Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeimaSociologinis tyrimas
Įvadas
Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Ypač spartus nepilnamečių nusikaltimų augimas buvo pastebėtas 1994-1997 m. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. 2001 m. išnagrinėta apie 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 % visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija – mažėjantis nusikaltėlio amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius išaugo 7,5 karto. Pastebėta, kad vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teisės pažeidimus pakartotinai. 1998 m., palyginus su 1991 m., pakartotinai nusikalto 2,4 karto daugiau nepilnamečių.Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika.
Tyrimo eiga
Iškialiamas tikslas nustatyti ar iš tiesų jaunėja nusikaltėlių amžius ir kokią įtaką daro besiformuojančio jauno žmogaus charakteriui šeima. Tikslas išsiaiškinti pagrindinias priežastis lemenčias jauno žmogaus vertybias. Tyrimas bus vertinamas per šeimos prizmę, t.y. šeima vystimosi ir pasaulėžiūros formavimo pradžia.
Sukurti anketą, kuri efektyviai leistų surinkti tuos duomenis kurie geriausiai atspindėtų tyrimo specifiką ir leistų efektyviai naudotis surinktais duomenimis, juos analizuoti, bei interpretuoti.
Tiriamieji – tai asmenys kurių amžius yra nuo 10 iki 18 metų. Jie bus atrenkami, anketos užpildymui tokiu būdu:• Pagal spėjimą jog jam/jai yra 10 – 18 metų• Kas trečiais asmuo sutiktas apklausėjo
Tokiu būdu bus apklausta 20 asmenų atitinkantys amžiaus kriterijų. Mums toks apklausėjų kiekis yra palankiausias, norint tinkamai atsakyti į musų tyrumo tikslą.
Gauti rezultatai bus visiškai konfidencialūs, ir nebus viešai skelbiami, jie bus išanalizuoti ir pateikti bendrąja išvada, pagal atitinkamas normas ir susisteminti iš kelių klausimų pateikiant atsakymą – išvadą. Taip siekiama įgauti kuo didesnį tiriamųjų pasitikėjimą, bei sąžiningumą pildant anketos klausimus.Gauti rezultatai, kad butų kuo tiksliau įvardinti, bus pasinaudota literatūra, bei statistiniais duomenimis.
Problema – jaunėjantis nusikaltėlių amžius, kas tai:• Ar tai visuomenės “sužvėrėjimas”• Ar tai tėvų auklėjimo pasėkmėHipotizė – ar jaunimas iš tiesų yra auganti nusikaltėlių karta Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas:• psichologinę • sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Reiss teigia, kad deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu.
Ši problema yra labai svarbi besivystančiai visuomeniai. Kyla klausimas: kas mes būsime užauge ? Kokią ateitį susikursime tapę pilnaverčiai Lietuvos Respublikos piliečiais ?Šie klausimai neduoda ramybės, žvelgiant į dabatrinį jaunima ir vis didėjiantį nusikalstamumo lygį Lietuvoje.Šeimos aplinka
Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų: -Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).-Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).-Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą.Apžvelgiami keli veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema. Iširę namai, nepilnos šeimos Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui.Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, Monaha (1957) tyrė JAV Filadelfijos valstijos teismus nuo 1949m. iki 1954m. Tyrimo rezultatai parodė, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis.
Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos. Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų.Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu.Gautų tyrimų rezultatų analizė ir apibendrinimas
Čia yra pateikiama informacija kuri yra išanalizuota ir detalizuota. Kiekvienas anketos klausimas buvo pagal tam tikrus kriterijus sugrupuotas ir kiekvienos grupės rezultatai buvo analizuojami. Dėl tyrimo konfidencialumo yra nuspresta, neatskleisti tyrimo specifikos. (1) Pirma klausimų grupė, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Tyrimas parodė, kad vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholį bei narkotinias bei psichotropinias medžiagas, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra praktiškai neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius.(2) Antra klausimų grupė, pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13 m.) iš nepilnų šeimų. Jackson Toby (1957) teigia, kad tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Pvz., Rankin (1965) atlikti tyrimai parodė, kad ryšys tarp iširusių namų ir nusikalstamo paauglio elgesio yra toks pat, nepriklausomai nuo lyties. (3) Trečioji klausimū grupė, svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą. Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami į teismą, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų. Pastebėta, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi šiuolaikiniai kriminologai (Wilkinson, 1980, Canter, 1982, Franworth, 1984).
