Lytis – socialinis konstruktas

Lytis – tai mūsų kasdieninė veikla, „savaime suprantamos reikšmės, reprezentacijos, elgsena ir socialinė sąveika. Lyties ženklai ir simboliai yra taip plačiai paplitę, kad mes paprastai jų nepastebime, nebent jų trūksta arba jie yra dviprasmiški. ‘(2)

Šie ženklai ir simboliai yra tarsi mūsų pačių dalis. Mes esame su jais susigyvenę, todėl daugelis mūsų nė nepastebi, kad tiek vyro, tiek moters lytis yra pastoviai konstruojama nuo pat kūdikio gimimo. Lytis, kaip ir kultūra, yra žmonijos kūrinys, kuris priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, pastoviai kuriančio lyytį.

Kalbant apie moters ir vyro lyties konstruktus, išskiriami biologiniai ir socialiniai faktoriai. Kaip jie įtakoja lyties konstravimą mūsų visuomenėje. Daugiau dėmesio reikėtų skirti socialiniam faktoriui, nes jis yra determinuojančio pobūdžio.

Gimęs kūdikis gauna lyties etiketę, kuri „suformuoja vaiko tam tikrą ankstyvųjų socialinių sąveikų patirtį vaikui – nuo pat gimimo vaikas rengiamas tam tikrais, vienai ar kitai lyčiai priskiriamais drabužiais, jam perkamos arba lėlės, arba automobiliai, jam dažnai pasakoma, jog taip mergaitės/ berniukai nesielgia arba turi taip elgtis.“(1)

„Lytis, kaip struktūra, diferencijuoja visuomenės socialinę orrganizaciją į vyriškas ir moteriškas sritis, padalija darbus viešojoje ir pr’ivačiojoje sferoje, organizuoja seksualumą ir emocinį gyvenimą.”(2)

„E.Goffmanas nurodo penkis fenomenus, kurie turi įtakos formuojant ir patvirtinant mūsų lyties stereotipus:
 tam tikri socializacijos metodai,
 darbo pasidalinimas tarp lyčių,
 skirtingos kūno priežiūros praktikos,

br /> darbo pasidalinimas,
 specialios lyties identifikacijos sistemos(išvaizda, balsas, vardas ir pan.)”(1)

Kaip socializacijos metu vykstantys procesai įtakoja luties konstravimą? Šiuos ir kitus klausimus nagrinėsiu referate.

Berniukas ar mergaitė? Tokį klausimą sau iškelia dauguma tėvų, laukdami kol jų kūdikis ateis į šį pasaulį.. Tad būtų galima iškelti tokius klausimus:
 Ar gimęs vaikas atsineša savo lytį su savimi?
 O gal moterimi ir vyru tampama vykstant socializacijos procesui?
 Kas įtakoja tai, kad vyras ir moteris yra tokie skirtingi?

Pirmiausia galima išskirti biologinį vyro ir moters skirtumą. Biologiniai faktoriai atskiria vyro ir moters lytį ir šie skirtumai yra labiausiai pastebimi išoriškai. Tačiau ne vien biologinis faktorius pažymi vyro ir moters lyties sąvokų turinio skirtumus. Toks pat svarbus ir įtakojantis yra socialinis faktorius. Būtent socialinis faktorius ir yra determinuojančio pobūdžio. „Westas ir Ziimmermanas savo garsiojoje, .jau klasika tapusioje studijoje “Darant lyti”, analizuodami lyties problemas teigia, jog lytis nėra įgimtas individo bruožas. Lytis- socialinis konstruktas, pastoviai kuriamas ir atkuriamas socialinių sąveikų metu. Žmogus gimsta turėdamas tam tikrą giminę ( anglų kalboje egzistuoja skirtumas tarp žodžių gendre ir sex, kur pirmasis reiškia socialiai sukonstruotus bruožus, o antrasis – biologinius skirtumus). Šiuos teiginius gerai iliustruoja ir aktoriai, sugebantys puikiai suvaidinti priešingos sau lyties žmogų, ir persirengėliai, ir transvestitai.“(1)

