Socialinio pedagogo darbas sprendziant tevu ir vaiku konfliktus

Untitled

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………..3

Socialiniopedagogo pagalba sprendžiant tėvų ir paauglių konfliktų priežastis ir

sprendimo galimybes apžvalga teoriniu aspektu ………………………………………………. 5

1. Paauglių psicho-socialinė charakteristika …………………………………………………………..5

2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežasčių analizė ……………………………………………………..9

3. Tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų galimybės ………………………………………………..14

4. Socialinio pedagogo pagalba………………………………………………………

II. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės, tyrimas ……………..18

1. Tyrimo metodika ……………………………………………………………………….…………………18

2. Tyrimo rezultatų analizė ………………………………………………………………………………..18

2.1.1. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės: tėvų pozicija……19

2.1.2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės:

paauglių pozicija………………………………………………………………………………………………………26

Išvados ………………………………………………………………………………………………………………….33

Literatūra …………………………………………………………………………………………………………….34

Priedai

ĮVADAS

Myers D.G. (2000, p.107) teigimu paauglystė – pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, trunkantis nuo lytinio brendimo pradžios iki savarankiško gyvenimo. Petrulytės A. (2003, p.31) teigimu, paauglystės emocinei raidai būdingas jausmų nepastovumas, padidėjęs jautrumas, jaudinimasis dėl nelabai svarbių dalykų. Kaip teigia Navaitis G. (2001, p.10), paauglio „Aš” raidą lemia brendimo ir statuso kaita. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęsvaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas formuoja identiškumą. Anot Myers D.G. (2000, p.107) jis formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, vertinti įvykius ir reiškinius. Kaip teigia Čiuladienė G. (2006, p. 106) vienas ryškiausių paauglystės bruožų yra konfliktiškumas.

Temos aktualumas. Tėvų ir vaikų konfliktai yra itin sena ir nuolatos aktuali problema, todėl jos tyrinėjimas yra ganėtinai sudėtingas reiškinys. Plačiai paplitusi nuomonė, kad paauglystės laikotarpiu jauni žmonės linkę konfliktuoti su tėvais, priešintis jų pristatomiems gyvenimo reikalavimams. Paauglio elgesys šeimoje dažnai nagrinėjamas „konfliktų“ požiūriu. Paauglių sąveika su aplinka yra vienas iš veiksnių, nulemiančių paauglių krizės pobūdį ir mąstą. Sėkmingai socializuodamasis bendruomenėje paauglys neišgyvena didelės įtampos, jaučiasi reikalingas – vertinamas „kaip žmogus, sugebantis savo veikla ir idėjomis praturtinti bendruomenės gyvenimą“ (Uzmonienė M., 2003, p. 30). Ir atvirkščiai, socializacijos nesėkmės lemia atstumtos, nereikalingos, savo elgesiu keliančios bendruomenės nariams baimę ir nepasitikėjimą asmenybės formavimąsi. Tada paauglys išgyvena įtampą, provokuoja konfliktus, kartu ir pedagogines problemas (Čiuladienė G., 2006, p. 106).

Tėvų ir vaikų konfliktas nuolatinis ir amžinas. Turbūt jis vyks tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienu laikmečiu tarp tėvų ir paauglių kylančių konfliktų priežastys yra skirtingos, ir yra sprendžiamos savaip, dažnai įsikišant ir socialiniui pedagogui.

Socialinis pedagogas yra tėvųir vaikų socialinės aplinkos trečiasis dalyvis, turintis tikslą taip paveikti juos, kad pastarieji kuo sėkmingiau galėtų spręsti problemas ir integruotis į socialinę aplinką. Atsižvelgiant į šeimos nesutarimus, socialiniam pedagogui keliamas tikslas- padėti tėvams ir paaugliams spręsti iškilusių konfliktų problemas ir ieškoti sprendimų galimybių.

Šiame darbe buvo atskleistos socialinio pedagogo papildomos galimybės konfliktinėje šeimoje, pritaikytos prevencinės priemonės, pozityvūs ugdymo ir auklėjimo metodai, dirbant su paaugliais ir jų tėveliais.

Darbo problema: Kokios yra tėvų ir paauglių konfliktų priežastys? Kokios tėvų ir paauglių konfliktų sprendimo galimybės? Kokia socialinio pedagogo pagalba sprendžiant tėvų ir paauglių konkliktus?

Darbo objektas:Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimų galimybės,dalyvaujantsocialiniam pedagogui.

Darbo tikslas. Įvertinti tėvų ir paauglių konfliktų atsiradimo priežastis bei aptarti socialinio pedagogo bendradarbiavimo tikslus.

Darbo uždaviniai:

išanalizuoti paauglių psicho-socialinės sampratos charakteristiką;

aptarti tėvų ir paauglių konfliktų priežastis ir sprendimų galimybes;

ištirti konfliktų atsiradimo priežastis ir jų sprendimo galimybes šeimoje, bendradarbiaujant su socialiniu pedagogu.

Darbo struktūra. Pirmojoje darbo dalyje pristatoma paauglių psicho-socialinės sampratos charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų kilimo priežastys ir aptariamos jų sprendimų galimybės, aprašoma socialinio pedagogo pagalba. Antroji darbo dalis – praktinė. Joje atliekamas empirinis tyrimas.

Tyrimo metodai:

mokslinės literatūros analizė;

anketinė apklausa;

Interviu-pokalbis;

Darbe keliama šiuolaikinių paauglių santykių su tėvais konfliktų priežastys ir jų sprendimai. Šeimos vaidmens reikšmė paaugliams neabejotina, sunku būtų rasti bent vieną psichologinį ar socialinį paauglio aspektą, kuriam nedarytų įtakos šeima, tėvai. Paauglys siekia įgauti kuo daugiau teisių, tapti kuo savarankiškesnis. Tam tikslui dažnai „trukdo“ tėvai, ko pasekoje tarp tėvų ir paauglių kyla konfliktai. Perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, galimas konfliktais tada, kai vaiko asmenybės tobulėjimo poslinkiai pačioje paauglystės pradžioje įvyksta dar nespėjus pasikeisti santykiams su suaugusiaisžmonėmis, kai pasikeitimų iniciatoriumi tampa paauglys, o suaugusieji tam priešinasi. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius „vaikiškus” santykius su tėvais ir tiesiog primeta jiems naujus, suaugusiųjų santykius. Konfliktai tarp tėvų ir paauglių dažnai kyla dėl įvairių skirtingų priežasčių. Konfliktų priežastys gali būti subjektyvios ir objektyvios. Pastarąsias yra lengviau spręsti, nes jos yra matomos, o subjektyvios priežastys tėvų ir paauglių santykiuose dažnai gali sukelti daugiau sunkumų, nei buvo galima tikėtis, todėl sprendžiant tokio tipo konfliktus, dažnai tenka įsikišti ir socialiniam pedagogui. Kandangi konfliktą sunku išsrpręsti dviems šeimos pusėms, todėl reikalingas asmuo, kuris turi daug patirties, kompetencijos, bei yra įgijęs atitinkamą išsilavinimą.

Tėvų ir paauglių konfliktųpriežasčių ir sprendimo galimybių apžvalga teoriniu aspektu

Šiame skyriuje bus aptariama paauglių psicho-socialinė charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų priežastys, patariamos tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų teorinės galimybės.

1. Paauglių psicho-socialinė charakteristika

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Tai – pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams. „Šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, kai nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, – jis ima gyventi savo asmeninį gyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius (Myers D.G., 2000, p. 107).

Paauglystė – tai amžiaus tarpsnis, kai paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiame tarpsnyje formuojasi objektyvesnė autokoncepcija, paauglys objektyviau ima vertinti save ir kitus. Sėkminga identifikacija leidžia greičiau įveikti paauglystės krizę (Psichologijos žodynas, 1993, p.198).

Tarpsnį, kuriame vaikas bręsta, mokslininkai paprastai linkę įvardinti kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiuo laikotarpiu intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasipožiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę. Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas (Barkauskaitė M., 2001, p. 40).

Kai kurie psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių,gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. Šie psichologai nesistebėtų, kad 9 iš 10 – ies vyresniųjų klasių moksleivių sutinka su teiginiu: „apskritai, esu savimi patenkintas“ (Myers D.G., 2000, p.108).

Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu kaitos tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus tarpsniu. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atliko ir atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija (Gučas A., 1990, p.211).

Sėkmingas bendravimas su bendraamžiais ir šeimoje, teigiamas jų vertinimas ir priėmimas dažniausiai lemia vaikų psichosocialinę sveikatą, o socialinis vaikų neprisitaikymas įgalina prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (mokyklos nelankymą, nusikalstamumą, psichopatologinius sutrikimus). Pastaraisiais metais šiems klausimams tyrėjai skiria vis daugiau dėmesio, tačiau mokslinių tyrinėjimų, kur būtų analizuojami paauglių tarpusavio ir jų šeimos santykiai, dar nedaug (Rimkienė J., Kardelis K., 2005, p. 522).

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbųvaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. 11-14 m. vyksta spartus lytinis brendimas, 15 m. – pereinamasis laikotarpis, prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 m. paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (Gučas A., 1990, p.214).

Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės pradžiai būdingas nuotaikų nepastovumas, nervingumas, neramumas, jautrumas, seksualiniai potraukiai įgyja ryškesnes formas. Buvo manoma, kad paauglystė prasideda lytiniu brendimu, yra jo sąlygojama ir pasireiškia audringaiskitimais augančio žmogaus psichikos struktūroje. Kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įtaka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai. Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu, girdėti vienmečių balsą ir nelikti jam abejingu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas – tapatybės formavimasis. Tapatybė formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui, sudaromos savęs sąvokos, vertinami įvykiai bei reiškiniai. Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą (Žukauskienė R. 2008, p.309; Gučas A., 1990, p. 214).