(4) Ketvirtoji klusimų grupė, argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Pastebėta, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %).Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.Nusikalstamumas namuoseViena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Tyrimai parodė, jog 87 % nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. Pastebėta, kad tikimybė, jog jauni vaikinai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį.Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. • Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. • Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.Smurtas prieš vaikusKaip teigėme, agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais.Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma.Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė-ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtui prieš vaiką yra palankios sąlygos: būstų problema (1995 m. 95 tūkstančiai šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis (13%), alkoholizmo problema (apie 80 tūkstančių asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose). Glaudžiai susiję yra smurtas ir nesirūpinimas vaikais. 1994 m. 95 % visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyko dėl nesirūpinimo. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.1995 m., norint ištirti vaikų fizinio smurto paplitimą šeimose, Kaune buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą. Dažniausias fizinis smurtas prieš vaikus – mušimas kokiu nors daiktu (diržu ir pan.). Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja:(1) žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; (2) skurdas skatina tėvų agresyvumą; (3) fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis.Dirbančios motinos ir nepilnamečių nusikalstamumas Dirbančių motinų reiškinys yra gana svarbus atsižvelgiant į nepilnamečių nusikalstamumą. Sparčiai didėjantis moterų užimtumas. Lietuvoje 1995 m. surašymo duomenimis, 62 % visų ištekėjusių moterų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, dirbo. Viena svarbiausių problemų – kas ir kaip turi tinkamai rūpintis vaikų priežiūra? Nors daugelis moterų dirba, tačiau vis dėlto neegzistuoja adekvačios socialinės rūpybos sistemos, galinčios prižiūrėti vaikus. Pastebėta, kad Lietuvoje tik 10 % dirbančių ir turinčių nepilnamečių vaikų moterų pasinaudojo kuriais nors specialios paskirties priežiūros centrais. Taigi daugelis vaikų iš mokyklos grįžta į tuščius namus. tokie vaikai yra žymiai labiau linkę įsitraukti į deviantinę veiklą.Tačiau kita vertus, didelės priklausomybės tarp dirbančiųjų motinų ir nepilnamečių nusikalstamumo nepastebėta – nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai buvo panašūs tiek paauglių, turinčių dirbančią, tiek namuose būnančią motiną. Akcentuotina, jog grįžusios iš darbo motinos stengiasi daugiau praleisti lako su savo vaikais, tokiu būdu kompensuodamos nebuvimą kartu darbo metu. Kitas esminis dalykas – svarbu ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet kokybė. Grįžusi iš darbo motina gali turiningiau praleisti laiką su savo vaiku. Tyrimas parodė, kad dirbančiųjų moterų vaikai geriau mokėsi mokykloje, palyginus su vaikais, kurių motinos dažniausiai būdavo namuose. Tėvai su paaugliais laisvalaikiu nuolat bendrauja tik 4 % ; retkarčiais bendrauja –20 % ; dauguma paauglių (67 %) mano, kad tėvai su jais visai nebendrauja. Panaši tendencija akivaizdi ir kalbant apie bendravimą buityje.1995 m. Kaune buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimo duomenimis, beveik kas dešimtas vaikas labai retai praleidžia laiką su tėvais. Dauguma (70 %) vaikų su tėvais “žiūri TV ir vaizdajuostes”. Trečdalis vaikų su tėvais norėtų praleisti daugiau laiko, trečdalis – yra patenkinti, trečdalis – nežino. Tačiau vieningos nuomonės, ar moterų užimtumas turi įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nėra.ĮvadaTaigi šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Mano atliktas tyrimas rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Tad norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti ir šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti.
LITERATŪROS SĄRAŠASBynum, J.E., Thompson, W.E., (1989), Juvenile Delinquency. A Sociological Approach. Boston, London, etc.: Allyn and Bacon.Bortollas, C. (1990), Juvenile Delinquency. New York: MacMillan Publishing Company.Kratcoski, P.C., Kratcoski, L.D. (1990), Juvenile Delinquency. New Jersey: Prentice Hall.Litvinienė J., Socialinės, psichopedagoginės sąlygos nusikaltėlių paauglių šeimose // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. Vilnius 1996. P.215-226
Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje, (1997), red. M. A. Pavilionienė, V. Kanopienė, Vilnius: Vilniaus Universitetas, Moterų Studijų Centras.Sutherland, E.H., Cressey. D.R., Luckenbill, D.F. (1992), Principles of Criminology, New York: General halls.Taroza L., Vaikų nusikalstamumo reiškinys nūdienos Lietuvoje: mokytojų ir policininkų nuomonė // Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, (1998), red. A. Vosyliūtė, R. Grigas ir kt., Vilnius: Lietuvos filosofų ir sociologų institutas, Lietuvos sociologų draugija.Thompson, W.E., Bynum, J.E. (1991), Classics and Contemporary Readings. Boston: Allyn and Bacon.Trojanowicz, R.C., Morash, M. (1992), Juvenle Delinquency. Concepts and Control. New Jersey: Prentice Hall.Nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcija. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. http://www.nplc.lt/Duomenų šaltiniai: 1) VRM ataskaitos – Duomenys apie nusikalstamumą per 1990, …, 2001 metų 12 mėnesių Lietuvos Respublikoje 2) VRM ataskaita “Duomenys apie užregistruotus ir išaiškintus nusikaltimus, padarytus Lietuvos Respublikoje per 2001 m. 12 mėnesių