PREKYBOS RAIDA LIETUVOJE

VILNIAUS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS
VERSLO KATEDRA

Darbą parengė: Prekybos specialybės I magistrantūros kurso studentė

REFERATAS
PREKYBOS RAIDA LIETUVOJE

Darbo vadovė: Doc. J. Narkūnienė

Vilnius, 2004

TURINYS

TURINYS 2
1. LIETUVOS PREKLYBOS RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XX AMŽIAUS 3
2. XX AMŽIAUS PREKYBA IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 6
3. LIETUVOS PREKYBOS RAIDA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ 9
4. ELEKTRONINĖ PREKYBA LIETUVOJE 12
LITERATŪRA 16

1. LIETUVOS PREKLYBOS RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XX AMŽIAUS

Seniausia rašytinė žinia apie baltų giminių prekybą liečia gintarą, kuris buvo gabenamas iš Pavyslio prie Baltijos jūros, kur tuomet gyveno prūsai, į Romą Nerono rengiamoms gladiatorių rungtynėms (23-79 m.) [7]. Baltai gintarą, o taip pat ir vaašką, medų bei kailius, mainydavo į jų buityje trūkstamus daiktus bei maisto produktus: metalus, papuošalus druską. Pačiame ūkyje buvo gaminama visa, ko reikėjo reikmėms patenkinti. Labia svarbi tiesioginė gamtos turtų gavyba: žuvų gaudymas, medžioklė. Tačiau buvo užsiimama ir žemės ūkio gamyba: žemės dirbimu, naminių gyvulių veisimu, naminiais amatais – įvairių žaliavų apdorojimu. Todėl tuometiniai mainų santykiai – prekyba tarnavo tik trūkstamoms būtiniausioms gėrybėms ir papuošalams įsigyti.

VI-VII a. baltų giminėse pradeda irti gentinės santvarkos, atsiranda sričių kunigaikščiai ir su tuo susijęs kariaunų susidarymas. Prasideda feeodalizacijos procesas tuo laiku turėjo atsirasti duoklės sričių valdovams tais laikais pageidaujamomis prekėmis: vašku, kailiais , medumi, o kariaunoms laikyti – maistu. Kariaunoms reikėjo ginklų, ginklams pasigaminti – metalų. Kunigaikščiai norėjo prašmatnių drabužių ir brangių metalų. Šiuos daiktus buvo galima įsigyti mainais už ba

altų turimas minėtas gėrybes.

Vokiečių pirkliai pradėjo lankyti Baltijos pakraščius jau 1158 m. Jie ginkluoti įsiverždavo į Baltijos jūros pakraščius ir pelningai išmainydavo savo prekes, išsiderėdavo, kad ir kitą kartą turėtų teisę vėl atvykti. Vokiečių įsigalėjimas Lietuvos ir kaimyninių kraštų prekybą pavertė vokiečių pasipelnmo ir ekonominio spaudimo įrankiu.

Svarbiu prekybos punktu tapo Rygos miestas (XII a.). Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus šakų. Iš Rygos, kaip svarbaus prekybos centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius. Gedimino laikų prekyba pasižymi pastangomis išplėtoti ją savo šalyje ir pakelti ekonominį gyvenimą. Gediminas ėmė plėsti miestus ir pirmiausiai Vilnių, kuris yra prie Neries, įtekančios į Nemuną. Tokių būdu sostinė Vilnius tapo svarbiu valstybės prekybiniu centru, o Neemunas – svarbiausia Lietuvos prekybos arterija.

Gedimino įpėdiniai – Algirdas ir Kęstutis – išplėtė Lietuvos sienas iki Juodosios jūros. Vilniaus prekyba augo ir jame lankėsi Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirkliai, kurie Vilniuje galėjo laisvai prekiauti. Taigi Vilniuje susidaro naujas didelis prekybos ir amatų centras.

Tuo metu Lietuvoje būta vidinių tarpsritinių rinkos santykių. Vytautas uždraudė savo pavaldiniams prekiauti su žemaičiais. Jis palaikė prekybos ryšius su Pamario uostais, Rygos pirkliais, Naugardo ir Pskovo miestais, kurie kompensavo prekybinių ryšių nutraukimą su Prūsija ir Ordino uostais. Ordinas imdavosi pr
rieš Lietuvą represijų: sulaikydavo pirklius, atimdavo prekes. Vytautas užmezgė prekybinius ryšius ir su pietų totoriais.

Karinių pajėgų stiprinimas Lietuvoje pareikalauja daug ginklų. Kunigaikščiams, ponams ir bajorams prireikia brangių medžiagų, retų prieskonių, gėrimų ir kita. Todėl buvo didinamos duoklės iš valstiečių, o didžiulės surinktų prekių atsargos buvo realizuojamos tolimuose kraštuose. Nebepakako vietinių bei vokiečių pirklių ir Vytautas pasikvietė žydus. Žydai greitai paplito po visą Lietuvą užėmė vyraujančią vietą prekyboje.