Paaugliai dažnai į save žiūri kaip į unikalias ir integruotas asmenybes, turinčias savitą ideologiją. Dažnai jie painiojasi prieš apsispręsdami, kokį gyvenimo kelią nori pasirinkti (Čiuladienė G., 2006, p. 107). Jų egocentrizmas pasireiškia tik apie 11-14 metus. Formalios operacinės mintys įgalina paauglį suvokti savo mintis bei leidžia jam suvokti kitų mintis. Tai yra sugebėjimas suprasti kitų žmonių mintis, kas ir yra pagrindinis paauglių egocentrizmo požymis. Egocentrizmas iškyla paaugliams turint galimybę bendrauti, suvokti kitų mintis. Jie stokoja diferencijavimo tarp objektų prieš kuriuos yra nukreiptos kitų mintys. Tiksliai žinoma, kad dėl vykstančių pasikeitimų paauglys labai rūpinasi savimi. Atitinkamai diferencijuojama tarp akimirkos, kai kažkas buvo nesugebėta padaryti ir tarp to, ką kiti galvoja bei savo nuosavo protinioprasiblaškymo. Paauglys jautriai priima užuominas, jam atrodo, kad kiti jį persekioja dėl jo elgesio ar išvaizdos, kai jis stengiasi būti savimi. Tai yra įsitikinimas, kad kiti nusiteikę prieš tavo išvaizdą ir elgesį, kas ir sudaro prielaidas paauglio egocentrizmui (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).

Vienas iš paauglių egocentrizmo padarinių yra tas, kad neišvengiamoje socialinėje situacijoje jaunas žmogus tikisi teigiamos reakcijos savo atžvilgiu iš kitų žmonių. Šie numatymai pagrįsti prielaidomis, kad kiti yra arba besižavintys arba kritikuojantys jį, kaip jis pats save. Paaugliai nuolatinai auga, vystosi ir sąveikauja su tariamais klausytojais. Tai yra “publika”, kuria paauglys tiki, ir siekia patraukti jos dėmesio. Dažniausiai tai yra įsivaizduojamos situacijos, kadangi aktualios socialinės situacijos, tai nėra tik atsitiktinumas. Įsivaizduojamos “publikos” konstravimas lyg ir formuoja dalį tipinio paauglio elgesio ir patirties (Purnell R.F., 1999, p.121).

Vaiko lytinis brendimas prasideda apie 9-11 metus ir tęsiasi iki 14-16 metų.Prasideda lytinis brendimas, daug įtakos daro muzika, mados ir draugai. Vaikas virsta suaugusiu (bent jau pats laiko save tokiu). Paauglys pradeda įsijausti į skirtingus vaidmenis, tai gali būti išreiškiama skirtingais rūbais, poelgiais ir t.t.; jis stengiasi išreikšti savo esybę, bando rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?“; „Kur aš einu?“ ir t.t. Šis amžius dažnai vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“ amžiumi. Tai ne tik žmogaus organizmo, bet ir jo psichikos formavimosi etapas. Šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairiausių pakitimų, todėl labai svarbu, kad ir tėvai suprastų tą pasikeitusią situaciją. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).

Tapatybės vystymasis – tai procesas, kurio metu kiekvienas žmogus tampa individualia asmenybe. Šis procesas -sąlygos ir paaiškinimai, kuriuos nusako biologiniai ir psichologiniai faktoriai. Anot Erik`o Eriksono tapatybės vystymuisi paauglystėje svarbiausia nagrinėjama užduotis yra “tapatybės vystymasis ir sumaištis” arba “kuo aš esu unikalus?” J. Marcia teorija įvardino šias stadijas darbais, kurie susideda iš“prisirišimo” ir “sumaišties”, į “moratoriumą”, į “tapatybės susikūrimą“. Paaugliai gali parodyti kognityvinį disonansą dėl socialinių funkcijų, vertybių ir įsipareigojimų. Moratoriumas į savo eigą įtraukia įvairius eksperimentus, skatinančius tapatybės pasiekimus ir socialinių įsipareigojimų vykdymą. Erikson`o tapatybės rezultatų teorija sutelkiama ties penkiomis Erikson`o epigenetinio vystymosi teorijos stadijomis. Tapatybės vystymasis yra teigiamas rezultatas, o funkcijų persipynimas – neigiamas rezultatas. Funkcijos susimaišo atsiradus netinkamam ar antisocialiniam elgesiui, tokiam kaip neištikimybė arba nesugebėjimas sustiprinti ištikimybės jausmus ar išsaugoti artimus tarpusavio santykius. Marcia tapatybės statuso tyrinėjimai grindžiami Erikson`o teorija (Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001, p.74).

Tapatybė vystosi vaikuiaugant ir tampant paaugliu. Tada pradedama rūpintis savo išvaizda, mąstyti apie tai, kuo tikėt, susivokti savo jausmuose. Jiems iškyla klausimas – „kas aš esu”. Erikson`as tiki, kad jauni žmonės privalo žinoti, kas jie tokie ir ko jie nori iš gyvenimo, prieš susiformuojant pastoviai suaugusiai tapatybei. Paaugliškos patirties atsiradimas, krizių periodas, sutampa su fiziniu, seksualiniu vystymusi, vaidmenų konfliktas atnešantis sukeliantis prieštaringas mintis apie tapatybę- tapatybės krizė. Paauglių protas pergyvena tokį laiko periodas, kai žmogus jaučiasi laisvas, vėluoja priimti suaugusiojo įsipareigojimus ir tyrinėja naujas socialines funkcijas. Jei balansas tarp tapatybės ir funkcijų susikryžminimo yra pasiekiamas, individas pasiekia efektyvaus teisingumo stadiją – prasmę, su kuria žmogus susiduria atitinkamoje visuomeninėje situacijoje ir gali ją priimti bei gyventi pagal visuomenės sukurtus standartus. Jei šis balansas nepasiekiamas, žmogus gali patirti tapatybės krizę vėlesniame gyvenimo laikotarpyje.

Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvę įveikti savo tapatumo krizę. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinama vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinė brendimą, socialinį patyrimą,kognityvinę raidą. Be to, nėra nuomonė, nuo kada pradeda formuotis tapatumas. Paauglys išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai mano, kad paauglio elgesiui turi įtakos kitų asmenų elgesio modeliavimas. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paauglių stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę (Žukauskienė R.., 2008, p. 316-326).

Socialinis paauglio brendimas įmanomas tik tada, kai yra sąlygos jam gyventi egzistuojančių suaugusiųjų visuomeninėje normų ir reikalavimų sistemoje. Skirtingai paauglių ir suaugusiųjų siekiai priveda prie prieštaravimų. Paauglystės etapas yra audringo fizinio bei intensyvaus psichinio brendimo laikas, kai dvasiniai procesai atlieka ypačsvarbų vaidmenį. Paauglystės laikotarpiu keičiasi paauglio santykiai su jį supančiais žmonėmis bei aplinka. Kai paauglys pradeda jaustis suaugusiu, „paklusnumas” pradeda jo netenkinti. Paauglio protestas prieš suaugusiųjų keliamus reikalavimus rodo, kad santykių kitimo iniciatoriumi yra jis pats, o suaugę linkę išlaikyti senuosius santykius. Tokio tipo santykiai grindžiami autoritetu. Paauglys lygina save su kitais ir bando numatyti įvykius bei savo atliekamus veiksmus. Būtent tėvų elgesys ir jų požiūris į vaiką dažniausiai apsprendžia, kaip lengvai p auglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, susiformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas ir nesupratimas, tolerancijos stoka, abejotinos tėvų vertybės ne tik apsunkina paauglių gyvenimą, bet ir verčia paauglį maištauti (Petrulytė A., 2003, p.36).

Apibendrinant galima teigti, kad paauglystė tai laikotarpis, kai iš vaikystės pereinama į suaugusiųjų pasaulį. Šis tarpsnis paprastai būna pilnas nepastovių jausmų, jautrumo, ne visuomet reikalingo jaudulio, pasipiktinimo, savojo „aš“ identiteto pateikimo, maištingumo. Kiekvienam vaikui pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į subrendimą gali vykti labai įvairiai ir turėti skirtingos reikšmės tolimesniam jo asmenybės vystymuisi. Skirtingas vaiko amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės galimybės leidžia pasijusti kitokiu. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Dauguma tėvųstengiasi parengti savo augančius vaikus permainoms dalykiškais pokalbiais, informacija. Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumu formuojasi jo tapatybė.

2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežasčių analizė

Paauglystė – „bjauraus ančiuko“ amžius. Vaikas vystosi itin sparčiai, todėl jo mąstymu visas pasaulis turi matyti „mes suaugę, savarankiški žmonės. Jei suaugę to nepripažįsta kyla konfliktai. Toks paauglių pasaulio suvokimas labai apsunkina bendravimą ir ugdymo procesą (Jakavičius V., 1998, p. 42).

Paauglystės laikotarpiu labai svarbu santykių su tėvais pertvarkymas. Siekiama pereiti nuo priklausomybės prieabipuse pagarba grindžiamų santykių. Sėkmingi santykiai suteikia gyvenimo džiaugsmo, apsprendžia abiejų pusių psichinę sveikatą. Sutrikę tėvų ir vaikų santykiai gali privesti prie įvairių emocinės ir socialinės dezadaptacijos formų. Paaugliai labai greitai pajaučia tėvų šilumos ir supratimo stoką. Jie labai jautriai reaguoja į tai. Laiku nepastebėjus tai gali privesti ne tik prie rimtų konfliktų, bet ir prie psichinės būsenos sutrikimų (Papalia D.E., Olds S.W. A., 2008, p. 526).

