Finikija

Gamtinės sąlygos
Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraриio) geografinл padлtis yra trijш юemynш sаvartoje: kontinentine dalimi glaudюiai susijusi su prieрakine Azija, rytinлs sritys siekia Sirijos – Mesopotamijos stepж, рiaurinл dalis – Maюаjа Azijа, o pietinл dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu.
Geografiniu atюvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdюiui, Finikijos pakraрtys arba Oronto upлs slлnis, kur iр vakarш ir iр rytш saugo Libano ir Antilibano kalnagыbriai, buvo izoliuotos, nebuvo dideliш upiш, kurios galлjo prisidлti prie istorinio ir kultыrinio visos рalies susivienijimo. Iрр tikrшjш, Sirija ir Finikija beveik per visа savo istorijа buvo susiskaldюiusios б eilж nuolatos tarp savжs besivaidijanиiш maюш valstybiш. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidлjo senos galingos ir kultыringos valstybлs: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitш valstybл, kurios nuo seno siekл nukariauti tas turtingas sritis ir uюimti klestinиius jш prekybos miestus.
Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sаlygos padлjo iрsivystyti юemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajыrio juostoje, ypaи Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos bыtinos dirvos ir klimato sаlygos, kaad galлtш iрsivystyti юemdirbystл ir sodininkystл.
Gyventojai
Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumiрж. Jau III tыkst. pr. Kr vienа iр seniausiш gentiniш sluoksniш sudarл huritai, kurie gyveno рiaurлs vakarш Mesapotamijoje ir рiaurлs Sirijoje, o iр иia matyt iрsiskirstл б kaimynines sritis. Huritш gy

yventa ir Ugarito рalyje.
Pagrindinж Sirijos ir Finikijos gyventojш dalб sudarл vakarinлs semitш gentys. Paиiа рiauriausiа Sirijos dalб ir gretimas Maюosios Azijos sritis (Kilikijа) bei Mesopotamijа buvo uюлmusios “рiaurлs vaikш” (bene-samal) gentys, paиiame pietiniame pakraрtyje gyveno “pietш vaikш” (bene-jamina) gentys, o б rytus nuo Sirijos gyveno “rytш vaikш” (bene-ludem) arba amoritш gentys, kurios buvo б vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos – Mesopotamijos stepiш рiaurinлje dalyje gyveno aromлjai kurie irgi priklausл semitinei tautш grupei. Amoritai ir aramлjai daюnai prasiskverbdavo б Sirijа, ten бsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikрtystes.
I tыkst. pr. Kr. “finikieиiш” vardа graikai davл pajыrio gyventojams, daugiausia бsikыrusiems Vidurюemio jыros rytinio pakraриio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarл savarankiрka Finikijos valstybл su centrais Sidone ir Tire. Finikieиiai taip pat priklausл vakarш semitш grupei.
Socialiniai – ekonominiai saantykiai
Daugelyje Finikijos ir Sirijos sriиiш nebuvo palankiш sаlygш юemdirbystei vystytis, todлl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajokliрkа gyvuliш augintojш gyvenimа. Tik Oronto upлs slлnyje ir Finikijos pakraрtyje gamtos sаlygos padлjo iрsivystyti юemdirbystei. Иia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grыdiniш kultыrш (kvieиiш, mieюiш, sorш) atsiranda seniausios techniniш augalш kultыros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Se
enieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis.
Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių – vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje.
Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas “finikiečiai” yra kilęs iš egiptiečių žodžio “fenechu”, kuris reiškia “laivų statytoją”. Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti.
Prekyba.
Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima pa
aaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II – oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto.
Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos.
Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos iš
šsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai.
Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją.
III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas – valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką.
II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai.
XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr.
Kolonizacija
Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt.
Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją – Edanos miestą
Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI – XII ir ypač X – IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija.
Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII – VI a. pr. Kr. Tiro – Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės.
Ugarito archeologiniai tyrinėjimai
Sirijos gyventojш tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Рarma, “Pankolio kalva”, netoli Vidurюemio jыros uosto Latakijos slepiasi senoji рalies sostinл. Nedideli auksiniш daiktш radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Рarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iр stambiш akmens luitш. Paaiрkлjo, jog tai didюiulis kapas iр taрytш kvadratш. Mokslininkai daug tikлjosi iр kasinлjimш, todлl б Ras Рarmа pasiuntл didelж ekspedicijа, vadovaujamа Klodo F. A. Рeferio, kuri иia kasinлjo nuo 1929 – шjш, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tжsлsi ir vлliau, kai Sirija tapo nepriklausoma.
