Savisvietos ugdymo pedagogine patirtis

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS BRUOŽAI ............. 4
2. MOKYMOSI PAGRINDAI ........................ 8
2.1. Mokyklos įtaka paaugliams ...................... 12
IŠVADOS .............................. 14
LITERATŪRA .............................. 15

ĮVADAS

Lietuvos švietimo reformos gairėse rašoma, kad papildomasis ugdymas – nenutrūkstamo ugdymo dalis, skirta vaikų ir suaugusiųjų intelektinių, techninių, meninių, socialinių ir kitų gebėjimų ugdymui. Tai įdomi veikla po pamokų, atitraukianti moksleivius nuo tuščio, beprasmiško laiko leidimo ir žalingų įpročių, nusikalstamumo.
Klasės auklėtojui, kaip ugdymo proceso organizatoriui, yra puiki galimybė pasirinkti labiausiai tinkančias pagal jo auklėtinių amžių ir išsilavinimo lygį formas. Be to, jis gali parodyti savo išmonę, kūrybiškumą, sugalvodamas savitas reenginių formas ir dar labiau paįvairindamas popamokinės veiklos galimybes.
Mokykla turi ugdyti laisvą, kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų žmogų. Pusę dienos vaikai praleidžia mokykloje, įgydami naujų žinių, mokėjimų, įgūdžių. Pamokoje visko padaryti neįmanoma. Plačias galimybes vaiko ugdymui atveria popamokinė ir užmokyklinė veikla, įgalinanti ne tik gilinti paauglių žinias, bet ir tobulinti įvairius gebėjimus bei įgūdžius.
Žmonių gyvenimas priklauso nuo to, kokias idėjas ir vizijas jie kuria ir puoselėja. Tačiau idėjos savaime netampa veiksmu ar realybe. Kad idėjos taptų veiksmu, reikia plataus viisuomenės supratimo ir palaikymo.
Geras mokymas be gero išsilavinimo yra tuščias dalykas, o eruditų ugdymas nemokant jų savarankiškai mąstyti nepateisina į aukštąsias mokyklas dedamų vilčių.
Mokymosi mokytis būdai ir įgūdžiai – tai įvairios mintys, emocijos, elgsenos, kurios padeda mokytis, suprasti ar įgyti įgūdžių ir pe

erorganizuoti asmens žinių bazę.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS BRUOŽAI

Švietimas – prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Švietimas įtakoja miesto kultūrinę, socialinę ir ekonominę pažangą.
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.
Švietimo tikslai yra šie:
1. išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių viisuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikrinant gimtosios ir užsienio kalbų mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą;
2. nustatyti jaunuolio kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įsigyti profesinę kvalifikaciją ir kompetenciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį ir padedančią jam įsitvirtinti ir sėkmingai konkuruoti tolydžio kintančioje darbo rinkoje, perteikti šiuolaikinės technologinės, ekonominės bei verslo kultūros pagrindus, būtinus šalies ūkio pažangai, konkurencingumui bei subalansuotai raidai laiduoti, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis vi

