darbas

1101 0
     

 

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijas

Technikos fakultetas

Mechanikos katedra

 

Grupė

MT26D

Socialogija

Savarankiškas darbas

 

Spec. „Mechaninių technologijų indžinerija

 

Vilnius 2017

Socialinė svarba ir kasdieninis gyvenimas

 

Socialinė svarba ir kasdieninis gyvenimas yra viena iš aktuoliausių šių laikų temų. Žmogus yra priklausomas nuo aplinkos. Ne veltui sakoma – ,,vienas lauke – ne karys”. Žmogus vienatvėje neišgyventų, todėl jį ir supa aplinka. Į sąvoką ,,aplinka” įeina ne tik gamta, esanti šalia mūsų, bet ir namai, draugai, šeima, mokykla, darbovietė ir kt. Anot psichologų, socialinė aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vyystymosi ir veiklos sąlygos.

Socialinė aplinka ir ištekliai apibūdina vietinių gyventojų socialinę gerovę, galimybę tenkinti pagrindinius gyventojų poreikius, bei parodo paslaugų ir verslo plėtros potencijas. Socialinė aplinka ir ištekliai yra apibūdinami analizuojant vietos gyventojų sociodemografines ir socioekonomines charakteristikas. Miestai funkcionuoja tik tuomet, kai jų aplinka yra subalansuota.Visuomeninė erdvė – kompaktiškoje teritorijoje.

Kadangi socialinė aplinka žmogaus gyvenime vaidina svarbų vaidmenį, mes turėtumėme stengtis ją kuo labiau pagerinti. Kuo geriau jausimės mus supančioje aplinkoje, tuo daugiau dėmesio galėsime skirti kitiems dalykams, ir jausimės laimingesni bei gyyvensime pilnavertiškesnį gyvenimą.

Žmogaus elgsenai turi įtakos daugybė veiksnių. Didžiausią įtaką turintys veiksniai yra paveldimi: genai, lytis, atsparumas ligoms. Tačiau juos veikia ir gali keisti aplinka (auklėjimas, mokymas, psichologiniai stresai) bei biologiniai veiksniai (prasta sveikata, lytis, hormonų poveikis). Žmogaus genetinė saviraiška ga

ali būti įtakojama stresų, auklėjimo, mokymo, hormonų poveikio, prastos sveikatos ar lyties.

Daugelyje pasaulio šalių šeimos paskirtis yra labai panaši, tačiau jos socialinė bei emocinė atmosfera labai skirtinga. Galime atpažinti, kad mūsų visuomenėje vyrauja mąstymas, jog tik vienas žmogus yra atsakingas už viską, kas jam nutinka, o tam tikros gyvenime nutinkančios nesėkmės – tik jo asmeninės problemos. Vis tik, gyvename pasaulyje, kuris grįstas socialiniais ryšiais, tad su problemomis susiduriame santykyje su kitu asmeniu. Požiūrį į žmogų ir jo kasdienį gyvenimą Lietuvoje stengiasi pakeisti socialiniai darbuotojai.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Šiaurės Karolinos universiteto socialinio darbo profesoriaus, šeimų konsultanto, supervizoriaus Christopher Hall teigimu, mes, žmonės, egzistuojame santykiuose ir gyvenime pasineriame į tam tikrus visuomenėje nusistovėjusius modelius. Socialinis darbas, pasak profesoriaus, turi du pagrindinius tikslus bei padeda mums išškelti klausimą apie tai, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė. Vienas iš pirminių socialinio darbo tikslų – padėti pastebėti gyvenime savaime suprantamus dalykus, kitas – kurti naujas galimybes ir gyvenimo gerovę.Socialinių problemų pastebėjimas ir noras siekti geresnės gyvenimo kokybės yra tarsi ryšių tarp skirtingų dalykų atpažinimas ir supratimas, kaip mes socializacijos dėka suvokiame ir vertiname save. „Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms sukurti arba atkurti prasmę jų gyvenime, o tai nugali dominuojantį sėkmės suvokimą. Tik puikiai visuomenėje pripažintą darbą mokantis atlikti žmogus laikomas sėkmingu, tačiau as

smuo gali būti sėkmingas ir būdamas puikus tėvas, draugas, mokytojas. Sėkmė nesiremia vien visuomenės nustatytomis normomis, bet gali kilti iš pačio asmens, jo santykių su kitais,“ – teigia socialinio darbo profesorius C. Hall

Kasdienio gyvenimo filosofiniai štrichai.

