TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS ANALIZĖ LIETUVOS EKONOMISTŲ RAŠTUOSE VERTINIMAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETASEKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETASEKONOMIKOS IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS KATEDRA

EKONOMIKOS TEORIJŲ KURSINIS DARBASTARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS ANALIZĖ LIETUVOS EKONOMISTŲ RAŠTUOSE VERTINIMAS

Darbą priėmė: doc. Dr. J. A. Urbonas Darbą atliko:

KAUNAS 2006

TURINYS

1. Įvadas………………………………………………………………………………………32. Lietuvos ekonomika 1918 – 1940 m………………………………………………………43. Lietuvos užsienio prekyba 1918 – 1940 m……………………………………………….83.1. Kas yra užsienio prekyba?……………………………………………………………………………………83.2. Užsienio prekybos apyvartos……………………………………………………………113.3. Šalys su kuriomis vyko užsienio prekyba…………………………………………………………….123.4. Užsienio prekybos struktūra……………………………………………………………………………….154. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos ekonomikai………………………………………………………175. Išvados………………………………………………………………………………………………………………..206. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………….217. Priedai………………………………………………………………………………………………………………..22

ĮVADASKiekvieną valstybę apibūdinant vienu iš svarbiausiu jos skiriamuoju bruožu laikome jos ekonomiką. Kiek valstybė yra pasiekusi, ir kaip ji įgivendino vienus ar kitus savo tikslus, kaip ji atsitiesė po sunkių išgyvenimų, ir koks jos yra ekonomikos išsivystymo lygis lyginant su kitomis valstybėmis. Norint geriau suprasti dabartinę ekonomiką, būtina žinoti jos praeitį ir jos atsiradimą. Lietuvos valstybei patys sunkiausi metai buvo tarpukario metai, kadangi tai buvo pati pradžia valstybės kūrimo, reikėjo pradėti viską iš naujo. Taigi ir šiame kursiniame darbe yra nagrinėjama Lietuvos ekonominė padėtis tarpukario laikotarpiu, išskiriami svarbiausi įvykiai, kurie galėjo atsiliepti Lietuvos ekonomikos raidai. Kitoje dalyje nagrinėjama Lietuvos užsienio prekyba, kaip vienas iš svarbiausių ekonomikos rodiklių. Atskleidžiama importo ir eksporto apimtys, šalys su kuriomis Lietuva palaikė tarptautinius santykius, taip pat importo ir eksporto struktūros, ko daugiausiai Lietuva išveždavo ir ko daugiausiai įsiveždavo. Trečioje dalyje bandoma atskleisti kokią įtaką turėjo užsienio prekybą, Lietuvos ekonomikos vystymuisi.

Temos tikslas: atskleisti užsienio prekybą, kaip vieną iš pagrindinių ekonomikos vystymosi rodiklių.

Temos uždaviniai: Išsiaiškiname Tarpukario Lietuvos ekonomikos padėtį.Atskleidžiame užsienio prekybą tarpukario laikotarpio ekonomistų raštuoseIšanalizuojame užsienio prekybos įtaką to meto ekonomikai.

I DALIS – LIETUVOS EKONOMIKA 1918 – 1940 M.Pasaulinės istorijos eiga jau labia seniai padalijo Europą į Rytus ir Vakarus. Rytuose susikūrė kitokios politinės, teisinės bei visuomeninės santvarkos ir skirtingos kultūrinio bei ekonominio gyvenimo organizavimo formos, negu Vakaruose. Lietuva nuo pat savo istorijos pradžios buvo Rytų ir Vakarų įtakų sankryžoje. [1, 13 psl]Po I Pasaulinio karo buvusiųjų valstyvių sienas teko keisti, o etnografinius antagonizmus švelninti. Akis į akį teko susidurti su naujai gimstančiu gyvenimu. Reikėjo ieškoti naujų politinių, socialinių, ekonominių santykių su kaimynais. [3, 14 psl]Kraštą buvo nuniokojęs karas ir varginanti vokiečių okupacija. Blogiausia bedgi buvo tai, kad tą, anksti dovanotą, valstibingumą reikėjo dar išsikovoti Nepriklausomybės karuose. Taigi pirmoji naujai susikūrusios, arba, tiksliau sakant, atsikuriančios valstybės veikla turėjo būti karinė. Tie karo ir okupacijos sugriovimo nuostoliai buvo dideli. Čia įėjo tiesioginiai sunaikinimai dėl karo veiksmų, kariuomenės rekvizijos ir išgrobstymai, prekių atsargų, mašinų ir įrengimų išvežimas, gamtos turtų, ypač miško, nusiaubimas, gyventojų santaupų sužlugdymas, pinigų pasikeitimas karo metu, jų infliacijos padariniai, prekybinių ir kitokių santykių su pasauliu nutraukimas ir t.t. Taigi ne tik valstybę, bet ir daug ką reikėjo pradėti kurti ir statyti iš naujo. [1, 17 psl]Lietuvos ekonomika, daugiau nei šimtą metų buvusi Rusijos ekonomikos dalimi, buvo jau prisiderinusi prie Rusijos ekonominės santvarkos, prie Rusijos ekonominių įstatymų. Be to, po karo ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose buvo neaiškus, neramus ir revoliucingas gyvenimas. Dar nelabai buvo aišku, kokia kryptimi vystysis Vakarų Eoropa po karo. Čia dar labai trūko stabilumo. Vieną tik buvo galima patirti, kad Vakaruose ekonomika vis daugiau bus telkiama socialiniams klausimams spręsti, o valstybė ekonomikoje vaidins vis didėjantį vaidmenį. Dėl to visiškai suprantama, kodėl Lietuvoje nepaprastai svarbiu uždaviniu buvo paskelbta žemės reforma ir kodėl jai iš esmės buvo keliami daugiau socialiniai negu ekonominiai tikslai. [1, 20 psl]Įgyvendinant žemės reformą, buvo išdalinta didžioji dvarų nuosavybė į daugelį savarankiškų ūkių. Tai labai padidino nuosavybę turinčių asmenų bei šeimų skaičių ir tuo pačiu sustiprino politinį, socialinį bei ekonominį krašto stabilumą.Atsižvelgiant į realias galimybes, prioritetine materialinės gamybos šaka bendroje ūkio struktūroje buvo pasirinktas žemės ūkis. Jam pertvarkyti ir skirta daugiausia dėmesio. 1922 m. kovo 22 d. Buvo išleistas žemės reformos įstatymas, kadangi jis sudarė sąlygas smulkiajam ir vidutiniam ūkiui tarpti. Ši žemės reforma, kuri pagrįstai buvo pavadinta didžiąja, iš pagrindų pakeitė žemės valdymą Lietuvoje, kaimo gyventojų persikėlimą į viensėdžius. [2, 95 psl]Svarbisusioji ūkio šaka ir jo gamyba dvigubai pakilo po karo. Mūsų laukų derlius nedaug teatsiliko nuo tokio kultūringo krašto, kaip Olandija. Lietuvos ūkininkai kiek bepajėgdami susitvarkė savo ūkius, pristatė naujų trobesių, priveisė sodų, priaugino daugiau ir geresnės veislės gyvulių. Patys apsirūpindami maistu, tiekdavo maisto miestams ir miesteliams, o kas atlikdavo, tą eksportuodavo į užsienį. [14, 340 psl] Lietuvos valstybės gyvenimo pradžioje galimybės ir perspektyvos vystyti pramonę ir kitas ūkio šakas buvo labai ribotos ir netikros. Taigi ir galimybės nukreipi žemės ūkyje atsiradusį gyventojų prieaugį į kitas ūkio šakas buvo ribotos. [1, 21 psl] Pramonė vystėsi lėčiau, nes Lietuva, neturėdama savo žemės turtų – geležies, žibalo ir kt. – vis tebebuvo priklausoma nuo užsienio. [14, 342 psl]

