Antimonopolinė vyriausybės politika

Turinys
Turinys .............................. 2
Įvadas .............................. 3
1. Monopolijos formavimosi ypatybės ................... 4
2. Pelno maksimizavimas .......................... 6
3. Kaštų priedo kainodara ......................... 8
3.1. Mokesčių poveikis monopolistui .................. 9
4. Konkurencijos esmė ........................ 10
4.1. Pavojai konkurencijai ir kaip jų išvengti .............. 11
4.2. Pastorojo laikotarpio konkurencijos politika Lietuvoje ...... 13
5. Diskriminacija kainoms ........................ 15
5.1. Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms ............. 16
5.2. Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms .............. 17 5.3. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms ............. 18
6. Dviejų dalių tarifas ........................... 19
Išvados .............................. 20
Informacijos šaltiniai ............................. 21Įvadas
Monopolinė kainodara Lietuvoje įgauna vis didesnę prasmę. Vyriausybei privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų (privatizuotas “Lietuvos telekomas”, žadama privatizuoti “Lietuvos energiją”, dujų ūkį) vartotojams iškyla klausimas ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šaakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne tai, kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, bet kokia kainų politiką pasirinks ši įmonė. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes. Tokiu atveju kentėtų vartotojai. Bet ar taip bus?
Šio darbo tiikslas yra parodyti priežastis, kurių dėka monopolistas siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų. Darbe bus išanalizuota, kokios yra monopolijų susikūrimo priežastys, kokios galimybės naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką. Taip pat bus bandoma analizuoti kokią įtaką monopolinėms kainoms turi na

auji mokesčiai. Kaip dėl jų pasikeis prekės vartojimas?
Monopolistas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis. Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms įvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems žmonėms skirtingomis kainomis.
Kaip elgsis monopolistas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą, šios ir kitos problemos reikalaujančios gilesnio nagrinėjimo bus analizuojamos šitame darbe.1. Monopolijos formavimosi ypatybės
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Broliai Ronald’as ir Paul’as Wonnacott’ai skiria keturias priežastis, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.
2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui paardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.
3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.
S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įe
eiti papildomoms įmonėms į rinką. Jis monopolijų rūšis skirsto pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:
• Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet koks išteklius, kad ir nikelio gavyba Kanadoje sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.
• Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą, bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.
• Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos sąlygoje, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.
Z. Tamašauskienė savo knygoje “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai” aptaria įėjimo į monopoliją kliūtis:
1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.
2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo produkto išradėjui skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų. Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį- tokia monopolija yra laikina.
3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime pristirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias.
4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto rinkos dalį.

Šios aptartos kliūtys leidžia formuotis monopolijai. Visi autoriai išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja. Z. Tamašauskienė te
eisines monopolijų atsiradimo kliūtis išskaido į smulkesnius vienetus: patentus, bei Vyriausybės licenzijas, nors jos turi labai panašią galią. Tik Zaicevas neišskiria monopolijos, susikūrusios dėl masto ekonomijos, nors mano galva, šio tipo monopolijos yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.2. Pelno maksimizavimas
Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolisto pasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausos funkciją pažymėkime p(y), monopolisto kaštų funkciją- c(y), pajamų funkciją- r(y)=p(y)y. Tuomet gausime tokį maksimizavimo uždavinį:

Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta- ribinės pajamos privalo būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai. Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:
MR=MC
Monopolisto sprendimas padidinti gamybos apimtį y dydžiu pelnui daro du poveikius. Pirmiausia jis gauna daugiau py pajamų, nes daugiau parduoda, tačiau kainą sumažina p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda pagal šią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą monopolistas renkasi tuo pat metu- žinoma, atsižvelgdamas į paklausos kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolistas gali daugiau parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties y pokyčio pilnasis poveikis pajamoms yra:
r = py + yp.

Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėje rinkoje ga

amintojas sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai paveržtų iš jų visą rinką, o monopolistas jau turi visą rinką, todėl sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.
Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) ir gaminti ne taške MC=MR, o taške N (1 pav.), todėl išnyksta ekonominis pelnas (ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MR=MC įmonei duoda nuostolių), kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja ir tai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.3. Kaštų priedo kainodara
Monopolistui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimalią kainodarą išreikšti:

Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų ir priedo, kurio dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Priedas užrašomas taip:

Monopolistas visuomet gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje, todėl toks priedas yra didesnis už 1.
Pirmiausia išnagrinėsim atvejį, kai ribiniai kaštai lieka pastovūs. Kad ir kokie būtų pakitimai gamyboje, paklausos augime ribiniai gamybos kaštai lieka aukštesni. Jei paklausos kreivė kyla tokiu būdu, kad jos elastingumas pagal pradinę kainą nesikeičia, tai monopolinė kaina taip pat nesikeičia, o padidėjęs kiekis bus parduodamas ta pačia kaina, kaip ir anksčiau. Naujame pusiausvyros taške ribinės pajamos turėtų būti tos pačios, kaip ir anksčiau, nes ribiniai kaštai pastovūs, o paklausos elastingumas pagal ankstesnę kainą nepakitęs, tai ir kaina išlieka tokia pati. Praktikoje paklausos augimas turi įtaką kainai.
Kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, didėjant paklausai turėtų didėti prekės kaina. Taip bus nagrinėjant klausimą trumpu laikotarpiu, kai ribiniai kaštai visą tą laikotarpį išlika pastovūs.
Kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivė labiau pasvirusi už pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi kristi.
Jei ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas nustatyti kaip elgsis kaina yra sudėtinga. Ji gali tiek augti, tiek ir mažėti. Jei paklausos elastingumas pastovus, tai kaina mažės, o jei būtų pastovus paklausos kreivės pasvirimas, tai kaina augtų. Tačiau ir pirma ir antra gali vykti vienu metu, todėl negalime bendru atveju pasakyti kaip elgsis kaina.
Galime daryti išvadą, kad monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.3.1. Mokesčių poveikis monopolistui
Tarkime ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveiks kiekio mokestis? Aišku, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet ar ir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Pradžioje išanalizuokime tiesinės paklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MC pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse mokesčio dydžio.

Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra tiesė, o ribiniai kaštai- pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad monopolisto paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: , taip pat ir , o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolistas perduoda daugiau nei mokesčio dydis.4. Konkurencijos esmė
Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Nors laisvos ekonomikos priešininkai dažnai piktinasi “nežabota, plėšrūniška konkurencija”, ji nėra nei plėšrūniška, nei nežabota. Konkurenciją riboja vartotojai – niekas rinkoje nesivaržo pagal tuos kriterijus, kurie nelemia vartotojo pasirinkimo. Konkuruojama dėl to, kieno prekė bus pigiausia, patogiausia, kokybiškiausia, o ne brangiausia ar reikalaujanti daugiausiai išteklių. Konkurencija nėra plėšrūniška, nes tas, kas nesugeba įtikti vartotojui, gali bandyti vėl ir vėl vis naujose srityse. Konkurencijoje nėra kovos prieš konkurentą, konkurencijoje yra kova už pirkėją ir dėl pirkėjo.
Kalbant apie konkurenciją ir monopolijas. Konkurencija dažnai traktuojama per siaurai – težiūrima, ar yra keli tos pačios prekės pardavėjai. Tačiau tai labai paviršutiniška konkurencijos samprata. Toks statinis požiūris į konkurenciją yra klaidingas, nes prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis ar paslaugomis. Konkurencija kainomis tėra paviršius, o didelę reikšmę turi gamybos formų, pačių prekių kaita. Tikroji konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę pardavinėja keli pardavėjai, o tai, kad kiekvienas gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę.
Nevienodai suprantama ir monopolijos sąvoka. Negalima pamiršti, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra jos būtina sąlyga. Jei nebūtų privačios nuosavybės, tai pakirstų ne tik konkurencijos kaip esminio rinkos bruožo šaknis, bet ir pačią rinką. Tačiau yra ir kita, monopolijos kaip privilegijų rinkoje samprata, t.y., kuomet “įteisinta” arba neįteisinta prievarta užkertamas kelias konkuruoti. Tai, priešingai pirmajam supratimui, yra nepateisinama ir netoleruotina. Pasisakymas prieš monopolines privilegijas visiškai nereiškia, kad turi būti ribojamos rinkoje įsigalėjusios įmonės. Juk tapti stambiausiu ar net vieninteliu pardavėju galima ne tik dėl teikiamų privilegijų, bet ir dėl geriausio tarnavimo vartotojui.4.1. Pavojai konkurencijai ir kaip jų išvengti
Konkurencijai yra būtinos kai kurios kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys – identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti.
Vienas iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra licencijos, leidimai, pritarimai, sutikimai ar kitos procedūros, kuomet norint patekti į rinką būtina gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti arba neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją.
Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Tai muitai, kaip priemonė apsisaugoti nuo užsienio subjektų konkurencijos, ir žyminis mokestis, kaip priemonė stambiems veikėjams rinkoje neįsileisti į ją naujų, dažnai mažesnių subjektų.
Konkurenciją riboja privalomi standartai. Žinoma, negalima neigti standartų svarbos kasdieniame gyvenime. Standartai savaime susiformuoja rinkoje, tačiau blogai, jei valdžia ima brukti standartus kaip vienintelius privalomus. Taip siūlantysis ne blogesnį, o gal net geresnį, tačiau kitokį produktą atsiduria “už borto” (žr. “Vartotojų teisės”).
Efektyvios konkurencijos nėra ten, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje. Jei valdžia tampa vieninteliu (arba pagrindiniu) pirkėju, tai reiškia, jog konkuruojama tik dėl jos vienos palankumo. “Geriausiu” tampa tik tas, kas įtinka valdžiai, o ne vartotojams. Tokiu atveju egzistuoja ne tik pirkėjo monopolijos, bet ir korupcijos problema, nes valdžia kaip pirkėjas disponuoja ne savo pinigais ir neišvengiamai nesielgia su jais labai skrupulingai. Todėl, nepaisant griežto viešųjų pirkimų reglamentavimo, nuolat iškyla skandalai susiję su viešais pirkimais, o privačių pirkimų atveju piktnaudžiavimai visai nėra paplitę.
Valdiška parama taip pat yra konkurencijos iškreipimas, nes tokia parama sudaro galimybes vienam subjektui gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ne tik priversti mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš mokesčiais paimtų lėšų finansuojami jų konkurentai.
Konkurencijos sąlygas įtakoja ir ūkio subjektų susitarimai. Tačiau kalbant apie juos paprastai nutylimas vienas esminis dalykas. Vieni susitarimai būna prievarta primetami kitiems, kiti – ne. Beje, prievarta reikėtų laikyti tik tokius veiksmus, kurie palieka žmogui alternatyvą “arba daryk, kaip liepiame, arba tau padarysime dar blogiau (pvz. susprogdinsime, sužalosime ir t.t.)”. Prievarta nėra tuomet, kai liepiama kažką daryti, o už nepaklusimą negrasinama aktyviais veiksmais. Taigi, grasinimas nebesudaryti sutarčių nėra prievarta, atvirkščiai – prievartinis sutarčių sudarymas būtų prievarta. Akivaizdu, kad pavojų kelia tik prievartiniai susitarimai. Juk jei susitarimas nėra prievarta primetamas kitiems, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Priemones prieš prievartą nustato tiek civilinė, tiek baudžiamoji teisė, todėl konkurencijos reglamentavimas čia nėra būtinas. Konkurencijos teisė daugiausiai reglamentuoja ir reguliuoja savanoriškus susitarimus. Tačiau šie susitarimai, kaip aptarėme, nekelia pavojaus konkurencijai, jei nėra paremti valdžios suteiktomis privilegijomis. Taigi, konkurencijos reglamentavimas, dėmesį sutelkdamas į savanoriškus privačius susitarimus, o ne į valdiškas privilegijas, suka klaidingu keliu.
Pastangos apsaugoti konkurenciją turėtų būti nukreiptos į aukščiau aptartų barjerų konkurencijai šalinimą. Tektų kovoti su konkurencijos pažeidimais, kurie yra paremti valdžia ir įstatymais bei su privačių susitarimų prievartiniu primetimu kitiems asmenims. Taigi, būtina sumažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką – tiek privačias., tiek valdiškas.

