Čigonų padėtis Lietuvoje socialinė charakteristika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO
PANEVĖŽIO INSTITUTO
EKONOMIKOS MOKSLŲ KATEDRA

Čigonų padėtis Lietuvoje socialinė charakteristika
Socialogijos įvado referatas

Tikrino: dėst

S. Mikėnienė

Panevėžys, 2005
TURINYS

Įvadas..............................3
1.Žvilgsnis į seniausiąją Lietuvos čigonų istoriją..................4
1.1Kilmė ir pirmoji migracija į Lietuvą .................4
2.Čigonai Lietuvoje..............................7
2.1Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla.........7
3.Čigonai apie save ir gyvenimą...........................8
Išvados..............................13
Naudota Literatūra..............................14

ĮVADAS

Jau pusę tūkstančio metų šalia mūsų gyvena tamsaus gymio, pietietiško temperamento, išsiskiriantys apranga ir dažniausiai vietoje nenustygstantys žmonės. Žavimės jų melodijomis, šokiais, kartais šiek tiek pavydime įgimto laisvės pojūčio ir dinamizmo. Antra vertus, neretai mes tų žmonių privengiame, kartais bijome ar ignoruojame. Jie gyvena attskirą ir uždarą, nepanašų į mūsų gyvenimą. Šie žmonės, vadinami čigonais.
Spėjama, kad į Lietuvą čigonai atvyko apie XVa. Vidurį per Lenkiją ir Baltarusiją. 1501 m. Gegužės 25 dieną Lietvos didysis kunugaikštys ir Lenkijos karalius Aleksandras Vilniaus pilyje pasiršė privilegija, kuria čigonams suteikė laisvai kilnotis bei savivaldą su išsirinktu vyresniuoju.
Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių inniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje visa dar ne

eišsivaduoja iš stereotipų įtakos.
Darbo objektas: čigonų padėtis Lietuvoje socialine charakteristika. Uždaviniai: 1) apibūdinti Lietuvos čigonų gyvenima; 2) apibūdinti su jų kilmės ir istorijos buožais, atsiradimu ir buvimu Lietuvoje įvairiais amžiais ir skirtingomis sąlygomis.

1. ŽVILGSNIS Į SENIAUSIĄJĄ LIETUVOS ČIGONŲ ISTORIJĄ

.nežinome, iš kur toji tauta kilusi,

nežinome, ko ji siekia,

nežinome, koji laukia;

dar neįminėme jos religijos paslapties.

Adomas Mickevičius

XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje čigonų praeitimi itin susidomėta. Lietuva nebuvo išimtis. Net trys garsūs to meto istorikai – Tadas Čackis, Ignotas Danilavičius ir Teodoras Narbutas – vienas paskui kitą paskelbė išsamius čigonų istorijos tyrinėjimus. Metė į šalį kitus mokslus ir visuomenei svarbius darbus ir atsidėjo tos „barbariškos“ tautos studijoms. Mūsų istoriografijoje tai ypatingas atvejis.
Ypač žinant, kad čigonai nebuvo minėtų istorikų gimtoji tauta. Vadinasi, būta kitų priežasčių. Visų pirma tikriausiai pats gyvenimasis meetas, vertęs domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, gyvenusiais greta. Čigonai, ši gyvybinga, žaisminga, o kas visų svarbiausia – paslaptinga tauta, – buvo puikus tyrinėjimo obektas. Bet ne tik tai. Vis dar gyvi švietimo epochos idealai, puoselėję meilę mokslui ir šviesai, jau nuspalvinti naujojo amžiaus tolerancija kitiems, ypač silpnesniems ir mažiau apsišvietusiems, kaip niekuomet anksčiau vertė suvokti, kad šie žmonės nėra tik spalvinga, naivi, nors dažnai ir problematiška, jų gyvenimo dalis (buvo madinga čigonus lyginti su vaikais). Čigonai taip pat turi i

ir privalo suvokti save kaip krašto, kuriame gyvena, narius.

