-77). Tyrimo duomenimis šiuo metu didžiausioji Lietuvos moterų dalis – 72 procentai- jaučiasi esančios ant 3-5 socialinio ekonominio statuso laiptelių. “Pasiūlytoje projektyvinėje laiptinėje moterų savęs vertinimai yra pasislinkę į žemesniąją pusę, t.y, daugiau moterų identifikuojasi su žemesniais statuso laipteliais” (1999d: 85). Moterys palyginus su vyrais jaučiasi esančios šiek tiek žemesnėje statuso pakopoje. Autorė teigia, kad subjektyvūs moterų savo padieties visuomenėje vertinimai kinta, vis daugiau moterų jaučiasi užkopusios ant aukštesnių hierarchizuotos laiptinės pakopų; mažėja moterų procentas ant pirmųjų pakopų, tačiau ant aukščiausių – 8-9 – pakopų jaučiasi esančios tik kelios moterys. Moterų savęs vertinimui didelę įtaką turi išsimokslinimas, amžius, pajamos vienam šeimos nariui. Kuo aukštesnis išsimokslinimas, jaunesnis amžius ir didesnės pajamos vienam šeimos nariui, tuo ant aukštesnės pakopos moterys jaučiasi užkopusios. Svarbi kultūriniu požūriu yra tyrimo autorės išvada, kad darbas moterų saviidentifikacijai turi mažesnę įtaką nei vyrų saviidentifikacijai. Šis skirtumas gali būti interpretuojmas tuo, kad lyčių santykius apibrėžiantis vertybinis-normatyvinis laukas kelia didesnius profesinės karjeros reikalavimus vyrams. Tyrimo duomenimis, “verslininkės, vadovės, specialistės bei tarnautojos jaučiasi esančios ant aukštesnių statuso pakopų negu atitinkamo užimtumo vyrai” (1999d: 82).

Nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis, lyčių savimonės ypatumai Lietuvoje atliktuose tyrimuose nėra prioritetinė analizės sritis. Paprastai tyrimuose yra surenkama faktinė informacija apie socialinius lyčių vaidmenis, labiau nesigilinant į kultūrinį nuostatų aspektą, leidžiantį įvertinti socialinių lyčių vaidmenų kaitos perspektyvas.

Kokia yra faktinė vyrų ir moterų padėtis? Ar yra ryšys tarp nuostatose atsispindinčių kultūrinių moteriškumo bei vyriškumo reikšmių, lyčių savimonės ir lyčių padėtį visuomenėje apibūdinančių statistinių rodiklių?

