socialinis darbas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

Socializacija
Kaip visuomenės poveikis individui

REFERATAS

Šiauliai, 2000

TURINYS

1. Įvadas ..............................3

2. Formalių visuomeninių institucijų poveikis vaiko ir paauglio socializacijai .......................4 – 8

Šeima kaip vaiko socializavimo institucija ...................4

Darželių poveikis ikimokyklinukui......................5

Mokykla ir moksleivio socializacija ......................6

2.3. Kitų socialinių institucijų įtaka besivystančiai asmenybei...........8

3. Neformalaus ugdymo sistemos įtaka vaiko ir paauglio socializacijai ..............................9 – 12

3.1. Neformalių grupių (mikroaplinkos) įtaka moksleiviui..............9

3.2. Visuomenės informavimo priemonių įtaka vaikui ir paaugliui ..........9

3.3. Kultūra kaip vertybių sistemos formavimo terpė ...............11

3.4. Vaikų ir paauglių religinė socializacija .....................12

4. Išvados ..............................13

5. LITERATŪRA ..............................14

6. PRIEDAS ..............................15

-3-

Įvadas

“ < . > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo meenė, kurioje jis įgytų prasmės .”
(Juozas Girnius)

Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai. Prisitaikydamas prie aplinkos, žmogus kartu pritaiko aplinką prie savo poreikių. Šios vystymosi aplinkybės verčia individą tapti asmenybe – individo savitumu, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakančia jo vietą kurioje noors bendrijoje (9, 24).
Toks aplinkos sąlygojamas socialinis asmenybės vystimasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija (10, 8). Lemiamą vaidmenį tame procese atlieka mikro ir makro aplinka, tarp kurių ribos yra santykinės. Mikroaplinką mes suprantame kaip artimiausią žmonių bendriją, pavyzdžiui, šeima, mokykla, draugai. Makroaplinka – tai to

olimesni socialiniai dariniai, pavyzdžiui, miestas, regionas, valstybė. Veikiant mikro – makro aplinkai (per žmogaus sąveikos su aplinka procesą) individas įgyja socialinį pažinimą, normų, vaidmenų supratimą ir vertinimą, praktinės veiklos įgūdžių, įpročių bei vertybinių orientacijų sistemą.
Šis procesas sudėtingas ir problematiškas dėl keletą priežasčių.
Pirma, ne visos socialinės institucijos veikia besivystančią asmenybę vienodai. Ją labiausiai įtakoja referentinės grupės*, kurios yra besivystančios asmenybės elgesio normų ir vertybinių orientacijų šaltinis. Gerai, jei referentinės grupės interesai, idealai ir tikslai yra visuomeniškai reikšmingi. Bet būna ir kitaip. Jei veikia keletas skirtingos ar net priešingos orientacijos referentinių grupių ( pavyzdžiui, mokykla, ir šeima, mokykla ir kiemo draugai), paprastai tai sukelia individui sunkius psichinius išgyvenimus, konfliktus.
Antra, nors asmenybės formavimą nulemia tos visuomeninės sąlygos, kuriomis jis gyvena, ir tas auklėjimas beei mokymas, kurį jis gauna šitomis visuomeninėmis sąlygomis, tačiau gyvenimo sąlygos asmenybės formavimąsi nulemia ne betarpiškai, o priklausomai nuo to, kokie jo santykiai su jomis. Todėl iš pažiūros tapačiomis sąlygomis skirtingi individai (vaikai, paaugliai, vaikinai, merginos ir pan.) gali įgyti skirtingus asmenybės bruožus.
Trečia, socializacija amžių sandūroje tampa dar sudėtingesnė dėl globalinių pasaulio pokyčių. Kuriasi kokybiškai nauja visuomenė, kurioje laužomos senos gyvenimo normos ir tradicijos, atsisakoma stereotipų, kurioje kinta politinė – ideologinė sankloda, sąmonė, socialinės dorovės normos, mąstymas. Besikeičianti visuomenė
vis daugiau pa
areikalauja ir iš atskiro individo, teigiamai arba neigiamai veikdama jo
socialinio išsivystymo lygį.

*Referentinė grupė – reali ar įsivaizduojama socialinė bendrija, į kurios normas, vertybes ir nuomones orientuojasi individas ( Psichologijos žodynas. V., 1993, 251)
-4-

Nors socializacija vyksta visą gyvenimą, tačiau ji ypač svarbi neintegruotai į visuomenės gyvenimą, t. y. ankstyvos vaikystės, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus bei paauglystės tarpsnių, individo asmenybei ( 2, 183, 185 ).
Todėl šiame darbe daugiau aptarsiu kai kurių formalių ir neformalių visuomeninių ugdymo sistemų, makro ir mikro aplinkos poveikį vaikui ir paaugliui aspektus.