1387 m. Vilnius iš Jogailos gavo Magdeburgo teises. Jos įgalina miestiečius savarankiškai tvarkytis be feodalinių organų kišimosi į jų reikalus. XVI a. pradžioje Lietuvos prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybos sistemą, kurioje svarbiausi prekybos objektai buvo stambios ir masinės žaliavos: miško (statybinės medžiagos, medžio anglys, pelenai, derva, degutas, medus, vaškas, vilna, odos, kailiai, javai) ir žuvininkystės (menkės, silkės) produktai. Šios supirktos prekės Hanzos miesto pirklių buvo parduodamos į Olandiją, Škotiją, Angliją, Prancūziją ir į Skandinaviją. Iš Lietuvos buvo eksportuojami ir brangūs bebrų, kiaunių, lapių, šeškų ir sabalų kailiai. XVI a. antroje pusėje prasidėjo didesnio masto grūdų eksportas.

Seniausia importo į lietuvą prekė buvo druska. Taip pat buvo įvežama ir vilnoniai audiniai (gelumbė), metalai, ginklai, variniai katilai.

Vytauto laikais vokiečių pirkliai tapo tarpininkais tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, į kurias tos prekės patekdavo. 1424 m. buo pasirašyta Nešavos sutartis tarp Lietuvos ir Ordino. Ji su
uteikė Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių, Rusios ir kitiems pirkliams teisę laisvai keliauti po Prūsus, o prūsų pirkliams minėtose šalyse. Jie privalėjo mokėti muitus ir sandėlių mokesčius. Prekes galėjo pardavinėti kur norėjo, o įvežtas – kitur išgabenti. Įsigali tikrai laisva prekyba.

Vytauto laikais buvo padėtas tvirtas pagrindas Lietuvos prekybai plėsti įvairiomis linkmėmis, bet ypač Baltijos jūros uostais. Etnografinėje ietuvoje ypatingas vaidmuo tenka Vilniaus ir Kauno prekybai, kurie užmezga plačius prekybinius ryšius. Tačiau didžiausios reikšmės turi prekyba su Baltijos uostais Dancingu, Karaliaučium, Klaipėda ir Ryga.

Su Baltijos šalimis baltų giminės palaikė prekybinius ryšius nuo seniausių laikų. Vokiečių ordino agresija į Prūsus sunaikino Prūsų prekybos centrą, vėliau jie savo kontrolėn paėmė ir Rygą, Klaipėdą Nemuno žiotyse. Sutriuškinus rdino galybę, vėl plačiai atsidaro prekybos durys į Baltijos uostus. Svarbiausias iš tų uostų buvo Dancingas, kuriame susitikdavo Baltijos jūros tolimų sričių pirkliai su Vakarų Europos pirkliais.

Iš Dancingo buvo išvežamos šos prekės: kviečiai, miltai, pelenai, medis, drva, odos, kailiai, linai, audiniai, geležis, varies. Į jį buvo atgabenama landrijos tekstilė, gelumbės, šilkas, pietų vaisiai. Dancingas palaikė prekybinius ryšius su Anglija, Škotija, Portugalija, Ispanija, Skandinavijos kraštais, Rusija. Taigi į tokius tarptautinius ryšius pamažu buvo įtraukta ir Lietuva per Dancingo prekybą.

Pagrindiniai Lietuvos prekybos objektai buvo miškai, kailiai ir odos, medus, vaškas, pelenaiderva, degutas, grūdai, mėsa, sviestas, salyklas, ta
aukai, lašiniai, žuvys, gyvuliai (jaučiai, avys), kanapės, riešutai, sūriai. Importo dalykus į Lietuvą sudarė masinio vartojimo dalykai ir prabangos prekės, vartojamos feodalinės diduomenės: ponų, bajorų, dvasininkų, pralobusių žydų pirklių. Svarbus buvo ginklų importas. Itin svarbią vietą užėmė druska, padedanti konsrvuoti kitus produktus: mėsą, kumpius, sūrius, sviestą. Gausiai buvo importuojamos ir silkės, gelumbės ir kitos tekstilės prekės. Didėjo vyno importas, pradėtas vežti ir alus. Daug buvo įvežama gatavų produktų: drabužių, maisto prekių. Tarp įvežamų prabangos prekių būtina paminėti bižuteriją, aksomą, drobes, karolius, šilko gaminius, vynus, pietų vaisius, jūrų žuvis. Jos keliavo daugiausia iš Karaliaučiaus ir Dancingo.

Igai trukę karai su Maskva ir Švedija XVII-XVII amžiais suardė Lietuvos ekonominį gyvenimą, taigi ir prekybą. Karo metais nutrūkdavo ryšiai tarp kariaujančių šalių, užsidarydavo uostai. XVIII amžiuje atgijo prekyba, buvo atstatomi miestai. Pagyvėjo turgūs ir mugės – itin svarbūs vidinei šalies prekybai. Būta prekybininkų tarpininkų, smulkių supirkėjų, kurie keliaudami po kaimus, gabendavo įvairių prekių ir mainydavo jas į maisto produktus ar vertingas žaliavas. Tokie keliauninkai dažniausiai būdavo žydai.

Suklestėjo smuklės kaip papildoma priemonė išnaudoti valstiečiams, sugirdant jiems dvarų pagamintą degtinę. Smuklės atstodavo ir mažmeninės prekybos krautuvėles. Smuklininkai supirkdavo žemės ūkio produktų atliekas iš vastiečių ir jiems skolindavo pinigus, degtinę. Jie tapdavo dvarininkų ir valstiečių tarpininkais.