Vienas iš moterų atskirtį apibūdinančių rodiklių yra mažesnis moterų vidutinis darbo užmokestis. Statistikos departamento duomenimis 1998 metų spalio mėnesį vidutinis moterų darbo užmokestis buvo 943,9 litų, o vyrų – 1223,1 litų (1999b: 47). Šis skirtumas yra didesnis tarnautojų grupėje. Tarnautojos moterys uždirbo 547,3 litais mažiau nei tarnautojai vyrai. Panaši moterų ir vyrų atlyginimų disproporcija yra fiksuojama ir 1996, ir 1997 metais. Vyrų ir moterų atlyginimų skirtumai yra paaiškinami vertikalia ir horizontalia darbo rinkos segregacija. Tai yra didelė Lietuvos moterų dalis dirba blogiau apmokamuose feminizuotose darbo rinkos sektoriuose ir neužima vadovaujančių pareigų. Pavyzdžiui, švietime 1992 metais dirbo 67,2% moterų, 1997 metais jų skaičius šiame sektoriuje išaugo iki 76,0%. Sveikatos ir socialinio darbo srityje 1992 metais moterys sudarė 82,4% darbuotojų, 1997 metais ši dalis padidėjo iki 84,4% Tuo tarpu valstybės valdyme ir gynime užimtų moterų dalis yra gerokai mažesnė – 1992 metais šioje srityje dirbo 37,1%, o1997 metais – 35,6% moterų (2000: 70). Lietuvos moterų darbo užimtumo dinamika rodo, kad lyties požiūriu nuo 1992 iki 1997 metų neįvyko jokių reikšmingų stuktūrinių pokyčių – didesnė moterų dalis dirba tradiciškai feminizuotose profesijose.
Vertikalios darbo rinkos segregacijos egzistavimą atskleidžia tai, kad net ir tokioje feminizuotoje užimtumo srityje kaip švietimas, moterų tarnautojų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis. Pavyzdžiui, 1997 metų balandžio mėnesį jų užmokestis sudarė 73,3% vyrų tarnautojų darbo apmokėjimo (1998c: 94). Lietuvoje 1998 metais verslui vadovavo 29% moterų, valstybės valdyme (Seime) dalyvavo 18% moterų, aukščiausiame teisme jos sudarė penktadalį teisėjų (1999b: 93, 100, 97). Akivaizdu, kad moterys nėra lygiavertiškai atstovaujamos aukštą socialinį statusą turinčiose pozicijose.
Svarbi moterų padėčiai visuomenėje charakteristika yra išsimokslinimas. Moterų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius yra didesnis nei vyrų (atitinkamai 223 tūkstančiai ir 165 tūkstančiai) (1999a: 78). Tačiau kaip matyti iš ankstesnės statistinių duomenų analizės aukštesnis moterų išsilavinimas negarantuoja geresnių nei vyrams karjeros galimybių. Moterų ir vyrų išsilavinimo specifika arba pasirenkamų studijų kryptys siejasi su darbo rinkos feminizacijos tendencijomis.
Tiek aukštesniojo, tiek aukštojo mokslo studijų grandyse merginos yra linkusios rinktis pedagogikos, medicinos sritis. Vaikinai tuo tarpu renkasi specialybes, kurios tradiciškai suprantamos kaip “vyriškos” ir, kurioms būdingas geresnis apmokėjimas. Pavyzdžiui, 1998/1999 metais Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantys vaikinai dažnausiai rinkosi technikos (68,4%), matematikos ir kompiuterių, teisės mokslų kryptis (2000: 60).
Pastaruoju metu vis daugiau moterų įsitraukia į akademinę veiklą. Doktarantūroje 1993/1994 metais studijavo 34% moterų, o 1998/1999 – jau 51,8% Tačiau aukščiausiose akademinėse pozicijose dominuoja vyrai: 1998 metais moterys sudarė tik 14,5% habilituotų mokslo daktarių, 1997 metais tarp 55 profesorių turinčių pedagoginį vardą buvo tik 4 moterys (2000: 62; 1998c: 65). Didėjant moterų studijuojančių doktarantūroje skaičiui galima tikėtis, kad tokia padėtis turėtų keistis.
Trumpai aptarti statistiniai moterų ir vyrų padėtį apibūdinantis rodikliai rodo, kad moterų ir vyrų padėtis Lietuvoje nėra vienoda. Moterims sunkiau sekasi kopti karjeros laiptais, siekti aukštų akademinių pozicijų, jų vidutinis mėnesinis atlyginimas yra mažesnis nei vyrų. Remiantis ankščiau nagrinėtų nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis analize, realia moterų diskriminacijos patirtimi, galima teigti, kad tokiai moterų padėčiai Lietuvoje didelę įtaka turi kultūrinės moterų atskirties fenomenas. Lietuvoje dominuojantis vertybinis-normatyvinis laukas apibrėžiantis lyčių santykius įtvirtina žemesnį moterų socialinį statusą visuomenėje. Lietuvoje atlikti sociologiniai tyrimai įvardino kai kurias lyčių santykius reguliuojančias normas, t.y., moterų tapatinimas su šeima, abejojimas jų vadovavimo sugebėjimais. Svarbi moterų atskirtį sąlygojanti priežastis – lyčių savimonė. Nuo pačių moterų savo lyties galimybių vertinimo priklauso jų motyvacija siekti karjeros, išsilavinimo. Tuo tarpu sociologiniai tyrimai rodo, kad gana didelė moterų dalis laikosi tradicinių pažiūrų. Tačiau tam, kad būtų galima tvirčiau pagrįsti tezę, kad Lietuvoje moterų atskirtį sąlygoja kultūriniai veiksniai, reiktų išsamesnės kultūrinių nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis analizės. Tokius duomenis suteikia “Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas”.