4.2. Pastarojo laikotarpio konkurencijos politika Lietuvoje

Su konkurencijos problemomis buvo susiję šie svarbūs pastarųjų metų žingsniai. Svarbiausias įvykis – naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įstatymo tikslas buvo suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Vadovaujantis Europos Sąjungos konkurencijos teise įstatymas nustato didelius, dažnai abejotino pagrįstumo, apribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos monopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosios senosios monopolijos ir toliau nepajudinamai dominuoja Lietuvos rinkoje, diktuodamos savo sąlygas vartotojams.
Kol kas, deja, prioritetai sudėstyti atvirkščiai: didžiausias dėmesys skiriamas savanoriškiems privatiems susitarimams, o su valdiška prievarta, arba privačiais susitarimais, paremtais valdiška prievarta, beveik nekovojama. Tiesa, 1999 metais priimtame Konkurencijos įstatyme jau yra nuostata, kad valdžios institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali diskriminuoti ūkio subjektų ar jų grupių.
Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas yra Antidempingo įstatymas, kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Valdžiai teko išgirsti nemaža kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo priemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasaulyje atsirado kaip pakaitalas tarptautinės prekybos apribojimams tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės apsaugos nuo “nesąžiningos užsienio konkurencijos”. Be to, Lietuvoje antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje praktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų pačių prekių pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, bet su panašių prekių kainomis eksporto rinkoje.
Lietuvoje komunalinių paslaugų, elektros energijos, telekomunikacijų ir daugelyje dalyje kitų rinkų vis dar viešpatauja senosios monopolijos. Blogiausia tai, kad jos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Pavyzdžiu gali būti naujas Telekomunikacijų įstatymas, kuriame naujai įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo sprendimas, pripažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas.
Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas įsivaizduojamas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių teikimas rinkoje apskritai įmanomas tik esant aukštam koncentracijos lygiui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad, dažnai dirbtinis, verslo išskaidymas gresia konkurencijos susilpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi, verslo išskaidymas nėra sprendimas, skatinantis konkurenciją. Be to, restruktūrizavimo darbai juda lėtai ir dažnai tampa laiko vilkinimo būdu, leidžiančiu pratęsti senas netikusias tradicijas didelėse valstybės įmonėse.
Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti – administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai turėtų paskatinti konkurenciją, apsaugoti vartotojus. Deja, yra ne taip. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su atvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad kain.ų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apsprendžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Viena vertus, gamintojas visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vertus, kaštų direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip nuskriausti lieka visi – ir vartotojai, nes kainos lieka “išpūstos”, ir monopolistai, nes reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai.5. Diskriminacija kainoms
Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kuri firma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, savo prekei iš karto prarastų pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuoja tik vienas pardavėjas. Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainą nepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebės sumokėti naujos, didesnės, kainos. Kai monopolistas pradeda gaminti produktus, kurių pirkėjai negali perparduoti jam susidaro galimybė ir yra naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Diskriminacija kainoms negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti. Netgi autobuso parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne (1lt.). Tokiu atveju pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima lengvai patikrinti. Tai atlikus su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbinio amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas firmos turi sugebėti kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms.
Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:
1) Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainoms.
2) Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms monopolistas parduoda skirtingus prekės vienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą. Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainoms- nuolaidos už didesnį prekės kiekį.
3) Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms įvyksta, kai monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainoms- kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.5.1. Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms
Tai kraštutinė diskriminacijos kainoms forma, kai monopolistas skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengę mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai diskriminacijai kainoms gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą. Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas. Gaudamas visą rinkos perviršį monopolistas siekia užsitikrinti, kad jis būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimilizuoti pelną (gamintojo perviršį) siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę įsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė pagal Pareto bus efektyvi, nes monopolistui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas, negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidinti nesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinį prekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulai konkurencijai (p=MC).
Praktikoje surasti pavyzdžių tenkinančių tobulosios diskriminacijos kainoms sąvoka nėra realu, tačiau ideologiškai ji yra labai įdomi, nes pateikia kitokį pagal Pareto efektyvų išteklių pasiskirstymo mechanizmą nei konkurencinė rinka. Galbūt tikrovėje panašus pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienas mikrochirurgas, siekiantis maksimalaus pelno ir iš kiekvieno savo paciento prašantis skirtingų kainų, pagal jų galėjimą mokėti.

