Neprižiūrimi vaikai

Įvadas

Sparčiai besiplėtojančiame informacinių technologijų amžiuje vis didesnę vertę įgyja betarpiškas žmonių tarpusavio bendravimas. Pasak I. Leliūgienės (2003), žmonių tarpusavio bendravimui besikeičiančioje visuomenėje socialinė pedagogika skiria nemažai dėmesio, nes jame koncentruojasi individo mąstymo ir vystymosi formos, visuomeniškai svarbios kategorijos ir subjektyvūs ketinimai (4, p.46). Niekas neabejoja, jog efektyvų socialinį funkcionavimą lemia bendravimo ir komunikaciniai įgūdžiai. Deja, ne kiekvienas vaikas sugeba sėkmingai bendrauti, tą sąlygoja vaiko gebėjimai ir socialinė aplinka (ugdymo įstaiga, šeima, informacinių technologijų kultūra). Šiandien viena iš svarbiausių užduočių socialinėje pedagogikoje – yra iššugdyti žmonėse pilnaverčio šiuolaikinio socialinio bendravimo įgūdžius (4, p.46). Socialinis pedagogas – tas žmogus, kurio veiklos uždaviniuose numatyta socialinių įgūdžių ugdymas, o vienas iš socialinių įgūdžių yra bendravimas (komunikacija).

Darbo tiriamasis objektas – socialinio pedagogo veikla ugdant socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus.

Darbo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo veiklą ugdant socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus.

Darbo uždaviniai:
1. atskleisti socialinės atskirties problematiką šiandieniniame gyvenime;
2. įvardinti socialinės atskirties atsiradimo priežastis;
3. apžvelgti socialinio pedagogo profesinę veiklą ugdant komunikacinius gebėjimus.

Darbo metodologija:
 Mokslinės literatūros analizė atlikta siekiant atskleisti socialinės atskirties vaikų problematiką šiandieniniame gyvenime, bei apžvelgti soocialinio pedagogo veiklą ugdant komunikacinius gebėjimus.

1. Socialinės atskirties vaikų problematika šiandieniniame gyvenime

1.1. Socialinės atskirties samprata

Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Kitaip tariant, socialinė atskirtis nurodo tas so

ocialines grupes, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime (12, p.55).
I. Zaleckienė (1998), socialinę atskirtį apibūdina kaip visuomenėje egzistuojantį pilietinių teisių apribojimą, tam tikroms žmonių grupėms, nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių (8, p.18).
G. Kvieskienė (2000), pateikia socialinės atskirties sampratą. Ji socialinę atskirtį įvardina kaip nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių (5, p.7).
Socialinės atskirties atsiradimo priežastys gali būti: teisinės politinės, ekonominės socialinės ir kultūrinės psichologinės.
• Jos gali būti susijusios su politiniais ir teisiniais barjerais, kurie žmonėms arba socialinėms grupėms užkerta galimybę realizuoti žmogaus ir piliečio teises.
• Galimybę dalyvauti socialinės plėtros procesuose gali užkirsti ir socialinės ekonominės priežastys, kurias galima grupuoti pagal gyvenimo lygį, išsilavinimą, užimtumą, gyvenamą vietą, amžių ir lytį.
• Visapusei integracijai gali trrukdyti ir kultūriniai psichologiniai veiksniai, kurie gali būti susiję su įvairiais skirtingos prigimties socialiniais psichologiniais stereotipais, įtakojančiais žmonių bendravimą (12, p.56).
Pasak I. Zaleckienės (1998), skaudžiausiai socialinė atskirtis pažeidžia vaikus. Kadangi jie negali kontroliuoti arba daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. To pasekoje daugėja beglobių vaikų ir našlaičių; vaikai labai dažnai tampa skurdo aukomis, kadangi šeimos, turinčios nepilnamečių vaikų, dažniausiai priklauso rizikos grupėms; vaikai nebelanko bendrojo lavinimo mokyklų; nepilnamečiai padaro vis daugiau sunkių nusikaltimų. Nors ir dedama daug pastangų apginti vaikų teises, socialiai pa
ažeistų vaikų problema opi. Ją sprendžia įvairios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos (8, p.20).
Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos (12, p.56). Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai – ekonominiai faktoriai, o politiniai – teisiniai nebėra tokie reikšmingi. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą (12, p.56).
1.2. Socialiai pažeisti vaikai

Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan.
Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų (13). Tai leidžia daryti prielaidą, jog vaikų gerovė yra itin aktuali nūdienos Lietuvoje.
Remdamasi įvairių autorių mintimis darbo autorė išskiria keleta svarbių problemų lemiančių vaikų socialines problemas ir socialinę atskirtį:
1. Tradicinės šeimos krizė. Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. užregistruota 8386 vaikai).
Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius. Tačiau lyginant su 2003 m. sausio 1d. duomenimis 20

002 m. bėgyje socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėjo 158 šeimomis bei 2853 jose augančiais vaikais (žr. 1 lentelė).
1 lentelė
Socialinės rizikos šeimos (13)

Metai 2000 2001 2002 2003 m. sausio 1d.
Socialinės rizikos šeimų skaičius 16043 18114 18672 18514
Jose augančių vaikų skaičius 36856 40276 42820 39967

Tai galėtų sąlygoti tai, kad kai kuriose savivaldybėse pradėtas vykdyti intensyvesnis socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, vykdomos prevencinės programos.
2. Mokyklos nelankymas. Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 – 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus (13). Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 – 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti (2, p.7). Didelis pamokų nelankomumas ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.). Pasak I. Tamutienės (2001), mokymosi aprėptis – vienas svarbiausių švietimo sistemos funkcionavimo rodiklių, nusakančių gyventojų įtraukimą į mokymąsi – tai besimokančiųjų moksleivių valstybinėse ir privačiose institucijose santykis su 7 – 24 metų amžiaus grupės gyventojais (10, p.33).
Ne visi vaikai, turintys sveikatos problemų, turi galimybę lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. Lietuvoje vaikų su negalia iki 16 m. yra apie 13,8 tūkst., vyresnių nei 16m., pripažintų neįgaliais nuo vaikystės – apie 15,6 tūkst. Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka neįgalūs vaikai aprūpinami specialiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Vaikai ugdomi, mokomi, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamoje vietoje, namuose arba specialiosiose įstaigose (13). Metodinių pr

riemonių, kompensacinės technikos ir socialinės integracijos nepakankamumas skatina bendrojo lavinimo mokyklų nelankymą.
3. Skurdas. Tėvams gaunantiems minimalias pajamas vis sunkiau išlaikyti vaikus, todėl daugėja vaikų, netenkančių tėvų globos, o tarp labiausiai skurstančių atsiduria šeimos su vaikais.
Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Tokia situacija parodo tėvų abejingumą savo pareigoms dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (13).

Atlikti skaičiavimai leidžia daryti išvadą, kad skurdo lygis labai priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje (žr. 2 lentelė).
2 lentelė
Skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais 2002m. (13)

Namų ūkiai su vaikais iki 18m. Skurdo lygis procentais
Vienas vaikas 15,8%
Du vaikai 18,6%
Tris ir daugiau vaikų 34,5%

Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria intensyviausią skurdą. Jos turi didžiausią tikimybę patekti į skurstančiųjų gretas.
4. Nusikalstamumas. Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Statistinė informacija apie nepilnamečius asmenis, kurie padarė nusikaltimus (žr. 3 lentelė).
3 lentelė
Nepilnamečiai įkalinimo įstaigose 2001-2003 metų laikotarpyje (13)

Nepilnamečių skaičius įstaigose 2001-01-01 2002-01-01 2003-01-01
Nuteistųjų ir suimtųjų 201 299 306
nuteistųjų 69 183 222
suimtųjų 132 116 84

Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Nepilnamečių įsitraukimą į nusikalstamą veiklą skatina užimtumo bei tėvų dėmesio stoka.
Mums žinoma, kad vaikai neretai žaidžia gatvėse, tačiau egzistuoja ir kita realybės pusė – vaikai gyvena gatvėse: čia jie patiria smurtą, įsitraukia į deviantines grupes, pradeda vartoti narkotikus, alkoholį (13).
Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų neretai pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus. Siekiant užtikrinti ugdymo įstaigose saugią ir sveiką aplinką vykdomos prevencinės programos.
Darbo autorės nuomone, socialinis pedagogas, ugdydamas socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus, gali ženkliai įtakoti šių vaikų socialinę, tarpasmeninę, pilietinę ir ekonominę integraciją į bendruomenę ir šalies gyvenimą, įvairių prevencinių programų ir projektų pagalba.

