Totalitarizmas

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Totalitarizmo samprata 4
2. Totalitarinio valdymo charakteristika 5
3. Totalitarizmo ištakos 6
4. Totalitarinių rėžimų ideologija 8
5. Totalitarinio rėžimo kliūtys 9
6. Totalitarinio valdymo istoriniai pavyzdžiai 10
7. Post-totalitarizmas 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13ĮVADAS
Totalitariniai režimai kaip nedemokratinio valdymo tipas, kokybiškai skiriasi nuo autoritarinių. S.Lozuraičio žodžiais tariant, totalitarizmas buvo “didysis naujausių laikų iššūkis demokratijai”. Būtent jis pradėjo traktuoti demokratiją kaip socialiai ydingą, apgaulingą ir tuo grindė savo pretenziją teisėtai užimti jos vietą. Puldamas demokratiją, totalitarizmas savo klastingu virusu sukėlė ligas žmogui ir visuomenei. Jis turėjo neregėtai išplisti, pasireikšti baisiausiais antihumaniškais ir antisocialiniais padariniais, kad totalitarizmas būtų atpažintas kaip didelė žmonijos nelaimė ir prasidėtų viisuotinė kova su juo.
Totalitarinis režimas – valdymas, pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole.1. Totalitarizmo samprata
Totalitarizmo (lot. totalis – visiškas, pilnutinis; pranc. totaliter – visa apimantis) terminas, atsiradęs 1940 metais vartojamas politikos moksle apibrėžti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.
Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, idealoginio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grrupėmis.

Iš šio apibrėžimo akivaizdūs tokie totalitarizmo požymiai:
· visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;
· platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;
· galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;
· populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;
· savos nacijos ( valstybės ) išskirtinumo deklaravimas;
· slaptasis ar

rba atviras rasizmas ir nacionalizmas;
· hegemonistinės pretenzijos;
· militarizmo kultas;
· avantiūristinė tarptautinė politika.
Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.2. Totalitarinio valdymo charakteristika
JAV politologai C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski (1596) pirmą kartą pateikė totalitarizmo, kaip naujos valstybinio valdymo formos, bendrąjį modelį, tinkantį tiek fašistinėms, tiek komunistinėms valstybėms. Totalitarinius režimus jie apibūdino tokiomis šešiomis charakteristikomis: Pirma: oficialioji ideologija, apimanti visus žmogaus gyyvenimo aspektus ir privaloma visiems visuomenės nariams; ta ideologija kategoriškai atmeta esamą tvarką ir kviečia susitelkti naujo pasaulio kūrimui, jeigu reikės, – prievartos keliu. Antra: vienintelė masinė partija, vadovaujama, dažniausiai, vieno žmogaus, diktatoriaus ir vienijanti palyginti nedidelę gyventojų dalį (iki 10 proc). Partijos branduolys – atsidavęs ideologijai. Partija, sudaryta oligarchiniu principu, yra arba virš biurokratinės valstybės organizacijos, arba visiškai su ja susijusi. Trečia: beveik visiška partinė visų masinės informacijos priemonių kontrolė. Ketvirta: visiškai tokia pati partinė visų ginkluotųjų pajėgų kontrolė. Penkta: teroristinės policinės ko
ontrolės sistema, palaikanti partiją, bet ją taip pat ir kontroliuojanti partijos vadų interesais; kontrolė vykdoma ne tik režimo “priešų”, bet ir savavališkai pasirinktų gyventojų grupių ir klasių atžvilgiu. Šešta: centralizuotas vadovavimas visai ekonomikai biurokratine koordinacija; analogiškai vadovaujama daugumai visuomeninių organizacijų.
Šių charakteristikų visumą C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski pavadino “totalitarizmo sindromu”. Tai reiškė, kad prie totalitarinių priskirtini tie režimai, kuriems būdingos visos minėtos charakteristikos. Vakarų politologijoje “sindromas” tapo klasikine totalitarizmo charakteristika, kuria plačiai vadovavosi kiti tyrinėtojai.
Visus šiuos požymius turėjo tik stalininė SSRS, o fašistinė Vokietija – tik pirmus penkis. Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao Dzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.