Praлjo beveik treji metai, kol paaiрkлjo, kad Ras Рarmos kalva slepia senа finikieиiш miestа Ugaritа, kurio vardas buvo юinomas jau prieр kelis deрimtmeиius. Anksиiau apie рб miestа buvo юinoma tik tiek, kad jб sunaikino gaisras.
Iрkasus юemлje 18 metrш gylio рachtas, buvo rasti 5 kultыriniai sluoksniai: pats seniausias 5 – asis sluoksnis priklausл neolitui (V tыkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokiш puodininkystлs pлdsakш; ketvirtasis – akmens – vario amюiui, kuriame keramika jau buvo iрdaюyta daugeliu spalvш; treиiame sluoksnyje ryрkыs ryрiai su Mesopotamija, o tautш kraustymasis III tыkst. pr. Kr. vid. Buvo ыkiniu Ugarito юlugimo prieюastis, nes tuo metu б Sirijа atkeliavo semitai kanaanieиiai; antrasis sluoksnis maюdaug sutampa su III tыkst. pr. Kr. pradюia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalш ir рventyklш, o seniausia iр jш skirta karingam dievui Dagonui.
Nuo seno vyko intensyvыs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybл mieste iрkastш egiptieиiш юiniш statulлliш, papuoрalш. Miestas taip pat gaudavo didelб pelnа iр бveюamo iр Kipro vario; veikл purpuro daюyklos, prekiauta medюiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinл mediena ir бveюamos vakarш prabangos prekлs – tai rodo, kad miestas klestлjo. Nors Egiptas stengлsi Ugaritа iрlaikyti savo бtakoje, tai nekliudл Kretai XVIII a. pr. Kr. siшsti б miestа prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iрkasenos (keramikinлs tamsiai rudos, baltos, raudonos рukлs, kapavietлs bei laidojimo bыdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalш buvo gyvenami kretieиiш.
Maюdaug XVIII – XVI a. pr. Kr. Ugaritas turлjo ryрiш su Mesopotamija, taиiau jie nebuvo labai tamprыs. Vлliau, atrodo, svetimos tautos uюgrobл valdюiа Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropieиiai arba dar kitaip churitai iр Maюosios Azijos gilumos. Ryрiai su Kreta ir Egлjo pasauliu susilpnлjo. Рeferis netgi mano, kad tarp 1700 – 1600 m. pr. Kr. Ugarite iр viso niekas negyveno. Gal bыt tada per рias vietas traukл hiksai, бsibrovлliai, бsikыrж Egipte po Viduriniosios karalystлs юlugimo ir jб pavergж. Svetimрalius pirklius tie бvykiai visiрkai iрvaikл iр Ugarito, ir vietinл Sirijos keramika uюлmл бveюtiniш egлjiрkш indш vietа.
Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir iрvijo hiksus iр savo юemiш. Prasidлjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padлtis pasikeitл, nes miestas turлjo priimti egiptieиiш бgulа. 1444 m. pr. Kr. prasidлjo sukilimai; jш pasekmл buvo naujas miesto uюkariavimas. Taиiau Ugaritas siekл nepriklausomybлs, ir uюkariautojai turлjo nemaюa vargo. Бtampa sumaюлjo tik tada, kai Egipto faraonai uюmezgл draugiрkus ryрius su mitaniш karalyste, kurio centras buvo maюdaug Chaburo rajone. Ugaritui atлjo puikыs laikai; miesto prekyba neregлtai suklestлjo. Ypaи vystлsi uosto kvartalas, рiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti iрtisi prekiш sandлliai. Gausybл radiniш neginиijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryрius su Mikлnш kultыros rajonu. Kolonistai iр vakarш, matyt, vлl sudarл didelж miesto gyventojш dalб. Rasti dantiraриio dokumentai liudija, kad Mikлnш keramika buvo uюtvindюiusi rinkа. Dailininkai dekoravo indus, daюnai arklio galvos, юuvies arba piltuvлlio formos, sepijomis, sraigлmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikлnш medюiotojai dviraиiuose veюimuose, kiek pasipыtж ir nerangыs.