Tėvų ir vaikų santykiai labai priklauso nuo to, kiek suaugusieji atsižvelgia į paauglių reikalavimus. Galimi keli naujų santykių susiklostymo variantai. Pirmasis – kai prieštaravimai tarp paauglių ir suaugusiųjų palaipsniui gilėja, vis labiau bręsta ir reiškiasi konfliktais, kurie gali užsitęsti labai ilgai. Antrasis – kai prieštaravimai egzistuoja, bet reiškiasi epizodiškai, kadangi juos maskuoja specifinis suaugusiojo elgesys. Dėl šios priežasties konfliktų mažėja, bet yra galimybė jiems kilti, nes suaugusiojo požiūris iš esmės nepasikeičia. Trečiasis – kai suaugęs įsisąmonina vaiko pakitimus, pradeda jame matyti jau ne vaiką ir pats keičia savo santykius su paaugliu. Tuo atveju konfliktai mažėja arba jų gali visai nebūti. Taigi, santykių kitimo pobūdis priklauso nuo to, kas yra tų pakitimų iniciatorius (Uzmonienė M., 2003, p.30).

Suaugusiųjų siekimas išlaikyti senuosius, dar vaikystėje susiklosčiusius santykius gali privesti prie konfliktų, paauglio uždarumo. Tokiu atveju labai sunku paveikti paauglį. Priešingai, gerai, kai suaugęs supranta, kad reikia keisti santykius ir juos keičia. Artimi emociniai santykiai skatina efektyvius tėvųir vaikų tarpusavio santykius. Tarpusavio palankumas, pasitikėjimas sudaro palankias sąlygas reguliuoti paauglio elgesį, ugdyti jo teigiamus bruožus (Papalia D.E., Olds S.W. A., 2008, p. 526).

Paauglių ir tėvų santarvė – geras pagrindas bendravimui ir auklėjimui. Bendra šių dienų tendencija tokia, kad daugumos paauglių santykiai su tėvais geri ir iš esmės patenkinti tėvų elgesiu su jais. Jauni žmonės labiau už viską vertina „partneriškumą”, jiems reiškiamą pagarbą ir pripažinimą, lygiateisiškumą, tai, kad turintys didesnę gyvenimo patirtį ir didesnes teises jų nedemonstruoja, neįkyriai vadovauja. Dauguma paauglių pripažįsta, kad jiems dar reikia tėvų vadovavimo. Tačiau ir patys tėvai turi kelti sau didelius reikalavimus, gerai atlikti savo „darbą” (Čiuladienė G., 2006, p. 107-108).

Šeimos vaidmens reikšmė paaugliams neabejotina,sunku būtų rasti bent vieną psichologinį ar socialinį paauglio aspektą, kuriam nedarytų įtakos šeima, tėvai. Tačiau keičiasi tos įtakos pobūdis. Ją lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, tėvų išsilavinimas, šeimos materialinė padėtis ir socialinis statusas, tėvų profesinė sėkmė, jų tarpusavio santykiai, šeimos narių laisvalaikio turiningumas, jo įtaka asmenybės tobulėjimui ir pan. Ypač svarbus tėvų ir paauglių santykių emocinis tonas. Tėvus ir vaikus gali sieti labai įvairūs santykiai, nuo itin šiltų, dėmesingumu ir meile, įvairiomis skatinimo formomis pagrįstų iki šaltų, šiurkščių, bausmėmis grindžiamų santykių. Pastarieji santykiai dažniausiai yra paauglių įvairių psichologinių ir socialinių problemų, bendravimo, mokymosi sunkumų priežastis (Steinberg L., 2005, p. 140-144).

Šeimoje vyksta pilnavertė asmenybės socializacija. Formalus poveikis – tėvų veiksmai ir žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys paveikti vaiko vystymąsi. Neformalus poveikis – šeimos narių ekonominis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Kiekvienoje šeimoje susiklosto šių veiksnių stereotipai, turintys įtakos vaiko- paauglio brendimui. Kai paauglys priešinasi ir nenori priimti savo šeimos poveikio dažnai kyla konfliktai (Čiuladienė G., 2008, p. 263).

Dažnai paauglystė vadinama „sunkiu“, „kritiniu“ žmogaus gyvenimo periodu. Neretai vaiko asmenybės esminiai santykiai su aplinka keičiasi šuoliais, audringai. Kokybiškai naujus, labai svarbius savo apties pakitimus ir pats vaikas dažnai sunkiai pergyvena.Visa tai komplikuoja naujų jo santykių su tėvais susiklostymą. Priklausomai nuo konkrečių gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių, atėję į suaugusiųjų visuomenę, paaugliai įsisavina jos vertybes nevienodai – dėl to dažniausiai ir kyla konfliktai tarp vaikų ir tėvų (Jacikevičienė O., 1997, p.76).

Konfliktų atsiradimą tarp tėvų ir paauglių gali skatinti begalė priežasčių, kurios apibendrintai pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Priežastys, skatinančios tėvų ir paauglių konfliktus

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Myers D.G., 2008; Šarnhorst E., 1998; Steinberg L., 2005; Gučas A., 1990; Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001; Žukauskienė R., 2008;

Jei suaugusieji į paauglį vis dar tebežiūri kaip į vaiką, neigiamų padarinių išvengti nepavyksta. Toks suaugusiojo požiūris prieštarauja patiems šio amžiaus vaikų auklėjimo uždaviniams, jis tiesiog stabdo paauglio socialinį brendimą, užuot palaikęs skatinęs. Bet tai dar ne viskas – toks suaugusiojo požiūris prieštarauja paauglio nuomonei apie savo brandumą ir jos sudaro sąlygas jo pretenzijoms į naujas teises. Jeigu šitas prieštaravimas nebus pašalintas ir net gilės, tai nesklandumai ir konfliktai neišvengiami (Litvinienė J., 1997, p.71).

Realiam gyvenime egzistuoja keletas galimų konflikto kilimo bei plitimo variantų. Vienas iš jų, kainesklandumų daugėja, konfliktas gilėja. Atkaklus suaugusiojo siekimas išsaugoti ankstesnį santykių stilių susiduria su paauglio priešinimusi, jo protestu, neklausymu. Susidūrimai pasidaro neišvengiami. Jei suaugusysis nepakeičia savo pozicijos, susidūrimai nuolat kartojasi ir darosi vis labiau įtempti, paauglio negatyvizmas plėtojasi ir gilėja. Dėl neprotingo suaugusiojo užsispyrimo ankstesnių santykių griovimas gali užsitęsti visą paauglystę ir virsti lėtiniu konfliktu. Neretai toks konfliktas palieka gilų randą paauglio asmenybėje, sudarko ją. Suaugusiojo despotizmas gali sukelti paauglio troškimą atkeršyti jam už asmenybės slopinimą, patirtas nuoskaudas arba norą „atsigriebti” bendraujant su kitais, su silpnesniais, mažais, kai susiklosčiusi situacija nežada bausmės. Liūdniausia, kad paauglys ima ieškoti tokių situacijų ir jų randa. Jis supranta, kad elgiasi netinkamai, bet nepaiso sąmoningai žinomų normų ir reikalavimų. Jis ima meluoti, prisitaikyti, apsimetinėti. Dėl to paauglys ima sparčiai tolti nuo artimųjų. Jis užsidaro su savo skriauda, patirta dėl suaugusiųjų neteisingumo, pradeda namie gyventi „pats sau”, visiškoje dvasinėje vienatvėje, skaudžiai jausdamas ir suvokdamas savo vienišumą. Tėvus jis laiko žmonėmis, kurie tiesiog negeba suprasti kito žmogaus. Todėl visus reikalavimus atmeta tuoj pat, nė neapsvarstęs. Tėvams tokia situacija visų aršiausia. Jie pasijunta visiškai bejėgiai, praktiškai netenka jokios įtakos savo paaugliui. Juo ilgiau užsitęsia konfliktas ir juo jis gilesnis, tuo sunkiau jį įveikti (Kublickienė L., Rapoportas S., 1999, p. 23-24).

Nagrinėjant tėvų ir vaikų bendravimosantykius ir ieškant kylančių konfliktų priežasčių suaugusiojo požiūris į paauglį be galo svarbus. Paauglys gali būti nevienodas atitinkamoje aplinkoje bei vietoje: vieniems jis – “sunkus”, kitiems – ne. Kartais nesklandumų mažėja, santykiai sunormalėja, o konfliktas išlieka tik su kuriuo nors vienu suaugusiuoju, su tuo, kuris ir toliau „varo savo vagą”. Kai nesklandumų daugėja, tėvams, žinoma, kyla klausimas, ką daryti, ko griebtis. Kai kas laikosi pozicijos, kad pataikauti paaugliui neverta, o reikia būti griežtiems, dar reikliau kontroliuoti, kad paauglys visai „nepasileistų”. Tokios priemonės niekada nepagerina santykių iš esmės, nors iš pažiūros gali atrodyti, kad paauglio elgesys pasikeitė. Kartais susidaro įspūdis, kad paauglys tapo paklusnesnis, tačiau jis taip elgiasi tiesiog todėl, kad, kaip pasakė vienas paauglys, „kalbėtis nėra jokios prasmės, vis tiekneįtikinsi”. Kai kurie vyresnieji paaugliai, norėdami išvengti nemalonių pokalbių – nusileidžia, bet širdyje nesutinka ir toliau elgiasi pagal savo nuostatas. Dažnai tokie paaugliai ima ieškoti būdų, kaip taikiai apginti savo interesus, stengiasi nuslopinti savo troškimą į šiurkštumą, atsakyti šiurkštumu, į neteisingumą – atžarumu, griebiasi visokiausių gudrybių, norėdami „perauklėti” suaugusįjį, savo tikslo siekia švelniai, gudriai, „patyliukais” (Steinberg L., 2005, p. 146).

Specifinės problemos kyla tada, kada susiduriama su egalitariniais, nuolaidžiais arba viską leidžiančiais tėvais. Tokie tėvai paaugliams netampa reikiama atspara, lygiai taip pat kaip ir autoritariški tėvai. Kai kurie tėvai leidžia paaugliams daryti viską, ką tik jie sugalvoja, nenorėdami kištis į jų reikalus arba paprasčiausiai jais nebesidomi. O kai tėvai pastebi atsirandančias problemas ir pradeda vaikams dėstyti gyvenimo prasmę ir pan. kyla konfliktai (Paauglio psichikos vystymasis, 1994, p.32).

