Asmens ir vaidmens supratimas

1. Įvadas

Sociologiškai nagrinėdami žmogų ir jo veiklą susiduriame su asmens ir vaidmens sąvokomis. Kaip žinia, socialinės normos ir taisyklės galioja visose socialinėse situacijose, jos apibrėžia ar net diktuoja žmonių elgesį. Šios socialinės normos sukuria žmogui tam tikrą vaidmenį ar vaidmenis, kas, be abejo, varžo asmens autonomiją ir leidžia teigti, jog žmogus “tėra jo vaidmenų suma”. (Hollis, 198)

Asmens ir vaidmens sąvokų nagrinėjimas yra ypatingai svarbus, nes šios problemos įsilieja į bendrą humanitarinės ir socialinės minties kontekstą, kur individo tapatybės bei jo autonomijos temos vaaidina bene svarbiausią vaidmenį. Šių sampratų nagrinėjimas turi ilgametę istoriją, įvairiomis formomis kiekviena epocha stengėsi išreikšti savas koncepcijas (galima paminėti, kad ir Hamleto atvejį, kur vaidinimas persipina su tikrove, tiesa maskuojama po personažo kauke ir t.t.).
Būtent dėl šios ilgametės intelektualinės tradicijos būtina atskirai panagrinėti asmens ir vaidmens temą sociologijos kontekste: kaip šias sampratas supranta sociologas, ką jis į minėtą tradiciją įneša savito, naujo?
Sociologijos “vaidmenų teorija” atrodo labai įtikinanti, kadangi ji pagrindžia žmogaus egzistenciją visuomenėje: “žmogus vaidina savo draminius vaidmenis grandioziniame viisuomenės vaidinime ir, kalbant sociologiškai, jis yra ta kaukė, kurią turi dėvėti, kad atliktų vaidmenį.” (Berger, 107) Tačiau ar galima žmogaus veiklą visuomenėje šitaip absoliutinti? Ar gali žmogus veikti autonomiškai, be visuomenės diktato? Ar įmanoma būti be “kaukės”, t.y. be vaidmens? Ga

alų gale, kas priverčia žmogų tą “kaukę” užsidėti? Kas apsprendžia asmens pasirinktą vaidmenį? Jis pats ar vėlgi – aplinka? Ir kiek asmuo ir jo vaidmuo tapatūs, kiek žmogaus “kaukėje” yra jo tikrojo “aš”?
Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakymą pabandysime rasti.

2. Asmuo ir vaidmenys

Dar E.Durkheim’as savo “Sociologijos metodo taisyklėse” rašė apie socialines normas, darančias tiesioginį poveikį individams. Šį poveikį mokslininkas traktavo kaip prievartą, kuri paprastai yra ne tiesioginė, tačiau tampa akivaizdžia tuo atveju, jei žmogus minėtoms socialinėms normoms bando priešintis. Šis socialinių duotybių (vadinamų socialiniais faktais) diktatas, pagal E.Durkheim’ą, pirmiausia reiškiasi grupėse-organizacijose (religinėse, finansinėse ir t.t.). Socialinę prievartą individas patiria nuo mažens, “šis spaudimas, kurį vaikas nuolat patiria, yra ne kas kita, o socialinės aplinkos spaudimas, jinai stengiasi jį kurti pagal savo pavidalą <.>.” (Durkheim, 311)
Kaip socialinės aplinkos įtakos poveikio pavyzdį galima pateikti savižudžių išpuolius dabartiniame pasaulyje. Tarkim, dar ganėtinai neseniai (II Pasaulinio karo metais) Japonija naudojo vadinamųjų kamikadzių praktiką, ir tai, turint omenyje, samurajiškas tradicijas bei bendrą nuostatą, jog mirti, pasiaukoti už tėvynę ir imperatorių šioje šalyje yra garbinga, ganėtinai suprantama. O štai Vakarų kultūroje toks poelgis būtų nesuprantamas: krikščionybės bei humanizmo poveikyje socialinė aplinka žmogų išauklėja taip, jog jis individą ir jo egzistenciją suvokia kaip aukščiausią vertybę, kuri neverta praktiškai jokios aukos. Dabar Ja

