“Krikščioniškojo socialinio mokymo samprata”

Turinys:

Įvadas 2

Istorinės krikščioniškojo socialinio mokymo atsiradimo sąlygos 3

Moralinė reikšmė visuomenei 4

Įvadas
Vakarų Europos, Lotynų Amerikos šalyse, kur ypatingai išvystyta katalikybė krikščioniškoji socialinio mokymo doktrina yra ypatingai išvystyta. Tai yra ne tik socialinio bei politinio gyvenimo vienas svarbiausių faktorių, bet ir politikos etiškos kontrolės priemonė.
XX amžiuje socialinio mokymo doktrina tampa aiškia ir apibrėžta samprata, kurios nereiktų painioti su politine teologija ar socialine krikščionybe, nors jos yra sudedamosios jos dalys. Socialinį mokymą visų pirma galime traktuoti kaip to pasaulio ir visuomenės supratimo, kurį pateikia mum pagrindiniai krrikščioniškosios pasaulėžiūros principai, dėstymą. Todėl jis išreiškia kolektyvinį skirtingų konfesijų bažnyčių pažiūrį, taigi išreiškia oficialią krikščioniškąją sampratą.
Krikščioniškojo socialinio mokymo sampratos ypatybė yra ta, kad jis iš vienos pusės nėra autorinė socialiai filosofinė paradigma , kaip, pavyzdžiui, marksistinė mokykla, o turi daug teoretikų. Be popiežių, socialinių enciklikų autorių, vieni ryškiausių skelbėjų yra A.Bruneris, R.Gvardinis, Gundlachas, vysk. Ketleris, Mesneris, Moncelis, Majeris, Neirotas, fon Nel-Broiningas, Pešas, Piperis, Raušeris, Sutoras, Trelčas, Utcas, fon Hertlingas, Hitce, Šeleris, Bokenforde ir kt. Šio mokymo rėmuose egzistuoja įvairūs teorijų meetodologiniai būdai. Kita vertus krikščioniškasis socialinis mokymas negali būti visuomeninės politikos doktrina kaip partijų ar socialinių judėjimų programinės koncepcijos. Jis neatspindi tam tikrų socialinių grupių interesų, nesudaro praktinių politinių tikslų ir nesiūlo jų siekimo būdų. Tuo pačiu jis turi potencialą po

olitinės veiklos vykdymui, kadangi siūlo išeitinius socialinės realybės supratimo, tikslų siekimo principus, disponuoja svariais tam tikros politikos palaikymo ar nepalaikymo resursais (paprastai krikščioniškas socialinis mokymas tampa krikščionių-demokratų partijų politikos pagrindu). Būdama apolitiška bažnyčia vistiek dalyvauja politikoje, “globodama” ją dvasiškai.
Realią įtaką politikai šis mokymas turi visų pirma itin katalikiškose šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija ir pan. taip pat krikščionių demokratų valdomose šalyse, arba tradicionalistinės orientacijos šalyse, kaip pvz. Lotynų Amerikos šalys. Kaip bebūtų, tačiau šio fenomeno egzistavimas ar neegzistavimas valstybėje turi nemažos reikšmės visuomenės vystymuisi.

Istorinės krikščioniškojo socialinio mokymo atsiradimo sąlygos

Šio mokymo atsiradymo ir vystymosi istorija nesunkiai apžvelgiama. Be abejo krikščioniška bažnyčia visuomet tiesiogiai įtakojo Europos politiką, tačiau socialinio mokymo pradžią galime pažymėti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai socialiniai klausimai tapo itin akktualūs, prasidėjus kapitalistiniams santykiams, atsiradus revoliucinei įtampai ir socialinei nelygybei. Katalikų bažnyčia tuomet neteko didesnės savo buvusio autoriteto dalies ir įtakos, negalėdama atsakyti į šiuolaikinės visuomenės pateiktus klausimus ir atstovaudama atgyvenusią politinę sistemą. 1991 metais, kai proletariatas ėmė propaguoti social-demokratiją, popiežius Levas XIII išleido pirmają encikliką “Rerum novarum”, kuri propagavo novatorišką bažnyčios požiūrį į visuomenines problemas. Po jos sekė eilė reikšmingų enciklikų, kurios nušvietė bažnyčios nuostatas dėl žmogaus orumo, darbo reikšmės, visuomeninės santvarkos, socializmo, liberalizmo ir demokratijos. Spontaniškai ėmė kurtis katalikiški socialiniai judėjimai, pa

artijos, socialinio draudimo kasos, labdaros įstaigos. Tokių būdu, tobulindamas, polemizuodamas, praturtindamas socialinį mokymą vystėsi įvairiausių pakraipų krikščioniškoji mintis – pvz. Krikščioniškasis socializmas.