Šeima kaip vaiko socializavimo institucija

“Šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė”
Aristotelis

Ypač pabrėžiamas šeimos vaidmuo veikiant vaiko socialinį išsivystymą. Šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas, ”atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams poveikiams” (J. Vaitkevičius) ( 11, 194). Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės, kurios savo ruožtu atspindi gimtos vietos, šalies ar gyventojų grupės kultūrą.
Yra du pagrindiniai socializavimo šeimoje būdai: iškeliant prieštaravimus, kaip vystymosi, pažangos sąlyga ir bendravimo keliu, pabrėžiant kaip vaikas turi elgtis, kad jo veiksmai būtų panašūs į suaugusiojo veiksmus, elgesį ir pan. (11, 196). Tačiau šeima, kurioje būtų taikomas vienas kuris nors socializavimo modelis, pasak J. Vaitkevičiaus, vargu ar yra.
Vaiko auklėjimas šeimoje yra tik maža dalis aktyvaus proceso. Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybės savybės, kurios savo ruožtu lemia labiau ar mažiau iš

šreikštą auklėjimo stilių. Nuo auklėjimo stiliaus didele dalimi priklauso, ar besivystanti asmenybė sėkmingai įsitrauks į visuomenę, ar jos veikla bus asociali. Kaip teigia Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos katedros vedėjas Arvydas Liepuonis “Švietimo naujovėse” (1999’ 5), 1970 metais Vokietijoje bovo tirti nusikaltėliai – domėtasi auklėjimo stiliaus įtaka delinkventiniam elgesiui. “Tyrimų duomenimis, dviem trečdaliais atvejų šeimos atmosfera buvo sutrikusi. Paminėtina motinos ir tėvo asmenybės nesubalansuotumas, tėvo šaltumas. Motinos auklėjimo stilius, formuojantis asocialumo pradus, buvo nenuoseklus, o tėvo – autoritarinis” ( 1 priedas).
Galima teigti, kad vaikas mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo. Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo arba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui; ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi, – visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti.
Gali atsitikti ir taip, kad jis, mėgdžiodamas tėvų pavyzdį, dėsis, kad elgiasi taip,
kaip tinka visuomenėje, bet iš tiesų vaikysis savo interesų. Pastarasis elgesys

-5-

sutinkamas vis dažniau, kadangi žmogaus vertės masteliu tampa profesinė sėkmė bei socialinis prestižas.

br />Ikimokyklinio amžiaus vaiko išorinis pasaulis paprastai neperžengia šeimos ribų. Todėl tėvai yra svarbiausi vaiko socializavimo veiksniai.

Mokykliniame amžiuje, plečiantis vaikų santykiams, pirmiausia su bendraamžiais, didėjant jų savarankiškumui, didėja jų įtaka tėvams. Ir atvirkščiai, tėvų įtaka vaikams mažėja, tuo pačiu mažėja juos skyrusi atkarpa.

Antra vertus, vaikų vystymasis priklauso ne vien nuo tėvų pastangų. Vaikas gimsta kaip iš anksto užprogramuota savarankiška būtybė. Jis tik tam tikru mastu gali būti aktyvus ir sugerti į save aplinkos įspūdžius bei informacijas. Į visus dirginimus jis reaguoja individualiai, ir nuo pat pradžių valdo savo veiksmus, priklausančius nuo jo asmenybės. Bet tie polinkiai dar būna nesubrendę: jie vystosi vaikystėje ir jaunystėje kartu su augančiu kūnu. Vyksta abipusė įtaka, todėl galima kalbėti apie nuolatinį atgalinio ryšio procesą tarp vaiko ir tėvų.
Kad būtų užtikrintas nuoseklus jaunosios kartos socializavimo proceso perimamumas, vienas iš svarbiausių kelių yra tėvų ir visos visuomenės kultūros plėtra. Todėl šeimai į pagalbą ateina ikimokyklinės įstaigos, mokykla, užmokyklinės ugdymo įstaigos ir kitos formalios visuomeninės institucijos, kurios papildo, praplečia jaunosios kartos ugdymą ( 11, 199).

Darželių poveikis ikimokyklinukui

“Neapribok savo vaikų tik tuo, ko pats esi išmokęs, nes jie gimė kitu laiku.”
Hebrajų patarlė

Pedagogų, medikų, psichologų šiandien tvirtinama, jog ankstyvoji vaikystė – ypač svarbus žmogaus vystymosi etapas. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdyti skiriamas didelis dėmesys: plečiamas ikimokyklinio ugdymo institucijų tinklas, reformuojamos ugdymo programos. Darželiuose siekiama ne tik lavinti vaikų sensomotoriką, kalbą, bet ir integruoti juos į visuomenę plačiąja to žodžio prasme.Pamaž keičiasi ir požiūris į vaiką. Jis – ne auklėjimo objektas, o bręstanti asmenybė.
Tačiau dar pasitaiko ir tokių dalykų: darželinukų grupės perpildytos, autokratiškais metodais vaikas muštruojamas kaip kareivėlis, neatsižvelgiama į jo besivystančią asmenybę.
Vaikų darželio lankymas trejų – šešerių metų vaikui reiškia savarankišką gyvenimo periodą. Vaiko vystymasis šeimoje lieka pagrindu, kur tėvai negali ir neturi būti pakeičiami. Tuo pačiu metu vaiko dvasiniam bei protiniam vystymuisi reikia ir kitų palyginimo ir mokymosi galimybių, galimybės pažinti didesnės bendruomenės taisykles. Šito jis stokoja šiuolaikinėje šeimoje, dažnai auginančioje tik vieną vaiką.