aponijoje kamikadzės tapo istorija, ir tai vėlgi suprantama – po karo šalis “atsivėrė” Vakarų kultūrai ir dabartinė japonų kultūra – senųjų bei vakarietiškųjų tradicijų sintezė, kas daugiau ar mažiau pakeitė vertybių hierarchiją ir socialines orientacijas. Tačiau savižudiški aktai tebepraktikuojami kitose uždarose terpėse, tarkim Islamo pasaulyje, kur mirti dėl tikėjimo – garbė. Aišku viena: jei japonų kamikadzė ar palestiniečių savižudis būtų augęs ir formavęsis vakarietiškoje socialinėje aplinkoje – savižudybės aktas jam būtų bent jau nesuvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Ir atvirkščiai: amerikietis, anglas ar švedas išaugintas palestiniečių tradicijų, savižudybę dėl Dievo suvoktų kaip pareigą ar garbę.
Be abejo, galbūt E.Durkheim’o vartojama prievartos sąvoka nėra labai tiksli (kai kada socialinis spaudimas yra įvardijamas kaip socialinės “taisyklės” (Elster, 105)), tačiau šiaip ar taip jo poveikis individui yra akivaizdus. Tiesioginis socialinio spaudimo poveikis ir asmens bei vaidmenų problemai: “socialinės normos galioja visose socialinėse situacijose ir visiškai apibrėžia žmonių elgesį, vaidmenų atlikėjai <.> yra nuo jų priklausomi.” (Hollis, 198)
M.Hollis nagrinėdamas vaidmens sąvoką pirmiausia siūlo įsivaizduoti visuomenę kaip “socialinių padėčių” schemą (Hollis, 199), t.y. kiekviena individo padėtis yra susijusi su tam tikra institucija ar organizacija (jos būna pačios įvairiausios: religinės, finansinės, karinės, profesinės ir t.t.). Griežtai žvelgiant netgi galima teigti, jog kiekvienas individas priklauso kažkokiai socialiniai grupei (pati bendriausia turbūt būtų bendrija grįsta pi
ilietybės ar etninės priklausomybės principu, neapibrėžčiausia – priklausomybė pavyzdžiui nusikalstamoms grupuotėms).
Suvokiant socialinę santvarką kaip minėtų institucijų, organizacijų, grupių santykių visumą, reikia pripažinti, jog “institucijų viduje individų padėtis priklauso nuo institucijos tikslo ir jų pajėgumo padėti jį įgyvendinti”. (Hollis, 200) Štai čia ir slypi individo socialinio “vaidmens” ištakos. Kiekviena individo padėtis kiekvienoje institucijoje turi tam tikrą, iš anksto numatytą vaidmens modelį, kuriam individas yra priverstas paklusti. Holistinės interpretacijos šalininkai netgi teigia, jog “žmonės daro tik tai, ko reikalauja jų padėtis, jie yra genami “iš viršaus į apačią” savo vaidmens reikalavimų.” (Hollis, 200) Svarbu tai, jog vaidmenų atlikėjai lengvai keičiami (nepaisant, tarkim, mokytojų, vairuotojų, generolų, ministrų kaitos, mokyklos, autobusų parko, armijos, ministrų kabineto institucijos lieka). Kalbant metaforomis, aktoriai pasitraukia, bet teatras lieka.
Be abejo, holistinis požiūris gal kiek per daug kraštutinis, tačiau faktas tas, jog egzistuoja tam tikrų taisyklių visuma, kuriai žmogus turi paklusti, bent jau tuo atveju, jeigu jis renkasi racionaliai.
Socialiniai vaidmenys yra labai įvairialypiai ir sunkiai suklasifikuojami, juo labiau, kad daugelis žmonių atlieka ne vieną, o keletą, gal net keliolika vaidmenų. Tarkim, galima būti vienu metu ir vyru, tėvu, sūnum, vairuotoju, liberalų partijos nariu, įmonės darbuotoju, šachmatininkų klubo nariu, poetu ir t.t. Kiekvienas iš paminėtų užsiėmimų reikalauja tam tikro elgesio, tam tikro sprendimų pasirinkimo, ku
uriuos daugiau ar mažiau galima numatyti ar nuspėti.