2. Socialinio pedagogo profesinė veikla ugdant komunikacinius gebėjimus

2.1. Efektyvios komunikacijos samprata

Įvairūs tiek Lietuvos, tiek užsienio psichologijos autoriai komunikaciją apibūdina vienodai. Vienas iš svarbiausių tarpasmeninio bendravimo aspektų yra keitimasis informacija (komunikacija). A. Suslavičius (1998), komunikaciją apibūdina, kaip keitimąsi informacija (tiksliau, žinių, nuomonių tikslinimas ir plėtimas) (10, p.69).
Komunikacija suprantama kaip procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reikšmėmis.

Informacijai perduoti naudojami labai įvairūs būdai:
• verbalinis bendravimas ( kalba: rašytinė, sakytinė);
• neverbalinis bendravimas ( mimika, gestai, apranga, poza).
Tai leidžia žmonėms dalytis žiniomis, nuomonėmis, patirtimi, atskleisti savo jausmus, mintis, sprendimus.
Efektyvios komunikacijos trukdžiai:
• skirtingas suvokimas;
• kalbiniai skirtumai;
• emocijos;
• prieštaringa verbalinė ir neverbalinė komunikacija;
• nepasitikėjimas.
1. Skirtingas suvokimas. Tai vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektyviai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai (pvz., gali būti, kad tą pačią informaciją suvokia skirtingai mokyklą lankantis ir jos nelankantis vaikas);
2. Kalbiniai skirtumai dažnai yra glaudžiai susiję su individualaus suvokimo skirtumais. Kad būtų galima efektingai perduoti pranešimą, vartojami žodžiai turi turėti tą pačią reikšme ir siuntėjui, ir gavėjui (pvz., kitataučius, kalbos sutrikimų turinčius vaikus sunku suprasti);
3. Emocinės reakcijos – pyktis, meilė, savigyna, neapykanta, pavydas, baimė, varžymasis turi įtakos mūsų supratimui, t. y. kaip mes suprantame kitų žinias ir kokį poveikį mes darome kitiems perduodami savo pranešimus. Geriausias požiūris emocijas laikyti komunikacijos proceso dalimi ir stengtis suprasti, kai dėl jų kyla problemų (pvz., agresyvūs, bijantys būti atstumti vaikai informaciją priima sunkiau, jos neklauso);
4. Prieštaringa verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Dažnai apie šnekamąją ar rašytine kalbą galvojame kaip apie tiesioginės komunikacijos priemonę, tačiau mūsų siunčiamas žinias stipriai veikia tokie nežodiniai veiksniai kaip kūno judesiai, drabužiai, atstumas nuo žmogaus su kuriuo kalbame, mūsų poza, veido išraiška, akių judesiai bei kūno sąlytis. Pagrindinė priemonė komunikacijos prieštaravimams įveikti – žinoti apie juos ir rūpestingai saugoti, kad nebūtų siunčiami klaidinantys pranešimai. Gestai, apranga, poza, veido išraiška ir kita iškalbinga nežodinė komunikacija turi atitikti žodinį pranešimą. Labai pravartu analizuoti kitų žmonių nežodinę komunikaciją ir stengtis išmoktas tiesas pritaikyti sau ir savo santykiuose su kitais (pvz., kai kalbėdamas vaikas nežiūri į akis, muistosi, tai informacija suvokiama kaip melaginga);
5. Nepasitikėjimas. Gavėjo pasitikėjimas ar nepasitikėjimas pranešimu – tai daugiausiai siuntėjo patikimumo gavėjo mintyse atspindys. Siuntėjo patikimumą veikia aplinkybės, kuriomis jie žinią siunčia. Pelnytas pasitikėjimas yra rezultatas ilgalaikio proceso, kurio metu kiti pripažįsta žmogaus sąžiningumą, dorumą ir gerus ketinimus (pvz., kai suaugęs (tėvai) dažnai sako netiesą, tai dažniausiai jo informacija vaikui gali būti nepatikima).
Komunikacijos pagalba siekiame ne tik keistis informacija, bet ir įvairių kitų tikslų. Kad socialinės atskirties vaikai galėtų sėkmingai bendrauti, jiems reikia žinių, įgūdžių, kuriuos įgyti turėtų padėti socialinis pedagogas.

