1938 m. Lietuvos Konstitucijos ypatybės ir reikšmė

Įvadas

Konstitucijos kaip pagrindinio valstybės teisės akto kūrimosi raidos problema yra ne nauja. Ji nagrinėjama įvairiai – istoriniu, politiniu, socialiniu, teisiniu aspektu. Tačiau iškyla vis naujų, iki šiol neįžvelgtų aspektų. Ir tai visiškai suprantama – keičiasi politinė ir teisinė tikrovė, valstybių vidaus ir išorinių ryšių pobūdis. Pagaliau ir konstitucinės kūrybos raida yra nepertraukiama, ją nuolat papildo naujų teisinio reguliavimo ir būdų atsiradimas. Senieji, kartais gerokai užmiršti teisiniai reiškiniai prisimenami, pritaikomi naujai socialiniai tikrovei.

Darbo tikslas: aptarti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos ypatybes ir reikšmę.
Darbo objektas: 1938 m. Liietuvos Konstitucija.
Darbo metodai: literatūros studijavimas, 1938 m. Konstitucijos analizavimas.

Uždaviniai:
· išskirti svarbiausias 1938 m. Konstitucijos ypatybes
· atskleisti reikšmę.

Lietuvos konstitucingumo raida

Konstitucingumas – tai konstitucijos, kaip aukščiausiojo visuomenės ir valstybės įstatymo, laikymosi režimas; konstitucijos normoms ir principams atitikimas.
Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Konstituciją, kaip visuomenės ir valstybės raidos, socialinės pažangos, demokratijos plėtojimo pakopą, sąlygoja istorinės aplinkybės.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, po 8 mėnesių buvo priimta Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius papildymus, buvo įtvirtintos pagrindinės valstybės institucijos, kaaip neabejotini demokratiniai pradai.
1920 m. birželio 10 d. priimama Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija, įtvirtinusi parlamentinės respublikos modelį, apibrėždama valstybės institucijų sistemą, numatė svarbiausias piliečių asmenines ir politines teises ir laisves.
1922 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris atitiko to

okio pobūdžio dokumentams keliamus tarptautinius reikalavimus. Ir toliau pasilieka parlamentinės respublikos modelis, suteikiant aukščiausiąją valdžią seimui, o Vyriausybę ir Prezidentą laikant vykdomosios valdžios institucijomis. Demokratiškai reglamentuojamas ir piliečių teisinis statusas.
1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip ankščiau, o ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas įgyja teisę paleisti Seimą, varžyti politinių partijų veiklą. Dėl šios nuostatos formavosi prezidentinės respublikos modelis.
1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jos pirmtakė, toliau įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinės valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo valstybei.

1938 m. Lietuvos Koonstitucijos ypatybės

Naujų politinių pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl, užuot rengusi referendumui, viršūnėse buvo nutarta parengti naują Lietuvos Konstituciją. Naują. Konstituciją Seimas, neatsiklausęs tautos, priėmė 1938 m. vasario 11d. Ji įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12 d., paskelbta prezidento, kuriai įsigaliojus pirmesnė Konstitucija nustojo veikusi.
Paskutinė Lietuvos 1938 m. konstitucija savo išorine forma nedaug panaši į ankstesniąsias Lietuvos konstitucijas, nes ilgesnė šešiais skyriais ir turi pusantro karto ti

ik straipsnių, kiek jų buvo kiekvienoje anų konstitucijų. Konstitucija susidedanti iš 21 skyrių, suskirstų į 156 straipsnius.
1938 m. Konstitucijos įžanginėje dalyje (preambulėje) nenurodyta, kaip ši konstitucija yra atsiradusi, kas ją tautai davė. „Lietuvių tautos patyrimu, kurį jai yra davę jos senovinė ir valstybinė praeitis, jos atgimimas ir kovos dėl nepriklausomybės, prisikėlusios Lietuvos gyvenimas ir Tautinės valstybės kūrimas, nustatoma Lietuvai ši Konstitucija“ – tai paskutinis įžanginės dalie sakinys. Būtina atkreipti dėmesį, kad ši Konstitucija „nustatoma Lietuvai“ tautos patyrimu, kurį jai davęs „Tautinės valstybės kūrimas“.