-6-

Šeimos ir vaikų darželio sąveika*

Šeimos mikrosistema Vaikų darželio mikrosistema

Suaugusieji bendrauja ir bendradarbiauja Suaugusieji

Aplinka papildo viena kitą Aplinka

Vaikas jaučiasi saugus Vaikas

Ši schema iliustruoja naują, poreforminį metodologinį požiūrį į šeimą ir vaikų darželio sąveiką. Šeima ir vaikų darželis neturėtų būti viena virš kitos dominuojančios sistemos – jų sąveika būtina visapusiškam vaiko ugdymui.

Mokykla ir moksleivio socializacija

“. mokykla iš esmės turi būti ugdymo atžvilgiu ne kas kita, kaip šeimyninio židinio padėjėja bei tęsėja”
S. Šalkauskis

Paaugus vaikui , pradėjus jam eiti į mokyklą, keičiasi jo socialinė padėtis, keičiasi ir santykiai su tėvais: didžiausiu autoritetu tampa mokytojas ir svarbiausias informacijos šaltinis – mokykla.
Socializacija ugdymo procese reiškia visą auklėjimą ( siaurąja prasme): pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį, estetinį auklėjimą, mokinių organizacijų veiklą. Plačiąja prasme socializacija – visas bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo, asmenybės formavimo procesas, rengiant individą savarankiškai gyventi visuomenėje. Vadinasi, ugdymo – tiek mokymo proceso (mokomieji dalykai), tiek ir papildomo ugdymo –paskirtis yra “kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui”( 6, 19).
Siekiant įgyvendinti šį tikslą mokymo procesas kinta: integruojamos programos, į ugdymo procesą pradėta žiūrėti kaip į kompleksinį mokymą, adaptuojamos programos mokiniams su specialiaisiais poreikiais, keičiasi vertinimo sistema ir kt. Tačiau tokiems pokyčiams, mano manymu, dar nėra pakankamai pasirengę pedagogai, dalykų programos per sunkios, ne visada atsižvelgiama į mokinių gebėjimus.
Mokykla nepajėgi įgyvendinti šią paskirtį tenkindamasi vien mokymo procesu. Jai šį tikslą padeda įgyvendinti papildomo ugdymo sistema., apimanti būrelių, studijų veiklą, bei mokyklos renginius. Ši sistema ypač reikšmingą vaidmenį gali suvaidinti jaunesniame mokykliniame amžiuje, kai sparčiai vystosi visos asmenybės sferos: formuojasi individualus charakteris, pasaulėžiūros pagrindai (vertybės, idealai,

* Artyn vaiko. / Egmonto projektas vaikų darželiams. V., 1997

-7-

įsitikinimai), vystosi gebėjimai, pažintiniai ir vertinamieji įgūdžiai; kai formuojasi socialinio elgesio pagrindai; kai vaikas siekia saviraiškos; kai laisvai reiškiasi kūrybiškumas.
Rengiant papildomo ugdymo modelį pradinei mokyklai bei formuluojant šio modelio tikslus, uždavinius, principus, derėtų atkreipti dėmesį į tokius jaunesniojo mokyklinio amžiaus tarpsnio ypatumus:
1.Remiantis E. Eriksono psichosocialinės raidos teorija, vaikas šiame amžiaus tarpsnyje pergyvena sugebėjimo atlikti ir menkavertiškumo krizę (2, 107). Norėdama sėkmingai įveikti šią krizę mokykla privalo sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti sėkmę. Čia didelį vaidmenį gali suvaidinti papildomas ugdymas.
Jeigu pradinėje mokykloje mokymo procesas ir papildomas ugdymas bus suprantami ir vertinami kaip du lygiaverčiai, vienas kitą papildantys ugdymo elementai, kiekvienas vaikas galės pasireikšti ir bus įvertintas ne tik dalykinėje-pamokinėje veikloje, bet ir kitose mokyklos gyvenimo srityse, kurios gali būti įvardijamos kaip papildomas ugdymas. Tai sudarys galimybę visiems vaikams, ne tik gabiems mokslui, mokykloje patirti sėkmę.
Todėl papildomas ugdymas pradinėje mokykloje turėtų būti organizuojamas taip, kad kiekvienas vaikas mokykloje atrastų tokią sritį, kurioje jis galėtų kažką atlikti gerai ar net tobulai.
2. Pagal L. Kolhberg teoriją, šiam amžiaus tarpsniui būdinga stereotipinė pritarimo siekianti orientacija, bei stereotipiniai gero ir blogo asmens įvaizdžiai (pagal E. Eisenberg) (2, 204, 218).

Šiandieninėje mokykloje, mano manymu, dar labai gaji nuomonė: “geras vaikas – tas, kuris gerai mokosi”. Nors mokyklos dokumentuose ir deklaruojamos asmenybės ugdymo aspektas, tačiau dažniausiai yra absoliutinama žinių reikšmė. Esant tokiai situacijai, mažiau gabūs moksleiviai yra pasmerkti būti “blogais vaikais”.