Atkreipus dėmesį į žmonių elgesį motyvuojančių faktorių aptarimą ar socialinį sambūvį konstituojančių veiksnių paiešką, girdimas panašiai toks kalbas grindžiantis motyvas: VERTYBIŲ KRIZĖ, SUMAIŠTIS, NEBUVIMAS. Su tuo sunku nesutikti. Meskime žvilgsnį į Lietuvos aktualijas. Formuojant biudžetą, jo autoriai kritikuojami už formavimo principą, kuris įvardintinas buhalteriniu pasigendant vertybinio šio svarbaus įstatymo pamato. Dažnos reformos, tokios kaip aukštojo mokslo ar sveikatos sistemos, taip pat kritikuojamos panašiu akcentu – įžvelgiama, jog jos tapusios reformomis dėl reformų, tai yra formaliomis ar vedamos vienintelio finansinio efektyvumo motyvo. Tam, kad jos taptų aktualios visuomenei, teigiama, jog reformos turėtų turėti/atgauti prarastą vertybinį pagrindimą. O ir kitose gyvenimo sferose – religinėje praktikoje, ugdyme, darbiniuose užsiėmimuose, visuomeninėje veikloje – pastebimas nuolatinis vertybinės orientacijos praradimas. Viskas tampa veikla dėl veiklos arba grindžiama efektyvumo ir naudingumo kriterijais. Vokiečių filosofas Edmundas Husserlis yra minėjęs, kad visuomenėje filosofų paskirtis yra atlikti savotiškų „sanitarų“ paskirtį, tai yra stebėti, artikuliuoti ir abejingai netylėti, kai atrandami bei suvokiami keistini ir šalintini dalykai. Laikantis šio imperatyvo, klaustinas tokio pobūdžio dalykas: „Ar tokia vertybinė dezorientacija yra tik Lietuvai šiame valstybės kū

ūrimosi periode būdingas motyvas, ar galėtume įžvelgti šioje vietoje gilesnį ir platesnį vyksmą? Galbūt tokia vertybinė sumaištis yra dabarties visuomenes apėmęs masinis reiškinys?“ Žinoma, kiekviena visuomenė, grindžianti ir kurianti socialinių saitų statinį, yra įtakojama konkrečių tik jai būdingų kultūrinių ir istorinių sąlygų, tačiau filosofo žvilgsnis nuolatos esti nukreiptas į tokių reiškinių paiešką, kurią būtų galima įvardinti kaip visuotinių principų paiešką, kas dažnai filosofijos tradicijoje įvardijama tuo, kas leidžia filosofiją suvokti kaip nuolat besitęsiantį vyksmą, mąstytojų dialogą, nuolatinėje kaitoje idėjų ir požiūrių įvairovėje išsaugančią kažką, kas nuolatos išlieka. Tokiu būdu lokaliai vykdomas problemų tyrimas. Mūsų atveju iškeltas klausimas apie Lietuvoje vyraujančią vertybinę sumaištį tampa filosofiškai orientuotas ir pretenduoja į paiešką šią situaciją įtakojančių universalių ir visuotinių fenomenų eksplikaciją.

