Monopoline rinka; monopoliniu rinku pvz. ir ypatybes Lietuvos ukyje

TURINYS

Įvadas 4

1. Monopolinės rinkos apibūdinimas. 5
1.1. Grynoji monopolija. 7
1.2. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys. 8
1.3. Pelno maksimizavimas. 9
1.4. Mokesčių poveikis monopolistui. 10
1.5. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis. 11
2. Monopolinės konkurencijos rinka. 12
3. Monopolinių rinkų pavyzdžiai ir ypatybės Lietuvos ūkyje. 13ĮVADAS
„Monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų pardavėjas.“
Monopolija – tai tokia rinka, kai yra tik vienas produkto ar paslaugos tiekėjas. Šis terminas yra priešingas monopsonijai, nes ten yra tik vienas pirkėjas. Monopolinei rinka būdinga konkurencijos stoka, parduodamų prekių ir paslaugų pakaitalų trūkumas ir taip pat gana didelios kliūtys galimiems konkurentams paatekti į rinką.

Darbo tikslas ir uždaviniai:
Darbo tikslas – apibūdinti monopolinę rinką, išskirti pagrindinius jos bruožus ir apžvelgi Lietuvos monopolinę rinką. Aptardama monopolinę rinką, stengiausi pateikti kuo daugiau pavyzdžių. Darbo pabaigoje pateikiau atitinkamas išvadas.

Darbo struktūra

Rašto darbą sudaro įvadas, dėstymas, išvados, naudotos literatūros sąrašas.

Darbo šaltiniai

Rašydama darbą rėmiausi įvairiomis lietuvių ir užsienio autorių (pavyzdžiui, Vytautas Skominas, Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott, Hal R. Varian ) parašytomis knygomis, vadovėliais, taip pat naudojausi interneto svetainėmis, žurnalų straipsniais.

1. MONOPOLINĖS RINKOS APIBŪDINIMAS

Monopolija (iš graikų kalbos: monos – vienintelis + poleo – parduoti) – tokia riinkos struktūra, kai yra tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas, kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje.

Monopolijos gali būti ne tik didelios įmonės, kaip „Teo“, „Mažeikių nafta“, „Lietuvos geležinkeliai“, bet mažos firmos, pavyzdžiui, vienintelis viešbutis mažame miestelyje, vienintelė fi

irma, tiekianti šaltą ir karštą vandenį ir t.t. Iš to galima daryti išvadas, kad daug kur susiduriame su vieniteliu tam tikrų paslaugų ir prekių tiekėju, kuris turi rinkos galią, kuri jam leidžia kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas.

Labai svarbi monopolijos ypatybė yra ta, kad monopolijos gali siekti maksimalaus pelno be jokių kliučių, nes kitos firmos negali įeiti į šią šaką, todėl neatsiras naujų pardavėjų. Esant tik vienam pardavėjui, pirkėjai yra priversti mokėti didesnes kainas, palyginti su tuo, kai rinkoje yra daugiau nei vienas tarpusavyje konkuruojantis pardavėjas. Tos firmos, kurios kontroliuoja įėjimą į rinką, gali kontroliuoti pasiūlos apimtį ir prekių kainas, neleisdamos prekių kainoms sumažėti iki vidutinių bendrųjų kaštų žemiausio lygio ilguoju laikotarpiu, kaip kad yra grynos konkurencijos rinkoje. Dėl tos priežasties monopolija gaauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje.

Monopoljos yra skirstomos pagal geografiją į: vietines ir nacionalines. Žymiai dažniau pasitaiko vietinių monopolijų nei nacionalinių monopolijų. Vietinės monopolijos yra vieninteliai paslaugų ir prekių pardavėjai vietinėse rinkose. Pavyzdžiui, vienintelė taksi firma teikia paslaugas, kurios neturi artimų pakaitalų. Todėl ji, kaip ir kitos panašios firmos, yra vietiniai monopolistai. Dažniausiai šios firmos yra reguliuojamos vietinės valdžios, o nacionalinės monopolijos – centrinės valdžios. Be to, vietinės monopolijos žymiai labiau veikia šalies ekonomiką nei nacionalinės monopolijos.

