Sociologijos metodo taisyklės”,

E.Durkheim
“Sociologijos metodo taisyklės”, Giddens A.Durkheimas
ir
Z.Norkus “Markso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai”, Z.Norkus “Racionalizmo sociologija”, Z.Norkus “Trečiasis M.Weberio prasivežimas”

Savarankiškas darbas

Turinys

Socialinio fakto samprata
Socialinių faktų stebėjimo ypatybės
Normalaus ir patologinio išsiskyrimo ypatybės
Socialinių tipų sudarymas
Socialinių tipų aiškinimas
Metodų naudojamų įrodymams ypatybės

Socialinio pažinimo metodologijos ištakos
“Idealiųjų tipų” koncepcija
Supratimo problema
Socialinio veiksmo tipai
Suprantančioji sociologija

Socialinio fakto samprata

Sąvoka socialinis faktas vartojama apibūdinti visiems visuomenėje vykstantiems reiškiniams, jei tik jie atspindi kokį nors bendrą socialinį interesą. Socialiniam faktui būdingos specifinės savybės pasireiškiančios veikimo, jautimo ir mąstymo būdais pasižyminčiais prievartine jėėga, dėl šios jėgos poveikio ilgainiui šie būdai įsigali žmogaus viduje. Šie veikimo ir mąstymo būdai vadinami socialiniais. Socialinis faktas tai sociologijos tyrinėjama sritis, kuri neįeina į jokią kitą įvardytą faktų kategoriją.
Socialinį faktą galima išskirti pagal šiuos požymius 1) prievartinis poveikis, kurį šis faktas daro individualioms sąmonėms, 2) išoriškumas individualių sąmonių atžvilgiu. Taip pat, kaip kitą socialinio fakto apibūdinimą galima išskirti nepriklausomumą jo individualių apraiškų atžvilgiu. Šis apibūdinimas taikomas nusistovėjusiems papročiams ir socialinėms srovėms. Socialiniam faktui būdingas visuotinis plitimas. Socialinis faktas yra veiksmų viisuma ar pavienis, nusistovėjęs arba ne veikimo būdas galintis individui daryti išorinę prievartą. Taip pat šis reiškinys gali būti išplitęs konkrečioje visuomenėje ir gyvuoti savarankiškai ir nepriklausyti nuo individualių pasireiškimų.

Socialinių faktų stebėjimo ypatybės

Autorius pabrėžia, kad pagrindinė taisyklė apie socialinius faktus &#

#8211; jie laikytini daiktais. Kiekvienam mokslui būdinga ideologinė fazė mokslo vystymosi pradžioje. Šioje fazėje mokslas vystosi ir vietoje daiktų išaiškinimo sudaro pirmines praktines sąvokas. Pastebėta, kad ši stadija sociologijoje trunka ilgiau nei kituose moksluose. Sociologijos tyrinėtojas – Anglijos sociologijos mokyklos įkurėjas H. Spencer’is domėjosi anglų ekonomistų darbais: Maltis’u ir Smith’u. Spencer’is vienas iš pirmųjų panaudoja laisvės principą -tiek kiek nepažeidžia kito žmogaus laisvės). Jis yra liberalių pažiūrų žmogus. Jis pasisakė už sveiką konkurenciją, prieš socialinę paramą. Jis į visuomenės nelygybę žiūrėjo kaip į normalų reiškinį. Jis rėmėsi A.Comte, sudariusio mokslų hierarchiją, kurios viršuje sociologija, mintimis bei pozicija ir kūrė savo koncepciją – evoliucinę organinę paradigmą. Taigi faktai paimti iš A. Comte, H.Spencer’io sociologijos, iš dabartinės etikos ir politines ekonomijos įrodo, kad ši stadija dar nepereita. Įvvardijamos kelios priežastys dėl, kurių ši ideologijos stadija turėtų būti pereita – pirma tai, kad socialiniai faktai turėtų būti tiriami kaip daiktai, nes jie pagrindiniai ir tiesioginiai mokslo duomenys, o antra tai, kad visiems socialiniams faktams būdingos daikto savybės. Pasitaiko ir klaidų, kurios atsiranda kai nepaisoma ši taisyklė neteisingai taikoma arba kai jos nepaisoma. Viena iš jų – Garofalas ir jo pateiktas nusikaltimo apibrėžimas, paplitusi klaida neigianti moralės buvimo žemesnio išsivystymo pakopos visuomenėje, taip pat Spencer’is ir jo sukurta evoliucijos teorija.