Stiprыs gynybiniai бrenginiai saugojo prekybos miestа ir ypaи rыmus. Vakarinлje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingа susidomлjimа sukлlл nedideli miesto vartai, gerai бtvirtinti, prie kuriш vedл smailaus skliauto poюeminis tunelis, primenantis Mikлnш pilis. Be to buvo atkastas sienos bokрtas, kurio mыrai buvo 5 metrш storio. Бraрai molinлse lentelлse pasakoja apie ginkluotж, kuri per karа buvo iрduota kareiviams, Paprastai gyvлjai naudojosi lanku ir strлlлmis arba svaidykle. Karalius ir aukрtuomenлs nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokриiais kirviais ir plonomis рpagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti.
Visuomeniniai pastatai buvo arklidл ir arsenalas. Блjimai б juos monumentalыs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrш ploиio; dvi mediniш stulpш poros dalino juos б tris dalis. Иia galлjo tilpti daug veюimш ir arkliш – yra юinoma, jog kartа jш buvo atvaryta 2000.
Karaliaus rыmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jш kasinлjimai pradлti 1951 metais. Rыmai stovлjo virр laidojimo rыsiш, skirtш karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesniш, bet maюesniш rыmш liekanш. Iki рio surasti 7 rыmш блjimai, kiekvienas iр jш papuoрtas 2 kolonomis. Statybinл medюiaga buvo taрyti akmenys, o tarp antrosios ir treиiosios akmenш eilлs лjo iрilginiai rаstai. Kambariш rыmuose yra daugiau nei 70, o iр vienuolikos laiptш galima spлti, kad rыmai buvo keliш aukрtш – maюiausiai dviejш. Рviesa б pastatа patekdavo iр daugelio vidiniш kiemш. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rыpestingai iрcementuotas 6 metrш ploиio ir 8 metrш ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija.
Daugelб rыmш kambariш uюлmл administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvлs. Dideliш auksiniш indш nuolauюos, skryniш ir kлdюiш dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iр mлlyno lazurito, matyt, yra puoрniш kambariш apstatymo likuиiai.
Rыmuose rasta daug archyvш. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Иia daugiausia buvo saugomi raрtai apie karalystлs miestш, kaimш ir gyvenvieиiш duokles, apie visuomeniniш darbш tam tikrai dienai paskyrimа, apie miрko kirtimа. Rytш archyve prie rыmш блjimo buvo laikomi ыkiniai ir teisiniai sostinлs valdymo tekstai. Karaliрkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikл юemлs valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryиiш archyve raрtininkai raрл laiрkus, siunиiamus б provincijas ir б uюsienб. Tai, ko iрtisа рimtmetб laukл ir jau nesitikлjo rasti, mokslininkai uюtiko kieme prieрais рб archyvа, – krosnб priraрytoms lentelлms iрdeginti. Prie archyvш рliejosi raрtininkш mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadш, Babilonijos semitш, tш laikш diplomatijos kalba.
Grбюkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitл. Hetitш imperija, vadovaujama karaliaus Рupiluliumos I (apie 1385 – 1350 m. pr. Kr.) pavergл Mukiрo, Nuchaрлs ir Nii valstybes, kurios siekл iрlikti iрtikimos Egiptui. Рupiluliuma I privertл Ugarito karaliш Nikmadа tapti jo sаjungininku kovoje su рiomis valstybлmis. Mukiрo kariuomenл бsibrovл б Ugaritа, kuris praрл hetitш pagalbos kovai su Mukiрu. Hetitai suteikл рiа pagalbа, uю tai Ugaritа paversdami savo бtakos zona. Vis dлlto Ugaritas iрlaikл teritorinб suverenumа, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jш nelieиiamumas. Tiesa, Ugaritas turлjo mokлti duoklж Hetitш imperijai. Daugelis Ugarito gyventojш buvo nepatenkinti naujаja politika – draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudл Ugaritа: duoklлs ir prekybos susilpnлjimas maюino miesto turtus; netgi vidaus klausimш karalius negalлjo laisvai sprжsti.
Maюdaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus юemлs drebлjimas sunaikino miestа ir sukлlл didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojш iрsikлlл; pasitraukл ir hetitш бgula. Daugiausia nukentлjo uostas, jo ryрб su miestu, matyt, nutraukл potvynio banga.
