Charakteris

1.Charakteris. Bendrasis apibūdinimas

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš senovės graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, atspaudas. Dar IV amžiuje prieš Kristaus gimimą senovės graikų rašytojas Teofrastas savo veikale „Charakteristikos“ aprašė 31 žmonių tipą, kai vyrauja kokia nors savybė (pataikavimas, plepumas ir kt.). [4, p.130].
Charakteris-tobulesnis psichinis darinys negu temperamentas: charakterio formavimasis neatsiejamas nuo asmenybės formavimosi, nuo viso jos turinio grožio-pasaulėžiūros, pažiūrų, įsitikinimų, interesų [3, p.32].
Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, jog charakteris, būdas, veiksmais ir elgesiu paasireiškiančių pastovių psichinių žmogaus ypatybių visuma. Fiziologinis charakterio pagrindas- aukštosios nervinės veiklos tipo savybių ir gyvenimo patirties bei auklėjimo suformuotos laikinųjų ryšių sistemos sintezė. Charakteriui būdinga individualių ir tipiškų bruožų vienovė. Charakterio, ypač jo tipiškų bruožų, formavimuisi lemiamą reikšmę turi socialinė aplinka, žmogaus veikla ir auklėjimas, individualūs bruožai remiasi daugiausia įgimtais charakterio pradmenimis [9, p.378]. Charakterio brandai ir pastovumui reikšmės turi amžius, patirtis, socialiniai pokyčiai, raiškiai-įgimtos savybės (temperamentas, aukštosios nervinės veiklos tipas, kūno sudėjimas) [12, p.23].
Ir V.Justickis teigia, jog charakteriu vaadinama visuma individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis [6, p.6].
Taigi, vaikų gyvenimo, aplinkos bei materialinės sąlygos yra nevienodos, taip pat tėvai ir auklėja mažylius skirtingai. Ypač tai priklauso nuo tėvų socialinės padėties, profesijos, išsilavinimo. Be to, ki

iekvienas vaikas gauna skirtingą, t.y. individualių genų rinkinį, kuris lemia visas psichines ir fizines vaiko savybes. Tokia pati aplinka gali išugdyti įvairius charakterius [14, p.100].
Iš tikrųjų charakteris- nepakartojamas asmenybės bruožų derinys- tai žmogaus auklėjimo ir jo veiklos antspaudas . Sąlygos, kuriose nuo pat gimimo dienos auklėjamas vaikas, o svarbiausia. Žmonės, kurie jį supa, formuoja pagrindinius jo charakterio bruožus. O nuo tam tikro momento žmogus pats pradeda kalti, lieti, tobulinti savo charakterį. Čia yra saviauklos esmė. Galima kelti klausimą, nuo kokio amžiaus prasideda saviaukla? Kaip kam. Daugelis jau vaikystėje stengiasi išsiugdyti savyje vienus charakterio bruožus, atsikratyti kitų, o kai kurie, apskritai, apie tai beveik nesusimąsto. Tačiau sąvoka „antspaudas“, kalbant apie charakterį, turi dar vieną labai svarbią reikšmę. Susiklostę žmogaus charakterio ypatumai patys užždeda antspaudą visoms jo mintims, jausmams ir poelgiams. Pagal tai mes ir sprendžiame apie vieno ar kito žmogaus charakterį [8, p.26,27].
Gyvenimo komplikuotumui didėjant ir naujoms blogybėms, įsigalint, auklėjimo uždaviniai plečiasi. Išimtis, deja, neauga vien dėl mokslinių ar technologinių žinių pagausėjimo. Reikia