2.2. Komunikacinių gebėjimų ugdymo metodai socialinėje pedagogikoje

Sparčiai vystantis ir keičiantis švietimo sistemai, vis didesnę svarbą įgyja komunikacija, gebėjimas tarpusavyje sąveikauti. Žmogus, nesugebantis įsijungti į bendrą veiklą su kitais, patenka į nepakantumo, nesupratimo erdvę. Vadinasi, šiandieninio ugdymo paskirtis ir yra parengti asmenį gyventi visuomenėje tarp žmonių. Į šį poreikį reikia atsižvelgti ugdant besimokantįjį tinkamais metodais (11, p.5).
Socialinis pedagogas, ugdydamas vaikų komunikacinius gebėjimus gali naudoti skirtingus metodus. Kadangi socialinės atskirties vaikus įtakoja daugybė aplinkybių, norint jiems padėti, reikia taikyti ir skirtingus metodus.
Socialinės pedagogikos pagrindiniai metodai: individualus ir grupinis darbas.
Reikėtų paminėti, kad socialinis pedagogas taikydamas individualų ir grupinį darbą, norėdamas pasiekti teigiamų rezultatų turėtų bendradarbiauti ir su kitais specialistais ( psichologu, logopedu, socialiniu darbuotoju, specialiuoju pedagogu, auklėtoju ir kt.).
Individualus darbas – tai vienas pagrindinių socialinio darbo metodų naudojamų socialinių pedagogų teikiant pagalbą individams, šeimoms, bei sprendžiant jų psichologines, socialines, ekonomines problemas, palaikant individualų ryšį su jais (7, p.17).
Pokalbis (interviu) yra labai svarbus individualiame darbe. Pokalbio metu socialinis pedagogas gali gauti nemažai informacijos panaudodamas daugelį įgūdžių: stebėjimo, klausymo, klausinėjimo, vadovavimo, interpretavimo (1, p.162).
Socialinis pedagogas turėtų dirbti ne tik su komunikacinių problemų turinčiais vaikais, bet ir su jų šeima. Pasak I. Leliūgienės (2003), šeima tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą (4, p.284). Ugdant socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus tėvams reikalingos socialinio pedagogo ir kitų specialistų konsultacijos. Todėl būtina šeimą įtraukti į individualią ir grupinę veiklą. Jiems organizuoti įvairias paskaitas, praktines pratybas pasidalijančias patirtimi apie vaikus ir kaip su jais bendrauti.
Grupinis darbas – tai specialiai suorganizuotas bendravimas, kurio metu vyksta įvairiapusis asmenybės ugdymas, formuojasi jos komunikaciniai gebėjimai, suteikiama psichologinė pagalba ir palaikymas, bendraamžių asmeninės problemos sprendžiamos atsisakant įvairių stereotipų (4, p.208). Grupinio darbo metu vystosi tiek verbalinė, tiek neverbalinė komunikacija.
Socialinis pedagogas grupinių užsiėmimų metu gali taikyti metodus, kurie padeda įgyti bendravimo įgūdžių (pvz., žaidimus, piešimą, vesti vaidybinius užsiėmimus, diskusijas ir pan.).
Įrodyta kad mokymasis grupėse skatina kalbos ir mąstymo raidą, t.y. plečia pažintinius gebėjimus. Vaikai išmoksta išklausyti ir suprasti savo draugus, kalbėti po vieną, pasirūpinti kitais, pastebėti kitų poreikius. Gebėjimai padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti socialiniame bei ekonominiame valstybės gyvenime (11, p.150).
Socialinis pedagogas bendradarbiaudamas su kitais specialistais gali organizuoti veiklas lavinančias komunikacinius gebėjimus:
Korekcinė ugdomoji veikla – tai kompleksas specialių būdų ir priemonių, nukreiptų įveikti arba sumažinti vaikų vystymosi trūkumus. Per užsiėmimus suaktyvėja vaikų bendravimas, lavėja šnekamoji kalba (5, p.83).
Papildomas ugdymas – sudedamoji švietimo sistemos dalis, skirta įvairaus amžiaus žmonių įgimtoms galioms, įvairiems gebėjimams bei polinkiams atskleisti, saviraiškos poreikiams, kūrybiškumui plėtoti, kūrybinėms vertybėms puoselėti, turiningam laisvalaikiui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti įvairiose institucijose (3, p.226)
Prevencija – priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams (nedarbui, nusikaltimams, alkoholizmui ir pan.) (2, p.81). Prevencija reikalauja profesionalios specialistų ( socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, psichologų, vaikų psichiatrų, pediatrų ir kt.) pagalbos, profesionalai padeda vaikui geriau suvokti ir įvertinti save ir supančią aplinką, pasitikėti savimi, išmokti bendravimo įgūdžių, geriau prisitaikyti visuomenėje (9, p.62).