Apibendrinant galima teigti, kad paaugliai susiduria su dilema bandydami atrasti savąją tapatybę. Šis laikotarpis sukelia nepriklausomybės troškimą ir atskiria vaiką nuo tėvų. Vaikų ir tėvų santykiai kinta. Tačiau paaugliai vis dar linkę klausyti tėvų taisyklių ir laikytis nustatytos tvarkos. Konfliktai atsiranda tuomet, kai paauglys sustresuoja ir jo viduje atsiranda maišatis. Šie konfliktai dažniausiai prasideda dėl nereikšmingų dalykų, bet jie yra būtini tolimesniam paauglio augimui, psichologiniam atsiskyrimui arba nepriklausomybei nuo tėvų. Šeimoje kylantys konfliktai yra susijęsu hormoniniais lytinio brendimo pasikeitimais. Tėvų ir vaikų santykius veikia ne tik paauglystės laikotarpis, bet ir šeimyninė, socialinė padėtis, psichologinė šeimos atmosfera. Perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, graso konfliktais tada, kai vaiko asmenybės kaita kertasi su tėvų supratimu ir nenoru pripažinti, kad vaikas suaugo. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius „vaikiškus“ santykius su tėvais ir tiesiog primeta jiems naujus, suaugusiųjų santykius. Teigtina, kad konfliktas visada yra suaugusiųjų nesugebėjimo arba nenoro rasti paaugliui naujos vietos greta savęs padarinys. Konfliktai kyla dėl įvairių priežasčių ir gali būti įvairių lygių.

3. Tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų galimybės

Konfliktas – priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantisstiprius nemalonius išgyvenimus. Skiriamas individo vidinis konfliktas – beveik vienodai stiprių bet priešingų žmogaus motyvų, poreikių, interesų, potraukių ir pan. susidūrimas. Konfliktas tarp individų – susidūrimas tokių žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų požiūrių į vertybes ir normas ir mėgina jas realizuoti tarpusavio santykiuos, arba tokių žmonių, tarp kurių vyksta konkurencinė kova, nes jie siekia ot paties tikslo, o tas tikslas gali būti pasiektas tik vieno iš konfliktuojančių. Dar viena konflikto tipas – būsena, kurioje žmogus turi rinktis vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų (Psichologijos žodynas, 1993, p.144-145).

Konflikto (numanomo veiksmų ar tikslų nesuderinamumo) elementai yra panašūs visuose lygmenyse. Konfliktuojantys žmonės jaučia, kad vienai pusei laimėjus kita pralaimės (Myers D.G., 2008, p.538).

Pagrindinės konfliktų kilimo priežastys gali būti:

objektyvios – tai sunki materialinė padėtis, išsilavinimo skirtumas ir kt.

subjektyvios – visa, kas susiję su žmogaus elgesio trūkumais, jo charakterio bruožais (Psichologijos žodynas, 1993, p.144-145).

Viena iš prielaidų paauglių konfliktams spręsti yra nuodugni jų priežasčių analizė, eigos ypatumų, taip pat savalaikių konstruktyvaus sprendimo strategijų atskleidimas. Analizuojant paauglių ir tėvų konfliktus, kaip pažymi L. Kublickienë ir S. Rapoportas (1999, p. 26), galima apčiuopti konkrečias konfliktų kilimo apraiškas socialiniuose santykiuose. Nuodugni konfliktų analizė leidžia „konstruktyviau pažvelgti į bendrą jaunimo dorovinio auklėjimo sistemą, įgalinakoreguoti bendras šeimos, mokyklos, masinės informacijos bei propagandos priemonių ir kitų socializacijoje dalyvaujančių institutų pastangas“ (Čiuladienė G., 2006, p. 115).

Įvairūs pedagoginiai ir sociologiniai tyrimai rodo, kokie yra paauglių santykiai su tėvais. Bendra tendencija yra tokia, kad daugumos paauglių santykiai su tėvais geri, jie juos gerbia, pasitiki jais ir iš esmės yra patenkinti tėvų elgesiu su jais, jeigu šeimoje yra bendraujama ir sprendžiamos iškylančios problemos.

Anot amerikiečių psichologės V. Satir yra keturios tiesos, padedančios išvengti konfliktų šeimoje:

Turime būti atsakingi už save, gerbti kito laisvę.

Grįžtamasis ryšys – ką duodi, tą gauni.

Aiškintis neprivaloma. Tai sąžinės reikalas.

Nė vienas neturime tiesos monopolio (Satir V., 2004, p. 34-37).

Konfliktųšeimoje teoriškai galima išvengti, tačiau ar tai įmanoma praktiškai.

Objektyvias konfliktų priežastis yra spręsti lengviau, jeigu galima taip teigti, nes dažnai tokių kylančių konfliktų priežastys, kaip materialinė padėtis, tėvų nesutarimai, skyrybos ir pan. yra akivaizdūs dalykai. O subjektyvias konfliktų priežastis šalinti gana sudėtinga, nes jose slypi:

suaugusiųjų priešiškumas savo tėvams ar vaikui;

netiksliai arba neteisingai įvertinta padėtis, netinkamas bendravimas;

žmogaus siekių, galių neatitikimas;

itin sunkus charakteris (užsispyręs, nesukalbamas, nepripažįstantis objektyvių faktų ir pan.);

klaidingas kito žmogaus veiksmų suvokimas, nemokėjimas perprasti kito žmogaus mąstymo ir jausminės būsenos ypatumų ir kt.

Konfliktai tarp tėvų ir paauglių dažnai kyla dėl įvairių skirtingų priežasčių. Vienas iš galimų sprendimo būdų yra kontaktas, bendradarbiavimas, bendravimas bei sutaikinimas, kas priešiškumą gali paversti harmonija. Sudarant galimybę atsirasti emociniams ryšiams ir tapatinimusi su išorine grupe, priešiškumas dažnai sumažėja. Kontaktavimas yra ypač naudingas kartu stengiantis įveikti bendrą konfliktą arba pasiekti bendrą tikslą. Konfliktuojančioms šalims dažnai sunkiai sekasi bendrauti. Kartais yra reikalingas ir trečiosios šalies įsitraukimas į konflikto sprendimą. Trečioji šalis gali taip struktūrizuoti bendravimą, kad abi pusės galėtų laimėti, kad vietoje klaidingo suvokimo paskatintų abipusį supratimą ir pasitikėjimą. Kitas galimas sprendimo būdas yra derybos. Derybų būdu konfliktassprendžiamas taip, kad abi pusės liktų patenkintos priimtu sprendimu ir konfliktas būtų išspręstas tiek tėvų, tiek paauglių naudai. Įsiplieskus itin stipriam konfliktui, kai nuoširdus bendravimas tampa nebeįmanoma, reikalingas įsikišimas iš šalies, kai patiekiami taikinamieji veiksmai, kurie gali sužadinti atsakomuosius kitos šalies taikinamuosius veiksmus. Laipsniška ir abipusė įtampos mažinimo iniciatyva gali sušvelninti tarp tėvų ir paauglių tvyrančią įtampą ir padėti išspręsti konfliktą (Myers D.G., 2008, p.555-578; Žukauskienė R., 2008, p.324-326).

Siekiant tinkamai išspręsti šeimoje tarp tėvų ir paauglių iškilusias problemas tėvams reikalinga bent kiek suvokti paauglio mąstymą, atpažinti paauglystės simptomus ir siekimą pasipriešinti suaugusiųjų pasauliui. Konfliktų sprendimo galimybės pateikiamos 2 lentelėje

2 lentelė. Konfliktų sprendimo galimybės

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Myers D.G., 2008; Šarnhorst E., 1998; Satir V., 2004; Žukauskienė R., 1998

Kiekvienoje, net ir labai gerai sutariančioje šeimoje pasitaiko konfliktų. Ir tai normalu, kadangi kiekvienoje šeimoje gyvena skirtingos asmenybės. Sprendžiant konfliktus svarbiausia suvokti, kad konflikto pašalinimas nėra vieno žmogaus pergalė, o kito pralaimėjimas, bet ginčytinų reikalų išsprendimas arba bent geresnis vienas kito supratimas. Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau negalima leisti jiems kerotis.

Siekiant vienybės su paaugliu reikalinga:

stengtis nuoširdžiai ir rimtai suprasti vienas kito požiūrį ir jį gerbti;

savo klaidą, neteisingą sprendimą pripažinti pačiam ir užbėgti už akių galimam kivirčui;

spręsti nesutarimus protu, o ne emocijomis, abiems pusėms priimtinubūdu;

gebėti valdytis, slėpti nuoskaudą, neskubėti įsižeisti, mokėti nusileisti dėl smulkmenų;

nekerštauti, nes kerštas – silpnųjų ginklas;

akcentuoti tuos sąlyčio taškus, kurie vienija, o ne skiria, vengti kategoriškumo;

siūlyti suartėjimo būdus, eiti į kompromisus, „išgirsti” ir kitą, netaikyti griežtų vertinimų, nesišaipyti iš kito argumentų;

vengti monologo, spręsti nesutarimus dialogu;

nepraktikuoti sauso didaktiškumo, nemokyti šabloniškais teiginiais ginčo partnerio;

nepiktnaudžiauti žodžiais „visada”, „niekada”, „nieko gero ir nesitikėjau” bei panašiai (Satir V., 2004, p. 37-41).

