Feminizmas Europoje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. LYČIŲ NELYGYBĖS PRIEŽASTYS 4
2. FEMINIZMAS 4
2.1. Feminizmo sąvoka 4
2.2. Pagrindinės feminizmo idėjos 5
3. FEMINIZMO RŪŠYS 6
4. FEMINIZMAS EUROPOJE 7
4.1. Ankstyvasis feminizmas Prancūzijoje 8
4.2. Britiškasis feminizmas 8
5. ŠIANDIENINĖ LYČIŲ LYGYBĖS POLITIKA EUROPOJE 9
6. FEMINIZMO APRAIŠKOS LIETUVOJE 12
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Tradicinėje visuomenėje vyras visada turėjo būti nepriklausomas, veiklus, dominuojantis ir ryžtingas. Reikalavimai „tikrai“ moteriai kitokie — meili, maloni, jausminga ir atsidavusi. Netgi šiais laikais manoma, kad bent vieno šių bruožų neturinti asmenybė yra „kažkokia ne tokia“. Ir šiandieną dažnai matome moteris reklamose per televiziją, stenduose, žurnaluose, taip pat pristatymuose. Mūsų nebestebina reklamų diktuojami stereotipai, skirstydami lytis, kai maisto produktus, indų ploviklį, skalbimo miltelius, kosmetiką ar buuitinę techniką reklamuoja moterys, kai reklamoje šalia prabangaus automobilio šypsosi žavinga ilgakojė „blondinė“, o vyrai atsiranda tik siūlantys pagalbą moteriai, taip dar labiau reprezentuojant jų galią.
Feminizmas kaip sociologijos disciplina pradėjo formuotis apie 1840 metus, kuomet sociologai pradėjo plačiau analizuoti lyčių nelygybės problemas. Šiame darbe atskleisiu lyčių nelygybės priežastis ir iš jos kilusią kovą, pavadintą feministiniu judėjimu, supažindinsiu su feminizmo sąvoka ir moterų judėjimų kryptimis, ištakomis.
Kova dėl lyčių lygybės šiandieninėje visuomenėje vėl aktuali. Europoje toliau įgyvendinamos antrosios feminizmo bangos idėjos, todėl apžvelgsiu paačias aktualiausias šios politikos gaires ir jų įgyvendinimo sėkmes ir nesėkmes bei priežastis.
Lietuva šiandien yra Europos Sąjungos narė, todėl darbo tema „Feminizmas Europoje“ įpareigoja kalbėti ir gvildenti mūsų šalies moterų keliamas feministines idėjas, ieškoti feminizmo sąsajų ir apraiškų įvairiose moterų gy

yvenimo srityse: šeimoje, darbe, karjeroje, politikoje ir t. t.1. LYČIŲ NELYGYBĖS PRIEŽASTYS
Pradėdama kalbėti apie feminizmą, pirmiausiai norėčiau pažvelgti į šio visuomeninio reiškinio ištakas bei atskleisti priežastis. Net ir vaikas kaip savaime suprantamą dalyką priima faktą, kad egzistuoja vyrai ir moterys, kaip saulė ir mėnulis, — taip yra sukurta gamtos. Mergaitės ir berniukai pirmuosius trejus ar ketverius metus elgiasi vienodai. Berniukai ne mažiau už mergaites vilioja ir nori pasirodyti: jie taip pat kaip ir jų seserys trokšta patikti, nori, kad jiems šypsotųsi, stengiasi sužavėti. Lyčių socializacija aiškina, kad „moterimi arba vyru ne tik gimstama, bet ir tampama: mergaitės mokomos elgtis moteriškai, berniukai — vyriškai“ (2, 100). Tokiu būdu iš berniukų atimami tėvų bučiniai, švelnūs prisilietimai, jie mokomi elgtis vyriškai (vyras neverkia, vyras nespokso į save veidrodyje ir pan.), tuuo tarpu, kai mergaitės rengiamos suknutėmis, rūpestingai šukuojamos, joms atleidžiamos ašaros ir aikštys; skiriasi ir žaidimai: mergaitės žaidžia šeimą su lėlėmis, berniukai — „uždirba“ vairuodami sunkvežimius, policijos mašinas. Toks elgesys skatina berniuką kovoti, varžytis dėl tvirtumo ir nepriklausomybės, o mergaitę —tapti pasyvia. Taigi pasyvumas — esminis bruožas, kuris ateity apibūdins „moterišką“ moterį, — vystosi jau nuo pirmųjų mūsų gyvenimo metų. Tokį likimą mums primeta visuomenė. Tačiau šis biologinės lyties faktas neturėtų lemti skirtingo žmonių socialinės vertės nustatymo, lytis neturėtų lemti nelygaus galios, prestižo ir
