Paaugliu profesinis karjeros vizijos formavimosi pedagoginis veiksnys

zz
TURINYS

ĮVADAS ..............................3
1.TYRIMO TEORINIS KONTEKSTAS..............................7
1.1. Profesinės karjeros vizija ir ją lemiantys veiksniai.................7
1.1.1. Profesinės karjeros vizijos samprata.....................7
1.1.2. Profesinės karjeros viziją lemiantys veiksniai................11
1.1.3 Pedagoginiai veiksniai – specifinė profesinės karjeros viziją lemiančių veiksnių grupė..............................14
1.2. Pagrindinės vaikų globos namuose augančių paauglių ugdymo profesinei karjerai prielaidos..............................16
1.2.1. Vaikų globos namuose augančių paauglių raidos ypatumai kaip ugdymo profesinei karjerai prielaida..............................16
1.2.2. Ugdytojų veikla kaip vaikų globos namuose augančių paauglių ugdymo profesinei karjerai prielaida..............................22
IŠVADOS ..............................26
LITERATŪRA..............................27ĮVADAS
Temos aktualumas. Mūsų visuomenei iškovojus valstybingumą, intensyviai žengiant demokratijos keliu bei tapus atviram pasauliui yra pastebima, jog intensyviai didėjanti konkurencija nuolat kintančioje darbo rinkoje, ekkonominis nestabilumas, žymūs mokslo ir technikos pasiekimai bei sparčiai besikeičianti kasdieninio gyvenimo realybė, išryškina jaunų žmonių problemas, jas sąlygojančius veiksnius, kurie įtakoja žmogaus profesinės karjeros vizijų susikūrimui, karjeros pasirinkimui, planavimui ar projektavimui.
Profesinė karjera – asmens darbo karjeros kelias žmogaus gyvenimo eigoje (Laužackas, 1997). Pasak K. Pukelio (2002), profesinė karjera (vocational career) – tai racionalaus profesijos pasirinkimo ir karjeros planavimo rezultatas. A. Valackienė (2003) tikina, jog profesinės karjeros samprata aiškina tinkamą asmens profesijos pasirinkimą ir efektyvias karjeros planavimo strategijas: individo gebėjimus, vertybes, interesus. Planuojant profesinę kaarjerą, konstruojama vertybių sistema, kuri padeda pasirinkti darbą, padaro jį prasmingesnį, tikslingesnį. Profesinės karjeros vizijos susikūrimas – tai nuolatinės žmogaus pastangos numatyti būsimus darbo rinkos pokyčius ir numatomų padarinių kontekste realizuoti savo asmeninės veiklos tobulinimo procesus, paremtus turimų prigimtinių gabumų įvairove, st