Vienintelis būdas šeimoje laimėti konfliktą – pasiekti, kad abiem šalim pavyktų susitarti ir sutvarkyti viską taip, kad būtų kiek įmanoma patenkinti abiejų pusių poreikiai. Pergalė, pasiekta prievarta, jėga, gąsdinimais, – nėra pergalė. Paauglių ir tėvų santarvė – geras pagrindas bendravimui ir auklėjimui. Jauni žmonės labiau už viską vertina „partneriškumą“, jiems reiškiamą pagarbą ir pripažinimą, lygiateisiškumą, tai, kad turintys didesnę gyvenimo patirtį ir didesnes teises jų nedemonstruoja, neįkyriai vadovauja. Dauguma paauglių pripažįsta, kad jiems dar reikia tėvų vadovavimo, tačiau ir patys tėvai turi kelti sau didelius reikalavimus, gerai atlikti savo „darbą“, kad net ir kylantys konfliktai būtų sprendžiami visiems suprantama linkme ir skatintų paauglių pasitikėjimą tėvais, kaip autoritetais (Jacikevičienė O., 1997, p. 76).

Apibendrinantgalima teigti, kad kai sąveikauja du žmonės, dvi grupės ar dvi šalys jų poreikiai ir tikslai gali sukelti konfliktą. Daugelis socialinių problemų kyla žmonėms egoistiškai siekiant savo interesų ir taip kenkiant kolektyvo interesams. Realiame gyvenime galima išvengti prieštaravimų nustatant taisykles, reguliuojančias savanaudiškus veiksmus, kuriant nedideles bendruomenes, kuriose kiekvienas jaustųsi atsakingas už kitą, sudarant sąlygas bendrauti ir taip sumažinant nepasitikėjimą, keičiant jį atpildo sistema taip ,kad bendradarbiauti būtų naudinga. Bendroje veikloje kylantys konfliktai dažnai pažeidžia normalius žmonių tarpusavio santykius. Tinkamai išspręsti konfliktus kylančius tarp tėvų ir paauglių yra nelengvas uždavinys, tačiau problemos yra išsprendžiamos įvairiomis sąlygomis nevienodai. Santykiai su paaugliu būtinai turi būti darnūs, nes kaip tik šiuo amžiaus tarpsniuformuojasi požiūris į svarbius gyvenimo klausimus, klostosi ateities tikslai ir planai, iškyla ir sprendžiamos saviauklos bei savišvietos užduotys, tvirtėja ryžtas elgtis nenukrypstant nuo savų pažiūrų ir siekių. Konfliktus spręsti būtina, nes jų „stūmimas šalin“ skatina paauglį nutolti nuo suaugusiųjų, ir jų įtaka gali pasidaryti visiškai bejėgė nepaprastai svarbiu metu, kai pagrindinai formuojasi paauglio asmenybė. Vaikas – didžiausia vertybė, ir taip į jį reikia žiūrėti. Gero elgesio taisyklės šeimoje kiekvienam tėvui turi virsti antrąją prigimtimi, įpročiu. Taigi ne tik vaikai, bet ir tėvai patys turi mokytis pavyzdingo elgesio, mokytis tvardyti pyktį ir neįskaudinti kitų.

Socialinio pedagogo pagalba

Socialinis pedagogas – tai asmuo įgijęs socialinį pedagoginį išsilavinimą, ir pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, tai yra – sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas.P.238. )

Socialinio pedagogo paskirtis – padėti ugdytiniams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais.( Kvieskienė G. Socialinų pedagogų kompetencijos metmenys.P.15). Socialinis pedagogas dirba kartu su pedagogais, klasių auklėtojais, tėvais ar teisėtais vaikoatstovais bendruomenėje. Bendradarbiavimas su pedagogais, tėvais, klasių auklėtojais, specialiuoju pedagogu, socialiniam pedagogui suteikia didesnes galimybes padėti paaugliui, turinčiam elgesio sunkumų, spręsti socialines – pedagogines problemas, ieškoti efektyvių pagalbos būdų, padeda geriau suprasti, kaip socialinės problemos veikia jų elgesį, pažangumą, lankomumą. Socialinis pedagogas teikia siūlymus, kaip būtų galima gerinti pedagoginį – socialinį klimatą, sukurti jaukią ir saugią darbo aplinką ( Kvieskienė G., 2003).Socialinio pedagogo vaidmuo mokykloje yra labai svarbus; gali konsultuoti mokyklos vadovybę, kuri rūpinasi pagrindinėmis žmonių teisėmis; jis gali duoti tvirtus, konstruktyvius nurodymus mokiniams apie jų pareigas ir priminti priedermę gerbti kitus; jis gali vadovauti vystant ir tobulinant mokinių elgesio kontrolės kodeksus ( Leliūgienė I. 2003, p. 269). Socialiniam pedagogui svarbu paveikti ne tik vaiką,bet ir vaiko artimiausią aplinką, t.y. tėvus, pedagogus ir specialistus suburti į komandą, siekiančią bendrų tikslų.

Norėdami pasiekti bendrų tikslų, mokyklos bendruomenės nariai turi susiburti į grupes (komandas), kurios bendrai spręstų vaiko ugdymo, įvairias jo socialines problemas. Bendradarbiaudami tarpusavyje tiek tėvai, tiek pedagogai, kiti specialistai taps aktyvūs vaiko socialinio ugdymo organizatoriai, dalyviai. Būtent tai leis pasiekti kokybiškų, efektyvių vaiko ugdymo ir jam teikiamos pagalbos rezultatų

Tačiau, jei šeima ir mokykla rengia vaiką socialiniam gyvenimui tarpusavyje nesuderinę veiklos priemonių, tai „nesusikalbėjimas“ tarp tėvų ir pedagogų – rimta kliūtis, siekiant pozityvios vaiko socializacijos. Socialinio pedagogo tarpininkavimas tarp šeimos ir pedagogų, kitų specialistų gali padėti išspręsti bendradarbiavimo problemą.

Todėl šeimos ir mokyklos vaidmuo per šį procesą yra reikšmingas. Tai – dvi pagrindinės ir

svarbiausios vaiko socializacijos institucijos. Tėvai formuoja vaiko pirminės socializacijos pagrindus. Mokyklą ir šeimą jungia tas pats objektas – vaiko pozityvi socializacija, todėl tėvai, pedagogai ir specialistai turi bendradarbiauti – tai būtina šiuolaikinės mokyklos kūrimo sąlyga.

Bendradarbiavimas – tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą (Dobranskienė R., 2002).

Pasak I. Leliūgienės (2003), socialinio pedagogo tarpininkavimo funkciją sudaro trys elementai: pagalbaorganizuojant, koordinuojant ir informuojant.

Pirmasis elementas – tai šeimos veiklos organizavimas (pagalba tėvams organizuojant vaikų socialinį ugdymą, tėvų mokymas teikti pagalbą savo vaikams, t.y. mokymas planuoti ir organizuoti vaiko mokymąsi, savo ir vaiko darbus, poilsį, pramogas, įvairių vaiko, šeimos problemų sprendimą).

Antrasis elementas – tai šeimos, pedagogų ir specialistų veiklos koordinavimas, kuris nukreiptas į konkrečios šeimos problemų sprendimo aktyvizaciją.

Trečiasis elementas – tai informacinė pagalba. Jos tikslas – informuoti, konsultuoti šeimas socialinės apsaugos klausimais (Leliūgienė I., 2003).

Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, tai yra socialinis pedagogas. Pagrindinis socialinio pedagogo ir šeimos tikslas- siekti šeimos ir jos aplinkos suderinamumo.Ne kiekviena šeima noriai priima teikiamą pagalbą, todėl socioedukacinis darbas su šeima nėra lengvas. Dauguma šeimų nenori pripažinti, kad jiems reikia pagalbos, todėl socialiniam pedagogui yra labai sunku įtikinti šeimos narius, jog pagalba jų šeimai gali turėti teigiamų rezultatų ir pokyčių.Darbas su šeima reikalauja daug dėmesio iškylančioms problemoms ir abipusio geranoriškumo jas sprendžiant.

Socialinis pedagogas, kaip socialinės pagalbos teikėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, vykdydamas įvairias funkcijas.

Socialinio pedagogo profesinis vaidmuo, teikiant socialinę pagalbą vaikams, apibūdinamas kaip tarpininkavimas tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant įvairias socialines problemas. Socialinio pedagogo vaidmenys apibūdina santykio su klientu ypatybes arba bendras pagalbos administravimo ypatybes. Ypač svarbus socialinio pedagogo vaidmuo atliekant įvairių krypčių prevencinę veiklą, užkertančią kelią vaikų elgesio nukrypimams.Nors mokyklos socialinis pedagogas ir negali išspręsti visų vaikų problemų, tačiau jis gali daryti įtaką vaiko artimiausioje aplinkoje kylančių problemų sprendimui.

Socialinio pedagogo veikla grindžiama funkcijomis ir socialiniais vaidmenimis. Pagal vykdomas funkcijas, Šeptenko P.A. ir Voronina G.A. (2001) nurodo kokius profesinius vaidmenis gali atlikti socialinis pedagogas (žr.1 pav.).

1pav. Socialinio pedagogo vaidmenys. Šeptenko P. A., Veronika G.A. “Socialinio pedagogo vaidmenys”, 2001.

Vykdydamas tarpininko vaidmenį, socialinis pedagogas tarpininkauja tarp asmens ir šeimos, vaiko ir suaugusiojo. Būdamas advokatu, užtikrina vaiko teisių apsaugą, suteikia galimybes asmens savirealizacijai. Vykdydamas pagalbininko vaidmenį, sprendžia vaiko problemas. Vykdydamas psichoterapeuto vaidmenį, siekia asmens ir šeimos psichinės sveikatos. Atlikdamas eksperto vaidmenį, diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus. Vykdydamas visuomeninio veikėjo vaidmenį, plečia, palaiko vaiko socialines iniciatyvas.

Socialinio pedagogo profesinė veikla – tai vaikų socialinis ugdymas, tam tikroje aplinkoje, nukreiptas į jų adaptaciją, integraciją ir individualizaciją.