r turto pasiskirstymo. Būtent čia ir prasideda konfliktas — skirtingi lyčių vaidmenys, vienos lyties dominavimas kitos atžvilgiu įvairiose gyvenimo srityse: šeimoje, darbe, politikoje, religijoje ir t. t. Iš čia kyla lyčių nelygybė, kurios problemas aktyviausiai kelia feministės.2. FEMINIZMAS
2.1. Feminizmo sąvoka
Paskutiniuosius du dešimtmečius moterų ir vyrų gyvenimus labai įtakojo srovė, pavadinta feminizmu. Kiekvienas žmogus feminizmą supranta skirtingai. Daugumai žmonių ši sąvoka atrodo savaime suprantamu dalyku, tačiau taip nėra. Feministes kai kurie keikia, tačiau iš tikrųjų net nežino, ką reiškia būti feministe. Feminizmą galima apibūdinti įvairiai:
Feminizmas, kaip visuomeninis judėjimas, kovojo dėl moterų emancipacijos ir siekė įtvirtinti moterų veiklą.
Feminizmas — visuomeninis judėjimas, kurio išeities taškas yra tiek švietimo laisvės bei lygybės idealai, tiek švietimo valdžios ir pažinimo sąsajos suvokimas, atskleidimas ir kritika.
Feministėms politiškai svarbu ginti moteris kaip moteris, kad atsispirtume patriarchalinei priespaudai, kuri skrupulingai niekina moteris kaip moteris. Kaip teigia feministė filosofė Julia Kristeva, — tikrasis feministinės kovos tikslas ir privalo išardyti pražūtingas binarines vyriškumo ir moteriškumo opozicijas.
Be išlygų teigti, kad visos moterys būtinai yra moteriškos, o visi vyrai būtinai vyriški, kaip tik ir yra tas ėjimas, kuris leidžia patriarchalinėms galioms apibrėžti ne moteriškumą, bet visas moteris kaip marginalias simboliškumo tvarkai ir visuomenei.
Feminizmas — tai tikėjimas, kad moterų žinojimo, supratimo būdai yra tokie pat vertingi kaip ir vyrų, ir ka
ad moterys turi būti vertinamos taip pat, kaip ir vyrai.
Feminizmas — socialinis judėjimas, siekiantis lygių teisių moterims, reikalaujantis vienodo moterų ir vyrų statuso, ir laisvės apsispręsti dėl savo karjeros bei gyvenimo būdo. (Encyklopedia Britanica)2.2. Pagrindinės feminizmo idėjos
Feminizmas trumpai gali būti apibrėžiamas kaip judėjimas už moterų teises. Išskiriama keletas šio judėjimo idėjų:
1) Feminizmas apjungia naują ir skirtingą mūsų požiūrį į visuomenę. Asmeniniai patyrimai siejami su visuomenės veikimu. Čia visuomenės įtaką žmogui parodo tai, kaip mes patys apie save galvojame, koks mūsų elgesys bei mūsų vieta visuomenėje.
2) Feminizmas labai kritiškai žiūri į kovas su priimtomis dviejų lyčių idėjomis, ypač vyriškosios giminės atstovų jėgos ir kontrolės viešpatavimą patriarchalinėje visuomenėje. Vyriškoji giminė dažniausiai tapatinama su galia kitų atžvilgiu, o moteriškoji, kuri siejama su nesavanaudišku rūpinimusi kitų gerove, — pasiryžimu dėl kitų aukoti savo asmeninius interesus.
3) Žiūrint iš feministinio taško, žmoniją galima suskirstyti į dvi kategorijas:
a) vyrų pasaulį, kur vyrauja varžymasis, jėga, racionalumas;
b) moterų pasaulį, kur dominuoja jausmai, emocijos, bendradarbiavimas.
Tačiau teigiama, kad vyriškajai giminei būdingi bruožai nėra svarbesni už moteriškuosius, t. y., kad tiek vyrai, tiek moterys gali turėti visas šias savybes.
