I Įvadas 3psl.II Idealios valstybės modelis:filosofų valstybė. 4psl. 1. Valstybės struktūra 4psl. 2. Visuomenės narių suskirstymas 5psl. 3. Žmonės ir jų kasdienybė “idealioje valstybėje” 5psl. 4. Nuosavybė ir šeima 6psl. 5. Teisingumas 7psl.III Išvados 8psl.IV Literatūra 9psl.
ĮVADAS
Platonas – garsus Antikos filosofas, gyvenęs 427 – 347 m. pr. Kr. Platono tėvas Aristonas buvo kilęs iš senos aristokratų giminės, motina – garsiojo įstatymų leidėjo Solono giminaitė. Berniukui buvo duotas senelio Aristoklio vardas. Platonas – tai slapyvardis, kuriuo jis buvo pavadintas vėliau, dėl to, kad buvo gražiai ir tvirtai sudėtas, plačių pečių ir krutinės. Nuo pat vaikystės Platonas buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas. Gabumų jam netrūko. Platonas buvo gabus gimnastikai, muzikai, tapybai, literatūrai. Dvidešimties metų Platonas atsitiktinai sutiko Sokratą, tai turėjo lemiamos įtakos tolimesniam Platono gyvenimui ir jo kūrybai. Sokratas lydimas jaunų vyrų – savo šalininkų, – ir aikštėse, ir gatvėse, ir bičiulių namuose jis su kiekvienu norinčiu aiškinosi, kas yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras ir t.t. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Platoną sužavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Paskutinius devynerius metus iki Sokrato mirties jis buvo vienas iš artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų. Po jo mirties daug keliavo, susipažino su įvairiomis filosofijos kryptimis. Atėnuose Akademo miškelyje įkūrė mokyklą – Akademiją. Platonas padarė didžiulę įtaką visai Vakarų Europos filosofijos raidai. Jis sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Ieškojo tiesos, gėrio, grožio idealų ir juos nagrinėjo pačiais netikėčiausiais aspektais.Iki mūsų laikų išliko daugiau nei dvidešimt Platono kūrinių, dauguma jų parašyti dialogo forma. Platono kūryba skirstoma į tris periodus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Pirmajame periode sukurti veikalai (“Kritonas”, “Protagoras”, “Sokrato apologija” ir kt.) parašyti dažniausiai klausimu ir atsakymu forma, juose daugiausiai nagrinėjami moraliniai-etiniai klausimai. Antrojo laikotarpio dialogai (“Fedonas”, “Puota”, “Fedras” ir kt.) tiek turiniu, tiek forma yra patys brandžiausi ir reikšmingiausi. Juose autorius gvildena būties problema, išdėsto “mokymą apie idėjas”. Pašnekesiai čia daug kur išplečiami, perpinami ilgesniais pasakojimais. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu parašytuose veikaluose (“Valstybė” ir kt.) Platonas bando savo “idėjų teoriją” plačiau taikyti gamtos filosofijai ir visuomenės reiškiniams.
Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra “Valstybė”, tai kūrinys , kuriame Platonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą, tačiau pradėjęs ją analizuoti paliečia beveik visas filosofines problemas.IDEALIOS VALSTYBĖS MODELIS1. VALSTYBĖS STRUKTŪRA
Dialoge “Valstybė” Platonas pateikia savo sukurtos idealios valstybės modelį. Laimės, dorovės, gyvenimo tikslo žmogus negali pasiekti gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis užima atitinkamą vietą ir jaučiasi įsipareigojęs. Platonas atskiro individo dorovę glaudžiai susijo su visuomenės gyvenimu.Platono etika – socialinė. Ji neatskiriama nuo valstybės teorijos, į kurią tarsi įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos bruožai. Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Taip pat ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai pasiekti valstybė turi būti labai organizuota ir stipri apsiginti nuo vidaus bei išorės priešų. Valstybę Platonas suvokia kaip vientisą organizmą, kurio dalys paklūsta visumai. Tuo remdamasis žmonių visuomenę jis skirsto į tris grupes: valdovus (filosofus), sargybinis (karius) ir gamintojus (valstiečius, amatininkus). Kaip sveikas ir harmoningas žmogus išlaiko pusiausvyrą ir nuosaikumą, taip ir “idealioje valstybėje” kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir pareigas. Taip Platonas parodė darbo pasidalijimo būtinybę. Darna, harmonija valstybėje pasiekiama tuo atveju, kai kiekvienas dirba tai ką geriausiai moka, kas naudinga jam ir visuomenei. Todėl valstybė kontroliuoja, kad kiekvienas jos pilietis dirbtų tai kas jam pridera. Žmonių skirstymas į grupes pagrįstas jų prigimtinėmis ypatybėmis. Platonas pateikia pasakojimą, kad kūrėjas “lipdydamas” žmones į vienus įmaišė aukso – tai vertingiausieji, išmintingiausi žmonės, kurie gyvenime vadovaujasi protu, ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišė sidabro. Šie tai pat kilnios prigimties, pasižymintys drąsa ir narsumu. Tai valstybės sargybiniai – karių luomo atstovai. Tretieji savyje turi vario ir geležies. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, jiems skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį visuomenės narių skirstymą galima palyginti su Indijos kastų visuomene. Tačiau skirtumas yra tas, kad Platono sukurtoje visuomenėje žmogaus vietą lemia ne tai kokiame sluoksnyje jis gimė, bet vertinamos jo prigimtinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra aukso, jis priskiriamas aukščiausiajam luomui nesvarbu, kad gimė valstiečių šeimoje. Platonas reikalavo mokant ir auklėjant jaunuolius įžvelgti jų prigimtines savybes.
2. VISUOMENĖS NARIŲ SUSKIRSTYMAS
Valdovams filosofams, tiems kurie nešioja savyje auksą, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Šio luomo atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį laiko didžiausiu visuomenės blogiu. Filosofų būdingiausias bruožas – išmintis. Jie prižiūri valstybės darną ir tvarką, seka jaunimo auklėjimą, kad jis augtų harmoningas ir sveikas. Filosofai neturi savo asmeninės nuosavybės, jų asmeniniai interesai ignoruojami arba pateisinami tik tiek, kiek netrukdo valdyti valstybės. Sargybiniai, Platono nuomone, taip pat protingi ir narsūs žmonės. Jų gyvenimas grįstas solidarumo, narsumo, lygybės principais. Pagrindinė jų užduotis ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. Tai sunkus specialios patirties ir pasirengimo reikalaujantis darbas, tad šio luomo atstovai stebimi bei auklėjami nuo mažų dienų. Tik sugebėjęs įveikti visus sunkumus ir atsispirti pagundoms, žmogus taps geru sargybiniu. Šio luomo atstovams taip pat draudžiama turėti privatinę nuosavybę. Sargybiniai, vyrai bei moterys, privalo gyventi stovyklose, auginti bendrus vaikus. Negalima jokia prabanga, nes tai skatina nedorą elgesį. Gausiausias luomas – gamintojų. Jį sudaro valstiečiai, amatininkai, pirkliai ir t.t. Platono požiūriu tai žemiausias luomas. Gamintojai ne vergai, jie taip pat valstybės piliečiai. Galima teigti, kad tai daugiausiai laisvės turintys piliečiai. Jie naudingi valstybei be jų negalėtų egzistuoti kiti du luomai.
