Čigonų sociokultūriniai bruožai

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO IR TEISĖS KATEDRA

ČIGONŲ SOCIOKULTŪRINIAI BRUOŽAI
Referatas

Darbą rašė:
SNA- 6gr. 1kurso studentė
Viktorija Potapova

Darbą vertino:
Doc.dr. Arūnė L. Arbušauskaitė

Klaipėda, 2006
TURINYS

Įvadas 3
Čigonų migracija 4
Čigonų gyvenimo būdas ir papročiai 8
Religija ir šventės 12
Muzika 13
Išvados 14
Literatūra 15

ĮVADAS

Čigonai – tautinė mažuma, kitaip vadinama klajoklių tauta, kurios atstovų rastume įvairiausiose šalyse. Jų tėvynė yra šiaurės vakarų Indija, iš kurios jie iškeliavo maždaug prieš 1000 metų. Nenustatyta, ar jie priklausė vienai kastai ar kilę iš įvairių kastų. Taip pat nėra aišku dėl ko jie pradėjo migruoti. Nuo pat savo netikėto pasirodymo Europoje prieš devynis šimtmečius čiigonai atsisakė paklusti sėslaus ir nusistovėjusio gyvenimo normoms. Jie buvo ir yra tauta, kurios kultūra ir papročiai apipinti nesusipratimais, tačiau jie laikosi savo identiteto, nors yra nuolat atstumiami ir verčiami prisitaikyti. Per visą savo žinomą istoriją čigonai garsėjo muzika, metalo dirbiniais, būrimais, gydymo menu ir arklininkyste, tačiau jie visuomet keldavo tautų, su kuriomis susidurdavo, pasipiktinimą: juos versdavo vergais, persekiodavo, skelbdavo už įstatymo ribų. Tačiau vis tiek čigonai išliko ir išsaugojo savo unikalų palikimą ir kultūrą.

Darbo tikslas:
Išryškinti svarbiausius čigonų sociokultūrinius bruožus.
Darbo užždaviniai:
o Atskleisti jų migravimo priežastį.
o Apibūdinti čigonų gyvenimo būdą.

ČIGONŲ MIGRACIJA

Romai, žiloje senovėje emigravę iš Indijos, viduramžiais pasirodė Europoje.(R.Paliūkienė ir J.Rumša. 1999, p.21)
Iš metraštininkų ir geografų pasakojimų žinome, jog būta nemažai atsitikimų, kai žmonės iš Indo upės slėnio būdavo perkeliami į Persijos vakarus ir toliau. Ar