4) Feminizmas taip pat kritikuoja visuomenės susiskaldymą į socialinius sluoksnius, giminės stratifikaciją. Pvz., skirtingų sluoksnių žmonės dirba skirtingus darbus ir atitinkamai gauna skirtingą darbo užmokestį, taip pat palyginami apribojimai, neleidžiantys moterims uždirbti tiek kiek vyrams (m
moterų alga mažesnė). Yra gana ribotas moterų darbo pasirinkimas: daugiau nei pusė jų dirba paslaugų sferose ir kontorose, kai vyrai renkasi darbą pramonės šakose ir įvairiose pareigose. Moterys dažniau užima mažiau apmokamas ir turinčias žemesnę padėtį pareigas.
Daugelio šalių pagrindinis įstatymas — konstitucija — garantuoja visuomenės nariams lygybę, t.y. skelbia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties ir t. t. Feminizmas šiuo atžvilgiu siekia reorganizuoti visuomenę taip, kad moterys nesuteiktų vyrams sprendžiamojo balso nei namuose, nei visuomeniniame, nei politiniame gyvenime.
5) Žmogaus seksualumas — neišvengiama sritis feminizme. Vyrų ir moterų santykiuose dažnai pastebimas vyrų jėgos, galios pabrėžimas. Praktiškai tai atsispindi plačiai plintančiame lytiniame moterų išnaudojime — tai išprievartavimai, seksualinis priekabiavimas darbo vietose, mokslo įstaigose ir pan.
6) Be to, feminizmas palaiko moterų teisę pačioms kontroliuoti savo seksualumą ir reprodukciją. Jis gina moterų teisę žinoti, kaip kontroliuoti nėštumą, leisti joms pačioms pasirinkti turėti vaikų ar ne. Tai visiškai nereiškia, kas feminizmas skatina abortus, jis tik teigia, kad moteris pati, o ne jos vyras, gydytojas ar įstatymų leidėjai turi nuspręsti: gimdyti ar negimdyti.3. FEMINIZMO RŪŠYS
Feminizmo judėjimo yra daug rūšių. Apibrėžti įvairias feminizmo rūšis yra sudėtingas uždavinys, nes feminizme atsiskleidžianti judėjimų įvairovė skelbia, kad savęs vadinimas feministe gali reikšti daug dalykų. Didelis feminizmo rūšių sąrašas ir jų pasekėjų minčių ir įsitikinimų skirtumai jokiu būdu nereiškia, kad feminizmas yra suskaldytas, tie skirtumai yra tarsi sudėtinės feminizmo dalys, kurių dėka yra sunku apibrėžti įvairias feminizmo rūšis, kurių dėka antrame šio referato skyriuje išvardinome tik keletą iš daugelio feminizmo apibrėžimų.
Literatūros šaltiniuose išskiriamos trys pagrindinės, dažniausiai sutinkamos feminizmo rūšys:
• Liberalusis feminizmas pabrėžia, kad reikia panaikinti diskriminavimą moters atžvilgiu, kuris net istoriškai ribojo moterų galimybes, siekia įrodyti, kad moterys turi tas pačias teise ir galimybes kaip ir vyrai. Liberalusis feminizmas remia visų moterų reprodukcijos laisvę. Ši feminizmo rūšis veikia kartu su vyraujančia visuomenės tendencijos struktūra tam, kad integruotų moteris į tą struktūrą.
• Socialistinis feminizmas paremtas K. Markso ir F. Engelso idėjomis (dar vadinamas marksistiniu feminizmu). Jis sieja moterų patiriamus trūkumus su kapitalistine ekonomine sistema. Socialistinis feminizmas teigia, kad tik socialistinė revoliucija gali įvesti lygybę tarp vyrų ir moterų, sulyginti jų teises.
• Radikalusis feminizmas patvirtina reformas, kurias iškelia ir sprendžia liberalusis feminizmas, tačiau laiko jas nepakankamomis. Šis feminizmas siekia sukurti laisvos giminės visuomenę. Radikalaus feminizmo pasekėjai moterų priespaudą vaizduoja, kaip pačią svarbiausią. Tai feministinis judėjimas, nukreiptas į 1967-1968 metų piliečių teisių ir taikos judėjimus, atkakliai siekiantis revoliucinių socialinių pokyčių.