Todėl reikėtų sukurti tokią papildomo ugdymo sistemą, kuri įgalintų vienodai vertinti vaiką ir už jo pažangumą, ir už pastangas bei laimėjimus bet kurioje mokyklos gyvenimo srityje.
3. Remiantis R. Šteinerio teorija, esminė vaiko dvasios varomoji jėga –jausmai. Vaikas geriausiai save išreiškia menine kūryba (13).
Todėl papildomo ugdymo turinio pagrindu pradinėje mokykloje turėtų būti estetinė bei meninė kultūra. Papildomo ugdymo uždaviniai – sudaryti sąlygas vaikų meninei raiškai ir kūrybai; lavinti vaiko jausmus, suteikiant įvairių estetinių išgyvenimų.
Paauglystės amžiuje, iš esmės keičiantis mokinio visuomeninei pozicijai, atsiranda prieštaravimas tarp senųjų mokymosi formų ir naujų poreikių bei uždavinių,svarbiausiu bruožu tampa pasąmoninis savęs įtvirtinimo siekimas, savirealizacija ( A. Maslow),

Mokykloje, kur vertinami tik prigimtiniai gabumai ir nesudaromos sąlygos save realizuoti kitos veiklos sriotyse (meno, raiškos, sporto būreliuose), paauglys jausis svetimas ir nereikalingas.
Paaugliai, negalėdami patenkinti socializacijos poreikio, dažnai tampa užsispyrę,

-8-

ekspresyvūs, net šiurkštūs, arba labai jautrūs ir pažeidžiami. Jie arba stengiasi įtvirtinti savo socialinį statusą tarp asocialių bendraamžių, arba užsisklendžia, pasidaro abejingi mokyklos gyvenimui. Buvimas mokykloje jiems tampa sunkia našta.

Kad garantuotum kuo sėkmingesnę moksleivio socializaciją, reikia sudaryti jam sąlygas gyventi aktyvų socialinį gyvenimą: išbandyti savo jėgas keliose saviraiškos srityse. Reikia padėti kiekvienam moksleiviui susirasti savo vietą mokykloje, kad jis jaustųsi reikalingas ir saugus. Tuo tikslu pradėtos rengti įv. moksleivių socializacijos ir prevencijos programos, finansuojami šios krypties projektai.

Moksleivio teigiamai socializacijai labai svarbi mokytojo pagalba. Mokytojo požiūris į savo mokinius. Jis turi būti grindžiamas pagarba vaikui ir abipusiu pasitikėjimu. Mokytojas turi visapusiškai padėti mokiniui, žinoti jo pomėgius ir elgesį šeimoje, klasėje, draugų aplinkoje. Tiesiogiai bendraujant ir stebint galima išvengti mokinių tarpusavio priešiškumo ir nesveiko rungtyniavimo apraiškų, ieškoti tarpusavio pagarba grindžiamų bendravimo būdų.

Būtina tėvų pagalba, mokytojų ir tėvų glaudus bendradarbiavimas. Ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai auklėja, o mokytojai moko, ne visai teisinga. Tėvus ir mokytojus jungia vienas ir tas pats vaikas – auganti ir bręstanti asmenybė. Tėvai turi žinoti, kuo gyvena jų vaikas, su kokiais mokymosi sunkumais susiduria jų sūnus ar
duktė. Šeimose, kuriose tėvai domisi vaiko gyvenimu mokykloje, tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys yra tvirtesnis, o vaikai aktyvesni, stropesni ir atsakingesni.
Tačiau galima teigti, kad dažniausiai tėvų ir pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas apsiriboja vien tradiciniais moksleivių tėvų susirinkimais, kuriuose kalbama apie moksleivių pažangumą, netinkamą elgesį; tėvų abejingumą, kad per mažai domisi savo vaikų interesais. Moksleivių tėvai tokių susirinkimų metu dažniausiai girdi kaltinimus, ir nieko – apie vaikų asmenybę, jų poreikius. Todėl nenuostabu, kad tėvai į susirinkimus nebeina. Pedagogai užuot kartu su tėvais ieškoję negatyvaus mokinio elgesio priežasčių, kaltę suverčia šeimai. Knygoje “ Efektyvus mokyklos valdymas” (B. Everard, G. Morris, 1996) rašoma: “Tėvams ir mokytojams daug lengviau kartu negu atskirai išspręsti problemas. Tėvų nuostatos daro didelę įtaką jų vaikų pažangai : taigi, mokyklos, kurios imasi šviesti (ne auklėti, kaip dažnai atsitinka) tėvus, gali praturtinti savo patirtį.
Bendradarbiavimas turėtų būt lygiavertis: turėtų būti tariamasi dėl tikslų, keičiamasi informacija, ir kartu aptariami nuveikti darbai.

Kitų socialinių institucijų įtaka

“Tikrai saugūs pasijuntame bendruomeniško solidarumo, o ne asmeninių pastangų dėka.”
Dostojevskis

Rengti vaikus, paauglius gyvenimui, stiprinti jų fizines, intelektualines bei dvasines galias šeimai, mokyklai padeda ir užmokyklinės švietimo institucijos, kuriose
veikia įvairūs būreliai, sekcijos, rateliai; taip pat moksleivių organizacijos, pavyzdžiui, ateitininkai, kudirkaičiai, skautai ir pan.