Kaip jau minėjau, tik gimęs kūdikis jau yra skirstomas pagal ly

ytį. „E. Goffmanas rašo, jog nežymūs moters ir vyro biologiniais skirtumai visuomenėje yra socialiai išvystomi ir tampa pagrindiniu kriterijumi iš skiriant lyties klases. Visuomenei toks susiskirstymas yra ne tik labai naudingas, bet ir būtinas, nes visų pirma jis garantuoja pareigų, įsipareigojimų ir vaidmenų susi skirstymą.“(1) Mūsų visuomenėje yra konstruojama nuomonė, kad vyrai ir moterys ne tik iš prigimties skirtingi, bet ir „individai priklauso vienai ar kitai iš šių, reiškiančių skirtingas pareigas, elgesį ir vietą visuomenėje.“(1). Ar galima teigti, kad biologiniai skirtumai nėra patys svarbiausi? Gal yra svarbu, kaip žmonės reaguoja į šiuos biologinius skirtumus. Gimus vaikui, jis įgauna ne tik lytį, bet ir tos lyties etiketę. Ji ir nulemia tėvų pežiūrį ir elgesį , ir ne tik tėvų. Ši etiketė „suformuoja vaiko tam tikrą ankstyvųjų socialinių sąveikų patirtį vaikui – nuo pat gimimo vaikas rengiamas tam tikrais, vienai ar kitai lyčiai priskiriamais drabužiais, jam perkamos arba lėlės, arba automobiliai, jam dažnai pasakoma, jog taip mergaitės/ berniukai nesielgia arba turi taip elgtis.
Tai yra vaikai nuo pat gimimo pradedami skirtingai socializuoti, auklėti. Jie auklėjami būti vyrais arba moterimis, jie išmokomi jais būti. Skirtinga vyriškos ir moteriškos lyties vaikų socialinė patirtis, jų skirtinga socializacija ir suformuoja lyties skirtumus, kurie atsispindi ir savimonės koncepcijoje. ir akivaizdžiame elgesyje.Laipsniškai va
aikai pradeda suvokti, jog elgesys, kurio jam atsako kiti visų pirma atitinka jo lyties kategoriją. Vaikas pradeda tapatintis su tam tikra lytimi. Lyties tapatumas suteikia vaikui tam tikrą mechanizmą, kurio pagalba jis kuria savo santykius su kitais.”(1)

Pirminės socializacijos metu vaikas stengiasi susitapatinti su jam reikšmingais kitais ir perimti jų nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais. Taigi, “vaikas neišvengiamai stengiasi patvirtinti šį tapatumą sąveikose su kitais žmonėmis ir naudoja lyties tapatumą kaip pagrindą, organizuojant savo įvairiaplanę patirtį. Akstyviai ieškodamas kitų atsako, ,patvirtinančio lyties tapatumą, vaikas tiesiog išmoksta to elgesio, kuris sukelia kitų atsaką, tai yra vaikas išmoksta jo socialinėje grupėje priimtų lyties idealų ir normų, išmoksta atlikti savo lyties vaidmenį.“(1)

Vaikas bando demonstruoti savo elgesį, kuris sukeltų jo lytį patvirtinančią reakciją.. Jis kopijuoja jį supančių tos pačios lyties žmonių elgesį. Dažniausiai jį supa jo tėvai ar kiti artimieji, bet taip pat į vaiko akiratį pakliūna ir kiti tos pačios lyties suaugusieji. Visi supantys vaiką, atitinkamai reaguoja į jo lytį – kalba, bendrauja kaip su tos lyties atstovu, atitinkamai jį rengia ir su juo bendrauja. Vaikas reaguoja į tokią skirtingą elgseną, jausdamas ir elgdamasis skirtingai. „Vėliau per kalbą jis/ji įvardija savo lyties tapatybę ir rūpestingai dalyvauja savo lyties statuso kūrimo procese.“(2)Taip pat prieš vaiko akis stovi ir idealizuojamas jo lyties mo
odelis, kurio pilna visur: vaikiškose knygelėse, TV, kompiuteriniuose žaidimuose ir t.t. Taigi, vaiką nuo mažų dienų supa „aplinka, kuri taip pat atspindi toje visuomenėje ar socialinėje grupėje egzistuojančius lyčių vaidmens idealus. Vaikai, kaip teigia S.Cahillas, tiesiog atkuria jų socialiniame pasaulyje egzistuojančius lyčių stereotipus (1993.10). Taigi. vaiku lyčių ivaizdžiai iš esmės atitinka jų socialinės grupės suaugusių žmonių lyčių ivaizdžius. Anot E.Goffmano, “tiek kiek individas suformuoja jausmą apie tai, kas jis (ji) yra, priskirdamas save savo lyties klasei ir apibūdindamas save per vyriškumo (moteriškumo)idealus, tiek jis gali šnekėti apie lyties tapatumą” (1) galima sakyti, kad visi šie reiškiniai gali būti vadinami socialiniu lyties konstravimu.