5.2. Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms

Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms dar vadinama netiesine kainodara, nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio. Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojo laipsnio diskriminaciją kainoms sakėme, kad gamintojas parduos kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanomą didesnę kainą, tačiau praktiškai tai įgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui už bilietą į kino teatrą studentas sutiktų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantis gerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku. Daugiau norintis asmuo gali apsimesti mažai norinčiu mokėti antruoju asmeniu. Vienas iš būdų įveikti šiai problemai- tai pasiūlyti rinkai du skirtingus kainos-kiekio derinius: vieną- labai paklausiam asmeniui, kitą- mažai paklausiam. Monopolisto tikslas sukurti tokius kainos-kiekio derinius, kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos- kiekio deriniai skatina vartotojų saviatranką.
Praktikoje monopolistai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę. Kaip antai oro bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yra neapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėję pasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų (bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų ir kt.).

5.3. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms

Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai grupei nustatyti skirtingą kainą. Trečio laipsnio diskriminacija kainoms yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos studentams ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad pardavėjas išskiria dvi žmonių grupes ir kiekvienai parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kad parduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolisto pelno uždavinys bus:

kur pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos, o – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalo tenkinti:

;
Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai galime sakyti ir dėl antrosios rinkos. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai yra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad ne.svarbu, ar prekė parduodama pirmojoje rinkoje ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog gauname, kad: . Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma nustatys žemą kainą, o aukštą- nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems teikiamomis nuolaidomis.6. Dviejų dalių tarifas
Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodara sudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanija parduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokia kainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu. Šiuo atveju žmonės prieš pirkdami atsižvelgia ar jiems verta rinktis tą prekę, nes antra jos dalis reikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkų savininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą- už atrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas. Tarkime, kad yra vienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus su įprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą, norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkas nustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų).

3 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x* pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek gali pareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkas gauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojų perviršį.Išvados
1. Monopolija- tai tokia rinkos sandara, kai šakoje yra tik viena firma.
2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys:
a) dėl išteklių kontrolės;
b) vyriausybės įteisintos monopolijos;
c) dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų;
d) dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).
3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolisto pasirinktos kainos.
4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo sekančiai:
5. Monopolistas turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.
6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę.
7. Monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.
8. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.
9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms.
10. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:
11. pirmojo laipsnio diskriminaciją kainoms (ji įdomi nagrinėjimui teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma);
12. antrojo laipsnio diskriminacija kainoms (nuolaidos už didesnį prekės kiekį);
13. trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms (tai praktikoje labiausiai paplitusi diskriminacijos kainoms forma).
14. Kainodaros sistema, kai kaina sudaryti iš dviejų dalių vadinama dviejų dalių tarifu.
15. Monopolistas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam sumoka savo vartotojų perviršį.Informacijos šaltiniai
1. Varian H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. V.: Margi raštai, 1999. 624 p.
2. Wonnacott p., Wonnacott R. Mikroekonomika. K.: Poligrafija ir informatika. 1998. 571 p.
3. Zaicevas S. Monopolinė rinka. V.:Technika. 1992. 26p.
4. Tamašauskienė Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Š.: Šiaulių universiteto leidykla. 1998. 85 p.
5. Rinkos kainų politika ir kainodara. V.: 1993

Leave a Comment