lietuvos socialinė raida

1. Ūkio būklė lietuviškuose carinės Rusijos gubernijuose XX a. Pradžioje: Lietuvos ekonomikoje vyko kapitalo ir gamybos koncentracija, kūrėsi monopolijos(pirmiausia atsirado maisto pramonėje); 1900-1903 Rusijos ekonominės krizės metu Lietuvos darbininkų padėtis pablogėjo; smuko darbo užmokestis; kilo maisto produktų kainos,gausėjo bedarbių.Valstiečių padėtis buvo dar blogesnė negu miesto darbininkų; gausėjo smulkių ir bežemių valstiečių; valstiečius slėgė dideli mokesčiai. Darbininkai savo nepasitenkinimą išreiškė streikais,kaime buvo platinami atsišaukimai,kūrėsi nelegalios organizacijos. Dauguma sreikų baigėsi pergalė: sutrumpinta darbo diena, pakeltas darbo užmokestis. Lietuvoje P. Stolypino reforma reiškėsi kaimų skirstymų į vienkiemius (1907-1914 m buvo išskirstyta 1743 Kauno ir 717 Vilniaus gub. Kaimų. Pagrindinė žemės ūkio produkciją sudarė grūdai mėsą, pienas, linai, paukščiai; Kapitalistinį ūkininkavimą skatino buržuazinė kooperacija( kūrėsi smulkaus kredito įstaigos, žemės ūkio draugijos, vartotojų kooperatyvai, kooperatinės pieninės).Didelis nedarbas ir valstiečių turtinė diferenciacija,skatino žmonės emigruoti.Vyrai turėjo mokeėti pagalvės, o valstiečiai – žėmes mokestį. Buvo renkami įvairus kiti mokesčiai (druskos, degalų, šunų ir kitų). Buvo įvesta kortelių sistema (trūko maisto produktų).
2. Lietuvos vystymosi sąlygos atkūrus nepriklausomybę 1918 m. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Taačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri už

žtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui.Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Trukdė vystytis:žaliavos stygius,kapitalo stoka,didele infliacija, didelis importas.
3. Lietuvos pramonė 1918-1940 m. Atsiskyrus nuo Rusijos,Lietuvos Respublika neteko svarbiausių žaliavos šaltinių ir plačios,seniai susiformavusios ir beveik nekonkurencinės savo prekių realizavimo rinkos.Dėl šių priežasčių gerokai sumažėjo metalų apdirbimo ir odos pramonės šakų,kurios anksčiau buvo labiausiai išvystytos lietuviškose gubernijose,gamybos apimtis.Neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai taip pat turėjo Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos,susilpninęs Respublikos pramonę (ypač popieriaus,chemijos,trikotažo ir poligrafijos),geležinkelio transportą ir kitas ūkio šakas.Tai vertė šalies vyriausybę skubiai statyti tų pramonės šakų įmones,kurios buvo išvystytos Vilniuje ir Vilniaus krašte. Kita vertus,svarbų vaidmenį pllėtojant Lietuvos ekonomiką suvaidino Klaipėdos miesto ir krašto atgavimas,kadangi Klaipėdoje buvo išvystyta medžio apdirbimo,maisto ir iš dalies kitos pramonės šakos. Tarpukario laikotarpiu Kaune labai išaugo lengvoji ir maisto pramonė.Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe,jos ekonomikos plėtojimą teko kreipti Vakarų Europos rinkos link.Tai reikalavo atitinkamai pertvarkyti viso ūkio,pirmiausia pramonės,struktūrą atsižvelgiant į jos eksporto bei importo esminius pokyčius. Antra vertus,atsirado naujos sąlygos,skatinančios gamybinių jėgų ugdymą – siekimas sukurti nacionalinę,šiuolaikinę pramonę,darnų viso ūkio kompleksą,didinti savo prekių konkurencingumą užsienio rinkose,geriau tenkinti respublikos gyventojų poreikius.Tačiau tam pasiekti reikėjo daug lė
ėšų, žaliavų,elektros energijos, kurių pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje labai stigo.Visose pramonės šakose 1939 jau dirbo 74,1% visų pramonės darbuotojų ir buvo pagaminta 83,4% pramonės bendrosios produkcijos. Pati svarbiausia buvo maisto pramonė, gaminusi beveik pusę (46,8%) visos pramonės produkcijos. Vien mėsos ir pieno pramonė gamino beveik 28% respublikos pramonės bendrosios produkcijos. Visose kitose pramonės šakose dirbo apie vieną ketvirtadalį darbuotojų ir buvo pagaminta apie vieną šeštadalį visos pramonės produkcijos.Gamybos koncentracijos ir centralizacijos augimas skatino monopolijų susidarymą. Pirmosios monopolijos susikūrė 3-jo dešimtmečio prad,o svarbiausiose ekonomikos šakose įsiviešpatavo 4-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Jų pagrindine forma buvo sindikatai. Tai – „Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjunga“, „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“, tabako sindikatas, „Vinių ir vielos pardavimo kontora“ ir kt. Sindikatai jungdavo daugumą atitinkamos pramonės šakos įmonių ir veikė visoje pramonėje.Pramonės išsidėstymas Lietuvos teritorijoje buvo netolygus. Pagrindinė jos dalis buvo sukoncentruota penkiuose stambiausiuose respublikos miestuose – Kaune(stambiausias centras pramonėje), Vilniuje, Klaipėdoje,Šiauliuose ir Panevėžyje.Dauguma Vilniaus pramonės įmonių per visą okupacijos laikotarpį nepasiekė prieškarinio gamybos lygio. Nemažai smulkesnių įmonių visai užsidarė. Pramonės įmonės, buvusios periferijoje, daugiausia apskričių centruose, buvo smulkios, tenkinusios vietinių gyventojų poreikius. Palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis Lietuvos Respublikos pramonė buvo silpna. Visa pramonės produkcija sudarė mažiau kaip vieną trečdalį bendrojo nacionalinio produkto.
4. Lietuvos žemės ūkis 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos ekonomikos pagrindą sudarė žemės ūk
kis.Jame dirbo daugiau kaip 3 ketvirtadaliai visų savarankiškų gyventojų ir buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų. Tačiau ir jis, palyginus su Vakarų Europos šalimis,taip pat nebuvo pakankamai išvystytas.Žemės ūkio produkcijoje vyravo rankų darbas.Žemės ūkio mašinos daugiausia buvo naudojamos tik stambiuose ūkiuose. Iš žemės ūkio mašinų plačiausiai buvo naudojamos arklinės grėbiamosios, pjaunamosios ir kuliamosios. Nors kiekybiškai vyravo smulkūs ir vidutiniai valstiečių ūkiai, tačiau žemėvaldoje ir produkcijos gamyboje lemiamą vaidmenį vaidino stambūs žemės ūkiai.Kadangi Lietuvoje absoliučią žemės ūkių daugumą sudarė nedideli ūkiai, todėl ir žemės ūkio produkcijos gamyba didėjo palyginti lėtai. Per visą tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį bendroji žemės ūkio produkcija padidėjo 40%.Palyginti lėtas žemės ūkio produkcijos gamybos augimas, šios produkcijos supirkimo kainų mažėjimas, „kainų žirklių“, nuomos mokesčio, palūkanų normos, žemės ir kitų mokesčių didėjimas neigiamai veikė visą žemės ūkio raidą, ypač smulkiųjų valstiečių ūkius. Antai dėl „kainų žirklių“ didėjimo Lietuvos ūkininkas 1931 – 1939 m. turėjo parduoti 2 – 3 kartus produkcijos daugiau negu 1925 – 1929 m., kad galėtų nusipirkiti tą patį pramonės prekių kiekį.Tai vedė į žemės ūkių įsiskolinimą. Svarbų vaidmenį turėjo kaimų skirstymas į vienkiemius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais iš viso buvo sukurta 159,1 tūkst. vienkiemių ir beveik likviduoti kaimai. Šis agrarinis pertvarkymas pareikalavo daug lėšų gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų statybai ar perkėlimui, naujų žemių įsisavinimui.Be to,valstiečiai neteko be