Dvarai patys gabendavo produktus į stambesnius prekybos centrus, prisipirkdavo sau ir valstiečiams reikalingų dalykų, kuriuos valstiečiai buvo verčiami pirktis iš dvaro. Įsigalėjo šlėktos ir prasidėjo prieštaravimai tarp jų ir miestų. Bajorai patys pradėjo gabenti į uostus savo ūkio ir miško produktus ir ten pat apsipirkti. Tai kliudė susidaryti stipresniam vietinių miestiečių luomui, neleido kauptis prekybiniam kapitalui. Miestiečių interesams kliudė ir šlėktos atleidimas nuo muitų mokėjimo už parduodamas ar perkamas prekes saviems reikalams. Tai skatino pačių dvarininkų apsirūpinimą be vietinio prekybinio aparato pagalbos.

Pirmas rimtas balsas dėl prekybos tvarkymo pasigirdo 1758 m. iš Mitzlerio de Kolofo. Jis smerkia monopolies ir sėkmingiausiu būdu, didinančiu valstybės turtingumą, laiko turėjimą šalyšje visa, ką galima namie pasigaminti. Jis siūlo šalyje steigti manufaktūras, fabrikus, skatinti gyventojus privilegijomis. Jo manymu, prekės privalo būti geros ir pigios, o keliai ir tiltai – prižiūrimi. Siūlė sudaryti prekybos sutartis su kitomis valstybėmis, pagerinti monetas, įkurti naują uostą Palangoje.

1764 m. įstatymu buvo panaikinta šlėktų privilegija nemokėti muitų už įvežamas prekes, kiti muitai ir muitinės. Apie 1774 m. buvo įvestas vienas generalinis muitas, kurį turėjo mokėti visi Respublikos iždui. Tačiau kitos valstybės nustatinėjo muitus Lietuvos įvežamai produkcijai, kas sunkino užsienio prekybą.

2. XX AMŽIAUS PREKYBA IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO

Visam Lietuvos ekonominiam gyvenimui, prekybai taip pat, per šį laikotarpį didelės reikšmės turėjo politiniai įvykiai: kovos už Respublikos išlaikymą, vadovaujamos T. Kosciuškos, krašto karinė okupacija, Rusijos karai su Napoleonu, 1830-1831 ir 1863 m. Sukilimai. Miestus vargino didelių kariuomenių perėjimai ir stovėjimai juose, kontribucijos. Prekyba nusmuko, nes pirkliai ir miestiečiai išsibėgiojo. Tik po Napoleono sutriuškinimo, atsipalaidavimo nuo kontinentinės blokados, Lietuvos prekyba vėl pradeda atsigauti.

Politiniai sukrėtimai ir pakitimai padėjo įsigalėti prekyboje žydams. Pasak Lachnickio, vidaus prekybą galima buvo suskirstyti į tris grupes:
1. pardavimai kaimuose ir miesteliuose, smuklėse degtine, alumi, midumi ir druska;
2. grūdų ir gyvūlių supirkimas iį valstiečių parduodant jiems druską, geležį, tabaką, degutą ir kita (turguose ir atlaiduose);
3. prekyba miestuose, mugėse, kur be minėtų dalykų, užsiimama šilko, medvilnės, porceliano, stiklo indų pardavimu.

Nemunu buvo plukdomi grūdai, tabakas, lininiai audiniai, taukai, avių vilna, medus, druska, pušų rąstai, lentos ir kita. Miško prekyba Nerimi ėjo be paliovos. Tik šios dvi Lietuvos upės tiko laivybai, kitos: Nevėžis, Dubysa, Akmena ir Šventoji, plukdymui.

Tačiau prekyba pradėjo atsigauti. 1826 m. Vilniuje buvo įsteigtos mugės, kad atvykę miestų pirkliai galėtų sudarinėti kontraktus ir taip plėtoti prekybą. Prekės į Vilnių buvo gabenamos iš Maskvos, Odesos (aliejus), Varšuvos (ketaus, sidabro daiktai, šilkas, medvilnė, kilimai), Krymo, Karaliaučiaus (druska) bei Hamburgo (dažai ir vaistinės prekės). Kauno miestas tapo Šiaurės Rusijos židiniu. Tokiu būdu prekėmis buvo aprūpinama ne tik Šiaurės Rusija, bet ir Lietuva. Kauno gubernija gaudavo iš Rygos, Liepojos, Mintaujos ir Daugpilio tekstilę, cigarus, tabaką, druską, arbatą, kavą, silkes, dažus, porcelianą, muilą, pipirus, stiklą, metalo dirbinius, kruopas, žvakes, vyną, iš Naugardo kailius, iš Kuršo gubernijos degtinę, alų, iš Vilniaus popierių, geležį, iš Lenkų karalystės knygas, cukrų, geležį ir kita. Pažymėtinas mugių prekybos sezoniškumas. Kainos čia taip pat svyravo pagal metų laikus.

Kaune atsirado vadinamųjų “kontorų” – jos darė dideles prekybines operacijas. Jos gabeno minėtas prekes. Iš masinių prekybos dalykų galima paminėti miško medžiagas, degtinę, grūdus ir linus.