Norint geriau suprasti kas yra monopolinė rinka ir kuo ji skiriasi nuo kitų rinkų, panagrinėsiu V. Lukoševičiaus ir P. Stankevičiaus knygoje „Teorinė ekonomika“ pateiktą lentelę, kurioje išskirti pagrindiniai rinkų bruožai:

Tobula konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Monopolija
Firmų skaičius Daug nepriklausomų firmų. Daug firmų parduoda panašias prekes ir paslaugas. Keletas didelių firmų tiekia panašius produktus ir paslaugas. Vienintelė didelė firma.
Kainų kontrolė Kontrolės nėra. Rinka pati lemia kainas. Prekių pakaitalai riboja kainų kontrolę. Dažnai kainas lemia “kainų lyderis”. Visiškai kontroliuojamos.
Produktų diferenciacija Diferenciacijos nėra.Vienodi produktai ir vienoda kokybė. Produktai ir paslaugos diferencijuojami pagal specifinių rinkų poreikius. Ryški kai kurių produktų, pvz., automobilių, diferenciacija. Diferenciacijos nėra.
Patekimo į rinką le.ngvumo laipsnis Lengvai patenka į rinką ir lengvai iš jos pasitraukia. Palyginus lengvai patenka į rinką ir lengvai pasitraukia iš rinkos. Sunkiai patenka į rinką. Dažnai reikia didelių kapitalo investicijų. Labai sunku patekti į rinką.
Naudojimosi komercine ir technologine informacija galimybės Išsami informacija. Prieinama informacija, tačiau pasinaudoti ja galima tik sutikus gamintojui, t.y. įsigijus patentą ar licenziją. Informacija slapta. Visiškai slapta informacija.

Iš pateiktos lentelės matome, kad monopolinė rinka yra visiška priešingybė tobulai konkurencijai. Monopolinėje rinkoje vyrauja tik viena didelė firma, kainos yra visiškai kontroliuojamos, nėra produktų diferenciacijos. Be to, patekti į monopolinę rinką yra labai sunku. Monopolinė rinka yra kraštutinis rinkos strukūros atvejis.

Apibūdinant monopolinę rinką svarbu paminėti monopolijų atsiradimo priežastis. Štai broliai Ronald’as ir Paul’as Wonnacott’ai skiria keturias priežastis, sąlygojančias monopolijų atsiradimą:
1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Da

ažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.
2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą.
3. Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomijos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.1.1. GRYNOJI MONOPOLIJA
Grynoji monopolija ( pure monopoly) – tai pramonės arba kitos ūkinės veiklos sferos šaka, joje gamybos apimtį kontroliuoja vienas gamintojas ir vienas pardavėjas. Tai toks rinkos tipas, kai nėra artimų pakaitalų ir beveik negalimas naujų firmų įėjimas į šaką, nes yra labai aukšti įėjimo barjerai.

Ši monopolija atsirado gana seniai. Pirmieji jos pažymiai pastebėti jau XVI amžiuje, kuomet Europos monarchams buvo suteiktos išimtinės teisės gaminti tam tikrą produkciją arba užsiimti kita ūkine veikla.

Pats svarbiausias grynosios monopolijos bruožas yra tas, kad jos produktams nėra artimų pakaitalų (substitutų). O tai apsaugo monopoliją nuo konkurentų.
Substitutų nebuvimas yra labai svarbus monopolisto elgsenos veiksnys. Nes jeigu būtų artimų pakaitalų, tai monopolija negalėtų parduoti prekių didelėmis kainomis ir neprarasti rinkos dalies. Kai nėra substitutų monopolija įgyja didesnę rikos galią, kuri leidžia jai di
idinti kainas ir gauti ekonominį pelną.

1.2. ĮĖJIMO Į MONOPOLINĘ ŠAKĄ KLIŪTYS

„Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barriers to entry) – tai tam tikri trukdymai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką.“