isą gyvenimą;
3. stiprinti visuomenės galias užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir žmogiškųjų išteklių plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą;
4. perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą;
5. sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės bei politinės kultūros pagrindus, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui, kaip kompetentingam Lietuvos piliečiui, europinės ir pasaulinės bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui.
Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis. Išsilavinęs žmogus geriau suvokia šiuolaikinį pasaulį, įgyja kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tampa savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą.
Lietuvos švietimo sistema apima:
1. formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas);
2. neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą);
3. savišvietą;
4. pagalbą mokiniui (informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą bei sveikatos priežiūrą mokykloje);
5. pagalbą mokytojui ir mokyklai (informacinę, konsultacinę, kvalifikacijos tobulinimo bei kitą pagalbą).
Formaliojo šv
vietimo programoms valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse mokyklose, išskyrus aukštąsias mokyklas, finansuoti, neformaliojo vaikų švietimo programoms finansuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų taikomas mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui principas.
Pagrindinio ugdymo paskirtis – suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau.
Vidurinio ugdymo paskirtis – padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją.
Formaliojo švietimo programoms valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse mokyklose, išskyrus aukštąsias mokyklas, finansuoti, neformaliojo vaikų švietimo programoms finansuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų taikomas mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui principas.
Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.
Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį pats savaime neatsiranda. Tai didelio darbo rezultatas. Plačiausiai ir sėkmingiausiai jo galima siekti papildomo ugdymo veikloje. Ji padeda mokiniams taikyti praktikoje įgytas žinias, gerina mokymąsi, skatina žingeidumą, papildo mokymą nauju turiniu, formomis, metodais.
Vykdant šį tikslą, optimizuojamas neformaliojo ugdymo tinklas, integruojant ir specialiųjų poreikių vaikus. Neformaliojo turinio kaita:
 integravimas su bendruoju lavinimu;
 modernių formų ir metodų taikymas;
 nusikalstamumo ir pr
riklausomybių prevencija.
Efektyvus švietimas leidžia išugdyti jaunuoliams vertybines orientacijas, leidžiančias tapti dorais, siekiančiais žinių, savarankiškais, atsakingais, patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis. Komunikaciniai gebėjimai, informacinis raštingumas, užsienio kalbų mokėjimas, taip pat šiuolaikinė socialinė kompetencija sudaro sąlygas jaunuoliams savarankiškai kurti savo gyvenimą, prisitaikant prie greitai kintančių gyvenimo sąlygų, konkuruojant tolydžio kintančioje darbo rinkoje.
Informalusis lygmuo. Suaugusiųjų ugdymas (saviugda ar savišvieta kaip savimonės ir savivaizdžio plėtotė, pvz., savaiminė reklamos, renginių, žiniasklaidos įtaka asmens meniniai patirčiai). Terminas informalusis švietimas apibrėžiamas kaip atsitiktinis požiūrių, žinių ir įgūdžių (akcentuojant požiūrius) perdavimas su labai skirtingu laiko, vietos ir medžiagos organizavimo modeliu. Tai veikla, kuri yra nestruktūrizuota, neplanuota, neturinti sistemos, aptinkama labai skirtingose vietose, kuriai priklauso švietimas darbo vietoje bei politikos srityje, žiniasklaidoje. Suaugusiųjų švietimo teisiniuose pagrinduose (1995) pažymima, kad: „Informaliojo švietimo (savišvietos) paskirtis – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai ir savaimiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi“.