Įžymus lenkų politologas profesorius J.Viatras išskiria penkis pagrindinius totalitarinio rėžimo bruožus: 1) masinės partijos, turinčios politinę valdžią buvimas, 2) ši partija organizuojama nedemokratiniu principu. Jungimasis vyksta ne iš apačios į viršų, o atvirkščiai, partija buriasi apie savo lyderį. Labai svarbų vaidmenį profesorius J. Viatras skiria trečiam totalitarinio režimo bruožui – dominuojančiam ideologijos vaidmeniui.Režimas taip suidealizuotas, kad ideologija tampa pasaulietine religija, o ją lemia lyderis. Kiti du totalitarinio režimo bruožai yra šie: monopolinė kontrolė ekonomikai, masinės informacijos priemonėms ir kultūrai. Šią kontrolę vykdo teroristinis policinis kontrolės aparatas.
Su profesoriaus J.Viatro totalitarinio režimo apibūdinimu iš esmės sutinka ir ru
usų mokslininkas profesorius V.Šeinys. Detaliai aptardamas totalitarinę visuomenę jis išskiria net aštuonis jos požymius: 1) totalitarinėje visuomenėje ideologija monopolizuota; 2) pati visuomenė pasiskelbia esanti progreso viršūnė; 3) ypatingą vietą joje užima masinė partija. Partija totalitarinėje visuomenėje yra tarsi valstybė valstybėje; 4) visiška valdžia masinėms komunikacijos priemonėms; 5) teroristinė-policinė kontrolės sistema; 6). centralizuota ekonomika; 7) visuomenės struktūrų išskaidymas ir 8) ekonomikos ir politikos susiliejimas, kada politika ims keisti ekonomiką.
Akivaizdu, kad XX a. žmonija susidūrė su ypatingos rūšies nedemokratiniu valdymu. H.Arendt pažymėjo, kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H.Arendt parodė, kad totalitarizmas skiriasi nuo kitų valstybinės prievartos formų – despotijos, tironijos, diktatūros – tuo, jog vadovaujasi “objektyviais dėsniais”, arba Gamtos (nacizmas), arba Istorijos (komunizmas). Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parinkta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būt.i sunaikinta, nes to reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę – masinį terorą. Jį vykdo slaptoji politinė policija. Kaltės ir nekaltumo įrodinėjimas netenka prasmės, nes ir aukos, ir vykdytojai yra pavaldūs “objektyviems” gamtos arba istorijos dėsniams. Teroro mastas ir lygis totalitariniuose režimuose nebūna visiškai tolygus, tačiau nuolat veikia masinio teroro aparatas. Nuolatinė teroristinė-policinė visuomenės kontrolė leidžia neutralizuoti režimo op
ponentus, įbauginti potencialius jo priešininkus, neutralius žmones paversti režimo rėmėjais ir palaikyti tarp jų nuolatinę įtampą. Teroras ir kontrolė sukuria visuomenėje tokią situaciją, kai niekas nesijaučia saugus.3. Totalitarizmo ištakos
Totalitarizmo fenomenas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Italijos fašistai pirmieji pavadino totalitariniais (visa apimančiais) savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką. Mussolini savo garsiojoje kalboje 1925 m. sausio 3 d. Italijos parlamente suformulavo “totalitarinės valstybės” tezę. Ji buvo pagrįsta vieno iš pagrindinių itališkojo fašizmo ideologų Gentile (Dž. Džentilė, 1875-1944) filosofinėmis idėjomis, raginančiomis individą visiškai paklusti valstybei. Mussolini kartojo: “. jeigu tas, kuris sako liberalizmas, sako: individas, tai tas kuris sako: fašizmas, sako: valstybė”. Taigi pirminė sąvokų “totalitarizmas”, “totalitarinė valstybė” prasmė buvo vienmintystė ir konformizmas, kitamanių ir politinių priešininkų slopinimas.
3-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Anglijos spaudoje žodžiu “totalitarizmas” imta žymėti valdymo būdą, priešingą Vakarų liberaliosioms demokratijoms. 1929 m. Londono “Times” pirmą kartą žodį “totalitarizmas” pavartojo kaip politinį terminą ir juo apibūdino vokiškąjį nacizmą bei Sovietų Sąjungos režimą.