Normalaus ir

r patologinio išskyrimo ypatybės

Kai kuriais atžvilgiais pagal aukščiau išdėstytas taisykles painiojamos dvi faktų grupės – vieni normalūs, kiti – patologiniai reiškiniai. Teorinė ir praktinė to skyrimo nauda -tai būtina mokslui tam, kad padėtų valdyti elgseną. Įprastų kriterijų nagrinėjimas: skausmas nėra skiriamasis ligos požymis, nes šį požymį turi ir sveikata, tas pats pasakyta ir apie tikimybę išgyventi, nes ji sumažėja dėl normalių gyvenimo reiškinių (senatvė, gimdymas), o ne būtinai dėl ligos. Be to, šis kriterijus dažniausiai netaikytinas, ypač sociologijoje. Liga skiriama nuo sveikatos kaip normalus nuo nenormalaus. Vidutinis arba specifinis tipas. Būtina atkreipti dėmesį į amžių nustatant ar faktas yra normalus ar ne. Nenormalu- tai atsitiktinis reiškinys, nenormalumas paprastai laikomas žemesne būkle.

Socialinių tipų sudarymas

Socialiniai faktai būna normalus ar nenormalus, taigi dėl šios priežasties tik tam tikrai apibrėžtai socialinei rūšiai galime teigti jog viena socialinė šaka skirta šių rūšių sudarymui ir klasifikavimui. Pradžioje gali atrodyti, kad nėra jokio kitokio būdo vien tiktai tirti atskirai kiekvieną visuomenę, tyrimo eigą surašyti į monografiją, po to jas palyginti, pažiūrėti kuo jos sutampa, kuo skiriasi, po to suskirstyti į tautas, į panašias ir skirtingas grupes. Šis metodas tinka stebėjimu paremtam mokslui. Geresnis metodas yra skirti visuomenes pagal jų sandaros laipsnį. Paprastas visuomenės apibrėžimas yra orda. Orda – socialinis agregatas, kuriame nėra ir niekada ne

ebuvo jokio kito elementaresnio agregato, bet kuris tiesiogiai susiskirsto į individus. Pradedant nuo visuomenių klasifikavimo pagal jų struktūros sudėtingumo laipsnį. Pagrindu imdami paprastą visuomenę su vieninteliu segmentu, šių klasių viduje būtina išskirti atmainų įvairybę pagal tai, kaip vyksta ar nevyksta visiškas pradinių segmentų susiliejimas.

Socialinių tipų aiškinimas (schema)

Socialinių rūšių sudarymas – tai būdas grupuoti socialinius faktus supaprastinant jų aiškinimą, o socialinė morfologija, tai gilinimasis į mokslo dalį.
Įprastų aiškinimų finalistinis pobūdis. Fakto naudingumas nepaaiškina jo gyvavimo. Dviejų klausimų dvylipumas, būtinumas tirti veiksmingas socialinių tipų priežastis. Veiksminga priežastis turi būti apibrėžiama nepriklausomai nuo funkcijos.
Psichologinis įprastai taikomo metodo pobūdis. Šis metodas pagrįstas socialinio fakto prigimties nepripažinimu. Socialiniai faktai tegali būti aiškinami tik socialiniais faktais. Psichiniai faktai sudaro neapibrėžtą materiją kiti, to pat teiginio įrodymai: 1- socialinių faktų savarankiškumas etinio faktoriaus , susijusio su organine ir psichine sritimi, atžvilgiu. 2-socialinė evoliucija, nepaaiškinama grynai socialinėmis priežastimis. 3- didžiausia socialinės morfologijos faktų svarba sociologiniuose aiškinimuose: vidinė aplinka- kiekvieno bent kiek reikšmingesnio socialinio proceso šaltinis. Vyraujantis elementas žmogaus vaidmuo šioje aplinkoje. Sociologijos uždavinys rasti tos aplinkos savybes, kurios labiausiai veikia socialinius reiškinius. Socialines aplinkos sąvokos svarba. –ją atmetus, sociologija negali nustatyti priežastingu,mo santykių, tik sekos santykius. Suvoktas socialinis gyvenimas priklauso nuo vidinių priežasčių.4- Bendras šios sociologinės koncepcijos pobūdis. Psichines ir sociologinis ryšys yra na

atūralus ir sintetinis.