Suaugusiųjų meninio ugdymo samprata Lietuvos edukologinėje literatūroje nusistovėjo įsigalėjus profiliniam ugdymui bei sukūrus bendrojo lavinimo mokyklos meninio ugdymo dalykų bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus (1997, 1999, 2002). Suaugusiųjų meninio ugdymo istorinė apžvalga įrodo, jog meniniais dalykais suaugusiųjų mokyklose susidomėta tik 1995 m., kai į mokymo planus buvo įvestas privalomas suaugusiųjų meninis ugdymas, o prasidėjus profiliavimui tapo laisvai pasirenkamas. Aptariant istorinę suaugusiųjų švietimo analizę išryškėjo, jog suaugusiųjų meninis ugdymas buvo vykdomas neakivaizdiniu būdu, ką rodo 1931 – 1938 m. „Savišvietos instituto“, „Kalbanaeum instituto“ neakivaizdinio paišybos ir dainavimo dėstymo programos. Meninio ugdymo dėstymo ištakos – atskirų suaugusiųjų kursų prie pradžios mokyklų ar bažnyčių mokymo planai, kur aptinkama dailyraščio, braižybos ir paišybos, taip pat dainavimo užsiėmimai. Suaugusiųjų meninis ugdymas turėtų būti suvokiamas integruotai (dailės, muzikos, teatro, šokio pažinime ir išraiškoje) lavinant kūrybinį mąstymą, jausmus.
Mūsų visuomenėje vartojimo ir paslaugų gausa veda prie “savitarnos” fenomeno išplitimo t. y. paslaugų vartotojo įtraukimo į paslaugų teikimą. Švietimo ir mokslo kontekste “savitarną” suprantame kaip saviugdą, savišvietą, savarankišką mokymąsi, savarankiškas studijas, autodidaktiką.
Autonomijos ribos tarp studento ir mokymo ar studijų paslaugas teikiančios institucijos turi tapti derybų objektu, atsižvelgiant į visus tris savikontrolės lygmenis, kurie ir reguliuoja visą savarankiškų studijų procesą. Autonomijos ribos reiškia ugdymo proceso kontrolės padalinimą į dvi dalis: viena dalis tenka studentui (savarankiškų studijų projektas), o kita – mokymo ar studijų institucijai (imperatyviniai, privalomi reikalavimai). Idealu būtų, kad derybos prasidėtų studijų tikslų, turinio, metodų, vertinimo bendro numatymo periodu.
Toks požiūris į savarankiškas studijas iš esmės keičia studento – dėstytojo santykius. Šimtmečiais galiojusi taisyklė, kad mokytojas (dėstytojas) yra viso ugdymo proceso pagrindinė ašis, apie kurią sukasi mokiniai (studentai) mūsų dienomis nebeatlaiko kritikos. Studentas iš dozuotos informacijos pasyvaus vykdytojo, tampa aktyviu informacijos vartotoju ir kūrėju, taip pat kontroliuojančiu savo studijų procesą bei investuodamas į jį. Kaip jau buvo minėta, studentas dalinasi su dėstytoju savarankiškų studijų valdymo procesą.
Žmonių gyvenimas priklauso nuo to, kokias idėjas ir vizijas jie kuria ir puoselėja. Tačiau idėjos savaime netampa veiksmu ar realybe. Kad idėjos taptų veiksmu, reikia plataus visuomenės supratimo ir palaikymo.
Aukštosios mokyklos misijos efektyvumą lemia taip pat pedagogų dalykinė kvalifikacija, jų profesinis meistriškumas. Todėl civilizuotose valstybėse ne vien dėstytojas privalo rūpintis savišvieta, nuolat siekti mokslinės brandos, universiteto administracija reguliariai jį siunčia stažuotis pas žymiausius to dėstomo dalyko specialistus. Mat valdžios vyrai suvokia elementarią tiesа: taupyti šias lėšas – absurdas, kadangi išlaidas greitai kompensuoja ūgtelėjusi pedagogo dalykinė kompetencija, tiesiogiai padedanti tobulinti studentų žinias bei įgūdžius. Vadinasi, pastarieji gali lengviau konkuruoti pasaulio rinkoje. Pas mus tokia elementari tiesa, deja, tapo absurdo pavyzdžiu: nepriklausomybę atkūrusioje šalyje, kaip toje V. Kernagio dainelėje “niekas nieko niekam nieką ir su niekuo niekada”, nėra pasiūlęs (ar juolab pareikalavęs). dėstytojui stažuotis. Tai labai primena intelektualaus produkto konservavimą jo paties sultyse. O juk kalbame apie mokslą (kur privalai arba žengti į priekį, arba pasitraukti šalin), bet ne apie daržovių ar vaisių pramonę.