Vakarų šalių mokslininkai visapusiškai tyrinėjo totalitarizmo fenomeną ir po Antrojo pasaulinio karo iki 6 dešimtmečio vidurio pateikė analitinę jo koncepciją. Buvo išleisti vertingi darbai: F.A.von Hayek “Kelias į vergovę” (1944), T.Adorno vadovaujamo autorių kolektyvo tyrimas “Autoritariška asmenybė” (1950), H.Arendt “Totalitarizmo ištakos” (1951) ir kt. Ypač populiarus tapo C.J. Friedrich ir Z.Brzezinski darbas “Totalitarinė diktatūra ir autokratija” (1956).
Totalitarinio valdymo bendrojo modelio sukūrimas palengvino totalitarizmo genezės aiškinimą. Tuo labiau, kad čia išsiskyrė du požiūriai. Totalitarizmą traktuojant labai plačiai, kaip nuolatinę valstybinę visuomenės gyvenimo kontrolę, buvo prieita prie išvadų, kad jis turi gilias šaknis ir ne kartą pasireiškė įvairių tautų ir epochų istorijoje. Šio požiūrio šalininkai totalitarizmo požymių ieškojo ir surado Egipte, Spartoje, senovės Romoje ir kt. Antrojo požiūrio šalininkai totalitarizmą traktavo kaip specifinį reiškinį, būdingą kai kurioms XX a. valstybėms, pasukusioms iš normalaus istorinio kelio, kuriuo visada ėjo Anglija, Prancūzija, JAV. Šiam požiūriui pritarė C.J.Friedrich ir Z.Brzezinski. Jie teigė, kad totalitarizmas yra naujas ir unikalus reiškinys, galėjęs atsirasti tiktai masinės demokratijos ir šiuolaikinės technologijos sąlygomis.
Totalitarizmo genezės problema paini ne vien chronologiniu požiūriu. Gana sudėtinga atskleisti jo ištakas, atsiradimo prielaidas bei šaltinius. Plačiąja prasme, totalitarizmas dažnai siejamas su XX a. būdingo žmogaus tipo – masės žmogaus politinės veiklos plėtimu. Ispanų filosofas Jose Ortega Y Gasset (1883-1955) dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje atkreipė dėmesį, jog “fašizmas yra tipiškas masės žmonių judėjimas”. Išplėsdamas šį teiginį jis rašė, kad bolševizmas ir fašizmas yra “tipiški masės žmogui revoliuciniai judėjimai, kuriems, vadovauja nešiuolaikiškos ir gan trumpos atminties vidutinybės, neturinčios istorinės nuovokos, iš pat pradžių besielgiančios taip, tarsi jau būtų tapusios praeitimi, giliai įleidusią šaknis į pirmapradės faunos dirvą”.
Sistemingi šiuolaikinės industrinės visuomenės tyrinėjimai pokario metais parodė, kad totalitarizmas turi ideologines, psichologines, politines bei ekonomines prielaidas bei šaltinius. F.A. von Hayek totalitarizmo genezę siejo su XX a. antrosios pusės antiliberalinėmis ir socialistinėmis politinėmis srovėmis, kurios neigė žmogaus neprilygstamą vertę ir pajungė jį kolektyviniams tikslams. Jis pažymėjo, kad “fašizmo ir nacizmo iškilimas buvo ne reakcija į socialistines ankstesniojo periodo tendencijas, bet būtinas šių tendencijų padarinys” ir kad būtų klaida manyti, jog “specifiškai vokiškas, o ne socialistinis gaivalas sąlygojo totalitarizmą”. F.A.von Hayek pabrėžė, jog būtent socialistinių pažiūrų, o ne prūsiškosios tradicijos įsigalėjimas vienijo Vokietiją su Italija ir Rusija, ir būtent iš masių, o ne iš klasių, auklėtų ir. puoselėtų prūsiškosios tradicijos dvasia, kilo nacionalizmas”.
