Žodynai ir jų istorija

Turinys

Įvadas.............................. 2 psl
Žodynai ir jų istorija.............................. 3 psl
Išvados.............................. 6 psl

Įvadas

Žodynas – knyga, kurioje tam tikra tvarka (dažniausiai abėcėlės) pateikiami žodžiai, jų junginiai, terminai su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimais į kitą kalbą. Šį žodį lietuviams į burną įdėjo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas.
Senovėje žodynas vadintas „žodžių jūra“, promptariumu (aruodu). Prancūzų rašytojui Anatolijui Fransui tai – „visata, surikiuota abėcėlės tvarka“.
Kokių tik nėra žodynų?! Įvairių įvairiausių, žiūrint kokiam tikslui leidžiami ir kam skiriami. Jie gali būti istoriniai arba dabartinės kalbos. Išsamūs, daugelio tomų, koks yra didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Atrankiniai, skirti kookiai kalbos ar mokslo sričiai. Pavyzdžiui, etimologijos, tarmių, terminų, tarptautinių žodžių, sinonimų, rašybos, frazeologizmų, kirčiavimo, slapyvardžių, rašytojų ir kiti žodynai. Vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai. Vieno ar kelių tomų. Leidžiami jie įvairiausio pavidalo – staliniai, kišeniniai, miniatiūriniai, kompiuteriniai. Žodynėlių randame ir mūsų klasikų bei literatūros palikimo leidiniuose (Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto ir kt.).
Specialistai žodynus skirsto į tris pagrindines grupes: enciklopedinius, kalbų (filologinius) ir terminų.
Be žodynų neišsiverčia joks studentas, specialistas, rašytojas, žurnalistas, mokytojas. Žinoma, žodynai ne tos knygos, kurios būtų skaitomos paeiliui, nuo pirmos eiilutės iki paskutiniosios. Kaip, sakysime, koks romanas ar kitas grožinės literatūros kūrinys. Bet be jų kaip
be rankų.

Literatūros sąrašas:
1. 1. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

Žodynai ir jų istorija

Lietuvių leksikografijos istorija prasideda XVII a. Konstantino Sirvydo parengtu ir 1630 m. Vilniuje išleistu pi

irmuoju lietuvių kalbos žodynu. Tai trijų kalbų žodynas: jame lotyniški žodžiai išversti į lenkų ir lietuvių kalbą. Vėliau jis tą žodyną iš esmės perdirbo. Šis buvo išleistas keturis kartus. Tai vienintelis žodynas Lietuvoje iki pat XIX a. Jis daug prisisdįjo norminant ir turtinant lietuvių kalbą. K. Sirvydas sukūrė nemažai naujadarų (kiekybė, kokybė, knygininkas, kupranugaris, mąstytojas, prakalba, pratarmė, pažanga, rodyklė, spaustuvė, spirgintuvė, stiklinė, taisyklė, trintuvė, tolygus, virtuvė ), kuriuos vartojame ir šiandien. Tačiau neprigijo jo naujadarai tokie kaip – auksadarys (alchemikas), didžiamė (dvaras), miestavaldys (
burmistras), pribuitis (rezidencija),protameilis (filosofas), stebuklinė (teatras), švęstinis (klierikas), vaikavedys (pedagogas), veizdyklės (akiniai), vienavaldys (monarchas), vienvietė (vienuolynas). Sirvydą nurašinėjo daugelis žodynininkų, vienas geresnių – A. Juška. Tačiau jo žodyno įtaka naujųjų laikų rašomajai kalbai nėra žymi, nes didelė dalis negalėjo prigyti dėl neevykusios jų darybos. Tačiau šis žodynas lietivių kalbos istorijoje svarbus kaip pirmas bandymas raiškos priemonėmis ano meto jau pakankamai nusistojusią lenkų bendrinę kalbą ir pateikti atitikmenų viduramžinės lotynų kalbos atitrauktinėms sąvokoms ir terminams.
Reikšmingiausias iš XVII – XVIII a. rankraštinių žodynų – Jokūbo Brodovskio vokiečių – lietuvių kalbų žodynas (išlikęs nepilnas, daugiau kaip 1000 p. rankraštis saugomas Lietuvos MA centrinėje bibliotekoje), rašytas apie 1740 m. Tai didžiausias XVIII a. lietuvių smulkiosios tautosakos šaltinis (daugiau kaip 2000 vienetų). Jame gausu šnekamosios kalbos žodžių, sinonimų, biblinių ir lietuviškų as
smenvardžių ir vietovardžių, yra realijų platokų aiškinimų.
XVIII a. pirmojoje pusėje pasirodo pirmieji Mažosios Lietuvos spausdinti žodynai – palyginti nedidelis F. Hako lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų (Halė, 1730 m.), specialiai parašytas teologijos studentams, kurie mokėsi prie Halės universiteto 1793 m. įsteigtame lietuvių seminare. Žodynėlis labai menkos vertės, nors antraštėje ir pasigirta, kad jame yra visi N. Įstatymo ir psalmyno žodžiai. Antrą, taip pat dviejų dalių, tik gerokai didesnį išspausdino P. Ruigys (Karaliaučius, 1747 m.). Jis nesiribojo vien bažnytine kalba. Jis dar jaunas būdamas rinko žodžius iš gyvosios kalbos. Be to, jam rašant žodyną, talkino keli geriau
Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius

2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

lietuviškai mokantys kunigai. Pastarąjį, kiek papildęs žodžiais ir iliustraciniais posakiais,
1800 m. antrą kartą išleido K. Milkus (savo vardu).
XIX a. Didžiojoje Lietuvoje žodynų pagausėjo, nors jie dar gana mėgėjiški ir daugiausia likę nespausdinti. Svarbiausi Mažosios Lietuvos žodynai buvo parengti kvalifikuočiau ir padarė ryškų poveikį Didžiosios Lietuvos leksikografijai. 1851 m. Karaliaučiuje buvo išleistas Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano parengtas lietuvių – vokiečių kalbų žodynas. Vėliau skelbta šio žodyno papildymų. Pats Neselmanas buvo parengęs kitaip sutvarkytą, pataisytą ir kiek praplėstą naują variantą (neišleistas). Neselmanui labiausiai rūpėjo gyvoji lietuvių kalba, todėl žodyno prakalboje pasisako nekreipęs dėmesio į bažnytinio turinio raštiją, kaip Šv. Rašto vertimai ir giesmynai. Be

et jis plačiai naudojosi dainomis ir priežodžiais, juos laikydamas vieninteliais tautinės lietuvių literatūros paminklais. Todėl žodyne labai gausu mažybinių bei maloninių daiktavardžių ir būdvardžių lyčių.
Daug žodynų (žinomų ir nežinomų autorių) XVII – XIX a. nebuvo išleisti – liko tik rankraščiai. Patys vertingiausi pasirodė tik XX a. antrojoje pusėje arba dar tik rengiami spaudai.
Žymiausias M. Lietuvos žodynininkas ir apskritai daugiausia nusipelnęs lietuvių kalbos mokslui yra F. Kuršaitis. Jis visų pirma išleido didžiulį vokiečių – lietuvių kalbų žodyną, o paskui perpus mažesnę lietuviškai – vokišką dalį. Abu žodynai ištisai kirčiuoti ir pagal ano meto leksikografijos lygį visais atžvilgiais tobuli. Juose atvaizduota tik M. Lietuvos raštų ir gyvoji kalba, nes Kuršaitis tik paviršutiniškai buvo susipažinęs su D. Lietuvos tarmėmis, o jos ano meto raštija, prikišdamas lenkybių gausą, visai nesidomėjo. Mokslininkai F. Kuršaičio žodynus labai vertina ir iki šių dienų jais tebesinaudoja.
Minėtinas ir apie 1850 – 1874 m. para6ytas Simono Daukanto lenkų – lietuvių kalbų žodynas, kuriame yra apie 38 000 žodžių. Išleistas jis tik 1993 – 1996 m. Vilniuje. Mūsų kalboje prigijo jo siūlyti žodžiai: laikrodis, prekyba, vietovė, būdvardis, laipsnis, kalbos dalys ir kt.
Lietuvių kalbotyrai labai svarbus Antano Juškos žodynas. Jį Rusijos mokslų akademija leido net 25 – erius metus (1897 – 1922).
Iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias ir išsamiausias yra daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas“. Jo sumanytojas ir
r pirmasis leidėjas yra vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga. Jis dar mokyklos suole į atskirus sąsiuvinius pradėjo užrašinėti žodžius būsimajam žodynui. 1902 metais, vos baigęs 4 klases, jaunasis mokslininkas surinktus žodžius pradėjo perrašinėti į atskiras korteles, kurių 1920 m. grįžus iš Rusijos į Lietuvą
Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius

2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

Kauno geležinkelio stotyje iš vagono buvo iškrauta net keturi pūdai. Tas kraitis ir buvo sunkaus ir ilgo žodyno leidimo darbo pradžia. Deja, spaudai K. Būga spėjo parengti tik du sąsiuvinius (dalį a raide prasidedančių žodžių). Visa kita milžiniška žodyno medžiaga (apie 17 pūdų (600 000 vienetų) kortelių) liko kartotekose.
Po K. Būgos mirties nutrūkusį darbą nuo 1930 metų tęsė Juozas Balčikonis kartu su kitais kalbininkais. Jis gerokai papildė K. Būgos paliktą kartoteką, pasikvietė daug talkininkų. Vieni jų žodžius rinko iš senųjų raštų, grožinės literatūros kūrinių, kiti stengėsi surašyti mūsų šalies kaimuose, miesteliuose, miestuose vartojamus žodžius. Šiam žodynui žodžius rinko ir prezidentas Kazys Grinius, ir palaimintasis arkivyskupas Juozas Matulaitis, ir rašytojai, kunigai, mokytojai, studentai, mokiniai. Taigi K. Būgos kartoteką vienaip ar kitaip pildė visa Lietuva. Pirmasis žodyno tomas (a ir b raidėmis prasidedantys žodžiai) pasirodė 1941 – Antrojo pasaulinio karo metais. Nei karo ugnis, nei sovietinės okupacijos teroras nesunaikino mūsų žodyno kartotekų. 1947 m. pasirodė antrasis tomas (c ir f raidėmis prasidedantys žodžiai). Nuo trečiojo tomo kiek pakeisti žodyno redagavimo principai ir pati redakcija. Į darbą įsitraukė daug kalbininkų. Šiuo metu Lietuvių kalbos institutas išleido jau 19 šio žodyno tomų. Paskutinis, dvidešimtasis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas buvo išleistas 2002 metais – praėjus lygiai 100 metų nuo jo rengimo pradžios.
Šis žodynas nėra panašus į jokius kitus žodynus. Jis apima ir dabartinės bendrinės kalbos, ir visų tarmių, ir senųjų raštų leksiką. Į jį sudėti žodžiai, kuriuos mes vartojame ir dabar ir kuriuos vartojo mūsų senelių seneliai. Tai gyvasis mūsų šalies turtas, jame – mūsų Tėvynės siela. Šias mintis liudija ir kalbininkas Algirdas Sabaliauskas: „tarkim, veiksmažodžiui vilkti paaiškinti dvikalbiuose žodynuose ar „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ skiriamos kelios eilutės, o mūsų Žodyne apie šį žodį pasakoja 24 puslapiai. Galėtume fantazuoti, kad žmogus, anksčiau apie Lietuvą neturėjęs jokio supratimo, atidžiai pastudijavęs šiuos 24 puslapius, apie mūsų kraštą, jo žmones, pirmiausia, žinoma, jų kalba, įstengtų parašyti solidų traktatą. Juk čia ne tik reto vaizdingumo kalba, jos išraiškos priemonės – čia mūsų protėvių gyvenimo būdas, papročiai, filosofija, santykiai su kaimynais, socialinė nelygybė, moralė, ligos, mados.“
„Lietuvių kalbos žodynas“ yra unikalus ir Europoje, ir netgi pasaulyje. Jo mums pavydėti ne tik kaimynai rusai, baltarusiai, lenkai, latviai. Tokio didelio, išsamaus gimtosios kalbos žodyno neturi ir vokiečiai, prancūzai, anglai, ispanai, italai, graikai ir daugelis kitų.

Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius

2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, be abejo, yra pats svarbiausias leksikografijos darbas. Turėti tokį žodyną – kiekvienos tautos svajonė, jos kalbos mokslo ir bendrosios kultūros rodiklis.
Specialiųjų sričių (terminų) žodynų pradininkas Jurgis Pabrėža yra palikęs ne vieną augalų pavadinimų žodyną; minėtinas svarbiausias jo veikalas – „Botanika, arba taislius auguminis“ (parašyta 1843 m., sutrumpintai išleista 1900 m.), taip pat augalų morfologijos terminų žodynas (1843 m.) ir pirmasis medicinos terminų žodynas (1827 m.). Iš lyginamojo bei etimologinio pobūdžio darbų išliko Jono Juškos vadinamojo žodžių šaknų žodyno (lietuvių ir kitos baltų kalbos lyginamos su slavų kalbomis) fragmentai. Apie 1879 – 90 m. Kazimieras Jaunius buvo parašęs lietuvių – suomių ir lietuvių – estų kalbų žodynėlius. Keliolikos XIX a. žodynų rankraščiai yra dingę.
Kasdienei kalbos praktikai labai reikšmingas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, kurio išėję yra net 4 leidimai (1954, 1972, 1993 ir 2000 m.). Jame sudėti dabartinės kalbos žodžiai, nurodomos jų norminės reikšmės ir norminis kirčiavimas. Šio žodyno pagrindu rengiamas naujas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“.
Mokyklai išleistas „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas“ (naujausias leidimas – 1999 m.). Šiame žodyne pateikiamos svarbiausios lietuvių kalbos rašybos, skyrybos ir kirčiavimo taisyklės, nurodomi dažniau kalboje vartojami žodžiai, čia galima pasitikrinti jų rašybą ir kirčiavimą.
XX a. antrojoje pusėje išleista nemaža specializuotų lietuvių kalbos žodynų. Naujiena lietuvių leksikografijoje yra Antano Lyderio sudarytas „Sinonimų žodynas“ (1980 m.). Jis apima 720 sinoniminių lizdų su beveik 4000 žodžių. Taip pat įdomus Irenos Ermanytės „Lietuvių kalbos antonimų žodynas“ (1985), Jono Paulausko „Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“ (1977), „Sisteminis lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“ (1995), „Lietuvių kalbos palyginimų žodynas“( 1985; parengė K. B. Vosylytė), Aleksandro Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“ (1981), įvairių tarmių žodynai ir kt.
Įdomūs ir vertingi yra Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ (1987, 1994), autorių kolektyvo parengtas dvitomis „Lietuvių pavardžių žodynas“ (1985 – 1989), kuriame galima rasti įvairiausios informacijos apie lietuvių vardus ir pavardes.
Kalbos mokslui praverčia lietuvių kalbos žodžių statistikos žodynai. 1997 m. išleistas Laimos Grumadienės ir Vidos Žilinskienės „Dažninis dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Jame

Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius

2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

teigiama, kad dažniausi mūsų žodžiai yra šie: ir, jis, būti, tas, į, kad, aš, kuris, ikš, su, o, jis, galėti, visas, kaip, Lietuva, kitas, turėti, ar.
Svarbūs ir įvairių sričių terminų žodynai (kalbotyros, fizikos, chemijos, matematikos, medicinos, sporto, elektrotechnikos, ekonomikos, karybos ir kt.), dvikalbiai ar keliakalbiai paraleliniai (verčiamieji) žodynai (su gretutinėmis anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, esperanto ir kitomis kalbomis).
Atskirai minėtini žodynai, parengti ir išleisti užsienyje. Labai reikšmingas ir lituanistikai, ir balistikai, ir apskritai visai indoeuropietiškai vokiečių kalbininko Ernesto Frenkelio 1955 – 1965 m. išleistas „Lietuvių kalbos etimologijos žodynas“, kuriame aiškinama mūsų kalbos žodžių kilmė. Svarbus 1932 – 1968 m. Vokietijoje Makso Nydermano, Alfredo Seno, Antano Salio ir kitų parengtas didelis, net 5 tomų, „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“.

Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius

2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

Išvados
Lietuvių kalbos žodynai reikšmingi kalbotyrai. Žodynai įtakoja lietuvių bendrinės kalbos raidą, perspektyvas ir praktiką. Visi žodynai parodo žodžio reikšmę, jo kilmę, atsiradimo istoriją, tarimą įvairiose tarmėse bei taisyklingą žodžių ir jų gramatinių formų kirčiavimą. Kiekvienas žodynas yra teminis. Kiekviename žodyne pateikiama išsami informacija ir visi tos temos žodžiai, kurie yra aiškiai paaiškinami, kartais net iliustruojami. Tik žodynuose mes galime greitai ir tiksliai sužinoti norimo žodžio reikšmę, tarimą bei jo rašybą. Galime greitai išversti vieną žodį į įvairias kitas kalbas.
Visi žodynai yra senosios lietuvių kalbos palikimas, iš kurių mes labai daug sužinome apie senosios lietuvių kalbos vartotus žodžius, apie senąją lietuvių kalbą. Tik iš jų mes matome, kaip buvo domėtasi ir rūpintasi lietuvių kalba.
Patogu tai, kad žodynų yra įvairių formų, tipų dydžių ir storumo. Pagal tai, kur ir kokioje situacijoje tu ketini naudoti žodyną, galima pasirinkti kokį jį naudoti. Pavyzdžiui, maži kišeniniai žodynai labai praverčia keliaujant, kuriuose patogiai, aiškiai išdėstyti žodžiai, frazės ar netgi įvairiausi dialogai. Ypač patogūs kompiuteriniai žodynai, kurių pagalba mes galime labai greitai susirasti norimo žodžio reikšmę ar vertimą. Reikia tik įvestį žodį į kompiuterio ekrane esantį laukelį ir norimo žodžio reikšmė jau matoma jame. Patogu tai, kad nereikia vartyti storo žodyno, kuriame labai smulkiai surašyti žodžiai. Dar yra miniatiūriniai žodynai, kuriuose surašyti tik pagrindiniai tos temos žodžiai. Tokie žodynai gali būti naudojami nusirašinėjant per egzaminus arba kontrolinius darbus.
Lietuvių kalbos žodynai yra svarbūs ir kalbotyros raidai, ir kalbos praktikai. Jie padeda nustatyti ir įtvirtinti bendrinės kalbos normas, tobulinti valstybinės kalbos vartojimą visose mūsų gyvenimo srityse.

Literatūros sąrašas

1. „Lietuvių kalba“ – vadovėlis X klasei, 2002, Kaunas
2. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius
3. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius

Leave a Comment