2. MOKYMOSI PAGRINDAI

Mokymo problemomis žmonija domisi labai seniai, keldama klausimą, kaip mokytojai galėtų išmokyti mokinius efektyviai mokytis, praktiškai panaudoti atitinkamus informacinius įgūdžius, kaip padėti suvokti mokinių žinių pasisavinimo procesą, taip pat ir kitus sudėtinius procesus apimančius veiksnius. Atsakymas – šie klausimai siejasi su mokymo tikslais. Tikslas reiškia tą patį ką ir uždavinys, siekis, ketinimas, galutinis elgesys, norimas rezultatas. Bet kokio mokymo pagrindas yra klausimas: “Ko norime išmokyti savo mokinius?”
Geras mokymas be gero išsilavinimo yra tuščias dalykas, o eruditų ugdymas nemokant jų savarankiškai mąstyti nepateisina į aukštąsias mokyklas dedamų vilčių.
Mokymosi mokytis būdai ir įgūdžiai – tai įvairios mintys, emocijos, elgsenos, kurios padeda mokytis, suprasti ar įgyti įgūdžių ir perorganizuoti asmens žinių bazę. Ypač svarbu, kad tai suvoktų studentai, kurie pasiryžę nutraukti akademines studijas. Priežastis dėl ko reikia imtis naujų mokymosi būdų, – tai strategiškai mąstančių žmonių, prisiimančių už savo mokymąsi atsakomybę, ugdymas. Tokie žmonės pajėgūs formuoti ne tik realistinius, bet ir iššūkius keliančius mokymosi tikslus. Jie turi žinių apie:
1. save kaip mokinius;
2. akademines užduotis, kurias turės atlikti;
3. savo pačių mokymosi kryptis ir metodus;
4. ankstesnį turinį;
5. kontekstą, kuriame taikys naujas žinias, rinks informaciją ar įgis naujų įgūdžių.
Strategiškai mąstantys žmonės pasitelkia savikontrolę, kurdami mokymosi planus ir ieškodami reikšmingų būdų jiems įgyvendinti, planingai vertina pažangą ir prireikus keičia tikslus bei požiūrius, kuriais ligi tol vadovavosi.
Svarbu ne tai ką mokaisi, o tai, kaip tai darai.
Priežastis ne ta, kad mūsų mokyklos blogai ar senamadiškai dėsto medžiagą. Juk yra tiek daug modernių praktinės pakraipos mokymo įstaigų, įvairiausiųjų kursų, kurie medžiagą pateikia dar praktiškiau ir suprantamiau. Svarbiausia – mokytis reguliariai. Tiktai joks reguliarumas nepadės, jei pratimas bus atliekamas negalvojant ir be sistemos. Geriau nagrinėti mažais gabalais, negu po daug ir iš karto. Nagrinėkite medžiagą tiksliai ta tvarka, kuria ją gaunate. Pasirinkite darbui ramią, gerai apšviestą vietą, kur Jums niekas netrukdytų.
Pareiga – mokytis – tai vis dar skamba kaip kokia bausmė, kaip pasmerkimas sunkiam, slegiančiam, priverstiniam darbui. Nepadeda ir padrąsinančios frazės, kaip smagu ir įdomu mokytis pas gerą šiuolaikinį mokytoją. Kaip tik čia ir glūdi didžioji klaida, daugeliui taip trukdanti mokytis: Jie mano, kad mokytojas juos išmokys. Tikroji padėtis tokia, kad mokytojas išmoko tik labai mažai: geriausiu atveju Jis gali tik suteikti šiek tiek žinių. Gabiausias mokytojas pajėgia tik parodyti, pateikti, pademonstruoti medžiagą, kurią reikia išmokti. Pats mokymasis – tai įsikalimo į galvą, įsiminimo procesas paliekamas pačiam mokiniui, Jo slaptam, pašaliniams nematomam darbui.
Kaip mokytis beveik niekas nemoko ir beveik netyrinėja, nors kaip tik tai ir turėtų būti pagrindinė, pati svarbiausia disciplina. Pasekmės jau pasireiškia vidurinėse mokyklose.
Šiandien jau gan tvirtai žinome, kad tokie dalykai kaip įgimti gabumai, paveldėtas talentas, gamtos duotas intelektas, jei ir egzistuoja apskritai, tai tik labai negausiai. Yra pagrindo tvirtinti, kad visos šios savybės įgyjamos, kad jų galima išmokyti ar išmokti, tikriausiai jos išmokstamos dar ankstyvojoje vaikystėje, nejučiomis, žaidžiant. Tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad jų neįmanoma išmokti vėliau. Visiškai nepagrįsta prielaida, kad talentingų ar net genialių žmonių smegenys iš esmės skiriasi nuo vidutinio žmogaus smegenų. Rezultatų skirtumas smarkiai išauga tik tada, kai konkurentas imasi veiklos, kurios iki tol nesimokė ir kurioje neturi jokios patirties. Jei žmogus išmoksta dvidešimt kalbų, tai tas reiškia nebent tik tai, kad jo smegenys išties gerai aprūpinamos krauju tačiau jeigu sveikas žmogus išmoksta dvidešimt kalbų, tas dar nerodo jokių jo įgimtų gabumų, ypatingos kūno struktūros ar kokios nors paslaptingos Dievo malonės, o tik tai, kad jis išmoko mokytis kalbos taigi tai mokymosi metodų ir motyvacijos klausimas.