Pastarąją mintį savotiškai pratęsė H.Arendt (1906-1975). Totalitarinius režimus ji kildino iš totalitarinių judėjimų, kurie, galėjo atsirasti esant dviems sąlygoms: visuomenės amorfinei socialinei struktūrai (artimai neklasinei) ir totalitariniam lyderiui. H.Arendt totalitariniams priskyrė ne klasių, o masių, atitrūkusių nuo istorinių šaknų, savo socialinės aplinkos bei tradicinių ryšių, judėjimus. H.Arendt nuomone, totalitarizmo ištakos susijusios ir su antisemitizmu, kurio banga kilo Vakarų Europoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Antisemitizmas nuolat skatino požiūrį į tam tikrą gyventojų grupę, kaip “svetimuosius”, teisiškai nesaugius, kurių atžvilgiu daug kas leidžiama.4. Totalitarinių rėžimų ideologija
Svarbiausias totalitarinės santvarkos uždavinys – visiška socialinė ir politinė piliečių unifikacija – klasių, sluoksnių ir grupių susiliejimas į “masių visuomenę”, orientuotą į teigiamą ir griežtai disciplinuotą valdžios akcijų palaikymą. Tokioje atmosferoje formuojasi vienmatė individų sąmonė, kurios egzistavimo prasmė ir interesas – tarnauti ją priglaudusiai organizacijai ir jos idėjai.
Tokioms nuostatoms ugdyti nuo vaikystės ir visą gyvenimą pajungiama švietimo, auklėjimo ir kultūros sistema, kryptinga visuomenės informavimo priemonių veikla, periodiškai rengiamos viešos masinės akcijos (paradai, mitingai, demonstracijos valdžios sprendimams paremti) ir t.t.
Totalitariniai režimai skiriasi nuo visų kitų nedemokratinių režimų ir tuo, kad jie yra ideologiniai. Ir tai svarbiausia šių režimų ypatybė. Jie sukurti ideologijos ir funkcionuoja jos vardan. Politinė valdžia pati savaime čia nėra vertybė, o tik priemonė ideologijai įtvirtinti ir jai maksimaliai plėsti, nepaisant valstybinių sienų. Totalitariniuose režimuose ideologiją lemia politinis lyderis. Jo skelbiama ideologija tampa visa apimančia ir privaloma visiems valstybės gyventojams. Ji nurodo, kas gera ir teisinga, kas leidžiama ir draudžiama. Tokio vaidmens ideologija neatlieka jokiuose kituose režimuose. Šis naujas ideologijos vaidmuo totalitariniuose režimuose turi pakeisti visas tradicines vertybes, mobilizuoti žmones bendrai siekti grandiozinių galutinių tikslų. Čia nesiskaitoma su jokiomis vertybėmis ir individo teisėmis, jos visiškai pajungiamos aukštesnio darinio – visuomenės ar tautos bendriems interesams.
Kolektyvinės, masėms skirtos fašizmo ir komunizmo ideologijos, kurias taikė XX a. totalitariniai režimai, išsiskyrė fanatizmu ir mistika, ekstremizmu, “neklaidingumu” ir absoliučiu netolerantiškumu, reikalaujančiu visiško pažiūrų vienodumo, totalitarinio prisitaikymo. Būdingas šių ideologijų bruožas – utopiškumas. Kiekviena iš jų siūlė tobulos ateities visuomenės modelį. Komunistinė ideologija skelbė tikslą ugdyti naują žmogų, kuris gyvens neklasinėje, nehierarchinėje visuomenėje. Ateities visuomenė būsianti savivaldi, visi žmonės laisvi, turėsią vienodas saviraiškos galimybes. Todėl komunistinė ideologija kritikavo kapitalizmą, kuris esą nužemina, suvaržo žmogų ir ragino jį panaikinti. Bet tai uvo nerealios ateities visuomenės vizija. Lygiai taip pat buvo nerealu sukurti rasiniu požiūriu gryną visuomenę, kurią propagavo nacistinė ideologija. Ortega Y Gasset žodžiais, “ir bolševizmas, ir fašizmas – netikros aušros”. Mėginimai utopinius ideologinius tikslus įgyvendinti politinėmis teroristinėmis priemonėmis visiškai diskreditavo juos skelbusias ideologijas ir sukėlė tragiškus padarinius žmonijai.