Pirminės socializacijos metu susiformuoja vaiko savęs suvokimas. Jos metu jis suvokia save kaip vieną lytį turintį individą ir stengiasi tai įteisinti savo veiksmais. Galima teigti, kad tas laikotarpis yra pastovus lyties konstruktas, kuris gali tik nežymiai kisti per tam tikrą laiko tarpą. „Todėl suaugusio žmogaus elgesys ir požiūriai yra iš esmės vertinami kaip atspindys to, ko vaikas išmoko vaikystėje. Tačiau, žinoma, tai nereiškia ,jog bet kokia kaita yra neįmanoma(1)

„ Lytis, kaip būdas struktūruoti socialinį gyvenimą, reikalauja, kad lyties statusai būtų aiškiai diferencijuoti. Įvairūs talentai, seksualiniai polinkiai, tapatybės, interesai, sąveikos būdai suskaido ir sąlygoja individų kūniškas ir socialines patirtis. Be to, jos yra organizuojamos į du, ir tik du, socialiai ir teisiškai pripažintus lyčių statusus: vyras ir moteris. Socialiniame lyties konstravimo procese nėra svarbu, ką vyrai ir moterys iš tikrųjų daro. Netgi nesvarbu, ar jie daro tuos pačius dalykus. Socialinis lyties institutas užtikrina tai, kad, nors ir ką jie darytų, tai būtų suvokiama kaip skirtinga. Jeigu skirtumai pradeda išsitrinti, visuomenėje suveikia “vienodumo/panašumo tabu”. Nepaisant to, kad individai gali peržengti lyčių statusų ribas, tos ribos turi būti išlaikytos, nes priešingu atveju lyčių socialinė tvarka sužlugtų.
Kalbėdama apie lytį, kaip socialinį konstruktą, Judith Lorber (1994) siūlo konceptualinį modelį, kuriame lytis nagrinėjama kaip procesas, stratifikacija ir struktūra. Kaip socialinis institutas, lytis pirmiausia yra procesas, socializacijos eigoje kuriantis skirtingus socialinius vyro ir moters statusus, jiems priskirdamas tam tikras teises ir atsakomybes. Šiame procese individai kuria lytį, paklusdami normatyviniams lūkesčiams arba priešindamiesi ir kovodami prieš tas normas. Pasipriešinimas ir kova keičia lyčių normas, bet ne lyčių statusus. Kadangi lytis yra procesas, egzistuoja kaitos galimybės ne tik asmeniniame, bet ir instituciniame lygmenyje.
Lytis, kaip stratifikacijos sistemos elementas, ranguoja vyrus prieš moteris tam tikros rasės ar klasės viduje. Lyčių skirtumų kūrimo procesas priklauso nuo skirtingo vyrų ir moterų vertinimo kiekvienoje kultūroje. Sherry Ortner savo įžymioje antropologinėje studijoje Ar moters ir vyro santykis toks kaip gamtos ir kultūros? klausia: “kas egzistencijos apibendrintoje struktūroje ir sąlygomis, bendromis visoms kultūroms, skatintų kiekvieną kultūrą suteikti moterims menkesnę vertę? “. Ji čia pat atsako, jog “moteris yra tapatinama su kažkuo, arba, jei norite, atrodo, yra simbolis kažko, ką kiekviena kultūra nuvertina, ką kiekviena kultūra apibrėžia kaip esantį žemesnio egzistencijos sluoksnio negu ji pati”.
Lyties atžvilgiu stratifikuotoje visuomenėje tai, ką daro vyrai, yra paprastai labiau vertinama nei tai, ką daro moterys, netgi tada, kai jų veikla panaši ar net ta pati. Pvz., skirtinguose pietų Indijos regionuose ryžių auginimas gali būti vyriškas ar moteriškas darbas arba atliekamas kartu. Paradoksalu yra tai, kad moterų darbas ryžių plantacijose paprastai laikomas nesudėtinga užduotimi, tuo tarpu toks pat darbas, atliekamas vyrų -sunkiu ir varginančiu darbu. Visuomenės stratifikacijos sistemoje lytis yra neatsiejama nuo kitų socialinių charakteristikų – rasės, klasės, religijos, užimtumo ir pan. Dominuojančių visuomenės grupių vyrai ir moterys turi daugiau galios, prestižo, turto/nuosavybės ir galimybių nei likusieji vyrai ar moterys.