1
pabrėžti, kad moralinis vystymasis ir aukštų vertybių išgyvenimas daugiausia priklauso nuo vaiko auklėjimo pilnumos ir nuo paskatinančių veiksnių ir momentų gausumo. Žmogus netampa nei racionalus, nei altruistiškai nusiteikęs vien dėl to, kad jam sueina 18 ar 21 metai. A.Robackas teisingai tvirtina, ka
ad, nors beveik visi gali, bet dauguma neįgyja charakterio- vidinio moralinio kodekso, visiškai įsisąmonintos moralinių principų sistemos, pagrįstos kitų gerbimu, teisingumu bei atsakomybe už savo veiksmus [11, p.47]. Moralinis vystymasis prasideda anksti sugebėjimu atskirti gėrio ir blogio pasireiškimus. Tačiau jo vystymuisi reikia daug geros įtakos ir tinkamų modelių, iki jaunuolis pasiekia sąmoningai altruistinę charakterio plotmę arba universaliai vertingų principų pasisavinimą [11, p.15].
Kad ir kiek būtų taisyklių, kad ir kokie geri būtų jausmai, jei nepanaudojame kiekviena konkrečia galimybe veikti, charakteris gali likti taip ir nepasikeitęs į gerąją pusę. Gerais norais ir pragaras grįstas. „Charakteris“, kaip sako J.S.Millis „yra visiškai suformuota valia“; o valia- tai, kaip jis ją supranta,- yra visuma polinkių veikti tvirtai, greitai ir tiksliai visais esminiais staiga iškilusiais nenumatytais gyvenimo atvejais. Polinkis veikti veiksmingai įsišaknija tik priklausomai nuo dažnumo, kurio iš tikrųjų įvyksta veiksmai, o smegenys įpranta prie jų [5, p.53].
Matome, jog asmenybė yra vientisa struktūra, kurios kiekviena ypatybė, kiekvienas bruožas glaudžiai susijęs su visais kitais. Ir kiekvieno žmogaus bruožai ir ypatybės susijusios savaip. Todėl žmonės tokie nepanašūs vienas į kitą. Visas šis nepakartojamas psichinių bruožų derinys ir vadinamas žmogaus charakteriu [8, p.70].
Galėjome pastebėti, kad įvairių autorių mintys kartojasi kalbant apie charakterį, o tai nėra blogai, tiesiog arčiau bendro sutarimo.
Psichologijos istorijoje bu
uvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę: vieni laikė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų) savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, ir treti, kad charakteris susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Pirmosios dvi kraštutinės pažiūros nebuvo teisingos. Klaidinga, pvz., būtų manyti , kad santūrumas priklauso tik nuo įgimtų nervų sistemos ypatybių arba tik nuo bendravimu įgytų įgūdžių. Realiai charakterio prigimtį aiškina trečioji pažiūra, pasak kurios, charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu [4, p.131].
Pavyzdžiui, charakteris- anaiptol nebūtinai stiprios nervų sistemos vaiko atributas. Štai tipiško melancholiko, kurio tėvai ugdė atkaklumą, mokėjimą siekti užsibrėžto tikslo, laikytis savų įsitikinimų, jeigu jie teisingi, išsirutulios stiprus charakteris [3, p.32]. Šios pažiūros pripažinimas teisingai sudaro galimybes sąmoningai prognozuoti charakterio pakitimus tam tikru būdu organizuojant ugdymą mokyklose ir kitose visuomenės situacijose. Žinoma, charakteris, kaip tai asmenybei pastovių tipiškų savybių visuma, ga pasikeisti tik laipsniškai, per ilgesnį laiką.

2
Charakterio pasireiškimas gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėms išraiškoms žmogus gali ir maskuoti tikruosius savo charakterio bruožus: tingus dėtis darbščiu, veidmainis apsimesti nuoširdžiu ir pan. Tačiau kaip tobulai vaidintų apsimestą vaidmenį, žmogus kartkartėmis nusiima kaukę ir parodo tikrąjį ve
eidą. Dažniausiai tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis (pavojų ir konfliktų).

2.Charakterio struktūra ir bruožai
Charakteringos tai asmenybei gali tapti įvairių jos psichinių reiškinių individualios ypatybės (pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros ir kt.), kurių junginys sudaro charakterio struktūrą [4, p.131].
Charakterio struktūroje paprastai skiriami asmenybės kryptingumą reiškiantys charakterio bruožai ir valingieji charakterio bruožai. Asmenybės kryptingumą reiškiantys charakterio bruožai dar skirstomi pagal asmenybės nusistatymą kolektyvo ir atskirų žmonių (pvz., kolektyviškumas ir individualizmas, jautrumas ir abejingumas), darbo (pvz., darbštumas ir tingumas, iniciatyvumas ir inertiškumas), daiktų (pvz., tvarkingumas ir aplaidumas) ir paties savęs (pvz., pasitikėjimas savimi, savęs pervertinimas) atžvilgiu. Jų veiksmingumas priklauso nuo valingųjų charakterio bruožų (pvz., atkaklumo, drąsumo, drausmingumo, ryžtingumo, savarankiškumo). Pagal valingųjų charakterio bruožų išsivystymą skiriama stiprus ir silpnas charakteris, pagal žmogaus požiūrių ir poelgių atitikimo laipsnį- vientisas ir prieštaringas charakteris. Charakterio bruožų išraiškos formos priklauso nuo asmenybės emocinės struktūros ir temperamento [9, p.378].
Bene artimiausius ryšius charakteris turi su temperamento ypatybėmis. Temperamentas, išreikšdamas dinaminę asmenybės pusę, savaip nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime paprasčiausią charakterio savybę- darbštumą, tai suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir melancholiko darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai ( darbščiųjų ir tingių pasitaiko visų temperamento tipų asmenybių) [4, p.132]. Todėl E.Krečmerio, V.Šeldono, I.Pavlovo ir kitų temperamentų problemos savo tyrimuose nagrinėjusių mokslininkų nuomone, į temperamentus būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. Dirbti prie sudėtingų valdymo pultų, valdyti sudėtingas šiuolaikines mašinas, veikti ekstremaliomis sąlygomis, ekstremaliose situacijose prieš stresorius, be abejo, geriau sugebės tie žmonės, kurių temperamentai turi daugiau judrumo, pastovumo, energingumo ir ištvermingumo, susivaldymo ir pusiausvyros savybių. Melancholiškas inertiškumas, cholerikas audringumas ir sangviniškas nepastovumas čia gali tapti kliūtimi darbų sėkmei [4, p.129].
Tačiau daugumos profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Pavyzdžiui, galima manyti, kad pedagogo veiklai