Metodų naudojamų įrodymams ypatybės

Įrodymo metodas sociologijoje yra lyginamasis metodas arba netiesioginis. Šio metodo principas – tą pačią pasekmę atitinka ta pati priežastis. Geriausias sociologijoje būdas, tarp įvairiausių lyginamojo metodo taikymo būdų yra gretimųjų pokyčio metodas. Jo pranašumai: jis laiko priežastinį ryšį suvokiamų iš vidaus, jis leidžia panaudoti daug griežčiau ir kritiškiau atrinktus duomenis.
Sociologija nepaisant vienintelio metodo taikymo dėl pokyčio gausos nėra menkesnė už kitus mokslus, nes yra įvairūs tų grupių sudarymo būdai. Tai kai išeinantys į grupes reiškiniai gali būti paimti iš vienintelės visuomenes, kai reikia jas imti iš įvairių, bet tos pačios rūšies visuomenių.
Kito būdo esmė – skirtingų rūšių lyginimas, tai yra lyginamoji sociologija.Šiam mokslui būdingi bruožai – nepriklausomybė nuo bet kurios filosofijos ir praktinių doktrinų, tai pat objektyvumas. Taip pat aptartiems socialiniams faktams būdingas savo specifikos išsaugojimas.

Socialinio pažinimo metodologijos ištakos

Apibendrinsime Makso Vėberio tą kūrybos aspektą, kuris artimiausias filosofijos, suprantančios save kaip bendrąją mokslo metodologiją, problematikai, tai yra socialinio pažinimo metodologijai. M.Vėberio kūryboje galima išskirti du etapus. Pirmasis baigiasi 1898 m., kai dėl ligos visai nutūko jo mokslinė veikla. Čia M.Vėberis – tyrinetojas -empirikas, tipiškas “istorinės mokyklos” politinėje ekonomijoje atstovas.”Istorinė mokykla” atsirado kaip opozicija klaiskinei politinei ekonomijai ir K.Mengerio austriškajai “ribinio naudingumo” mokyklai. Pastaroji politinės ekonomijos uždaviniu laikė universalių žmonių ekonominės veiklos dėsnių atradimą; šis universalumas buvo grindžiamas žmonių psichinės prigimties vienove. Antrasis etapas prasideda M.Vėberiui atnaujinus mokslinį darbą po ligos. Šiame etape, pirma, M.Vėberio empiriniuose tyrinėjimuos išryšskėja centrinė tema – Vakarų kapitalizmo specifika ir genezė. Antra, jis sukuria ir išplėtoja savitą socialinio pažinimo metodologinę konsepciją. M.Vėberio socialinio pažinimo metodologijoje galima išskirti penkias pagrindines dalis:

1. Socialinio pažinimo objektų konstitucijos konsepciją
2. Sąvokų sudarymo konsepciją
3. Aiškinimo konsepciją
4. Supratimo konsepciją
5. Metodologinio individualizmo konsepciją

Pirmosios keturios dalys yra daugiau deskryptivinio pobūdžio, penktoji – normatyvinė.