-9-

Kalbant apie skautiškos ugdymo sistemos, kaip vienos iš visuomeninių organizacijų, efektyvumą galima pasiremti JAV skautų organizacijos (Boy Scouts of America) statistikos tyrimais, kurie teigia, kad daugiau nei 50 % JAV kongreso narių yra buvę skautais. Dar ryškesni skirtumai yra tarp pirmaujančių JAV aukštųjų mokyklos studentų (12, 33). Galima būtų suabejoti auklėjimo sistemos nuopelnu ir teigti, kad skautybę pasirenka tam tikros orientacijos vaikai, tačiau niekas nenuneigs, jog ši sistema priimtina vaikams, turintiems polinkį savarankiškai ugdyti savyje sąmoningo piliečio, lyderio savybes.
Tačiau dėl nepakankamo valstybės dėmesio švietimui, Lietuvoje mažėja užmokyklinių įstaigų. Ne visos šeimos išgali leisti savo vaikus į mokamus būrelius, kolektyvus, studijas. Gausėja mokinių, leidžiančių laisvalaikį tarp asocialių bendraamžių, nenorinčių lankyti mokyklos, linkusių nusikalsti viešajai tvarkai vaikų ir paauglių. O tai rimtas pretekstas ir nusikaltimams.
Čia mokyklai ir šeimai į pagalbą turėtų ateiti socialiniai darbuotojai, globos ir rūpybos institucijos, internatinės mokyklos.
Taigi, visos formalios ugdymo sistemos (šeima, darželis, mokykla, užmokyklinės ugdymo įstaigos, mokleivių organizacijos ir kt.), siekdamos bendro tikslo, turi palaikyti glaudžius ryšius tarpusavyje, nes sociokultūrinė aplinka kompleksiškai veikia visą žmogų, ypač vaikystėje.

Neformalių grupių įtaka

Etiketas privalomas net draugystei
Japonų patarlė

Neformalios grupės – vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių įtaką besivystančiai asmenybei, jos interesų, polinkių, elgesio, idealų formavimui.
Vaikų tarpusavio santykiai tokiose grupėse būna be galo skirtingi. Tam įtakos turi šeima, kur nuolat vyrauja skirtingi atstumai tarp suaugusiųjų ir vaikų. Tai pat ir specifiniai santykiai tarp brolių ir seserų, kurie priklauso nuo amžiaus skirtumo. Ir pagaliau seka daugiausia lyties pagrindu sudaryto žaidimo bei interesų grupės, į kurias vaikai susivienija, pasiekę maždaug mokyklinį amžių. Tokios grupės turi savo ritualus, sprendimų priėmimo procedūras, grupines elgesio normas bei vertybes. Tokioje grupėje gali geriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija, negu šeimoje. Į draugo kritiką dažnai greičiau reaguojama, nei į tėvų priekaištus. Grupės nariai tampa modeliu, pagal kurį jie išmoksta (ir ne visada teigiamų) grupės normų. Tokiu būdu didėja socialinė kompetencija, vaikas tampa labiau pasitikintis savimi ir mažiau priklausomas nuo suaugusiųjų artimų žmonių vertinimo. Be to, ryšiai su bendraamžiais gali būti savotiška apsauga nuo įvairių stresų. Tačiau vaiko santykiai su bendraamžiais gali lemti ir vaiko agresyvaus elgesio raidą. “Todėl šiame amžiuje ypač opi problema tinkamai formuoti neformalias grupes bei tarpasmeninius santykius grupėje, kai reikia derinti paauglio pramuštagalviškumą su kolektyvo, visuomenės gyvenimo reikalavimais, o neformalias

-10-

grupes įpinti į formalių grupių veiklą” (J. Vaitkevičius) (11,272). Mokytojai tokias grupeles ir jų lyderius turėtų valdyti pasitelkdami sociometrinį metodą*.

Visuomenės informavimo priemonių poveikis

“Džiaugiamės, kad turime teisę naudotis visuomeninio bendravimo priemonėmis, tačiau kartu ir liūdime, matydami, kaip neatsakingai spauda, radijas ir televizija naudojasi laisve ir prisideda prie visuomenės klaidinimo.”

( Iš Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimosi. Tiesa, 1994 kovo 15 d.)