IV. Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas

Ankstesniuose šio darbo skyriuose teigiama, kad kultūrinės vertybės ir normos yra labai svarbus veiksnys, įtakojantis moterų padėtį visuomenėje. Remiantis šia metodologine prielaida buvo daromas “Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas”. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti kultūrines priežastis, lemiančias žemesnį moterų statusą Lietuvos visuomenėje. Kultūriniams moterų atskirties veiksniams atskleisti buvo pasirinktos nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis. Nuostatos analizuojamos, nes jose atsispindi kultūrinę moterų atskirtį užčiuopti leidžiantys dėmenys – moterų ir vyrų kultūrinės reprezentacijos, vertybių ir normų sistemos, subjektyvus lytinis identitetas. Kitas svarbus nuostatų aspektas,– jų prognostinės savybės, t.y., remiantis kultūrinėmis nuostatomis, galima prognozuoti socialinės kaitos tendencijas. Šiai prognostinei savybei išryškinti sutvirtinti buvo pasitelktas originali metodologinė asmeninių ir visuomeninių nuomonių distinkcija. Detaliau ji bus aptarta vėliau.
Anot Vytauto Kavolio, galima išskirti penkis pagrindinius modusus arba galvojimo būdus, kuriais kultūroje yra suvokiami vyrai ir moterys (1992: 149). Tai yra folklorinis, teologinis, sociologinis, psichologinis ir metafizinis galvojimo būdai (jie buvo pristatyti skyriuje “Kultūrinio moterų ir vyrų reprezentavimo istorinis kismas”). Šiame tyrime siekiama atskleisti sociologinį bei psichologinį vyrų ir moterų suvokimo būdus, jų konfigūracijas visuomeninėse nuostatose. Šiuolaikinėje kultūroje šie du (bet ne tik) lyčių suvokimo būdai paprastai konstituoja populiarias kultūrines moteriškumo ir vyriškumo reikšmes. Atsižvelgiant į Vytauto Kavolio išskirtus sociologinio ir psichologinio suvokimo būdus, buvo sudaryta anketa, kurioje siekiama išsiaiškinti gyventojų nuostatas apie lyčių pavaldumo santykius, profesinius prioritetus, šeimos vaidmenis bei būdo savybes.
“Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas” remiasi neseksistiniais tyrinėjimo metodais. Kaip buvo minėta, šių metodų esmė – lygiavertiškas moterų ir vyrų reprezentavimas viso tyrimo eigoje ir orientacija į socialinių lyčių vaidmenų kaitą. Siekiant išvengti normatyvinių teiginių apie vyrų ir moterų savybes, tyrimo klausimai yra formuluojami su atsakymų alternatyvomis “vyrams”, “moterims”, “abiems”. Tokiu būdu socialiniai lyčių vaidmenys yra labiau suvokiami kaip persidengiantys ir kintantys, o ne kaip baigtinės, uždaros skirtingų lyčių charakteristikos.