3. ŽMONĖS IR JŲ KASDIENYBĖ IDEALIOJE VALSTYBĖJE
Moterys ir vyrai “idealioje valstybėje” turi lygias teisias ir galimybes. Nors moteris yra fiziškaiSilpnesnė, ji kaip ir vyras gali dalyvauti visuose reikaluose. Moterys kurios patenka į sargybiniųluomą gauna tą patį auklėjimą bei išsilavinimą kaip ir vyrai. Moters ir vyro ryšį, tai yra santuoką,turi prižiūrėti filosofai. Jų uždavinys, kad geriausieji jungtųsi su geriausiais, o blogiausieji su
blogiausiais. Išsaugojami ir toliau auklėjami tik vaikai gimę nuo geriausių tėvų. Nurodomas netgitinkamiausias laikas pratęsti giminę: moterims nuo 20 iki 45, vyrams nuo 30 metų. Praėjus šiamamžiui nevalia gimdyti vaikų. Platonas taip pat pabrėžia, kad svarbu vengti kraujomaišos. Vaikųauklėjime svarbu pabrėžti tiek sielos, tiek kūno grožį. Žmogus turi būti harmoningas. Platonas propaguoja susilaikymą nuo kūniškų malonumų. Vertina saikingumą, vidutinįgyvenimo lygį, ir kritikuoja skurdą bei turtą. Jo nuomone tai blogai veikia valstybės ekonomikąturtas išugdo tinginystę, o skurdas veda prie nusikaltimų. Žmonės privalo saikingai maitintis beiugdyti fizinę ištvermę. Įdomus Platono požiūris į ligonines ir teismus. Jis mano, kad jų neturėtų būti pernelyg daug.Tai jog žmonėms reikia teismų byloja apie didelį nusikalstamumą, o ligoninių gausa apie tai,kad žmonės nesugeba tinkamai rūpintis savo kūnu, blogai maitinasi ir nėra fiziškai aktyvūs.Sergantys žmonės nėra naudingi valstybei, nes negali dirbti. Platonas teigia, kad tas kuriambus lemta pasveikti pasveiks ir be gydytojų pagalbos. Verta gydyti tik tam tikrus susirgimus,kurie yra greitai ir lengvai pagydomi. Daugiausia tai karo metu padaryti sužeidimai. Pernelygdidelis rūpinimasis savo kūnu trukdo mokytis, mąstyti, užsiimti kitais reikšmingais dalykais.Sprendžiant tai kas vertas gydymo, kas ne turtinė padėtis neturi įtakos.4. NUOSAVYBĖ IR ŠEIMA
Platonas savo teorijoje iškelia šeimos panaikinimo ádëją . Ji pasireiškia dviem formomis: 1) valdovams yra draudžiama turėti privatinę nuosavybę; jie turi gyventi bendrai, kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. 2) Tai pastovių monogamiðkø ryðiø uždraudimas ir jø pakeitimas suporavimu, kurá valdovai reguliuoja savo nuoþiûra, kad gimtø kuo sveikesni palikuonys, taèiau visa tai taikoma tik sargybiniø klasei, tai yra kariams ir valdovams, tuo tarpu amatininkams paliekama jø teisë á ðeimà, nuosavybæ. Tik èia neaiðkus perëjimas ið þemesnio luomo á aukðtesná. Platonas nieko nekalba apie vergus nes juos paprasèiausiai laikë nesvarbiais.
Platonas buvo tvirtai įsitikinęs, jog gerovë praþûtingai veikianti valdymą, tad nematë kito kelio blogiui paðalinti, kaip paðalinti paèià gerovæ – bent kariø ir valdovø atþvilgiu. Iðgydyti valdovø godumà galima tiktai atëmus ið jø bet kokias teises á privatinæ nuosavybæ. Iðtikimybë pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais. Tà patá galima pasakyti ir apie santuokà, nes ðeimyniná prieraiðumà, susiejantá tam tikrus, jis laiko kitu stipriu valstybës varþovu kovoje dël valdovø iðtikimybës.Siūlydamas panaikinti santuoką jis netiesiogiai kritikavo moterø padëtá Atënuose, kur jø funkcijos apsiribojo namø prieþiûra ir vaikų auginimu. Platonas buvo isitikinæs, kad daugelis moterø ne prasèiau uþ vyrus gali dalyvauti politiniuose ar net kariniuose reikaluose, o tam reikia jos bûtø tinkamai auklëjamos ir atleistos nuo grynai naminiø pareigø.Didþiausià reikðmæ savo valstybėje Platonas teikë ne á nuosavybës ir ðeimos panaikinimà, o á auklëjimà. Auklëjimas – tai pozityvus bûdas, kuriuo valdovas gali formuoti þmogaus prigimtá darniai