Tėvų ir vaikų bendravimo svarba

TURINYS

ĮVADAS..............................2
1. VAIKO ATSIRADIMAS ŠEIMOJE.....................3
2. VAIKŲ IR TĖVŲ BENDRAVIMAS ISTORIŠKAI SĄLYGIŠKAS.......4
3. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMAS ŠIUOLAIKINIAME GYVENIME......5
4. TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI......................6
5. AUKLĖJAMOJI TĖVŲ POZICIJA....................7
6. PEDAGOGINĖS TĖVŲ PAREIGOS.................. ..7
IŠVADOS..............................8
LITERATŪROS SĄRAŠAS...................... ...9ĮVADAS
Šeimą sudaro tėvai ir vaikai. Vaikai, tai mūsų ateitis, tęstinumo garantas, mūsų pačių ugdomos asmenybės. Nuo to, kaip gebėsime juos parengti gyvenimui, priklausys ne tik jų, bet ir mūsų tolimesnė ateitis. Apie tai nuolat keliami klausimai. Kaip spręsti vienokias ar kitokias vaikų, tėvų ir vaikų problemas? Kaip gilinti jų tarpusavio santykius? Ar ištikrųjų tėvų ir vaikų bendravimas šeimoje yrra labai svarbus ir reikšmingas? Ar vaikų, tėvų santykius įtakoja gyvenamasis laikotarpis, ekonominis ir socialinis klimatas?

Svarbu surasti teisingus atsakymus į šiuos klausimus, kad galėtume vertinti tėvų ir vaikų santykių svarbą, tuo palengvintume kiekvieno mūsų individualų bendravimą su savo vaiku, suprastume, kodėl jis konkrečioje situacijoje, vienaip ar kitaip pasielgia, nukreiptume teisingo sprendimo link.

„Neugdant vaikų vertybių, neįmanoma pasiekti, kad jis mylėtų žmogų, laisvę, darbą, gamtą, visą pasaulį, būtų humanistas. Tokiu atveju neįmanoma ir ugdomoji šeimos kūryba. Žmogus trokšta šeimos ir pasaulio piilnatvės, bet nepuoselėjant šeimoje humanistinių vertybių, gyvenimas ir bendravimas nebetektų ugdomosios savybės, įsivyrautų chaosas.”

__________________________
1Bajorūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius: “Jošara”, 1997, 61. VAIKO ATSIRADIMAS ŠEIMOJE
Kiekviena jauna pora, svajoja apie gražų, tobulą gyvenimą. Tuokiasi ne visada suvokdami kodėl tai daro. Bet kokiu atveju, anksčiau ar

r vėliau, toje šeimoje susilaukiama pirmagimio. Naujo šeimos nario, kuris pakeičia iki tol buvusį šeimyninį gyvenimą. Dažnai šeima susiduria su sunkumais. Santykiai tarp vaikų ir tėvų šeimoje kelia daug rūpesčių, nereikalingų konflikų, kartais skausmą. Dauguma būsimų tėvų ir mamų galvoja, kad vaiko gimimas didins jų tarpusavio ryšį, suartins, praturtins jų gyvenimą. Tačiau susiduriame su kitokia realybe. Su vaiko gimimu prasideda pareigų pasidalinimai, šeimos išlaikymo problemos, atsiranda nauji rūpesčiai, kartu atnešdami šeimai ir naujus išbandymus.

“Bendraudamas su tėvais jis užmezga kontaktą “AŠ – TU- PASAULIS”. Yra tiesioginis labia stiprus emocinis ryšys tarp tėvų ir vaiko. Kiekvienas vaikas trokšta meilės, glamonių, nori, kad motina jį panešiotų.”2

“Amerikiečių mokslinikas J. L. Hymesas, stebėjęs vaikus iki šešerių metų, teigia, kad žmogaus kūdikis gimsta jau visuomeniškas. Vienas svarbiausių vaaiko poreikių – gyventi su kitais žmonėmis. Jis nuo gimimo yra ypač jautrus visiems visiems dalykams, kurie jam suteikia galimybę gyventi tarp žmonių . Augdamas ir bręsdamas individas ieško ir mokosi elgesio būdų, leidžiančių laimingai gyventi žmonių visuomenėje. “3

Kiekviena jauna šeima, dažniausiai susikuria savo ateities planus į kuriuos dažniausiai pirmoje vietoje įeina – vaikų auginimas, tai jų palikuonys, galbūt asmenys, kurie džiugins juos visą gyvenimą ar senatvėje juos prižiurės. Tačiau juos užauginti nėra taip paprasta.