Totalitarinėje visuomenėje ideologijos platinimą organizuoja valdančioji partija. Ši nedemokratiškos struktūros partija (nacionalistų, komunistų ar fašistų), kurios hierarchijos viršūnę vainikuoja genialus vadas, politinis aparatas yra ne kas kita, kaip “nomenklatūros šerdis”. Nomenklatūra arba politinė biurokratija – tai nauja viešpataujanti klasė, kuri laiko savo rankose visų visuomenės gyvenimo sričių valdymo monopolį. Taip jai atsiveria galimybės visiškai valdyti masių indoktrinavimo procesą, visą propagandą nukreipti režimui naudinga linkme.
Griežta spaudos, kitų masinės informacijos priemonių cenzūra eliminuoja bet kokią priešišką ar kiek nors režimui nepalankią informaciją. Be to, visaapimantis, nepaliaujamas vienų ir tų pačių idėjų bei tikslų kartojimas atitinkamai veikia žmogų ir verčia patikėti jų kilnumu bei teisingumu. Kad totalitarinė sistema efektyviai funkcionuotų, “nepakanka kiekvieną priversti dirbti tiems patiems tikslams. Būtina, kad žmonės imtų juos laikyti savo pačių tikslais. Nors įsitikinimai turi būti žmonėms parinkti ir primesti iš šalies, jie turi tapti jų įsitikinimais, jų bendrai išpažįstamu tikėjimu, kuris kuo daugiau skatintų juos savarankiškai veikti taip, kaip nori planuotojas”13. Neatsitiktinai F.A. von Hayek šias mintis išdėstė. knygos “Kelias į vergovę” skyriuje, pavadintame “Tiesos pabaiga”. Iš tikrųjų, tiesa prarandama, kai visa propaganda tarnauja vienam tikslui, kai visas jos priemones koordinuoja valdžia “idant individai būtų veikiami ta pačia kryptimi ir būtų pasiektas garsusis visų protų Gleichschaltung “.
Visuomenės totalitarinė unifikacija, viso gyvenimo suvalstybinimas ją paverčia, M.Voslenski žodžiais, “visuomene – skruzdėlynu”. Šios visuomenės žmogus – tai masės atstovas, prievartos ir ideologinių manipuliacijų būdu suvalstybintas įvairiose socialinėse organizacijose, paklusnus sudėtingos totalitarinės visuomenės sistemos elementas.5. Totalitarinio rėžimo kliūtys
Vis dėlto, ir esant griežtai hierarchinei vertikaliai valdymo struktūrai, kai sprendimai priimami viršuje ir turi būti besąlygiškai vykdomi žemesnėse grandyse, faktiškai neįmanoma visiškai įgyvendinti totalitarinius visuomenės kontrolės metodus. Išlieka tam tikros institucijos, laisvesnės salos, kurias dėl jų specifikos labai sunku nuolat efektyviai kontroliuoti. Viena iš jų yra Bažnyčia. Praktiškai ji gali tapti priešinimosi totalitarinei ideologijai, žmogaus dvasios suvereniteto likvidavimui moraline baze. Lenkų filosofas L.Kolakowski, septintojo dešimtmečio pabaigoje pasitraukęs į Vakarus, pareiškė, kad krikščionybė yra būtinas antitotalitarinės kovos dalyvis. Ji duoda stipriausią pamatą priešintis vergijai, kadangi skelbia, jog žmogaus asmenybė yra į nieką neiškeičiama vertybė, taigi asmenybė negali būti traktuojama kaip valstybinių tikslų įrankis”16.
Tai įtikinamai parodė ir Lietuvos katalikų bažnyčios veikla. “Katalikų bažnyčios kronika” ne tik informavo pasaulį apie grubius sąžinės laisvės suvaržymus Lietuvoje, bet taip pat rodė tikinčiųjų nesitaikstymą su dvasiniu genocidu. Stačiatikių bažnyčios vaidmuo šia prasme buvo mažesnis. Ji lengviau pasidavė visuotinei kontrolei.