1.2 Kilmė ir pirmoji migracija į Lietuvą

Kaip jau buvo sakyta, nuodugnios čigonų istorijos bei kultūros studijos prasidėjo tik XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Tačiau tyrinėtojams tuoj iškilo daugybė problemų. Visų pirma jie susidūrė su čigonų izoliacija, nenoru atskleisti savo tautos būties paslaptis. Antra neišvengiama kliūtis buvo kalbos barjeras, užkirtęs kelią pažvelgti į šią tautą iš vidaus. Tačiau tikriausiaipati didžiausia problema buvo pačiu čigonų abejingumas savo praeičiai. Jie niekuomet nerašė savo istorijos – ši tauta tarytum klajojo anapus laiko, šalia garsių istorijos įvykių, ir jų pėdsakai dingo praeityje. Net jeigu čigonų istorijos nuotrupos liko folklore, legendose. Tai sunku buvo apčiuopti faktą, kuris ir yra istorijos pagrindas.
„Ta tauta, taip seniai visur gyvenanti, – rašė T. Narbutas, – išsibarsčiusi beveik po visą pasaulį, vis dėlto buvo mažiausiai pažinta. Priežastis ta, kad niekuomet neturėjo savo rašto, taigi negalėjo tinkamai savęs įprasminti“. Tačiau tie patys čigonai užmiršo savo istoriją. Ir pati istorija buvo juos išleidus iš akių. Kelis ilgus amžius ji neatsakė, regis, į esminį kiekvienos tautos klausimą apie kilmę. Tiksliau – naiviai tikėjo pačių čigonų atsineštu pasakojimu apie išvarymą iš Egipto. Ir tikrai, nors tik daug vėliau atėjo mintis ištirti čigonų kalbą lingvistiniais metodais ir visai kitur nukelti jų tėvynę, po šiai di