3
geriausiai tiks sangviniško ir choleriko temperamento asmenys. Tačiau intravertiškas melancholikas ir flegmatikas pedagogas gali sukaupti daugiau įvairios informacijos ir kitokios medžiagos (archeologinių radinių, kelionių suvenyrų ir kt.), kuri sudomins moksleivius. Be to, melancholiški mokytojai gali geriau suprasti ir atjausti moksleivius įvairių nesėkmių atvejais, flegmatikai- pratinti prie santūrumo ir t.t. [4, p.129].
Ir praktiniame auklėjamame darbe naudotis tradicine keturių temperamentų tipų samprata dažnai gali būti paranku. Pavyzdžiui, kai matome nesantūrų, nesivaldantį vaiką, tai dar nereiškia, kad turime malonumą susipažinti su choleriku,- gal tai „lengvai auklėjamas“ sangvinikas, į kurio auklėjimą išties buvo žiūrima pernelyg lengvai. Ir atvirkščiai, cholerikas, kuris auga, mokydamasis prisitaikyti prie aplinkinių, perprasdamas naudingas santūrumo ir mandagumo taisykles, niekada neparodys blogų charakterio bruožų. Taigi nesantūrumą reikia priskirti charakteriui, o ne temperamentui [3, p.32].
Kas kita, kad tam tikri netinkamai auklėjamo vaiko temperamento ypatumai gali lengviau reikštis nepageidautinais charakterio bruožais. Bet, beje, jokios tragedijos čia nėra- pastabūs, supratingi ir nuosekliai savo tikslo siekiantys tėvai įstengs užkirsti kelią nepageidautiniems būdo bruožams ir padės plėtotis visuomeniškai naudingiems [3, p.33].
Charakterio valingųjų bruožų dėka žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir dirbdamas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo, pašaipūniškumo ir kt. bruožai). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo ir kt. bruožai. Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumo ir tingumo, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei aplaidumo ir kitus bruožus. Įvairių charakterio bruožų atsiranda dėl nuostatų daiktams (daiktų saugojimo) tvarkingumas ir jų kokybės priežiūra, daiktų pamėgimas ir kolekcionavimas, daiktų griovimas ir kt.). Be to sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmeninėms vertybėms [4, p.132].
Charakterio bruožų arba asmenybės ypatybių bei paties savęs vertinimo sąvokų yra labai daug. Palyginti nedideliame S.Ožegovo aiškinamajame rusų kalbos žodyne jų yra apie pusantro tūkstančio. Tai, pvz., tokie žodžiai „sąžiningumas“, „drąsa“, „:gerumas“, „smalsumas“ ir kiti. Charakteryje šie bruožai jungiasi į kelias stambias įvairias gyvenimo sritis [8, p.29].
Pirmas blokas- visuma, sistema ypatybių, kurios sąlygoja žmogaus požiūrį į save patį, į aplinkinius žmones, į visuomenę apskritai. Matome, kad šis blokas pats taip pat sudarytas iš trijų dalių. Pavyzdžiui, „jautrumas“ apibūdina žmogaus požiūrį į kitus žmones. Prie šios grupės priklauso ir tokios ypatybės, kaip „jautrumas“, „gerumas“, „atsidavimas“, „sąžiningumas“,

4
„garbingumas“, „teisingumas“. Tai teigiamos ypatybės. Deja, yra ir neigiamų bruožų- „egoizmo“, kietaširdiškumo“, „žiaurumo“, „šiurkštumo“, „melagingumo“, „veidmainiškumo“.
Kita ypatybių grupė išreiškia asmenybės požiūrį į save patį. Juk iš tikrųjų mes su jumis ne tiktai bendraujame su kitais žmonėmis, mokomės ir dirbame, kitais žodžiais tariant, veikiame mus supančioje aplinkoje. Mes dar ir susimąstome apie tai, kaip mes tai darome, lyginame save su kitais žmonėmis, lyginame savo laimėjimus ir darbus su kitų žmonių laimėjimais ir darbais. Lygiai taip pat mes lyginame ir visas kitas savo ypatybes: išorę, gabumus ir t.t. Kitaip sakant mes iš mažens mokomės vertinti save. Tokiu būdu susiklosto tai ką mes vadiname asmeniniu įvardžiu „aš“. [8, p.30].
Remiantis empiriniais vaiko charakterio formavimosi problemų tyrimais galima teigti, kad individualų charakterį nulemia vaiko ir auklėtojos emocinis ryšys, auklėtojos asmeninis pavyzdys bei auklėjimo stilius. Keletas pavyzdžių [14, p.103].
Kūdikis visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų dėmesio. Jeigu jis patiria jų meilę ir rūpestį, jei visi jo poreikiai greitai patenkinami, jei jis kalbinamas, myluojamas, prižiūrimas, tai, vadinasi esti visos sąlygos jo asmenybei vystytis sėkmingai. Vaikui susiformuoja pasitikėjimo jausmas šiuo pasauliu ir žmonėmis. Tai sudaro pamatą jo psichosocialiniam tvirtumui- optimizmui, vilties turėjimui [4, p.12].
Manoma, kad vaiko polinkis pajusti kaltę, kai „negražiai pasielgta“, priklauso nuo tėvų pedagoginių auklėjimo metodų: giria ar bara, pataria ar muša. Dažniausiai gerai elgdavosi tie vaikai, kurių motinos ypač meiliai juos auklėjo ir savo meilę reiškė pagal vaiko elgesį. Tai buvo mergaitės ir berniukai, kurie dėl blogo elgesio rizikavo netekti motinos meilės; kai trūksta ryšio tarp tėvų ir vaiko gali atsitikti sąžinės formavimasis. Tačiau nereikėtų vaikų ilgai gąsdinti ir sakyti „aš tavęs nemylėsiu“. Dėl tokių eksperimentų vaikas gali tapti baikštus arba sutrikti jo elgesys. Vaikai turi nuolat jausti, kad tėvai ir auklėtoja pasiryžę atleisti.
Yra stiprus dvasinis ryšys tarp tėviškos šilumos ir rūpestingumo bei vaiko kilnumo ir švelnumo. [14, p.105].
Kažkodėl populiariose knygose linkstama vaizduoti gerus, nuolankius, švarius vaikus; tačiau šios savybės vertingos tik jei susiformuoja laikui bėgant, jei vaikai tampa tokie todėl, kad vis labiau sugeba jausti tapatumą su tėvų vaidmeniu šeimos gyvenime. Šiais laikais itin dažnai kalbame apie blogai prisitaikiusius vaikus, tačiau tai vaikai, prie kurių iš pat pradžių, ankstyviausiais etapais, nesugebėjo tinkamai prisitaikyti pasaulis. Kūdikio klusnumas- siaubingas dalykas. Tai reiškia, kad tėvai perka patogumą labai brangiai, ir tą kainą teks toliau nuolat mokėti jiems patiems ar visuomenei, jeigu tėvams tokia našta pasirodytų per sunki [13, p.99].
Labai dažnai atrodo, kad vaikas gali ir turėtų paklusti. Iš tikrųjų vaikas, kuris ką nors padarė vakar, gali tą patį padaryti ir šiandien, bet jis to nedaro. Labai svarbu suprasti šitą

