Claude‘as Debussy

ĮŽANGA

Trumpai apie impresionizmą

Žodžiu “impresionizmas” pirmiausia buvo vadinama prancūzu tapybos mokykla , klestėjusi XIX a. paskutiniame ketvirtyje . Pagrindinis jos atstovas buvo Klodas Monė (1840—1926 m.), – jo paveiksla , pavadintas “Įspūdis: saulėtekis”, pirmą kartą buvo eksponuotas 1874 m. Paryžiuje .Vienas kriti-kas, nepatenkintas tuo , kad Monė technikai akivaizdžiai trūko formos ir griežtumo, “prisiuvo” naujadarą “impresionistai”. Jiems priklausė Kamilis Pisaro (1830—1903 m.) ir Eduaras Manė (1832-1883 m.), Ogiustas Renu-aras (1841-1919 m.) ir Edgaras Dega (1834—1917 m.). Jų stilius pasižy-mėjo siekiu ,, sugauti “ trumpalaikius momentus, pastebėtus gamtoje. Jie išpopuliarino tapybą lauke ir specializavosi vaizduoti ssaulės šviesą ir van-denį — du beformiškiausius, bet šviesiausius gamtos fenomenus. Muzikoje Debiusi ir jo sekėjai daugiausia harmonija ir tonų spalvomis, o ne me-lodijos linijomis ir forma siekė sukelti nuotaiką ir jutiminius įspūdžius

Garsusis XX a. kompozitorius – Debiusi

Klodas Debiusi gimė 1862 m. ir dar vaikas matė Prancūzijos – Prūsijos karo žiaurumus . Jo tėvas buvo įmestas į kalėjimą už priklausymą trumpai teegzistavusiai “komunai” – demokratų sukilimui Paryžiuje , kuris prasidėjo, Prancūzijai pralaimėjus karą.

Po dvejų metų, turėdamas vienuolika , Klodas tapo Paryžiaus konser-vatorijos studentu. Mokėsi vienuolika metų. Jis nuuolat nesutardavo su kom-pozicijos dėstytojais, nes rašydavo, naudodamasis, jų manymu, įžūliai moder-nistine harmonija. Kartą, jam skambinant fortepijonu kažkokius padūkusius pasažus, dėstytojas paklausė, kokiomis muzikos taisyklėmis jis vadovaujasi. ,,Savo malonumu”, — atšovė Debiusi. Tačiau norėdamas taisyklių laikydavosi. 1884 m. jis gavo aukščiausią kompozitorių pr

remiją už kantatą ,,Sūnaus palaidūno” tema, kurią Guno, dalyvavęs žiūri, apibūdino kaip ,,genijaus kūrinį”.
Vėliau Debiusi patyrė įvairiopos įtakos, dažnai ir nesusijusios su muzika. Devintąjį XIX a. dešimtmetį Prancūziją apėmė Vagnerio manija, ir jis susižavejo Vagnerio operomis, tačiau bjaurėjosi jo pompastine retorika ir siekimu muzika reikšti filosofines mintis. Rašė muziką Verleno ir kitų žymių poetų eilėms, studijavo prerafaelitų ir Vislerio tapybą, skaitė fantastinius Edgaro Alano Po apsakymus. 1889 m. Didžiojoje Paryžiaus parodoje klausėsi keistai egzotiškos gamelano muzikos iš Javos. Keliaudamas Debiusi tapo Čaikovskio globėjos ponios fon Mek šeimos pianistu . Iš daugelio kompozitorių išsiskiria tuo, kad domėjosi visais menais , ne tik muzika. Be to, buvo miestietis iki kaulu smegenų – laimingiausias jausdavosi Monmartro bare su draugais, klausydamasis nauja-usios šmaikščios dainelės ar ligi išnaktų narpliodamas meeno ir poezijosjos teorijas.
Gyvenimo pabaigoje jis susidraugavo su Stravinskiu, kuris savo ruožtu buvo didelis Debiusi muzikos gerbėjas. Tačiau paskutinius metus aptemdė liga ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kuriame jis regėjo civilizacijos galą. Kaip patriotirų gestą paskutinių kūrinių tituliniuose puslapiuose jis įrašydavo žodžius ,,musicien francais” (prancūzų kompozitorius). Mirė 1918 m. kovo mėnesį, kai, dar mėgindami atsilošti, vokiečiai bombardavo Paryžių.