1920 m. pabaigoje Lenkija, panaudojusi klastą ir jėgą, užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuva dėl to neteko trečdalio savo istorinės – etnografinės teritorijos, o svarbiausia – savo istorinės sostinės ir didžiausio savo miesto Vilniaus. Negyvoji siena suvaržė Lietuvą iš rytų ir pietų. Klaipėdos kraštą, pagal Taikos sutarties nuostatus, laikė okupavę prancūzai. Nebuvo aišku, kaip ta okupacija baigsis ir koks bus tolesnis Klaipėdos krašto likimas. [1, 19 psl]Lenkija Vilnių bei jo sritį okupavo 1923 m., ir ta okupacija tesėsi iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Visa tai skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos ekonomikai, nes Vilnius buvo stambus ne tik kultūros, bet ir pramonės centras. Nemažą ne tik politinę, bet ir ekonominę reikšmę turėjo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietyvos 1923 m. Tai buvo labai svarbus keletą šimtmečių trukusios kovos dėl priėjimo prie Baltijos jūros rezultatas. Jis atvėrė palankias galimybes Lietuvai plėsti ekonominius ryšius su užsienio valstybėmis. Deja, Vokietijos valdantieji sluoksniai ir jų talkininkai Klaipėdos krašte visaip trukdė normaliai jo raidai. [2, 93 psl]Vilniaus miesto pramonės vystymąsis buvo slopinamas ir politinias ir starateginiais sumetimais. Dėl prekybinių ryšių su TSRS sipnumo buvo priversta mažinti savo gamybą Lietuvos metalo pramonė: nacionalinės rinkos jai nebuvo, o išeiti į pasaulinę rinką ir konkuruoti su išvystyta Vakarų Europos pramone ji dėl savo techninio atsilikimo nepajėgė. Šalti santykiai su Rusija ir priešiški su Lenkija neigiamai atsiliepė Lietuvos transporto sistemai. Kitokia padėtis susiklostė Klaipėdos uoste. Jų tonažas padidėjo nuo 0,214 iki 0,500 mln. tonų. 1921 – 1930 metais užsienio prekybos apyvarta skaičiuojant vienam gyventojui, išaugo 4,2 karto, prekių eksportas padidėjo 6 kartus, o importas – 4,3 karto. Šiuos poslinkius daugiausia lėmė materialinės gamybos šakų – pramonės bei žemės ūkio – produkcijos gausėjimas, kuris atitinkamai veikė ir vidaus rinką. Šią rinką plėtė ir pačios gamybinės sferos vystymasisi, ir su šiuo procesu susiję gyventojų skaičiaus augimas. [2, 99 psl]Dar pačioje valstybės gyvenimo pradžioje buvo iškeltas tikslas – kuo greičiau atstatyti karo metu sugriautą bei suprimityvintą krašto ekonomiką ir pasiekti prieškarinį gyvenimo lygį. Deja, sąlygos šiam tikslui įgyvendinti, kaip matėme, buvo labai nepalankios. Tik aprimus karo veiksmams ir 1922 m. pabaigoje įvedus savo valiutą, susidarė pakenčiamesnės galimybės rimčiau pagalvoti apie ekonomikos vystymąsi, apie ekonominės politikos liniją bei kryptį, apie būsimąjį krašto ekonomikos modelį.Visiems tapo aišku, kad Lietuva dar ilgesnį laiką turės likti žemės ūkio kraštu. Grįžti į prieškarinius laikus ir tęsti tą pačią ekonominę liniją tiek žemės ūkyje, tiek kitose ekonomikos šakose buvo nebeįmanoma. Lietuva privalėjo sukurti savo visuomeninį ūkį, kurio tikslai ir tendencijos turėjo būti kitokie, negu prieš karą. Užsidarius sienoms į Rytus ir į Pietus, visa ekonominė orientacija turėjo pakrypti į Vakarus. Tuo pačiu ir visą ekonomiką reikėjo derinti prie tų ekonominių tendencijų, kurios vyravo Vakaruose. Tas persiorientavimas, žinoma, negalėjo būti nei mechaniškas, nei paprastas, nei greitas.Viso krašto ekonomikos centras buvo žemės ūkis. Ir neatsitiktinai. Reali pokario situacija Lietuvoje vertė ieškoti ir kurti tokį krašto ekonomikos modelį. Kurio svarbiausiąja šaka būtų žemės ūkis. Kitos ekonomikos šakos privalėjo tik papildyti žemės ūkį ir iš esmės jam tarnauti: pramonei daugiausia teko perdirbinėti žemės ir miškų ūkio produkciją, transportui – išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atsivežti trąšų bei žemės ūkio mašinų, o prekybai – kuo aktyviau talkinti žemdirbiams. Taigi, apskritai paėmus, buvo tas agrarinis arba tiesiog fiziokratinis Lietuvos ekonominis modelis, kokį įsivaizdavo, kokio siekė ir kokį mėgino formuoti valdantieji sluoksniai. [1, 23 psl]Lietuva par exellence žemės ūkio kraštas: 76,7 % visų gyventojų užsiima tiesioginiu žemės ūkio verslu bei iš jo išplaukiančia pramone; žemės ūkio produktai (neskaitant miško medžiagos) sudaro mažduag 81,2 % (1936 m.) viso mūsų eksporto. Ir apskritai visas mūsų tautos ūkis daugiausia priklauso nuo mūsų žemės ūkio gamybos pajėgumo bei tų gaminių tinkamo realizavimo. [4, 5 psl.]Prieš naujųjų šeimininkų akis kilo sunki problema: socialinė problema, kuri kartu buvo ir agrarinė problema. Socialinė problema gali būti suprantama plačiau ir siauriau. Plačiau suprasta socialinė problema apima daug smulkesnių problemų. Čia įeina ir susisiekimo priemonės, ir keliai, ir transporto patogumas bei pigumas. Siauriau suprasta socialinė problema apima darbo, arba darbininko, atlyginimo ir jo santykių su darbdaviu klausimą. Socialinins klausimas buvo galima spręsti, gerinant darbo sąlygas, bet neužmirštant darbininko kvalifikacijų, darbo žmonių, kaip tuomet buvo mėgiama sakyti, darbo kiekio. Bet darbo kiekis, darbininko kvalifikacijos anuomet buvo sąmoningai ar nesąmoningai užmirštamas dalykas. Tekalbėta tuomet tik apie darbininko teises. [3, 15 psl]Keliai buvo sunkiai išbrendami. Plentų beveik nebuvo. O ir geležinkeliai buvo apverktini. Norint, kad gaminiai greičiau pasiektų didesnius centrus ir kad ūkio gaminių kainos mieste ir kaime nebūtų perdaug skirtingos, reikėjo susirūpinti dviem dalykais: transporto atpiginimu ir kelių bei kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Pradėta tobulinti susisiekimą geležinkeliais ir autobusais; pradėta intensyviau kelius taisyti, tiltus statyti, plentus tiesti. [3, 18 psl]
Šiais laikais prekyba, pramonė ir kreditas nebepasitenkina savo valstybės ribomis, ji siekia tolimus, svetimus kraštus; taip yra dėl to, kad tolimi kraštai sudaro gerą rinką prekybai. Žemės ūkio produktams gera rinka yra premoningi kraštai, o pramonės išdirbiniams geriausia rinka – žemės ūkio kraštai. Taigi ir vienam ir kitam kraštui yra naudinga ir pelninga užmegsti tvirtus prekybos ryšius. Taip pat yra ir su kreditu. Vienas kraštas turtingesnis, kitas mažiau turtingas. Pasisikolonus pinigų galima sparčiau varyti prekybą, plėsti pramonę, kelti žemės ūkį. [10, 53 psl]Tiek vidaus, tiek užsienio ir ypač tarpvalstybinei prekybai Lietuvos etnografinės ir gamtos sąlygos labai patogios. Lietuva laikoma tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos. Vakarų Europą sudaro pramoningosios valstybės, o Rytų Europą yra žemės ūkio kraštas. Tiedvi Europos dali negalki apsieiti viena be kitos, ir Lietuvai paties likimo yra skirta tarpininkauti šiem kraštui, juo labiau, kad Lietuva turi jūros pakraštį ir patogų Klaipėdos uostą. Kitos Pabaltės valstybės, turėdamos su Sovietų Rusija sienas, nemaža iš to pasinaudojo. Lietuvai tuo tarpu, okupavus lenkams Vilniaus kraštą ir neturint su rusais sienų, šis etnografinis patogumas neprieinamas. Kur kas blogesnės dirbtinės Lietuvos prekybos sąlygos, kurioms reikalingas kapitalas. Lietuva tuo tarpu naujakurė – neturi prekybos laivyno, permaža turi tinkamų vandens ir sausumos kelių, gerai nusimanančių, prityrusių prekyboje veikėjų. Visos šitos aplinkybės neigiamai atsiliepia ne tik tarpvalstybinei Lietuvos prekybai, bet ir vidaus bei užsienio prekybai apskritai. Tačiau visais tais reikalais daromos pastangos, ir reikia manyti, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai bus lemta pasinaudoti patogia geografine padėtimi. [10, 65 psl]Savo krašto ekonomiką galima pekelti ir sustiprinti dviem keliais: arba geriau išnaudojant ir vystant gamybos jėgas jo viduje, arba pasitelkiant kitų kraštų ekonomiką. [1, 97]Ir atsitiko taip, kad pirmąja Lietuvos užsienio politikos problema tapo tasai klausimas, kuris kiekvienoje valstybėje turi būti šventas vidaus dalykas, sostinės klausimas. Pirmoji karinių ir diplomatinių kovų ugnis atstatytajai Lietuvai tad teko išlaikyti kaip tik nuo Lenkijos, siekiančios pinklėmis ir varu jai primesti unijos ryšius, pastojančius jai savo plačia įtaka savo sąjungininkių vyriausybėse kelią laisvųjų tautų šeimon. Lietuvos su Lenkija ginčo esmė ne sienų nustatyme, ne didelės Lietuvos žemių dalies su sostine iš jos išplėšime, to ginčo esmė yra ta, kad Lenkijai Nepriklausomosios Lietuvos egzistencija nepageidaujama. [3, 31 psl]Tačiau ir ekonominiai santykiai sudarė nemaža problemų: Lietuva karo nuniokota, reikalinga skubaus atstatymo. Gyvenusi apleistos Rusijos provincijos gyvenimą, dabar net atskirta nuo savo istorinės sostinės, Lietuva skubėjo suskurti nepriklausomą valstybę Vakarų Europos kultūros matu; su kitomis pajėgiomis valstybėmis, kurios jai tame darbe būtų galėjusios padėti, ji tuo metu normalių ekonominių santykių dar kaip ir neturėjo, o Vokietija jos pašonėje kaip tik tokių ekonominių su visais savo kaimynais santykių labai pageidavo, nes per juos ji tikėjosi iš naujo prasimušti ir į pasaulio politikos areną.Tokiam ekonominių santykių vystymuisi, be abejo, labai padėjo šiuolaikinė ekonominė padėtis: Lietuvoje buvo didžiausias pramonės gaminių pareikalavimas, o Vokietijoj tų gaminių pasiūla didžiausia; jai trūko kaip tik maisto ir žaliavų, kurių Lietuvoje jau spėjo atsirasti perteklius. Lietuvos ekonominis aparatas karo ir okupacijos sunaikintas, o Vokietijoje daugybė bedarbių, pažįstančių Lietuvos rinkos sąlygas. Nėra tad nieko nuostabaus, kad per 80% Lietuvos prekybinių mainų vyko su Vokietija, kad Lietuvoje įvairiausių vokiečių prekių ir tarnautojų buvo pilna, kad faktiškai vokiečiai Lietuvoje įsigijo ekonominę monopoliją. Kita mūsų su Vokiečiais politikos susikirtimo sritis – tai Klaipėdos reikalai. [3, 37 psl]Taigi, Lietuvos pirmieji žingsniai buvo labai sunkūs. Ji vis niekaip negalėjo atsigauti po karo, bet ir atgavusi nepriklausomybę, neatgavo savo žemių. Su neatgautomis žemėmis, kurios ekonomikos vystymuisi buvo svarbiausios, ji taip pat sunkiai išsivadavo ir iš ekonominio, priklausomumo nuo kitų valstybių. Vilniaus kraštas buvo sostinė ir svarbiausias pramonės centras. Klaipėdos kraštas buvo vienintelis priėjimas prie Baltijos jūros. Bet lietuviai valstiečiai buvo stiprūs žmonės ir nepasidavė kitų šalių priespaudai, stengėsi įvairiais būdais išbristi iš tos priespaudos ir priklausomybės.II DALIS – LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA 1918 – 1940 M.2.1 Kas yra užsienio prekyba?Štai giedrą vasaros sekmadienio rytą eina į bažnyčią kaimo lietuvaitė. Ji apsivilkusi naujovišku sijonėliu, siūtu miestely iš Lodziaus vilnonės medžiagos, vokiškų vilnų, itališko šilko apsiaustėliu, išaustu Francūzijos fabrikuose. Ji apsirišusi perkaline skarute, austa Anglijos dirbtuvėse iš lietuviškų linų. Iš po skarutės plaukuose kyšo gražios šukos, dirbtos Belgijos fabrikuose iš Indijos gumos su margaspalviais Afrikos kalnų akmenukais. Šviesiose kasose plevėsuoja įpinti melsvi Japonijos šilko kaspinai. Jos ausyse kabo Australijos sidabro auskarai. Ant kairės rankos piršto blizga Meksikos aukso žiedelis. Nuo kaklo per krūtinę kabo gražus auksinis retežėlis su amerikoniško aukso laikrodėliu, pagamintu garsiųjų Šveicarijos juvelyrų. Iš jos kišenaitės kyšo Austrijos dirbtuvių balta nosinaitė. Ji nešasi ant rankos užsimetusi irlandiečių austą skarą iš Laplatos avių vilnų. Iš lengvo eina smėliuotu taku su naujoviškais batukais iš Turkijos odos. Jos jauną kaklą puošia Baltijos jūros trumpi gintaro karoliai, pagaminti mūsų Palangoje. Ji avi Vokietijos dirbtuvių šilko kojinaites. Šis gyvenimo vaizdas rodo šiaandieninius žmogaus gyvenimo reikalus: aprašytai kaimo mergaitei apsivilkimas ir papuošalai pagaminti 19 valstybių. Jei reiktų pasigaminti visą jiems patiems, tai jie gautų kelioliką šimtmečių gyventi mokytis ir dirbti. Tai yra neįmanoma. Todėl jau senovėje imta darbas skirstyti. [6, 239 psl]
Nuo merkantilizmo laikų iki pat šių dienų užsienio prekybai ekonomistai – tiek teoretikai, tiek praktikai – skiria kone pačią svarbiausiąją vietą tautos ūkio darbuose ir pasireiškimuose. Dar daugiau: yra nemaža žmonių, kurie teigia, kad užsienio prekyba vaidina lemiamą vaidmenį ne tik tautos ūkyje, bet ir jos kultūriniame bei politiniame gyvenime. [ 13, 420 psl]Prekyba yra tarpininkavimas tarp atskirų visuomenės ūkio narių, apsirūpinant gėrybėmis. Ji vyksta pasikeičiant nuosavybės teisėmis, svetimoms reikmenėms tenkinti gaminamų produktų vietos pakeitimu ir sandėlių sudarymu. [13, 353 psl]Užsienio prekyba yra vienas ryškiausių ir svarbiausių ūkiškos krašto būklės rodiklių. Būdama krašto ūkiškos veiklos rezultatas, užsienio prekyba yra ankštai susijusi su visomis kitomis pagrindinėmis krašto ūkio šakomis. Todėl joje atsispindi ne tiktai krašto gamybinė veikla, kaipo krašto gerbūvio šaltinis, bet ir rinkų sąlygos, finansinis krašto pajėgumas ir bendroji ūkiškos raidos kryptis. [9, 145 psl]Kai tik kuris ūkis siekia užu savo srities ribų, ar tai įsigydamas gėrybių, ar užmegzdamas ūkio santykius, tuojau iškyla svarbios problemos, skirtingos nuo vidinės santvarkos problemų, turinčios kitokį pavidalą ir kitokį dėsningumą. Tokie išoriniai santykiai tampa būtini tada, kai, augant gyventojų skaičiui ir didėjant reikmenims, uždara sritis nebeišgali ūkiškai išsilaikyti. [12, 3psl]Užsienio prekyba yra, vaizdžiai tarinat, didingi tautos vartai. Per tuos vartus leidžiama įsilieti į tautos ūkio kūną tam, kas pageidaujama, ko stinga tautos gyvybei. Neleidžiama nieko, kas nereikalinga ar net žalinga. Užsienio prekyba yra vienintelis tautos ūkio kvėpavimo organas. Per jį tautos ūkis gali atsikvėpti tada, kada jis pradeda dusti nuo savo gamybos perteklių. Tačiau tie vartai nėra laisvi. Jie kietai saugomi iš abiejų pusių. Tačiau svarbiausias dalykas yra tai, kad viskas, kas diriguojama per tuos vartus, įvyksta svetimoje žemėje, svetimų valstybių suverenitete. Tad sėkmingumas užsienio prekyboje reiškia, be kitų dalykų, dar sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių svetimų valstybių ūkio ir politikos santvarkų, be to suprasti ir nugalėti įvairiausias ūkines, politines ir kitokias kliūtis. [13, 421 psl]Prekybos laisvė ir protekcionizmas – tai dvi srovės užsienių prekybos politikoj. XVII a. Merkantilistų įtakoj į muitus pradedama žiūrėti ne tik kaip į tam tikrą valstybės pajamų šaltinį, bet ir kaip į priemonę apsaugoti savo šalies pramonę nuo užsienio dirbinių konkurencijos. Tokia sistema yra vadinama protekcionizmu. Protekcionizmas labai pakyla Prancūzijoje Kolberto laikais, o iš ten tos idėjos paplito ir kitose Europos valstybėse. Iš tokios protekcinės sistemos išauga ir kapitalistinė sistema. [6, 99 psl] Atskira valstybė, įsivedusi protekcinius muitus, gali laikinai laimėti sąskaita kitų valstybių, kurioms ji galės laisvai parduoti savo prekes. Tačiau kai ir visos kitos valstybės pereina į protekcinių muitų sistemą (kaip buvo didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1935 m.), tai pasirodo, kad nebėra laimėtojų, o visi virsta pralaimėtojais: susivaržo ir sustoja prekių apykaita, o per tai ir gamyba; mažėjant paklausoms, mažėja ir produkcija, fabrikai užsidaro, perkamoji galia krinta, bedarbių skaičius auga. [7, 288 psl] Bet jau XVIII a. Pirmojoj pusėj Anglija pirmutinė griežtai pakeičia savo prekybos politiką ir pereina prie laisvosios prekybos sistemos. Anglijos pavyzdys turėjo įtakos ir kitoms valstybėms ir jau XVIII a. Antrosios pusės pradžioj matom protekcionizmo susilpnėjimą. Bet XIX a. Gale vėl matome grįžimą į protekcionizmą ir jis yapč jaučiamas pokariniais laikais, kada beveik kiekviena valstybė stengiasi apsiriboti protekcinių mauitų sienomis. [6, 100 psl] Anglija ne tik tą sistemą atlaikė, plačiai prekiaudama su protekciniu muitų šalimis, bet kaip tik tuo metu ir ypač pralobo. Ir jos pasisukimas 1933 m. į protekcinių muitų sistemą anaiptol nepadidino jos gerovės, tik dar labiau sukomplikavo bei suvaržė ir viso pasaulio prekybą. [7, 288 psl]Lietuvoje po karo atsirado stiprus polinkis varžyti importą, didinti muitus, diferencijuoti jų tarifus, t.y. polinkis į vadinamąją ekonominę autarkiją. Juo toliau, tuo labiau buvo tolstama nuo laisvosios prekybos principo. Taigi galima sakyti, kad po karo Lietuvoje buvo beįsivyraująs protekcionizmas. 1918 – 1940 m. Lietuva, žinoma, turėjo įsijungti į tuos naujuosius – moderniuosius – tarptautinės prekybos santykius. Kiekvienas kraštas, kaip ir kiekvienas asmuo, stengiasi pasirinkti tokį darbą bei tokį užsiėmimą, kuris geriausiai garantuoja didžiausią uždarbį. Kiekvienas kraštas, kaip ir kiekvienas asmuo, stengiasi gaminti ir parduoti tai, ką jis geriausiai moka ir gali gaminti, o perka tai, ko jis nemoka, negali arba neturi sąlygų pasigaminti. Reikalus komplikuoja ir atskirų kraštų bei valstybių ekonominės politikos skirtumai, ypač valiutos bei jos politikos, kredito politikos ir transfero politikos skirtumai, kadangi visi stambieji užsienio prekybos mokėjimai yra vykdomi per bankus. Tačiau svarbiausias faktorius čia yra skirtinga atskirų valstybių muitų politika. [1, 99 psl]Iki 1924 m. Lietuvos muitai buvo uždedami ad valorem, arba priklausomai nuo prekių vertės. Deja, netrukus paaiškėjo, jog ir dar nepatyręs muitinių administracijos personalas gana sunkiai suvokia tokią muitų ėmimo metodiką. Ypač sunku jiems buvo suvokti prekių vertės ir kainos reikalus. Todėl čia buvo galimi įvairūs netikslumai arba tiesiog sukčiavimai. 1925 m. įvesta specifinių muitų sistema ir muitus pradėta apskaičiuoti priklausomai nuo svorio, vieneto ar kitų specifinių prekės požymių. [1, 104 psl] Juo kuri prekė buvo reikalingesnė krašto ūkiui, juo mažesniu tarifu ji buvo apkraunama. [15, 447 psl] Prekybą su kitomis valstybėmis, taigi ir muitų reikalus, reguliuoja tarptautinės prekybos sutartys. Jos garantuoja susitariančioms šalims prekybos sąlygų pastovumą sutarčių galiojimo laikui.
Taigi užsienio prekyba yra viena iš svarbiausių rodiklių apibūdinant Lietuvos ekonomiką. Užsienio prekybos pradžia irgi buvo sunki, pakol Lietuva neturėjo savo valiutos, pakol neturėjo muitų įstatymų. Taip pat turėjo sudaryti prekybos sutartis su kitomis valstybėmis.2.2. Užsienio prekybos apyvartos Savo krašte pagamintų prekių reikia išvežti kuo daugiausia, – toks yra moderniosios ekonomikos šūkis. Lietuva, būdama ekonomiškai ir kultūriškai neišvystytas kraštas, neturėdama savo prekybinio laivyno ir gerai išplėtoto geležinkelių bei plentų tinklo, pagaliau, neturėdama daug patrauklių vietų turizmui poilsiavimui, visą savo veiklą vystant ekonominius santykius su užsieniu galėjo sutelkti tik į prekybą, prekių eksportą ir importą. [1, 98 psl]Po 1914 – 1918 m. karo ir okupacijų nuniokotai Lietuvai ypač trūko prekių, žaliavų, įrengimų ir kt. Visa tai teko pirkti užsienyje. Be to, Lietuvos valstiečiai, nors ir po sunkios okupacijos, nespėjus vokiečiams pagrobti 1918 m. derliaus, turėjo ir šį tą eksportui, ypač labai brangių tuo metu žaliavų – linų pluošto, linų, sėmenų. Taigi 1 pav. Matome eksporto ir importo kitimus per visus šiuos metus.