Feminizmo judėjimai neapsiriboja šiomis rūšimis. Daugelyje publicistinių leidinių galime sutikti ir kitas feminizmo apraiškas. Tai juodųjų, amazon, anarcho, post-struktūrinis, pop, moterų darbo/moteriškos patirties, kultūrinis, erotinis, eco, materialinis, nuosaikus feminizmas, feminazi, lesbianizmas, separatisčių, vyrų judėjimai ir t. t.
Tačiau vis dėlto egzistuoja bendra feminizmui esmė, nors visų feminizmų programos tikslai ar veiklos metodai yra skirtingi. Jie neturi vienos ir visiems bendros vertybių hierarchijos, neturi bendros visuomeninės teorijos, netgi bendros pasaulio vizijos. K. Ślęzcka išskiria visoms feminizmo rūšims būdingus įsitikinimus:
1) moterys visuomenėje yra skriaudžiamos tik todėl, kad jos moterys, todėl, kad egzistuoja skirtingos lytys;
2) šią skriaudžiamųjų padėtį galima pakeisti;
3) šią padėtį reikia pakeisti;
4) dėl to moterys pačios turi tinkamai veikti, nederindamos savo tikslų su kitų judėjimų ir visuomeninių institucijų tikslais.4. FEMINIZMAS EUROPOJE
Panagrinėjome lyčių nelygybės priežastis, kurios būtent ir paskatino visuomenę kalbėti apie moterų svarbą, lyčių lygybę. Jau minėjome, kad gimti vyru ar moterimi — lemta gamtos, tačiau dar ne taip seniai nusistovėjusią „tiesą“, kad gimė galimas šalies vadovas ar namų šeimininkė, feministinių judėjimų dėka jau įsivaizduojame visai kitaip. Šiandien tiek vyrai, tiek moterys gali pretenduoti į valdžią, karjerą.4.1. Ankstyvasis feminizmas Prancūzijoje
Šiuolaikinio feminizmo ištakų reikia ieškoti 300 metų praeityje, kai Vakaruose įvyko socialiniai protestai. Vienas iš reikšmingesnių tų laikų įvykių — 1789 metų Prancūzų revoliucija, buvusi tuo laikmečiu šviečiamojo amžiaus idėjų ir principų prasiveržimu. Iš karto po šių įvykių atsirado pirmosios grupės, kurios aktyviai organizavo moterų teisių propagavimą. Šie įvykiai su skambėjusiais šūkiais „laisvė“ ir „lygybė“ nulėmė ir apibūdino XIX a. politinės ideologijos kryptį — socialinį liberalizmą, kurio įtakoje iki I-ojo Pasaulinio karo daugelyje Europos šalių įsisteigė moterų judėjimai.
Paryžiuje ir svarbiausių miestų provincijose vedini laisvės ir lygybės idėjų moterų klubai organizuodavo susitikimus, rengė politines programas apie lygias teises išsimokslinime, įdarbinime, valdyme. Ryškiausių tokių klubų lyderė Marie Gouze sudarė „Moterų teisių deklaraciją“, kurioje teigiama, kad laisvo piliečio teisės negali būti suteiktos tik vyrams; kėlė klausimą, kaip gali būti pasiekta tikra lygybė, jei pusei visuomenės neleidžiama naudotis privilegijomis, kuriomis dalijasi vyrai. Tačiau su šia moterimi kovotoja buvo žiauriai susidorota — 1793 metais Marie Gouze buvo įvykdyta egzekucija. Moterų klubai valdžios potvarkiu buvo panaikinti. Nežiūrint į didelę auką, tai buvo didelis postūmis. Nuo to laiko Vakarų šalyse feminisčių grupės ir moterų judėjimai buvo formuojami ir vėl reformuojami. Nors buvo susiduriama su autoritetų prieštaringumu, įvykiai, vystęsi po Prancūzijos revoliucijos, tapo dideliu laimėjimu, nes moterys įgavo teisę balsuoti, jos įsiveržė į verslo pasaulį, o vėliau atsirado nemažai moterų politikių.4.2. Britiškasis feminizmas
Kalbant apie ankstyvuosius feminizmo įvykius Europoje, reikia paminėti peticijos, kurią pasirašė 1500 moterų, pristatymą Britanijos parlamente 1866 metais. Šia peticija moterys reikalavo, kad būtų apsvarstyta lygiateisė moterų balsavimo teisė. Tiesa, peticija buvo ignoruota, kitais metais buvo uždaryta Nacionalinė draugija dėl moterų balsavimo teisės. Šios draugijos nariai šiandien žinomi kaip kovotojai už moterų lygiateisiškumą ir per likusį devynioliktąjį amžių prašė parlamento suteikti moterims balsavimo teisę. XX a. pradžioje buvo organizuojamos dažnos gatvės demonstracijos, 1908 m. birželio mėn. Londone suorganizuotas susitikimas po atviru dangumi, sutraukęs apie pusę milijono žmonių.