Pirmasis straipsnis sako, kad „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai“. Tačiau žodžiai: „demokratinė respublika“ nepaminėti šiame straipsnyje. Teigiama, kad „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“. Pagal šią Konstituciją, Lietuva yra nepriklausoma suvereni respublika, valstybės valdžią vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas, Respublikos Prezidentą renka tautos atstovai septyneriems metams, jis vadovauja valstybei ir atstovauja jai. Taigi šiame straipsnyje (3 str.) žodis „demokratinė“ nepavartotas, todėl galima daryti išvadą, kad šio žodžio pašalinimas iš konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos. Taigi 1938 m. Lietuvos Konstitucija buvo atvirai autoritarinė.
Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. Pagal 62 str. „Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams. Jis gali būti perrenkamas“. Nustatyta, kad prezidentą renka tautos atstovai. Tačiau dar yra nu
ustatyta „Kas gali būti renkamas Tautos Atstovu, kaip Tautos Atstovai renkami ir kaip jie ranka Respublikos Prezidentą, nustatoma įstatymu“. Kaip matome, šią prezidento rinkimo instituciją 1938 m. Konstitucija yra perėmusi iš 1928 m. konstitucijos. Taigi prezidentas pats gali išleisti įstatymą, pagal kurį bus renkamas naujas prezidentas.
Ši Konstitucija neberibojo valstybės vadovo kompetencijos įsakmiu jo prerogatyvų išvardijimu, teigdama, kad prezidentas „reprezentuoja Lietuvos Valstybę, priima svetimų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konstitucija ir kitais įstatymais jam pavesta“ (61 str.). Kituose straipsniuose nurodyta prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymų nustatytus pareigūnus, prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat galinčiu skirti ir atleisti kariuomenės vadą. „Kai yra pavojus viešajai tvarkai arba valstybės saugumui“, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį metą. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo ir taikos klausimus.
Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų valstybės institucijų santykiai. Pažvelgę į Seimo galią pagal Konstituciją, matome, kad gyvuoja tik iš Respublikos Prezidento malonės. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Seimas renkamas penkeriems metams. Seimo nariai renkami proporcine sistema, visuotiniu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Konstitucijai nustačius dvi Seimo paprastąsias sesijas per metus. Prezidentui buvo pavesta jas sušaukti ir suteikta teisė baigti sesijos darbą pirma laiko. Prezidentui suteikta teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotos Seimo narių da
augumos reikalavimu sušaukti nepaprastąją sesiją ir nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją nutraukti net nebaigus tų klausimų svarstyti. Tiek paprastą, tiek nepaprastą Seimo sesiją Respublikos Prezidentas gali uždaryti, prieš išeinant sesijos laikui arba neišsvarsčius svarstomųjų dalykų. Taip pat pavesta paleisti išbuvusį penkerių metų kadencijos laiką Seimą, taip pat leista jį paleisti pirma laiko.
Išimtinei Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė priimti savo statusą bei Konstitucijos pakeitimo projektą. Ir pagal šią Konstituciją Seimas neturėjo išimtinės įstatymo leidybos teisės: joje nustatyta, kad, Seimo ar jo sesijos nesant, įstatymus leidžia prezidentas. Seimui konstitucija pavedė svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tik prezidento patvirtinti ir paskelbti. Per 30 dienų prezidentas įstatymo projektą tvirtino ir skelbė įstatymu, arba galėjo jį su savo pastabomis grąžinti Seimui svarstyti antrą kartą. Seimui pakartotinai tą patį projektą priėmus absoliučia balsų dauguma, prezidentas turėjo jį skelbti arba Seimą paleisti. Tik naujai išrinktas seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti prezidento veto. Ir Respublikos Prezidentas skelbė jį įstatymu.
Panaši procedūra buvo nustatyta prezidentui vetuojant seimo priimtą Konstitucijos pakeitimo projektą: šiuo atveju veto galėjo būti įveiktas tik naujam Seimui tą patį projektą priėmus kvalifikuota balsų dauguma.
Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Ir tik Seimo sesijai esant, norint gauti ratifikavimo pritarimą, jam turėjo būti pristatomos sutartys, pakeičiančios galiojantį ar įpareigojančios išleisti naują įstatymą.
Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą valstybės biudžetą, bet, Seimo nesant arba jam biudžeto nepriėmus iki sesijos pabaigos, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tvirtinti tiesiai prezidentui.
Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o prezidentas iš Vyriausybės institucijos buvo eliminuotas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Prezidentui suteikta teisė duoti sutikimą kelti ministrui pirmininkui, ministrui ar valstybės kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo.
Tai, kad prezidento aktams, kuriais skiriami ir atleidžiami ministras pirmininkas ir valstybės kontrolierius, taip pat duodamas sutikimas iškelti jiems bylą, Konstitucija nereikalavo Vyriausybės atstovo kontrasignacijos, gerokai išplėtė valstybės vadovo galimybes. Kartu Vyriausybė menkai tepriklausė nuo seimo – Konstitucija jau neužsiminė apie seimo pasitikėjimą Vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Netgi išklausęs ministro pirmininko atsakymą į interpeliaciją ir kvalifikuota balsų dauguma pripažinęs, jog atsakymas nepatenkinamas, seimas galėjo sulaukti iš prezidento ne ministro pirmininko atleidimo, o paties seimo paleidimo. Ir tik naujai susirinkęs Seimas, pripažinęs ministro pirmininko atsakymą į tą pačią interpeliaciją esant nepasitenkinimą, galėjo prezidentą priversti atleisti ministrą pirmininką.
Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei (73 str.).
Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai pabrėžia valstybės primatą: “Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas“ (16 str.).
Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame „Piliečių teisės ir pareigos“, apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigų: čia skelbiama, kad pilietis naudojasi savo laisve, „visuomet atsimindamas savo pareigas Valstybei“, ir kad piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei (17 str.).
Pagrindines piliečių laisves Konstitucija (25 str.) sujungė į „visuomeninio veikimo laisvę“, kurią „valstybė saugo“, žiūrėdama, kad nebūtų veikiama „kenksminga valstybei kryptimi“. Prieš tai nurodyto bendro reikalavimo kontekste šiame straipsnyje išskirta visuomeninė veikla, ypač spaudoje, organizacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei reikalavimą.
Konstitucijos 21 – 24 straipsniuose skelbiamas asmens ir buto neliečiamumas, susižinojimo turinio paslapties valstybinė apsauga, kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nurodoma, kad valstybė galinti šias laisves varžyti „valstybės saugumo“, „kovos su nusikaltimais“ sumetimais, t.y. nebekeliami, kaip ankstesnėse konstitucijose, konkretūs reikalavimai teisių ir laisvių subjektams, o jų įgyvendinimo priežiūra pavedama atitinkamoms valstybės institucijoms.
Valstybės vaidmeniui ūkio sferoje nusakyti skiriamas specialus Konstitucijos skyrius „Tautos ūkis“. Čia, greta tradicinės deklaracijos apie tai, kad valstybė saugo nuosavybės teisę, yra nauja, savininką įpareigojanti nuostata: „Turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais“ (51 str.). Skelbiama, kad valstybė „prižiūri ir rikiuoja“ ūkio ir jo atskirų įmonių veiklą, rūpinasi veikliu ūkininkų dalyvavimu tikslingoje ir taisyklingoje žemės ūkio veikloje, pramonės, prekybos ir amatų ūkinių galimumų tikslingu panaudojimu ir t.t.