ienai išliko ryškus šios egiptietiškos legendos pėdsakas – anglai čigonus tebevadina Gypsies, prancūzai – Gitanes, ispanai – Gitanos. Žinoma, tokį vėlyvą susidomėjimą moksliniu čigonų istorijos tyrimu galima paaiškinti ir daug papraščiau – Europą tiesiog pribloškė šie keisti, nors ir taikūs atvykėliai, tariamieji egiptiečiai.
Apskritai XV – XVI amžiaus istorijos šaltiniuose nėra užfiksuota jokių čigonų atsiradimo mūsų krašte smulkmenų – viso labo turime topografinių ir antroponiminių duomenų, susijusių su žodžiu Cygan, Czygan. Matyt tik valdant Jogailai klajoklių taborai pasirodė iš pradžių pietinėje, o vėliau ir šiaurinėje valstybės dalyje.
Į Lietuvą čigonai bus atklydę per Gudiją iš Lenkijos – tai rodo gausūs tų dviejų kalbų, ypač lenkų, skoliniai Lietuvos čigonų kalboje. Tadas Čarckis teigė, jog „Karūnos Metrikos fragmentuose“ (šiandien dingusiuose), datuotuose 1501 metais, jam pavyko rasti žinutę apie Polgarą – čigonų vadą Karūnoje, t.y. Lenkijoje. Tais pačiais metais karalius Aleksandras Vilniuje paskelbė privilegiją čigonų vaivadai Vosyliui, patvirtinančią valdžią jo gentainiams, klajojantiems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikstystėje. Šia privilėgija karalius „pagal mūsų protėvių, šventos atminties Lietuvos didžųjų kunigaikščių, paprotį“ suteikė čigonams teisę laisvai klajoti šiose žemėse. Pastarieji žodžiai rodo, kad 1501 metų privilegija nebuvo pirmasis aktas, nustatantis čigonų teises Lietuvoje.
Taigi XV amžiaus pradžioje mūsų valstybėje apsigyveno egzotiški ateiviai, kurie vertėsi kalvyste, burtininkavimu, prekyba arkliais. Juos rėmė valdžia, o liaudis į juos žiūrėjo su nuostaba ir pabarbia baime. Tačiau il
lgainiui čigonų padėtis pasikeitė. Vis mažiau buvo tikima jų piligrimyste. Tam buvo daugybė priežasčių: klajojiškas gyvenimo būdas, skurdas vertė čigonus pelnytis duonos nei visai garbingu būdu. Burtų ir vagysčių baimė užtrenkė prieš juos vietos gyvnetojų duris. Čigonai vis labiau izoliavosi nuo aplinkos. Čackis rašė: „Taigi žodyne nerastume pavadinimų tų nusikaltimų, tų nusižengimų, kurių jiems nebūtų galima pripaišyti; nebuvo tokių kriminalų ir apgavysčių, kurių tie valkatos nebūtų padarę“. Suprantama, istoriko žodžiai tiesmukiški, tačiau jie atskleidžia bendrą to meto visuomenės nuostatą, byloja apie įsisenėjusias problemas. Čackiui priklauso ir kita mintis, kuri, nusako esminę požiūrio į čigonus pasikeitimo priežastį: „Europai čigonai buvo visiškai svetima tauta, kuri labai skyrėsi nuo visų jos gyventojų“. Konfrontacija turėjo neišvengiamai atsirasti – tai buvo tik laiko klausimas. Vietos gyvnetojų nuostabą priešiškumas, net Respublikoje, kurios įstatymai čigonams buvo labai palankūs. 1453 metais jie buvo išvaryti iš Prancūzijos, 1492 metais – iš Ispanijos, 1510 metais – iš Šveicarijos, 1662 metais – iš Švedijos ir t.t. Narbutas buvo vienas iš nedaugelio, kuris kritiškai vertino anų laikų banicijos įstatymus. „Iš tikrųjų, – rašė jis, nėra tokių žmonių, išskyrus fanatikus, kuriuos, sudarius jiems deramas sąlygas, nebūtų galima paversti naudingais kraštui. Čigonai juk nėra tie fanatikai. Tai kam reikėjo šių visuotinių įsakų apie jų išvijimą? Ar tai nėra argumentas įrodytmas, kad anuometinių valstybių valdžia buvo silpna“? Tačiau dar labai ilgai Lenkijos – Lietuvos valstybėje nebuvo priimta jokių antičigoniškų įstatymų. Radikalus valstybinės valdžios pasikeitimas čigonų atžvilgiu įvyko tik XVI amžiaus viduryje. Jis buvo susijęs su griežtais 1496 ir 1557 metų banicijos įstatymais Vokietijos žemėse – čigonai buvo išvyti iš šio krašto, o tie, kurie grįžo, buvo deginami laužuose. Todėl į Respubliką plūstelėjo nauja čigonų banga. Dar labiau išaugo čigonų nusikalstamumas, ypač vandant Žygimantui Augustui. Šį kartą antičigoniškos nuotaikos sustiprėjo ne tik liaudyje, bet ir intelektualinėje sferoje. Štai 1551 metais dotuota Martyno Belskio Viso pasaulio kronika tiesiog persunkta neapykanta čigonams. Autoriaus argumentacija paremta ne tik priešiškumu, bet ir aiškia fobija. Nepaisant šio nusiteikimo, iš esmės Lenkijos – Lietuvos valstybėje čigonų padėtis nepasikeitė. Tiesa, 1557 ir 1565 metais seimuose buvo priimti gana nepalankūs čigonams nutarimai (buvo raginama čigonus išvyti iš šalies), tačiau jie buvo labai bendri ir niekuomet nebuvo realiai įgyvendinti –į Respubliką keliavo vis nauji taborai. Į čigonų migraciją buvo žiūrima pro pirštus. Nebuvo vykdomi ir minėti seimų nutarimai. 1578 metais Steponas Batonas buvo priverstas paskelbti griežtesnį potvarkį, kuriuo asmenims, savo žemėse toleravusiems čigonus, buvo grasinama represijomis.
Dauguma tyrinėtojų pastebi, kad palyginti su Karūna, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų leidykla buvo dar nuosaikesnė, linkusi daryti dar didesnes lengvatas ir turėjusi daugiau noro paversti čigonus naudingais piliečiais. Antrajame Lietuvos Statuse (1566) čigonams, nenorimtiems pasitraukti iš šalies, suteikiama galimybė kurtis ponų, kunigaikščių ir bajorų žemėse. Čigonams tarytum duodama galimybė rinktis, t.y. atsisakę gyventi klajokliškai, jie turi teisę likti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Regis, tai buvo pirmasis bandymas Lietuvos čigonams pasiūlyti sėslų gyvenimą. Antra vertus, šios lengvatos tam tikru atžvilgiu ignoravo ankstesniuosius įsakus, skelbusius apie norą čigonus išvaryti iš šalies. Bausmės turėjo būti taikomos tik nusikaltėliams, tuo tarpu pats priklausymas čigonų tautai nebuvo nusikaltimas. Ši tendencija matoma ir kituose teisės aktuose. 1568 metais čigonai kaip ir elgetos buvo atleisti nuo mokesčių. Iš šalies buvo raginama išvyti tik nusikaltėlius. Dar daugiau – karo metu čigonams suteikiama galimybė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Anot Narbuto, „šios geradarybės atnešė didelę naudą kraštui – daug čigonų apsigyveno Lietuvoje“. Trečiajame Lietuvos Statuse (1588), kuriam jau didesnę įtaka darė Karūnos teisė, čigonams buvo taikomos griežtesnės priemonės. Taigi nustojo galios ankstesnieji tolerantiškieji įsakai. Šiame Statuse užfiksuotas įdomus reiškinys – valstiečiams draudžiama slėpti čigonus (dažnai tai buvo daroma suteikiant jiems savo pavardę). Jau pats šių faktų fiksavimas rodo,kad toks reiškinys buvo gana paplites.
Kaip jau sakyta, Karūnoje čigonams buvo taikomi griežtesni įsakai. Faktiškai jos teisė čigonus pripažino už įstatymo ribų. Tikriausiai pagrindinė tokio skirtumo priežastys buvo Lenkijos geografinė padėtis – įsigalėjus banicijai Vokietijos žemėse, iš Silezijos plūste plūdo čigonų taborai. Antra vertus, kaip ir anksčiau, realiame gyvenime į baniciją buvo žiūrima pro pirštus. Priežastis labai paprasta – čigonai buvo nagingi kalviai ir puikūs kariai. Iš tikrųjų ne vienas čigonas , ypač XVII amžiuje, tarnavo magnatų kariuomenėje – kartu su maldovais, vengrais ir totoriais. Ir vis dėlto, paliginti su kitais Europos kraštais, Lenkijos – Lietuvos valstybėje čigonų padėtis buvo daug geresnė. Kaip rašė Ignotas Danilavičius, ypač „miškinga, retai gyvenama ir ne itin čigonus persekiojusi Lietuva tapo numylėta čigonų vieta“.