Lietuva, kaip pasienio sritis su Vokietija, buvo svarbi eksporto ir importo vieta. Svarbiausias užsienio ir vietinės prekybos punktas buvo Kaunas, paskui Jurbarkas, Tauragė, kiti miestai. Pagrindiniai prekybos keliai: vandens (Nemunas, Neris, Nevėžis), sausumos (geležinkeliai, plentai).

Lietuvoje plėtojantis prekinei žemės ūkio gamybai ir pramonei, tobulėjant susisiekimo priemonėms, rinkos santykiai, o su jais kartu ir prekyba plėtėsi. Tačiau ji daugiausia buvo smulki, nediferencijuota. Beveik pusę visų prekybos įmonių sudarė “maišytos” – jų apyvarta sudarė 28,9 mln. rublių. Pagal prekybos įmonių skaičių pirmavo Kauno gubernija, kurioje buvo veik pusė visų prekybos įmonių. Tačiau didžiausią prekybos įmonių apyvartą turėjo Vilniaus gubernija – virš 50 proc. Visos apyvartos. Ją nulėmė Vilnius. Prekybos įmonių apyvarta pagal prekių rūšis pasiskirstė taip:

1 lentelė. Prekybos įmonių apyvarta pagal prekių rūšis [7]
Prekybos įmonių rūšys Įmonių skaičius Metinė apyvarta tukst. rublių
Žemės ūkio augalų produkcija 857 13111
Gyvulių, žuvų, medžioklės produktai 708 8113
Miško medžiagos ir medžio dirbiniai 356 6488
Mineralų ir metalų dirbiniai 643 8820
Manufaktūra ir galanterija 2246 20408
Gėryklos, kita 2476 16517
Įvairios prekybos įmonės 6955 31459

Iš 1 lentelės duomenų matyti, kad beveik 30 proc. Visos metų apyvartos Lietuvoje sudarė smulkiosios “maišytos” prekybos įmonės ir 19,4 proc. – manufaktūros ir galanterijos parduotuvės. 15,7 proc. Teko svaigiesiems gėralams, 12,6 proc. – žemės ūkio augalams, 8,5 proc. – mineralų ir metalo dirbiniams, 7,7 proc. – gyvulių ūkio prekybai, o 6,2 proc. – miško medžiagų ir medžio dirbinių prekybai.

Pateikti duomenys rodo palyginamąjį prekybos rūšių reikšmingumą ir geografinį pasiskirstymą. Šie duomenys neapėmė smulkiausiųjų prekybos įmonių, kurios nebuvo apdedamos tam tikru prekybos mokesčiu. Prieš pat 1914 m. karą prekybos įmonių skaičius buvo gerokai padidėjęs. Visos Lietuvos prekyba galėjo siekti apie 140-150 mln. rublių apyvartos per metus. Šiuo metu Lietuva daugiausiai eksportavo gyvulius ir jų produktus, javus ir miško medžiagą. Lietuva carinei Rusijai buvo kolonija parduoti druskai, žibalui, cukrui, chemijos produktams. Lietuvos prekybos balansas buvo aktyvus ir kasmet sudarė vidutiniškai apie 15-20 mln. rublių.

1914 m. liepos 19 dieną prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas tarp dviejų imperalistinių frontų – tarp jų Rusijos ir Vokietijos. Lietuva virto dviejų milžiniškų armijų karo fronto vieta. Prasidėjo masinis Lietuvos ūkio per kartų kartas kauptų gėrybių naikinimas iš abiejų pusių. Rusų kariuomenė rekvizavo žemės ūkio produktus, degino trobesius strateginiais sumetimais, išvarinėjo gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų.
Vokiečiai iš okupuoto krašto Lietuvos stengėsi kuo daugiau gauti žaliavų, maisto produktų, buvo įvestas karinis centralizuotas privalomas ūkis. Krašto gėrybių paėmimas vyko ne laisva prekyba, o rekvizicijomis. Iš Lietuvos vokiečiai išgabendavo viską: javus, bulves, odas, metalus, medį, įvairias atliekas.
Kadangi pradėjo plėtotis nelegali prekyba, buvo leista nedideliais kiekiais išvežti kiaušinių, pieno, sviesto, mėsos, grybų, tabako gaminių. Įvežimas ir išvežimas buvo monopolizuotas ir pavesta Rytų fronto karo vadui. Buvo sudarytos valdiškos įstaigos, kurių žinioje buvo atskiros prekių grupės. Lietuvos produktų ir prekių ėmėjai galėjo būti tik Vokietija ir jos kariuomenė. Prekiauti Lietuvos gyventojai galėjo tik per tarpininkaujančias karo administracijos įstaigas. Kainos buvo nustatomos karinės valdžios. Vokiečiai įveždavo į Lietuva šiek tiek kolonijinių prekių (skanėstų, cukraus, druskos), kurias parduodavo už auksą, kitus brangiuosius metalus.

Turgūs buvo leisti. Krautuvėms atidaryti reikėjo turėti leidimą. Prekybą varžė ir dideli susisiekimo suvaržymai, nes keliauti iš apskrities į kitą apskritį be leidimo buvo uždrausta.