Sunkiau totališkai kontroliuoti ir kariuomenę, nes jos pusėje yra milžiniška ginkluota jėga. Totalitarinio tipo diktatoriai linkę remtis slaptąja politine policija. Ir Hitleris, ir Stalinas nepasitikėjo aukštąja karininkija, bet su ja elgėsi nevienodai. Stalinas pasuko pačiu brutaliausiu aukštosios karininkijos naikinimo keliu, o Hitleris stengėsi laviruoti.
Totalitarinei visuomenės unifikacijai nemažas kliūtis sudarė tautinės mažumos. Tai ypač buvo būdinga Sovietų Sąjungai. Tautinės mažumos ir didelės tautos čia kentė genocidą. Be to, tautinės savimonės apraiškos, kultūrinis, ūkinis, religinis savitumas trukdė internacionalizacijai, konsolidacijai ir kėlė nuolatinį pavojų komunistinio totalitarinio režimo stabilumui.
Pati mažiausia, bet, matyt, gyvybingiausia antitotalitarinės rezistencijos sala gali būti šeima. Joje susidaro palankiausia terpė ugdyti savarankišką, nepriklausomą nuo oficialiosios ideologijos mąstymą, išsaugoti kalbos turtus, humaniškumą, moralės normas bei kitas dvasines vertybes.
Visa tai kelia abejonių, ar apskritai įmanoma praktiškai realizuoti grynąjį totalitarizmo modelį. L.Kolakowski teigia, kad grynosios totalitarizmo diktatūros pagrindu gali tapti tiktai sistema, likvidavusi privatinę nuosavybę.6. Totalitarinio valdymo istoriniai pavyzdžiai
Totalitariniam režimui atsirasti palankios sąlygos klostėsi ten, kur radikaliai sukrėsta ir pažeista socialinė visuomenės struktūra atsidūrė gilioje ir ilgalaikėje ekonominėje, politinėje ir dvasinėje krizėje. Šioje situacijoje formuojasi ypatingas sąmonės tipas, nebesugebantis identifikuotis su tam tikra nacija, klase ar socialine grupe, todėl abejingas principiniams, gyvybiniams visuomenės idealams ir vertybėms. Ryškiausi pavyzdžiai – nacistinis režimas Hitlerio valdomoje Vokietijoje ir Stalino-Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įnirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomenės politinės organizacijos – komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. – tebuvo partinių valstybinių organų tąsa, o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama.
Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungai 1975 metais pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamąjį aktą, numatantį įsipareigojimą gerbti visuotiniai pripažintas žmogaus teises, šioje valstybėje ėmė rastis vadinamosios Helsinkio grupės. Šiuos susivienijimus kūrė drąsūs disidentai, norėdami registruoti ir skelbti pasauliui visus atvejus, kai komunistinė valdžia pažeisdavo žmogaus teises, kurias ji viešai buvo įsipareigojusi gerbti. Bet netrukus šių grupių lyderiai ir nariai pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar pakliūdavo į psichiatrines ligonines pagal sufabrikuotus kaltinimus. Tačiau čia dar nieko ypatingo. Šitaip su savo priešininkais galėtų pasielgti ir autoritarinis režimas. Totalitarinė sovietinės santvarkos esmė atsiskleidė tada, kai vyriausybė pati pradėjo kurti bei organizuoti “Helsinkio grupes” ir reglamentuoti jų veiklą. Nors formaliai tos grupės buvo nepriklausomos, jos visiškai neaptiko jokių žmogaus teisių pažeidimų.
Hitlerio valdomoje Vokietijoje bei jos okupuotose kraštuose vyravusio režimo totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydų tautybės žmonės buvo naikinami ne todėl, kad būtų priešinęsi ar kovoję prieš Hitlerio vyriausybę. O vien todėl kad buvo žydai. Arba štai iš visų Vokietijos moterų vienu tarpu buvo reikalaujama gimdyti vaikus nepaisant to, ar jos ištekėjusios, ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimių sveikatą ir silpnus bei invalidus vaikus likviduoti. Kita vertus, Hitlerio Vokietija nebuvo visiškai totalitarinė valstybė. Partinė-vyriausybinė Hitlerio valdžia, visiškai reglamentavusi politinę ir dvasinę sferas, netaikė tokios reglamentacijos ekonomikai ir neperėmė absoliučiai savo žinion nuosavybės: nors Vokietijos verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, jų ekonominė veikla nebuvo trukdoma. Todėl galėjo susiklostyti natūralūs ir efektyvūs ūkiniai ryšiai. Bet, išskyrus šį piliečių savaveiksmiškumo elementą, visais kitais atžvilgiais fašistinė Vokietija buvo totalitarinė valstybė. O Sovietų Sąjunga buvo, ko gero, pati tipiškiausia totalitarinė valstybė. Komunistinė partinė nomenklatūra kontroliavo ne tik dvasinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą, bet ir visą ekonomiką: ji buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė uždraustos įstatymų.