Tačiau nepaisant to, lieka vietos ir individo autonomijai, kas ypač išryškėja konfliktų metu. Tai paaiškinama tuo, jog jokios institucijos ar organizacijos “kodeksas” negali numatyti visų galimų situacijos variantų. Būtent šios situacijos, nepasiduodančios kodifikavimui ir nenumatytos “kodekso”, byloja, jog vaidmenų atlikimas nėra visiškai mechaniškas. Grįžtant prie teatro metaforos, galima teigti, jog individas-aktorius atlieka jam skirtą vaidmenį, tačiau visada lieka vietos interpretacijai.
Čia susiduriame su asmens tapatybės problema. “Du skirtingi asmenys gali turėti tuos pačius socialinius atributus, tad ir tą pačią socialinę tapatybę.” (Hollis, 213) Tačiau tai, be abejo, nepadaro jų tuo pačiu asmeniu. Tradicinė filosofija teigia kiekvieno žmogaus individualumą, unikalumą, o sociologija, kaip minėta, jog žmogaus veiksmai nuspėjami, numatomi, tam tikra prasme diktuojami (“vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius” (Berger, 97). Ar neglūdi čia savotiškas prieštaravimas? Kas gi yra žmogaus tapatybė? Kuo gi asmens tapatybė skiriasi nuo socialinės tapatybės?
Svarbūs čia šie momentai. Pirmiausia, žmonių “tapatumą lemia jų savybių ir santykių tvarumas. Atskirus asmenis skiria jų skirtingi stebiniai, o jų skirtumą iš dalie lemia tai, kad asmenų kūnai užima skirtingas vietas erdvės ir laiko atžvilgiu” (Hollis, 215) – tai D.Hume’o pozicija.
I.Kant’as šį klausimą aiškino kiek kitaip: už patyrimo ribų esantys objektai (patyrimas mums teikia tik “reiškinius”), vadinamieji transcendentiniai objektai, yra “mūsų intelekto, kuris reiškinius grupuoja pajungdamas juos kategorijų sistemai, veiklos produktai”. (Hollis, 215) Kitaip sakant, skirtingi reiškiniai yra susiejami vieno proto sąmonėje, kurią galima įvardinti kaip transcendentinę. Ši sąmonė įtvirtina reiškinius remdamasi prielaida, jog reiškiniai vyksta pagal gamtos dėsnius, kur nėra laisvės. Kita vertus, reiškinių įprasminimui būtina pripažinti, jog egzistuoja ir kitokia priežastingumo rūšis – laisvė. Tai yra vadinamojo antinomija – “laisvės buvimas pasaulyje, kuriame nėra laisvės”. (Hollis, 216) Paprasčiau kalbant, “mes esame veikėjai, kurių laisvės neįmanoma nutverti veiksmuose, tačiau norėdami tuos veiksmus suprasti šią laisvę turime postuluoti.” (Hollis, 216)
Galiausiai W.James’as ir pragmatizmas atmetė I.Kanto iškeltą kokios nors realios sąmonės ar sielos idėją (“Įsitikinimų tinklas išties mezgamas,tačiau ne vadovaujant kokiam nors vyriausiajam mezgėjui.” (Hollis, 216) W.James’as atskiria “aš” (kaip pažinimo subjektą) nuo “asmens” (pažinimo objekto) ir pastarajam priskiria sekančius aspektus: a) materialųjį asmenį (kūną), b) socialinį asmenį (aplinkinių reakcija, vertinimas, teigiama, jog žmogus turi tiek socialinių asmenų, kiek žmonių jį pažįsta), c) dvasinį asmenį (žmogaus vidinė būtis, psichika). (Hollis, 216)
Iš viso, kas pasakyta aukščiau, aišku, jog šios problemos galutinio, vienareikšmio atsakymo neturi. Kiekviena minėtų teorijų turi savo pasekėjų, bandančių visgi atsakyti, ar žmogus yra kažkas daugiau nei jo vaidmenų suma. Tačiau tai jau labiau filosofinės problemos, liečiančios sociologija teoriniame lygmenyje. O praktiškai žvelgiant, galima pastebėti tam tikrą asmens ir vaidmens sintezę, kuomet šie du vienetai susilieja į vieną. “Vaidmuo ugdo, kuria, formuoja ir veiksmą, ir veikėją. Yra be galo sunku apsimetinėti šiame pasaulyje. Dažniausiai žmogus tampa tuo, ką vaidina.” (Berger, 99) Kitaip sakant, pozityviu atveju asmuo ir vaidmuo susitapatina, nes socialinė aplinka formuoja žmogus identitetą ar net padeda jį įgyti, todėl individo “aš” ir jo vaidmens “aš” ribos tampa sunkiai apibrėžiamos.