“Vaikų auginimas – tai viena svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Šeimoje va
aikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima jam padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Joje vaikai perima vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai”.4

Tai rodo, jog yra labai svarbu gebėti nukreipti šeimyninį gyvenimą teisingu keliu, kad tiek tėvas, tiek motina tinkamai atliktų savo pareigas, gebėtų patarti, padėti savo vaikui kurdami jam ateitį visuomeniškame gyvenime. Kiekvienas savo vaikui linkime geriausio,
_________________________
2 Seliokienė L. Šeimos pedagogika. Marijampolė, 2004, 72
3 Kendall Frances Ypatingi tėvai ypatingi vaikai. Vilnius”Andrena”, 2001, 15

4 Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius:”Jošara”, 1997, 31
2. Vaikų ir tėvų bendravimas istoriškai sąlygiškas

Vaikų ir tėvų tarpusavio bendravimo, išprusimo lygis, supratimas gali būti istoriškai sąlygiškas, priklausomas nuo gyvenamojo laikotarpio ir susidariusių sąlygų.

“Pvz., lietuvio valstiečio šeimoje, kur visi gyveno ir dirbo, bendravimo sąlygos buvo savitos.

Tėvų darbas, jų gyvenimo būdas, elgesys bei išoriniai santykiai su išoriniu pasauliu vaikams buvo vienintelis etalonas ir pavyzdys. Valstiečių sūnūs mokėsi elementarių tiesų apie
žemės dirbimą, gyvulių priežiūrą, ūkio darbus. Motina dukroms rodė pavyzdį, kaip tvarkyti namų ūkį, prižiūrėti ir auginti vaikus.“5

Šis pavyzdys mums rodo, koks buvo glaudus ryšys tarp tėvų ir vaikų, kurie mokėsi praktiškai atlikti darbus, glaudžiai bendravo, sutarė. Toks tėvų perduotas mokymas jiems bus reikalingas tolimesniame gy

yvenime. Artimesnis buvo ir vaikų tarpusavio ryšys, daugelis šeimų gyveno drauge su seneliais, kurie dažnai ir augindavo anūkus, jiems pasakodavo senas istorijas, pamokydavo, patardavo, būdavo užtarėjais, vertybių skleidėjais. Tačiau kintant ekonomikos ir išprusimo lygiui, situacija yra labai pasikeitusi. Matome visai kitokį šeimos portretą, kitokį gyvenimo būdą, bendravimą.3. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMAS ŠIUOLAIKINIAME GYVENIME
Įžvelgiami akivaizdūs skirtumai tarp pirnykščio ir šiuolaikinio tėvų ir vaikų bendravimo. XIa. daug kas yra pasikeitę ir vis kar keičiasi. “Socialinė Ekonominė būklė, lyčių vaidmenų pokyčiai šiuolaikinėje šeimoje, daugiaproblemių šeimų daugėjimas, nesantuokinių vaikų gausėjimas, gatvės vaikų atsiradimas ir kt.”6

Kiekviena šeima susikuria savas vertybes, tomis pačiomis vertybėmis moko gyventi savo vaikus, jie seka tėvų rodomu pavyzdžiu.

“Bajoriūnas Z. vadovėlyje “Šeimos edulologija” (1997) nurodo, jog nacionalinių vertybių (Tėvynės, gimtosios kalbos, kultūros ir tradicijų, tautiškumo ir pagarbos kitoms tautoms, lietuvių charakterio vertybių) puoselėjimas šeimoje neturėtų būti dogmiškas: dogmatiškumui priešinasi blaiviai mąstantis jaunimas. Z. Bajoriūnas teigia, jog labai svarbu, kad kiekvienas šeimos narys suvoktų ir išsiugdytų šeimos gyvensenos vertybes (meilę,
___________________________
5Seliokienė L. Šeimos pedagogika. Marijampolė, 2004, 72
6Rumšienė L. Šeimotyros įvadas. Klaipėda, 2001,109 – 115

pareigą, atsakomybę, ištikimybę, garbę ir orumą, žmoniškumą). Šios vertybės tapdamos asmeninėmis šeimos narių savybėmis, būdo bruožais, ketinimais formuoja dorą kiekvieno šeimos nario elgesį – o taip kuriamas dorovinis šeimos klimatas, kuris yra vidinis šeimos tvirtumo ša
altinis.”7

Labai svarbu šeimoje išugdyti šias vertybes, kad kiekvienas vaikas, ateityje tapsiąs pilnateisiu piliečiu, o vėliau pats kursiąs šeimą, dalintųsi patirtimi su ateinančuiomis kartomis,
o vertybės taptų šeimos tvirtumo garantas.