rabų užkariavimų 7a. Persijos kariuomenėje tarnavo gausūs sindų daliniai, o laimei nusisukus nuo valdovo, jie perbėgo į arabų pusę, priėmė islamą ir įsikūrė Basroje. Kitos kolonijos įsitaisė kažkur toliau. Vėliau, arabų antplūdžiui perėjus Aziją ir pasiekus ritinį pakraštį prie Sindo aštuntojo šimtmečio pradžioje, daug Sindo gyventojų buvo perkelti prie Tigrio upės, ir vėliau buvo deportuoti šiaurės Sirijai kolonizuoti. Tuomet pirmąkart krikščionių teritorijose atsidūrusius čigonus Bizantijai užpuolus Siriją, dideli zotų būriai pateko į nelaisvę ir buvo išvežti svetur (A.Fraser,1995 p. 45).
8-10a. čigonai keliais etapais paliko Indijos pusiasalį.Čigonai kilę iš žemesnių Indijos kastų ir sudarė samdinių armiją, išsiustą į vakarus, kad atremtų islamo ekspansiją, bet gali būti ir taip, kad musulmonai, puldinėdami Vakarų Indiją, gaudė čigonus ir atsivežė su savimi kaip belaisvius.Tenai jie tapo atskyra viisuomene (http://lt.wikipedia.org/wiki/Romai).
642m. arabų nukariauti persai pakeitė ne tik religiją, bet ir kalbą. Persijoje čigonai buvo įsibrovėliai ir kad galėtų bendrauti su vietos gyventojais, jie turėjo išmokti aplinkinių kalbą. 7a. čigonai iš Persijos pasitraukė į Armėniją. Armėnijoje čigonai užsibuvo ilgai, nes Europos romani tarmės turi nemažai armėnų skolinių(A.Fraser,1995 p. 51).
11a. seldžiukams įsiveržus į Armėnija išstūmė armėnus iš gimtųjų vietų ir daug čigonų išvarė į vakarinę Bizantijos teritoriją, iš kur jie paskui pasklido po Balkanų pusiasalį ir visą Europą.
14a. čigonai jau tvirtai buvo įsikūrę Peloponeso pu
usiasalyje ir keliose graikų salose. Kai kurios migracijos bangos susijusios su nepaliaujamu Osmanų turkų puolimu. Nemažai gyventojų persikėlė gyventi į Jonijos salas, esančias į vakarus nuo žemyninės Graikijos. Romani kalba smarkiai pasikeitė, čigonams ilgam apsistojus graikiškai kalbančiose teritorijose. Bizantijoje ir Graikijoje čigonai susipažino ne tik su naujais žodžiais bet ir su krikščionybe. Metonio uoste, kur čigonų kolonija buvo gana didelė, buvo svetingas miestas, kuriame apsistodavo populiariausiu maršrutu į Šventąją Žemę keliaujantys piligrimai. Čigonai susipažinę su piligrimais, paskui pasinaudojo atgaila kaip priedanga, atveriančia kelius į Vakarų Europą. 14a. pabaigoje čigonai jau buvo įsiskverbę į Bulgariją bei kitas kaimynines šalis. Tai vyko tuomet, kai Osmanų imperijos puolimas nenumaldomai ,,rijo” Balkanus, tuomet turkams priklausė ir didesnioji Makedonijos dalis. 1389 m. Serbija tapo vasaline valstybe. Bosnija ir Valakija buvo priverstos mokėti metines duokles, o Bulgarija buvo prijungta prie imperijos. Valakija ir Moldavija suvaidino ypatingą-gėdingą-vaidmenį čigonų istorijoje, nes ten čigonai nuosekliai verčiami vergais. Kunigaikščiai dovano vienuolynams čigonus. Iš pradžių pagrindinis išnaudojimo būdas buvo fiskalinis, o vėliau, padovanojus čigonų šeimas, buvo perduota teisė versti juos mokėti duoklę(darbu, pinigais, prekėmis).Čigonai tapo ekonomiškai svarbiu veiksniu, todėl valdovai nenorėjo jiems leisti išvykti. Kad nepabėgtų, čigonai buvo verčiami bojarų vergais, bažnyčios vergais, o siekiant juos visiškai kontroliuoti, buvo paskelbta, kad kiekvienas čigonas be šeimininko tampa valstybės nu
uosavybe.Čigonai mokėjo metinę duoklę bet neprivalėjo likti vienoje vietoje. Vasarą jie gyveno palapinėse, o žiemą – slėptuvėse, kurias išsikasdavo miškuose. Čigonai matė, kaip dingo jų asmeninės teisės, jie ir jų vaikai tapo kilnojamu turtu, kurį galima parduoti, keisti ar atiduoti. Rumunas ar rumune susituokę su čigonais taip pat tapdavo vergais. Čigonai gyveno kaimuose ir ne tik ardavo savo pono žemę, bet ir dirbo kirpėjais, siuvėjais, kepėjais, mūrininkais ir tarnais. Moterys atliko namų ruošos darbus, balino liną, siuvinėjo rankdarbius.tik 1856m Moldavijoje ir Valakijoje jie atgavo visišką laisvę (A.Fraser,1995 p. 65)