Britiškasis feminizmas, siejamas su feminizmo augimu Europoje, ne tik paskatino moterų judėjimų kūrimąsi kitose Europos šalyse, tačiau XX a. pradžioje jis turėjo didelę įtaką pasauliniam feminizmui, nes judėjimai suaktyvėjo ir Amerikoje.
Kai 1928 metais Didžiojoje Britanijoje buvo pasiekta moterų balsavimo teisė, feminisčių judėjimas sumažėjo.5. ŠIANDIENINĖ LYČIŲ LYGYBĖS POLITIKA EUROPOJE
5.1. Idėjos ir uždaviniai
Pirmoji feminizmo banga XIXa.-XX a. pradžioje siejama su iškovota moterų balsavimo teise, o antroji — prasidėjusi XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje suformavo naujas feminizmo idėjas. Prasidėjo kova už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą. Šiandieninė feminizmo teorija siekia perprasti lyčių nelygybės prigimtį ir orientuojasi į lyčių politiką, santykius ir seksualumą.
Europos šalių visuomenės tradicionalizmui būdinga tai, kad praktikoje moters ir vyro lygios galimybės dažnai buvo ribojamos prisidengiant tradicine kultūra, t. y. tariamai prigimtinių moters ir vyro teisių bei pareigų skirtumu. Šiuo metu keletas moterų, užimančių aukštas pareigas valstybinėse ir komercinėse institucijose visose centrinės ir Rytų Europos šalyse yra sektina išimtis iš bendrosios moters diskriminacijos praktikos liberalizmo sąlygomis.
Lyčių lygybės koncepcija kilusi iš vakarietiško feminizmo idėjų, kur keliami lyties ir valdžios klausimai, atkreipiamas dėmesys ne į moteris, bet į santykį tarp lyčių, taip įveikiant siaurą feministinį požiūrį. Esminis kriterijus — įgyvendinti, kontroliuoti ir vertinti bendras veiklos kryptis bei programas visose politikos, ekonomikos ir visuomeninėse srityse.
Šiandien visuomenės raida priklauso nuo visų žmogiškųjų resursų panaudojimo. Tiek moterys, tiek vyrai privalo pilnai dalyvauti tenkinant visuomenės poreikių įvairovę. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstantis tęstinis procesas, kuris nuolat turi būti keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas.
Šiandien teigiama, kad tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas).
Šiandien akcentuojama demokratijos plėtra, kur pagrindinė problema, — kad sprendimų visose gyvenimo srityse priėmimo procese vis dar išlikęs nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomomis šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus.
Ne mažiau svarbus uždavinys — asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už darbą, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Šiuo aspektu svarbi kova prieš skurdo feminizaciją.
Sprendžiant lyčių lygybės klausimus vienas svarbiausių uždavinių yra švietimas, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius.
Paskutinis uždavinys — siekti, kad moterų ir vyrų supratimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.
Feminizmo dėka lyčių lygybės poreikio suvokimas bei noras skatinti lyčių lygybę didėja. Daugelis šalių jau įkūrė lyčių lygybės politikos institucijas, parengė ir įgyvendina lyčių lygybės politiką ir skiria ypatingą dėmesį specifiniams moterų interesams bei problemoms. Lygiagrečiai vystomos žinios ir tyrimai lyčių lygybės ir moterų klausimais. Taip pat didėja vyrų vaidmenys, skatinant lyčių lygybę, supratimas.
Kitas svarbus pasiekimas — sparti moterų pažanga. Europoje gerėja moterų išsilavinimas, jos daugiau dalyvauja formalioje darbo rinkoje ir aktyviau dalyvauja visuomeniniame, politiniame gyvenime bei priimant sprendimus. Tačiau daugely Europos šalių pažanga šioje srityje, pasiekta per daugelį metų dar nėra pakankama. Centrinėje ir Rytų Europoje didelis dėmesys skiriamas ankstesniems pasiekimams lyčių lygybės srityje įtvirtinti. Pilietinės visuomenės raida šiose šalyse paliko moterims daugiau erdvės kurti moterų organizacijas ir judėjimus bei suteikė naujas galimybes efektyviai dalyvauti priimant sprendimus.