endrų ganyklų ir miškų.Tačiau,susidarė palankesnės žemės ūkio plėtojimo sąlygos, sustiprėjo privatinės nuosavybės santykiai ir padidėjo ūkininkų suinteresuotumas gamybos ugdymu.Įvykdyta žemės reforma ir kaimų išskirstymas į vienkiemius taip pat prisidėjo prie žemės nuomos santykių plėtojimo Lietuvoje. (Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo.)Tačiau čia nuomos santykiai žymiai skyrėsi nuo klasikinio pavyzdžio, kada stambūs žemvaldžiai patys savo žemės nedirba ir dargi jos nevaldo,o išnuomuoja žemės ūkio kapitalistams – fermeriams, kurie žemės ūkio produkcijos gamybą organizuoja samdomojo darbo pagrindu. Lietuvos Respublikoje žemę daugiausia išnuomuodavo smulkūs, vidutiniai ir bežemiai valstiečiai. Antai 1930 m. 49,1 tūkst. ūkininkų buvo išnuomavę 843 tūkst. ha žemės.Daugiau kaip vienas ketviratadalis žemės nuomininkų savo žemės visai neturėjo.
5. Užsienio prekyba 1918-1940: politika ir struktūriniai – geografiniai pokyčiai.
Užsienio prekyba parodo e-kos:sveikatos buklę,atvirumą,intervencijas,e-kos konkurencingumo lygį. Tarpukario laikais užsienio prekyba išaugo. Užsienio prekybos politikos priemonės: a. Muitai; b. Užsienio prekybos sutartys; c. Specialių eksporto institucijų steigimas: (informacijos rinkimas apie potencialius partnerius,darbuotojai dirbantys prekybos analizės darbą). Muitai: Taikomi išvežamąjai žaliavai. Tikslas skatinti per dirbtų produktų eksportą. Pagrindinį vaidmenį užsienio prekybos politikoje vaidino importo muitai. Atliekantys 2 f-jas: 1)Fiskalinė f-ja.Tikslas- surinkti pajamas į valstybes biudžetą.2) Prohibicinė (uždraudžiamoji) uždaro galimybę importuoti produktus į šalį. P/l apmokestinimo techniką muitai: 1)“ad valorem“-galiojo 1924m p/l apmokestinimo būdą arba techniką. 2) Juos keičią specifiniai muitai, 1-mą nustatomi įvedant importuojamoms prekėms muitą kuris skaičiuojamas mokesčiais .Jis nustatomas produkcijos vienetui arba svorio vienetui.Diferenciniai muitai: muitas būdavo diferencijuojamas p/l atskiras valst. Priklausomai nuo sutarčių.Reforsiniai muitai: buvo taikomi įvežamai žaliavai,su sąlyga jei ji buvo perdirbama lietuvoje. Lietuva iki 1930m. Buvo eko-nių požiūriu atvira valstybė,tačiau nuo 1930 ryškus posūkis į ekonominį uždarumą.Priež. Didžioji depresija(1929-1933).Išvada:spartesnį eksporto augimą stabdė nepalanki koniktūra( kainų kritimas) sumažėjo 2-3 kartus, o žemės ūkio produktai 3-4 kartus;aukšti kokybės reikalavimai.Importo didėjimą į Lietuvą skatino didėjantis protekcionizmas- sienų ekonominė apsaugą.Importo stuktūra sąlygoja besivystančias pramonės poreikiai. Viena iš eksporto skatinimo priemonių eksporto premijos.
6. Mokesčių ir biudžeto politika 1918 – 1940m.Valstybės skolinimosi politika.
Finansinių santykių visuma tai kurių dėka stengiamasi sukaupti lėšas,piniginius išteklius iš juos panaudoti savo valstybės reikmenims.Išraiška-krašto biudžetas. Pirmasis Lietuvos Respublikos biudžetas patvirtintas 1920m. ir nuo to laiko valstybės finansai tvarkyti biudžeto keliu. Jis išaugo pora su viršum kartu, tai sąlygoja gamybos augimas. Biudžetas subalansuotas p/l įplaukų šaltinius: mokesčiai ir rinkliavos. Apskritai Lietuvos biudžeto palitika buvo labai atsargi. Skolinimuosi mąstai buvo nedideli.Skolindavomės iš JAV, Švedijos ir kitų šalių. Mokesčių struktūroje skiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mok- žemės mokestis, nekilnojamo turto mokestis; verslo( darbo pajamų) mokestis. Netiesioginiai mokesčiai: akcizai, importo muitai.
7. Lietuvos bankai ir pinigai 1918-1940 m.
Aukštas kapitalo koncentracijos ir centralizacijos lygis buvo būdingas Lietuvos Respublikos kredito sistemai. Ją sudarė įvairios įstaigos – centrinis Lietuvos bankas, Žemės bankas, septyni komerciniai bankai, valstybės taupomosios kasos, 10 savitarpio kredito draugijų, 310 kredito kooperatyvų ir lombardai. Svarbiausias iš jų buvo Lietuvos bankas, kurio aktyvai 1939 m. sudarė 283,5 mln. litų. Tai buvo emisijos bankas, kartu teikęs ir trumpalaikį kreditą daugiausia eksporto pramonei ir prekybai.Iki 1922 finansinė sumaištis (4 valiutos). 1920m gauna aukso rezervas buvo įgytas dėka gautų 3 mln iš Rusijos aukso rublių. 1922 įvedama nacionalinė valiuta – litas. Litas išliko stabilus iki rublio įvedimo. Šiaip jau, lito kurso pastovumas buvo naudingas vidutiniajam gyventojų sluoksniui, turinčiam pastovias pajamas (valdininkijai, tarnautojams). O daugumai valstiečių ir kitiems smulkiesiems gamintojams jis nebuvo palankus. Esant pastoviam valiutos kursui tarsi lengviau įsivežti žaliavų, medžiagų ir įrengimų. Bet anais laikais rinka tais dalykais buvo persotinta, ir svarbiausias dalykas buvo parduoti savo produktus.
8. Lietuvos ekonomikos pokyčiai sovietinės okupacijos metais 1940-1941