Iš tikrųjų, visi požymiai rodo, kad, būtent, stalininis valdymas 6 dešimtmečio pradžioje buvo labiausiai priartėjęs prie grynojo (šimtaprocentinio) totalitarizmo modelio. Hitlerio režimas gyvavo trumpiau ir buvo mažiau totalitarinis, nespėjo iki galo sunaikinti visas visuomenės struktūras. Kai kurių politologų nuomone, Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse totalitarizavimo lygis siekė 85 proc, o karo pabaigoje – 95 proc. Mussolini režimas buvo totalitarinis 55 proc. Tad neatsitiktinai itališkasis fašistinis režimas dabar vis dažniau priskiriamas prie autoritarinių. Iš komunistinio totalitarinio tipo režimų grynajam modeliui buvo labai artimas N.Ceausescu (N.Caušesku) valdymas Rumunijoje ir Ki.m Ir Sen – Šiaurės Korėjoje. Rumuniškąjį totalitarizmą su jam būdingu šeimos klano valdymu J.Viatr vadina netgi grynuoju.
Šiuo metu totalitarizmo tendencijos reiškiasi buvusioje SSRS bei “trečiojo pasaulio” šalyse.
Riba tarp totalitarizmo ir autokratijos santykinė. Totalitarizmas nebūtų įmanomas be masinės demokratijos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą plačiausias visuomenės mases. Beribė demokratijos stichija neišvengiamai perauga į visišką socialinį chaosą. Tačiau žinoma pakankamai daug nuoseklaus autoritarinės diktatūros evoliucionavimo į realią, pilnavertę demokratiją atvejų.7. Post-totalitarizmas
XX a. pabaigos politinės realijos pakoregavo K. Friedrich ir Z.Brzezinski 6 dešimtmečio viduryje suformuluotus teorinius teiginius, kad totalitariniai režimai neevoliucionuoja, o gali tiktai žlugti nuo išorės jėgų, kaip buvo sunaikinti Vokietijoje ir Italijoje. Sovietų Sąjungos politinis režimas po Stalino mirties keitėsi, prarado kai kuriuos totalitarinius bruožus. Nebeliko vienos vado valdžios ir masinio teroro, šiek tiek susilpnėjo ideologijos vaidmuo. Atsirado jo evoliucijos į autoritarinį režimą tendencija. Tokius režimus, kurie pamažu praranda kai kuriuos totalitarinius bruožus, bet išlaiko būdingą valdymo struktūrą ir ideologinį pobūdį, J.Viatr siūlo vadinti pototalitariniais.
Post-totalitarizmas – tai pereinamoji sistema, kurioje etiniai, politiniai, psichologiniai, ūkiniai, visuomeniniai bei kultūriniai veiksmai grumiasi dėl pirmenybės permainų kelyje iš “realiojo socializmo” tai yra komunizmo (vienos iš totalitarizmo formų), į kažkokią kitą santvarką, tikriausiai į liberaliąją demokratiją. Šios sistemos pobūdis formuoja daugybę problemų, siekimų, tikslų ir dilemų; visa tai apibūdina jos esmę ir kaitos kryptį. Be to, ji atveria nepaprastai gausius žinių apie ankstesniąją sistemą šaltinius. Dar daugiau, ji yra nelyg veidrodis, kuriame Vakarų demokratijos gali įžvelgti savo ankstyvųjų fazių apybraižas, iš labai trumpo laiko tarpo pažinti “pirmykštę” būseną, tai yra visuomenę ant naujos visuomeninės sutarties slenksčio.