2. ČIGONAI LIETUVOJE
Čigonai yra viena iš nedaugelio neteritorinių mažumų Europoje, ir, beje, vienintelė tautinė mažuma, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 718 čigonų tautybės žmonių. Akivaizdu, kad ši grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl realios situacijos.
Čigonų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai dažniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis čigonų šeimomis, antra – su tuo, jog čigonai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amžiaus. Tai sukelia daugelį sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys čigonai.
Didžioji dalis čigonų tautybės žmonių gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos lūšnynų rajonais. Čigonai, gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, mažina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyrinėtojų nuomone, čigonas, kaip individas, egzistuoja ir reiškiasi tik savo grupėje.

2.1 Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla
1992 m. susikūrė pirmoji visuomeninė čigonų tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal LR visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-ais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“.
Atsiradus čigonų tautybės aktyvistų, susiformavus jų pačių visuomeninėms organizacijoms, susikūrė savotiška tarpininkų institucija, palengvinanti bendradarbiavimą su valstybinėmis instancijomis, todėl 1994-1996 m. prasidėjo naujas bendradarbiavimo su čigonais etapas. Šiuo laikotarpiu buvo stengiamasi Lietuvos visuomenę, žiniasklaidą, valstybines teisėtvarkos, socialinės apsaugos ir panašiose srityse dirbančias institucijas tiesiogiai supažindinti su čigonų gyvenimo realijomis, sudaryti čigonams sąlygas operatyviai gauti juos dominančią bei reikalingą informaciją. Periodiškai organizuojant įvairius renginius – pavyzdžiui, išvykas į taborą, jų gyventojų susitikimus su atitinkamų žinybų (Vidaus reikalų, Darbo ir socialinės apsaugos ministerijų, savivaldybių, seniūnijų, žiniasklaidos) atstovais, – buvo siekiama kovoti su vadinama „institucine“ diskriminacija, nuo kurios romai nukenčia itin dažnai.
Remiantis faktais, akivaizdu, kad daugiausiai praktinės naudos čigonų švietimo bei kultūros srityje davė nevyriausybinių organizacijų veikla. Šio dešimtmečio pradžioje Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su Soroso romų fondu, kurio koordinatorė Lietuvoje yra Violeta Toleikienė, ėmėsi organizuoti pirmąją nevalstybinę čigonų mokyklą. Bendradarbiaujant su Lenkijoje veikiančiomis tarptautinėmis organizacijomis čigonų reikalams, nuo 1994-ųjų romų ir lietuvių kalbomis Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Rrom p-o drom“, skirtas Lietuvos čigonams ir jų reikalais besidominčiai visuomenei. 1995 metais ALF bei Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų sektoriaus pastangomis surengta pirmoji Lietuvos čigonų vaikų vasaros stovykla, o nuo 1997 m. rudens Tautybių departamento, sostinės švietimo skyriaus, ALF ir Lietuvos čigonų bendrijos „Romany Jagory“ iniciatyva Vilniaus 58-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjo veikti pirmosios čigonų klasės valstybinėje mokykloje, kuriose vaikai mokosi pagal specialiai jiems pritaikytą programą.
Populiarinant čigonų muzikinę kūrybą, Vilniaus rajone, Panevėžyje, Kaune ėmė veikti romų vokaliniai choreografiniai ansambliai – ši veikla susilaukė nemažos čigonų visuomenės iniciatyvos ir paramos.