tengiantis išsilaikyti nuolat kintančioje darbo rinkoje (Pukelis, 2002).
Vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla kaip vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos formavimosi pedagoginis veiksnys yra aktuali problema Lietuvoje ir kitose šalyse, kuriose Švietimo įstatymais yra nustatyta, jog reikia išugdyti asmenį, kuris būtų pasirengęs profesinei veiklai, pasiryžęs ir gebantis adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime. Lietuvos Švietimo koncepcijoje (1992), teigiama, jog tai ypač aktualu 7 – 8 klasėse, kai paaugliams tenka spręsti, kur toliau mokytis, kurią profesiją pasirinkti. O tiems, kurie tęs mokymąsi 9 klasėje – prieš akis profilinis mokymasis – profilio pasirinkimas. A. Vaičiulienė (2004) pažymi, jog jau ankstyvoji vaikystės patirtis, kurioje kaip pagrindiniai veikėjai figūruoja tėvai, vaidina svarbų vaidmenį tolimesniame žmogaus karjeros gyvenime. Dar paauglystėje fiksuojami pirmieji profesijos pasirinkimai, karjeros planavimai. Būtent šiame amžiaus tarpsnyje žmogus pradeda daryti piirmuosius sprendimus dėl būsimos profesijos, kitų ateities planų. Šie nauji savasties aspektai vėliau daro įtaką visoms gyvenimo sritims, nuo jų priklauso pasirinkimai ir veiksmų kryptis, jie nustato ir apibrėžia tikslą bei gyvenimo prasmę.
Kaip pastebime, pastaruoju metu Lietuvoje vis didėja vaikų, gyvenančių globos namuose (2004 m. – 5369 vaikai, 2005 m. – 5778 vaikai, 2006 m. – 5926 vaikai, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2007), skaičius, todėl negalime likti abejingi jaunų, o ypatingai pažeistų – vaikų globos namuose augančių paauglių profesinės karjeros vizijų kūrimosi procese, sekančiam per visą jų gy
yvenimą, kurį kaip procesą sąlygoja įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai, psichologiniai, o ypatingai pedagoginiai veiksniai. Vaikų globos namuose augantys paaugliai – ypač pažeidžiama socialinė grupė. Šios grupės paaugliai neturi svarbiausios atramos – tėvų, kurie padėtų paaugliams rinktis profesiją, planuoti savo karjerą, ją kuruoti atsižvelgiant į nuolat kintančią darbo rinką. To pasėkoje profesinė karjeros vizija ir ją lemiantys pedagoginiai veiksniai yra ypatingai svarbus aspektas vaikų globos namuose augančiam paaugliui, nes jau ne tolimoje ateityje šio paauglio profesinė karjera bus vienintelis jo savarankiško gyvenimo atspirties taškas bei pragyvenimo šaltinis.
Lietuvoje nemažai dėmesio skiriama karjeros sampratos analizei. Apie karjerą rašė ir pateikė jos sampratą daugelis Lietuvos ir užsienio autorių: N. Petkevičiūtė (2003), D. Super (2003), K. Pukelis (2002), V. Stanišauskienė (1999), N. Večkienė (1999), J. Holland (1973), ir kt. Karjeros apibūd.inimai pateikiami įvairiuose žodynuose.
Šiuolaikinę profesinės karjeros teoriją įvairiais aspektais nagrinėjo šie mokslininkai: K. Pukelis (2002), A. Valackienė (2003). J. Laužikas (1997), S.H.Cramer (1984), B.Hesketh, (1982), V.Harren (1979), K.B.Hoyt (1979) ir kt.
L. Jovaišos (1999), L. Laužiko (1997), R. Žukauskienės (1998), A. Gučo (1990) teigimu, pirmiausia profesinės karjeros žvalgyba įvyksta paauglystėje, kai žmogus išmėgina save keliose laikinose darbo vietose, įsisavina tinkamus darbinius veiklos įgūdžius, nuostatas ir elgseną bei pradeda galvoti apie profesinę karjerą. Šiame etape jaunuoliams yra reikalinga ugdytojų pagalba. Mokslininkių tyrimų (Lepuitė, Žukauskienė (2004), R. Braslauskienė (2000)) duomenimis, vaikų globos namuose augantys paaugliai yra labiau nu
usivylę savimi, neturintys gerų ateities prognozių, papildantys bedarbių ir nusikaltėlių gretas. R. Braslauskienės (2000) tyrimais nustatyta, kad jie turi emocinių sutrikimų, patiria įvairiausius stresus, turi individualių pažeidžiamų vietų ir trūkumų. Šie paaugliai negyvena tradicinėje šeimoje, neturi pastovių bendravimo santykių, neturi į ką lygiuotis ir siekti gyvenimo tikslų.
Taigi susipažinus su anksčiau minėtais tyrimais, pastebima, kad vaikų globos namuose augantiems paaugliams būtinas ypatingas dėmesys profesinės karjeros atžvilgiu. Tiek teorinis pagrindimas, tiek praktinis itin reikalingas vaikų globos namų paaugliams, nes šiuo metu yra nedaug vaikų iš globos namų, kurie baigę mokyklą nežino ką norėtų studijuoti ir veikti tolimesniame gyvenimo etape, ypač paauglystės amžiuje. Svarbu žinoti, kokias profesinės karjeros vizijas turi vaikų globos namuose augantys paaugliai? Kokia vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla kaip pedagoginis veiksnys ir kaip sąlygoja vaikų globos namuose augančių paauglių profesinės karjeros viziją? Koks yra ugdytojų vaidmuo, padedant susikurti paaugliams iš vaikų globos namų profesines karjeros vizijas? Būtent šie klausimai ir buvo pasirinkti moksliniam tyrimui, kurios yra pristatomas šiame magistro darbe.