Lytis, kaip struktūra, diferencijuoja visuomenės socialinę organizaciją į vyriškas ir moteriškas sritis, padalija darbus viešojoje ir pr’ivačiojoje sferoje, organizuoja seksualumą ir emocinį gyvenimą.”(2)

Kaip vyksta tapatinimasis su viena ar kita lytimi? „E.Goffmanas nurodo penkis fenomenus, kurie turi įtakos formuojant ir patvirtinant mūsų lyties stereotipus:
 tam tikri socializacijos metodai,
 darbo pasidalinimas tarp lyčių,
 skirtingos kūno priežiūros praktikos,
 darbo pasidalinimas,
 specialios lyties identifikacijos sistemos(išvaizda, balsas, vardas ir pan.)”(1)
Plačiau pakalbėsiu apie veiklos pasidalinimą, charakterio bruožus ir išvaizdą.

Veikla

Būtų idomu sužinoti, kaip vertinamas darbo/veiklos pasidalijimas tarp vyro ir moters.
Apklausa buvo atliekama tarp moksleivių. Čia išryškėja jaunų žmonių požiūris į vaidmenų pasiskirstymą. „Vertinant veiklą, atliekamą viešoje visuomenės sferoje, dauguma apklaustų atsakė, kad ji yra būdinga ir vyrams, ir moterims. Pavyzdžiui, 57,9:% visų respondentų taip įvertino vadovaujamą darbą, 84,4% – karjeros siekimą, 67,9 %pinigų uždirbimą. Labai tradicinio požiūrio, tai yra ,jog veikla viešoje visuomenės sferoje turi būti būdinga tik vyrams, laikosi nedidelė jaunimo dalis. Kaip rodo duomenys, tik 37,5% respondentų yra įsitikinę, jog vadovaujamą darbą turi dirbti vyrai, tik 12,3 % apklaustųjų taip gąlvoja apie karjeros siekimą ir 30,8 %- apie pinigų uždirbimą.
Tačiau į klausimą “Kam yra būdinga politinė veikla?” net 56,8 % vaikinų ir merginų atsakė, jog ji yra būdinga vyrams. Skaičių, kurie išreiškia vaikinų ir merginų požiūrį į veiklos pasiskirstymą pagal lytį viešojoje sferoje kontekste, šis atsakymas nekelia nuostabos. E. Goffmanas teigia, jog kadangi moterų ir vyrų radikalūs skirtumai yra socialiai sukonstruoti, jiems patiems reikia specialių vienas kito paslaugų. Kiekvienos lyties nariai turi patvirtinti kitos lyties tapatumą duodant vienas kitam galimybę atlikti vienokį ar kitokį elgesį socialiai ąpibrėžtą kaip būdingą tik vienai lyčiai. Siekdami tapatumo jausmo patvirtinimo, kiekvienos lyties nariai daro tai, ką, ką pagal egzistuojančius stereotipus kitos lyties atstovai gerai atlikti negali . Turint galvoje tą faktą, jog sovietmečiu Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, moterys nebuvo eliminuotos iš ekonominės veiklos sferos, politika be abejo buvo suvokiama kaip veikla, kurią geriau atlikti gali vyrai. Kaip rodo skaičiai, šie stereotipai mūsų visuomenėje dar pakankamai stabilūs ir gauti duomenys tiesiog atspindi socializacijos proceso metu intemalizuotus stereotipus. Juos gali iliustruoti šie skaičiai. Lietuvoje nuo 1996 m. moterys sudaro tik 18,1 % visų seimo narių. Sulyginimui, pavyzdžiui, Švedijoje – 43 %,Danijoje – 37 % ,Suomijoje – 37 %.”(1).
Nestebina ir jaunimo požiūris į veilos rūšių pasislirstymą pagal lytį. Jis yra gana nemodernus. “Nors 58,7 %visų moksleivių nurodė, jog atsakingais už šeimą yra vienodai ir vyrai, ir moterys, net 50,3 %visų respondentų mano, kad vaikų auklėjimas yra ne abiem, o moterims būdinga veikla. Moterims priskiriama ir namų ruoša (taip teigia 81,2 % apklaustų), bei slaugymas (85,2 % ). Atsakant į šiuos klausimus didelio skirtumo tarp vaikinų ir merginų atsakymų nebuvo. Pavyzdžiui, kad namų ruoša turi užsiimti tik moterys mano 82,7 % vaikinų ir 80,2 % merginų, slaugymu – atitinkamai 87,3 % ir 83,7 %, ir vaikų auklėjimu – 59,1 % ir 43,7 %.
Toks tradicinis moters vaidmens tapatinimas su namų ruoša ir vaikų auklėjimu būdingas ne tik Lietuvos jaunimui. Kultūrinių ekspektacijų moterų veiklos atžvilgiu kaitos laikmečiu, konfliktas tarp modernių vaidmenų ir tradicinių vertybių abi lytis padaro ambivalentiškomis ir neapibrėžtomis. Lyčių vaidmenų kaitą sąlygoja visų pirma pakitusi ekonominių santykių struktūra. Ji taip pat formuoja naujus lūkesčius abiejų lyčių veiklai. Tačiau, kaip teigia Bourdieu, kultūrinės vertybės, realizuojamos per habitualinį elgesį pagrįstą tapusiu stereotipiniu mąstymu, kinta lėčiau, negu kažkada jas suformavusios socialinės struktūros. Taigi, tapdamas, mąstymo ir elgesio šablonu, habitusas, suformuotas tradicinių vertybių pagrindu, dar ilgai modeliuoja žmonių elgesį, net ir neatitikdamas socialinių struktūrų poreikių( 1977). Ir todėl iš vienos pusės, moterys nori daryti karjerą, turėti galimybę realizuoti save, o iš kitos – jos dar yra įsitikinę, kad būtent moterys, nepriklausomai nuo aplinkybių privalo atlikti visą namų ruošą, rūpintis vaikais. Šie stereotipai yra socializacijos proceso rezultatas, ką akivaizdžiai parodo tokie sulyginamieji duomenys. Pagal tarptautinio tyrimo “Lietuvos šeima ir gimstamumas” duomenis, net 82.3% 45 – 49 m moterų nurodo, jog nuolat tik jos atlieka namų ruošos darbus. Jaunesnio amžiaus kohortose šis procentas mažėja, bet pakankamai nežymiai (7,176). Net 63,5 % visų apklaustų moterų pritaria teiginiui, kad “namai ir vaikai yra moters pašaukimas”, 31,6 %sutinka, jog “namų šeimininkės statusas leidžia pajusti tokią pat pilnatvę, kaip ir apmokamas darbas” .”(1)