3. ČIGONAI APIE SAVE IR GYVENIMĄ
Nors čigonai savo išvaizda, apranga, tradicijomis, papročiais ryškiai skiriasi nuo kitų Lietuvos tautybių, iki šiol mes jų gyvenimą pažįstame labai paviršutiniškai. 1996 – 1997 metais atliktas specialus čigonų, gyvenančių Vilniaus Kitimų Aukštutiniame ir Žemutiniame tabore bei Kaune (Senamiestyje Aleksote), tyrimas. Iš interviu su vietos čigonais siekta susipažinti su jų požiūriu į gyvenimą, tarpusavio santykius, vyro ir moters vietos bei vaidmens suvokimą savo bendruomenėje, sužinoti apie jiems nuo seno būdingas klajonių tradicijas bei jų nūdienos transformacijas. Kalbėtasi su 24 čigonais (16 vilniečiai ir 8 kauniečiai). Vyriausias pašnekovas buvo 75, jauniausias – 16 metų. 17 atsovavo silnajai, 7 – stipriajai lyčiai. Darbo metodas – nestruktūruotas interviu ir stebėjimas dalyvaujant. Tai sudarė galimybes stebėti ir pažinti čigonus iš vidaus, taip, kaip jie patys suvokia save ir pasaulį.

***
Nedidelėje Vilniaus Kirtimų teritorijoje šalia viena kitos gyvena dvi skirtingos čigonų grupės. Viena priklauso Aukštutiniam tborui, vadinamajam lietuvių – lenkų, kita – Žemutiniam, arba moldavų – rusų taborui. Patys čigonai savo gyvenamąjąteritorija vadina Parubanka. Žemutinio taboro čigonai gentainius iš Aukštutinio taboro pravardžiuoja „lyjecais“. Jiepatys nežino, ką reiškia šis žodis, nes lietuvių – lenkų čigonų kalba labai skiriasinuo moldavų – rusų čigonų kalbos. Bulgarijos tyrinėtojai, nagrinėdami čigonų etninį pasiskirstymą pasaulyje, mini „leiašus“, kurie gyvena Moldavijoje. Kadangi Žemutinio taboro čigonai į Lietuvą atvyko iš Moldovijos, tikėtina, kad jie atsivežė minėtąjį pavadinimą bei jį suteikė panašios tautybės asmenims, gyvenantiems Vilnijoje.
Aukštutinio taboro čigonai savo kaimynus iš kretimo Žemutinio taboro dar vadina „kotlerais“. Tikriausiai toks pavadinimas kilęs iš jų gamintų daiktų – katilų – slaviško atitikmens “kotly“. Lenkų mokslininko J. Ficowskio nuomone, vadinamieji moldavų – rusų čigonai galėtų būti XIX amžiaus pabaigoje iš Rumunijos emigravusių čigonų palikuonys. Šio amžiaus pradžioje kelderašai, tos pačios kilmės čigonai, užsiiminėjantys katilų gamyba, pasirodė Lenkijoje. Tačiau į Žemutinį taborą Kelderašų grupės čigonai atvyko ne iš Lenkijos, bet iš Besaraabijos (Rumunijos dalies), kuri po II pasaulinio karo buvo įtraukta į SSRS sudėtį.
Pokarinė ekonominė suirutė paskatino čigonus ieškoti gersniu gyvenimo sąlygų. Manoma, kad Lietuvoje pirmoji jų banga pasirodė 1947 metais.