Karas sutrukdė pasaulinius prekių mainus, privertė privatinę pramonę tarnauti beveik savo reikalams, dėl to Lietuvoje po karo buvo jaučiama didelė prekių stoka. Tuo naudodamiesi spekuliantai nežmoniškai pakėlė prekių kainas. Prie Prekybos ir pramonės ministerijos buvo sudarytas Kooperacijos departamentas, kuris turėjo parengti organizacinius pagrindus kooperatyvams steigti. Ministerija prisižadėjo pristatyti prekių iš užsienio per vartotojų bendroves.

Pokario metu Lietuvos prekyba buvo smulki, mažai specializuota. Buvo prekiaujama viskuo, kas tik galėjo būti reikalinga vartotojui. Be prekių pardavimo buvo užsiimama ir kitomis operacijomis: kredito ir draudimo, ekspedicijos ir transporto, kitomis. 1924 m. Lietuvoje jau buvo atstatytas platus prekybos įmonių tinklas – 18421 prekybos įmonė (be kooperatinių). Jos aprūpindavo vartotojus reikalingomis prekėmis ir supirkinėdavo vietines žaliavas bei produktus eksporto reikalams. Lietuvos prekybininkai gerai sugebėjo panaudoti žmonių turėtas pinigines santaupas ir iš užsienio gautą valiutą paversti prekėmis.

2 lentelė. Prekybos įmonių dinamika Lietuvoje tarpukario metu [7]

1929 m. 1931 m. 1933 m. 1935 m. 1937 m.
Maisto produktai 11635 11851 11489 11590 11909
Žemės ūkio produktai 2574 2177 1750 1641 1824
Kuras 488 370 309 314 383
Mašinos ir susisiekimo priemonės 234 257 156 122 157
Metalo dirbiniai 580 532 556 570 768
Tekstilė ir drabužiai 1586 1664 1723 1641 1813
Galanterija 416 571 595 651 686
Kitos šakos 505 523 491 514 568

Prekyba 85-90 proc. Buvo privačiose rankose. Plačiai išsiplėtojo kooperatinė prekyba su savo centrinėmis organizacijomis. Palaipsniui mažėjo žemės ūkio produktų, kuro ir mašinų, susisiekimo priemonių įmonių skaičius. Šios šakos perėjo į kooperatinės prekybos rankas ar į stambesnes “Maisto” parduotuves.

Lietuvos kaip nedidelės šalies dalyvavimas pasaulinėje prekyboje nebuvo didelis, bet turėjo tendenciją didėti. Didžiausią eksporto dalį sudarė gyvuliai ir mėsa, sviestas, grūdai, sėmenys, linai, miško medžiaga, kailiai ir odos, popierius ir geležies dirbiniai. Daugiausia buvo eksportuojama į Vokietiją, Latviją, Didžiąją Britaniją, Belgiją, Olandiją ir Tarybų sąjungą. Lietuvos valstiečiai sugebėjo pritaikyti savo ūkį prie pasaulinės rinkos reikalavimų.

Po karo Lietuvai trūko paprasčiausių prekių, tad prasidėjo intensyvus prekių importas. Daugiausia buvo importuojama iš Vokietijos, Anglijos, Amerikos, Čekoslovakijos ir Latvijos. Iš maisto svarbiausios importuojamos prekės buvo druska, cukrus, silkės, ryžiai, saldainiai, vynai; iš metalų – geležis ir skarda; iš naftos produktų – žibalas, tepalai, benzinas. Taip pat buvo importuojami kailiai bei odos, gumos dirbiniai, žemės ūkio ir pramoninės mašinos, audiniai.

3. LIETUVOS PREKYBOS RAIDA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Pereinamuoju laikotarpiu vykstant spartiems ekonominiams pokyčiams, gerokai išaugo prekybos reikšmė ir jos dalis šalies ekonomikoje. 1992-1996 m. prekybos lyginamoji dalis visame vidiniame produkte šoktelėjo nuo 4,5 iki 20,9 proc.; dirbančiųjų prekyboje gyventojų – nuo 9,7 proc. 1993 m. iki 13,1 proc. 1996 m. [6]. Prekyba pradėjo vaidinti svarbų gamybos ir importo distributoriaus vaidmenį.

Prekyba, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plėtojosi sparčiausiais tempais ir šiuo metu šalies ekonomikoje užima labia reikšmingą vietą. 1995 m. prekybos įmonės sudarė 44,6 proc. visų Lietuvos įmonių skaičiaus, iš jo 33,5 proc. teko mažmeninės, o 5,4 proc. didmeninės prekybos įmonėms [5]. Prekyboje dirbo 210 900 arba 12,8 proc. visų dirbančiųjų. Šioje ūkio šakoje buvo sukurta net 23,4 proc. šalies BVP. Labai didelis prekybos vaidmuo kuriant BVP susijęs ne tik su prekybos raida ir jos sukuriamo produkto dydžiu, bet ir su dideliu BVP sumažėjimu bei gamybos šakų nuosmūkiu.

Svarbiausias prekybos rodiklis yra mažmeninė prekių apyvarta. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1995 m. ji buvo 9235,2 mln. Lt. Vienam gyventojui mažmeninė prekių apyvarta sudarė 2486 Lt, iš jų 1485 Lt teko maisto prekėms, o 1001 Lt kitoms.