3. Išvados

Baigdami pabandysime padaryti keletą apibendrinimų.
Suvokiant visuomenę kaip “socialinių padėčių” schemą, matome, jog kiekviena individo padėtis yra susijusi su tam tikra institucija ar organizacija (religine, finansine, karine, profesine ir t.t.). Iš esmės galima teigti, jog kiekvienas individas priklauso kažkokiai socialiniai grupei, kuri savo ruožtu daro individui prievarta grįsta poveikį. Vieną iš šio poveikių formų ir galima traktuoti kaip “vaidmens” primetimą individui. Kaip pavyzdį galima paimti garsųjį psichologo Ph.Zimbardo’o eksperimentą, kurio pagrindu neseniai sukurtas nemažiau garsus filmas “Eksperimentas”. Dvi tiriamųjų grupės turėjo vaidinti (“įsijausti”) kalinius ir prižiūrėtojus, ir po kelių dienų pastebėtas padidėjęs “prižiūrėtojų” agresyvumas, žiaurumas ir t.t., kas privertė nutraukti eksperimentą. Žvelgiant į šį tyrimą iš sociologijos taško, galima spėti, jog “prižiūrėtojų” žiaurumo apraiškos sietinos ne su žmogaus prigimtimi ar auklėjimu, o veikiau su tam tikrais socialinių vaidmenų modeliais. Kitaip sakant, tiriamieji iš savo socialinės aplinkos (auklėjimo, žiniasklaidos, masinės kultūros ir pan.) atsinešė jau suformuotą “prižiūrėtojo” ir “kalinio” vaidmens vaizdinį, ir, be abejo, nesąmoningai jam pakluso. Galima spėti, jog eksperimento rezultatai kitoje kultūrinėje terpėje, kur visuomenės santykis su “kaliniu” ne toks griežtas ir smerktinas, būtų ne tokie drastiški.
Tačiau negalima teigti, jog žmogaus elgesys yra visiškai mechaninis, schematizuotas. Vaizdžiai kalbant, žmogus yra aktorius, atliekantis jam skirtą vaidmenį, tačiau galintis improvizuoti. Kitaip sakant, “vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje” (Berger, 97), o galimų situacijų skaičius praktiškai yra begalinis, todėl atitinkami reikėtų tokio pat skaičiaus šablonų, o tai vargu ar įmanoma. Žodžiu, nepaisant galingo socialinės tradicijos spaudimo, socialinis žmonių gyvenimas visgi yra gyvas organizmas, kuriame pilnavertis egzistavimas negali apsiriboti vien tik iš anksto numatytų šablonų pritaikymu.
Į kitą Įvade iškeltą klausimą – kas priverčia žmogų prisiimti vaidmenį? – vienareikšmį atsakymą pateikti sunku. E.Durkheim’o vartota prievartos sąvoka lyg ir byloja apie tam tikrą visuomenės diktatą, savo valios primetimą žmogui. Iš dalies tai teisinga: vargu ar Vakarų kultūros žmogus svajoja, tarkim, apie karvių auginimą, nes tai visuomenėje nėra prestižiška ir perspektyvu. Kita vertus, Indijos pilietis, kur karvės laikomos šventais padarais, rūpinimąsi jomis priims kaip garbę ar pan. Ir būtent tais atvejais, kai, tarkim, žymios bankininkų šeimos palikuonis pareiškia norą tapti fermeriu, socialinė prievarta, anksčiau galbūt ir nepastebėta, tampa akivaizdžia.
Yra ir kitokia šio klausimo interpretacija: “dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė priskyrė.” (Berger, 95)
Na, o kalbėdami apie turbūt pačią sunkiausią problemą šiame kontekste, kuri dar nėra galutinai apibrėžta ir išspręsta – t.y. asmens tapatybės, asmens ir vaidmens sąveikos problema – išskyrėme keletą vyraujančių koncepcijų (D.Hume’o, I.Kant’o, W.James’o), tačiau detalesnė šių klausimų analizė reikalauja didesnio dėmesio ir filosofijos kontekstų pagalbos.

Literatūros sąrašas:

1. Berger P.L. Sociologija: humanistinis požiūris. Kaunas, 1995.
2. Durkheim E. Sociologijos metodo taisyklės. Vilnius, 2001.
3. Elster J. Socialinių mokslų elementai. Vilnius, 2000.
4. Hollis M. Socialinių mokslų filosofija: įvadas. Vilnius, 2000.

Leave a Comment