Kalbant apie monopolijas, reikia pabrėžti svarbų jos požymį, jog naujiems konkurentams norintiems įeiti į šaką yra labai aukšti barjerai. Jie yra dviejų rūšių: įstatyminiai ir natūralūs barjerai.
Išskiriamos keturios pagrindinės kliūtys kitoms firmos įeiti į monopolinę rinką ir išsilaikyti joje:
1. Išskirtinės teisės – jos gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė suformuoja kliūtį kitoms firmoms, nes suteikia firmoms monopolistėms vienintelio pardavėjo statusą. Pavyzdžiui, yra išduodamos licencijos, jos yra reikalingos teisininkams, dantistams, farmacininkams, architektams ir pan. Tie, kurie neturi licencijų negali veikti tose sferose. Kuo bus mažiau gavusiųjų licencijas, tuo didesnės bus jų pajamos.
2. Patentai ir autorinės teisės – jos garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises, tačiau tik tam tikrą laiką. Kuomet baigiasi patento arba autorinių teisių veikimo laikas, įėjimo į šaką kliūtys dingsta.
3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė – kai monopolija turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas tam tikro produkto gamybai. Taip pat firmos, kurios turi technologinių paslapčių, irgi yra monopolininkės, jei kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto.
4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai – didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, kuri aptarnauja visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jei rinką aptarnautų du arba daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms įtvirtinti monopolinę galią ir dar tampa kliūtimis kitoms firmoms, kurios nori įeiti į šią šaką.1.3. PELNO MAKSIMIZAVIMAS
Konkuruojančioji firma maksimizuoja pelną reguliuodama parduodamos produkcijos kiekį rinkos kaina taip, kad ribinės pajamos būtų lygios ribiniams kaštams. Pelno maksimizavimo sąlygos išlieka tokios pačios kaip ir esant tobulajai konkurencijai, nors monopolija ir gali keisti kainą. Monopolistas gaus maksimalų pelną tada, kai ribinės pajamos bus lygios ribiniams kaštams ( MR=MC), nors monopolijoje ribin4s pajamos visada yra mažesnės už kainą. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį, kurį pateikia Hal R. Varian: atvirkštinę rinkos paklausos funkciją pažymėkime p(y), monopolisto kaštų funkciją – c(y), pajamų funkciją – r(y)=p(y)y. Tuomet gausime tokį maksimizavimo uždavinį:

Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalo būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai. Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:
MR=MC
Monopolisto sprendimas padidinti gamybos apimtį y dydžiu pelnui daro du poveikius. Pirmiausia jis gauna daugiau py pajamų, nes daugiau parduoda, tačiau kainą sumažina p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda pagal šią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą monopolistas renkasi tuo pat metu- žinoma, atsižvelgdamas į paklausos kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolistas gali daugiau parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties y pokyčio pilnasis poveikis pajamoms yra:
r = py + yp.

ATC

D

1 pav. Alternatyva pelno maksimizavimui monopolinėje rinkoje

1.4. MOKESČIŲ POVEIKIS MONOPOLISTUI

Hal R. Varian mokesčių poveikį monopolistui aiškina taip: tarkime ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveiks kiekio mokestis? Žinoma, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet ar ir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Iš pradžių reikia išanalizuoti tiesinės paklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MC pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse mokesčio dydžio.

2 pav. Tiesinė paklausa ir mokesčiai. Apmokestinama monopolija, kurios paklausa yra tiesinė.

Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra tiesė, o ribiniai kaštai – pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad monopolisto paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: , taip pat ir , o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolistas perduoda daugiau nei mokesčio dydis.

1.5. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS

Kainų diskriminacija (price discrimination) – kai tas pats produktas yra parduodamas daugiau nei viena kaina.
Ekonomistai nagrinėja trejopą kainų diskriminaciją:
1. Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija (first degree or perfect price discrimination) – skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Tokia kainų diskriminacija dar vadinama tobuląja (grynąja) kainų diskriminacija.
2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija (second degree price discrimination) – monopolistas parduoda skirtingą prekės vienetų kiekį skirtingomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tą pačią kainą. Pavyzdžiui, nuolaidos už didesnį prekės kiekį.
3. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija (third degree price discrimination) –monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka .tą pačią kainą. Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir pan.

2. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA

Monopolinė konkurencija – tai tokia rinkos struktūra, kai yra didelis skaičius firmų, kurios gamina diferencijuotus (besiskiriančius) produktus, šioje rinkoje yra ir monopolijos, ir tobulos konkurencijos bruožų. Kiekviena firma kažkiek turi monopolinės galios, nes kiekvienos firmos produkcija kažkuo skiriasi nuo kitų firmų produkcijos. Tačiau, kadangi firmų skaičius pramonės šakoje yra pakankamai didelis, tai kiekvienos firmos veikla neturi jokio poveikio kitoms firmoms.
Broliai Wonnacott’ai rašo, jog monopolinė konkurencija dažnai reiškiasi mažmeninėje prekyboje ir kai kurių paslaugų sferose. Pavyzdžiui, didelio miesto kirpėjos turi daug konkurenčių. Taigi, kiekviena iš jų turi poveikį teikiamų paslaugų kainai. Jeigu kuri nors kirpėja padidins paslaugų kainą nežymiai, pavyzdžiui, 25 ar 50 centų, tai jos nuostoliai bus maži, kadangi labai nedaug klientų norės naudotis kitos kirpėjos, kuri kerpa kitokiu stiliumi, paslaugomis. Tačiau kirpėjos galimybė kelti kainą yra ribota. Nes jeigu ji pradės imti už paslaugas keleta litų daugiau, tai tuomet ji praras dalį savo klientų.
Yra išskiriamos trys monopolinės konkurencijos sąlygos:
1. Daug pirkėjų ir pardavėjų.
2. Kiekvienas pardavėjas gamina skirtingą produktą.
3. Laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos.
Monopolinės konkurencijos pusiausvyra trumpajame laikotarpyje yra tokia pat, kaip ir monopolijos sąlygomis – firmos siekia, kad ribinės pajamos būtų lygios ribiniams kaštams (MR=MC). Tačiau teigiamas ekonominis pelnas paskatins naujų firmų atėjimą. O tai, paslinks kiekvienos prekės paklausos kreivę (ir MR) į vidų, dėl to sumažės pelnas.
Pusiausvyra ilgajame laikotarpyje: naujos firmos ateina tol, kol prekių kategorijos išsidalijamos beveik po lygiai. Ekonomistai skiria tris monopolinės konkurencijos pusiausvyros savybes:
1. Kaina yra didesnė už ribinius kaštus ( P > MC)
2. Kaina yra lygi vidutiniams bendriesiams kaštams – savikainai (P = ATC), ATC yra ne ties savo minimumu, tai yra papildomo produktyvumo rezultatas.
Pirma ir antra savybės rodo, jog yra neefektyvumas, bet yra „įvairovė“, o tai, ar pasekmės bus laikomos efektyviomis, ar ne, priklausys nuo to, kiek yra vertinama įvairovė, ir dėl tos priežasties gali atsirasti per daug arba per mažai prekių kategorijų.

3. MONOPOLINIŲ RINKŲ PAVYZDŽIAI IR YPATYBĖS LIETUVOS ŪKYJE

Lietuvos rinkoje vyrauja dviejų rūšių monopolijos: natūralios ir nenatūralios.
Natūralios:
1. „Teo“
2. „Lietuvos geležinkeliai“
3. „Lietuvos dujos“
4. Vakarų skirstomieji tinklai
5. Rytų skirstomieji tinklai

Nenatūralios:
1. „Lietuvos paštas“
2. „Mažeikių nafta“
3. Sveikatos apsauga
4. Transporto sektorius
5. Šilumos sektorius

Natūralios monopolijos arba natūraliai rinkoje dominuojančios įmonės (Vakarų ir Rytų skirstomieji tinklai, “Lietuvos geležinkeliai” ir kt.) – tai tokios bendrovės, kurioms nėra konkurentų arba konkurencija sunkiai galima, nes jos valdo tinklus, kabelius, vėžes. Dalis iš jų yra natūralios vien dėl to, kad vartotojams neapsimoka arba neefektyvu rinktis alternatyvas, pavyzdžiui, ta pačia kryptimi tiesti papildomus laidus ar keletą vamzdynų. Todėl savaime suprantama, kad daugeliu atvejų bus vienas paslaugos teikėjas. Tačiau tai nereiškia, jog to vienintelio produkto savininkas ir ateityje bus absoliučiai dominuojantis rinkoje, kad vartotojai neturės iš ko rinktis. Pavyzdžiui, telefonijos srityje paaiškėjo, kad fiksuotasis ryšys nėra vienintelė galimybė, elektrikai konkuruoja su dujininkais, šie su šilumininkais. Kaip matome, konkurencijos apraiškų – vis daugėja.

Nenatūralios monopolijos – tokios, kuriose jaučiama dirbtinė valdžios įtaka. Tai švietimo, sveikatos, transporto sistemos, šilumos tiekėjų paslaugų rinka. Dar jas galime pavadinti teisinėmis. monopolijomis, nes jas sukuria valdžia arba įstatymų leidėjai. Monopolinės privilegijos yra įtvirtinamos teisės aktais – licencijomis, leidimais, standartais, mokesčiais ir kitais metodais. Kaip pavyzdį galime prisiminti “Lietuvos telekomą” (dabar “Teo”), kuomet ši bendrovė fiksuotosios telefonijos srityje turėjo išimtines teises, arba dar vienas pavyzdys: valstybinės alkoholio gamybos bendrovės, kurios turėjo išimtines teises gaminti daugiau kaip 20 laipsnių stiprumo alkoholį.