Charakterio bruožai
Kalbant apie vyro ir moters veiklą, išryškėja gana tradicinis apklaustųjų požiūris. Pabandykime paanalizuoti charakterio bruožus. Peržvelgus gautus rezultatus, išryškėja keletas pagrindinių tendencijų. ‘Jaunimo tarpe vyksta tam tikra šios tapatinimosi su lytimi dimensijos transformacija, tradicinio lyčių tapatinimosi modelio kaita. Jame iš esmės nėra labai griežtos vyriškų ir moteriškų bruožų diferenciacijos. Pavyzdžiui, net 53 % respondentų tradicinio lyčių konstravimo modelio suformuotą ir ilgai joje likusį bei vis dar išliekantį tik vyrams priskiriamą bruožą, kaip vadovavimasis protu, priskiria ir moterims. 62 % moksleivių teigia, kad ir atkaklumas yra būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Kaip abiejų lyčių bruožą apklaustieji nurodė ir aktyvumą. Taip mano 65,9 % vaikinų ir mergmų.”(1)
Akivaizdu, kad jaunimo mastysena keičiasi iš tradicinės į modernesnę. “Vis tik kai kuriuos tradicinio modelio apraiškos jaunimo mąstysenoje dar yra akivaizdžios. 54,9 % respondentų atsakė, kad švelnumas yra grynai moteriškas bruožas. Tarp tokių “grynai” moteriškų bruožų buvo nurodyti taip pat paklusnumas, silpnumas, jautrumas ir jausmingumas. Kad paklusnumas yra tik moteriškas bruožas, mano 51,4% apklausto jaunimo. Net 70 % kaip tik moterims būdingą bruožą nurodė silpnumą. Tik 17,7 % atsakiusių mano, jog šį bruožą turi abiejų lyčių atstovai ir tik 3,3 % galvoja, kad tai vyriška savybė. Labai panašiai jaunimas mąsto ir apie jausmingumą bei jautrumą. 58,7 % respondentų pirmą bruožą priskiria tik moterims ir tik 37,4 % abiem lytim. Jautrumo atveju – 65,3 % respondentų šį bruožą priskyrė tik moterims ir 31,4 %¬abiem lytim. Iš visų anketoje pateiktų bruožų, tik vyrams buvo priskirti agresyvumas ¬taip mano 69,9 moksleivių – ir fizinė jėga. Kad tai vyriškas bruožas teigia 90,9 % apklaustųjų.
Šiuo atveju iškalbingi yra krostabuliaciniai duomenys. Pavyzdžiui, jog švelnumas yra grynai moteriškas bruožas nurodė 72,2 % vaikinų ir 59,4% merginų. Apie nuolankumą taip galvoja 52:1 % vaikinų ir 51,1 % merginų, jausmingumą- 56,1 % vaikinų ir 60,6 % merginų. Taigi, ne tik vaikinai suvokia merginas per šiuos nurodytus bruožus, bet ir pačioms merginoms jie yra labai svarbus tapatinimosi aspektas.”(1)
Galima daryti išvadą, kad mūsų jaunimo tarpe vis dar populiari gana tradicinė nuomonė Tai “paaiškina vyraujantys lyčių vaidmenų skirties stereotipai, 0 konkrečiai, įsivaizdavimai apie moters vaidmenis šeimoje. Šių bruožų būtinumą suponuoja stereotipai, jog būtent moteris turi užsiimti vaikų auklėjimu bei namų ruoša.”(1)