Kitose šalyse pirmieji čigonai minimi tik nuo 14 a. nes vargu ar jų antplūdis buvo toks staigus ir gausus. Skirtingose šalyse aptinkami tik pavieniai atvejai. Anot A. Fraser (1995 p.69) negausus įrodymai dar nėra galutinis argumentas apie čigonu prasiskverbimus į Vakarus, anot autorės tol, kol jų buvo nedaug ir kol ne itin krito į akis, jie, matyt, išvengė viešumos. Staiga čigonai ima negirdėtai elgtis. Jie nebėra kuklūs kaip anksčiau, o tiesiog reikalauja dėmesio. Jie nėra padrika minia, o tituluotų vadovų vedami eina neabejotinai tikslingu keliu. Čigonams buvo svarbu, kad net kiek pašlijus piligrimų kelionių reputacijai, žmonės vis tiek laikė savo pareiga priimti piligrimą ir padėti jam kelionės metu. Čigonai Konstanco mieste, kuris tuo metu buvo krikščionybės šerdis, įs
sigijo neliečiamybės dokumentus, tai buvo pirmieji paso pirmtakai, tokie dokumentai buvo išduodami konkrečiam asmeniui, bet čigonai greitai įsigijo jų kopijas. Čigonai suskildavo į smulkesnes kuopeles, bet visi klausė vieno vado. Keliaudami rodė apsaugos raštus, bet žmonės nors ir duodavo jiems išmaldos jais nepasitikėjo. Vokiečiams jų išvaizda rodės bjauri, dėl odos spalvos. Žmonės juos apibūdina kaip ilgapirščius, moteris kurios dėvėjo panašius į antklodes skarmalus, sidabrinius auskarus ir būrė iš delno.Taip pat pabrėžiama, kad nors jie dėvėjo prastais drabužiais, bet turėjo daug aukso ir sidabro, daug valgė bei gėrė (A.Fraser,1995 p. 75). Burgundijos Araso miesto tarybos archyvuose aptinkami tokie čigonų apibūdinimai:,, vyrai buvo itin tamsaus gymio, ilgaplaukiai ir apžėlę tankia barzda. Moterų ir vaikų ausyse kabojo auskarai.” (A.Fraser,1995 p. 77)
Kadangi turimų apsaugos raštų galiojimo laikas ėjo į pabaigą reikėjo apsirūpinti naujais. Pirmą kartą popiežiaus Martyno V išduoti raštai čigonams minimi 1422m. Šveicarijos kronikoje.Gyvenimas vakaruose traukė čigonus, ir jie vienaip ar kitaip susipažino su Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Italija , Ispanija bei kitomis šalimis.
Ypatingai Vokietijojoje požiūris į čigonus ėmė griežtėti, nors jie turėjo apsaugos raštus. Čigonų priėmimas jau nebebuvo vienodas, vienuose miestuose jie buvo jie buvo maloniai pasitinkami išmaldos ir toliau duodamos be jokio priešiškumo,tačiau kituose miestuose jie buvo nepageidaujami, o kartais net jėga išvejami. (A.Fraser,1995 p. 92).
Panašūs įvykiai klostėsi ir Šveicarijoje 1471m. buvo išleistas įsakymas, draudžiantis čigonus priglausti ar apgyvendinti, kadangi šios priemonės nebuvo veiksmingos vėliau išleistame įstatyme buvo skelbiama, kad čigonai turi būti išvaryti ir baudžiami už vagystes lygiai taip pat kaip ir kiti vagys.
Prancuzijoje 1453m politinis valdžios susiskaldymas čigonams visai netrukdė. Daugelyje Prancūzijos vietų iš pradžių jie laikėsi visai neblogai, išmaldos, be jokių nepritarimo ženklų, buvo dalijamos. Bet vėliau 1533m. čigonų ėmė sparčiai daugėti, dėl savo keistos aprangos ir vardų jie nesunkiai patraukdavo valdžios atstovų dėmesį, todėl 1539m. buvo imtasi ypatingų priemonių. Buvo išleistas dekretas, kad ,,nuo šiol nė viena bohemų kompanijų ar draugijų negali įžengti ar apsistoti mūsų karalystėje ar mums pavaldžiose šalyse.”kadangi bausmės buvo neapibrėžtos vėliau išleistas 1561m. įsakymas skelbė, ,,jei nors vienas čigonas būtų rastas jam būtų nuskųsti plaukai, o vyrui- dar ir barzda, ir jis patektų į galeras, kur gautų tarnauti trejus metus.,
Ispanijoje pirmuosius čigonų pėdsakus aptinkame 1460m. Aragone ir Katalonijoje. Čia pirmieji čigonų būriai sulaukė prabangaus priėmimo. Jiems buvo atnešta gausybė duonos, vyno, mėsos, paukštienos, žuvies, vaisių, miežių ir šiaudų; išvykdami atsisveikinimo dovanoms jie gavo vilnonių audinių ir šilko, nemažą sumą pinigų.bet paskutiniais penkioliktojo amžiaus dešimtmečiais jau pažįstamas pasipriešinimas neribotoms išmaldoms tampa akivaizdus, ir nuo 1470m. čigonai, vos pasirodę, būdavo paperkami arba išvaromi. O jau nuo 17a. vidurio Ispanijos valdovai atsikratydavo čigonų išsiusdami juos kalinių armiją.