3 lentelė. Mažmeninių prekių apyvartos sudėtis procentais [6]

Mažmeninėje prekių apyvartoje galima išskirti prekybos tinklo, maitinimo įmonių ir turgaviečių apyvartą. 1995 m. joms teko atitinkamai 74,7, 4,7 ir 20,6 proc. Reikia atkreipti dėmesį į palygintį labia didelę turgaviečių apyvartos dalį. Lietuvoje visais laikais buvo prekiaujama turgavietėse, tačiau prekyba vyko daugiausia žemės ūkio produktais, gyvuliais, sendaikčiais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne maisto prekių pardavimas turgavietėse labai išsiplėtė. Pradėta plačiai prekiauti ne tik padėvėtomis, bet ir visai naujomis, daugiausia iš užsienio šalių dideliais kiekiais atvežtomis prekėmis.

Lietuvos statistikos departamentas pateikia vadinamuosius “šešėlinės” mažmeninės prekių apyvartos duomenis. Ją pridėjus, šalies mažmeninė prekių apyvarta padidėtų 17-18 proc. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos Lietuvos elito apklausos duomenimis, “šešėlinės” ekonomikos dalis mažmeninėje prekyboje vertinama 50,5 proc.

Mažmeninė prekių apyvarta Lietuvoje pastaraisiais metais didėja ne tik faktiškomis, bet ir lyginamosiomis kainomis – 1995 m. ji buvo 11,1 proc. didesnė negu 1993 m.

Apie mažmeninės prekybos raidą, jos lygį galima spręsti ir iš prekybos tinklo būklės. Jį apibūdina du rodikliai: parduotuvių skaičius ir jų prekybos plotas. 1995 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 22 122 parduotuvės, kurios turėjo beveik 1,7 mln. kv. m. prekybos ploto. Parduotuvių skaičius ir jų prekybos plotas sparčiai didėja. Lyginant su 1990 m., parduotuvių skaičius išaugo 3,3 karto, o jų prekybos plotas – beveik 2,5 karto. 1990 m. pabaigoje tūkstančiui gyventojų teko 182 kv. m. prekybos ploto, o 1995 m. pabaigoje – 458 kv. m.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įvyko pokyčių mažmeninės prekybos socialinėje – ekonominėje struktūroje. Juos geriausiai apibūdina duomenys apie mažmeninės prekių apyvartos sudėtį pagal nuosavybės formas. Tarybiniais metais prekyba vartojimo prekėmis vyko trimis socialinėmis – ekonominėmis formomis: valstybinės, kooperatinės, kolūkinės prekybos. 1989 m. valstybinės prekybos dalis visoje mažmeninėje prekių apyvartoje sudarė 57,2 proc., kooperatinės – 41 proc., o kolūkinės, kuri iš esmės rėmėsi privačia nuosavybe – 1,8 proc.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atsiradus verslo laisvei, prasidėjo intensyvi privačios prekybos plėtra. Ji vyko dviem būdais: privatizuojant valstybines ir steigiant naujas privataus kapitalo prekybos įmones. Šie procesai vyko labia sparčiai (4 lentelė).

4 lentelė. Prekybos nuosavybės formų kaita procentais [5]

Lietuvos prekybai būdinga koncentracija ir jos didėjimas penkiuose didžiausiuose Lietuos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jiems 1995 m. teko 58,6 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekių apyvartos ir 43,2 proc. viso parduotuvių prekybos ploto.

1997 m. Lietuvos prekybai būdingas didelis smulkių prekybos įmonių skaičius. 1995 m. įmonių, kuriose dirbo iki 5 darbuotojų, buvo 82,7 proc. visų įmonių, jose dirbo 32 proc. visų darbuotojų. Taip pat būdinga neracionali prekybos įmonių specializacija bei prekių asortimento formavimas, gausybė kioskų, atsilikę prekių aptarnavimo metodai, didelis turgaviečių vaidmuo, menka daugelio naujųjų prekybininkų kvalifikacija, nesąžiningumas ir kita. Tuo pat metu, 1997 m., atsiranda daug naujų, gerai įrengtų parduotuvių, didėja prekybos plotai ir konkurencija, iš esmės keičiasi prekių pasiūla, prekybos įmonės lanksčiau prisitaiko prie pirkėjų paklausos, rinkos konjuktūros.

Šiuolaikinė situacija atspindi šalies ekonominius sunkumus, žemą daugelio žmonių gyvenimo lygį. Susiklosčiusiai prekybos struktūrai būdingi pereinamojo laikotarpio bruožai, todėl ją reikia vertinti kaip laikiną, kurios dar laukia dideli pokyčiai. Šiuos pokyčius lems visą šalies socialinę, ekonominę ir kultūrinę raidą, prekybos plėtojimąsi determinuojantys socialiniai, demografiniai, ekonominiai, psichologiniai ir kiti veiksniai. Lietuvoje jau formuojasi prekyba, kuri vis labiau panašėja į Vakarų Europos šalių prekybą: įsigali šiose šalyse pasiteisinę prekybos įmonių tipai, vis didesnę reikšmę įgyja stambios įmonės, o mažos kooperuojasi, vyksta didmeninės ir mažmeninės prkybos įmonių integracija, kita. Beveik visiškai išspręstos pasiūlos – paklausos, prekybinio tinklo plėtotės miestuose problemos, konkurenija, kova už pirkėją sąlygoja aptarnavimo ir prekybos kultūros gerėjimą.