5

neklusnumo priežastį: mes iš vaikų dažnai per daug reikalaujame, gal kartais net to, ką tik šuo mielai atlieka. Mesk lazdą į vandenį- jis bėgs ir išneš. Mesk kitą kartą, jis taip pat nubėgs ir išneš. Mesk dešimtą kartą, jis vėl nubėgs ir išneš. Iš tikrųjų jis tarsi laukia, kad dar kartą mestume tą lazdą. Šunį galima treniruoti, ir jo sąlyginiai refleksai yra ugdomi labai sėkmingai. Kadangi jis yra gyvūnas, jam tai patinka. Bet vaikas yra žmogus. Į jo ar jos norą ir nenorą reikia atsižvelgti, o galbūt ir gerbti. Reikia sutikti su tuo faktu, kad vaikas vieną ir kitą kartą nesutinka daryti to, ko iš jo reikalaujama [10, p.51].
Lavėjant psichikai ir motorikai, mažasis jau antrųjų gyvenimo metų pradžioje ima rodyti pirmąsias savarankiškumo pastangas. Šios pastangos atspindi vaiko siekimą aktyviai pažinti pasaulį, įtempti jėgas, įtvirtinti save.
Deja yra gana daug tėvų, kurie pasiryžę viską už vaiką padaryti- jis ilgai terliosis, o šitaip galima išlošti kelias minutes. Tačiau tokios naudos vertė labai abejotina. Jos neigiamybė- sunkiai užpildomos auklėjimo spragos [3, p.150]. Prarandama daug daugiau, nes vaikas neišsiugdo pasitikėjimo savimi, užauga nesavarankiškas. Šitaip elgiasi daugelis motinų, kurios savo vertę jaučia tik tada, kai esti vaikams reikalingos. Tai mamos, kurios labiausiai mėgsta mažus kūdikėlius, nes jie „tokie bejėgiai ir reikalingi globos“.
Leiskite vaikams kiek tik įmanoma veikti patiems ir niekada nemenkinkite jų sugebėjimų. Vaikas nuo pat gimimo nori būti savarankiškas. Bet per kelerius metus pačių tėvų pastangomis šis prigimtinis siekis sunaikinamas ir mes turime apgailėtiną būtybę, kuri kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje atsako „Negaliu“ [7, p.37].
Jeigu nuolat slopinamas vaiko siekimas būti savarankiškam, jis gali užaugti pasyvus, nesugebėti nieko siekti. Toks vaikas visada lauks, kad už jį viską padarytų suaugusieji [3, p.150].
Kai vaikui nuo pat kūdikystės trūksta jį supančios meilės, kai jis nepatiria pakankamai šilumos, švelnumo, tai jam taip pat įdiegiamas nepilnavertiškumas. Bet švelnumas gali būti tik išoriškas ir paviršutiniškas. Čia dar kartą sutinkame autoritariškos mamos „popinančią“ meilę, kai ji vaiką myli dėl savęs pačios, kompleksuodama savo nepilnavertiškumo kompleksą.
Rūpinimasis vaikais yra būtinas, tačiau kai kurios motinos ir tėvai tai daro tiesiog „maniakiškai“ ir tokio pobūdžio nerimą perduoda savo vaikams: „saugokis, kad nepaklystum., kad nepalįstum po mašina.., kad nesusipurvintum., kad nesušlaptum., saugokis.“. Tokie nuolatiniai perspėjimai užgniaužia vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Galima prognozuoti, kad jis netaps stiprios valios, tvirtu, turinčiu atsakomybės už save jausmą žmogumi [10, p.37].
Kodėl vaikui autoritetu tampa „agresyvus“ žmogus? Tikriausiai vaikas savo socialinėje aplinkoje (šeimoje, kieme) dažnai stebėdavo, kaip agresyviai elgiasi auklėtojos arba kiti suaugusieji (barasi, grasina, įžeidinėja). Jie matė, kad kartais blogis padeda išspręsti buitinius konfliktus. Vadinasi, geriau gąsdinti, šaukti ant kitų ar net trinktelėti- tuomet pasieksi, ko tik norėsi. Šitaip