“Idealiųjų tipų” koncepcija

M.Vėberio socialinio pažinimo metodologijos dalies komponentas – idealiųjų tipų” koncepcija. Analizuojant “idealiųjų tipų” koncepcija, joje galima išskirti du aspektus – loginį ir gnoseologinį. Keldamas pirmąjį M.Vėberis atkreipė dėmesį kad sąvokos, kuriomis operuojama socialiniame pažinime, nėra paprastos rūšinės sąvokos, kurių turinys yra tam tikra savybė, turima individų klasės. Įsižiūrėję kokias sąvokas M.Vėberis vadina “ideliais tipais”galima išskirti tris pagrindinius atvejus.
Pirma, tai sąvokos, kurių turinį sudaro savybės, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis tam tikram konkrečiam “istoriniam individui” arba jų grupei.
Antra, tai sąvokos, kurių turinį sudaro idėjos, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis tam tikroje pasaulėžiūroje , idėjų komplekse.
Trečia, “ideliais tipais” sąvokas, kurių apimtis yra “istorinių individų” sudedamosios dalys. Jeigu rūšinių sąvokų apimtys-objektų klasės, tai “idealiųjų tipų” apimtys – sekos.

Empiriniai objektai yra daugiau ar mažiau panašūs, sudarydami seką pagal to panašumo laipsnį. Empiriniame objekte gali būti ‘sumaišytos” savybės, įeinančios į skirtingų “idealiųjų tipų” turinį. M.Vėberio “idealiųjų tipų” koncepcijoje loginis aspektas mažai išrutuliotas. Norėdamas pabrėžti, kad ne visos socialiniame pažinime vartojamos sąvokos yra rūšines sąvokos, jis visas nerūšines sąvokas vadina “idealiais tipais”. Idealiais tipais reiktų vadinti tik tokias sąvokas, į kurių apimtį įeitų empirinių objektų tarpe nėra tokių, kurie turetų visas įeinančias sąvokos turinį savybes.Jei į sekos, sudarančios sąvokos apimtį, sudėtį įeina objektas ar objektai, turintys visas savybes, įeinančias į sąvokos turinį, tai ta sąvoka galėtų būti vadinama realiu tipu.

Supratimo problema

Reikalaudamas iš socialinio pažinimo suprantančio aiškinimo, suprantamų dėsnių, M.Vėberis įveda į savo metodologij normatyvinį aspektą. Suprasti galima tik atskirų asmenų veiksmus, nes tik atskiro asmens veiksmai turi subjektyvią prasmę, kuri yra aiškinančio supratimo objektas. Teiginiai apie klasių, nacijų, ar kitokių kolektyvinių subjektų interesus, siekius ar norus yra moksliškai netaisyklingi teiginiai, nors jie gali būti pragmatiškai priimtini specialiems tikslams. Sociologijoje tokie teiginiai pavojingi: kai jie suprantami ne perkeltine prasme, bet pažodžiui, sociologo samprotavimai lengvai pavirsta į spekuliacijas. Šių teiginių realus pažintinis trinys išryškėja, bandant juos performuoti į teiginius apie asmneų veiksmus ir jų tipus. M.Vėberis neneigia, kad tokie dalykai, kaip valstybe, klasė, ir t.t, egzistuoja, jis reikalauja juos apibrėžti ir aiškinti asmenų veiksmų ir jų motyvų terminais. Šis reikalavimas sudaro M.Vėberio metodologinio individualizmo koncepsijos branduolį. Jis dar patikslina kad socialinio pažinimo atraminis objektas yra socialiniai veiksmai, tai veiksmai, kurie orentuoti į kitų veiksmus.
Pagrindinis marksistinės visuomenės tyrimo metadologinis principas-socialinius institutus aiškinti ekonominės struktūros ypatybėmis- adekvačiai ‘neišverčiamas” į metodologinio individualizmo kalbą.