9. Lietuvos ekonomika nacistinės okupacijos metu.

10. Socialistinės ekonomikos dogmos ir jų realizavimas 1946-1950

11. Nuosavybės nacionalizavimo tikslai ir būdai prieš ir po Antrojo pasaulinio karo.

12. Žemės ūkio kolektyvizavimas: preižastys, raida, pasekmės.
1948m priimtas LKP(b) CK ir LTSRMT nutarimas dėl būtinybės kurti kolūkinių sektorių kaime. 1949m įvyko LKP(b) (Lietuvos komunistinės partijos(bolševikų)); plenumas – kolektyvizacijos pradžia Kolektyvizacija Lietuvoje įvykdyta per 3 metus (buvo suvaryta virš 94 % visų valstiečių į Lietuvos ūkį kaime). Tremiami buvo tiežmonės, kurie nenorėjo stoti į kolūkius. 1947m rugp. 21 d buvo priimta deklaracija dėl įstojimo į LTSR. Buvo daug ištremta žmonių. Tremtis paspartino žmonių stojimą į kolūkius. Buvo 2 priežastis dėl stojimo į kolūkius:pirma tremties baimė,antra prievolė. P/l dokumentus priimdavo savanoriškai, bet taip nebuvo.Išvados:1)Šį ūkininkavimo forma nebuvo efektyvi. Prieš karinės žemės ūkio lygis buvo pasiektas apie 1965m. P/l gamybos intensyvumo rodiklius to meto LT žemės ūkis buvo atsilikęs nuo rinkos ekonomikos šalių,su kuriomis prieš karą buvo artimos.2) Kolukinė santvarka pakeitė apgyvendinimo sistemą t.y žmonės buvo sukelti į gyvienvietes. Apie 1964m kai galima buvo laisvai išvaduoti iš kolūkio, tai pradėjo mažėti kaimų gyventojų skaičius.Pasiūla atsilykdavo nuo paklausos, o darbo rinkoje buvo atvirkščiai.
13. Lietuvos ekonomikos pokyčiai 1946-1989m.