Klausimas, nuo kurio logiška pradėti, į kurį įdėmiai ir sąžiningai mąstant sunkiausiai atsakyti, – o pavykus rasti atsakymą, matyt, būtų idealiai atliktas minėtas „sanitaro“ darbas, – yra toks: „Kokios idėjos grindžia dabarties situaciją ir kokie esti esminiai imperatyvai, grindžiantys dabarties žmogaus mąstyseną?“ Iškėlus visuotinybę siekiantį atskleisti klausimą, rizikuojama nuslysti į banalybes arba pradėti kalbėti pranašišku tonu, taigi apleisti filosofinio svarstymo teritoriją. Todėl į tolesnį temos plėtojimą vertą žvelgti kaip į galimą įvykių versiją. Tam, kad argumentuotai ir išsamiai svarstyti iškeltą klausimą, reikalingas ilgas ir tolimas kelias, todėl šio teksto autorius neišvengiamai turi da

aryti didžiulį šuolį. – Pasikliaunant skaitytojų erudicija arba intelektualiniu smalsumu, bei tuo pačiu dėl atliekamo teorinio minties šuolio atsiveriama galimai kritikai dėl pernelyg paprasto vertybinės sumaišties traktavimo. Tačiau nepaisant to, pateikiamas faktorius traktuotinas kaip esminis, kuriame slypi ne tik šios suirutės šaknys, bet ir paties vertybinio mąstymo probleminiai laukai. Heideggerio analizėje aiškiai suformuojamas vertybių atsiradimo sąlygų momentas. Heidegeris sako, kad vertybės esmė – būti požiūriu. Tai taikli ir logiška pastaba, nurodanti Nietzsche’s ryšį su Naujųjų laikų mąstymu bei Apšvietos laikmečio mąstytojų koncepcijomis. Šis ryšis yra svarbus mūsų aptariamoms problemoms suvokti. Per Nietzsche’s ressentiment ir Heideggerio nihilizmo eksplikacijas šis ryšis su Naujųjų laikų ir Apšvietos mąstymo esminiu judesiu – subjekto, o vėliau vertinančiojo subjekto galios įtvirtinimu – yra esminiai vertybinę dezorientaciją įgalinantys veiksniai, kaip šioje teorijoje ipso facto slypintis dėmuo. Taigi sekant Heideggeriu ir Nietzsche, galima stebėti aiškėjantį vertybių turinio pasireiškimą, kai „vertybės yra valios viešpatauti įtvirtintos ir ją pačią lemiančios sąlygos“, o tai reiškia, kad vertybės aiškėja kaip savo esme esančios „ne iš anapus“ rymančio šaltinio steiginiai, vediniai ar postulatai, bet subjekto vidujybėje ir jo galioje esantys valiojantys sprendiniai. Beje, patvirtinanti šiuos teiginius iš kitos perspektyvos yra Algio Mickūno studija „Integralusis aš: vidinės vertybės pamatas rusų literatūroje“ (Baltos lankos 27). Kas seka iš tokio mąstymą grindžiančio j. . .

sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus – visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip „aš“: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą. Asmenybė – įgimtų savybių ir patirties vystymosi rezultatas.

 

Atkuriamoji Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai.

 

Atpirkimo ožys judaizme – gyvūnas, kuriam visa tauta Jom Kipuro šventės dieną simboliškai perleidžia savo kaltes. Po ritualo ožys išvaromas į dykumą ir atiduodamas (paaukojamas pražūčiai) dykumų dievui Azazeliui. Taip simboliškai žmonės apsivalo nuo nuodėmių, atkuria laiko ciklą.

 

Atranka tyrimui (angl. sampling) – tai tyrimo imties sudarymas. Ruošiantis atlikti tyrimą, atranka reikalinga dėl to, kad paprastai nėra galimybės (dėl techninių ir finansinių kliūčių) arba nėra racionalu apklausti ar ištirti visus dominančios populiacijos ar generalinės aibės elementus, pvz., apklausti visus miesto gyventojus. Tyrimui yra atrenkama tik tam tikra populiacijos dalis, o ne visa populiacija. Pagal tai, kokiu principu yra atliekama atranka, tyrimams yra sudaromos atsitiktinės arba neatsitiktinės imtys.