Siekiant išmokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nuspręsti , kokio elgesio reikėtų atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru įpročiu. Bendravimas labai didele dalimi priklauso nuo mūsų vertybių, nuostatų, požiūrio į kitus. Geranoriškumas, pasitikėjimas, pagarba kito žmogaus apsisprendimo laisvei, gebėjimas toleruoti kitokį požiūrį, sąmoningas nusiteikimas dėti pastangas vardan geresnių tarpusavio santykių yra tie kertiniai akmenys, kurie padės sukurti efektyvų bendravimą.

“Socialinių įgūdžių ugdymo vadove“ siūlomi tokie bendravimo įgūdžių lavinimo būdai:
• Modeliavimas yra efektyvus naujų elgesio būdų mokymo metodas. Vaikai mato ir stebi įvairiausią elgesį (tiek per TV, tiek ir realiame gyvenime – mokykloje, namie, gatvėje ir pan.), tačiau mėgdžioja ir perima toli gražu ne viską. Modeliavimas efektyviausias tuomet, kai:
1. Demonstruojamas elgesys yra aiškus ir detalus;
2. Pradedama nuo lengviausio ir baigiama sudėtingiausiu įgūdžiu;
3. Elgesys, kurio mokoma, kartojamas keletą kartų;
4. Apima kuo mažiau nereikšmingų detalių;
5. Modeliais būna keletas individų.
• Vaidmenų atlikimo būdu siekiama, kad žmogus pakeistų tam tikrą savo elgesį, požiūrį, kuris buvo populiarus daug metų. Tikimybė, kad šio būdo panaudojimas padės pakeisti elgesį ar požiūrį, didėja esant tam tikroms sąlygoms, t.y. tuomet, kai:
1. Vaikas turi galimybę rinktis vaidinti ar ne;
2. Vaidinant yra improvizuojama;
3. Vaikas gauna atlygį, paskatinimą ar įvertinimą už atliktą vaidmenį.
Modeliavimo ir vaidmenų atlikimo būdų – panaudojimas padidina mokymo efektyvumą, nes padeda žmogui sužinoti, ką ir kaip daryti.
• Grįžtamasis ryšys – tai suteikimas vaikui informacijos apie tai, kaip jam sekėsi vaidinti. Gali būti naudojami paskatinimai: materialus paskatinimas (pinigai, saldumynai ir pan.); socialinis paskatinimas (pagyrimas, teigiamas įvertinimas). Labai svarbu savęs paskatinimas – kai žmogus pats teigiamai vertina savo elgesį (kai pačiam žmogui patinka tai, kaip jis elgiasi). Būtina, kad vaikas matytų ir suprastų ryšį tarp paskatinimo ir tam tikro elgesio, t.y. suprastų, už ką būtent jis yra apdovanojamas, giriamas ar pan.
• Išmokto elgesio perkėlimas, kad vaikas mokėtų mokomą elgesį pritaikyti realiame gyvenime, o tai priklauso:
1. Mokymosi aplinkos, priemonių, personalo (kuo įvairesnėje aplinkoje vyksta mokymas ir kuo daugiau modelių, tuo lengviau pritaikoma tai, ko išmokstama);
2. Paskatinimo rūšių (turėtų būti naudojamos visos paskatinimų rūšys);
3. Užduočių instrukcijos (reikia paaiškinti vaikams, kokiose gyvenimo situacijose jie galės panaudoti mokomą įgūdį) (6, p.6-9).
Šių būdų pagalba socialinis pedagogas, psichologas, mokytojai ir auklėtojai gali lavinti socialinės atskirties vaikų komunikacinius įgūdžius.