Ne visada krikščioniškas socialinis mokymas ėjo teisingu keliu. Klaidinga buvo XX amžiaus pradžioje katalikų partijų, profsajungų, cechų kurimo idėja, taip pat profesionalių klasių koncepcija, kai bažnyčia bandė sulyginti klases bendrojo tikėjimo pagrindu. Tačiau pagrindine mokymo kryptimi išliko demokratijos, socialiai nuskriaustų sluoksnių, darbo liaudies palaikymas, antiradikalizmo ir kontrrevoliucinė propaganda. Konstruktyvaus socialinio mokymo įtaka galima paaiškinti sugriautos Vokietijos iškilimą, pokarinį Italijos ekonomikos pakilimą. XX amžiaus eigoje bažnyčios socialinis mokymas tapo giliai ir sistematiškai apmastyta socialiai politine doktrina – socialinio gyvenimo ir mokslo, o ne tik vidiniu bažnyčios reiškiniu.

Atsiribokime nuo katalikų ir pažvelkime į liuteronus. Protestantizmas nuo pat pradžių vengė kišimosi į socialinį gyvenimą, tačiau XX amžiaus krizės privertė protestantus pakeisti pozicijas. 1934 metais progresyvių protestantų terpėje atsirado naujas judėjimas, vadovaujamas K.Barto, kuris propagavo intesyvesnį bažnyčios dalyvavimą politiniame gyvenime, išsisvystė protestantiška socialinio mokymo koncepcija. Bažnyčia ėmė aktyviau priešintis fašizmo idėjoms.

Pravoslavų bažnyčioje socialinė doktrina ėmė vystytis kur kas anksčiau, dar IV-IX amžiuose. Rytų bažnyčios patriarchų veikaluose buvo suformuluota socialinė bažnyčios ir valstybės harmonijos doktrina, tačiau bažnyčios priklausomybė nuo valstybės trukdė jos vystymuisi. XIX amžiuje politinė situacija pasikeitė ir leido bažnyčiai nepriklausomai skelbti savo idėjas, tačiau 1917 metais įv

vykusi revoliucija užgniaužė socialinio mokymo vystymąsi ir jis išsikvėpė savaime.

Moralinė reikšmė visuomenei

Socialinio mokymo problematika slypi bažnyčios požiūryje į pasaulį. Katalikybės socialinis darbas mūsų laikais puikiai pateisiną bažnyčios statusą ir autoritetą. Socialinis mokymas yra būtinoji bažnyčios pasaulėtinės misijos dalis, tai pabrėžia Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje “Centessimus Annus”: “Naujoji evangelizacija, kurios reikalauja šiuolaikinis pasaulis, . turi, tarp esminių komponentų, įtraukti į savo sudėtį ir bažnyčios socialinio mokymo skelbimą, kuris, kaip ir Levo XIII laikais rodytų teisingą kelią, sugebėtų atsakyti į didžiuosius šiuolaikinės epochos iššukius, kai ideologijų diskreditavimas vis didėja. Kaip ir anuomet, yra būtina kartoti, jog neegzistuoja tikro “socialinio klausimi” sprendimo už Evangelijos ribų, kad, kita vertus, “nauji dalykai” gali atrasti jame savo tikrąją vietą ir įgauti reikiamą moralinę nuostatą”.

Naujasis Testamentas nesiūlo jokio baigtinio socialinio mokymo. Amžinosios Evangelijos teisybės neapeliuoja į politinių formų istorinę logiką. Tačiau Evangelija suteikia mokymo principus ir įpareigoja bažnyčią jo kūrimui. Palikdama pasaulį išlikti tokiu, koks jis yra krikščionybė neatsisako idėjos padaryti jį geresniu, kokiu jis ir tampa esant evangelinio gyvenimo pergalei. Pagrindinė krikščioniškoji moralė skelbiama pasaulyje yra tvirtas teisingumo, humanizmo siekimas, visiško dorovės įstatymų paisymo. Tokiu būdu socialinio mokymo esme tampa ne konfesinių principų diegimas, o tikrasis dorovinių principų realizavimas socialiniame gyvenime. Bažnyčią žiūri į socialinę būtį būtent per dorovės prizmę, ku

uri formuoja visą socialinį mokymą. Sunku pervertinti etinę socialinio mokymo svarbą visuomenei. Jis leidžia pažnyčiai pateikti žmonėms aukščiausių etikos reikalavimų idealą, kuris pasiekiamas tik toje bendruomenėje. To dėka bažnyčia išsiskiria kaip visuomeninis organas besiremiantis absoličiais dorovės kriterijais, kurių nesuteršia politinė konjunktūra.

Nemažiau svarbi ir etiškoji bažnyčios funkcija.

Literatūros sąrašas ir šaltiniai:
1. Encyclical Letter “CENTESIMUS ANNUS” http://www.cnmicatholic.org/Doktrina/Churchdocs/centessimusannus.htm
2. http://www.religio.ru
3. http://www.adenauer.ru
4. С.Н.Булгаков. Христианский социализм. http://www.vehi.net/bulgakov/novik.html
5. Миран Мчедлов. Особенности конфессиональной социальной доктрины. http://www.rlinfo.ru/rip/2001/mched2.html

Leave a Comment