14. Lietuvos Respublikos ekonomikos reformos kryptys: perėjimas iš centralizuotai planuojamos į rinkos ekonomiką.
Bet kurio privatizacijos metu reikia atsižvelgti į šios klausikus: 1.Kas?(privatizavimo objektas); 2)Kam? (kam? Privatizuoti);3)Kuo?(kuo mokėti,mokėjimo instrumentai, pinigai, valiuta, čekiai);4) Už kiek (kainą, balansinė vertė);5)Kaip privatizavimo būdai: atviras aukcionas, uždaras aukcionas). PRIVATIZAVIMAS – tai perėjimas iš centruolizuotai planuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką. Privatizavimo būdai. Kaip? Privat. Būdai aukcionai(vieši,uždari); akcijų pasirašymas(viešasis,uždaras); konkursai(p/l geriausia verslo planą,kuriame kainos nebuvo pagrindinis kriterijus); Privat. Už laisvai naudojimą valiutą. Užimtumo investicijų garantijas.
15. Privatizacija Lietuvoje.
Lietuvoje buvo būdingas kelias: skirtingos privatizavimo schemos:1)valstybinių įmonių turto privatizavimas.2)būtų privatizavimas;3) žemės ūkio įmonių turto privatizavimas;4) žemės ūkio paskirties žemės privatizavimas. Kodėl vyksta privatizavimas? Nes, kaip parodė pasaulio praktika privati nuosavybė yra efektyvesnė. Kas? Žemės gelmės, oro erdvė, Baltijos e-nė zona, paminkali ir pan. Kas privatizuojama? Lietuvoje egzistavo 4 skirtingos privatizavimo schemos: Mokėjimo instrumentai.Kuo buvo galima mokėti? Investiciniai čekiai, pinigai(talonai, litai,jav doleriai). Privatizavimo eiga: privat. Vyko gana sparčiai 91-95 buvo parduota virš 50% valst. Turto. Kito turto (buto,žemės,ūkio įmonių) privat. vyko dar sparčiai. Bruožai: Sparta labai aukšta; 91-95m vyravo akcijų pasirašymas. Pasirašant akcijas 1 etape buvo privatizuota virš 70 % viso numatomo privat.; privatizavimas aukciuonose sudare vertinę išraišką nežimiąją dalį 2,3 %.;Privatizavimas laisvai konvertuojama valiuta buvo labai maža; Privatizacija p/l verslo planus Lietuvoje vyko labai letai. Privatizavimo Trukūmai: 1) nestabilumas įstatymų;2)privat. už investicinius čekius ekonominio efektyvumo požiūriu nedavė laukiamo rezultato.;3) privat. už laisvai konvertuojama valiuta dėl valdžios veiksmu buvo labai ribotas. Įplaukų į biudžetą buvo gauta labai mažai.;4) įstatymai kurie būtini rinkos ekonomikai, o butent konkurencijos įstatymas bankroto įst. Buvo priimti žymiai vėliau negu privat. reglamentave įstatymai;5)nuoma,išperkamoji nuoma buvo taikoma labai siaurai.;6)teisesaugos struktūros nebuvo pasiruošę,nenumatę tokio nusikalstamumo augimo.
16.Kainų reforma.
Situacija 1990m centralizuota planuojama kainų nustatymo sistema.Svetima rinkos ekonomikai.Būtina buvo vykdyti kainų reformą.Sovietų laikais buvo liberalių, laisvų kainų segmentai(turguje kainos nebuvo reguliuojamos),šešeline ekonomika.Rinkos e-ka:Klaidinga būtų teigti, kad rinkose kainos apskritai yra laisvos t. y valstybės nekontruoliuojamos. Valstybė reguliuoja kainas keliomis kryptymis: 1)natūralių monopolių(savivaldybės reguliuoja kainas); 2) per mokesčių politika. Visų pirma 3 mokesčiai: * PVM(per netiesioginius mokesčius); * akcizai (vartojamuma reikia apriboti); * muitai. Kainų liberalizavimo etapai:1) 1990m liepos 26 d. Priimtas kainų įstatymas,kurio vyriausybė buvo įpareigota paremti kainų liberalizavimo tvarką ir būtinas socialinės išmokas arba konpensacijas,kurios sušvelnintų kainų liber. Pasekmės. 2) 1991m vyriausybės pasikeitė. Sruktūrinis kainų didinimas ir tam tikras liberalizavimas.Tos didinimus didėjo, o kai kuriais atvėjais taikoma social. Kompensacija, buvo didinami atliginimai,Tuo metu sekiant stabdyti prekių išvežimą iš Lietuvos buvo įvesti talonai bendrieji kaip paralelinė mokėjimo priemonė. 1992m spalio men atsirado vagnorkės kurios išstumė talonus. 3) kainų liberalizavimo etapas. Tesesi iki lito įvedimo. Infliacija buvo budinga- vartojiškų prekių kainų augimui. * atsiskaitimo krizė .
17. Užsienio prekybos politikos formavimas.
Lietuva nuo pat lito įvedimo turi neigiama užsienio prekybos balansą
18. Įmonių reforma. Įmonių rūšys, jų charakteristikos.

