Moters padėtis Vakarų krikščioniškoje ir Islamiškoje civilizacijoje

Turinys

MOTERS VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 2
ISTORINĖ MOTERS PADĖTIS EUROPIETIŠKOJE CIVILIZACIJOJE VISUOMENĖJE 2
KRIKŠČIONIŠKOSIOS RELIGIJOS ĮTAKA MOTERS PADĖČIAI 3
ISLAMO DEKLARUOJAMA MOTERS PADĖTIS 6
IŠVADOS – DABARTINĖ MOTERS PADĖTIS KRIKŠČIONIŠKOJE IR MUSULMONIŠKOJE VISUOMENĖJE IR PERSPEKTYVOS............8
INFORMACIJOS ŠALTINIAI 9

Moters vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Šiais laikais ypač aktuali tema – moterų teisės ir padėtis visuomenėje. Dėka ilgalaikių moterų teisių gynėjų pastangų padėtis visuomenėje yra gerokai palankesnė moterų atžvilgiu, nei kelis šimtmečius atgal. Šiuolaikinėje krikščioniškoje visuomenėje moters padėtis neišskiriama kaip prastesnė nei vyrų, įstatymai daugumoje valstybių deklaruoja lyčių lygiateisiškumą ir netgi numato bausmes už diskriminavimą dėl lyties. Paažvelgus į moterų padėties krikščioniškoje visuomenėje raidą galima pastebėti ženklius teigiamus poslinkius, nors jie ne tokie akivaizdūs islamiškoje pasaulio dalyje. Šiame darbe bus nagrinėjama moters padėties visuomenėje evoliucija, kokia buvo istorinė situacija, kaip padėtis buvo įtakojama religijos, kokia dabartinė padėtis ir kokios įmanomos perspektyvos.

Istorinė moters padėtis Europietiškoje civilizacijoje visuomenėje

Galima teigti, kad moters padėtis šeimoje ir visuomenėje evoliucionavo iš gamtos, tai yra tarp gyvūnų susiklosčiusių santykių, kur patinas – šeimos galva, o patelės pagrindinės funkcijos – jauniklių bei guolio priežiūra. Pirmykštėje visuomenėje situacija nedaug teepasikeitė – vyrai, dėl savo geresnių fizinių duomenų buvo medžiotojais ir dažnai išvykdavo į medžioklę į tolimesnes žemes, o moterys būdavo arčiau namų, prižiūrėdavo vaikus, tvarkydavo namus. Tačiau to negalima pavadinti diskriminavimu, tai greičiau funkcijų pasiskirstymas. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o

gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų inndėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro.1
Pradėjus namų ūkyje plėtoti sodininkystę būtent moterims buvo patikėta sodų priežūra bei šeimos aprūpinimo maistu fubkcija, tuo tarpų vyrai didesnę laiko dalį praleisdavo toliau nuo namų. Taigi šioje stadijoje jau galima įžvelgti vyrų bei moterų diferencijavimą, priklausomai nuo lyties buvo paskirstytos funkcijos bendruomenėje. Po to kai buvo pradėti jaukinti gyvūliai ir išrastas plūgas pati tuometinė bendruomenė evoliucionavo iš medžioklės ir sodininkystės bendruomenės į
žemdirbystes bendruomenę. Kadangi vyrai buvo fiziškai pajėgesni už moteris – jiems buvo paskirtas gyvulių priežiūros bei panaudojimo žemdirbystės darbams vaidmuo. Šioje stadijoje vyrai atliko žymesnį indėlį aprūpinant šeima maistu.
Prasidėjus technologinei evoliucijai ir industrializacijai, kai darbui buvo pradėtos naudoti gamybos priemonės moterys tapo labiau ekonomiškai priklausomos nuo vyrų. Joms buvo priskirtas vaikų gimdytojų ir augintojų, taip pat maisto gamintojų bei namų prižiūrėtojų vaidmuo. Vyrai tapo gamybos priemonių “valdytojais” ir moterys nebuvo prileidžiamos prie jų. Moterys vis labiau buvo darėsi priklausomos nuo vyrų ekonominiu aspektu. Kažkiek moterų padetis pasikeitė pradėjus plisti amatininkystei, kai darbo procese dalyvavo ne tik vyrai ir moterys, bet ir vaikai. Besivystant pramonei moterų dalyvavimas gamybos procese augo, jos dalyvavo tekstilės gamybos procese, tačiau šis darbas ne kiek nepagerino jų padėties, nes taip moterys buvo išnaudojamos ir jų teisės tik dar labiau sumenkėjo. Būtent tada ir buvo išleistas traktatas Moterų teisių gynimas (1792).
Krikščioniškosios religijos įtaka moters padėčiai
Ankstyvosiose visuomenės moterys buvo išskirtos ir apdovanotos pirminėmis religinėmis pareigomis. Moterims buvo suteiktos akivaizdžios giminės pratesimo pareigos, tai ypač buvo juntama tose visuomenėse, kur ne taip sureikšmintas vyro vaidmuo reprodukcijos procese – tai buvo suvokiama kaip šalutinis pastojimo ir gimdymo procesų elementas.
Medžiotojams ir rinkėjams atradus sodininkystę, ir vis didesnę reikšmę įgaunant produktų auginimui bei so
odininkystei,deivės dar išlaikė reikšmingą vietą religinėse sistemose. Atrodo, tai susiję su faktu, jog būtent moterys daugumoje visuomenių buvo pagrindinės sodininkės. Tačiau pamažu dauguma moteriškų dievybių tapo žmonomis, padėjėjomis arba tam tikrų atskirų funkcijų globėjomis, o pagrindiniais dievais palaipsniui tapo vyrai: Ra Egipte, Elijas ir Belas Sirijoje, Jahvė Izraelyje, Dzeusas Graikijoje.
Šiuo periodu, vyrų religiniai vaidmenys pradėjo augti, o moterų – mažėti. Tai yra, nors teigiamas tiek moteriškų dievybių, tiek paprastų moterų – religinių bendruomenių narių vaidmuo išliko, požiūris į moteris ir religiją tapo gana dviprasmiškas.
Pradėjus tvirtėti pagrindinėms šių laikų doktrinoms, moterims buvo priskirtas gundytojų ir perdetai seksualiai ištroškusių butybių vaidmuo. Moterys buvo suvokiamos kaip žemesnės, nei vyrai, ir nuo jų priklausomos; joms prieinamos religinės veiklos buvo žemesnio, dažniausiai patarnavimo pobūdžio. Iki šių dienų žydų ortodoksų vyrai kalba rytinę maldą: “Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, Visatos valdove, kad nesukūrei manęs moterimi”. Žydų moterims tradiciškai neleidžiama studijuoti šventosios Toros ir net mokytis hebrajų kalbos; moterys nedalyvauja minijanoje (dešimties vyrų kvorume, atliekančiame visuomenines religines paslaugas), negali viešai skaityti Toros, o sinagogoje sėdi specialioje vietoje, atskirtos nuo vyrų.
Krikščionybė, kuri remiasi žydų religija, atskleidžia ilgą moterų, kaip antrinių būtybių, istoriją. Bibliniais laikais Šv. Paulius suformulavo nuostatą, kuri išliko devyniolika amžių: “Moteris turi būti mokinė, klausanti tyliai ir su deramu nu
uolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, ir moteris neturi vadovauti vyrui; ji turi būti tyli. Nes pirmas buvo sukurtas Adomas, o po to Ieva; ir ne Adomas nusidėjo; tai moteris, pasidavusi apgavystei, įpuolė į nuodėmę.”. Būtent ši pagrindinė dogma buvo neginčyjama šimtmečius ir pasitarnavo moters antrarūšiam vaidmeniui šeimoje ir visuomenėje.
“Pagrindinės ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos idėjos, išlikę visoje jos istorijoje, yra šios:
1. Abiejų lyčių asmenims geriausia yra celibatas, susilaikymas ir mergystė.
2. Jei seksualinis susilaikymas neįmanomas, troškimai turi būti patenkinti tik santuokoje ir tik su tikslu susilaukti palikuonių.
3. Moterys gundo ir suvedžioja; jos menkesnės, nei vyrai, tačiau savo seksualinio patrauklumo bei klastos dėka nusitempia žemyn ir jį.
4. Moterys, kaip žemesnės už vyrus, turi likti religinių veiklų užnugaryje.
5. Moterys, kurios nori užsiimti religine veikla, gali įsijungti į specialias tam tikslui įkurtas religines institucijas. Laikydamosi celibato, jos gali priartėti prie Dievo, tuo suteikdamos naudą tiek sau, tiek aplinkiniams vyrams, kadangi pasitraukia iš sąveikos, galinčios lemti Dievo nustatyto moralinio kodekso pažeidimą.
6. Vadovavimas ir sprendimų priėmimas priklauso vyrams.
7. Pamokslavimai ir raštų interpretavimas priklauso vyrams.”2