Mokymasis – tai smegenų darbas. Jei reakcijos išmokstamos, o informacija įsidėmima, tai žmogaus smegenyse kažkur ir kažkaip turi vykti kaupimo, laikymo, saugojimo procesas. Mūsų tikslams pakanka suprasti, kad mokymasis ir viskas, ką mes laikome „treniravimu“, „prisiminimu“, neabejotinai yra cheminis procesas. Mes išmokstame ne tik mylėti moterį ar tėvynę, bet ir negerų dalykų, kaip kramtyti nagus, krapštyti nosį, mus užvaldo aistra medžioti, girtauti, gobšumas, užgaidos, išlaidumas, puikybė, iškrypimas – žodžiu, visi įmanomi dalykai, ir geri, ir blogi, nuo priklauso mūsų gabumai ir netgi tai, kas dar visai neseniai buvo vadinama žmogaus „intelektu“ ir kas buvo laikoma neįmanomu pakeisti, nuo likimo priklausančiu dalyku. Daugiausia mes išmokstame atsitiktinai, nes vis dar tiksliai nežinome, kaip nukreipti norima linkme tokio mokymosi atsitiktinumus. Tačiau be kitko mes mokomės ir tai, ką nutariame mokytis. Tas priklauso nuo mūsų asmeninės valios.
Juk mokymosi pagrindinis dalykas, didžiausias rūpestis, sunkiausias darbas yra ne pirmas susipažinimas su mokomąja medžiaga, o nepaliaujama kova su žmogaus užmaršumu. Kiekvienas žmogus iš savo patirties žino, jog daiktai, vardai, veidai, išgyvenimai, kuriuos jis, atrodo, seniai buvo pamiršęs dažnai visai netikėtai prisiminami vėl, išnyra iš užmaršties ir lyg be jokios ypatingos priežasties. Taigi užmaršumo reiškinys nėra blogo laikymo, saugojimo pasekmė. Tai veikiau siejasi su tvarka, su tinkama naudoti ir patogia registracija. Todėl svariausias klausimas ne kaip saugiai padėti tai, kas išmokta, nes tas savaime padaroma, o kaip greitai ir patikimai pasiimti, kas padėta, ką daryti, kad tam nesutrukdytų gausybė kitos medžiagos, kuri mums tuo momentu visai nereikalinga. Ką mes pamirštame, tas jokiu būdu niekur nedingsta, tik buvo palaidota kita informacija.
Kuo daugiau žmogus mokysis, tuo daugiau jau vien dėlto jis pamirš. Bet koks mokymasis yra ne kas kita, kaip kova su kliūtimis, esančiomis mokymosi kelyje.
Problema ne ta kaip geriau mokytis, o kaip kuo racionaliau ir sutaupant laiko įveikti užmaršumą. Iš praktinio patyrimo žinome, kad tai galima padaryti tik treniruojantis, tik kartojant. Vis dėl to žinome, kad persimokymas naudos neduoda. Tik tuomet, kai ta pati medžiaga tokiu pat būdu rečiau, bet ne sykį pakartojama, daugiau tas išlieka ir atmintyje. Mokytis be jokios sistemos, nepailstamai ir negalvojant kalti slapta viliantis, kad gal kaip nors kažkas atmintyje vis dėlto išliks?
Visas žinių, mokėjimų, įgūdžių įgijimas turi būti sistemingai orientuotas į savarankišką studijų pobūdį. Todėl, kuriant mokymo(si) situacijas būtina atsižvelgti į tai, kad studentas išmoktų savarankiškai studijuoti, galima būtų skatinti individualias informacijos paieškas, ugdyti kūrybiškumą, siekį atrasti ką nors naujo. Tam reikalinga kurti atviras laikmenas, skatinant studentą jas papildyti, užtikrinant pedagoginę ir metodinę pagalbą bei geras ryšio palaikymo priemones.
Visas žinių, mokėjimų, įgūdžių įgijimas turi būti sistemingai orientuotas į savarankišką studijų pobūdį.Todėl, kuriant mokymo (si) situacijas būtina atsižvelgti į tai, kad studentas išmoktų savarankiškai studijuoti, galima būtų skatinti individualias informacijos paieškas, ugdyti kūrybiškumą, siekį atrasti ką nors naujo. Tam reikalinga kurti atviras laikmenas, skatinant studentą jas papildyti, užtikrinant pedagoginę ir metodinę pagalbą bei geras ryšio palaikymo priemones. Yra patarimai, kaip mokytis sistemingiau. Visi jie remiasi tuo, kad mokomąją medžiagą reikia planingai kartoti kas tam tikrą laiką. Yra 2 svarbūs nurodymai, kaip teisingai mokytis:
1. Mokantis visada reikia stengtis išmoktąjį dalyką įsivaizduoti ir abstrakčiu pavidalus, be jokių išorinių dirgiklių.
2. Kai medžiaga kartojam, reikia stengtis tą daryti kitoje aplinkoje, kitaip nusiteikus ir kitu dienos laiku.
Mokinys privalo turėti kažkokį mokymosi pagrindą, priežastį, jis turi matyti kokią nors prasmę, jam reikia motyvo, paskatos, jei mokinys nori sėkmingai mokytis, privalo turėti pakankamai motyvų. Kas mokosi, tam bus atlyginta, kas nesimoko – tas bus nubaustas, ir jeigu tą padarys ne įtūžęs tėvas, tai vėliau pats gyvenimas, tik daug skaudžiau. Reikia atlyginimų, kurie pasireikštų ne per vėlai, kuriuos galėtumėme tiesiogiai įteikti po kiekvienos sėkmingos mokymosi pastangos savo mokiniams, arba, jei norime išmokti mokytis patys, tai sau patiems. Mokymąsi sustiprinanti sėkmė turi būti pačiame žmoguje, kiekvieną mokymosi proceso minutę turi reikštis iš naujo, mokytojas jos duoti negali, nes jo čia nėra. Štai čia ir darosi aišku, koks gi turi būti tas atlyginimas, kuris gali skatinti žmogaus mokymąsi. Tai bus vis pasikartojantis pasitenkinimas, kurį sukelia kuo didesnis skaičius kuo mažesnių mokymosi žingsnelių. Taigi mokymasis turi pats savaime būti ai atlyginimas, pasireiškiantis dažnai pasikartojančiomis jo paties sėkmėmis. Tik tada jis atneš džiaugsmo. Tik tokiu būdu atsiras paslaptinga varomoji jėga, „susidomėjimas dalyku“, noras mokyti, entuziazmas dirbti. O tai savo ruožtu, gali išugdyti dar didesnius dalykus – talentą, gabumus, dažnai net genialumą. Kiekvienas gali sužadinti savo norą mokytis ir „motyvuoti“ jį daugeliu mažų dažnai besikartojančių mokymosi sėkmių ir kaip pavyksta įveikti menką sugebėjimą susikaupti bei kitus darbo trukdymus, kurie įžeidžiamu vardu „tingėjimas“ suplakdami į vieną krūvą su visais charakterio trūkumai. Vis dėl to pagyrimas, kaip vienas iš svarbiausių sustiprinančių dirgiklių nusipelno kelių paaiškinimo žodžių. Jeigu norime sėkmingai mokytis, negailėkime pagyrimų sau už kiekvieną net ir mažą bei sėkmingą žingsnelį pirmyn. Netepsi – nevažiuosi, sako patarlė.
Mokymosi pradžia priklauso nuo to, kaip supranti pati „mokymąsi“. Mokymasis – tai daugiausiai tam tikrų atsakymų į tam tikrus klausimus išmokimas. Bet kokios kitos mokymosi formos, kuriose tokie atsakymai būtų neįmanomi, nepriimtini, nes su jais egzaminų neišlaikysi. Kaip tik tokiu būdu neatsižvelgiama į pačią pirmąją, svarbiausiąją ir mokymosi psichologijos požiūriu pačią įdomiausią mokymosi stadiją – atpažinimą taigi žmogaus sugebėjimas atpažinti sykį jau matytus daiktus ar vaizdus, yra beveik beribis, vos ne stebuklingas. Taigi bet koks skaičius išmokstamas ir įsimenamas ne visas iš karto, o tik tam tikra dalis jo sudėtinių dalių, elementų. Tačiau mokymosi proceso metu kinta ne tik atmintyje susikaupusių informacijos skaičius, bet ir pats jų kaupimo, saugojimo, laikymo būdas. Atrodo, kad yra trys visiškai skirtingos informacijos kaupimo formos:
1. momentinė;
2. trumpalaikė;
3. ilgalaikė.
Tarp trumpalaikės ir ilgalaikės atminties nėra staigaus perėjimo. Daugiau pagrindo yra manyti, kad šios abi atminties formos nenutrūkstamai pereina viena į kitą. Kiekviena nauja informacija, kurią norime įsiminti, reikia ne tik mintyse kuo greičiau paversti žodžiais, bet ir tuos žodžius tuoj pat daug kartų pakartoti. Motyvacija yra bet kokio mokymosi variklis, jo varomoji jėga. Iš to galime išmokti „mąstymo gudrybę“, kuri palengvina perėjimą iš trumpalaikės į ilgalaikę atmintį.