Suprantančioji sociologija

Maxo Weberio “prasiveržimais” vienas žymiausių jo darbų žinovų bei interpretatorių Schluchteris vadina du pagrindinius lūžius vokiečių sociologo mokslinėje raidoje.
Pirmąjį “prasiveržimą” Shluchteris sieja su Weberio “kultūros moklsų” metodologijos darbais, kuriuos jis paskelbė 1903-1907 m.
Antru “prasiveržmu” Schluchteris vadina Weberio atradimą, “kas ne vien moderniojo Okcidento ekonomikai, bet ir visai jo kultūrai yra būdingas tam tikras specifiškasis racionalizmas. Šis atradimas Schluchteriui reiškia webriškosios sociologijos sampratos brandą. Šią sampratą jis vadina “ypatinga sociologine tyrimų programa”, “istorine ir teorine suprantančiąja sociologija”. Šioje tyrimų programoje jis išskiria tris elementus|:kultūros mokslų metodologiją, kultūros teoriją, kurioje analizuoja socialinio gyvenimo vertybinių sferų santykius; kultūros istoriją, kurios dėmėsio centre yra moderniosios Okcidento kultūros specifika bei istorinė genezė.Teigiama, kad Weberis savo “materialiuose” sociologiniuose tyrimuose nesivadovauja individualistine metodologija. Kadangi sociologija yra apibrėžta kaip socialinio elgesio supratimas arba interpretacija, atskleidžianti veikejo prasmę arba intenciją, tai didžioji jo darbo dalis nera sociologinė. Weberio “Ekonomika ir visuomenė”;sociologijos yra mokslas, kuris siekia interpretuodamas suprasti socialinę veiklą ir tokiu būdu priežastingai paaiškinti jos eigą ir jos pasekmes. Ginsbergas konstruoja konfceptualinį keblumą, kurį galetumę pavadinti “metodoliginio individualizmo dilema”:jeigu materialūs ar konkretūs Weberio tyrimai gali būti laikomi sociologijos klasika, tai jo pateiktas sociologijos apibrėžimas yra netinkamas. Paskutiniame savo veiklos dešimtmety vokiečiu sociologas pradėjo savo “trečia prasiveržimą”. Jis vedė į sociologinę veiklos teoriją ir liko neužbaigtas. Trečiasis straipsnyje sprendžiamas uždavinys yra šios Weberio veiklos teorijos rekonstrukcija, kritiškai įvertinant tyrinėtojų šioje srityje nuveiktą darbą. “Suprasti” veikėjus, tai reiškia parodyti, ką tam tikri “objektyvūs”, statistiniais paskirstymais aprašomi makrosociologiniai ar kolektyviniai faktai jiems subjektyviai reiškė, sudarydami tam tikras pasirinkimo galimybes arba uždėdami tam tikrus apribojimus. Šito perejimo rezultatas yra tam tikras situacijos vaizdas veikėjų sąmonėse.
Jo istorinių sociologinių tyrimų objektai dažniausiai yra lokalizuoti tolimesnės ar artimesnės praeities visuomenėse, kur dominuoja segmentinės socialinės stratifikacijos tipas.Weberio keliamos problemos yra tokios įdomios dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jų sprendimas, visai atitinkantis individualistinio “agentūrinio” sociologinio aiškinimo idealą, yra sunkiau įgyvendinimas. Jis kelią klausimus, kurie savo mastu ne ką nusileidžia istorijos filosofų diskutuojamiems klausimams.

Būtent grynai tiksliškai racionaliai veiklai Weberis teikė metodinę pirmenybę sociologiniuose aiškinimuose, kurie įgyvendina individualistinį “agentūrinį” idealą.
Pasiūlytos Weberio veiksmo teorijos rekonstrukcijos lyginamais privalumas yra tas, kad ji vienintele gali atsižvelgti į Weberio nurodymus, kad ‘gryni tipai” yra beveik nepasitaikantis atvejis tikrovėje, kur dominuoja mišrūs, pereinami tipai. Weberis teigia, kad “pasirinkimas tarp konkuruojančių ir susiduriančių tikslų bei pasekmių savo ruožtų gali būti vertybiškai racionalūs:tokiu atveju veiksmas yra tiksliškai racionalus tik savo priemonėmis”, tai turima omenyje tipas.
Weberio “trečio prasiveržimo” kryptis pakankamai aiškiai nužymėta jo paliktuose tekstuose. Jo galutinis tikslas yra veiklos teorija, pasižyminti aiškinamaja galia. Tačiau tas tikslas Weberio liko nepasiektas.

literatūra (knygos):
E.Durkheim “Sociologijos metodo taisyklės”, Giddens A.Durkheimas
Z.Norkus “Markso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai”, Z.Norkus “Racionalizmo sociologija”, Z.Norkus “Trečiasis M.Weberio prasivežimas”

Leave a Comment