1 pav. Eksporto ir importo apyvartos Iš pateiktos diagramos matome, kad Lietuvos eksportas ir importas aukščiausio lygio pasiekė 1930 metais. Vėlesniais metais prasideda kritimas. Eksporto mažėjimas tęsiaisi iki 1934 m., o importo – iki 1935 metų. Nuo 1935 m. bendra užsienio prekybos apimtis pradeda didėti. Nuo 1936 m. vėl eksportas ir importas darosi intensyvesnis. Tačiau 1930 m. lygio toli gražu nepasiekė. Užsienio prekybos pasyviam saldui daugiausia turėjo reikšmės blogi derliai, pasaulinė krizė su labai dideliu kainų kritimu žemės ūkio produktams, taip pat nerami tarptautinė politinė padėtis, artėjant karo šmėklai. Užsienio prekybai turėjo įtakos ir politiniai santykiai su Vokietija, kuri panašiai, kaip santykiuose su Ruisija, politiniam spaudimui, naudodavo ekonomines sankcijas. Tačiau didžiausios įtakos užsienio prekybos apimčiai kristi turėjo 1929 m. prasidėjusi pasaulinė krizė. [5, 247 psl]Viena labiausiai tik ką praslinkusios ūkio krizės paliestų ūkio šakų, kaip kitose valstybėse taip ir pas mus, buvo užsienio prekyba. Smarkiai augusi iki 1930 metų, kada mūsų prekybos apyvarta buvo didžiausia, po to ėmė dideliais šuoliais kristi žemyn iki 1935 metų, kuriais buvo pasiektas mažiausias užsienio prekybos apyvartos voliumas. 1935 metų pabaigoje pas mus įvyko krizės persilaižimas ir jau 1936 metais matomas vėl žymus prekybos apyvartos pakilimas. [9, 145 psl]Kaip matome iš šio skyrelio, kad labiausiai Lietuvos eksportą ir importą paveikė pasaulinė ekonominė krizė, kuri Lietuvoje prasidėjo vėliau, negu visame pasaulyje, nes Lietuva dar neturėjo labai smarkiai išvystytos pramonės. 2.3. Šalys su kuriomis vyko užsienio prekybaDarbo pasidalijimas ir mainai vyksta ne vien tik tos ar kitos valstybės ribose, bet išeina toli už jų ribų ir šiandieną apima visą pasaulį. Tuo būdu atsiranda tarp atskirų tautos ūkių priklausomybės ir pereinamybės ryšiai. Ekonominiai sukliudymai viename tautos ūkyje atsiliepia ir daugelyje kitų tautų. Yra valstybių, kurios tiek priklauso nuo tarptautinių mainų, kad iš savų resursų negalėtų išsimaitinti. Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautiniai mainai yra taip pat didesnio gamybos ūkiškumo siekimas, kaip ir mainai šalies viduje. [ 16, 211 psl]Tradicinės užsienio prekybos politikos priemonės yra šios: prekybos sutartys su kitais kraštais, konsulinės tarnybos užsienyje plėtimas, ekonominės ir prekybinės informacijos organizavimas bei gerininmas, specialių eksporto institucijų steigimas, konjunktūros studijų plėtimas. [1, 106]Palankių savi kraštui prekybos sutarčių sudarymas su kitomis valstybėmis – viena svarbiausių užsienio prekybos politikos priemonių. [1, 101 psl]Pirmosios Lietuvos prekybos sutartys buvo pasirašytos su Vokietija ir Anglija. Didelę reikšmę Lietuvos prekybai su užsieniu turėjo 1923 m. pradžioje įvykęs Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybės teritoriją. Lietuvos išėjimas į jūrą per Klaipėdos uostą sudarė kuo palankiausias sąlygas užsienio prekybai. [1, 102 psl]Tuo tarpu betgi ir Lietuvos padėtis buvo pakitėjusi; didžiųjų pasaulio jėgų nepripažintoji valstybė, kurios užsienio politika galėjo šiaip taip aprėpti santykius su artimiausiais kaimynais, per pirmuosius du savo nepriklausomybės dešimtmečius išaugo į pilnateisį tautų šeimos narį, susitvarkė ir sustiprėjo viduje ir išorėje. Dingo artimiausio didžiojo kaimyno ekonominė monopolija, dingo ir jo piliečių pernelyg didelis mūsų šalies ūkyje įsigalėjimas. Jo vietoje, šalia glaudžių politinių ir kultūrinių santykių su visomis didžiosiomis valstybėmis, stojo ekonominių santykių su užsieniu pusiausvyra, suteikianti ir kitiems pasaulio politikos faktoriams lygios dalies ekonominiame santykiavime su Lietuva; Lietuvos surišta ekonominio ir politinio susiinteresavimo ryšiais jau ir su tolimesniais kaimynais, su didžiosiomis valstybėmis, ir tuop įsigyta daugiau atsparumo savo artimiausių kaimynų atžvilgiu. [3, 38 psl]Lietuvos ir Vokietijos prekybos santykiai buvo tokie, kad didesnioji Lietuvos eksporto dalis ėjo į Vokietiją. Todėl Vokietijos pavartotos prieš Lietuvą ekonominės sankcijos – staigus Lietuvos eksporto sumažinimas į Vokietiją – buvo labai veiksminga priemonė. Dėl to Lietuva patyrė didžiulių nuostolių. Iki 1933 m. Lietuvos užsienio prekyba labiausiai buvo išvystytta su Vokietija, kadangi ji – artimiausias ir ekonomiškai pajėgiausias industrinis partneris. Jeigu iki 1933 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vokietija suadarė 50% visos užsienio prekybos apyvartos, tai laikotarpiu nuo 1933 iki 1936 m. ta apyvarta nukrito iki 10 – 15 %.