6
vaikai mokosi iš tėvų elgtis agresyviai. Kita sąlyga agresyvumui formuotis- tai akcentuoti antipedagoginį elgesį, pagiriant vaiką, kad jis tikras vyras. Pavyzdžiui, „Tomas atėmė iš manęs mašiną“. –„Na, o ką tu darei?“- „Aš jam kaip daviau, tai jis net išmetė mašiną“- „Teisingai padarei“. Reikia tokiems įkirsti! Kitaip gyvenime nesusitvarkysi“. Dar vieną agresiją skatinanti sąlyga- tai dažnai ignoruoti vaiko savigarbą. Išjuoktas, pašieptas vaikas gali tapti agresyvus. Auklėtojos, kurios auklėja vaikus jėga ir įsakymais, dažniausiai visiškai ignoruoja berniukų ir mergaičių poreikius, sudaro kolektyve slegiančią atmosferą. Tuomet tereikia menkos priežasties, ir mažylis taps agresyvus. Visos minėtos aplinkybės sudaro sąlygas augti agresyviam, piktam vaikui [14, p.105].
Auklėjama vardan elgesio, o įpročiai yra medžiaga, iš kurių sudarytas elgesys. Elgesio pastangos yra tai, kas charakteriui suteikia naują kryptį, ir į jo organišką audinį įdiegia gerus įpročius. Pamokslavimas ir kalbėjimas pernelyg greitai tampa neefektyvia nuobodybe.
Trumpoje Darvino autobiografijoje yra fragmentas, kuris buvo dažnai cituojamas. Darvinas sako: „Iki trisdešimties metų ar net ilgiau įvairi poezija suteikdavo man didelį malonumą; dar mokinys jausdavau didžiulį džiaugsmą skaitydamas Shakespearią, o ypač istorines pjeses. Aš taip pat sakiau, kad paveikslai man anksčiau suteikdavo nemažą, o muzika- labai didelį malonumą. Tačiau dabar jau daug metų aš niekaip negaliu pakęsti poezijos skaitymo. Neseniai mėginau skaityti Shakespearią, ir man jis pasirodė toks nepakenčiamai bukas, jog tai sukėlė man pasišlykštėjimą. Aš taip pat beveik praradau savąjį paveikslų ir muzikos pomėgį. Mano protas regis pavirto mašina, išvedančia bendrus dėsnius iš didžiulių faktų rinkinių: tačiau kodėl tai sukėlė vien tos smegenų dalies, nuo kurios priklauso aukštesnieji pomėgiai, atrofiją, aš negaliu suprasti.
.Jeigu gyvenčiau savo gyvenimą iš naujo, aš nusistatyčiau taisyklę paskaityti poezijos ir paklausyti muzikos bent jau kartą per savaitę, nes naudojant dabar atrofavusias smegenų dalis, jos gal būtų išlikę gyvos. Šių pomėgių praradimas yra laimės praradimas ir gali būti žalingas intelektui, o dar labiau tikėtina, kad jis bus žalingas moraliniam charakteriui“ [5, p.54].
Vienas patyręs matematikos mokytojas kartą pasakė: „Sunkiausia mokyti ne tą, kuris nemoka, o tą kuris nežino, kad jis nemoka“. O supratęs savo trūkumus ir pasmerkęs juos savyje, žmogus jau „žino, ko jis nežino“. Aišku, išmokti matematiką arba kitą dėstomąjį dalyką kartais lengviau negu susigaudyti savo charakteryje ir pakreipti jį į gerąją pusę. Juk kiekvienam dėstomajam dalykui mokykloje yra tiksli programa, o čia pats turi susidaryti sau programą [8, p.51].
Ypatingą vietą žmogaus charakteryje užima valingumo bruožai, valia. Jiems priklauso tokios svarbios ypatybės, kaip atkaklumas ir jo priešybė- užsispyrimas [8, p.37]. Iš seno valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo, savireguliacijos ypatybių [4, p.132].
Psichologijos mokslo saulėtekyje valia buvo laikoma pradiniu žmogaus aktyvumo šaltiniu,