2.3. Teorinės socialinio pedagogo veiklos prielaidos ugdant komunikacinius gebėjimus

Pagrindinis socialinio pedagogo veiklos tikslas – vaiko gerovė, saugumas siekiant pozityvios integracijos ir socializacijos visuomenėje, skatinant visavertę asmenybės raišką, pilietinę brandą.
Siekdamas vaiko gerovės ir saugumo socialinis pedagogas vykdo šias funkcijas:
– įvertinimo ( renka informaciją, analizuoja, daro išvadas);
– konsultacinę ( pataria, padeda, konsultuoja);
– korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja);
– vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima sprendimus ir už juos atsako);
– šviečiamąją (informuoja, aiškina);
– koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informacija);
– prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti);
– teisinę (atstovauja, gina vaiko interesus);
– socialinio ugdymo.
Socialinio pedagogo veiklos turinį sudaro, tokios profesinės veiklos ugdymo įstaigose:
1. Dirba su asmeniu (individualus darbas) – vaiku, tėvais, teisėtais vaiko atstovais, pedagogais ir kitais švietimo įstaigose dirbančiais specialistais.
2. Vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais, vykdo saviraiškos ir saviaktualizacijos, mokymosi motyvacijos, lankomumo, užimtumo, emocinių ir elgiasi bei kitų problemų sprendimo prevencines programas.
3. Padeda tėvams (teisėtiems vaiko atstovams) ugdyti savo vaiką; suprasti jo socialinius ir psichologinius poreikius, jų tenkinimo svarbą, geriau suprasti vystymosi sunkumų turinčio vaiko poreikius, tėvų teises ir pareigas, gauti socialinę ir pedagoginę pagalbą.
3. Bendradarbiauja su švietimo ar globos įstaigos personalu: sprendžiant vaikų socialines – pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų. Padeda geriau suprasti, kaip vaikų problemos veikia jų elgesį, pažangumą, lankomumą.
4. Palaiko ryšius su vietos bendruomene ir įvairiomis institucijomis, rūpinasi gyvenamosios aplinkos pritaikymu vaiko poreikiams.
5. Tiria socialinės pedagoginės pagalbos poreikį.
6. Atlieka šviečiamąjį – informacinį darbą.
7. Inicijuoja, organizuoja socialinių projektų kūrimą ir jų įgyvendinimą.
8. Inicijuoja išteklių, kurie būtini vaikų ir jų šeimų poreikiams patenkinti, gavimą.
9. Palaiko ryšius su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis, teikiančiomis socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą.
10. Atstovauja ir gina vaiko teises.
11. Rūpinasi vaikų socialinių įgūdžių ugdymu.
12. Lanko vaikus namuose.

Išvados

1. Kadangi socialinė atskirtis apima ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, be tėvų ir artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus, šios grupės vaikų problemas būtų galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį ir saugumą.

2. Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos. Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai – ekonominiai faktoriai, o politiniai – teisiniai nebėra tokie reikšmingi.

3. Socialinis pedagogas ugdydamas socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus savo darbe naudoja individualų ir grupinį darbą. Labai svarbus bendradarbiavimas su įvairiais specialistais (psichologu, socialiniu darbuotoju, specialiuoju pedagogu, logopedu, auklėtojais ir kt.). Būtina į socialinio pedagogo ir specialistų veiklą įtraukti ir komunikacinių problemų turinčių vaikų šeimą, organizuoti veiklas lavinančias komunikacinius gebėjimus (papildomą ugdymą, socialinės atskirties prevenciją, korekcinę ugdomąją veiklą ir bendravimo įgūdžius lavinančias užduotis).

Cituota ir naudota literatūra

1. Johnson Louise C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius, 2001.
2. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. Vilnius, 2000.
3. Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius, 2003.
4. Leliūgienė I. Socialinės pedagogikos vadovėlis. Kaunas, 2003.
5. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) Žinynas. Kaunas, 2003.
6. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Pedagoginis psichologinis centras. Vilnius, 2001.
7. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. Vilnius, 1998.
8. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1998.
9. Socialinis ugdymas. Nr.I. Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius, 1998.
10. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 1998.
11. Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymasis grupėse ir asmenybės kaita. Kaunas, 2003.
12. Žmogaus socialinė raida. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vilnius, 2001.
13. www. Std. lt.statistika

UTENOS KOLEGIJA

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR SOCIALINĖS RŪPYBOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO IR PEDAGOGIKOS KATEDRA

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS STUDIJŲ PROGRAMA

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA, UGDANT SOCIALINĖS ATSKIRTIES VAIKŲ KOMUNIKACINIUS GEBĖJIMUS VAIKŲ SOCIALINĖS PARAMOS IR UGDYMO CENTRUOSE

Kursinis darbas

Atlikėja

SP – 02 gr. stud.

( )

Dalia Janonytė

2005-04-11

Vadovas

Dėstytoja

( )

Jūratė Tamulevičiūtė

2005-04-11

UTENA 2005

Leave a Comment