Šios trys atsakymų alternatyvos taip pat leidžia apibendrinti respondentų atsakymus nuostatų modernumo – tradiciškumo skalėje. Respondentas pasirinkdamas atsakymą “abiems”, konstruoja modernų, androginišką lytinį identitetą, kuriame yra derinami, ir vyriški, ir moteriški socialiniai vaidmenys. Situacija, kai respondentas pasirenka atsakymų alternatyvas – “vyrams” arba “moterims”, paprastai parodo tradicinį socialinių vaidmenų tarp lyčių paskirstymą.
Vienas iš “Lyčių savimonės Lietuvoje tyrimo” tikslų yra nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis kaitos tendencijų nustatymas.
Nuostatų kaitos tendencijoms atskleisti buvo pasitelkta Lietuvoje dar nenaudota klausimų formulavimo metodika: klausimai buvo formuluojami taip, kad respondentas išreikštų savo asmeninę nuomonę tam tikru klausimu ir taip pat atsakytų, ką tuo pačiu klausimu mano visa visuomenė, t.y. kokia yra dominuojanti visuomeninė nuomonė. Pavyzdžiui, respondento buvo klausiama: “Kam, Jūsų nuomone, labiau tiktų būti Lietuvos Prezidentu/e? ir perklausiama: “O kam, Lietuvos žmonių nuomone, labiau tiktų būti Lietuvos Prezidentu/e?”. Šis naujas analizės pjūvis toliau bus vadinamas savimonės ir viešosiomis nuostatomis. Sudarant tokį klausimyną buvo daroma prielaida, kad esant skirtumui tarp savimonės ir viešųjų nuostatų galima prognozuoti nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis kismą. Ši prielaida remiasi tokia logika: jeigu savimonės nuostatos sutaptų su viešosiomis nuostatomis, tai būtų galima teigti, kad lyčių santykius reguliuojantis vertybinis-normatyvinis laukas yra stabilus, vienalytis, o jei atvirkščiai, – tai skirtumas rodo esamą įtampą vertybių sistemoje, jos nestabilumą, potencialią kaitą.
Pagrindinė tyrimo analizė yra atliekama pagal demografinį lyties kategorijos pjūvį. Šis pasirinkimas yra įtakotas neseksistinių tyrimo metodų. Kita vertus, vyrų ir moterų skirtumai savimonės/ viešosiose nuostatose taip pat yra potencialūs kaitos šaltiniai. Taigi duomenys yra analizuojami lyties ir savimonės/viešųjų nuostatų pjūviais bei vertinami tradicinių/modernių nuostatų skalėje. Šių pjūvių įvairios jungtys gali padėti atskleisti potencialias nuostatų kaitos tendencijas. Tačiau kokia kryptimi ir kokiu laipsniu jos keisis, tvirčiau būtų galima teigti tik tyrimą reguliariai kartojant.
Remiantis aptarta tyrimo metodologija buvo suformuluota analitinė hipotezė: nors Lietuvoje didelė dalis žmonių laikosi tradicinių nuostatų lyčių vaidmenų atžvilgiu, tačiau matomos gyventojų nuostatų modernėjimo tendencijos. Ši analitinė hipotezė skaidoma į smulkesnes:
• Viena iš svarbių moterų atskirties Lietuvoje priežasčių yra moterų savimonė – savo lyties galimybių vertinimas.
• Vyrų ir moterų nuostatų skirtumai vertinant socialinius lyčių vaidmenis rodo, tam tikrą įtampą vertybių sistemoje. Ši įtampa leidžia mums spėti apie esamą arba būsimą nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis kaitą.
• Lietuvos moterų savimonės nuostatos yra modernesnės nei vyrų savimonės nuostatos.
• Lietuvos vyrų ir moterų savimonės nuostatos yra modernesnės nei viešosios nuostatos.
Šias hipotezes patvirtinsime arba atmesime tolesnėje empirinių duomenų analizėje.

IV. Lietuvos gyventojų nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis

1.1. Valdžios vaidmenų vertinimas

Teorinėje šio darbo dalyje buvo pabrėžiama, kad, nagrinėjant kultūrinę moterų atskirtį, svarbu išsiaiškinti lyčių santykius reguliuojantį vertybinį-normatyvinį lauką. Moterų atskirties supratimui ypač svarbus yra lyties ir valdžios instituto santykis. Tiek M. Foucault, tiek J. Butler savo teorijose teigia, kad šios kategorijos yra neatsiejamos, sąveikaudamos jos konstruoja ir seksualumo, ir pačios valdžios sampratas. Koks yra lyties ir valdžios santykis Lietuvos gyventojų nuostatose?

Respondentams buvo užduotas klausimas, kaip jie patys galvoja, kam labiau tinka vadovaujančios, nevadovaujančios pareigos ir visuomeninė veikla bei perklausiama, kokia tais pačiais klausimais yra dominuojanti visuomeninė nuomonė. Galimos atsakymų alternatyvos – “vyrams”, “moterims”, “abiems”.Pirmame paveiksle pavaizduoti vyrų ir moterų atsakymų pasiskirstymai bei savimonės (asmeninių) ir viešųjų (visuomeninių) nuostatų pjūviai dėl “vadovaujančių pareigų” paskirstymo tarp lyčių[3].
Vyrų ir moterų savimonės nuostatų skirtumai nėra dideli, tačiau reikia pažymėti, kad moterys yra labiau linkusios pasirinkti atsakymą “abiems”, t.y., jų savimonės nuostatos yra modernesnės. Tačiau kita jų dalis (44,0%) pritaria tradiciniam mąstymui ir galvoja, kad vadovauti turėtų vyrai. Tuo tarpu moterų ir vyrų viešosios nuostatos dėl vadovaujančio vaidmens priskyrimo vyrui sutampa, tik vyrai galvoja (37,1%), kad visuomenė vadovavimo klausimu yra šiek tiek modernesnė nei taip mano moterys (34,4%).