Dabartinis gyvenamas metas vadinamas informacijos amžiumi. Tuo norima pasakyti, kad televizija, radijas, kinas, žurnalai, laikraščiai, knygos reklama ir kompiuteriai yra ypatingai svarbūs mūsų kasdieniniame gyvenime. Tačiau informavimo, komunikacijos priemonėmis ne tik perduodama informacija – jos veikia viešąją nuomonę, formuoja žmogaus skonį, poreikius, įpročius, siekius ir gyvenimo būdą, turi įtakos visuomeniniams sprendimams.
Siekdama išsiaiškinti visuomeninių informavimo priemonių daromą įtaką mūsų mokyklos mokiniams apklausiau 128 Kauno Romainių pradinės mokyklos pradinukus.
Klausimyną sudarė dvi grupės klausimų.
Pirma grupė klausimų buvo apie moksleivių laisvalaikį. Duomenys parodė, kad
labiausiai pradinukai mėgsta žiūrėti televizorių (82 %) ir žaisti su draugais (71%).
Knygas skaito dažnai ir labai dažnai tik 40 % visų apklaustųjų.
Kita grupė klausimų padėjo išsiaiškinti, kokias TV laidas jie renkasi, kiek laiko skiria šiam “užsiėmimui”, ar tėvai dalyvauja šiame procese. Pasirodė, kad kai kurie vaikai ištisą savaitgalį praleidžia prie TV ekranų. Žiūri viską: laidas ir filmus vaikams, serialus, publicistines ir humoristines laidas, žaidimus. Į vaikų gyvenimą veržiasi dar viena televizija – tai kabelinės televizijos kanalai. Ją žiūri didesnė dalis apklaustųjų. Tik ketvirtadalis pradinukų žiūri laidas, skirtas vaikams. Mėgstamiausios iš jų – “Simsonai” ir “Teletabiai”. Telieka džiaugtis, kad “Kseną” ar “Transformerių karus” paminėjo vienetai.
Pasidomėjus, ar tėvai kontroliuoja vaikus, nustebino atsakymai. Tik trečdaliui vaikų tėvai nurodo kiek ir ką žiūrėti. Kontrolės formos įvairios: “Leidžia žiūrėti tik pusę valandos per dieną”, “leidžia tik tada, kai atlieku namų darbus”, “du filmai per dieną iki dešimtos” ir kt. Šios apklausos rezultatai patvirtina teiginį, kad “knyga, kuri visais laikais buvo ir yra labai svarbus šviečiamasis veiksnys, šiandien Lietuvoje praranda šį vaidmenį. Ir ne tik besimokantis jaunimas, bet ir visa visuomenė vietoje knygos mieliau sėdi prie televizoriaus . ” ( J. Vaitkevičius) ( 11, 260). Tai patvirtina ir sociologinės kompanijos “Baltijos tyrimai Gallup” specialistai. Apklausę įvairiose Lietuvos vietovėse gyvenančius vaikus jie pateikė išvadas, kad penkerių – keturiolikos metų vaikai darbo dienomis televizorių žiūri vidutiniškai pusketvirtos valandos, o savaitgaliais – beveik penkias valandas. (7, 17).
Pavarčius spaudą, daugiausia publikacijų aptinkama būtent apie neigiamą TV poveikį visuomenei.Ypatingai aštriai apie tai rašė Anatolijus Berestovas, Rusijos

*Žiūr. Psichologijos žodynas, 1993, p.289.

-11-

valstybinio medicinos instituto vaikų neuropatologijos katedros profesorius. Iš jo knygos “Žvėrių skaičius”, išleistos Maskvoje 1996 metais, “Dialogas” publikavo ištrauką: “Kokią žalą vaikams daro įprastas mūsų namuose palydovas, ne, ne palydovas, o dabar jau nepakeičiamas mūsų šeimos narys televizorius? Jo žala trejopa: apšvitinimas–dėl jo atsiranda nervinių somatinių sutrikimų; astetiniai neurotiniai ir somatiniai sutrikimai dėl ilgo sėdėjimo prie televizoriaus bei nejudrumo, informacijos poveikis psichikai ir emocijoms.” (3, 7).
Televizija sąmoningai ar nesąmoningai koduoja vaiko ir paauglio elgesį, verčia gyventi pagal savo rodomo pasaulio dėsnius. Taip išugdomas savotiškas psichologinis vaikų elgesio ir mąstymo stereotipas. Pradinių klasių mokytojos, paklaustos apie TV įtaką vaikų vaizduotei lavinti ar žodynui turtinti, teigė, kad berniukų piešiniuose dominuoja “techniški”, galingi kovinių filmų herojai; mergaitės piešia “saldžius”, kičinius piešinėlius. Pradinukų rašinėliuose (ypač jų kuriamose pasakose) nemaža barbarizmų, svetimybių, išgirstų per televiziją.
“Kultūros baruose” (1995 m. 6-ajame numeryje) buvo išspausdintas K. R. Popperio straipsnis “Nepiktnaudžiauti televizija”. Jame rašoma: “Lygiai taip pat, kaip televizija yra blogio jėga, ji galėtų tapti gėrio jėga. Deja, tai beveik neįtikimas dalykas. Priežastis paprasta: apskritai bet kokią kultūrinę jėgą be galo sunku priversti tarnauti gėriui”.
Mano nuomone, TV programose yra tai, dėl ko verta vaikams įjungti televzorių. Tačiau, kol Lietuvoje nėra galimybės koduoti televizijos programų, kurios, tėvų manymu, yra nepageidaujamos, savo atžaloms padėti gali patys tėvai. Televizija tobulėja, atsiranda vis įvairesnių kanalų, vaikas gauna vis daugiau tokios informacijos, apie kurią anksčiau buvo bijoma net prasitarti. Be to, vis daugiau informacijos vaikai gauna ir kompiuterių tinklais. Todėl tėvai turėtų aptarti su savo vaikais, kokias laidas ir kiek laiko jų vaikas gali žiūrėti. Reikėtų mokyti savo vaikus kritiškai mąstyti ir priimti protingus sprendimus.
Kita svarbi masinės informacijos priemonė yra reklama, daranti stiprų poveikį visuomenei ( nepriklausomai nuo to , suvokia žmogus ją ar ne). Jos tikslas – sukurti įvaizdį arba įspūdį, o ne suteikti informacijos, įtikinti labiau emociniais, negu racionaliais argumentais. Todėl vaikams, kurie stipriau reaguoja į tokius kreipinius, gali būti dar labiau pažeidžiami reklaminių pranešimų.Istorikas Devidas Poteris teigia, kad visuomenės požiūriu reklama prilygsta mokyklai ar net bažnyčiai. Jis tvirtina, kad reklama “karaliauja masinėse informacijos priemonėse ir turi didžiules galimybes formuoti visuomenės vertybes”. Devidas Poteris daro išvadą, kad skirtingai nuo mokyklos ar bažnyčios, reklama verčia žmones mylėti tai, ką jiems siūlo, riboja pasirinkimo įvairovę, skatina asmeninį komfortą visuomenės skurdo sąskaita. (8, 12). Reklama gali būti kenksminga, nes ugdo cinizmą. Neigiamas nuostatas skatina didėjantis atotrūkis tarp žiūrėjimo į reklamuojamus produktus ir galimybės juos įsigyti. Kyla pavojus, kad cinizmas reklamos atžvilgiu bus apibendrintas ir perkeltas ir kitoms visuomenės institucijoms, apskritai tėvams ir suaugusiems.
Kitaip nei suaugusieji, vaikai ne visada supranta, kas yra reklama ir ko ji siekia. Pagrindinis veiksnys, lemiantis, kaip vaikas suvokia reklamą, yra jo amžius. Tai susiję su kognityvine vaiko raida ir jo patirtimi.
-12-