5.2. Lyčių lygybės įgyvendinimas
Naujojo tūkstantmečio pradžioje vyrauja idėja, kad lygybė pasiekta, dau.geliui Europos valstybių ratifikavus Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo, nes pašalintos diskriminuojančios nuostatos. Taip pat daugelis šalių priėmė lyčių lygybės įstatymus, siekdamos visiškai uždrausti diskriminaciją ir pasiekti lyčių lygybę. Tačiau realybė pasirodo esanti daug sudėtingesnė nei ją apibrėžiančios teisės normos. Nepaisant iš pažiūros nepriekaištingos teisinės bazės, beveik visose Europos Sąjungos šalyse lyčių lygių galimybių įgyvendinimas ekonomikos sektoriuje išlieka problemiškas, o politinės ir teisinės antidiskriminacinės priemonės akivaizdžiai nepakankamos.
Lygių teisių įtvirtinimas dar jokiu būdu nereiškia pasekmių lygybės. Šiaurės šalių patirtis rodo, kad užimtumo srityje principinį vaidmenį vaidina moterų atstovavimas priimant sprendimus, vadinasi svarbu kad pagaliau šeimos ir darbo vaidmenų derinimo politikos objektu taptų ne tik moterys, bet ir vyrai. Europos Sąjungos šalyse ieškoma sprendimų, susijusių su paslankesnių darbo organizavimo ir naujų darbo laiko alternatyvų paieška. Vokietijoje, Liuksemburge, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje bei Šiaurės šalyse paplitęs dalinis moterų užimtumas (ne visada savanoriškas), kur dominuoja vyro-šeimos maitintojo ir žmonos, dirbančios nevisą darbo dieną bei prižiūrinčios namus, modelis. Pietų Europos šalyse — Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje —dalinis užimtumas paplitęs žymiai mažiau, o moterų užimtumo ir ekonominio aktyvumo rodiklis yra žemesnis nei vyrų. Šiose šalyse šeima yra gerovės sistemos atrama ir pirminis globos šaltinis (3, 17).
Šiandien jau niekas neabejoja, kad politiniai dalykai daro įtaką asmens gyvenimo keliui, jo socialinės patirties formoms, jo sėkmėms ir nesėkmėms. Ryšys tarp moters karjeros ir politikos — tikrai savitas, nes, kaip bebūtų apmaudu, moterys, palyginus su vyrais, subjektyviai save vertindamos, jaučiasi užimančios žemesnį statusą. Tai rodo, kad moterys kukliau vertina savo įtaką visuomenėje, savo pasiekimus ir savo galimybes. Ši nuostata dar atkeliavusi iš sovietinio laikotarpio, turėjusio įtakos moterų integracijai ne tik griežtai planinio režimo šalyse bet ir visoje Vakarų Europoje. Posovietiniu laikotarpiu atsivėrė didesnės galimybės savirealizacijai, o tai įtakojo, kad moterys save ėmė suvokti kaip užimančias vis aukštesnį statusą.6. FEMINIZMO APRAIŠKOS LIETUVOJE
Lietuvos moterų judėjimo istorijos pradžia siekia 1529 metus, kai pirmajame Lietuvos Statute buvo įtvirtintos moterų teisės į palikimą bei moterų teisė lankyti susirinkimus, taip pat jame buvo įrašytas straipsnis, saugantis moteris nuo smurto. Organizuoto moterų judėjimo pradžia sutapo su pirmąja moterų feminizmo banga Europoje: XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje iškilo moterys švietėjos, kultūros veikėjos — Žemaitė, Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė-Bitė ir kt. Tai buvo aktyvus laikotarpis lietuviškojo feminizmo veikloje: Vilniuje 1905 metais buvo įsteigta pirmoji moterų organizacija „Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti“, šiais metais Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo ir moterys, pripažino moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti Nepriklausomoje Lietuvoje; po dvejų metų Kaune vyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. 1920-1922 metais moterys jau dalyvavo Seimo veikloje, Lietuvos Valstybės Konstitucija paskelbė lygias moterų ir vyrų teises.