Lietuvos akys ir pastangos buvo nukreiptos į kitą didelį ir pajėgų Lietuvos užsienio prekybos partnerį – į Angliją. Nors Lietuva į Angliją visą laiką daugiau eksportavo negu iš jos inportavo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuva ir Anglija turėjo gerus politinius santykius, Anglija nė nemėgino užkirsti kelią didesniam eksportui iš Lietuvos po to, kai Vokietijos rinka jam buvo visiškai sumažėjusi. Tiesa, didinant eksportą iš Lietuvos į Angliją, reikėjo didinti ir importą iš Anglijos, kuris, beje, daugeliu atveju buvo brangesnis, negu iš Vokietijos. Taip pat ir iš Lietuvos eksportuojamų gaminių kainos Anglijoje buvo palyginti žemos. Taigi didesnės naudos iš to persiorientavimo nuo Vokietijos prie Anglijos Lietuvai nebuvo. Deja, nebuvo ir geresnės išeities. [1, 107 psl]Apie 1934 m. Anglija užėmė pirmąją vietą eksporte ir importe iš Lietuvos. Taip persiorientavus užsienio prekybai, aktyviau pradėta plėsti prekyba ir su kitomis valstybėmis, ypač su Tarybų Sąjunga, Belgija, Olandija, Čekoslovakija ir Prancūzija. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos (mln. Litų) išsidėstymą rodo 2 lentelė. [1, 108 psl]Vokietijos rinka Lietuvai buvo pranašesnė už Anglijos rinką ne tik dėl to, kad Vokietija buvo žymiai arčiau – svarbu ir tai, kad ji buvo mažiau kaprizinga kokybės atžvilgiu ir kad į Vokietiją buvo galima eksportuoti ne tik pagrindinius eksporto iš Lietuvos produktus, pavyzdžiui, mėsą ir sviestą, bet ir tų produktų atliekas ir daugybę įvairiausių smulkių prekių, kuriomis nesidomėjo Anglijos rinka. Taigi viasais atžvilgiais Vokietijos rinka Lietuvai buvo pati patogiausia ir naudingiausia. Užtatt Vokietijos rinkos netekimas arba žymus jos susiaurėjimas dėl politinių priežaščių 1933 – 1936 m. buvo ypač nuostolingas. Ir ne tik dėl to, kad reikėjo eksportą perorientuoti į Angliją (tai sukėlė tam tikrų organizacinių sunkumų ir pareikalavo papildomų išlaidų). Svarbiausia vis dėl to buvo tai, kad pati eksporto apimtis tuo metu turėjo sumažėti. Mat krašto viduje reikėjo pristabdyti eksportui tinkamų prekių gamybą, kadangi prie šiai gamybai keliamų kokybės reikalavimų Lietuvos kaimo gyventojai – eksporto gamintojai – anaiptol ne visada sugebėdavo prisitaikyti. Deja, dėl to krašte likdavo pagamintos, bet neparduotos produkcijos, o tai dar labiau spaudė žemyn jau kritusias žemės ūkio produktų kainas. Visa tai lėtino Lietuvos ekonomikos kilimų ir diferencijavimosi procesą.Prisiminę didelį ir eksportuojamų, ir importuojamų prekių kainų kritimą 1930 – 1935 m., galime teigti, kad 1938 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta buvo atgavusi auščiausią 1929 – 1930 m. lygį. Ir vėliau, kai buvo normalizuoti santykiai su Vokietija, vis didėjo Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Anglija. Lietuvoje prasidėjo naujas užsienio prekybos periodas, kurio būdingiausias bruožas buvo tas, kad Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vokietija ir su Anglija buvo beveik lygi. Jeigu iki 1933 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje vyravo Vokietija, o nuo 1933 iki 1937 m. – Anglija, tai 1938 m. ta apyvarta tarp šių Lietuvos prekybinių partnerių pasiskirstė beveik tolygiai. Tai galėjo būti labai patogi ir naudinga situacija tolesniam Lietuvos prekybos vystymuisi. 1939 ir 1940 m. Lietuvos užsienio prekyba sutriko. 1939 m. pavasarį Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą. Nors, įgyvendinant aneksiją, tarp Lietuvos ir Vokietijos buvo sudaryta sutartis, kurioje numatyta, kad Klaipėdos uosto dalis už nedidelę nuomą yra išnuomojama Lietuvai 99 metams ir kad Lietuvai yra užtikrinamas laisvas priėjimas prie uosto, tačiau eksportą iš Klaipėdos krašto teritorijos Lietuva prarado. Be to, Lietuva neteko Klaipėdos uosto tranzitinės funkcijos ir atitinkamų pajamų iš tranzito per šį uostą. Dėl to pablogėjo mokėjimų balansas. [1, 109 psl]1939 m. Lietuvos užsienio prekybai buvo nenormalūs ir ta prasme, kad tų metų rudenį įvyko Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karas su Lenkija, o pagal Lietuvos ir Tarybų Sąjungos 1920 m. taikos sutartį Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai. Karas gerokai sutrikdė krašto ekonomiką, o užsienio prekybą jis apsunkino ir dėl to, kad atgautą Vilniaus kraštą, ypač Vilniaus miestą, kurį užplūdo papėgėliai iš Lenkijos, reikėjo paremti įvairiomis prekėmis, užuot jas eksportavus į užsienį. Dėl to Lietuvos užsienio prekybos apyvarta 1939 m., palyginti su 1938 m. gerokai sumažėjo.Skrupulingas prekybos sutarčių, sudarytų su kitomis valstybėmis, laikymasis, savo krašto prekybinių firmų autoriteto ir gero vardo užsienyje kėlimas, efektyvi bei kompetetinga savo krašto eksportinių gaminių propaganda ir veiksminga informacija apie savo ir kitų kraštų ekonominę bei prekybinę būklę ir eksporto – importo galimybes, yra pagrindinės užsienio prekybos priemonės ir ta svarbiausioji linija, kurios reikia laikytis.Bene svarbiausias reikalavimas yra krašto vidaus ekonomikos tvarkymas, gamybos išlaidų mažinimas, nuolatinis gaminių kokybės gerinimas, nes „gera kokybė pati save giria“ ir lengviausiai suranda kelią į visų kraštų rinkas. Taigi svarbiausias reikalavimas yra krašto gaminių konkurencingumo didinimas: kad prekės būtų aukštos kokybės ir pigesnės, palyginti su tos pat rūšies kitų kraštų prekėmis. [1, 110 psl]Didžiausio Lietuvos partnerės vykdant užsienio prekybą, buvo Vokietija, kiek vėliau prisijungė Didžioji Britanija. Vokietija yra sakoma kad buvo monopolininkė. Pirmaisiai nepriklausomybės metais ji buvo beveik visą prekybą užėmusi. Kai pablogėjo santykiai su Vokietija, tada į Lietuvos prekybą atėjo D. Britanija. Bet po kiek laiko Lietuva sudarė sytartis su daugeliu Europos valstybių.
2.4. Užsienio prekybos struktūraLietuvos valstybės gyvenimo pradžioje, po Pirmojo pasaulinio karo, kraštas buvo išalkęs visokių, ypač pramoninių, prekių. Tada užsienio prekybos postulatas buvo toks: kiek įmanoma daugiau įsivežti į kraštą trūkstamų prekių ir išvežti viską, kas jame lieka nuo būtino vartojimo, taip pat ir gamtos turtą – mišką. Tačiau apie 1921 m., kai kraštas jau beveik buvo pasotintas būtiniausiu importu, kai reikėjo pradėti galvoti apie savo pramonės vystymą ir kai gana aktyviai pradėjo steigtis pramonės įmonės, jaunai ir pirmuosius žingsnius žengiančiai jos pramonei darėsi nebeįmanoma su jomis konkuruoti vidaus rinkoje. 1925 m. paskelbtas ir pradėjo veikti naujas muitų tarifas ir pakeista muitų ėmimo tvarka, t.t. buvo įvesti specifiniai muitai. [1, 111 psl]Pirmaisiais valstybės gyvenimo metais tiek Lietuvos eksportas, tiek importas lyg ir neturėjo charakteringų bruožų: viskas, kas krašte buvo atliekama, buvo ir eksportuojama, o viskas, ko tada būtinai reikėjo gyventojams, buvo importuojama. Lietuva, būdama atsilikęs agrarinis kraštas, eksportavo žemės ūkio gaminius – daugiausia linus, linų sėmenis, gyvus gyvulius bei paukščius ir nemažai miško, o importavo beveik išimtinai gatavus pramonės gaminius. [1, 113 psl]Kiekvieno krašto eksporto ir importo struktūra arba sudėtis yra to krašto ekonominės struktūros funkcija. Užsienio prekyba išreiškia krašto, ypač mažo krašto, ekonomikos ir ekonominės veiklos pobūdį. Dideli, įvairiomis žaliavomis ir gamtos turtais turtingi kraštai dažnai gali būti ekonomiškai autarkiški. Jie gali viską pasigaminti savo krašte ir išsiversti be importo. Jie gali ir mažai eksportuoti, kadangi turi plačią ir atlpią vidaus rinką. Tačiau paprastai tokių autariškų kraštų nėra. Pirmąjį Lietuvos Respublikos dešimtmetį daug buvo eksportuojama miško medžiagų, linų, sėmenų, kiaušinių. Dešimtmečio pabaigoje sėmenų kiaušinių mažiau išvežama. Svarbiausios lieka miško medžiagos, linai ir gyvuliai, kurių eksportas sudarė beveik 60 % viso eksporto vertės. Lietuvos eksporto dinamika rodo, kad šioje srityje buvo pasiekta labai didelių laimėjimų. Lietuvos valstiečiai sugebėjo pritaikyti savo ūkį prie pasaulinės rinkos reikalavimų. Organizacijų vedėjai ir valstybės organai atliko didelius darbus. [5, 255 psl]Eksportas rodo krašte vyraujančios gamybos pobūdį bei kryptį, o importas – vartojimo pobūdį. Tas gamybos ir vartojimo kryptis ypač gerai parodo eksporto ir importo struktūros kitimus šios keturios diagramos:

Taigi svarbiausias eksporto pozicijas sudarė žemės ūkio ir agrarinės pramonės gaminiai. Didėjant krašte elektrinių skaičiui, vis daugiau prireikė importuoti elektros įrenginių. Vystantis geležies perdirbimo, žemės ūkio mašinų ir žemės ūkio padargų bei reikmenų gamybai, daugiau reikėjo įsivežti geležies ir ketaus. Plečiantis tekstilės pramonei, daugiau teko įvežti medvilnės, dirbtinio šilko ir vilnos. Kai Kaune įsisteigė du gumos perdirbimo fabrikai, reikėjo daugiau įvežti gumos ir kaučiuko. Pradėjus asfaltuoti didesniųjų miestų gatves ir kai kuriuos plentus, kasmet vis daugiau teko įvežti asfalto. Statybų reikalams paskutiniaisiais Lietuvos respublikos metais buvo įvežama apie 100 tūks t. Cemento. Asfalto ir cemento pareikalavimas kasmet labai sparčiai kilo. Gana žymiai augo ir automobilių bei jų dalių importas. Už jas kasmet buvo išleidžiama apie 2 – 3 mln litų. [1, 115 psl]Kaip matome Lietuva turėjo daugiausiai žemės ūkio produktų, nes ji buvo žemės ūkio kraštas, todėl daugiausiai jų ir išveždavo į kitas šalis. O Lietuvoje nebuvo išvystyta pramonė, todėl ji įsiveždavo daugiausiai gatavų dirbinių. III DALIS – UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA LIETUVOS EKONOMIKAILietuva po pirmojo Pasaulinio karo buvo okupantų nualinta. Rusai besitraukdami viską vežė kiek tik galėjo pavežti, o ko negalėjo pasiimti viską naikino. Taigi per visą Lietuvą praėjo visa rusų armija, kuri viską naikino kaip ugnis. Po to atėjo vokiečiai, tokie patys grobikai. Jie viską ėmė ką tik galėjo, o ko negalėjo suvartoti vietoje išveždavo į Vokietiją. Taigi visi okupantai Lietuvą naikino ir plėšė be jokio pasigailėjimo, todėl visiškai aišku kaip po tokių okupantų turėtų atrodyti Lietuvos ūkis. Žemės ūkis be gyvulių, be ūkių ir netgi be trobų, nes viskas buvo sudeginta. Žemė apleista, miškai išnaikinti. Pramonė, kokia buvo, visiškai sugriauta ir išnaikinta. Taigi visko reikėjo, bet nebuvo nei pinigų už ką nusipirki ir nėra iš ko atsivežti. Šiandien mūms sunkiai įsivaizduojama, kaip po tokio nuskurdimo ir nualinimo dar buvo įmanoma atsitiesti, bet Lietuvos ūkis nors ir sunkiai, bet pradėjo atsitiesti.Kaip matome iš nagrinėtų autorių darbų, kad užsienio prekyba buvo viena iš svarbiausių ir viena iš pirmųjų Lietuvos ūkio pakilimo rodiklių. Juk po karo daug ko trūko ir reikėjo atsivežti iš kitų šalių, taigi tas ir paskatino atsirasti užsienio prekybą. Po karo pradėjo ūkininkai auginti gyvulius, sodinti daržus, taigi ir patys turėjome ko išvežti. Užsienio prekyba yra ūkio veiklos rezultatas ir todėl yra susijusi ir su kitomis ūkio šakomis. Todėl joje atsispindi rinkų sąlygos, finansinės krašto galimybės ir bendra ūkio raida.