“Z. Bajoriūnas teigia, šiandieninė situacija visiškai pasikeitus, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai daug šaltesni. Tai įtakoja naujos gyvenimo sąlygų aplinkybės. Vaikai mokyklose, darželiuose, rečiau bendrauja tarpusavyje t.y. valgo prie bendro stalo, išsipasakoja, pasiguodžia, daug mažiau laiko praleidžia drauge. “8

“Tokiomis sąlygomis ryškėja socialinis psichologinis barjeras tarp tėvų ir vaikų. Šeimos darną, gerus tarpusavio santykius lemia vidiniai veiksniai: šeimos narių santykių kokybė, jų turinys, individų asmeninės savybės ir suderinamumas.9”

3. Tėvų ir vaikų santykiai

“Didelę įtaką vaikui šeimoje turi tėvų auklėjimas. Apie auklėjima reikšminga kalbėti, kad tai mums padėtų išsiaiškinti su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria šeima ir kaip galėtume spręsti. Didesnis dėmesys turėtų būti skirtas ne pačiam vaikui, bet problemomis, susijusiomis su vaiku. Pvz. nesėkmės moksle, baimės, bendravimo su bendraamžiais nesklandumai. Problemos, kurias turėtų vaikui padėti spręsti šeima, kuri yra pagrindinis vaiko palaikymo šaltinis.”10

“Palankiausia šeimos raidai ir joje augančių vaikų asmenybės brandai būtų, jei netolygūs tėvų ir vaikų santykiai pamažu pasiektų pusiausvyrą, jei didėjant vaikų autonomiškumui ir savarankiškumui būtų išsaugomi ir įgytų naują turinį jų ir tėvų teigiami emociniai ryšiai.

1985m. apklausos abiturientų apklausos duomenys rodo, kad savo būsimoje šeimoje norėtų atkartoti genetiniai šeimai būdingus vaikų ir tėvų santykius 28,6 proc. vaikinų ir 33,3 proc. merginų; iš dalies jais vadovautųsi 32,3 proc. vaikinų ir 30,7 proc. merginų; juos atmeta
_____________________________
7 Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius:”Jošara”, 1997
Plg: 8Seliokienė L. Šeimos pedagogika. Marijampolė, 2004, 72
9Seliokienė L. Šeimos pedagogika. Marijampolė, 2004, 72
10Pgl: Navaitis G. Lietuvos šeima: psichploginis aspektas. Vilnius, 1999, 105
– 20,3 vaikinų ir 19,4 merginų; 18,6 proc. vaikinų ir 16,6 proc. merginų nurodė negalį atsakyti
į šį klausimą. Ši būsimų šeimų galimų psichologinių sunkumų prielaida rodo ir esamą situaciją, tėvų bendravimo su vaikais nesklandumus. Iš jų bene dažniausiai kartojasi bandymai išsaugoti nebeatitinkančią šeimos raidos ir vaiko brandos šeiminių ryšių struktūrą. Bręsdami vaikai praturtina šeimos struktūrą naujais elementais – siūlo suaugusiems bei kitiems vaikams naujas sąveikos t.aisykles, kitaip informuoja vaikus apie savo išgyvenimus, bendraudami su bendraamžiais plečia šeimos socialinius ryšius. Todėl visa nelanksti, nesugebanti prisitaikyti
prie naujų aplinkybių šeimos struktūra užuot kitusi, ima trukdyti pasikeisti vaiko padėčiai, ir taip išsaugomos šeimos gyvenimo taisyklės, sena šeimos struktūra, kartais ir pati šeima “Šeima ieško psichoterapinės paramos, rašo – S. Minuchinas ir Ch. Fišmanas, – kai poreikis išssaugoti status quo ima trukdyti šeimos nariams kūrybiškai reaguoti į pasikeitusias aplinkybes.”11

Tėvai nuolat turėtų tobulinti tarpusavio santykius su vaiku, padėtų ir stengtųsi jį suprasti, atsižvelgdami aplinkybes ir pokyčius.

4. ŠEIMINIS BENDRAVIMAS

Bet kuris šeimoje esantis asmuo jausis negerai, jei nors vienas iš šeimos narių turės problemų, sukumų. Tai suteikia vienokio ar kitokio pobūdžio išgyvenimus.

“Šeiminis bendravimas, šeimos psichologinis klimatas daro ko nevienodą įtaką visų šeimos narių savijautai, nes itin retai kada ir gana trumpai vienam šeimos nariui šeiminis bendravimas kels teigiamus, kitam/kitiems kels neigiamus išgyvenimus. Aptariant šeiminio bendravimo sunkumus tikslinga skirti sunkumus, kurie susiję su šeimos raida, ir nuolatinius sutuoktinių bei kitų šeimos narių bendravimo sunkumus.”12

Dažniausiai dėl sutuoktinių nesutarimų nukenčia vaikai, matydami tėvų barnius, nesantaiką, dėl to kenčia jų mokslai, jie tampa lengviau pažeidžiami, parodomas tik neigiamas šeimos pavyzdys. Šeimoje toks bendravimas skirtingai paveiks kiekvieną asmenį, konkrečioje individualioje šeimoje. Tačiau kiekvienas šeimoje įvykęs nesutarimas vaikui išliks atmintyje ir įtakos jo gyvenimą ateityje.