Kasmet didėja užsienio kapitalo investicijos. Naudojami keli užsienio kapitalo investavimo būdai: tiesioginės investicijos steigiant įmones, perkant veikiančių įmonių akcijas ir netiesioginės – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai modernizuoti. Dalyvaujant užsienio investuotojams, kuriami nauji ūkio subjektai, veikiantys pagal Lietuvos jurisdikciją:
§ bendros įmonės, kurių įstatinį kapitalą suformuoja steigėjai – užsienio partneris kartu su Lietuvos fiziniu ir (arba) juridiniu asmeniu,
§ užsienio kapitalo įmonės, kurių steigėjas yra užsienio investuotojas (arba keli investuotojai),
§ užsienio kompanija, kuri Lietuvoje steigia savo dukterinę įmonę.

1996 m. tiesioginės užsienio kapitalo investicijos į prekybą sudarė 412 723 000 Lt, arba 29,3 proc. iš viso jų skaičiaus. Vidutiniškai vienoje užsienio kapitalo prekybos įmonėje tiesioginės užsienio kapitalo investicijos sudarė 1 112 000 Lt.

4. ELEKTRONINĖ PREKYBA LIETUVOJE

Elektroninė prekyba, kuri prieš porą dešimtmečių dar tebuvo tik mokslinių diskusijų ir teorinių samprotavimų sritis, dabar vis labiau įsigali praktiniame gyvenime, o ateityje pretenduoja užimti dominuojančią padėtį prekių ūkyje.
Elektroninės prekybos esmę sudaro tai, kad, įsigyjant prekes, galima neiti į įprastines parduotuves [1]. Pirkėjas prekę renkasi pagal jos vaizdą ir gaunamą informaciją kompiuterio ekrane. Elektroninės prekybos pagrindas – teleparduotuvės, kurios veikia panašiai kaip ir dabartinės siuntininės prekybos įmonės.
Beveik iki šio dešimtmečio pradžios elektroninė prekyba buvo laikoma kaip eksperimentinė, daugiau orientuota į turtinguosius visuomenės sluoksnius. Tačiau išplitus kompiuteriams ir kitai elektroninei technikai, ši prekyba vis labiau plėtojama, tvirčiau ir stabiliau įsitvirtina tarp kitų prekybos sričių. Elektroninė prekyba gali aprėpti milžiniškas teritorijas, todėl ji pradėjo sėkmingai konkuruoti ir stumti iš rinkos techniniu požiūriu mažiau pajėgius tradicinės prekybos partnerius.
Interneto plėtra Lietuvoje, kur daugelis rodiklių yra smarkiai atsilikę nuo pasaulio “pirmaujančių” šalių, yra sudėtingas uždavinys (1 lentelė). Iš kitos pusės, šiandienos pasaulyje nepriklausomos valstybės ir jos piliečių veikla įvairiose sferose neatsiejama nuo globalaus tinklo ir interneto teikiamų galimybių bei reikalavimų. Todėl neišvengiamai kyla poreikis remti šį procesą įvairiais būdais. Vienas ir labai svarbus – tai valstybės politika šiuo klausimu, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvią interneto plėtrą.

5 lentelė. Statistiniai Lietuvos interneto duomenys 1997-1998 m. [2]

1997 1998
Interneto vartotojų skaičius 25000 51000
Interneto vartotojų skaičius 100-ui gyventojų 6.5 14
Mazgai pagal DNS domeinus 4700 9500
Mazgai pagal DNS domeinus 100-ui gyventojų 1.3 2.6
Interneto paslaugų tiekėjų skaičius 25

1998 m. Lietuvoje buvo 51 000 interneto vartotojų, kas sudaro apie 1 % nuo bendro gyventojų skaičiaus. Per metus (nuo 1997-jų) vartotojų skaičius išaugo 26 tūkstančiais. “Mazgų” skaičius, tenkantis 100 gyventojų, per tą patį laikotarpį išaugo dvigubai (nuo 1.3 iki 2.6).

6 lentelė. Interneto vartojimas Lietuvoje (10 pagrindinių organizacijų) [4]
Nr. Pavadinimas Vartotojų skaičius (% nuo bendro vartotojų skaičiaus) Internete praleidžiamas laikas (%)
1. “Omnitel” 16 14
2. “Lietuvos telekomas” 11 17
3. Vilniaus Universitetas 10 1
4. Kauno technologijos universitetas 7 6
5. “Penki kontinentai” 6.2 3
6. Klaipėdos Universitetas 5.6 0.5
7. “Aiva Sistema” 5.4 1.6
8. Atviros Lietuvos Fondas 4 1.3
9. Matematikos ir Informatikos Institutas 3.2 1.3
10. Vytauto Didžiojo Universitetas 3 1.3