Išvaizda
Išvaizda yra taip pat labai svarbi tapatinantis su vyro ar moters vaidnemiu. Taip yra kuriamas skirtingas kūno ir aprangos įvaizdis, kuris leidžia priskirti moters ar vyro lyčiai.
“B. Turneris rašo, jog kūnas yra tai, kas gali būti tramdoma, kuo galima manipuliuoti, kam galima pataikauti, ką įmanoma įkalbinėti, organizuoti ir apskritai ¬disciplinuoti . I. Youngas, nagrinėdamas tapatinimosi su lytimi per kūną problemą, šiame kontekste išskiria du kūniškumo problemos aspektus. Jis rašo, jog socializacijos proceso metu lytis tampa įkūnyta – ji tampa gilumine mūsų fizinės ir psichologinės būties dalimi. Tačiau kita vertus, pagal I. Youngą, lyties tapatumas neišvengiamai remiasi išoriškai suvokiamu kūnu . Dar įdomesni yra J.Butler svarstymai.Tęsdama simbolinės sąveikos tradiciją ji teigia, kad lytis yra vaidinimas, o sutvarkyti, išpuošti, sufasonuoti, tinkamai judantys ir besielgiantys kūnai ir sukuria lytį ir santykius tarp lyčių .”(1) , , ,

..¬
Būtų įdomu sužinoti, kaip tapatinimasis su savo lytimi yra susijęs su išvaizda. Gauti duomenys rodo, jog išvaizda jiems yra vienas iš svarbiausių lyties tapatumo aspektų.
Paaiškėjo, jog “ 78,6 % moksleivių atsakė jog daug. Pagrindinis to argumentas – noras gražiai atrodyti. Taip nurodė 63,4 % apklaustųjų. Teigiama, kad moteriškumas turi atsispindėti merginų išvaizdoje- taip atsakė 78,3 % respondentų atsakė . Į klausimą ar vyriškumas turi atsispindėti vaikinų išvaizdoje 76,8 % moksleivių atsakė, kad jiems tai yra svarbu. Didelio procentinio skirtumo vaikinų ir merginų atsakymuose nebuvo. Į pirmą klausimą teigiamai atsakė 80,8 vaikinų ir 76,3 % merginų. Į antrą – 68,9 % vaikinų ir 82,6 % mergmų.
Panašiai procentiniu atžvilgiu pasiskirstė ir atsakymai į klausimą dėl išvaizdos. Net 72,8 % respondentų atsakė, kad savo išvaizdai jie skiria daug dėmesio. Pagrindinis motyvas, dėl kurio jaunimas daug dėmesio skiria savo išvaizdai yra noras turėti gražų kūną. Taip atsakė 34,2 % moksleivių. Šį teiginį patvirtina ir tai, jog 50,2 % vaikinų ir merginų mano, kad fizinis grožis yra būdingas abiem lytims. Šie skaičiai tiesiog patvirtina tapatinimosi per kūną svarbą ir jos atspindį jaunų žmonių savimonėje.