2.1. Mokyklos įtaka paaugliams

Mokykla – mokinių ir mokytojų bendrija, kurioje ne tik mokomasi, bet ir gyvenama. Šiame gyvenime yra svarbios ir darbo, ir laisvalaikio formos. Mokykla turi ieškoti įvairių, prasmingų savo bendrijos narių bendrabūvio būdų bei juos plėtoti. Šitaip ji kuria savąją laisvalaikio ir pramogų kultūrą. Labai svarbu, kad ši kultūra nebūtų formali, dirbtinai rituališka, turinti prievartos elementų. Mokykla turėtų puoselėti autentišką, jos narių bendravimo ir saviraiškos poreikius bei siekius atitinkančią pramogų kultūrą. Sykiu mokyklos kuriamos šventės ir pramogos privalėtų sudaryti patrauklią pozityvią alternatyvą tai šiandienines pramogų industrijos gaminių daliai, kuri manipuliuoja žemiausiais žmogaus instinktais. Siektina, kad mokykla ugdytų savarankišką ir kritišką jaunimo požiūrį į dabarties pramogų ūkį, puoselėtų jo gebėjimus pasirinkti ir kurtis autentiškas, bet žmoniškumo principų nepažeidžiančias pramogų formas.
Mokykla turi ugdyti laisvą, kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų žmogų. Pusę dienos vaikai praleidžia mokykloje, įgydami naujų žinių, mokėjimų, įgūdžių. Pamokoje visko padaryti neįmanoma. Plačias galimybes vaiko ugdymui atveria popamokinė ir užmokyklinė veikla, įgalinanti ne tik gilinti paauglių žinias, bet ir tobulinti įvairius gebėjimus bei įgūdžius.
Lietuvos švietimo reformos gairėse rašoma, kad papildomasis ugdymas –nenutrūkstamo ugdymo dalis, skirta vaikų ir suaugusiųjų intelektinių, techninių, meninių, socialinių ir kitų gebėjimų ugdymui. Tai įdomi veikla po pamokų, atitraukianti moksleivius nuo tuščio, beprasmiško laiko leidimo ir žalingų įpročių, nusikalstamumo.
Šiai veiklai garantuoti S. Dapkienė siūlo daug įvairių formų. Klasės auklėtojui, kaip ugdymo proceso organizatoriui, yra puiki galimybė pasirinkti labiausiai tinkančias pagal jo auklėtinių amžių ir išsilavinimo lygį formas. Be to, jis gali parodyti savo išmonę, kūrybiškumą, sugalvodamas savitas renginių formas ir dar labiau paįvairindamas popamokinės veiklos galimybes. Svarbu, kad mokytojas savo darbe atsižvelgtų į tokius svarbius popamokinės veiklos organizavimo principus kaip:
 tikslingumas ir perspektyvos,
 humanistinis kryptingumas,
 tautos kultūrinės patirties perimamumas ir plėtra,
 popamokinės veiklos ryšys su gyvenimu, kūrybinio aktyvumo ir iniciatyvumo.
Paauglio pasirinkta veiklos sritis po pamokų tarsi pratęsia ir papildo pamoką; žinios transformuojasi į išgyvenimą, parodo jų praktinio pritaikymo galimybes. Pamoka yra tarsi modelis, o pasirinkta veikla ją papildo, paremia, paaiškina, paskatina.
Papildomojo ugdymo pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas kiekvienam moksleiviui patenkinti interesus, saviraiškos poreikius, plėtoti savo gabumus. Šio ugdymo metu galima suteikti mokiniams tokių žinių, kokių jie negauna per pamokas. Anot S. Dzenuškaitės (1991), papildomasis ugdymas (kaip ir visa papildomoji veikla) grindžiamas tokiais principais:
1. Tikslingumo ir perspektyvos;
2. Humanistinio kryptingumo;
3. Tautos kultūrinės patirties perimamumo ir plėtojimo;
4. Popamokinės veiklos ryšio su gyvenimu;
5. Požiūrio į paauglio poreikius bei interesus;
6. Požiūrio į amžiaus ir individualias mokinio savybes;
7. Kūrybinio aktyvumo ir iniciatyvumo.
Kūrybingi pedagogai laisvalaikiu, neformalaus bendravimo metu, drąsiai eksperimentuoja, priima rizikingus novatoriškus sprendimus, kurie duoda puikius rezultatus, ugdo vaikų humanistines vertybes, skatina kūrybiškumą, plečia jų akiratį, ugdo laisvus, demokratiškus tarpusavio santykius. Pačios originaliausios renginių, pramogavimo idėjos kyla iš vaikų ir kad reikia labai nedidelės pedagogų paramos ir paskatinimo, kad mokyklos laisvalaikio organizavimas būtų jų pačių rūpestis.
Stiprėjantis ugdymo proceso humanizavimas ir demokratizavimas sąlygoja tai, kad svarbiausius ugdymo procesų sprendimus priimame galvodami apie paauglį: jo asmenybę, individualumą. Pastaraisiais metais į bendrojo lavinimo mokyklų bendraamžių klases integruojama vis daugiau specialiųjų poreikių mokinių. Mokytojai susiduria su dar vienu uždaviniu: įžvelgti šių mokinių savitumus, padėti įsitraukti į klasės kolektyvą, garantuoti pilnavertį bendradarbiavimą klasės mokomojoje ir popamokinėje veikloje.