Tyrimo objektas – vaikų globos namų auklėtojų veikla kaip vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos formavimosi pedagoginis veiksnys.

Darbo tikslas – atskleisti ir išnagrinėti vaikų globos namų auklėtojų poveikį vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos formavimuisi.

Šio tikslo numatome siekti, atsakydami į tokius mokslinius pr

robleminius klausimus:
1. Kaip vaikų globos namuose dirbančios auklėtojos aiškina ir įvertina vaikų globos namų paaugliams daroma įtaką formuojant jų profesinės karjeros vizijas?
2. Kokia vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla ir kaip veikia vaikų globos namuose augančių paauglių profesinės karjeros vizijas formavimąsi?
3. Kokia vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla, veikiant paauglių profesinės karjeros vizijos formavimąsi, yra sėkmingiausia ir kodėl?
4. Kokia vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla, veikiant paauglių profesinės karjeros vizijos formavimąsi, yra nesėkmingiausia, ir kodėl?
5. Kokios kyla vaikų globos namuose dirbančioms auklėtojoms problemos, padedant paaugliams formuoti profesinės karjeros vizija, ir kodėl?

Pagrindinio darbo tikslo buvo siekiama įgyvendinant šiuos dalinius uždavinius:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą;
2. Nustatyti profesinės karjeros vizijos ir ją lemiančių veiksnių sampratą;
3. Apibūdinti paauglystės amžiaus tarpsnio, vaikų globos namuose augančių paauglių raidos ypatumus;
4. Išanalizuoti ugdytojų veiklos reikšmę tiriamojo objekto atžvilgiu;

Tyrimo metodai:
• Mokslinės literatūros analizė taikytina analizuojant mokslininkų, nagrinėjusių karjeros, profesinės karjeros ir profesinės karjeros vizijos ypatumus, pedagoginius veiksnius, įtakojančius paauglių profesinę karjeros viziją, vaikų globos namų paauglių raidos ypatumus, pagrindžiant vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos ir ją lemiančių veiksnių aktualumą ir pan.
• Dokumentų analize siekta argumentuotai pag.rįsti vaikų globos namų paauglių teises, pareigas, profesinio informavimo reikalavimus ugdymo institucijose ir pan.

Mokslinis, teorinis ir praktinis darbo reikšmingumas. Teoriškai pagrįsta vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla kaip vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos formavimosi pedagoginis veiksnys ir jos būtinybė – tai efektyvios pagalbos paaugliams prielaida. Išanalizuoti pagrindiniai vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos raiškos aspektai. Ištirta vaikų globos namuose dirbančių auklėtojų veikla veikianti paauglių profesinės karjeros vizijos formavimąsi ir jos galimybės. Tai padėjo atskleisti realią vaikų globos namų paauglių profesinės karjeros vizijos ir ją įtakojančių pedagoginių veiksnių raiškos padėtį Lietuvos vaikų globos namuose.