Taip pat keli autoriai užsimena apie dvi užsienio prekybos sroves: laisvoji prekyba ir protekcionizmas, kurios pasireiškė ir Lietuvoje. Ir nei vienas autorius tiksliai nepasako kuri srovė labiau pasireiškia. Iš šitų perskaitytų darbų aš susidariau nuomonę, kad kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, joje vyravo laisvosios prekybos srovė. Bet po truputį tobulėjant Lietuvos ūkiui ji vis po truputį traukėsi iš Lietuvos užleisdama vietą protekcionizmui. Aš taip manau todėl, kad iš pat pradžių Lietuvoje nebuvo nei muitų, nei sutarčių su kitomis valstybėmis, taigi niekas labai ir neribojo ir nevaržė užsienio prekybos. Bet manau labiausiai pasikeitė situacija, tai po pasaulinės ekonominės krizės. Ši situacija pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Po šios krizės visos valstybės užsidėjo muitus ir taip suvaržė užsienio prekybą.Bet kuri srovė yra geriau valstybei? Į šį klausimą taip pat neatsako tiksliai nė vienas ekonomistas. Taigi aš pabandžiau iš visų darbų išrinkti šių srovių pliusus ir minusus. Laisvoji prekyba yra vertinama labiau tuo požiuriu, kad tik taip galima pasiekti tobulo darbo pasidalijimo tarp įvairių šalių. Jei kiekviena šalis gamins tik tai, ką ji dėl savo gamtinės ir socialinės aplinkos gali pagaminti geriausiai ir pigiausiai ir jei taskiros valstybės neturės jokių kliūčių parduoti savo gaminių kitoms valstybėms, kurios tų specifinių prekių gamybai neturi tokių palankių sąlygų, tada ir vyks platus ir nevaržomas prekių ir produktų mainimasisi, kuris sparčiai kels ir atskirų valstybių ir visos žmonijos gerovę. Laisva gamybos ir prekybos konkurencija pašalins nevykusius gamintojus ir atidarys kelią labiausiai vykusiems. Ji padės kiekvienai valstybei surasti savo specifinę sritį, kurioje ji yra geriausia ir nepralenkiama, ir toje srityje ji galės tobulintis. O tuo tarpu protekciniai muitai trukdo įvykti racionaliam ir tobulam darbo pasidalijimui. Protekciniai muitai skatina kiekvieną valstybę gamintis viską ko joms reikia, nors joms tai ir nelabai apsimoka. Muitai skatina nevykėlius gamintojus sąskaita vartotojų, kurie turi mokėti už prekes aukštas kainas. Bet yra ir kita protekcinių muitų pusė. Jeigu valstybė vien tik vystysis ir tobulės vienoje srityje, tai ji virs vienų žemdirbių tauta, ir niekada neišvystys savo visų galimybių ir nepasieks savo tobulumo. Ji visada bus naudojama didžiosios pramonės šalių. Tai žinoma grėsė ir Lietuvai, nes Lietuva neturėjo išvystytos pramonės ir ji galėjo tobulėti tik žemės ūkyje. Taigi kiekvienai tautai turi rupėti iki aukščiausio laipsnio iškelti ir išnaudoti visus savo resursus ir galimybes. Aš manau ką Lietuva yra pasiekusi dabar, tai yra protekcionizmo dėka. Nes jeigu Lietuvoje būtų laisva prekyba, tai gal ir lyg šiolei visi Lietuvos žmonės būtų tik ūkininkai, o gal jau būtume ir nuo ko nors priklausomi, o ne būtume laisva ir nepriklausoma valstybė.Iš nagrinėtų darbų labai aiškiai galima susidaryti vaizdą apie Lietuvos ūkio padėtį. Iš eksporto apyvartų galime pamatyti, ko lietuviai daugiausiai gamindavo ir kuo vertėsi. Iš importo apyvartų matome ko Lietuvai labiausiai trūko ir ko reikėjo įsivežti iš kitų šalių. Bet svarbiausia yra tai, kad valstybė labai neprisirištų prie kurios nors vienos valstybės, o užsienio valstybių spektras būtų platus. Prisirišimas prie vienos valstybės, pvz. Kaip Lietuva prie Vokietijos, blogina pramonės vystymasi ir tobulėjimą. O jeigu kas atsitinka tai valstybei, tai tada tu nebeturi ir gi nieko, nes neturi iš ko atsivežti ir neturi kam išvežti. Aš manau, kad yra labai gerai, kad Lietuva pradėjo plėsti užsienio šalių skaičių. Kuo įvairesnių prekių įsiveži iš kitų šalių tuo pačios valstybės akitaris platėja. Su kuo daugiau šalių užmezgi santykius, tuo daugiau šalių apie tave sužino.Taip pat labai didelės naudos Lietuvois ekonomikai turėjo Klaipėdos krašto atgavimas. Apie šį įvykį rašė beveik visi ekonomistai. Juk priėjimas prie jūros yra vienas iš svarbiausių užsienio prekybos plėtojimo veiksnių. Nors Lieyuva iš pat pradžių ir neturėjo didelio laivyno, bet kitos šalys galėjo atvežti savo prekes. Po truputį Lietuva pradėjo tobulinti savo laivyną, o kartu su juo ir visas susisiekimo priemones. Kai atplukdomos prekės į uostą, juk jas reikia nuvežti į kitas Lietuvos teritorijas, taigi buvo pradėti tiesti plentai, geležinkeliai. Vienu žodžiu atgavus Klaipėdos kraštą pagerėjo visas Lietuvos susisiekimas. Užsienio prekyba retai tereiškia vien prekių mainus, ji paprastai apima visą santykiavimą tarp įvairių valstybių gyventojų, taigi ir žmonių kapitalų ir žinių susisiekimą. Nors jis dažniausiai teliečia tik privačius santykius, betgi toks atskirų asmenų susipynimas išplečia rinką visam tautos ūkiui ir drauge turi svarbių tarptautinių padarinių. Šis santykiavimas kaip tik daugiausia ir perduoda vienos tautos kultūra kitoms tautoms taikingu būdu, tuo tarpu kai šiaip jau tas neretai įvyksta užkariavimo ir pavergimo keliu. Žinoma, tarptautiniai santykiai patys savaime nėra visų pirma ūkiškos kilmės, juose susipina labai įvairios gijos, bet jie visi berods turi ūkiškų padarinių. Pastarieji, net ir būdami neperdaug gilūs, vis tik gali opiai paliesti visos bendruomenės gyvenimą bei interesus. Ir migraciją, padėdama įvairių tautų kultūroms susimaišyti, dažniausia taip pat nepraeina be gilių ekonominių padarinių. Kariniai kivirčai tautų tarpe neretai kyla kai tik del ekonominių santykių. Dauguma karų sukėlė visų pirma prekybiniai ir koloniniai konfliktai.
Taigi nestebėtina, kad ne tik atskiri piliečiai, bet ir valstybės, kurios sugebėjo aukštai pakelti prekybą, šiuo laiku yra turtingiausios ir kultūringiausios. Kaip ir kievienas darbo pasidalijimo pritaikymas, ir prekybos išskyrimas į specifinę funkciją duoda visuomenei daug naudos. Dėl to prekyba įgalina didesnę ūkio pažangą, plėsdama gamybą, sukurdama gersnes susisiekimo priemones ir plėsdama piniginę ir kredito apyvartą. Didesnio dėmesio, matyt, verta 1919-1940 metais Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio politika. Šiuo laikotarpiu mūsų krašto prekybos partneriai buvo daugiau kaip 50 šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausias užsienio prekybos uždavinys buvo – didinti eksportą. Naujai valstybei, jos netvirtai ekonomikai savo prekėmis reikėjo užimti pasaulinėje rinkoje kad ir ne vyraujančią, bet ir ne paskutinę vietą. Prekybą tvarkančios įmonės įvairiomis priemonėmis stengėsi supažindinti kitas šalis su Lietuvos gaminiais. Eksporto prekės iš Lietuvos daugiausia buvo išleidžiamos be muito mokesčių. Valstybė rūpinosi ne tik išplėsti eksporto apimtį, bet ir visomis pagrindinėms eksporto prekėms nustatė standartus, griežtai kontroliavo, kaip jų paisoma.Kaip matome užsienio prekyba turėjo didelę reikšmę ekonomikos vystymuisi. Svarbiausia buvo tai, kad žmonės pasidalijo darbą, kiekvienas darydavo tai ką geriausiai mokėjo ir kas jam buvo pigiausiai. Taip užsienio prekyba skatino pramonės vystymasi, nors Lietuva ir neturėjo daug gaminių, bet ji galėjo juos įsivežti. Taip dėl užsienio prekybos buvo pagerintas susisiekimas: nutiesti nauji keliai ir geležinkeliai.