L. Nevinskaitės straipsnyje “Vaikai ir reklama” (8,12). pateikiami užsienio šalyse atliktų tyrimų rezultatai. Teigiama, kad iki 4 metų vaikai dar neskiria reklaminių pranešimų nuo TV programų. Dėl savo ryškumo, melodingumo, trumpumo reklama kartu su “Teletabiais” tokiems vaikams yra pati įdomiausia laida.
5-8 metų vaikai skiria reklamą nuo kitų laidų, tačiau jie dar nemoka kritiškai “skaityti”
reklamos ir sąmoningai priešintis jos poveikiui. 9–12 m. amžiaus vaikai atskiria reklamos pranešimų turinį. Jie jau gali nuspręsti, kad “reklama visada meluoja”, t. y.
žiūri į reklamą kritiškiau ir objektyviau. Vyresni paaugliai jau susikuria neigiamas nuostatas jos atžvilgiu, kreipia daug mažiau dėmesio į daugumą reklamų.

Reklamos poveikio, kaip ir televizijos, nereikėtų suabsoliutinti. Ji nėra vienintelis veiksnys skatinantis pirkti ir vartoti. Nemažą reikšmę turi bendraamžių, tėvų, mokytojų įtaka, pačių vaikų patirtis. Be to, vaikų požiūrį stipriai veikia kitų žmonių reakcijos žiūrint reklamą. Tėvų pastabos, diskusija apie reklamas ir programas gali padėti vaikui mokytis “teisingai” suprasti reklamą.

Kultūra kaip vertybių sistemos formavimo terpė

“Kultūros paveldas senka. Iškyla toks paradoksas: atgavus nepriklausomybę, atkuriant valstybę patys kartu griauname kultūrą.”
(J. Vaitkevičius)

Kultūra (materialinė, intelektualinė, meninė, estetinė, dvasinė) yra pagrindas asmenybei formuotis. Kaip teigia J. Vaitkevičius knygoje “Socialinės pedagogikos pagrindai”, nuo socialinės kultūrinės aplinkos skirtumų labai daug priklauso asmenybių individualūs skirtumai. “Iš visuomenės kultūros galima spręsti ir apie žmogaus vertybines orientacijas, kokiai visuomenei, epochai, žmonių grupei jis priklauso. Kultūrinė aplinka jau savaime, žmogui to net nesuvokiant, veikia jį, jo elgseną, veiklą, netgi mąstymo stilių”(11, 261).
Šios knygos autorius pateikia statistinius duomenis, iš kurių matyti, dvasinio nuopolio augimas, visuomenės (nemažos jos dalies) nusigręžimas nuo mokslo, meno ir jį skleidžiančių institucijų. Tikrąsias kultūros vertybes bando užgožti atsirandantys menkaverčiai vienadieniai meno kūriniai, kurie neblogas penas vartotojiškam skoniui, “dainą ir muziką ėmė keisti politiniai šūkiai mitinguose, mušamų metalinių puodų skambesys. Ir šiuos vaizdus, ir atitinkamas “melodijas” mato ir girdi vaikai <.> “(J. Vaitkevičius) (11, 266). Žmogus, o ypač vaikas, jaunuolis, papuolęs į “mozaikinės” kultūros amžių, pasiklysta tarp įvykių, įspūdžių, renginių ir reginių. Tai daro neigiamą įtaką jo meniniam, moraliniam bei dvasiniam brendimui, tobulėjimui.
Kadangi žmonijos sukauptos kultūros vertybes galima įsisąmoninti tik veikloje, ir toji veikla turi būti joms adekvati ( A. Leontjevas, L. Vygodskis), tai ji turėtų būti
puoselėjama ne užklasinėje veikloje ar laisvalaikiu, bet kasdieninėje vaiko gyvenimo veikloje. Jei jaunajai kartai nuo vaikystės bus skiepijama meilė ir pagarba tautos kultūriniam palikimui, ji išsiugdys tautinę savimonę, kuri skatins kurti savąsias kultūros vertybes sąveikaujant su kitų tautų kultūromis.