Nyderlandai ypač traukė čigonus, bet penktame penkiolikto amžiaus dešimtmetyje pasirodė aiškus priešiškumo ženklai.1442m Turnė miestas, anksčiau buvęs dosnus čigonams, atsisakė įsileisti kai kuriuos išmaldos ir nakvynės prašančius asmenis. (A.Fraser,1995 p. 106).
Iš pradžių duomenys apie čigonus Italijoje apsiriboja šiaure, ir tik šešiolikto amžiaus viduryje jie mus nuveda į pietūs ligi Romos.čia santykiai pašlija paskutiniaisiais amžiaus dešimtmečiais. Pjemonte čigonai keturis kartus gavo pinigų, kad laikytųsi atokiau.Venecija buvo viena iš pirmųjų, kuri išleido potvarkius draudžiančius apsistoti čigonams jos valdose. (A.Fraser,1995 p. 109).
Vengrijoje čigonai susilaukė didesnės tolerancijos nei anuomet buvo įprasta. Jie buvo tokie vertingi metalininkai ir ginklakaliai, kad buvo paskelbti karaliaus tarnais. Tuo pat metu jie tarnavo vyskupui, liedami muškietų kulkas, patrankų sviedinius ir kitus ginklus. Be metalo apdirbimo įgūdžių, Vengrijos čigonai pamažu išgarsėjo ir kaip muzikantai. Pirmą kartą ,juos kaip muzikantus, mini lakoniškas įrašas sąskaitų knygoje, užfiksavęs 1489m. išmoką, skirtą ,,princesės saloje grojantiems čigonams’’. (A.Fraser (1995 p.111).
Pirmasis neabejotinas liudijimas apie čigonus Britanijoje yra 1505m. iš pradžių santykiai su čigonais nekėlė jokiu rūpesčių, bet 16a. viduryje čigonų skaičius smarkiai padidėjo.1530m išėjo aktas nukreiptas prieš čigonus, kurie eidami iš grafystės į grafystę, apgaudinėjo žmonės burdami iš rankos, bei ,,apšvarindavo jų kišenes”. Įstatymas skelbė, kad jei nors vienas čigonas peržengtų karaliaus valdas, jų prekės atitektų karaliaus iždui, o jie įkalinti.
Pirmąkart į Skandinavijos šalis čigonai pateko iš Škotijos ir Anglijos. Pirmąkart jie minimi 1512m. danų kantrybė išseko po 30m. Danijos ir Norvegijos karalius visiems čigonams per tris mėnesius liepė palikti karalystę.
Daugiau negu du šimtus metų nuo 16a. vidurio iki 18a. pabaigos – požiūris į čigonus daugumoje Europos valstybių iš esmės slegiamai vienodas. Jokia valdžia negalėjo rasti bendros kalbos su žmonėmis be šaknų ir šeimininkų, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir negalėjo būti naudingi kaip darbo jėga.
Svarstant susiklosčiusius santykius, galima susidaryti nuoseklų modelį po to, kai čigonai pasklido iš esmės po visą Europą. Pavieniai pasipriešinimo ar atmetimo ženklai ima ryškėti palyginus greitai po jų atvykimo, nes kai kuriems kaimiečiams ar miestiečiams pabosta dalyti išmaldą, o per 10-20 metų konfliktu dar labiau padaugėja.(A.Fraser,1995 p. 128).
Vengrijoje prasidėjo pirmieji esminiai čigonų gyvenimo pokyčiai.1758m. imperatorė Marija Tereza nurodė, kad čigonai turi apsigyventi sėsliai, mokėti mokesčius ir atlikti darbo prievoles, jiems buvo uždrausta turėti arklių ir vežimų, o išvykti iš savo kaimo galėjo tik gavę specialų leidimą.Vyresni kaip 16 metu čigonų jaunuoliai, pripažinti tinkamais, turėjo būti šaukiami į karo tarybą, o paaugliai nuo 12-16 metų mokomi amato taip pat jiems buvo draudžiama savo apranga, kalba bei veiklos pobūdžiu išsikirti iš kitų. čigonams buvo uždrausta tuoktis tarpusavyje, čigonė moteris, tekėdama už gadzo, turėjo įrodyti, kad moka tvarkyti namų ūk ir žino katalikų doktrinas, vyrai turėjo įrodyti kad galės išlaikyti žmoną ir vaikus. Vyresni kaip 5m. čigoniukai turėjo būti atskirti nuo tėvų.
Tik nedaugelyje miestų potvarkiai buvo įgyvendinami nuosekliai. Atskirti vaikai dažniausiai pabėgdavo ir grįždavo pas tėvu, o čigonai ir toliau tuokdavosi tarpusavyje pagal savo apeigas.
Čigonams keliauti darėsi vis sunkiau, tad daugelis jų apsiribojo kuriuo nors vienu regionu.Tačiau kiek čigonų tapo visiškai sėslūs ir kiek jų susiliejo su liaudies masėmis, neįmanoma sužinoti.Aišku tik tai, kad kai kuriose šalyse sėsliai ėmė gyventi didelė čigonų dalis. Škotijoje iki 18a. pabaigos daugelis čigonų gyveno sėsliai, apsistodami kurioje nors vienoje vietoje.Čia jie dažnai užmegzdavo gerus santykius su vietos gyventojais, o ir mokyklos lankymas tapo jų vaikams įprastu dalyku.Greitai jie ėmė maišytis su kitais gyventojais, o jų būriai labiau išsisklaidė. (A.Fraser 1995 p.157).