Taиiau pirkliш miestas atsigavo ir po рio smыgio. Po Nikmado Ugarito sostа uюлmл jo sыnus Archalbu. Duoklл, kuriа Ugaritas turлjo mokлti hetitш “karaliui saulei”, buvo sumaюinta, taиiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo uюleisti jam Sijanш kraрtа. Nors politiniai santykiai su Hetitш imperija buvo glaudыs, kultыrinл hetitш бtaka buvo menka.
Kai hetitш karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadeрo Orondлs slлnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa бsakл savo pulkams prisijungti prie hetitш kariuomenлs. Taиiau рio mырio niekas nelaimлjo, o Ugaritas vлl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarл sutartб; dabar Ugaritas vлl galлjo laisviau atsikvлpti. Б miestа plыdo Mikлnш kolonistai. Vietinл kultыra sunyko, raрytinлs юinios лmл retлti, taиiau ыkiniu atюvilgiu Ugaritas tarsi antrаkart uюgimл. Iрkasti radiniai liudija, kad miesto gyventojш namai stovлjo ankрtai susispaudж abipus gatviш, dalis jш buvo pastatyta iр akmenш ir rаstш. Giliai po Mikлnш kolonistш namш pamatais arba po vidiniu kiemu buvo бrengti kapai, б kuriuos vedл laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukрtuomenлs namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe.
Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostа uюлmл Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sыnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatжs prieр hetitus. Po Ibrano sыnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Neюinia, ar jis buvo karaliaus sыnus, taиiau hetitш karaliaus sesuo buvo jo юmona.
Daugiau apie Ugaritа nлra jokiш юiniш. Gal bыt apie XIII a. pr. Kr. pabaigа jыrш tautш pulkai Ugaritа nukariavo ir sugriovл. Minлtos jыrш tautos, kurioms priklausл ilirш gentys ir tikriausiai filistinieиiai, turлjo geleюinius ginklus, taigi, kariniu atюvilgiu buvo pranaрesni uю sirus. Taиiau jыrш tautш pлdsakш iki рiol Ugarite nepavyko rasti.
Ugarito gyventojai toli graюu nebuvo vienatauиiai, nes archyvш dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji рalies kalba buvo ugaritш, viena рiaurлs vakarш semitш kalbш, diplomatiniam susiraрinлjimui buvo naudojama akadш kalba, kuria kalbлta Babilone. Tyrinлtojai Ugarite rado penkis skirtingus raрtus.
XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraриio abлcлlл iр 29 юenklш priebalsiams, nes balsiai nebuvo raрomi. Рis iрradimas be galo supaprastino raрybа, nes akadш raрtas susidлjo iр 300 бvairiш skiemeniniш юenklш, ir skiemenш raрtas, atsiradжs jau II tыkst. pr. Kr. pradюioje Bible iр 75 юenklш buvo юymiai sudлtingesni. Taиiau, alfabetinis raрtas naudotas tik рalies viduje. Toliau iр vлlesniшjш finikieиiш raрto юenklш iрsirutuliojo graikш abлcлlл, kurioje pirmаkart юymimi priebalsiai ir balsiai.
Ugarito raрmenimis uюraрyta nemaюa religinio turinio epш, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinиiajam. Рie epai supaюindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukрtos, kilnios bыtybлs, o didesni ir kilmingesni юmonлs su geromis ir blogomis savybлmis, kuriш daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo юmona vardu Aрerat. Taиiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitл Anat ir jos brolis, derlingos юemлs bei audros dievas Baalas. Greta jш bыta kitш dievш, iр kuriш ypaи svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra iрlikжs vienas aukojimo sаraрas, kuriame iрvardijama 20 dievybiш, o daugiau kaip 30 dievybiш turлjo mieste savo рventyklas; taиiau daugiausia mylimas dievas Baalas.
Dievams paprastai bыdavo aukojamos avys ir oюkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas maюas akmeninis altorius, primenаs sostа su aukрta atkalte, kurioje iрraiюyta saulлs emblema. Baalui buvo aukojama mлnulio jaunaties dienа. Kas treji metai dievш statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabuюiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai paproиiai buvo юiaurыs ir kruvini, kaip ir valdanиiosios klasлs atstovai, kurie juos palaikл.