7

Dievo duota energija, lemiančia žmogaus elgesio nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Tam pritaria ir nemažai dabartinių psichologų. Kiti valią tarsi „ištirpina“ žmogaus psichikos procesuose [1, p.70].
Psichologijos vadovėliuose valia iki šiol buvo apibūdinama kaip aukščiausias žmogaus poelgių raidos laipsnis. Ji pasireiškia sąmoningumu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimas. Valia gali aktyvinti arba slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais [1, p.70]. Valia tai žmogaus sugebėjimas atlikti tokius sąmoningus veiksmus, kurie reikalauja įveikti išorinius ir vidinius sunkumus. Bet kuris valingas veiksmas yra sudėtingos vidinės struktūros. Valingas veiksmas prasideda tuo, kad žmogui atsiranda koks nors poreikis, reikalaujantis iš jo aktyvumo, ir pasireiškia kaip veiksmo paskata, kaip motyvas. Taip formuojasi mūsų veiklos tikslas. Jau šiame pirmajame etape galima vidinė kova, motyvų kova. Ji iškyla tada, kai prieš mus yra keletas galimų tikslų, išreiškiančių įvairius žmogaus poreikius [13, p.38]. Taigi valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tikslą ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekimą lemia valia [1, p.70].
Žmogaus norus be prievartos psichologai vadina valios laisve. Žmogus valios laisvės jausmą išgyvena savarankiškai pasirinkdamas ir savarankiškai apsispręsdamas. Valios laisvė sukuria žmoguje vieną vertingiausių jo bruožų- atsakingumo jausmą [1, p.70].
Siekiant tikslo, reiškiasi dvi valingos veiklos formos: teigiamieji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, arba sulaikomoji). Jas abi ženklina valingas apsisprendimas sąmoningai ir aiškiai ištarti „Taip“ arba „Ne“. Sąmoningas tikslo ar elgesio būdo pasirinkimas- valios krikštas, laisvo žmogaus požymis [1, p.71].
Žinome, kad yra du valios tipai, kurių viename vyrauja impulsai, o kitame- slopinimai. Kai jos aiškiai išreikštos, jas lengvai atpažįsta kiekvienas.
Aktyvieji valios veiksmai pasireiškia iniciatyva, ryžtingumu, veržlumu tikslo link, atkaklumu, drąsa ir pasitikėjimu [1, p.71]. Kraštutinis aktyviosios valios pavyzdys yra maniakas: jo idėjos pereina į veiksmą taip greitai, jo asociatyviniai procesai yra tokie beprotiškai greiti, kad nebelieka laiko atsirasti slopinimui ir jis sako ir daro viską, kas tik šauna jam į galvą, nė akimirkos nedvejodamas [5, p.124].
Kai vyrauja sulaikomieji veiksmai, žmogaus valią rodo principingumas, ištvermė, santūrumas ir savitvarda su aiškiu „Ne“ [1, p.71]. Kai kurie melancholikai yra kraštutinės pernelyg slopinamo tipo pavyzdys. Jų protai yra suspausti nejudrios baimės ar bejėgiškumo jausmo, jų idėjos apsiriboja viena mintimi, kad gyvenimas jiems yra neįmanomas. Taigi jie demonstruoja visiškos „abulijos“ arba nesugebėjimo norėti ar veikti būseną. Jie negali pakeisti savo laikysenos ar kalbos arba įvykdyti paprasčiausio įsakymo [5, p.125].

8
Kaip matome valia pasireiškia ne tiktai aktyviais veiksmais ir poelgiais. Ji pasireiškia ir sugebėjimu sutramdyti save, sustabdyti nepageidautinus veiksmus. Reikia pabrėžti, kad dažnai sunkiausius išbandymus išlaiko žmogus kaip tik vidinės kovos metu, kai reikia atsisakyti kokio nors konkretaus savo poreikio, nugalėti konkretų norą, kad galėtų atlikti tai, kas iš tikrųjų yra objektyviai reikalinga [8, p.40].
Valingas žmogus moka „valdyti save“, moka pasiekti užsibrėžtą tikslą [8, p.40]. Aukščiausia charakterio forma turi būti kupina abejonių ir slopinimų. Bet veiksmas tokiame charakteryje anaiptol nėra paralyžuotas ir energingai vyksta, kartais įveikdamas pasipriešinimą, kartais eidamas keliu, kur šie pasipriešinimai yra silpniausi [5, p.125].
Apie valią buvo rašoma ir kitaip „Palaužk vaiko valią tam, kad ji nežūtų“, rašė Džonas Nesley. „Palaužk jo valią, vos jam aiškiai pradėjus kalbėti- arba iš viso dar prieš jam pradedant kalbėti. Jis bus priverstas daryti tai, kas jam pasakyta, net jei jums reikės ją dešimt kartų iš eilės raginti. Palaužk jo valią tam, kad gyventų jo siela“. Toks valios laužimas visada yra scena su abipusiu nervų tąsymu, ašaromis, bloga savijauta; o pergalę ne visada pasiekia tas, kuris turėjo palaužti valią [5, p.127].
Vaiko valios puoselėjimas, o ne siekimas ją palaužti yra vaikų pasitikėjimo savimi, paslaugumo ir jautrumo kitiems pagrindas [5, p.22].
Taigi nesunku suprasti, kad valios energija yra žmogaus viduje, ir žmogus bręsta tik per savo valios veiksmus ir per valingą mokymąsi. Valios jėga sukelia džiaugsmingą nuotaiką ir gyvenimo prasmės jausmą, padaro žmogų laisvą [1, p.73].
Valia- tai galinga žmogaus energija, kuri spinduliuodama padaro jį laimingą. Ją naudojant, atsiskleidžia visa be galo turtinga žmogaus prigimtis ir jo tikroji esmė. Neatskleidęs savo valios žmogus yra priverstas plaukti pasroviui kaip visų blaškomas šapelis [1, p.74].
Emociniai charakterio bruožai kartu su temperamentu pasireiškia asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita, atsparumu stresams, bendro jausmingumo lygiais ir kt. [4, p.132].
Iš pažinimo procesų charakteryje labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas ir kt.
Charakteryje gali atsispindėti ir kitų procesų ypatybės, kaip dėmesio patvarumas ir pasiskirstymas (Cezaris ir Napoleonas sugebėję iš karto po 7 darbus dirbti), atminties produktyvumas (Šereševskio aidesinė atmintis ir pan.). Kiekvienam žmogui būdinga ne tik ką nors įsiminti, bet ir daug ką užmiršti, tačiau kai kuriems žmonėms charakterio bruožu tampa ir užmaršumas. Individualios vaizduotės nulemia realistų ir fantazuotojų, prozaikų ir romantikų charakterius [4, p.133].