ČIGONŲ GYVENIMO BŪDAS IR PAPROČIAI

Visi čigonai turi daug ką bendro, tačiau jau nebebuvo jokios vienalytės čigonų tautos ar kolektyvinės kultūros, atskyras čigonų grupes buvo paveikusios pasirinktų šalių gyvenimo sąlygos jų maistą daugiausia sudarė mėsa, makaronai. Duonos jie prasimanydavo elgetaudami ir buvo smarkiai linkę į svaigalus ir tabaką. Drabužius turėjo tik vienerius. Moterys nei audė, nei siuvo bet drabužių išsikaulydavo ar nugvelbdavo, ir itin mėgo dabintis papuošalais. Čigonų kalviai dirbdavo sedėdami, sukryžiavę kojas ant žemės, o moterys tuo metu mindavo dumples; jie buvo greiti ir vikrus, bet nepastovus, ir nuolat lankomi šeimos narių, kurie išnešiodavo jų smulkius dirbinius parduoti. Čigonai arklių pirkliai buvo įgudę jojikai, žinoję, kaip iškišti pirkėjui paliegusį kuiną lyg sveiką. Jie taip pat pasižymėjo kaip linksmintojai – meškų vedžiotojai, gyvačių kerėtojai ir šiaip gyvūnų dresuotojai, akrobatai ir žonglieriai (A.Fraser,1995 p.78). Muzikantai buvo pratę prisitaikyti prie žiūrovų skonio. Kai kuriuose regionuose jie papildomai vertėsi lupdami paskerstų gyvulių odą ir gamindami rėčius bei medinius įnagius. Jie menkai jaudinosi dėl savo garbės ar gėdos, bet išdidumo turėjo daugiau nei reikia; perimdavo vietos religiją, nors ją ir netikėjo. Jų tradicinis gyvenimo būdas ir nuolatinio užsiėmimo neturėjimas prieštarauja kiekvienos organizuotos visuomenes dėsniams. Kaltas buvo jų auklėjimas, nors tėvai beprotiškai mylėjo vaikus, bet nesirūpino jų švietimu, todėl užaugę jie netūrėjo galimybių pasikeisti.
Čigonų kultūra gerokai įtakoja kitos tautos, todėl atskyrų diasporų kultūra labai skiriasi. Be to, jie pasižymi stipriu bendruomeniniu jausmu ir yra prisirišę prie tradicijų. Kurdamiesi čigonai daugelyje miestų subūrė kolonijas. Granadoje daug čigonų susitelkė išraustuose Šventojo Kalno urvuose, kur žemės gelmėse uoliai darbavosi kūju prie žaizdro; vėliau jie tapo turistų lankomu atrakcionu, o kai kuriuose urvuose su visais patogumais gyveno pasiturintys flamenko dainininkai ir šokėjai. Vengrijoje sėslieji čigonai įsikurdavo vieno ar dviejų kambarių patalpose, bet kai kurie gyveno palapinėse, o pusė pusiau sėsliųjų čigonų glaudėsi laikinose žieminėse pašiūrėse ar išraustuose urvuose. Vis dėlto palapinės buvo jų pagrindinė buveinė, kurią gabendavosi arklių traukiamais furgonais ir vežimais. Nebuvo minimi jokie nameliai ant ratų. 19a. pradžioje Balkanų šalyse pastebėti pirmieji primityvus dengti vežimai. Prašmatniausi furgonai atsirado Anglijoje, čigonų furgonai, visuomet nepanašus, nors pagaminti pagal standartinį maketą. Daugelis čigonų pasitarnavo apvažiuodami beveik neprieinamas kaimo vietove: jie papildydavo ūkinį ir socialinį kaimo gyvenimą siūlydami prekes ir paslaugas gyventojams, kurie gyvendami toli nuo parduotuvių ir miestų, netūrėjo kitokių galimybių jomis apsirūpinti. Jie pasirodydavo kaip paskalų ir naujienų nešiotojai, pigių prekių pardavėjai, namų apyvokos reikmenų taisytojai, sezoniniai darbininkai ar grodavo kaip klajojantys muzikantai, pagyvindami kaimo šventes savo muzika ir šokiais. Metropolijoje čigonai užsidirbdavo gyvenimui įvairiausiais būdais. Prekių išnešiojimas ir alavavimas buvo jų pagrindiniai užsiėmimai. Prireikus vyras galėjo užsiimti įvairiais darbais: pinti pintines, kalti kėdes, galąsti peilius, taisyti sietus ir skėčius, alavuoti indus, mainyti arklius, gaminti baltinių spaustukus ir mėsininkų iešmus. Moterys atlikdavo savo vaidmenį, siūlydamos pirkti ir dažnai burdavo ateitį ar net gydydavo 19a. pabaigoje darbinė veikla kito. Išnešiojamų prekių gamyba pamažu sunyko ir čigonai dėmesio nešioti iš didmenininkų pirktus fabrikatus. (A.Fraser,1995 p.217).
Vagystės taip pat yra nuolat besikartojanti tema, nors nusikalsdavo jie daugiausia nugvelbdami tik maisto ir drabužių, ar, progai pasitaikius, pinigų.teisingumas ir disciplina daugiausia buvo jų pačių vidinis reikalas,čigonai buvo laikomi valstybe valstybėje, o jiems susikivirčijus tarpusavyje, valdžios organai nesistengdavo surasti ar nubausti kaltuosius. 1868m. į Anglija atsikėlė nauja čigonų grupė, kur į juos nepalankiai žiūrėjo Anglijos čigonai. Jų moterys su įpintomis į kasa ir pečius bei krūtines puošiančiomis aukso monetomis atrodė įspūdingai, jų puošnūs apdarai buvo visai nepanašūs į Anglijoje gyvenančių čigonų apdarus, o vyrai sukištomis į aulinius batus pustomis kelnėmis, ryškiaspalviais marškiniais, didžiulėmis sidabrinėmis sagomis nubarstytomis liemenėmis ir švarkais tiesiog žvilgėjo. (A.Fraser,1995 p.225)
Anot V.Toleikio (2001 p.43.) anksčiau čigonės dėvėdavo ryškiaspalvius drabužius, sijonai būdavo ilgi, gėlėti, platūs. Čigonės dėvėdavo keletą sijonų, nes tai rodydavo jų materialinę padėtį čigonų visuomenėje. Autorius taip pat pabrėžia, kad tiek moterys tiek mergaitės mėgo gausiai puoštis auksiniais papuošalais. Ausyse kabodavo gražūs, didžiuliai auskarai, jų kaklus puošdavo grandinėlės su aukso monetomis, o rankos būdavo nukarstytos žiedais, visus šiuos papuošalus perduodavo iš kartos į kartą.
A.Fraser (1995 p.227) teigia,1862m. čigonai persikėlė į Ohajo, Pensilvanijos bei Virdžinijos valstijas ir čia vertėsi klajokliškais amatais: vyrai prekiavo arkliais, alavavo indus ir pynė krepšius, o moterys būrė ateitį, galiausiai arklių prekyba tapo svarbiausia vyrų veikla. Vėliau daugelyje šalių čigonai ryžtingai atsisakė smulkios prekybos naujomis prekėmis ir remonto paslaugų teikimo ir ėmėsi antrinių žaliavų rinkimo ir statybos darbų. Paplito nauji gyvenimo šaltiniai – prekyba kilimais, audiniais, senais automobiliais bei antikvariniais daiktais (A.Fraser,1995 p.294). Pagrindinės romanų grupės, skirstant pagal užsiėmimus buvo kalderašai (varkaliai), lovarai (arklių pirkliai), čurarai (sietų dirbėjai),ursariai (meškų vedžiotojai). Šios gentys skiriasi tarme, papročiais ir išvaizda, bet pripažįsta viena kitos teisę vadintis romais ir gali tuoktis tarpusavyje.
Čigonai turi svarbia ritualinę reikšmę, bent vienam iš jų mirus privalo dalyvauti visi giminaičiai netik laidotuvėse bet ir šermenyse.giminystė,kurią dažnai sustiprina vedybinės sąjungos, yra galinga jėga remti vienas kitą ir bendradarbiauti. Romai, vis labiau skatina giminaičių santuoką (nors pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės laikomi per daug artimi, kad galėtų tuoktis), teikdami pirmenybę sutuoktiniui iš tos pačios arba, jei nepavyksta, iš motinos ar senelės giminės. Santuoka gali būti naujas būdas sukurti abipusius įsipareigojimus su kompanija, kurioje šeima dar neturi giminystės ryšių. Apvesdinti sūnų svarbi tėvo pareiga, ją jis atlieka kartu su nužiūrėtos nuotakos tėvu ir kitais giminės vyrais. Derybos dėl sužadėtuvių gali tęstis ilgai, nes tai visuotinis reikalas, kuriame dalyvauja kiti romai. Pati pora nedalyvauja, bet praktiškai ji gali daryti įtaką tėvų pasirinkimui ir turi teisę nesutikti tuoktis. Po vedybų sutuoktiniai gyvena pas vyro tėvus, tuomet marčiai tenka nelengvas vaidmuo: ji turi rūpintis uošviais, atlikti namų ruošos darbus ir gimdyti palikuonis. S.Vaitiekus (1998, p.77) pritaria A.Fraser teiginiui, kad jaunamartė pirmaisiais metais turi tvarkyti namus, dengti stalą, aptarnauti šeimos narius ir svečius, bet dar autorius pabrėžia, kad jaunamartei neleidžiama sėstis kartu su visais prie bendro stalo.