Klausimą suformulavus griežčiau, paklausus apie “nevadovaujančių pareigų” priskyrimą vyrams arba moterims, atsakymų pasiskirstymai keičiasi. Išauga atsakymų “abiems” ir “moterims” masyvai (pav.2) .

Jeigu pirmame paveiksle matyti, kad labai mažai respondentų pasirinko atsakymą moterims, tai antrame padėtis pasikeičia – čia nesirenkamas atsakymas “vyrams”. Tokia respondentų atsakymų pasirinkimo strategija, kuri būdinga visam tyrimui, rodo, kad socialiniai lyčių vaidmenys yra suprantami stereotipiškai. Atsakymas “moterims” yra pasirenkamas tik tais atvejais, kai kalbama apie nevadovaujančias pareigas, rūpinimasi šeima. Vyrų ir moterų savimonės nuostatos dėl nevadovaujančių pareigų sutampa. Apie trečdalį vyrų ir moterų galvoja, kad moterys turėtų užimti nevadovaujančias pozicijas. Viešasias nuostatas pesimistiškiau vertina moterys, skirtumas tarp savimonės nuostatų ir viešųjų nuostatų čia sudaro 10,4%.

Socialinėse-kultūrinėse lyčių studijose dažnai sutinkama tezė, kad moterys paprastai yra tapatinamos su namų sfera, o vyrai priklauso viešajai sričiai. Pirmųjų siejimas su namais yra jų visokeriopos atskirties priežastis, antrųjų priklausymas visuomeniniai sferai yra jų dominavimo pagrindas. Nors dauguma Lietuvos gyventojų laikosi modernių pažiūrų šiuo klausimu, vis dėlto matoma priešinga tendencija – visuomeniškumą labiau priskirti moterims (pav.3).

Moterų ir vyrų savimonės nuostatose dalyvavimą visuomeninėje veikloje yra labiau linkstama priskirti moterims. Vyrai (25,3%) netgi mano, kad viešoji nuomonė šiuo klausimu yra palankesnė moterims nei vyrams (7,4%).
Tokie atsakymų pasiskirstymai nekvestionuoja vyrų ir moterų veiklos sričių atskyrimo tezės. Juos veikiau galima interpretuoti kaip tai, kad “visuomeninė veikla” Lietuvoje yra suvokiama siaurai ir tapatinama su nevyriausybinėmis, labdaros organizacijomis, atsiejant ją nuo svarbaus politinio šios sąvokos momento. Tokią interpretaciją galima pagrįsti ir kito klausimo apie politinius vaidmenis rezultatais. Respondentų buvo klausiama, kam, jų nuomone, labiau tiktų būti Lietuvos Prezidentu/e, Ministru/e Pirmininku/e, sudaryti Ministrų Kabineto ir Seimo narių daugumą, o taip pat perklausiama, kokia yra visuomeninė nuomonė šiais klausimais.

Didžioji dauguma vyrų ir moterų galvoja, kad Lietuvos Prezidento postą turėtų užimti vyras (pav.4).

Vyrų savimonės nuostatos šiuo klausimu vėlgi yra šiek tiek tradiciškesnės nei moterų (atitinkamai – 69,8% ir 65,3%). Moterų ir vyrų viešosios nuomonės vertinimai dėl abiejų lyčių galimybės užimti šį postą yra ypač maži.