Despotiрkieji Ugarito karaliai mokлjo gerai ыkininkauti – юinoma, savo naudai. Jie buvo stambыs юemvaldюiai. Per karaliрkаjб notariatа karalius kontroliavo visus nuosavybлs santykiш pasikeitimus. Pagrindinis karalystлs, vadinasi karaliaus, pajamш рaltinis buvo gyventojш duoklлs. Vertлs matas buvo sidabro рekelis, maюdaug 9 gramш svorio vienetas.
Iр daugelio sаraрш юinome rыmш personalа. Be aukрtesniшjш administracijos valdininkш, tokiш, kaip vietininkai, arklininkai, юyniai, pranaрai ir raрtininkai, ypaи daug amatininkш. Amatininkai gyveno didelлse rыmш dirbtuvлse, jie daug ir бtemptai dirbo. Ыkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai юiыrлjo, kad amatai ne tik jш rыmuose, bet ir visoje karalystлje turлtш ekonominж pusiausvyrа.
Stambыs юemvaldюiai, savo rankose daюnai turлjж daug valdш, sudarл diduomenж. Jie buvo oficialios valdюios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jш valdose; bet ir jie patys turлjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinлs tarnybos, darbш despotai, nuomos mokлjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti юmonлs.
Ypatingа padлtб uюлmл marianiai, privilegijuota kariш klasл. Tai buvo dviraиiш kovos veюimш kariai, kurie sudarл reguliariа kariuomenж; tuo tarpu pлstininkai karo metu bыdavo surenkami iр юmoniш tarpo.
Iрsivysиiusioje Ugarito klasinлje visuomenлje moteris buvo visiрkai nepriklausoma ir savo turtа galлjo tvarkyti, kaip norлjo. Ji galлjo pirkti юemж arba jа iрkeisti ir netgi uюstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir рeimoje. Vyrа daюniausiai pasirinkdavo ne pati, o bыdavo iрtekinama uю jai iр anksto skirto vyro. Namш рeimininkas galлjo turлti neribotа юmonш skaiиiш. Iр tлvo gaudavo kraitб, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras jа atstumdavo. Abu sutuoktiniai turлjo paveldлjimo teisж. Ugaritл galлjo laisvai бsыnyti vaikus, net jeigu ji turлdavo savш. Motinai buvo reiрkiama didelл pagarba. Vaikш atidumas ir meilл buvo savaime suprantami dalykai.
Vergiш likimas buvo toks pat, kaip vergш. Vergas galлjo vesti ir valdyti paveldлtа turtа, todлl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitл”, negu “vergas” ir “vergл”. Taиiau iр tikrшjш vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo dideliш юemлs valdш dalis, ir jie galлjo bыti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinлjami ir pavieniui. Gana daюnai pasitaikydavo atvejш, kai vergams bыdavo suteikiama laisvл. Paleistа vergа karalius galлjo pakelti netgi б marianius. Iki рiol Ugarite neaptikta юiniш, kad рeimininkas bыtш turлjжs teisж uюmuрti arba nukankinti vergа.
Laisvi darbo юmonлs, valstieиiai, amatininkai, valdл юemes, gal bыt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, б kurias buvo susijungж. Be gyvenvieиiш bendruomeniш buvo susikыrusios бvairiш profesijш gildijos. Jш teisлs ir pareigos tikriausiai turлjo nemaюа бtakа miestui.
Pagrindinл Ugarito prekyba vyko per jыrш uostа. Karaliрkoji eksporto ir importo valdyba rлmлsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataрe rыpinosi prekiш pasikeitimo eiga bei laivш pakrovimu ir iрkrovimu. Jau tais laikai laivai buvo бvairaus tonaюo. Kretieиiai ir finikieиiai vargu ar statл laivus ilgesnius kaip 22 metrш, taиiau Mikлnш laikais laivai galлjo siekti 30 metrш ilgio.
Darbрtaus miesto gyvenimas staiga nutrыko, kai jыrш tautos paлmл Ugaritа б savo rankas. Dalis gyventojш gal bыt pasislлpл nuo laukiniш uюkariautojш, taиiau miesto puikybл юlugo. Юmonлs ir darbai nuлjo uюmarрtin.

Naudotos literatыros sаraрas
V.I. Avdijevas “Senovлs Rytш istorija”
B. Jakobis “Sugrаюinti iр praeities”

Leave a Comment