Paprastai merginos tėvo prašoma išpirkos suma, ji būna gana didelė. Išimtinais atvejais, kuomet vyras apsigyvena su žmonos giminėmis (kai jo tėvai nepritaria vedyboms ar jis yra našlaitis), iš jo nereikalaujama išpirkos. Įvykus skyryboms išpirką reikia grąžinti. Papročio reikalauti išpirkos laikosi ne visi čigonai (A.Fraser, 1995, 336).
V.Toleikis (2001, p.45) priduria, kad pati svarbiausia akimirka mergaitės gyvenime – vestuvės. Ji ruošiasi tam nuo mažens, mergaitė žino, kad per vestuves išaiškės jos dorovingumas, t.y. ar ji tebėra skaisti. Pagal čigonų paprotinę teisę mergaitė tampa moterimi pirmųjų povestuvinių santykių metu. Nekaltybės išsaugojimas iki vestuvių nepaprastai svarbūs reiškinys, lemiantis moters ateitį, santykius su vyru ir jo tėvais. S.Vaitiekus (1998m.p 77) teigia, kad, kad ištekėjusi moteris turi gerbti savo vyrą, sutikti su visais jo sprendimais ir norais ir niekada neprieštarauti. Moteris be vyro leidimo negali vykti pas savo giminaičius ar kitur.
Yra žinomi dar dvi čigonams būdingos tradicijos. Viena iš jų laidotuvių apeigas persmelkianti persekiojančios ar besivaidenančios atsiskyrusios mirusiojo vėlės baimė. Vienas jų paprotys, kurio laikėsi ne visi čigonai, buvo velionio nuosavybės sunaikinimas. Buvo įprasta po laidotuvių sudeginti numirėlio furgoną kartu su jo turtu ir sudaužyti visus jo indus. (A.Fraser,1995 p.236).Bet anot V.Toleikio (2001,p.46) čigonų laidotuvės vyksta tris dienas. Mirusysis visada šarvojamas namuose. Viename šarvojamas velionis, kitame paruošiamas stalas svečiams. Stalas turi būti nukrautas mėgstamiausiais mirusiojo patiekalais ir visas tris dienas žmonės jais vaišinasi. Manoma, kad tuomet velionio siela ramiai ilsisi.
Dar labiau paplitusi baimė susitepti ir iš jos kylantis tabu. Tabu sistema sąlygoja visus vyrų ir moterų bei b čigonų ir gadzo santykius. Čigono pripažinimas nešvariu yra didžiausia gėda, kokią jis gali patirti kartu su savo šeimyna. Jam tai – socialinė mirtis. Tabu taikomas asmenims, daiktams, kūno dalims, maistui ir pokalbio temoms, bet didžiausias rūpestis susijęs su moters nešvarumu ir galima grėsmė jos ritualiniam tyrumui. Moterims reikalaujama laikytis griežtų apsiplovimo taisyklių, pavyzdžiui, apatinei kūno daliai naudojamas atskyras dubuo, rankšluostis ir muilas. Indą kuriame skalbiami drabužiai, draudžiama naudoti veido rankšluosčiams, staltiesėms, virtuvės rakandams ir indams plauti, o moters drabužius būtina skalbti atskyrai nuo kitų. Ji yra nešvaresnė, todėl jai privalu laikytis griežtesnių apribojimo ir izoliavimo taisyklių per aktyviausius lytinius ciklus – lytinį subrendimą, mėnesines, nėštumą ir iškart po gimdymo. Tuomet reikia atidžiai sekti ką ji liečia, ji negali gaminti valgio. (A.Fraser,1995 p.238).
V.Toleikis (2001. p.44) teigia, kad ištekėjusi čigonų moteris negali pasirodyti tarp čigonų apsinuoginusi, t.y. apnuogintais pečiais ar pernelyg gilia suknelės iškirpte.
Per kiekvieną viešą šventę abi lytis laikosi atskyrai. Nors moterys neturi prestižo ir iš jos tikimasi kuklumo ir nuolankumo vyrams, kodeksas numato, kad savo atsargoje ji turi vieną veiksmingą ginklą: gali viešai sutepti vyrą jos apatinę kūno dalį liečiančiu drabužiu, kad ir sijonu, ir tokia sutepimo grėsmė baisi. (A.Fraser,1995 p.235).
Dar viena turtinga čigonų tradicija – pagarba vyresniesiems, kuriems romai skiria ypatingą dėmesį, juos gerbia ir myli. Turėdami ilgaamžę gyvenimo patirtį, senoliai padeda spręsti šeimos kivirčus ar kilusius nesutarimus bendruomenėje. Jų sprendimais pasikliauja, kad ir kokie jie būtų (V.Toleikis,2001 p.44).
S.Vaitiekus (1998, p.80) pastebėjo, kad moterims čigonėms uždrausti tiek ikivedybiniai tiek povedybiniai seksualiniai santykiai su kitais, o vyrams pripažįstama ir ikivedybinė ir povedybinė seksualinė laisvė. Taip pat autorius pastebėjo, kad iš vyro nėra reikalaujama būti ištikimam savo žmonai. Jis gali turėti seksualinių santykių su kitomis moterimis, bet tik kitos tautybės. Ir jei vyras parsiveda tą moterį į namus, žmona neturi teisės prieštarauti.