Kaip teigia Šeptenko P. A., Veronika G.A. (“Socialinio pedagogo vaidmenys”,2001) socialinis pedagogas dirbdamas su šeima ( jos informavimo srityje) atlieka šiuos vaidmenis:

• Patarėjas – informuoja šeimą apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykių svarbą ir galimas pozityvias jų formas. Socialinis pedagogas turi sugebėti ne tik veiksmingai bendrauti su įvairiausiomis šeimomis, bet ir skatinti gerą bendravimą pačioje šeimoje;

• Konsultantas – konsultuoja šeimos teisės klausimais, supažindina su galimais auklėjimo metodais, tinkančiais tam vaikui;

• Gynėjas – gina vaiko teises.

Mokyklos socialinių darbuotojų vaidmuo- padėti mokiniams ir su jais susijusiais žmonėmis suvokti savo sunkumus ir stengtis juos įveikti, pašalinti įvairius socialinius, emocinius kliuvinius, padėti mokiniams prisitaikyti mokykloje ir sėkmingai joje mokytis, būti tarpininku ir teikti mokiniui, šeimai, mokyklai visokeriopą pagalbą socializacijos procese. Leliūgienė I. (2003, p. 271).

Atlikdamas įvairius profesinius vaidmenis, socialinis pedagogas siekia teikti profesionalią pagalbą socialiai apleistiems vaikams, jų šeimų nariams, gerinant jų sugebėjimą socialiai funkcionuoti.

Socialinis pedagogas, yra nuolatinis šeimos aplinkos dalyvis, turintis tikslą, taip paveikti juos(šeimos narius), kad pastarieji kuo sėkmingiau galėtų spręsti konfliktus.

II. TĖVŲ IR PAAUGLIŲ KONFLIKTŲPRIEŽASTYS IR SPRENDIMO GALIMYBĖS, TYRIMAS

1. Tyrimo metodika

Siekiant atsakyti į užsibrėžtą darbo tikslą, išspręsti iškeltus uždavinius buvo naudojami šie tyrimo metodai: literatūros analizė, anketinė apklausa raštu.

Tiriamųjų imtis: 14-16 metų paaugliai ir jų tėveliai

Tyrimo etapai

Tyrimas vyko šiais etapais:

2010 gruodžio- sausio mėn.- literatūros ir kitų šaltinių analizė, informacijos paieška apie tėvų ir paauglių konfliktų priežastis ir sprendimų galimybes ir surinktos medžiagos apdorojimas, analizė.

2. Remiantis teorinėje darbo dalyje pateikta medžiaga, sudaromas klausimynas paaugliams ir jų tėveliams, norint sužinoti apie tėvų ir vaikų konfliktų priežastis ir sprendimų galimybes. Anketoje atsitiktinai pateikiami po 11 uždarų klausimų tiek paaugliams tiek jų tėveliams, su galimais atsakymų variantais.

Tyrimas vyko Kauno raj. X gimnazijoje X klasėse. Anketiniai klausimai buvo pateikiami

60 tėvelių ir tiek pat paauglių. Kiekvienam iš respondentų paaiškinta apie tyrimo tikslą ir anketos pildymo reikalavimus. Anketos grįžtamumas- paauglių- 60(100%), tėvelių- 52 (87%).

Anketavimo metodas nereikalauja didelių sąnaudų, daug laiko, nes anketos visiems respondentams pateikiamos vienu metu. Būtent dėl šių priežasčių anketavimo metodas pasirinktas ir šiam tyrimui, nes suteikia galimybes greitai surinkti duomenis, nereikalauja didelių laiko ir finansinių sąnaudų.

Klausimynų (žr. 1 priedas, 2 priedas) dėka, gaunama informacija, kuri leidžia įvertinti tėvų bei paauglių poziciją tiriamu klausimu.

2.Tyrimo rezultatai ir jų analizė

Šiame darbo skyriuje pateikiama tėvų anketinės apklausos duomenų analizė, leidžianti vertinti, kokios, pasak tėvų, yra paauglių ir tėvų konfliktų priežastys bei rasti galimus nesutarimų sprendimus.

2.1.1. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės: tėvų pozicija

Neretai santykiams šeimoje įtakos turi tėvų šeimyninė padėtis, lemianti tiek pačių tėvų, o ypač vaikų psichologinę būseną, pasitikėjimą savimi, požiūrį į gyvenimą ir kita. Todėl tikslinga išsiaiškinti, kokia yra respondentų šeimyninė padėtis (žr. 1 pav.).

1pav. Tėvų šeimyninė padėtis

Iš diagramos duomenų matyti, kad didžioji dauguma (79 proc.) respondentų yra vedę/ištekėjusios. Išsituokusių yra 13 proc. Mažiausiai (2 proc.) yra našlių.

Toliau tėvų buvo teirautasi bendro pobūdžio klausimo, kuris nesusijęs su jų ir vaikų santykiais, tačiau atskleidžia bendrą nuomonę į tėvų ir vaikų santykius. 2 diagramoje atsispindi tėvų nuomonė klausimu, ar įmanoma sumažinti konfliktus tarp tėvų ir vaikų.

2 pav. Konfliktų tarp tėvų ir vaikų sumažinimo galimybės

Tik 4 proc. tėvų mano, kad įmanoma sumažinti konfliktus tarp tėvų ir vaikų, tuo tarpu dauguma (net 73 proc.) pasisako, kad tai neįmanoma. Likusieji 23 proc. respondentų negali atsakyti į šį klausimą.

Tiriant konfliktų priežastis, tikslinga nustatyti, kaip dažnai kyla konfliktai tarp tėvų ir jų vaikų (žr. 3 pav.).

3 pav. Konfliktų dažnumas

Tyrimo rezultatai rodo, kad lygiai pusė tėvelių teigia, jog konfliktai tarp jų ir vaikų kyla gana dažnai, t.y. kelis kartus per mėnesį. Tyrimų rezultatų duomenimis, tai gana aukštas rodiklis. Ketvirtadalis respondentų teigia su savo vaikais konfliktuojantys dar dažniau – kelis kartus per savaitę. Mažiausiai (8 proc.) respondentų teigia, kad konfliktai tarp jų ir vaikų vyksta kasdien. Tokie tyrimo duomenys patvirtina nuomonę, kad konfliktai tarp tėvų ir vaikų yra labai dažnas reiškinys. Pasak anketinių duomenų , 0% respondentų niekada nekonfliktavęs su savo vaikais.

Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kokios priežastys, pasak respondentų, sukelia tarpusavio konfliktus su vaikais.

1 lentelė. Priežastys, sukeliančios tėvų ir vaikų tarpusavio konfliktus

Išanalizavus 1 lentelės duomenis, matyti, kad, pasak daugumos tyrime dalyvavusių tėvų (t.y. pusė ir daugiau), konfliktų priežastimis niekada nebūna:

agresyvus vaiko elgesys;

nepasitenkinimas vaiko išvaizda.

Retomis konfliktų priežastimis būna:

vaiko užsispyrimas;

vaiko infantilus elgesys;

tėvų nesugebėjimas suvokti vaiko mąstymo ir jausmų;

nemokėjimas auklėti vaiko, daryti jam auklėjamojo poveikio;

nusiteikimas prieš vaiko draugus;

tėvų konservatizmas;

neteisingumo pojūtis.

Savojo autoriteto pervertinimą kaip dažną konfliktų priežastį nurodė kiek mažiau nei pusė (24) respondentų. Dar 23 respondentai teigė, kad labai dažna konfliktų priežastis yra vaiko savimeilės nepaisymas.

Iš lentelės duomenų matyti, kad pasitaikančios konfliktų priežastys kyla tiek iš tėvų, tiek iš vaiko elgesio, pozicijos, nuostatų, požiūrio ir pan. Matyti, kad daugumą pateiktų konfliktų priežasčių respondentai įvertino kaip retai pasitaikančias, tačiau savo variantų nepateikė.

Išsiaiškinus, kokias tarpusavio konfliktų priežastis įžvelgia tėvai, tikslinga ištirti, kaip tie konfliktai yra sprendžiami. Neretais atvejais netinkamai pasirinktas konflikto sprendimo būdas gali dar labiau pabloginti situaciją ir tėvų bei vaikų santykius. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kaip sprendžiate konfliktus su vaikais, matyti 4 paveiksle.

4 pav. Konfliktų su vaikais sprendimai

Iš diagramos duomenų matyti, kad konflikto simptomus atpažinti labai dažnai bando beveik pusė (46 proc.) respondentų. Dar nemaža dalis (35 proc.) apklausoje dalyvavusių paauglių tėvų šį metodą naudoja gana dažnai. Mažiausiai, tik 6 proc., visai niekada nebando atpažinti konflikto su savo vaiku simptomų.

Daugiau negu pusė (54 proc.) respondentų teigia, labai dažnai jie tinkamai reaguoja į iškilusią problemą. Nė vienas respondentas nepasakė, kad niekada tinkamai nereaguoja į iškilusią problemą. Toks rodiklis rodo, kad abejingų tarpusavio konfliktams su savo vaikais apklaustųjų tėvų tarpe nėra.

Respondentų, teigiančių, kad dažnai teisingai sudeda akcentus, yra net 56 proc., t.y. daugiau negu pusė visų respondentų. Taip pat verta paminėti, kad 8 proc. respondentų mano, jog niekada teisingai nesudeda akcentų.

Net 92 proc. respondentų teigia, kad labai dažnai mokosi išklausyti vaiką ir nėra nė vieno respondentų, kuris būtų teigęs, jog niekada neišklauso savo vaiko. Šie rodikliai labai geri, kadangi parodo, jog tėvai nėra vienašališki, supranta, jog vaikas taip pat yra asmenybė su savo požiūriu, nuomone, suvokimu ir kurį verta išklausyti. Vaiko išklausymas yra tarsi parodymas jam, kad jis su juo elgiamasi kaip su sau lygiu.

Daugiau negu pusė (58 proc.) respondentų teigia labai dažnai naudojantys konstruktyvų ginčą. Tik du procentai apklausoje dalyvavusių tėvų teigia niekada nenaudojantys šio metodo.

4 paveikslo duomenys rodo, kad apklausoje dalyvavę tėvai gana aktyviai dalyvauja konfliktų sprendime, išbando ir naudoja įvairius konfliktų sprendimus.