Sparti informacinių technologijų plėtra lėmė naujos sampratos – informacijos visuomenės atsiradimą [2]. Pagrindinė šios koncepcijos idėja – sąlygų ir galimybių laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu užtikrinimas.
Kuriant informacinę visuomenę, išskirtini šie aspektai:
§ Techninis – šalyje palaikomos ir plėtojamos naujausios informacinės technologijos.
§ Juridinis – užtikrinamos piliečių teisės, suderinami darbo santykiai.
§ Socialinis – kiekvienas pilietis moka ir naudoja naujas informacijos technologija, garantuojamas geresnis piliečio aprūpinimas informacija, plėtojamas švietimas, moksliniai tyrimai bei kultūrinės programos, naujas technologijas plačiai naudoja verslas.
Kalbant apie informacijos visuomenę Lietuvoje, pirmiausia reiktų paminėti 1991 metus, kuomet Lietuvoje buvo įsteigta Lietuvos ryšių ir informatikos ministerija. 1991 m. lapkričio 13 d. buvo inicijuota programa Lietuva-2000. 1993 m. priimta, o 1996 m. pataisyta ir suderinta 1997-2000 metų veiklos programa. Tačiau nuo 1996 m. pabaigos šalies ekonominė padėtis, infrastruktūra, teisinio reguliavimo aplinka smarkiai pasikeitė, taigi ši programa jau nebeatitinka situacijos ir negali būti efektyviai įgyvendinama.
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Informacijos ir informatikos departamentas 1998 m. pabaigoje numatė pagrindinius informacijos visuomenės Lietuvoje kūrimo etapus:
§ Nacionalinės informacijos politikos suformulavimas;
§ Nacionalinės informacijos politikos kūrimo strategijos oficialus patvirtinimas;
§ Patvirtintos strategijos planavimas, įdiegimas ir valdymas.
Nacionalinės informacijos politiką formuoti planuojama trimis lygmenimis: technologiniu, organizaciniu bei socialiniu. Visus juos sieja tokie bendri veiksniai, kaip informacinė infrastruktūra, informacijos rinka, žmonių resursai, teisinio reguliavimo aplinka. Pagrindiniai programos uždaviniai yra užtikrinti laisvą ir atvirą informacijos prieinamumą bei naudojimą, plėtoti šalies informacinę infrastruktūrą, sudaryti palankias sąlygas šalies piliečiams gauti reikiamus išsimokslinimą ir profesinį pasirengimą, sudaryti galimybes šalies piliečiams persikvalifikuoti ir įgyti šalies rinkai reikalingas profesijas, užtikrinti teisinę asmens duomenų, intelektualinės nuosavybės, autorinių teisių apsaugą, persekioti nusikalstamą ir neteisėtą informacijos gavimą ir platinimą [3].
Vienas svarbiausių uždavinių atviros visuomenės plėtime – visų rūšių diskriminacijos panaikinimas, vienodų galimybių visuomenės nariams gauti ir naudoti informaciją užtikrinimas. Šiuo metu ne visi Lietuvos piliečiai turi galimybę naudotis kompiuteriais kompiuterių tinklais bei atviromis informacijos saugyklomis. To pasėkoje gali formuotis išskirtinis visuomenės sluoksnis, kurio veikla bus grindžiama išskirtiniu informaciniu aprūpinimu, o galimybės realizuoti savo tikslus bus didesnės, nei likusių visuomenės narių. Valdžios užduotis – priimti efektyvius sprendimus, kurie pakeistų tokią padėtį.
Be to, programa siekiama, kad valstybės ir savivaldybių atvirosios duomenų bazės būtų prieinamos šalies piliečiams per kompiuterinius tinklus, it pastarieji galėtų iš šių institucijų gauti informaciją jiems rūpimais klausimais.
Jau minėta, kad verslo sėkmė tampa vis labiau priklausoma nuo galimybių turėti objektyvią ir pilną informaciją. Šalies informacinės infrastruktūros išplėtojimas tiesiogiai įtakoja pramonės ir verslo veiklą, galimybes sėkmingai konkuruoti ir bendradarbiauti pasaulinėje rinkoje. Todėl programoje numatoma skatinti informacinių technologijų diegimą, atvirųjų valstybės duomenų bazių ir duomenų perdavimo tinklų plėtrą, naujų informacinių paslaugų bei technologijų rinkos formavimą. Taip pat programoje numatoma rengti vartotojų interesus saugančius įstatymus bei diegti atitinkamus standartus, sudaryti palankias sąlygas smulkaus ir vidutinio verslo vystymuisi. Labai svarbus yra elektroninės prekybos, kaip atviros konkurencijos pasaulio rinkose priemonės ir globalios prekybos organizavimo produkto, skatinimas.

LITERATŪRA

1. Čaplikas V. “Elektroninės prekybos raida ir prognozės”. Prekybos mokslas ir praktika, Lietuvos prekybos mokslinė ir techninė draugija. 1997 Vilnius, 33-35 p.
2. Interneto svetainė: www.infovi.vu.lt.
3. Internetinė svetainė: http://www.go-abacos.com.
4. “Infobalt Laikas”. 1998, Nr. 3.
5. Pajuodis A. “Lietuvos prekybos plėtojimas atkūrus nepriklausomybę”. Prekybos mokslas ir praktika, Lietuvos prekybos mokslinė ir techninė draugija. 1997 Vilnius, 103-105 p.
6. Brakauskienė L. “Prekyba Lietuvoje”. Prekybos mokslas ir praktika, Lietuvos prekybos mokslinė ir techninė draugija. 1997 Vilnius, 22-23 p.
7. Šalčius P. “Lietuvos prekybos istorija” Raštai. Vilnius 1998, Margi raštai, -500

Leave a Comment