Š.Saukos paveikslo “Meilė” analizė

Panagrinėkime Šarūno Saukos paveikslą “Meilė” (1995 m.). Šio dailininko darbai yra išskirtiniai kitų šiuolaikinių meno apraiškų kontekste. Tai vienas keisčiausių, sudėtingiausių tapytojų, bandąs išlaisvinti vidinį, pasąmonės pasaulį savo kūrybos pagalba. Ryškus postmodernistas, neoekspresionizmo atstovas, Sauka sukrečia žiūrovą savo kūrybos natūralistiniu atvirumu bei su tuo susietu misticizmu, kartais jo darbai iššaukia pasišlykštėjimą, tačiau dažnas negali atitraukti akių nuo keistojo dailininko pasaulio, persmelkto niūriu dvasniu estetizmu išnirančiu iš bjaurumo gelmių.

Nagrinėjamas paveikslas mums įdomus ne tik savo menine išraiška, bet ir filosofine idėjine prasme. Koodėl autorius “meilės” terminą interpretuoja savaip, griaudamas estetizmo kanonus, lyg išversdamas šią sąvoką išvirkščią? Kam reikalingos ryškiai atspindimos postmodernizmo sąsajos su klasicizmu?

Siužete matome ryškią aliuziją į žymaus klasicizmo atstovo F.Gojos visiems žinomą paveikslą “Nuogoji Macha”. Tai lyg kelių amžių sanplaika “išrėkta” ekspresyvia, emocionalia gesto tapysena, aiškus turinio mėgdžiojimas, įliejimas į savąją erdvę papildytas eklektiškomis detalėmis, atspindįs menininko ironiją savęs bei supančios aplinkos atžvilgiu.

Daugelyje savo kūrinių Š.Sauka vaizduoja pats save, lyg bandydamas nutapyti asmeninį vidinį pasaulį. Čia jis apsinuogina kiek įmanoma daugiau, lyg noorėdamas parodyti, jog žmogus mylėdamas turi atsiduoti pilnai, be jokių išlygų, nusirengdamas ne tik rūbus, bet ir “patį save”. Moteris, gulinti Machos pozoje turi savo veide to ypatingo Gojos Machos romumo, paslaptingo mąslumo, ji nėra apnuoginta iki vidurių, tai rodo au

utoriaus pagarbą ir tuo pačiu lengvą užuominą į moterišką klastingumą, net pačiomis atviriausiomis akimirkomis. Apskritai vaizdas alsuoja rimtimi, ramybe, senu, tvirtų, per daugel metų susiformavusiu jausmu, tačiau ir laukimu kažko naujo ir įprasto kartu. Kambarys gan niūrus, paprastas, naįmantrūs baldai, neakcentuojama aplinka, vyrauja beasmeniškumas. Už lango matomos kapinės, apsinuoginę pavasariniai medžiai, niūri gamta, tokie pat apsinuoginę ir niūrųs žmonių kūnai, kambaryje, kaip nežymus akcentas – į sieną atremtas kastuvas.

Galime daryti prielaidą, jog dailininkas turėjo omeny duobkasio buitį, meilę, gyvenimo esmę. Alegorizuodamas jis nutęsia menamą liniją link savo sielos gelmių, kuriose, galbūt, randa kažko “duobkasiško”. Akivaizdus susimąstymas ties globaliais jausmo apsireiškimais, svarstymas ar verta “užkasinėti” savo sielos “lavonus” ar palikti juos atvirus kitų teismui. Čia interpretuojamas Gojos klasicistinis gaivališkumas perkeltas į mūsų dienas, kurių attmosfera vis labiau ir labiau užgožia dvasinius dalykus.

Nežiūrint į bendrą niūrumą, paveikslas atrodo gana gyvybingai. Ypatingas akcentas padėtas ties apnuogintu, nuo odos išlaisvintu kūnų, kuris ryškiai skiriasi iš bendro konteksto savo gyvumu, pulsavimu, kaip kenčiančios sielos metafora, žmogaus žvilgsnis sutelktas į nežinomą užribį, gyvenimo prasmę.

Apskritai šis paveikslas skiriasi iš kitų autoriaus darbu pakankamu realistiškumu. Čia palyginus nedaug “atviros mėsos”. Čia gvildenamos baimės ir suvokimo problemos, atėjimas į šventąjį meilės jausmą per mirtį, per gyvenimo rutiną. Tam tikru aspektu tai suplakti keli st
tiliai – neoekspresionizmas, siurrealizmas – kurių vaizduose matome kolektyvinės pasamonės paveldą, prislėgtumo, bet, kartu, ir atsinaujinimo dvelksmą.
Š.Sauka “Meilė” 1995 m.
Šaltiniai:
1. Asmeniniai pastebėjimai
2. Dėst. N.Taluntytės paskaitų konspektai
3. http://www.culture.lt/Lietuva/esme/page1.htm
4. http://www.emokykla.lt/mokymas/tinklapiai/daile/12/PPT/neoekspresionizmas.ppt
5. http://www.artlex.com/ArtLex/Ne.html
6. http://www.artchive.com/artchive/F/images

Leave a Comment