RELIGIJA IR ŠVENTĖS

Religija – tai dar viena sritis, kur čigonai atspindi aplinkinį gadzo pasaulį.Garsių monarchu pavyzdžiu buvo taikomas priverstinis atvertimas ir privalomas religinis mokymas, daugelyje Vokietijos žemių vaikai buvo atimami iš tėvų, kad būtų pakrikštyti ir augtų sveikose krikščioniškose šeimose; tačiau misionierių būta nedaug, ir nesavanaudiškų pastangų atvesti čigonus į bažnyčią maža.1788m. Lotaringijoje buvo pabandyta ištirti čigonų išpažįstamas religijas, paaiškėjo, kad jie neturi savo tikėjimo, o siekia katalikiško krikšto, moterystės ar paskutiniojo patepimo sakramentų; tačiau jei vedybų ceremonijai jie nerasdavo kunigo, santuoką patvirtindavo čigonų vadai (A.Fraser,1995 p 184). Tuo tarpu Švedijoje buvo uždrausta kunigams netik krikštyti čigonus bet it juos laidoti ir tik 1686m. Švedijos pastoriams buvo leista krikštyti čigonų vaikus, jei to pageidavo jų tėvai. S.Vaitiekaus (1998,p74) teigimu, Pasaulyje tarp čigonų įprasta, jog jie dažniausiai išpažįsta vyraujančią tos šalies, kurioje gyvena ar iš kur atvyko, religiją. Todėl yra čigonų – katalikų, protestantų ir stačiatikių, o taip pat musulmonų. (A.Fraser,1995 p.300) pabrėžia, kad gegužės 24-25 dienomis Le Sent de la Meryje Kmargiu vietovėje. Šventoji Sara , šio miestelio globėja, ji buvo Jokūbo motinos Marijos ir Marijos Salomėjos, Jėzaus tetų, tarnaitė egiptietė. Kasmet jie apgaubia šventosios Saros gipsinę statulą, pajuodusią nuo degančių žvakių dūmų, gegužės 24 diena – bažnytinės apeigos ir procesija link jūros su statula, lydima sargybinių ant baltų arklių. Kadangi čigonai išpažįsta tos šalies tikėjimą, kurioje gyvena, tai ir šventes švenčia atitinkančias tą religiją.