IŠVADOSLietuvos ūkio būklę 1918 – 1939 metų laikotarpiu didele dalimi nulėmė bendros krašto raidos tendencijos, jos tarptautinė politinė ir ekonominė padėtis. Ilgas ir varginantis buvo Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Ypač dėl to, kad keletą amžių lietuvių tauta buvo svetimų engiama ir niokojama. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jai teko naujai formuoti savo ūkio struktūrą ir svarbiausias jo plėtojimo kryptis, siekiant užtikrinti ekonominį savarankiškumą, geriau tenkinti nacionalinio ūkio bei gyventojų poreikius, plačiau įsijungiti į pasaulinę rinką. Neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai taip pat turėjo Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos, susilpninęs Respublikos pramonę geležinkelio transportą ir kitas ūkio šakas. Svarbų vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką suvaidino Klaipėdos miesto ir krašto atgavimas. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos ekonomikos plėtojimą teko kreipti Vakarų Europos rinkos link. Tai reikalavo atitinkamai pertvarkyti viso ūkio, pirmiausia pramonės, struktūrą atsižvelgiant į jos eksporto bei importo esminius pokyčius.Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. . Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą ir visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.Mūsų geografinė padėtis ir menkas pirklių pasiruošimas buvo priežastis to, kad ilgą laiką Lietuvos užsienio prekyba buvo mažai išsiplėtojusi tarp atskirų kraštų. Didžiuma (apie 4/5) viso mūsų eksporto ėjo į dvi valstybes – Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, o arti pusės importo iš vienos valstybės – Vokietijos. Tačiau šita nesveika padėtis paskutiniais metais ėmė kiek taisytis. Mūsų eksportas ir importas kasmet plečiasi apimdamas vis didesnį valstybių skaičių ir mažindamas dominuojančių mūsų prekybos apyvartoje valstybių svorį. Viena svarbiausių užsienio prekybos procesų bei reiškinių komplikavimosi priežaščių yra ta, kad valstybės nėra neutralios savo kraštao ekonomikai, kad jos visos turi skirtingas ekonomines politikas, kad kiekviena valstybė kitaip ir savaip siekia paveikti savo krašto ekonomikos, taigi ir užsienio prekybos, eigą. Valiutos politika – pagrindinis metodas, padedantis prisiderinti prie trumpalaikių ekonomikos ir užsienio prekybos svyravimų. Muitų politika gali atlikti tą ką ir valiutos politika, būtent reguliuoti kainolygį, padidinti ar sumažinti importą, palengvinti transferą – prekių ar kapitalo siuntimą į kitus kraštus. Sudarydama vieningą derinį su emisijos banko diskonto politika, muitų politika kapitalo judėjimą per sieną gali pakeisti prekių judėjimu ir atvikščiai.