-13-

Vaikų ir paauglių religinė socializacija

Mes esame išgyvenimų žmonės. Mūsų gyvenmas susideda iš išgyvenimų. Jie yra tai, kuo mes esame ir kuo tampame.
Kun. K.A. trimakas

Religinė patirtis nebūna vien individualūs žmogaus pasiekimai. Kiekvienas yra
formuojamas religinės ar nereliginės aplinkos, t.y. “įauga” į savo socialinę aplinką su
joje jau esančiais patyrimais ir, remdamasis išgyvenimais , ją pakeičia, tuo pačiu formuodamas savo pasaulėvaizdį, savo pažiūras, taip įgydamas savo identitetą. Pasaulėžiūra ne išmokoma ir ne išmokstama, o laisvai, asmeniniu mąstymu susikuriama. Iš vaikystės aplinkos nesąmoningai perimta, ji gilinama visą gyvenimą. (4, 31).Tuo būdu religinė pasaulėžiūra formuojasi kaip natūrali kitų žmonių išgyvenimų, tradicinių nuostatų tąsa. Tačiau kai kada iš tradicinių nuostatų kyla savarankiškas tikėjimas, o kartais visai priešinga gyvenimo konsepcija.
Vokiečių antropologas H. Roth teigia, kad joks žmogus, negali gyventi neinterpretuodamas pasaulio, net jei jis būtų visai primityvus ir betarpiškas. Jei interpretavimas nepadeda, jis griebiasi vizijų, galinčių tai padaryti.
Šiuo metu be jau minėtų pasikeitimų nūdienos visuomenę palietė ir religinis lūžis.Spartėja religijos išstūmimas iš daugelio žmonių gyvenimo, todėl asmeninio religingumo vietą bando užimti asmeninės gerovės kultas, įvairūs pseudo reiškiniai – nuo būrimo kortomis iki įvairių kultinių judėjimų arba taip vadinamo “astrologinio
pamaldumo”. “Gausėjantis sektų skaičius įtraukia į savo veiklą vis daugiau mokyklinio amžiaus vaikų “ , – rašoma Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus išplatintame mokykloms pranešime, kuriame kviečiami pedagogai susirūpinti ir imtis prevencijos šiuo klausimu.
Ir čia didelis vaidmuo tenka mokyklai, nes dvasinis žmogaus tobulėjimas yra laipsniškas ir reiškiasi per mokslą, meną ir dorovę . “O žmogui tobulinti labiausiai ir pritaikyta mokykla” (Vydūnas).

Išvados

Apibendrinant temą – socializaciją, kaip visuomenės poveikį individui – galima teigti, kad:
1) individo socializaciją apsprendžia: jo sociokultūrinė aplinka, specialiai organizuotos visuomeninės ugdymo institucijos bei pats vaikas, žmogus kaip bendravimo, veiklos subjektas;
2) žmogaus “Aš” formuojasi vykstant tų veiksnių sąveikai;
3) sąveikaujant mikro – makro aplinkai, formalioms visuopmeninėms ugdymo institucijoms ir pačiam individui, visuomenės poveikis vaikui ir paaugliui gali būti teigiamas priklausomai nuo įvade išvardintų priežasčių;
3) siekiant kuo pozityvesnės individo socializacijos būtina šeimos, mokyklinių, užmokyklinių bei gretutinių institucijų integracija, jų funkcijų suderinamumas.

-14-

Literatūra

1. Everard B., Morris G., 1996: Efektyvus mokyklos valdymas. – Vilnius.

2. Gage N.L., Berliner D.C., 1994: Pedagoginė psichologija. – Vilnius.

3. Grašytė L., 1999: Be “teliko” pražūčiau. – Dialogas, 18 (373).

4. Jenkins J., 1997: Šių laikų dorovinės problemos. – Vilnius.

5. Jovaiša L., 1985: Ugdymo gairės. – Kaunas.

6. Lietuvos bendrojo lavinimo bendrosios programos, 1997. – Vilnius.

7. Maskoliūnas R., 1999: Gelbėkime vaikus. – TV antena, 40.

8. Nevinskaitė L., 1999: Reklama ir vaikai. Dialogas, 49 (602).

9. Psichologijos žodynas, 1993. – Vilnius.

10. Suslavičius A., 1995: Socialinė psichologija. – Kaunas.

11. Vaitkevičius J., 1995: Socialinės pedagogikos pagrindai. – Vilnius.

12. Vitkauskienė I., 1998: Skautiškas judėjimas kaip pilietiškumo ugdymo sistema. –
Švietimo reformos vyksmas Kaune: problemos ir perspektyva. – Kaunas.

Leave a Comment