19. Žemės ūkio reforma.
Kelios pagrindinės kryptys: 1) žemės reforma – jos esmė, 1990m priimtas įstatymas žemės reformos. Esmė nuosavybės teisių atstatimas. 2) Buvusių ž. ū. įmonių reformavimasw ir jų supirkimo kainų liberalizavimas. Vėliau paramos gamintojams taikymas – privatrizuojamas turtas buvo suskaidytas į atskirusc technologijas kompleksus, kurie buvo privatizuojami ir vėliau tapo žemės privatizuojamomis ūkio bendruomenėmis. ASPEKTAI: * žemė buvo atplėšta nuo turto. * privatizavimas buvo labia sudėtingas, buvo kompensacijos, žalieji čekiai. ir t.t.
20. Mokesčių sistemos formavimas ir jos pokyčiai.
Mokesčiai atlieka 2 f-jas: fiskalinė ir reguliavimas. Istorija-sukurti mokesčių struktūra. Apibrėžti mokėtojų ratą,organizuoti jų susirinkimą. Istoriniai faktai: 1990m sukuriama valst mokesčių inspekcija,. Mokesčių klasifikavimo kriterijai: 1.Tiesioginiai – pelno mokestis, turto mokestis.
2. Netiesioginiai: Pvm,akcizai,muitai.Akcizai skiriami produktams kurių vartojima siekiama riboti,cigarettes,nafta alkoh.germ. muitai – mokestis mokamas už prekės pervežamos iš valst į valstybę.
21. Pinigų politikos formavimas. Infliacija ir jos reguliavimas.

22. Lietuvos bankų sistema ir jos reguliavimas. Lietuvos banko funkcijos. 28. Euro įvedimo sąlygos ir galimos pasekmės. Atkurus nepriklausomybė buvome rublio zonoje: neturėjome savo pinigų; neturėjome savo tradicinės dvipakopės bankų sistemos.Rėikėjo sukurti klasikinę bankų dvipakopę bankų sistema.Įsivesti savus pinigus ir užtikrinti jų didesnį ar mažesnį stabilumą. Lietuvos istoriniai faktai: Liet. Banko valdybos paskirimas pirmininko 1990m; liet. Banko statuto priėmimas; komercinių bankų įstatymas 1992; Pinigų užuomazga realiai atliko visas pinigų f-jas.Buvo talonai kurie funkcijuonavo iki lito įvedimo. 1993m birž 25d. Pagrindinės problemos: pinigų ir banko sistemos problemos išsprendusios nevikusiai: *litas įvestas paveluotai nes infliacija jau buvo ir tai sukėle chaosa ekonomikoje; *siplna komercinių bankų preižiūra,kuri pasireiškia 1994-95 m(tai neribotas banko pelno normos,dideles palukanos); Svarbus momentas – valiutų valdybos modelio taikymas t. y lito įvedimas susiejimas su Jav doleriu kuris išsilaikė iki 2002m sausio 1 d..Liet bankas neteko savo daug f-jų.Litas ir euras ES bankų kontekste; 1)euro įvedimo priežastys – geresnės, stabilesnes sąlygos verslui, euro įvedimas Lietuvoje turėtų padidinti tiesioginės užsienio investicijas, darome kartuotinius pavedimus, keičiam valiuta ir pan.;2)konvergencijos kriterijai – Lietuva, Estija, Slovenija 1993m apibrėžti Mastrichto sutartyje;3) pasekmės – kainų augimas didėjimas. Liet cent. Bankas praras dali savo f-jų; Sąlyga norint tapti ES šalimi:1: infliacija negali viršyti daugiau negu pusantro %-nio punkto.;2:biudžeto deficitas neturi viršyti 3 % skaičiuojant nuo BVP; 3: valst skolą neturi viršyti daugiau negu 60 % nuo BVP. 4:valst ilgalaikiu vertybinių popierių palūkanų normą.Esmė:palūkanų normą BVP vadinamoji neturi negu 2% viršyti palūkanų normą negu tai yra valst turinčias 3 mažiausia infliacijos lygį.; 5: susijęs su nacional valiut kurso svyravimo.Negali svyroti daugiau negu 15% palygi su Euru.
23. Lietuvos darbo rinka: pokyčiai ir reguliavimas.

24. Socialinė politika Lietuvoje.

25. smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje: formos, reguliavimas, parama.

26. Lietuvos integracijos į ES raida.

27. Trišalis Baltijos šalių ekonominis bendradarbiavimas.

29. Europos Sąjungos institucinė struktūra.

30. Europos Sąjungos Ir Lietuvos (valstybių narių) kompetencijos sritys (išimtinė kompentencija, pasidalijamosios kompetencijos sritys, papildančiosios kompetencijos sritys).

31. ES finansinė parama Lietuvai: tikslai, prioritetai, kryptys.

32. ES struktūriniai fondai. Sanglaudos fondas.

33. Verslas naujoje reguliacinėje ir konkurencinėje aplinkoje.

Leave a Comment