Toliau tėvų buvo teirautasi, kokius konfliktų sprendimo būdus taiko vaikams (žr. 5 pav.).

5pav. Konfliktų sprendimo būdai

Iš diagramos matyti, kad ryškus vieno atsakymo atotrūkis. Didžioji dauguma (69 proc.) respondentų teigė, kad konfliktams spręsti naudoja derybas. Šį daugumo naudojamą konflikto sprendimo būdą galima pavadinti ,,teisingiausiu“, kadangi jo metu ieškoma optimalaus sprendimo, kuris tenkintų abi konfliktuojančias puses. Mažiausiai (13 proc.) respondentų teigia naudojantys kontaktavimą kaip konfliktų sprendimo būdą.

Toliau tėvų buvo klausiama, kaip dažnai jie drausmina savo vaikus dėl netinkamo elgesio (žr. 6 pav.).

6 pav. Drausminimo dėl netinkamo elgesio dažnumas

Diagramos duomenys rodo, kad visi apklausoje dalyvaujantys tėvai dažniau ar rečiau drausmina savo vaikus dėl jų netinkamo elgesio. Daugiausia (44 proc.) respondentų sakosi savo vaikus drausminantys labai dažnai, t.y. kartą per savaitę. Tik keturiais procentais mažiau respondentų teigia, kad vaikus drausmina kelis kartus per mėnesį. Mažiausiai (6 proc.) tėvų teigia, kad vaikus dėl netinkamo elgesio drausmina retai – kartą per keletą mėnesių. Tokie rodikliai rodo, kad tyrime dalyvavusių tėvų vaikai pasižymi nedrausmingu elgesiu, kadangi didžioji dauguma (94 proc.) jų yra drausminami dažnai (įskaičiuojami respondentai, pasirinkę atsakymų variantus dažnai, labai dažnai ir kasdien).

Į klausimą, ar konfliktai su tėvais yra neišvengiamas paauglystės tarpsnis, visi tėvai atsakė teigiamai.

Toliau jų buvo klausiama,kaip jie jaučiasi po konflikto su savo vaiku. Visi iš jų išskyrus vieną teigė, kad po konflikto jaučiasi labai blogai, nemėgsta bartis su savo vaiku. Vienas respondentas teigė, kad po konflikto jaučiasi gerai ir visiškai nesvarbu, ką vaikas kalba. Visgi tyrimo rezultatai atskleidžia, kad tėvai jautriai reaguoja į tarpusavio konfliktus su savo vaikais, tai juos nuteikia neigiamai.

Svarbu ne tik nustatyti konflikto priežastis, šaltinį, rasti tinkamus sprendimo būdus, tačiau labai svarbu prevencija, kad konfliktas nepasikartotų. Tikslinga išsiaiškinti, kokiais patarimais, padedančiais modifikuoti vaikų elgesį, remiasi tėvai (žr. 2 lentelė).

2 lentelė. Patarimų, padedančių modifikuoti vaikų elgesį, taikymas

Pasak respondentų, vienas rečiausiai naudojamų patarimų, padedančių modifikuoti vaikų elgesį, yra išlikti ramiam tuomet, kai vaikas pažeidžia taisykles, taip pat su juo nediskutuoti ir su juo nesiginčyti. Nė vienas respondentas minėtuoju patarimu dažnai nesinaudoja.

Ne itin dažnai naudojamas ir kitas pateiktas patarimas – nustatyti netinkamo elgesio pasekmes iš anksto.

Dažnai naudojamais patarimais respondentai įvardijo šiuos:

pastebėti gerą vaiko elgesį ir už jį pagirti;

užduotis išskaidyti dalimis, kad vaikui būtų lengviau suvokti.

Tėvų buvo klausiama, ar jiems pakanka žinių bei įgūdžių, sprendžiant konfliktus su vaikais (žr. 7 pav.).

7pav. Pakankamos žinios ir įgūdžiai, sprendžiant konfliktus su vaikais

Dauguma (85 proc.) respondentų negali atsakyti į šį klausimą teigiamai arba neigiamai. Tik 2 proc. tyrime dalyvavusių paauglių tėvų mano, kad jiems pakanka žinių bei įgūdžių spręsti konfliktus su savo vaikais.

Apibendrinant tyrime dalyvavusių tėvų nuomonę, galima teigti, kad respondentai nėra abejingi tarpusavio konfliktams, nėra kategoriški, linkę išklausyti ir savo vaikų nuomonę. Dauguma tėvų konfliktus linkę spręsti derybų būdu, kad patenkintos liktų abi pusės.

2.1.2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės: paauglių pozicija

Paaugliams pateikiamas vienas demografinis klausimas, siekiant išsiaiškinti dalyvaujančiųjų tyrime pasiskirstymą pagal lyties kriterijų (žr. 8 pav.).

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį

Iš diagramos duomenų matyti, kad pasiskirstymas pagal lytį beveik tolygus: moteriškos lyties yra kiek daugiau negu pusė – 47 proc., o vyriškos – 53 proc.

Toliau siekiama ištirti, kokie paauglių santykiai su tėvais (žr. 9 pav.).

9 pav. Santykiai su tėvais

Didžioji dauguma (82 proc.) respondentų santykiussu tėvais apibūdino paprastai – jie normalūs. Pasak šių respondentų, barnių būna, tačiau viskas yra gerai. 12 proc. teigė, kad santykiai prasti dėl dažno tėvų balso kėlimo, o likusieji 7 proc. mano, kad tėvai jų visai nesupranta ir santykius su tėvais įvardija kaip blogus. Geras rodiklis yra tas, kad nė vienas paauglys santykių su tėvais netraktavo kaip labai blogų ir nepasirinko teiginio ,,nenoriu gyvent su tėvais – bėgsiu iš namų“. Tyrimo duomenys rodo, kad jų santykiai su tėvais nėra kritiniai, o pasitaikantys barniai yra natūralus ir kiekvienoje šeimoje neišvengiamas dalykas.

Respondentų buvo klausiama, kaip dažnai tarp jų ir tėvų vyksta konfliktai (žr. 10 pav.).

10 pav. Konfliktų dažnumas

Iš diagramos matyti, kad vieną atsakymą pasirinko dauguma tyrime dalyvavusiųjų.Pasak 78 proc. atsakiusiųjų paauglių, konfliktai su tėvais įvyksta labai dažnai, t.y. kelis kartus per savaitę. 7 proc. teigė, kad konfliktuoja kasdien, o mažiausiai, tik 5 proc. sako, kad su tėvais konfliktuoja kartais – keletą kartų per mėnesį. Svarbu paminėti, kad nė vienas tyrime dalyvavęs paauglys nepasisakė, jog išvengia konfliktų su tėvais.

Darbe jau išanalizuota, remiantis tyrimo duomenimis, kokius konfliktų sprendimus renkasi tėvai, todėl tikslinga ištirti, kaip konfliktus linkę spręsti paaugliai. Jų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kaip sprendžia konfliktus su tėvais, matyti 11 paveiksle.

11 pav. Konfliktų sprendimas

Iš diagramos duomenų matyti, kad respondentų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Daugiausia (35 proc.) tyrime dalyvavusių paauglių konfliktus sprendžia prisitaikydami prie situacijos. Tačiau remiantis literatūros šaltinių analize, toks konfliktų sprendimo būdas nėra itin geras, kadangi sąlygoja paauglio uždarumą ir gali iššaukti kitų problemų. Kiek mažiau (25 proc.) paauglių teigia, kad konfliktus sprendžia klausydamiesi, ką sako tėvai. Tačiau šiuo atveju svarbu ne tik klausytis, tačiau ir išgirsti, pritarti tėvų nuomonei, ją priimti. Mažiausia respondentų, tik 3 proc., teigia pasitraukiantys. Šis sprendimas taip pat nėra teigiamas, nes pasitraukimas iš konflikto, jo neišsprendžia. Vienas respondentas pasirinko atsakymą ,,kitas“ ir pateikė savo variantą dėl konfliktų sprendimo teigdamas, kad niekada nenusileidžia tėvams. Toks požiūrisrodo vaiko savanaudiškumą, valdžios ir galios troškimą.

Paauglių buvo klausiama, kiek jiems yra reikšminga palaikyti gerus santykius su tėvais. Pateikti vertinimo variantai: labai reikšminga, reikšminga, šiek tiek reikšminga, nelabai reikšminga, nereikšminga. Nuomonė atsispindi 12 paveiksle.

12 pav. Gerų santykių su tėvais palaikymo reikšmė

12 paveikslas rodo, kad didžiausiam skaičiui (26) respondentams geri santykiai su tėvais yra reikšmingi, kiek mažiau, 20 respondentų teigė, kad gerų santykių su tėvais palaikymas yra labai reikšmingas. Tik du respondentai pasisakė, kad gerų santykių su tėvais palaikymas jiems yra visiškai nereikšmingas. Diagramos kreivė atspindi, kad dauguma paauglių, dalyvavusių tyrime, nėra abejingi tam ,kokie jų santykiai su tėvais ir jiems svarbu palaikyti kuo geresnius ryšius.

Toliau respondentų buvo klausiama, kaip konfliktų metu elgiasi jų tėvai (žr. 13 pav.).

13 pav. Tėvų elgesys konfliktų metu

Iš diagramos duomenų matyti, kad atsakymai pasiskirstė skirtingai, nėra dominuojančių. Daugiausia (28 proc.) respondentų teigė, kad konfliktų metu tėvai labai ilgai moralizuoja, tik vienu procentu mažiau, t.y. 27 proc. respondentų sako, kad konfliktų metu tėvai kalba ramiai, argumentuotai paaiškina vaiko netinkamo elgesio galimas pasėkmes. Matyti, kad du populiariausi atsakymai yra visiškai skirtingi. Pirmuoju atveju tėvai, renkasi ne itin veiksmingą konfliktų sprendimo būdą, kadangi moralas dažniausiai neduoda laukiamo poveikio, neretai netgi nuteikia vaiką priešiškai ir apskatina toliau elgtis netinkamai. Antrasis variantas yra vienas tinkamiausių, kadangi draugiški, argumentuoti pokalbiai suartina tėvus ir vaikus, turi mokomąjį poveikį. Mažiausiai (3 proc.) respondentų teigė, kad tėvai konfliktų metu griebiasi smurto – muša bei rėkia.