LITERATŪRA1. D. Cesevičius „Lietuvos ekonominė politika 1918 – 1940“ 1995 m.2. K. Meškauskas „Lietuvos ūkis 1900 – 1940“ 1992 m.3. „Lietuva 1918 – 1938“ 1990 m.4. J. Kaškelis „Žemės ūkio produktų realizavimas“ 1938 m.5. P. Šalčius „Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Margi raštai“ 1998 m.6. Dz. Budrys „Politinės ekonomijos vadovėlis“ 1929 m.7. F. Kemėšis „Socialinės bei politinės ekonomijos įvadas“ 1938 m.8. „Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai“ 1925 – 1926 m.9. Pr. Tamošaitis. Užsienio prekyba 1936 m. // Ekonomika, 1937 m. Nr. 210. B. Giedra „Visuomenės ūkis“ 1932 m.11. P. Šalčius „Ekonomikos pagrindai“ 1933 m.12. F. Eulenburg „Ekonominė politika ir užsienio prekyba“ 1931 m.13. J. Šakutė. Tarptautinė ir Lietuvos užsienio prekyba // Vairas, 1938 m. Nr. 2314. V. Daugirdaitė – Sruogienė „Lietuvos istorija“ 1990 m.15. V. Jurgutis „Finansų mokslo pagrindai“ 1938 m.16. P. Šalčius. Raštai „Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“ 1991 m.

PRIEDAI1 lentelė. Eksporto ir importo apyvartos 1920 – 1938 m.Metai Apyvarta Eksportas Importas Saldas1920 132,5 55,2 77,3 -22,11921 152,9 57,6 95,3 -37,71922 151,8 76,9 74,9 +0,201923 303,4 146,8 156,6 +0,981924 473,1 266,6 206,5 +60,11925 495,4 242,7 252,7 -10,01926 520,1 253,3 240,8 +12,51927 511,6 245,9 265,7 -19,81928 548,0 256,9 291,1 -34,21929 636,2 329,8 306,4 +23,42930 646,2 333,7 312,4 +21,31931 551,0 273,1 277,9 -4,81932 356,0 189,1 166,9 +22,21933 302,4 160,2 142,2 +18,01934 285,9 142,2 138,7 +8,51935 280,9 152,3 128,6 +23,71936 346,5 190,5 156,0 +34,51937 420,9 208,3 212,6 -4,31938 441,5 233,2 208,3 +24,9

2 lentelė. Užsienio prekybos apyvartos. 1925 1928 1933/1935 1936 1937 1938 Eksp Imp Eksp Imp Eksp Imp Eksp Imp Eksp Imp Eksp Imp

Anglija 58,6 20,9 52,3 19,3 67,9 35,7 92,1 57,0 96,5 59,3 91,8 69,1Vokietija 123,1 143,0 148,3 143,0 29,1 34,8 20,5 14,4 34,4 46,3 62,4 54,7Latvija 20,7 13,8 21,9 10,4 4,6 3,2 3,4 1,9 1,7 2,1 2,7 2,4 TSRS 3,3 4,1 3,7 9,1 7,7 9,1 10,0 14,7 11,0 17,8 13,3 14,9JAV 3,6 18,3 2,4 20,5 4,3 4,0 6,6 4,3 6,8 7,3 5,6 8,2Belgija 2,5 2,5 4,3 3,7 7,5 6,7 10,5 13,6 7,7 16,7 10,6 8,6Olandija 5,6 4,8 5,4 9,2 5,4 5,2 5,5 7,0 9,4 8,8 8,1 10,6Čekoslovakija 2,4 13,9 0,8 13,1 3,7 8,9 7,1 7,4 7,0 6,9 9,6 8,4Prancūzija 3,3 2,9 4,2 4,5 4,8 4,7 8,6 4,7 9,8 5,6 5,8 7,0Švedija 1,9 8,9 3,1 5,5 2,3 2,8 5,5 4,7 4,6 6,9 3,2 5,3Visa metinė apyvarta 242,7 252,7 256,8 291,0 153,2 136,4 190,4 156,0 208,3 212,6 233,1 223,6Pajamos iš muitų 50,4 58,0 55,0 49,1 55,2 58,0

3 lentelė. Eksporto ir importo struktūrų kitimasEksporto struktūros kitimas (mln litų) 1924 – 1928 1936 1937 1938Gyvi gyvuliai 24,6 15,3 20,0 26,2Mėsa 8,6 29,7 31,1 36,1Sviestas 12,4 35,1 41,3 48,1 Kiaušiniai 13,6 4,8 5,9 7,8Sėmenys 17,4 6,8 7,0 1,9Linai 53,6 25,1 24,0 24,8Miško medžiaga 54,3 22,7 35,4 25,3Importo struktūros kitimas (mln litų)Maisto produktai 31,1 9,3 10,3 11,3t.sk. silkės 9,2 3,4 4,0 4,1Cukrus 18,4 0,6 0,1 0,2Žaliavos ir pusfabrikačiai 70,1 56,4 81,4 78,7Gatavi dirbiniai 113,0 88,3 120,2 133,0