Debiusi kuryba

Tipiškiausi Debiusi kūriniai — preliudai fortepijonui. Kaip ir Šopenas, Debiusi paraše 24 preliudus, tačiau Šopeno neturi pavadinimų, o kiekvienas Debiusi preliudas vaizduoja kokią nors s

sceną ar nuotaiką. “Menestreliuose” pasigirsta kavinės muzikantų bandžos, ,,Nuskendusioje katedroje” atgyja breto-nų legenda. Kiti preliudai vaizduoja fejerverkus, jūroje besisupančias jachtas ir net graikišką vazą. Šie preliudai – tarsi muzikinė Debiusi autobiografija, kurioje atsispindi daugelis jo būdo bruožų.

Žymiausias Debiusi orkestrinis kūrinys – simfoninis preliudas ,,Fauno popietė” (Preludea l’aprcs-midi d’un faune , 1894 m.), parašytas remiantis S. Malarmė eilėmis. Vėliau buvo sukurti ,,Noktiurnai” (Nocturnes ,1899m.) ir trys simfoniniai eskizai “Jūra”{La mer, 1905 m.). Pirmoji ”Nokriurnų” dalis (,,Debesys”) iliustruoja naują Debiusi stilių – impresionizmą, ir atskleidžia kai kuriuos to stiliaus šaltinius. ,,Debesys” (Nuages) prasideda akordais, beveik pasiskolintais iš Musorgskio dainos “Tuščia, triukšminga diena baigės” (,,0končen prazdnyj, šumnyj denj “) , tik vietoj Musorgskio besikeičiančių sekstų ir tercijų čia skamba kvintos ir tercijos. Kaip ir Musorgskio kūrinyje, perteiktas judėjimo įspūdis, tačiau nejaučiame kurlink “traukia” harmonija , – tai išties puikus muzikinis lėtai slenkančių debesų paveikslas . Siekdamas sujungti gana skirtingus kūrinio segmentus, Debiusi panaudojo besileidžiančių septakordų ir nonakordų harmoniją. Kaip Musorgskis ir Forė, Debiusi nesirėmė akordų įtampa ir atomazga frazei išryškinri, nes kiekvieną akordą vertino kaip atskirą vienetą frazėje, kurios strukturą, jo manymu, labiau lemia melodijos forma, spalva, tembras, o ne harmonijos sekos. Debiusi dažniausiai laikydavosi tonalinio centro tarsi tonacijos, bet nuolat ,,apeidavo” įprastus tonalinius ryšius tarp akordų, taip suteikdamas savo muzikai romumo ir ‘plazdenimo” į
įspūdį. Vidurinės ,,Debesų” padalos šaltinis dar egzotiškesnis – tai Indonezijos Javos salos orkestras ,,gamelanas”, kurį sudaro daugiausia gongai bei mušamieji instrumentai, -jį Debiusi girdėjo 1889 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Atkurdamas gamelano faktūrą kompozitorius fleitai ir arfai pavedė paprastą pentatoninę melodiją, o kitų instrumentų skambesys sudarė statišką foną.
Debiusi orkestruotė puikiai atitko jo muzikines idėjas. Šio kompozitoriaus kūriniams atlikti reikia didelio orkestro, tačiau paprasrai ne dėl stipresnio garso. Styginiai instrumentai dažnai padalijami į grupes ir griežia su surdinomis, savitumo suteikia ir arfos skambesys. Iš medinių pučiamųjų solo dažnai groja fleita (ypač žemame registre), obojus ir anglų ragas. Trumpos pianissimo frazės pavedamos valtornoms ir trimitams, dažniausiai taip pat su surdinomis. Įvairūs mušamieįi instrumentai – timpanai, dideli ir maži būgnai, didelės ir mažos lėkštės, Tamtamai , celesta, varpeliai, ksilofonas – suteikia muzikai visai kitokių spalvų , Debiusi orkestravimo techniką puikiai atskleidžia ,,Noktiurnai”:visas ansamblis skamba II dalyje – “Šventėse” (Fetes); turtinga ir magiška”Debesų” (I dalies) ir “Sirenų” (Smnes) instrumentuotė; ,,Sirenose”(III dalyje) orkestras papildytas bežode moterų choro partija.