Tačiau negalima teigti, kad istoriškai Krikščionybė sąlygojo antrarūšį moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Vienas iš lygių teisių pažiūrų atstovų – Jėzus Kristus. Priešingai nei jo pasekėjai, Jėzus nesureikšmino skirtumo tarp vyrų ir moterų. Stebuklai aprašyti biblijoje vyko tiek dalyvaujant vyrams, tiek moterims. Ypač buvo pabrėžiamas moterų tikėjimas dievu ir pamaldumas. Jėzus netgi sulaužė Šabo taisykles tam, kad padėtų moterims ir netgi ignoravo visuomenėje priimtus tabu bendraudamas su samariete. Bendraujant su žmonėmis Jėzus nediferencijavo individų pagal priklausomybę vienai ar kitai lyčiai, jis bendravo su tais, kuriems buvo reikalinga jo pagalba. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į kitą faktą – nors Jėzus ir turėjo artimų draugų moterų, nė viena iš jų nebuvo tarp jo pasekėjų – dvylikos apaštalų.
Trys pagrindinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – turi semitines ištakas. Ir musulmonų šventasis raštas Koranas, ir Senasis Testamentas parašyti giminingomis semitų kalbomis. Vienas iš Senajame Testamente pavartotų žodžių, reiškiančių “Dievas”, turi tą pačią šaknį kaip ir musulmonų Alachas. (Žodis “allah” ir reiškia “dievas”.), taigi atsižvelgiant į tai galima daryti išvadas, kad kuriantis religijoms iš nors ir tolimai, bet visgi giminingų ištakų jos atsinešė ir savotiškas “tradicijas” susijusias su moterų padėtimi visuomenėje ir šeimoje.
Reiktų paminėti tą faktą, kad vienas iš krikščioniškųjų kovotojų už moterų teises ir didesnį indėlį įnešusių dvasininkų buvo už Martinas Liuteris, protestantizmo pradininkas. Būtent protestantizmas suteikė moterims teisę būti dvasininkėmis, lygiomis teisėmis su vyrais. Iki to laiko krikščioniškoje pasaulio dalyje nebuvo moterų dvasininkių, galėjusių atlikti šventuosius sakramentus, skaityti pamokslus. Būtent šis faktas prieštaravo iki tų laikų nustatytai ir Šv. Pauliaus uždeklaruotai nuostatai apie tai, kad moteris, turi būti tik nuolanki klausytoja ir niekada negali būti mokytoja.
Būtent protestantiškose visuomenėse moterys lengviau kovojo už lygias teises su vyrais ir jų pastangos rezultatus atnešė anksčiau. Laikui bėgant protestantiškųjų visuomenių pasiekimus perėmė ir katalikiškos visuomenės. Vienas iš protestantiškųjų visuomenės laimėjimų yra tai, kad būtent Šveicarijoje pirmoje krikščioniškoje valstybėje moterims buvo suteikta balsavimo teisė.