valstybei kurti reikalinga linkme. Platonas mano, kad valstybë visø pirma yra auklëjamoji institucija. Sukûrus gerà auklëjimo sistemà, galima patobulinti beveik viskà; auklëjimà apleidus kitos valstybës pastangos bus maþai veiksmingos. Valstybë turi pati pasirûpinti reikiamomis priemonëmis ir þiûrëti, kad pilieèiai gautu toká iðsilavinimà, kokio jiems reikia, ir kad jis derintusi su valstybës darna ir gerove. Todël iðkeliama valstybës kontroliuojamo privataus auklëjimo idëja. Ði privataus auklëjimo sistema susideda ið dviejø daliø: pradinio auklëjimo besibaigianèio karine tarnyba ir aukðtojo mokslo skirto paruoðti bûsimoms valdanèioms klasëms. Platonas norëjo kad nebûtø jokiø lengvatø nei vyrams nei moterims, jie turëtø bûti lavinami vienodai ir kad moterys turëtø tas paèias teises kaip ir vyrai. Jis neagitavo uþ moterø teises, o tik norëjo kad valstybë panaudotø visà prigimtiniø gabumø potencialà. Svarbus auklëjimo bruoþas buvo tai, kad jis buvo skirtas pilietiðkumo ugdymui. 5. TEISINGUMASValstybës teorijos “Valstybëje” kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas – tai sàsaja, jungianti visuomenæ, kurioje kiekvienas individas yra susiradæs darbà visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir iðsilavinimà. Teisingumas – tai visuomeninë ir asmeninë dorybë. Þmogui nieko nëra geriaus, kaip turëti darbà ir já tinkamai atlikti; visuomenei savo ruoþtu geriausia, kad kiekvienas uþimtø tokià vietà, kokios jis yra vertas. Ðitaip “Valstybëje” plëtojamas teisingumo apibrëþimas. Valstybë suteikia savo pilieèiams ne tik laisvæ ir apsaugà, bet ir kas svarbiausia gyvenimà – visas galimybes visuomeniniams mainams, dël kuriø atsiranda civilizuoto bûvio bûtiniausi daiktai ir patogumai. Darbo pasidalijimas ir specializacija sudaro salygas visuomeniniam bendradarbiavimui, o filosofo karaliaus uþduotis viskà kuo naudingiau suderinti. Kadangi þmogaus prigimèiai yra bûdingas visuomeniðkumas, tai didþiausia nauda valstybei yra ir didþiausia nauda jos pilieèiams.
IŠVADOS
Platonas savo utopinės valstybės projektą kūrė graikams, galvodamas apie nedidelės apimties miestą – valstybę. Tačiau savo idėjų jam nepavyko įgyvendinti.vergoviniai Graikijai dar buvo labai toli iki to, kad jos gyvenimą būtų galima tvarkyti moksliškai. Platonas kurdamas valstybės teoriją neatsižvelgė į ekonominę šalies situaciją. Jam svarbu buvo protas, kuriuo vadovaujantis reikia valdyti šalį. Vis gi tokia valdymo forma leidžia klestėtidespotizmui, subjektyviam valdymui, suvaržoma piliečių iniciatyva. Platono “Valstybėje” galima įžvelgti daug totalitarizmo bruožų. Diegiamos tokios nuostatos kaip prievartinis žmonių rasės gerinimas, geriausius poruojant su geriausiais, žmonės lyginami su veislinių galvijų veisimu. Neigiamai žiūrima į menininkus, kurie slopina valstybės dvasę. Viskas pajungiama bendram tikslui, bendrai gerovei. Ši “tobulos valstybės” teorija daugelio laikoma utopija,tačiau patį Platoną tai mažai domino, jis net nesirūpino plano detalėmis. Jam svarbiausias buvo žmogus. Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus dorus piliečius. Jam rūpėjo žmonių charakterio grožis, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija. Todėl ir visuomenės auklėjime lememą vaidmenį turi gėrio ir grožio idėjų supratimas ir sekimas jomis. Jos turėtų suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms ir sušvelninti stipriąsias ar pernelyg ūmias. Platonas politiką glaudžiai siejo su morale.
LITERATŪRA
1. Platonas “Valstybė”, Vilnius, 20002. “Filosofijos istorijos chrestomatija”, Vilnius, 19773. www. tingiu. lt