Dominuojančios rinkoje monopolijos
Kompanijos dominuoti rinkoje gali dėl dviejų priežasčių:
1.Vartotojai papraščiausiai renkasi tą įmonę ar jos produktus, todėl ji atitinkamai pareikalauja iš savo tiekėjų tiekti tokius, o ne kitokius produktus. Šiai kategorijai galima priskirti “Danisco”, kuri iš cukrinių runkelių augintojų pareikalavo naudoti tik jų sėklas. 2. Įmonė dominuoja dėl to, kad konkurentams uždraudžiama patekti į rinką.

Kovotojai su monopolijomis

Rimantas Stanikūnas, Konkurencijos tarybos vadovas, teigia, jog jo vadovaujama taryba yra prieš bet kokias monopolijas. Tarp jų – ir natūralias, į kurias po truputi skverbiasi konkurencija. R.Stanikūnas sako, kad ten kur yra monopolija, turi būti reguliuojamos kainos. Tokie valstybiniai reguliuotojai yra Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija, taip pat galima priskirti ir Ryšių reguliavimo tarnybą .
Pateiksiu keletą pavyzdžių:
1. “Lietuvos paštas” yra valstybės įteisinta monopolija, kitiems draudžiama užsiiminėti tokia veikla, kuria užsiima ši bendrovė. Kitiems sunku įeiti į rinką, nes ji nuo seno išlaikė didelę infrastruktūrą. Ši monopolija turi išskirtines teises išnešioti laiškus, atvirlaiškius, kurie nesveria daugiau kaip 10 gramų. O didesnių laiškų, siuntinių išnešiojimo rinkoje jau veikia konkurentai – kurjerių firmos, kurios konkuruoja su paštu.
2. Šilumos ūkis taip pat yra monopolininkas. Vartotojai, kurie nori atsijungti nuo šilumos tinklų ir šildytis kitaip, negali to lengvai padaryti, nes jiems yra sudaromos kuo įvairiausios kliūtys. Miestai yra skirstomi į zonas ir tam tikroje vietoje statant namą yra rekomenduojamas tik tam tikras, dažniausiai centrinio šildymo būdas.
Dominuoti monopolinėje rinkoje nedraudžiama, tačiau draudžiama piktnaudžiauti dominuojama padėtimi. Taigi, jeigu viena ar kita įmonė užima 40 proc. rinkos, tai tada ji jau laikoma dominuojančia. Konkurencijos įstatymas draudžia dominuojančiai įmonei, kuri turi didelę rinkos jėgą, atlikti tam tikrus veiksmus, t.y. diskriminuoti, boikotuoti. Tačiau, deja, tokie dalykai Lietuvoje neišvengiami.

IŠVADOS

1. Monopolija – tai tokia rinkos sandara, kai šakoje yra tik viena firma.
2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys:
• dėl išteklių kontrolės;
• vyriausybės įteisintos monopolijos;
• dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų;
• dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).
3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolisto pasirinktos kainos.
4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo taip:
5. Monopolistas turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.
6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę.
7. Lietuvoje yra dviejų rūšių monopolijos: natūralios ir nenatūralios.
8. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:
• pirmojo laipsnio diskriminaciją kainoms (ji įdomi nagrinėjimui teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma);
• antrojo laipsnio diskriminacija kainoms (nuolaidos už didesnį prekės kiekį);
• trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms (tai praktikoje labiausiai paplitusi diskriminacijos kainoms forma).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Grižibauskienė Eugenija, “Monopolijų apsuptyje”, Veidas, 41, 2004. http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/41662fcd14c06.1?veidas=58a9ee0d993c7b1 [Žiūrėta 2006 11 20]
2. Lukoševičius V.,. Stankevičius P., Teorinė ekonomika, Vilnius, 2003.
3. Ramanauskienė Jolita et al., Mikroekonominės aplinkos tyrimas restruktūrizuojant regiono ekonomiką. Mikroekonomika, Kaunas: Technologija, 2003.
4. Skominas Vytautas et al., Mikroekonomika, Vilnius: Enciklopedija, 2000.
5. Snieška Vytautas et al., Mikroekonomika, 3 leid., Kaunas: Technologija, 2000.
6. Wonnacott Paul, Robert Wonnacott, Mikroekonomika, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1998.
7. Zaicevas Stepas, Monopolinė rinka, Vilnius: Technika, 1992.
8.

[Žiūrėta 2006 11 25]

Leave a Comment