Konstitucija nustato aktyvią valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo klausimais.

1938 m. Lietuvos Konstitucijos reikšmė

Išanalizavus pagrindines šios konstitucijos ypatybes, pastebime ryškų ėjimą link absoliučios prezidento valdžios.
Su 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija Lietuvos valstybėje įvesta autoritarinė valdžia. Prezidentas gavo didelius įgaliojimus, praktiškai tapo diktatoriumi. Tačiau šis autoritarinis rėžimas buvo gana savitas ir skyrėsi nuo kitų rėžimų: nebuvo genocido ar bandymų asimiliuoti tautines mažumas. Politinių kalinių buvo nedaug, galima sakyti, kad vienintelė Lkp partija buvo už įstatymo ribų. Nors ir bandyta priešintis, ar net sukelti pučus prieš prezidento (A. Smetonos) valdymą, tačiau masinių susidorojimų nebuvo.
Prof. M. Rėmeris rašė, kad „veikusi Lietuvoje 1938 m. Konstitucija, kurios rėžimas galima pavadinti „prezidentokratiniu“ ir kuri stengėsi politinės galios maksimumą sulaikyti Respublikos Prezidento rankose, kaip tik dėl to buvo Sovietų sumanytai inscenizacijai patogi. Per Respublikos Prezidentą, kuris „vadovauja valstybei“ (Šios Konstitucijos 3 paragrafas) ir kurio rankose yra galia ir ministrų kabinetus keisti, ir seimą paleisti, ir įstatymus leisti, buvo galima viskas pačios Lietuvos aktais daryti.“ (??)
Prof. M. Rėmeris pažymėjo: „Nors faktiškai Lietuva, žinoma, neturėjo jau jokio laisvo tvarkymosi galimumo ir buvo patekusi i visišką Sovietų despoziciją, tačiau formališkai nė Lietuvos valstybė, nei jos paskutinė veikusi 1938 m. Konstitucija – nebuvo likviduota. Atvirkščiai – Sovietams, kurie, aišku žinojo, į ką tatai veda, ir siekė inkorporuoti Pabaltį, tad ir Lietuvą, į Sovietų sąstatą, rūpėjo, kad formališkai, teisiniais aktais, tasai inkorporacijos (aneksijos) procesas vyktų ne jų įsakytinais valstybės aktais, bet pačios Lietuvos teisiniais aktais, tiktai faktiškai u-kulisiniu būdu jų inspiruojamas“ (??)
Prof. M. Rėmeris buvo visiškai teisus. Realios situacijos analizė rodo, kad posovietinė vyriausybė 1940 m. birželio 27 d. pasinaudojo 1938 m. Konstitucijos nuostata, suteikiančią valstybės vadovui teisę Seimą paleisti anksčiau laiko. Šiai vyriausybei buvo labai patogi ir Konstitucijos nuostata, suteikianti Prezidentui teisę, nesant Seimo, pačiam leisti įstatymus. Šie naujieji įstatymai , kaip, beje, personaliniai pakeitimai valstybės aparate visuomenei buvo skelbiami su nuorodomis į atitinkamus 1938 m. Konstitucijos straipsnius.

Literatūros sąrašas

Čiočys P. Teisės pagrindai. VVK leidykla Vilnius, 2000
Lietuvos istorijos problemos. Vilnius: Naujoji Rosma, 1999
Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius: Mokslas, 1989
Lietuvos teisės ir valstybės istorijos
Skirius J., Šapoka G. Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, Vilnius 2001
Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos Vilnius: Ekonomikos mokymo centras, 2001

Leave a Comment