IŠVADOS

Šimtmečiais galiojusi taisyklė, kad mokytojas (dėstytojas) yra viso ugdymo proceso pagrindinė ašis, apie kurią sukasi mokiniai (studentai) mūsų dienomis nebeatlaiko kritikos. Studentas iš dozuotos informacijos pasyvaus vykdytojo, tampa aktyviu informacijos vartotoju ir kūrėju, taip pat kontroliuojančiu savo studijų procesą bei investuodamas į jį.
Žmonių gyvenimas priklauso nuo to, kokias idėjas ir vizijas jie kuria ir puoselėja. Tačiau idėjos savaime netampa veiksmu ar realybe. Kad idėjos taptų veiksmu, reikia plataus visuomenės supratimo ir palaikymo.
Pagrindinio ugdymo paskirtis – suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau.
Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.
Studentas, tenkindamas savo savarankiškų studijų poreikius, atlieka subjektyvaus veiksnio (auto) vaidmenį ugdymo procese ir tobulina socialinę savarankiškų studijų praktiką. Savarankiškos studijos tampa savarankišku socialinio veiksnio (subjekto) žinių ir kompetencijos įgijimo ar gilinimo būdu savo paties nustatytu ritmu, pasinaudojant įvairiais edukaciniais bei informaciniais šaltiniais. Savarankiškos studijos tampa aktualia informacinės visuomenės tikrove bei nepriverstiniu edukaciniu procesu. Šis reiškinys paskatina savanoriškai lavintis, mokytis, studijuoti, mokėti laisvai apsispręsti ir vadovauti sau pačiam saviugdos procese, atsižvelgiant į asmeninius, pažintinius ar egzistencinius poreikius. Mūsų visuomenėje vartojimo ir paslaugų gausa veda prie “savitarnos” fenomeno išplitimo t. y. paslaugų vartotojo įtraukimo į paslaugų teikimą. Švietimo ir mokslo kontekste “savitarną” suprantame kaip saviugdą, savišvietą, savarankišką mokymąsi, savarankiškas studijas, autodidaktiką.

LITERATŪRA

1. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita. Švietimo reformos darbai tūkstantmečių sandūroje: tendencijos, lūkesčiai. – Vilnius: Garnelis, 2001.
2. Čižas A., Normantas E., Vengris S.: Neakivaizdinio švietimo Lietuvoje plėtros studija. – Vilnius: Spauda, 1997.
3. Jackūnas Ž. Švietimo kaitos vyksmas. Švietimo naujovės. – Vilnius: Spauda, 1998.
4. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. – Kaunas: Šviesa, 1993.
5. Lemme B. H. Suaugusiojo raida. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003.
6. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. – [žiūrėta 2004 12 24] –Internete:.
7. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą. – Kaunas: Šviesa, 1994.
8. Rajeckas V. Švietimas: raida, dabartis. – Vilnius: Vaga, 2001.
9. Suaugusiųjų švietimas ir profesinis mokymas. Informacinis žinynas. – Vilnius: Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, 2000.
10. Švietimo gairės 2003 – 2012 m. projektas. Švietimo kaitos fondas. – Vilnius: Spauda, 2002.
11. Targamadzė A., Normantas E., Rutkauskienė D., Vidžiūnas A.: Naujos distancinio švietimo galimybės. – Vilnius: Spauda, 1999.
12. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Vilnius: Vaga, 1995.

Leave a Comment