Visos šios raiškos priemonės atsispindi ir Debiusi muzikoje fortepijonui , kuri drauge su Ravelio kūryba yra reikšmingiausia XX a. pradžios muzika šiam instrumentui. Akordų struktūrą kompozitorius dažnai užmaskuoja figūracijomis ir garsus slopinančiu (kairiuoju) pedalu. Šie kūriniai pasižymi spalvų žaismu, kerinčiais pianistiniais efektais, subtilia poetine vaizduote. Svarbiausi Debiusi im
mpresionistinio laikotarpio kūriniai fortepijonui įeina į 1903—1913 metais išleistus rinkinius: tai trijų pjesių ciklas ,,Estampai” (Estampes), du ,,Paveikslų” (Images) sąsiuviniai (iš viso – 6 pjesės) ir du preliudų tomai (iš viso — 24).

Žinoma , impresionizmas tėra tikvienas Debiusi stiliaus aspektas. Jo kūriniuose, kaip ir Forė kūryboje, taip pat galima įžvelgti helenistinių bei klasikinių elementų. Jie aptinkami šiuose kūriniuose fortepijonui :ankstyvojoje ,,Bergamo siuitoje” (Suite bergamasque, 1893 m.),siuitoje Pour le piano (,,Fortepijonui” 1901 m.) ir nuostabiajame ,,Vaikų kampelyje” (Children ‘s Corner, 1908 m.). Styginių kvartetas (1893 m.) Debiusi harmonijos ir kolorito savybes sujungia su klasikinėmis formomis ir cikline struktūra. Vienintelėje jo užbaigtoje operoje ,,Pelėjas ir Melizanda” (Pelleas et Melisande, 1902 m.) panaudota simbolistinė Moriso Meterlinko (1862-1949 m.) drama. Užslėptos aliuzijos ir nuslopintas teksto erodškumas operoje puikiai dera su keistomis, dažnai modalinėmis harmonijomis, sušvelnintomis spalvomis ir saikingu muzikos išraiškingumu. Rečituojančius balsus palaiko nuolatinis, bet negožiantis orkestro fonas, o instrumentiniai interliudai jungia scenas, perteikiančias paslaptingą vidinę dramą.

Vienintelė Debiusi opera ,,Pelėjas ir Melisanda” yra tragiška meilės istorija, vykstanti legendiniais viduramžiais

VIETOJ PABAIGOS

Debiusi tapo vienu svarbiausių ir įtakingiausių kūrėjų muzikos istorijoje. Jeigu reikėtų išvardyti visus kompozitorius, kuriems Debiusi padarė įtaką, paminė-tume visus žymiuosius XX a. pirmosios pusės ir vidurio kompozitorius: greta M. Ravelio ir kitų prancūzų – A. Skriabiną, R. Strausą. M. de Falją, Dž. Pučinį, L. Janačeką, I. Stravinskį, B. Bartoką, A. Bergą , A. Vėberną, P. Hindemitą ir K. Orfą, – visus, kurie taip pat plėtojo savitą muzikinę kalbą. Didelę įtaką impresionizmas padarė ir šiems kompozitoriams: Elzase gimusiam amerikiečiui Carlzui Mardnui Leflerui (1861—1935 m.), šveicarų kilmės amerikiečiui Ernestui Blochui (1880-1959 m.), amerikiečiui Čarlzui Grifsui (1884-1920 m.), lenkui Karoliui Simanovskiui (1882—1937 m.), anglui Arnoldui Baksui (1993-1935 m.) ir italui Otorinui Respigiui (1879-1936 m.).

TURINYS

1. Įžanga
2. Garsusis XX a. kompozitorius – Debiusi
3. Debiusi kuryba
4. Vietoj pabaigos

Naudota literetūra :

1. Barbara Russano Hanning – Trumpa vakarų muzikos istorija
2. Keith Spence – Muzika
3. Šarūnas Nakas – Šiuolaikinė muzika
4. Viktoras Gerulaitis – Muzikos stilių raida

Leave a Comment