Kai Europoje XX a. septintajame dešimtmetyje vilnijo antroji feminizmo banga, Lietuvoje taip pat vyko respublikiniai moterų suvažiavimai, kuriuose moterys kalbėjo apie lygias teises bei diskriminacijos panaikinimą.
Pastarojo dešimtmečio įvykiai taip pat byloja, kad moterų judėjimas Lietuvoje aktyvėja. Lietuva tapo pirmąja Vidurio ir Rytų Europos šalimi, kurios Seimas priėmė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą 1998 metais. Vėliau įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, sudaryta Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. 2000 m. Vilniuje įvyko trečiasis Lietuvos moterų suvažiavimas „Lietuvos moterys amžių sandūroje“, 2001 m. — tarptautinė konferencija „Lygios moterų ir vyrų galimybės demokratinėje visuomenėje“.
Antra vertus visuomenės elgesys rodo visai priešingus rezultatus. Teigiama, kad feminizmas, kaip aktyvi politinė idėja moterų labui ir gerovei, dabartinėje Lietuvoje kol kas dar tik leidžia pirmuosius daigus. Nors socialiai ir politiškai svarbios feministinės idėjos šiandien svarbios ir gvildenamos Lietuvoje, — ne išimtis — mūsų liaudyje feministės neturi gero vardo. Liūdna, tačiau dar ir šiandien feminizmas labiau siejamas su seksualiniu nepasitenkinimu, galimu lesbianizmu, o tipiška feministė įsivaizduojama perdėtai rimta ir pikta moterimi, todėl nepagrįstai klaidingi įsitikinimai neleidžia solidarizuotis su feministinėmis idėjomis. Kai tuo tarpu feminizmas galėtų būti provokuojantis ir patrauklus, nes būtų įmanomi ginčai ir diskusijos, nes feministės tikrai turi, ką pasakyti, jos gali priversti pamatyti ir kitą tradiciškai nusistovėjusio ir dėl to iš dalies sustabarėjusio gyvenimo pusę.
Lietuvoje buvo atlikta nemažai moterų padėčiai išsiaiškinti skirtų sociologinių tyrimų. Juose analizuojama moterų diskriminacija darbo rinkoje, išryškinama smurto prieš moteris problema, renkama informacija apie moterų padėtį švietimo sistemoje, nagrinėjami lyčių vaidmenys šeimoje.
Moterų padėties darbo rinkoje tyrimai rodo, kad moterys sudaro didesnę dalį bedarbių, jų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų. Smurto prieš moteris tyrimai atskleidžia ypač opią problemą — daugiau nei pusė moterų Lietuvoje yra bent kartą patyrusios vyrų fizinį, seksualinį smurtą arba grasinimus. Moterų padėties švietimo sistemoje analizės atskleidžia įvairaus lygio studijų feminizacijos tendencijas, moterų nepakankamo reprezentavimo akademinėje veikloje problemas. Sociologinių tyrimų surenkama informacija apie šeimos vaidmenis rodo, kad moterys šeimoje aktyviai atlieka įvairius vaidmenis: sprendimų priėmėjos, namų ūkio vadybininkės, globėjos, motinos.
Būtent su patriarchaliniu praeities mąstymu bei tradiciniais kultūriniais stereotipais siejamos pagrindinės šių tyrimų hipotezės. Tyrimų duomenimis, orientuojantis į vertybes, tiek vyrai, tiek moterys svarbiausia gyvenimo sritimi laiko šeimą, antroje vietoje vertybinių orientacijų skalėje — darbas. Moterų orientacija į šeimą yra didesnė lyginant su vyra.is. Įėjimo į darbo rinką nuostatos taip pat stereotipinės: darbdaviai šeimą tradiciškai sieja su moters pareigomis ir atsakomybe ir šiuo argumentu dažniausiai pasiteisina dėl nenoro priimti moteriškos lyties darbuotojas. Šių veiksnių grandinė sąlygoja tai, kad Lietuvos moterys dirba blogiau apmokamose feminizuotose darbo rinkos sferose ir neužima vadovaujančių pareigų, jų dalis valstybės valdyme ir gynime yra gerokai mažesnė palyginus su vyrais.