9
Iš to, kas pasakyta, matome, kokia daugybė bruožų sudaro charakterį. Amerikiečiai

Olpertas ir Odbertas (1937) jų priskaičiavo 17953.
Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatos išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kai visuma. Tokios visus charakterio bruožus siejančios savybės yra: charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir charakterio tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų. Prieštaravimų gali pasitaikyti tarp teorinių nuostatų ir praktinių poelgių, charakterio pasikeitimų skirtingomis situacijomis (profesinėje veikloje žmogus energingas ir atkaklus, o namų buityje neįstengia įveikti paprastų kasdieninių sunkumų ir pan.). Prieštaravimų charakteryje būna ir dėl aspiracijų neatitikimo galimybėms. Pavyzdžiui, moksleivis, per daug vertindamas savo asmenybę, mėgina ignoruoti nesėkmes, prieštaraujančias jo aspiracijoms, pasidaro agresyvus, užsispyręs, įtarus, nes ima kaltinti dėl savo nesėkmių kitus ir pan. Dažnai pasikartodami, šie prieštaravimai gali įsitvirtinti ir virsti pastoviomis prieštaringo charakterio savybėmis [4, p.134].
Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. Pavyzdžiui, jei žinoma, kad šis žmogus yra sąžiningas, tai galima laikyti, kad jis liks garbingas, laikysis tiesos, neišduos savo vertybių, nors grėstų ir nemalonios pasekmės. Charakterio kintamumas yra būtina jo formavimosi ypatybė, tačiau per daug didelė charakterio priklausomybė nuo išorės sąlygų padaro jį neapibrėžtą, o asmenybę su pernelyg plastišku charakteriu vadina „vėjo botagėliu“ arba neturinčia charakterio.
Charakterio aktyvumas pasireiškia asmenybės veiklumu, o charakterio jėga padeda energingai siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras ir įsitikinimus, įveikti veikloje iškylančias kliūtis [4, p.135].

3.Charakterio patologiniai bruožai
Dėl nepalankių biologinių ir socialinių sąlygų įtakos gali atsirasti ir patologinių (liguistų) charakterio bruožų. Čia nekalbėsime apie liguistus arba psichopatinius charakterius, kuriuos tyrinėja psichopatologija. Tačiau esant charakteriui kaip visumai normaliam, kai kada dėl ligų, nelaimingų atsitikimų, pastovių įtampų įtakos ir dėl kitokių kenksmingų poveikių atsiranda atskirų bruožų, kurie skiriasi nuo visiems įprastų normų. Patologiški bruožai skirstomi į tokias rūšis:
1. Infantiliškumo bruožai (lot.infantilis- vaikiškas). Dažniausiai pasitaiko tarp jaunimo. Pasireiškia nebūdingu suaugusiam žmogui vaikiškumu: gyvena šia diena, siekia paprasčiausių malonumų (saldainių, alkoholio ir pan.), nesiima kokios nors naudingos veiklos, kuri užtikrintų savarankiško gyvenimo sėkmę.
2. Padidinto jaudrumo bruožai. Žmogus jaudinasi dėl smulkių skriaudų, audringai reaguoja į nereikšmingus įspūdžius. Dėl perdėto jautrumo atsiranda nepasitikėjimo savimi, per didelis