Post-totalitarizmas – tai “sistema” kuri
– neturi apibrėžtos formos;
– ambivalentiška savo praeičiai;
– įsimylėjusi liberaliąją demokratiją;
– kupina entuziazmo laisvos rinkos ūkiui;
– apgraibom ieško savo tikslų;
– turi neaiškų priemonių vaizdą;
– nežino ko siekia;
– kankinasi pokyčių procese;
– vis dar painioja “socializmo” ir “komunizmo” sąvokas (čia prisideda kompartijų pastangos dažytis socializmo arba demokratijos spalvomis);
– tai “sistema” kurioje stengiamasi pratęsti komunistinių partijų gyvavimą naujais pavidalais.

Totalitarinis komunizmas pasmerkė mirčiai milijonus žmonių. Šiandien, kai komunizmas – jau persirgta liga, post-totalitarinėje sistemoje kai kas mano, kad nuo komunizmo vis dar galima mirti.

Terminas “totalitarizmas” post-totalitariniais laikais atgavo savo reikšmę ir vartoseną tarp anksčiau jį neigusių. Dabar Vakarų liberalams nekyla problemų jį taikant buvusiems komunistiniams rėžimams, kas buvo neįmanoma prieš daugmaž dvidešimt metų.IŠVADOS
Tyrinėtojų nuomone, totalitarizmo prielaidų galima aptikti atskiro žmogaus psichikos ir tam tikrų socialinių sąlygų tarpusavio sąveikoje (E.Fromm socialinio charakterio koncepcija). Tam tikrą reikšmę totalitarizmo atsiradimui, be abejo, galėjo turėti ir technikos vaidmens visuomenės bei individo gyvenime didėjimas. Jis keitė žmogaus pavaldumą, jo vietą valdymo institutų sistemoje. Plačiąja prasme, technika – tai ne tik mašina, bet ir ypatingas žmonių valdymo, jų reglamentacijos, visuomenės raidos prognozavimo, viešpatavimo būdas.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, žlugus daugeliui tradicinių autoritarinių diktatūrų Pietų Europoje (Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje), Pietų Amerikoje (Argentinoje, Brazilijoje, Čilėje), Pietų Azijoje (Pietų Korėjoje, Filipinuose) ir komunistiniams režimams Vidurio ir Rytų Europoje, nepaprastai sumažėjo nedemokratinio valdymo sfera. Sudėtingomis vidaus konfrontacijos sąlygomis plečiasi nedemokratinių režimų pertvarkymas į demokratinius. Taip pat pasitvirtina politologų prognozės, jog buvusiuose komunistiniuose kraštuose gali stiprėti ir kita tendencija – bandymai įtvirtinti autoritarinį valdymą. Į pliuralistinę visuomenę čia einama pamažu, skaudžių išbandymų, tragiškų praradimų keliais.LITERATŪRA
1. Apie marksizmą, krikščionybę ir Rytų Europą (Pokalbis su Leszeku Kolakovskiu). 1991. Pokalbių akiračiai. Vilnius. P. 458.
2. Brzezinski Z., 1990. Nebevaldomas pasaulis. Globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse. Vilnius. P. 167.
3. Dahrendorfas R.,1990. Apmąstymai apie revoliuciją Europoje. Vilnius. P. 61; 84.
4. Fon Hajekas F.A., 1991. Kelias į vergovę. Vilnius. P. 25-26; 32; 221.
5. Havel V., 1992, Nr. 3. Laiškas Gustavui Husakui. Vilnius. P. 92.
6. Ortega I Gassetas Ch., 1993. Masių sukilimas. Vilnius. P. 109; 141.
7. Šliogeris A. Totalitarizmo pradmenys / Literatūra ir menas, 1991 sausis-vasaris. P. 9.
8. Stankewicz W. J., 1992. Post-totalitarizmas. P. 8.
9. Sūnelaitis D. Demokratija ir totalitarizmas / Vakarų ekspresas, 1995 gegužės 15. P. 4.
10. Vitkus G., 1998. Politologija. Vilnius. P. 112.

Leave a Comment