Moterų apibrėžimas šeimos funkcijų atžvilgiu nėra vienintelis moterų diskriminaciją darbo rinkoje sąlygojantis veiksnys. Akivaizdūs savęs vertinimo, menkinimo aspektai, kuriems didelę įtaką turi išsimokslinimas, amžius, pajamos vienam šeimos nariui. Kuo aukštesnis išsimokslinimas, jaunesnis amžius bei didesnės pajamos, tuo ant aukštesnės pakopos moterys jaučiasi užkopusios. Šiandien moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius yra didesnis nei vyrų, tačiau šis reiškinys moterims negarantuoja geresnių nei vyrams karjeros galimybių. Nors pastaruoju dešimtmečiu vis daugiau moterų įsitraukia į akademinę, politinę veiklą, akivaizdu, kad vyrai vis dar dominuoja.
Trumpai apžvelgti statistiniai moterų ir vyrų padėtį apibūdinantys rodikliai rodo, kad moterų ir vyrų padėtis Lietuvoje nėra vienoda. Tačiau šiandien pasiekimai ir laimėjimai lyčių lygybės kovoje akivaizdūs: moterys turi galimybę kalbėti apie problemas ir ieškoti sprendimų būdų.IŠVADOS
Lyčių lygių galimybių problema egzistuoja visame pasaulyje. Nėra nė vienos pasaulio šalies, kurioje moterų pajamų, politinio dalyvavimo ir daugelis kitų rodiklių būtų tolygūs ar aukštesni negu vyrų. Didesnis dirbančių moterų skaičius nepadidino socialinio-ekonominio augimo, nelėmė vienodo atlyginimo už tą patį darbą, o dažnai iškyla dar viena aktuali problema, kad siekianti karjeros moteris dažnai patiria įtampą, nes jai reikia ieškoti geriausių sprendimų realizuojant save kaip asmenybę, kasdien ieškant kompromiso tarp pareigų šeimai bei savo asmeninio gyvenimo. Feminizmo dėka, tikėkime, ateis permainos, kad pagaliau šeimos ir darbo vaidmenų derinimo politikos objektu, taps ne tik moterys, bet ir vyrai.
Apibendrindama visus šiame darbe išsakytus teiginius, idėjas bei mintis, galiu daryti išvadą, kad feministės pakeitė daugelio žmonių klaidingą požiūrį ir daugelį paragino domėtis moterų veikla bei keisti požiūrį į daugelį visuomeninio gyvenimo sričių, kurios anksčiau buvo ignoruojamos. Šiandien jau niekas nebeneigia, kad kuo daugiau moterų dalyvauja politikoje ir valdyme, tuo daugiau dėmesys kreipiamas į šalies socialinius, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, aplinkos apsaugos klausimus.
Aktyvus moterų judėjimas privertė pasaulio bendruomenę iš naujo svarstyti lyčių santykį, skirtingas vyrų ir moterų patirtis, jų mąstymą ir savęs suvokimo būdus. Vakarų organizuoto moterų judėjimo istorijos pavyzdžiai rodo, kad nė vienas moterų teisių srities laimėjimas nebuvo pasiektas be ilgos ir varginančios kovos.
Ir jokiu būdu kova už lyčių lygybę neturi virsti išdavyste moteriškumui, kurį lenkų mokslininkas K. Sležka (2005) apibūdina: „<.> nereikia nekęsti vyrų, nereikia būti lesbiete, nereikia savo drabužiais ir kosmetika, tiksliau jos nebuvimu, rodyti paniekos madai, nereikia nedėvėti liemenėlės, prieš tai ją viešai sudeginus. Nereikia piketuoti prie parlamento, agresyviai reikalaujant visiškos abortų ir skyrybų laisvės. Nereikia visada ir visur su panieka atstumti pasirengusio padėti vyriškio rankos, šaipytis iš vyriško galantiškumo ir mandagumo, o geriausia išvis netekėti. <.> tai nėra būdingas feminisčių bruožas“ (4, 37).
Būtina visiško išlikimo sąlyga — pagarba kitų gyvenimams.LITERATŪRA
1. Dumbliauskas V. Sociologija — Vilnius, 1999
2. Pruskus V. Sociologija — Vilnius, 2004
3. Reingardienė J. Europos lyčių lygybės strategija: kintančios lyčių politikos privalumai ir grėsmės//Sociologija. Mintis ir veiksmas. — Vilnius, 2004, Nr. 3,p. 13-27
4. Ślęzcka K. Feminizmas —Vilnius: Mintis, 2005, ISBN 5-417-00871-0
5. http://hardcore.lt/feminizmas/ [2005-01-26]
6. http://www.lygus.lt/gm/ [2006-01-31]

Leave a Comment