________________________________
11Navaitis G. Lietuvos šeima: psichploginis aspektas. Vilnius, 1999, 107
12Navaitis G. Lietuvos šeima: psichploginis aspektas. Vilnius, 1999, 1075. AUKLĖJAMOJI TĖVŲ POZICIJA
Labai svarbu kokią poziciją užima šeimoje vaikas. ”Pasak L. Kenerio (L. Kenner), yra keturių tipų vaikų auklėjimo šeimoje pozicijos: 1) su didele meile jį priimantis (sutinkantis su vaiku jam pritariant); 2) aiškiai atmetantis (atstumentis); 3) siekiantis jo tobulybės; 4) per daug jį globojantis. Vaiko akcepcija (priėmimas) yra pagrindinė gerų šeimos narių tarpusavio santykių sąlyga. Tėvai bendrauja vaiko visuomeniniame gyvenime, juo rūpinasi, juo pasitiki, kartu planuoja, iškylauja, priima vaiką tokį, koks jis yra, jį pripažįsta. Tėvai užima bendradarbiavimo poziciją.”13 Labai svarbu kokioje pozicijoje šeimoje jaučiasi vaikas. Neretai pasitaiko ir šeimų, kurios nemyli savo vaiko/vaikų. “Tėviško ir motiniško jausmo atbukimas nedažnas. O jei taip ir atsitinka, yra savos priežastys, kurias sunku pastebėti iš šalies. Galbūt tai šeimyninių santykių trūkumas.”14. Santykių trūkumas, dėl kurių labiausiai nukenčia nedaug gyvenimiškos patirties turintys vaikai. “Vaikų auklėjimo šeimoje pozicija daugeliu atvejų priklauso nuo tėvų požiūrio į vaiką.”15 Labai svarbu, kad tėvai turėtų teigiamą savo vaikų vertinimą. Taip jam padėtų įsitvirtinti gyvenime.6. PEDAGOGINĖS TĖVŲ PAREIGOS
Tėvai augindami vaiką, stengiasi jį kuo geriau išauklėti. Tačiau auklėja, atsižvelgdami į vaikų pareigas tėvams ir pamiršta, kad tėvai taip pat turėtų atlikti tam tikras pareigas. “Remiantis J. Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos: saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių, savo vaikų mokymas, tėvų pagalba mokyklai. Auklėjimas šeimoje – tai asmenybės dorovinio, dvassinio ir kt. pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti darbą ir pan. Vaiko elgesio trūkumų įveikimas yra susijęs su visos šeimos materialiniu, dvasiniu ir doroviniu gyvenimu, jos auklėjimo specifika ir charakteriu.”16 Auklėjimą nulemia vaiko ir pačios šeimos padėtis. Tėvai turėtų jausti pareigas savo vaikui, išleisdami jį į platųjį pasaulį, tikėdamiesi iš jo daugiau, nei patys galėjo atlikti, jais didžiuodamiesi, gaudami atgalinį ryšį – pagarbą iš vaikų.

___________________________________________

13 Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius:”Jošara”, 1997, 269
14Ten pat, 271
15Ten pat, 269
16Ten pat, 287IŠVADOS
Tėvų ir vaikų bendravimas – pati svarbiausia gyvenimo mokykla, kurioje nuo pat gimimo yra ugdomas vaikas. Mokykla, kurioje skiepijamos vertybės, rodomas šeimos, tėvų tarpusavio ir su aplinkiniais pavyzdys. Neįkainojama tėvų auklėjamoji vertė, nes būtent tėvai suteikia laisvę vaikui pasirinkti, atsirinkti, patirti, pažinti, išmokti, pasirinkti gyvenimo kelią. Kintant gyvenimo sąlygoms (socialinėms, ekonominėms), kinta tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Todėl tikslinga keisti auklėjamajį pobūdį tokiu, kuris atitiktų šiuolaikį gyvenimą. Svarbu, kad tėvai išklausytų vaikų pageidavimus ir tenkintų poreikius atsižvelgdami į susidariusias aplinkybes, suprasdami vaiką. Tačiau didžiausią įtaką vaikams turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, kurie užtikrina darną, teigiamą aplinką, kuri teigiamai veikiai vaiką, kurioje jis jaučiasi mylimas ir saugus, pilnateisis visiuomenės narys.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius:”Jošara”, 1997
2. Navaitis G. Lietuvos šeima: psichploginis aspektas. Vilnius, 1999,
3. Rumšienė L. Šeimotyros įvadas. Klaipėda, 2001
4. Seliokienė L. Šeimos pedagogika. Marijampolė, 2004,

5. Kendall Frances Ypatingi tėvai ypatingi vaikai. Vilnius”Andrena”, 2001,

Leave a Comment