Tikslinga išsiaiškinti, kokia yra paauglių nuomonė apie konfliktų priežastis(žr. 3 lentelė).

3 lentelė. Konfliktų priežastys

Lentelėje pateikiami tyrimo duomenys atskleidžia, kad, pasak daugumo respondentų, labai dažnai ar dažnai konfliktų priežastimis būna:

vaiko užsispyrimas;

tėvų nesugebėjimas suvokti vaiko mąstymo bei jausmų;

vaiko agresyvus elgesys su tėvais;

vaiko savimeilės nepaisymas;

tėvų nemokėjimas auklėti savo vaikų;

tėvų konservatizmas.

Retos priežastys:

tėvams nepatinka vaikų draugai;

neteisingumo pojūtis.

Matyti, kad įvardydami dažniausias konfliktų priežastis, respondentai įžvelgia tiek tėvų, tiek vaikų kaltės. Priežastys, kurių atsiradimą sąlygoja pats vaikas, daugiau susijusios su jo charakteriu bei asmenybe. Priežastys, kurios, pasak respondentų, kyla dėl tėvų kaltės, apsiriboja tėvų suvokimu, pažiūromis ir tų pažiūrų neatitikimu su vaikųnuostatomis.

Svarbu ištirti, koks yra vaikų indėlis į tai, kad konfliktų su tėvais būtų išvengta (žr. 14 pav.).

14 pav. Vaikų elgesys, siekiant išvengti konfliktų su tėvais

Didžioji dauguma (30 proc.) tyrime dalyvavusių paauglių linkę sakyti teisybę, nepaisant to, kas bus. Vos dviem procentais mažiau, t.y. 28 proc. respondentų teigia, jog sunku atsakyti į šį klausimą. Mažiausiai (17 proc.) respondentų teigia, kad, siekdami išvengti konflikto, meluoja. Tačiau nereikia pamiršti, kad melas dažniausiai yra išaiškinamas ir tai sąlygoja dar didesnio konflikto įsiplieskimą.

15 paveiksle atsispindi respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kaip jie yra drausminami dėl netinkamo savo elgesio.

15 pav. Vaikų drausminimas dėl netinkamo elgesio

Svarbu paminėti, kad atsakydami į šį klausimą, paaugliai galėjo rinktis po daugiau negu vieną jiems tinkantį atsakymą. Beveik visi jų (97 proc.) teigė, kad tėvai paprasčiausiai kalbasi apie vaiko netinkamą elgesį. Dar didelė dalis (93 proc.) apklausoje dalyvavusių paauglių sako, kad tėvai juos moko elgesio taisyklių. Nepopuliariausios nuobaudos paaugliams yra:

kurį laiką neduodami kišenpinigiai;

skiriamas namų areštas.

Tyrimas atskleidė, kad vienai populiariausių laikyti drausminimo būdai praranda savi pozicijas ir populiaresniais tampa kalbėjimas su vaiku, mokymas, auklėjimas.

Toliaurespondentų buvo klausiama, kaip jie jaučiasi ar ko imasi, po konflikto su tėvais (žr. 16 pav.).

16 pav. Būsena ar jausmai po konflikto su tėvais

Atsakydami į šį klausimą, paaugliai taip pat galėjo rinktis po kelis tinkamiausius atsakymus. Pasak 87 proc. respondentų, po konflikto su tėvais jie klausosi muzikos, o dar 80 proc. pasirinko atsakymą ,,nervinuosi“. Mažiausiai, tik 3 proc., jų po konflikto su tėvais griebiasi cigaretės.

Paskutiniu klausimu respondentų buvo prašoma atsakyti, kaip, jų nuomone, turi elgtis tėvai, kad ir jie elgtųsi tinkamai (žr. 17 pav.).

17 pav. Tėvų elgesys, sąlygojantis tinkamą vaikų elgesį

Matyti vienas dominuojantis atsakymas. Pasak87 proc. atsakovų, norint, kad jis elgtųsi tinkamai, tėvai privalo ,,netempti“ per prievartą informacijos apie jį slegiančius rūpesčius.

Apibendrinant paauglių nuomonę analizuojama tema, galima teigti, kad jie įžvelgia tiek savo, tiek tėvų klaidų, vertinant tarpusavio konfliktų priežastis. Patys yra linkę spręsti konfliktus, kalbėtis su tėvais, išklausyti.

Išvados

Paauglystės tarpsnis pilnas nepastovių jausmų, jautrumo, ne visuomet reikalingo jaudulio, pasipiktinimo, savojo „aš“ identiteto pateikimo, maištingumo. Šio tarpsnio eiga ir jo metu vykstantys pokyčiai yra individualūs ir priklauso nuo paties paauglio. Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams.

Konfliktų tarp tėvų ir paauglių kilmės priežastys: agresyvus elgesys, nepasitenkinimas savo išvaizda, psichologinis smurtas, užsispyrimas, infantilus elgesys, tėvų nesugebėjimas suprasti, vaiko savimeilės nepaisymas, tėvų klaidos auklėjant, priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus, tėvų konservatizmas, neteisingumo pojūtis.

Tinkamai išspręsti konfliktus kylančius tarp tėvų ir paauglių yra nelengvas uždavinys, tačiau problemos yra išsprendžiamos įvairiomis sąlygomis nevienodai. Literatūros analizė atskleidė šias konfliktų sprendimų galimybes: atpažinti konflikto simptomus, tinkamai reaguoti į problemą, mokėti išklausyti, konstruktyviai išspręsti ginčą. Konfliktus „įveikti“būtina, nes jų „stūmimas šalin“ skatina paauglį nutolti nuo suaugusiųjų.

Empirinis tyrimas atskleidė, kad dažniausiai konfliktai tarp tėvų ir paauglių vyksta kelis kartus mėnesį. Pagrindinės priežastys šeimoje įžvelgiamos skirtingos: pasak tėvų, dažniausiai konfliktai kyla dėl savojo autoriteto pervertinimo bei paauglių savimeilės nepaisymo, o jaunuolio nuomone, konfliktai dažniausiai kyla dėl paauglio charakterio ir asmenybės nuostatų, besiformuojančio požiūrio, taip pat dėl nuomonių neatitikimo. Tėvai, siekdami spręsti konfliktus, bando atpažinti konfliktinės situacijos simptomus, tinkamai reaguoti į iškilusią problemą, mokosi išklausyti vaiką, o dažnas panaudoja konstruktyvų ginčą. Paaugliai, siekdami spręsti konfliktą, naudoja tokias taktikas: prisitaikymo, išklausymo.

LITERATŪRA

BarkauskaitėM. Paaugliai: sociopedagoginė dinamika//monografija.-Vilnius:VPU, 2001.-133 p. ISBN 9986-869-95-0

Čiuladienė G. Paauglių konfliktai ir jų sprendimo pedagoginės prielaidos. Daktaro disertacija. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA 2008, Nr. 20, p. 263 ISSN 1392-5016.

Čiuladienė G. Paauglių konfliktai: vertybinis aspektas ir raiškos tendencijos. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA 2006, Nr. 16, p. 106-117 ISSN 1392-5016.

Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1990. – 285 p. ISBN 5-430-00754-4

Jacikevičienė O. Apie mokyklinio amžiaus vaikų bendravimo konfliktus // Filosofija, sociologija. 1997, Nr. 1, p. 75-77.

Kublickienė L., Rapoportas S. Vertybiniai konfliktai: socialinis psichologinis aspektas // Vertybės permainų metais. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1999. P. 21-42.

Litvinienė J. Konfliktai šeimoje ir jų sprendimo būdai // Filosofija, sociologija. 1997, Nr. 1, p. 70-74.

Myers D.G. Psichologija.- Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.- 816p. ISBN 9986-850-29-0

Myers D.G. Socialinė psichologija.- Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2008.- 807 p. ISBN 978-9986-850-60-1

Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. -Vilnius: Kronta, 2001.- 183 p. ISBN 9986-879-57-4

Paauglio psichikos vystymasis.- Vilnius: Lietuvos mokytojų kvalifikacijos institutas, 1994.- 36 p. UDK 159.922.8

Palujanskienė A., Pikūnas J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą.- Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001.- 246 p. ISBN 9986-418-14-3

Papalia D.E., Olds S.W. A Child`s world: Infancy through adolescence. -USA: Mc Graw -Hill Inc., 2008.-614 p. ISBN: 978-0-0735-31977.

Petrulytė A. “Jaunesniojo paauglio socialinė raida.-Vilnius: Presvika, 2003.-77 p. ISBN 9955-567-16-3

Psichologijos žodynas.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.-368 p. ISBN 5-89950-016-6

Purnell R.F. Adolescents and the American High School.- USA, 1999.- 135 p. ISBN: 978-1-1724-42866.

Satir V. Kaip užmegzti prasmingą ryšį.-Kaunas: Mens Sana, 2004.- 95 p. ISBN 9955-574-03-8

Rimkienė J., Kardelis K., Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška sociometrinio statuso grupėse. Medicina, 2005,T.41,Nr. 6, p.522- 528

Steinberg L. Adolescence, 2nd Ed. USA: McGraw Hill, 2005.- 244 p. ISBN: 341-1-115-44985 ISIMTI!!!

Uzmonienė M. Vertybinės orientacijos ir jaunimo marginalizacija // Jaunimo vertybinės orientacijos. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2003. P. 29-34.

Žukauskienė R. Raidos psichologija.-Vilnius: Margi raštai, 2008.-364 p. ISBN 9986-09-092-X

19