10

drovumas, baimė, kad kas nors gali pasišaipyti. Kai kuriais atvejais padidintas jaudrumas pasireiškia neryžtingumu, nuolatinėmis dvejonėmis, greitu psichiniu nuovargiu.
3. Paranojiški bruožai (gr.paranoja- silpnaprotystė). Tai savo asmenybės pervertinimo nuostatos. Dėl jų įtakos pasireiškia per didelis egocentriškumas, pasitenkinimas savimi, savo pasiekimais. Kartu šių bruožų turinčios asmenybės yra netolerantiškos kitų atžvilgiu, elgiasi agresyviai gindamos savo nuomones, dėl to sukelia priešiškumą ir nepajėgia palaikyti nuoširdžių santykių su kitais žmonėmis [4, p.139].
Isteriškų (gr.hystera- gimda) bruožų turinčios asmenybės yra teatrališkos savo emocinėmis reakcijomis, kalba, apranga. Jos stengiasi nuolatos kreipti aplinkinių dėmesį į save, mėgsta fantazuoti, meluoti. Jei jų kaprizams prieštaraujama, gali atsirasti audringų reakcijų: verkia, džiūsta burna, dreba galūnės, išpila raudonos dėmės. Gavę vadovauti, kartais jie pasidaro šalti ir žiaurūs, o jei niekas nepalaiko- lieka pasyviai besiginantys [4, p.139].
Šį charakterio nukrypimą konstatuoja daugelis psichologų ir psichiatrų (A.Ličko, P.Ganuškinas, K.Leonhardas ir kt.). Iš jų apibūdinimų susidarome vaizdą žmogaus, labiausiai už viską trokštančio atkreipti aplinkinių dėmesį į save, nustebinti, priblokšti, bet ne tikrais laimėjimais, o išoriniais efektais. Tokie žmonės giriasi savo neeiliniais gabumais, stebina neįprastu apsirengimu. Vaikosi pažinčių su garsenybėmis ir t.t. Individas su tokiu charakterio nukrypimu kurį laiką gali daryti nepaprasto žmogaus įspūdį, bet greitai išryškėja nepagrįstas puikavimasis, nepastovumas, kaprizingos permainos, lengvabūdiškumas, egoizmas, nesugebėjimas giliai ir nuoširdžiai jausti [6, p.67].
A.Ličko pagrindiniais šio nukrypimo bruožais laiko du: beribį egocentrizmą ir nepasotinamą nuolatinio dėmesio savo asmeniui, žavėjimosi, stebėjimosi, garbinimo, pritarimo troškimą. Trokšdamas atkreipti dėmesį, isteroidas gali ir girtis, ir demonstruoti savižudybę, ir įnirtingai ginčytis su artimaisiais bei vyresniais, ir efektingai kalbėti bei elgtis [6, p.67].
Visi autoriai vieningai pripažįsta, kad isteroidas linkęs ką nors vaidinti, ir dažnai tai daro tikrai labai nuoširdžiai. Mokslininkų nuomonė dėl tokio elgesio bei asmenybės struktūros priežasčių yra skirtinga [6, p.68].
Šizoidiniai (gr.scizo- skaldau, perskiriu bruožai pasireiškia liguistu dvasinių ryšių su kitais žmonėmis nebuvimu. Tai šalti, sarkastiški, pašaipūs žmonės, nesugebantys suprasti ir atjausti kitų išgyvenimų. Būna originalūs, mėgsta abstraktines problemas, neigia kitų nuomones, užsidaro savyje ir lieka vieniši [4, p.139].
Čia paminėtos dažniausios patologinių bruožų grupės. Liguistos gali tapti kai kurios profesinės veiklos savybės. Pvz., tardytojai, ilgai dirbdami, tampa įtarūs ir nekaltų žmonių atžvilgiu, pedagogams dažnai atsiranda patologiško kalbumo požymių ir pan. Yra charakterio pakitimų dėl seksualinių trūkumų ir lytinių iškrypimų.

11
Patologinių charakterio bruožų turinčios asmenybės gali būti naudingos visuomenei , pasireikšti net didesniais sugebėjimais, negu nenukrypstančių nuo normų charakterių atstovai. Dėl to liguistų bruožų pažinimas turi padėti išvengti bendravimo kliūčių, o ne sukelti niekinančių nuostatų. Be to, atskirti liguistus bruožus nuo normalių be specialių studijų yra labai sunku. Dėl to būtų patologiška daryti skubotas išvadas apie kitų žmonių charakterių nukrypimus nuo normų [4, p.139].

LITERATŪRA

1. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius
2. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius
3. Ikimokyklinukas (1982) Sudarė: Komarova T. ir kt. Kaunas
4. Jasikevičius A. (1999). Siela mokslas gyvensena. Vilnius
5. James W. (1998). Pokalbiai su mokytojais apie psichologiją ir su studentais apie kai kuriuos gyvenimo idealus. Vilniu
6. Justickis V. (1984). Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. Kaunas
7. Kendall F. (2001). Ypatingi tėvai- ypatingi vaikai. Vilnius
8. Kolominskis J. (1987). Pažink save. Kaunas
9. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (1997)./ Redakcinė taryba: Aničas J. Ir kt. Vilnius
10. Pikūnas J., Palujanskienė A. (2001). Asmenybės vystymasis. Kaunas
11. Pikūnas J. (1990). Nuo asmens iki asmenybės.
12. Visuotinė Lietuvių enciklopedija (2003)/ Sudarė: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius
13. Winnicott D.W. (2000). Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. Vilnius
14. Žingsnis po žingsnio (19910/ Sudarė Graudis L. ir kt. Vilnius

TURINYS

1. Charakteris. Bendrasis apibūdinimas ............................1
2. Charakterio struktūra ir bruožai ..............................3
3. Charakterio patologiniai bruožai ..............................10

Leave a Comment