MUZIKA

Iš prigimties romai apdovanoto gera klausa, o jų muzika kupina laukinių melodijų: čia ramūs, meilūs, širdį graudiną liūdni garsai greit virsta linksmais, kupinais aistros ir gyvenimo džiaugsmo sąskambiais. Čigonai labai mėgsta dainuoti romansus, lyriškas dainas, nes juose atsispindi nelaiminga čigonų meilė, aistra arkliams, melancholija. Nors čigonų dainų žodžiuose nėra gilų minčių, tačiau jo širdžiai jos artimos, dainose lyg veidrodyje atsispindi visas jų gyvenimas (V.Toleikis 2001, p. 48).
Pirmieji pranešimai apie čigonus Europoje retkarčiais siedavo juos su muzika kaip instrumentalistus, dainininkus ar šokėjus. Muzikinis talentas galėjo būti veiksminga priemonė tolerancijai pelnyti. Tačiau čigonai neturi nei bendros muzikinės kalbos, nei vieningo muzikos atlikimo stiliaus. Jie grojo greičiau kaip profesionalūs muzikantai, o ne savo malonumui, ir naudojosi gyvenamąjai vietai ir aplinkai būdingais muzikiniais šaltiniais bei instrumentais kaip atlikėjai ir perdirbėjai, o ne kūrėjai. Netrukus visa Europa įsitikino įgimtų čigonų talentų groti.19a. trijose šalyse- Vengrijoje, Rusijoje ir Ispanijoje – čigonai buvo pripažinti tokiais profesionaliais muzikantais, kad jų muzikavimą imta laikyti bemaž tautinės savasties dalimi. Nemažai Vengrijos senbuvių čigonų netrukus ėmė tarnauti vengrams kaip menestreliai. Vis labiau seslėdami ir užmiršdami romani kalbą, jie prarado ryšį su savo muzika ir įsiliejo į aplink gyvenančių vengrų tradiciją, perimdami ir taip apgaulingai ją perkurdami, kaip, sakoma, mokėjo paėmę pakeisti žirgą, jog pats savininkas neatpažintų. 18a. viduryje jų muzikinis pranašumas buvo toks akivaizdus, kad be jų negalėjo išsiversti ne tik kaimiečiai, bet ir vengrų diduomenė, o banketuose tapo įprasta, kad čigonų menestrelis stovėtų šalia šeimininko kėdės, pasirengęs, jam liepus groti. Iš pradžių garsūs muzikantai ir orkestrai dažniausiai atvykdavo iš dabartinės Slovakijos, kuri buvo arčiausiai Vienos, Europos muzikinio gyvenimo sostinės. 19a. čigonus jau sutikdavai visur, jų muzika tapo madinga. Čigonų virtuozai užsitarnavo tokios garbės, kad net kilmingi asmenys nesibodėjo mokytis iš jų ar su jais groti. Taip pat daug čigonų grupių grojo smuklėse, pakelės užeigose, prekyvietėse, mugėse, liaudies šventėse ar vestuvėse, kur pelnas buvo menkesnis, o publika ne tokia pagarbi., rusai manė, kad čigonų muzikos jėga slypi dainavime – kelių balsų improvizuotame choriniame giedojime. Netrukus čigonu choras ir geras orchestras tapo būtina kiekvieno save gerbiančio diduomenės nario namų puošmena. Choruose moterims tekdavo pagrindinis vaidmuo. Jos taip pat šokdavo. Įprastinis čigonių pasirodymų akompanimentas buvo rusiška septyniastygė gitara. Nuo 15a. pabaigos jie pasirodo scenoje kaip ispanų dainų ir šokių interpretatoriai, suteikę atlikimui čigoniško žavesio (A.Fraser,1995 p.198).

.

.

IŠVADOS

1. Čigonai dėl išlikimo nuolat keldavosi iš vienos vietos į kitą, iš pradžių ieškodami potencialių pirkėjų savo prekėms ar geresnės vietos įsikurti, o vėliau, kaip matėme privertė aplinkybės, nes daugumai miestiečių ar kaimiečių įgrįsdavo metų metais elgetaujantys ir plėšikaujantys, atgrasia išvaizda atrodantys čigonai.Todėl, kiekviena šalis gindama savo piliečius, paskelbdavo juos už įstatymo ribų. Taip čigonams nieko nebeliko, kaip ieškotis prieglobsčio kitur keliaujant iš vienos šalies į kitą.
2. Kad išliktų, jie gindavosi nuo priešų daugiau gudrumu nei jėga, nuolat keliavo bandydami išvengti sunkumų, nors ir nepaisė įstatymų šalių, kuriuose gyveno.jie išsaugojo savarankiškumą, prisitaikydami prie dominuojančių kultūrų, tačiau išlaikydami socialinį atstumą. Užuot, kaip anksčiau stengęsi likti nepastebėti ir vengę viešumos, kai kurie jų ieško naujų kelių ir siekia patys tvarkyti savo reikalus bei priešintis prietarams, kurie per pusę tūkstantmečio išliko bemaž nepakitę.Nors čigonai daug klajojo ir ilgą laiką gyvendavo kitose šalyse, vis dėlto nesusimaišė su dauguma, išlaikė savo papročius, tradicijas bei kultūrą.

Literatūra

1. Angus Fraser. Čigonai, Vilnius:Tyto alba, 1995;
2. Rasa, Paliukienė, Jonas Rumša. Tautinės mažumos Lietuvoje. Vilnius: Nacionalinių tyrimų centras,1999.
3. Vytautas Toleikis. Lietuvos čigonai,tarp praeities ir dabarties, Vilnius: Garnelis, 2001;
4. Severinas Vaitiekus. Čigonai Lietuvoje ir Europoje, Vilnius: Tyto alba, 1998;
5. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Romai).

Leave a Comment