Kaip rašo M.Foucault, atspindintys lytį kūnai kuria ypatingą kontekstą socialiniams santykiams, nes jie signalizuoja, valdo, suderina informaciją apie galią ir statusą . Lyčių santykiai priklauso nuo sėkmingo lyties pateikimo, monitoringo, kūnų interpretacijos. Kūnai, kurie aiškiai apibrėžia lyties statusą, palengvina lyčių skirtumų palaikymą.
Taigi, tapatinimosi su lytimi ypatumai, būdingi vaikinams ir merginoms, atspindi visus, pakankamai tradicinius, socializacijos proceso metu išmoktus mūsų visuomenei būdingus lyčių vaidmenų modelius, stereotipus. Tačiau tai nereiškia, jog ateity dabartinių jaunų žmonių požiūriai negali kisti.”(1)

“Psichologas L.Kohlbergas išskiria keletą moralinio vystymosi etapų. Pirmajam etapui būdinga taip vadinama prekonvencinė moralė. Tai laikotarpis, kai iš vienos pusės, vaikai tiki, kad paklusnumas tiems, kurie turi galią yra nenuginčijamai teigiamas poelgis, o iš kitos – jie visuomet bijo nuobaudos už blogą poelgį. Tampant suaugusiu žmogumi, formuojasi konvencinė moralė. Ši moralė paremta tikėjimu, kad egzistuojanti socialinė tvarka yra gera ir kad deramas elgesys nulems teigiamą kitų žmonių vertinimą. Bet L.Kohlbergas teigia, kad deja, bet ne visi suaug žmonės pasiekia paskutinį – postkonvencinės moralės lygį. Jai yra būdingas egzistuojančių taisyklių reliatyvumo pripažinimas, o moralė yra apibrėžiama abstrakčiais, fundamentaliais etiniais principais. Kaip greitai ir kiek gali progresuoti šia kryptimi individas, anot L.Kohlbergo priklauso nuo jo socioekonominės aplinkos .”(1)

IŠVADOS

 Lytis, kaip ir kultūra, yra žmonijos kūrinys, kuris priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, pastoviai kuriančio lytį.
 Mes susigyvename su savo lytimi, kuri tampa mūsų pačių dalimi ir nepastebime, kad lytis yra socialiai konstruojama.
 „Lytis, kaip struktūra, diferencijuoja visuomenės socialinę organizaciją į vyriškas ir moteriškas sritis, padalija darbus viešojoje ir pr’ivačiojoje sferoje, organizuoja seksualumą ir emocinį gyvenimą.”(2)
 Jaunimui jau nėra būdingas stereotipinis įsitikinimas, jog bet kokia viešosios sferos veikla yra tik vyrų prerogatyva, jų požiūriai į statusų diferenciaciją šioje srityje turi daug tradicinio modelio bruožų ir atitinkamai negali būti įvardinti kaip pakankamai modemūs.
 Šie socializacijos proceso metu intemalizuoti lyčių statusai nulemia ir labai tradicinius įsitikinimus apie tik moterims ir tik vyrams būdingus charakterio bruožus, sureikšmina tapatinimosi su lytimi per išvaizdą aspektą.

Literatūra
1. Sociologijos įvadas. VDU. Studijų paketas. Kaunas 2001
2. Sociologija, vadovėlis, VDU, Spindulio leidykla
3. V.Pruskus Sociologija, Vilnius 2003
4. Leonavičius, J. (1993), Sociologijos žodynas. Vilnius: Academija.

http://www.sociumas.lt
http://en.wikipedia.org
http://www.straipsniai .lt

Leave a Comment