***

Nors čigonai neturi rašytinės teisės, savo gyvenimą jie organizuoja pagal tam tikras nerašytas normas. Jie jas vadina įstatymais. Pastarieji perduodami iš kartos į kartą, pritaikomi prie naujos aplinkos. Romų tapatumo tyrinėtoja T. Schon mano,kad čigoniškumas išreiškiamas tam tikru veikimu ir vadinimu, kuris reguliuojamas normų sistemos. Todėl kiekvienas grupės narys turi paklusti elgesio ir rengimosi stiliui. Visi draudimai, įsipareigojimai iš esmės pasireikšti pagarba, gėda, vengimu, tylėjimu. Jie taikomi tiek šeimoje,tiek už jos. Čigonų visuomenėse apribojimų ir normų specifikąsąllygoja asmens lytis ir amžius. Jaunesni turi gerbti senesnius, moterys turi paklustu vyrams, gėdytis jų.
Iki šiol moterys čigonės nelygios vyrams. Žinių pateikėjai suformulavo tris tokių nuostatų priežastis:
1. Vyro ir moters nelygybę lemia tradicija. Kaunietės Ritos Aleksandravičienės manymu, „tai yra papročiai atėję iš senų laikų: kad čigonai išliktų, jie turi laikytis tradicijų“. To paties miesto gyventoja Lena Kasperavičienė (31m., ištekėjusi,auginadu vaikus, kalba rusiškai, lietuviškai, yra atvykusi iš Maksvos) teigia: „Papročiai tokie yra, kad moteris turi klausyti vyro“.
2. Vilniaus aukštutinio taboro čigonų nuomone, moteris laikoma žemesne už vyrą todėl, kad linkusi daryti nuodėmingus darbus. Fatimos Bagdanovič (21., neistekėjusi, kalba rusiškai) tvirtinimu, Ieva nusidėjo ir tuomet moteris tapo žemesnė. Taip atsitiko todėl, kad Ieva padarė nuodėmę, prieš tai jie buvo lygūs“. Taigi šiais atvejais moters padėtis grindžiama mitologiniais motyvais.
3. Vilniaus žemutinio taboro čigonai moterį laiko nešvaria, nes daugelis jos darbų yra susiję su nešvarumais: namų ruoša, nešvarių drabužių, ypač apatinių, skalbimas ir pan. Vadinasi, moters buitis, aplinka suformuoja žemesnį jos statusą bendruomenėje.
4. Paprotinė teisė daugiausiai apribojimų numato ištekėjusioms moterims motinoms. Iki santuokos mergaitės gyvenimą tvarko tėvai. Vilnius lietuvių – lenkų čigonės teka 14 – 16 metų, moldavų – rusų – 13 – 14 metų. Kaunietės taip pat išteka jaunos, kai subręsta. Jų pačių tvirtinimu, dabar mergaitės protingesnės, išteka 18 – 20 metų. Tiesa, Aukštutinio ir – Žemutinio taborų gyvnetojai teigė, kad čigonų vedybos paankstėjo.
Ir Kaunei ir Vilniuje egzistuoja dvi santuokos sudarymo formos: 1) vestuvės – santuoka tėvams sustikus; 2) pabėgimas – santuoka be tėvų sutikimo. Pirmuoju atveju merginos likimą iš esmės nulemia tėvų valia. Vadinamieji lietuviu – lenkų čigonai duoda galimybę merginai pačiai nuspręsti. Tėvai dažniausiai nesutinka tada, kai jaunikis yra iš neturtingos arba negerbiamos šeimos. Moldavų – rusų čigonų paprotinės normos tėvams suteikia visas teises dėl jų vaikų vedybų. Jie patys gali nuspręsti dukros ar sūnaus likimą, surasti jiems jaunąjąar jaunąjį. Žemutinio taboro čigonų grupėje vedybos turi ekonominę reikšmę – jaunoji yra perkama. Toks sandėris lemia santuokos tvirtumą irilgalaikiškumą. Kaunietė Lena Kasperavičienė sake, kad „moldavų čigonai ištekina savo vaikus,nors šie ir nesutinka. Lietuvių čigonams tai neįprasta, jie neparduoda savo vaikų. čia eina reikalas dėl tėvų sutikimo“.
Santuoka, kuriai pritaria tėvai, pažynima vestuvėmis. Tai labai svarbus momentas visai giminei ir artimiesiems, nes tada išaiškėja, ar jaunoji buvo nekalta. Turėtą skaistybę liudija ant paklodės po pirmosios nakties likusios dėmės. Taigi pagal čigonų paprotinę teisę mergaitė tampa moterimi pirmųjų povestuvinių santykiu metu. Neklatybės išsaugojimas iki santuokos yra nepaprastai svarbus veiksnys, lemiantis moters ateitį, santykius su vurų ir jo tėvais. Dukters nekaltybės įrodymas per vestuves – garbė motinai.
Antroji santuokos forma – pabėgimas. Jaunuoliai pabėga tada, kai tėvai nesutinka su jų santuoka. Kaunietė Rita tvirtino: „Pas mus, jei pabėga, tai jau apsivedę, jau permiegojo su ja – laikoma žmona“. Pabėgimai yra traktuojami kaip nepagarba vyresniesiems, ypač tėvams. Kadangi pabėgusi mergina praranda nekaltybę, čigonai tai laiko jos „sugadinimu“. Čigonai pasakojo, kad pabėgimų šiuo metu labai padaugėjo. Tai galėtų reikšti kad vyresnioji karta praranda autoritetą ir valdžią jaunimui.
Kadangi paprotinė teisė nereikalauja oficialaus santuokos įforminimo, abiejų rūšių santuokos retai registruojamos civilinės metrikacijos biure. Visuomenės normų požiūriu, tokios čigonės yra vienišos motinos, o čigonų papročiu –ištekėjusios. Paprotinė teisė palanki socialiniu atžvilgiu, nes čigonės gali ir gauna socialinę pašalpą kaip vienišos motinos.
Ištekėjusi mergina, ypač pirmaisiais metais, saistoma įvairių įsipareigojimų ir draudimų. Ji privalo daug dėmesio skirti vyro tėvams, juos ypač gerbti, neprieštarauti. Jaunamartė pirmaisiais metias turi tvarkyti namus, dengti stalą, aptarnauti šeimos narius ir svečius, tačiau jai neleidžiama sėstis kartu su visais.
Ištekėjusi moteris turi gerbti savo vyrą, sutikti su visais jo sprendimais ir norais, niekada neprieštarauti, būti nuolaidi. Moteris be vyro leidimo negali vykti pas savo giminaičius ar kitur. Pagal čigonų papročius normas ištekėjusi moteris ginčytis ar pyktis su vyru gali tik uždaroje šeimos aplinkoje, o ne viešoje vietoje. Antraip tokia šeima negerbiama.
Papročių normos nustato, ką ir kaip turi devėti moterys. Jos privalo vilkėti ilgus, uždarus darbužius (labiausiai paplitę ilgi sijonai). Kaunietis Stepas mano, kas „moteris neturi rodyti visų savo gražumų – kojų, krūtinės“. Lietuvių – lenkų čigonų drabužiai skiriasi nuo moldavų – rusių apsirengimo. Aukštutinio taboro Kauno čigonės segi siaurus, ilgus sijonus, dažnai su skeltukais. Drabužius jos paprastai perka turguje, todėl jie nesiskiria nuo kitų moterų aprangos. Tačiau turi būti išlaikyti paprotinės teisės reikalavimai.
Įsitikinimas, kad moteriški drabužiai nešvarūs, draudžia kartu skalbti moteriškus ir vyriškus (ypač apatinius) drabužius. Moterų apatiniai drabužiai ne tik skalbiami atskirai, bet ir džiovinami tose vietose, kur nemato vyrai ir seni žmonės. Kitaip moerys parodys negarbą jiems.
Taigi paprotinės normos, apibrėžiančios moters vietą ir elgesį čigonų visuomenėje, rodo, kad jai, o ne vyrui tenka didesnė atsakomybė už šeimą.
1996 – 1997 daryti pokalbiai su čigonais ir jų padrindu atlikta analizė leidžia tvirtinti, kad Lietuvoje turime savitą tautinę grupe, išlaikiusią savo tradicijas, papročius, kitokį gyvenimo būdą.

IŠVADOS
Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių iniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje vis dar neišsivaduoja iš stereotipų įtakos.

NAUDOTA LITERATŪRA
1) Severinas Vaitiekus; Vilnius 1998; Čigonai Lietuvoje ir Europoje; 137 psl.
2) Angus Fraser; Vilnius; Čigonai; 340 psl.
3) Elektroninis šaltinis: www.sociumas.lt_Čigonai
4) Elektronis šaltinis: www.lizdas.lt/Čigonai-Įvadas.htm

Leave a Comment