Islamo deklaruojama moters padėtis

Musulmonų šventasis raštas Koranas moters padėčiai visuomenėje suteikia dviprasmiškumo. Jame deklaruojamos tiesos, kurios lyg ir suteikia lygias teises tiek moterims tiek vyrams.
Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Dievas apie šią lygią partnerystę žmonijos įstatyme sako: “O, žmonija! Iš tiesų, mes sukūrėme tave iš vienintelių (poros) vyro ir moters, ir sukūrėme tautas ir gentis, kad jūs susipažintumėte vienas su kitu”. (Koranas, 49:13; 4:1).3 Tačiau atsižvelgiant į šį teiginį visgi galima būtų suabejoti dėl lygios partnerystės sąjungoje su vyru. Kad ir tas faktas, kad vyrams musulmonų religijoje suteikiama teisė į daugpatystę – santuoką su daugiau nei viena moterimi. Vienos moters santuoka su daugiau nei vienu vyru neįmanoma, ir tai ant tiek senai nusistovėjusi dogma, kad dėl jos kvestionavimo net nekyla jokių minčių. Musulmoniškose šeimose vyras – šeimos galva, jos išlaikytojas, o moteris – vaikų gimdytoja, augintoja, namų prižiūrėtoja. Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse (Koranas31:14-15; 46:15). Pranašas pripažino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija. Jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje už šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė. Tačiau šiuose teiginiuose deklaruojamos moterų teisės griežtai apibrėžia moters socialinę padėtį. Vyras – šeimos pajamų šaltinis, o moteris, žmona – kaip silpnesnė būtybė – namų šeimininkė ir išlaikytinė. Iš vienos pusės šiame moters padėties apibrėžime galima įžvelgti diktatorišką moters valdymą, iš kitos pusės – Islamas moteriai suteikia daugiau “socialinių garantijų”, nei krikščionybė, kur nėra akivaizdžių įpareigojimų vyrams besąlygiškai remti savo šeimą. Taigi šioje musulmonų moterims religijos daugiau suteikta “garantijų”, o krikščionėms – teisių veikti. Korane uždeklaruotas įpareigojimas vyrams rūpintis savo šeimomis ir griežtesnis šių normų laikymasis turbūt suvaidino ir teigiamą rolę kalbant apie šeimų stabilumą ir skyrybų skaičių, kuris musulmoniškoje visuomenėje minimalus.
Priešingai nei Judaizme Islame traktuojamas moterų ir vyrų išskirstymas į skirtingas vietas maldos namuose. Judaizme moteris traktuojama kaip kitokia būtybė nei vyras, netgi antrarūšė, dėl to jai ne vieta šalia vyro maldos metu. Tuo tarpu tai, kad moteris maldos metu stovi už vyro, visiškai nereiškia, kad ji yra žemiau jo. Eilių išsidėstymo tvarka pamaldų metu nustatyta taip, kad padėtų kiekvienam susikoncentruoti savo meditacijoje. Tai labai svarbu, kadangi musulmoniškos maldos – tai ne tik psalmių ir giesmių giedojimas. Jose yra veiksmai, judesiai, stovėjimas, lankstymasis, kritimas ant kelių ir kt. Todėl, jei vyrai susimaišo su moterimis tose pačiose eilėse, tai gali trukdyti ir nukreipti dėmesį. Tada mintys gali būti užimtos kažkuo labai nutolusiu nuo maldos ir nukreipti tikintįjį nuo meditacijos. Rezultate bus prarastas maldos tikslas, be to, bus atliktas svetimoterystės įžeidimas žvilgsniu, nes akis – apžiūrinėdama draudžiamus dalykus – gali būti įžeidimo kaltininke taip pat kaip ir širdis. Islamas nurodė eilių tvarką taip, kad pirmose eilėse stovi vyrai, už jų – vaikai, o moterys – už vaikų. Bet kas, kas nors kiek pažįstamas su musulmoniškų maldų kilme ir paskirtimi, gali lengvai suprasti visą tokios tvarkos išmintį. Šioje tvarkoje galima įžvelgti ir logiškumo, atsiribojant nuo diskriminacijos.
Musulmonų moterys neatsiejamai asocijuojasi su čadra – galvos uždangalu slepiančiu veidą. . Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi slėpti nuo svetimų vyrų savo veidą, jį gali pamatyti tik šeimos nariai, tėvas, motina, broliai, seserys ir vyras. Tai savotiškas moters diskriminavimas, siekiant išvengti svetimoteriavimo, tačiau niekada nebuvo paminėta tai, kad vyrai turėtų slėpti savo veidus nuo kitų moterų. Grįžtame prie tos pačios dogmos, kuri buvo sutikta Judaizme, krikščionybėje, kad moteris tai gundytoja ir priežastis nuodėmei.Anot musulmonų ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar gestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę dėl jos padorumo
Išvados – dabartinė moters padėtis krikščioniškoje ir musulmoniškoje visuomenėje ir perspektyvos

Kalbant apie moters padėtį dabartinėje krikščioniškoje visuomenėje pabrėžtinas faktas, kad daugiausiai teisių išsikovojo moterys gyvenančios protestantiškose krikščioniškose šalyse. Pabrėžtinas Šiaurės Europos moterų padėties visuomenėje pavyzdys, kur feministinis judėjimas yra gan stiprus ir visuomenė nėra prisirišusi prie nusistovėjusių senų dogmų, kurios dažnai neatitinka šių dienų realybės. Šiose visuomenėse priimtinos reformos, kurios dažnai paremtos sveika logika ir lygiateisiškumo principu. Tuo tarpu katalikiškoje dalyje šios lygiateisiškumo reformos ateina truputi vėliau. Tėvo kaip šeimos galvos kultas šiose šalyse stipresnis. Moterų lygiateisiškumas grindžiamas ne tik nerašytomis visuomenės normomis, bet ir įstatymais, kurie pabrėžia lyčių lygiateisiškumą ir numato bausmes už lyčių diskriminaciją.
Vertinant musulmonų pasaulio moterų padėtį galima įžvelgti taipogi teigiamų moterų atžvilgiu pokyčių – tai neatsiejama globalizacijos proceso dalis. Netgi musulmoniškosios visuomenės laikui bėgant tampa vis atviresnės bendravimui kitų kultūrų atstovais ilgainiui atsisakant tam tikrų griežtų moteris diskriminuojančių normų. Tam turi įtakos ir paskutinio meto politiniai įvykiai musulmoniškuose kraštuose – Afganistane, Irake. Po šių įvykiu moterys įgijo daugiau teisių ir laisvių. Tikėtina, kad šis procesas netgi tokiuose konservatyviuose kraštuose įgys pagreitį ir moterys nebus diskriminuojamos.

Pabrėžtina, kad tiek musulmoniškoje tiek krikščioniškoje visuomenėje moters padėtis evoliucionavo į gerokai palankesnę padėtį moterims nei besiformuojant šioms religijoms.

Informacijos šaltiniai

Internetas:

1. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr4/motreligija.asp
2. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr2/religija.asp

3. http://www.angelfire.com/stars3/zemyna/dialogas.htm

4. http://www.islamas.lt
5. http://lygus.lt/mic2/w&minlithuania/liet/istorija.html

Leave a Comment