Kai kalbama ne apie pačius aukščiausius valstybės valdymo postus, o apie vidutinę grandį – Seimą, nuostatos modernėja (pav.5).
Moterų ir vyrų savimonės atsakymai pasidalija į dvi grupes, kur pusė vyrų ir daugiau nei trečdalis moterų laikosi tradicinių pažiūrų, o kiti – modernių. Tačiau beveik visuose klausimuose matoma pasikartojanti tendencija – moterų savimonės nuostatos yra modernesnės nei vyrų.
Ministro Pirmininko posto paskirstymas tarp lyčių yra panašus į Prezidento posto vertinimus, o Ministrų Kabineto daugumos narių vertinimas atspindi beveik tokias pat Seimo sudieties vertinimo tendencijas (žr.Priedai1, pav.1 ir pav.2.).
Apibendrinant Lietuvos gyventojų nuostatas apie lyčių vaidmenų ir valdžios instituto santykį, galima teigti, kad beveik pusė Lietuvos vyrų ir moterų valdžios monopolį yra linkę atiduoti vyrams. Tačiau egzistuojantis skirtumai tarp vyrų ir moterų savimonės ir viešųjų nuostatų rodo, kad vertybiniame – normatyviniame lauke, apibrėžiančiame valdžios ir lyties sampratas, egzistuoja įtampa. Didesnį prieštaravimą su viešąja nuomone jaučia moterys, jų savimonės nuostatos yra modernesnės nei vyrų.
Kita vertus, apie pusę moterų (priklausomai nuo klausimo) mano, kad vadovauti turi vyrai. Tai rodo, kad lyčių savimonė gali būti svarbiu moterų atskirties veiksniu Lietuvoje, nes didelė dalis moterų yra mažai motyvuotos siekti valdžios bei vadovaujančiose pozicijose matyti abiejų lyčių atstovus.

1.2. Nuostatos apie šeimos vaidmenis

Moterų tapatinimas su šeima Lietuvoje atliktuose sociologiniuose tyrimuose laikomas viena iš svarbiausių moterų atskirties priežasčių. “Lyčių savimonės” tyrime taip pat buvo užduoti klausimai apie šeimos vaidmenų paskirstymą tarp lyčių.
Pusė (51,7%) apklaustųjų vyrų mano, kad rūpintis vaikais ir namais turėtų abu sutuoktiniai (pav.6). Moterų savimonės nuostatos šiuo klausimu yra kur kas modernesnės (62,5%). Viešosios nuostatos dėl tokių šeimyninių pareigų yra pasidaliję į dvi dalis: gana daug vyrų (43,8%) ir moterų (46,4%) galvoja, kad visuomeninė nuomonė yra egalitariška vaikų ir namų priežiūros atžvilgiu. Tačiau, kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, šios pareigos yra suvokiamos kaip savaime suprantamos moterims (išauga atsakymų pasirinkimų “moterims”

stulpelis), o “vyrams” – jos beveik nepriskiriamos.

Tradicinės nuostatos dėl vyrų ir moterų pareigų šeimoje išryškėja respondentų atsakymuose apie, tai, kas šeimoje turėtų uždirbti pragyvenimui (pav.7).

57,2 procento vyrų galvoja, kad tai yra tik jų pareiga. Moterų savimonės nuostatos (51,4%) yra truputi mažiau tradiciškos dėl š

. . .

________________________________________
[1]Lyties ir giminės (sex/gender) skirties vertimas į lietuvių kalbą yra problemiškas, kadangi lietuvių kalboje nėra giminės konstruktą nusakančių žodžių atitikmenų. Kalbininkų siūlomas “biologinės lyties” ir “kultūrinės lyties” terminų naudojimas nurodo į griežtą biologinės ir kultūrinės srities atskyrimą. Tuo tarpu, dabartiniuose feministiniuose tekstuose sunku būtų nubrėžti aiškią ribą tarp sex /gender kategorijų. Norėdama išvengti painiavos bei tiksliai perteikti analizuojamų tekstų prasmę šiai skirčiai įvardinti vartosiu “lyties” ir “giminės” sąvokas.
[2]Lotyniškai – ab-jicere , ab- šalin; jicere – mesti; angl. – niekingas, žemas, beviltiškas, pažeistas, prislėgtas, išmestas. Tekste ši kategorija turi estetinio, moralinio, fizinio pasibjaurėjimo atspalvį. “Abjection” siūlau versti -išmestis, “abject” – išmestasis, atmestasis, atmata.
[3]Pagrindinėje socialinių lyčių vaidmenų analizėje naudojamas lyties pjūvis ir pateikiamas procentinis pasiskirstymas. Duomenys yra sverti pagal sociodemografines lyties, gyvenamosios vietos, amžiaus ir išsilavinimo charakteristikas. Informacija apie analizuojamų moterų ir vyrų grupių dydį ir dažnius visiems klausimams yra pateikiama Prieduose. (Žr. p. 8 –17).
[4] Čia minimas amžiaus grupes išskyrė gyventojų apklausą vykdžiusi “Baltijos tyrimų” kompanija, susiedama jas su duomenų pasvertumo koeficientu.

Join the Conversation

×
×