 

Atsietis nuo rinkos rinkos– visuma santykių tarp realių ir potencialių pirkėjų ir pardavėjų, laisvai, be išorinės prievartos, perkančių prekes bei paslaugas. Pagrindiniai rinkos dalyviai yra vartotojai (pirkėjai) ir gamintojai (pardavėjai).

 

Atstovaujamoji demokratija – tokia demokratijos forma, kuomet įstatymus leidžia ir vykdo visuomenės išrinkti atstovai. Tokia demokratijos forma yra populiariausia. Lietuva taip pat yra atstovaujamosios demokratijos valstybė.

 

Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.

 

Autoritarizmas – diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdinių paklusnumu.

 

Asmenybės sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus – visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip „aš“: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą.

 

Asmenybės socializacija – socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese,[1] individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Kiti socializacijos apibrėžimai:

 

Antropologija (iš graikų άνθρωπος = žmogus) – socialinis mokslas, siekiantis atskleisti žmogaus biologinių, socialinių, kultūrinių aspektų dinamiškus tarpusavio ryšius.

 

KLAUSIMAI

 

1.Kuris iš šių veiksnių Jus labiausiai paskatintų jungtis į socialinę grupę?

Bendravimas

Bendradarbevimas

Nauda sau

Galimybė padėti kitiems

Saugumas

 

2Kas yra socialiniai įgūdžiai ?

bendravimas,tolerancija,motyvacija ir kt

Asmens savybes leidziancios bendrauti gyventi visuomeneje

Mokėjimas bendraut

mokejimas tureti stipria,tvarkinga seima,rupinimasi seima

Bendravimas, domejomasis ugdymo pasiekimais, rupinimasis vaiku laisvalaikio uzimtumu ir panasiai. Tai gebejimas prisitaikyti ir radti save visuomeneje, bendruomeneje.

Asmens išugdytos savybės. Pvz: mokėjimas bendraut su vyresniais.

Gyvenimo ugudziai, isgyventi, bendrauti.

3.Socialinių įgudžių neugdymo šeimoje pasekmės ?

Atsiribojimas nuo visuomenės

įtraukimas į socialinės rizikos sąrašą

Zmoniu uzdarumas, motyvacijos nebuvas kelti sau gyvenimo tikslus.

Atskirtis

negeba tinkamai spręsti problemų

Užaugę vaikai taip pt neturi jokio noro dirbti ir rūpintis savo vaikais.

šeimos socialinė atskirtis, skurdas, priklausomybių problemos, vaikų nepriežiūra, nedarbas.

4.Buvimas socialinės grupės nariu, žmonėms leidžia greičiau išspręsti jiems rūpimus klausimus bei iškilusias problemas.?

Taip

Ne

Nežinau

 

5. Buvimas socialinės grupės nariu, leidžia lengvai reikšti savo nuomonę.?

Taip

Ne

Nežinau

 

6. Socialinėse grupėse žmonės bendrauja laisviau.?

Taip

Ne

Nežinau

 

7. Tai, ko negali pasiekti vienas žmogus, dažnai tampa pasiekiama grupei.

Taip

Ne

Nežinau

 

8. Reguliarus grupės narių bendravimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių žmonės buriasi į grupes?

Taip

Ne

Nežinau

 

9. Pripažinimas grupės nariu ir gautas grupės nario statusas, lyginant su tais, kurie grupei nepriklauso, didina buvimo grupės nariu vertę, o kartu kelia ir savo vertės jausmą.?

Taip

Ne

Nežinau

 

10. Žmonės grupėje linkę labiau pasitikėti savimi.?

Taip

Ne

Nežinau

 

11. Žmonės grupėje tampa atsparesni grėsmėms?

Taip

Ne

Nežinau

 

12. Ar jums patiko anketa?

Taip

Ne

nežinau

   

 

Join the Conversation