I. TYRIMO TEORINIS KONTEKSTAS1.1. Profesinės karjeros vizija ir ją lemiantys veiksniai
1.1.1. Profesinės karjeros vizijos samprata
Pradedant nagrinėti VGN paauglių profesinės karjeros vizijas ir jas lemiančius pedagoginius veiksnius pirmiausia reikia įsigilinti į profesinės karjeros vizijos sampratą, atskleidžiant karjeros, profesinės karjeros bei vizijos sąvokos ypatumus.
Kas yra karjera? Apie karjerą rašė ir pateikė jos sampratą daugelis Lietuvos ir užsienio autorių: J.Holland (1973), K.Pukelis (2002, 2003), N.Petkevičiūtė (2003), V.Stanišauskienė (1999), D.Super (2003), N.Večkienė (1999) ir kt. Karjeros apibūdinimai pateikiami įvairiuose žodynuose.
Pvz., Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (2000), karjeros sąvoką apibūdina kaip sėkmingą kilimą tarnyboje ir visuomeniniame darbe. Panašiai ją apibūdina ir kiti žodynai. Pvz., Tarptautinių žodžių žodyne (2001) ir Sociologijos žodyne (1993) teigiama, jog karjera – [pranc. carrier – veiklos dirva ar sritis] greitas ir sėkmingas kilimas tarnyboje ir visuomenėje, mokslinėje veikloje bei pasisekimas gyvenime.
Kiek kitokį požiūrį į karjerą galima aptikti mokslininkų darbuose. Pvz., anot P.Adamonienės (2006), karjera yra individualiai suvokiama, suprantama nuostatų ir elgsenų seka, kuri yra susijusi su darbine veikla ir patirtimi, įtakojančia žmogaus gyvenimo eigą ir modelį, per visą žmogaus gyvenimo laikotarpį. D.Super (imta iš R. Kučinskienės, 2003), savo veikaluose karjeros terminą apibrėžia kaip viso žmogaus gyvenimo metu atliekamų įvairių vaidmenų, darbovietėse užimamų pareigų, pakopų, lygmenų visumą. N.Petkevičiūtė (2003) mano, jog karjera atspindi žmogaus gyvenimo pilnatvę darbinėje aplinkoje.
A.Gumuliauskienė, D.Augienė ir kt. (2002) teigia, kad karjera – tai individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir pozityvus jos vertinimas tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu požiūriais. Anot V.Stanišauskienės, N.Večkienės (2000), karjerą sėkmingai pasiekti galima tik turint tam tikrų asmeninių (savęs pažinimas ir tinkamas pateikimas), socialinių (geri santykiai su aplinkiniais), edukacinių (gebėjimai, skatinantys žmogų save ugdyti), profesinių (susijusių su darbine žmogaus veikla) savybių.
N.Petkevičiūtė (1988), karjerą priskiria procesui, kuris apima nuoseklią su darbu susijusios patirtis seką. Autorė pateikia keletą skirtingų karjeros sampratų: karjera, kaip laimėjimai (samprata daugiausia vartojama darbo aplinkoje); karjera, kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė; kaip nuolatinio darbo nuosekli tąsa arba viso gyvenimo įvairių vaidmenų seka.
Anot R. Kučinskienės (2003), kiekvienu atveju karjera yra daugiau negu darbas ar profesinė veikla. Tai laimėjimai, prestižiškumas, tęstinumas, nuolatinis kilimas pareigų atžvilgiu (laiko ir proceso dimensija), darbo ir kitų vaidmenų sąveika. Karjera, autorės nuomone, – tai kokybiškai atliekamų, socialiai reikšmingų profesinių ir kitų vaidmenų kaita žmogaus gyvenime. Žmogus yra svarbiausias karjeros kūrėjas, įgyvendintojas ir vertintojas. Karjera apibūdinama kaip nuolatinis asmenybės tobulėjimo ir saviraiškos būdas, turintis optimistinę kokybinės kaitos perspektyvą, kryptį ir paskirtį.
W.Patton, M.McMahon (1999), karjeros sampratą pateikia keturiomis pagrindinėmis prasmėmis:
• Karjera kaip laimėjimai darbinėje aplinkoje;
• Karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė;
• Karjera kaip nuosekli nuolatinio darbo tąsa: kiekvienas žmogus turi savo darbo istoriją;
• Karjera kaip patirties, sukauptos visą gyvenimą atliekant įvairius vaidmenis, visuma.
A.Zdanevičius (2004) išskiria dvi pagrindines karjeros sampratas: objektyviąją ir subjektyviąją. Objektyvioji karjeros samprata siejama su tam tikromis kultūriškai nulemtomis normomis ir tam tikrais objektyviaisiais socialiniais rodikliais, tokiais kaip prestižinė profesija, aukštas statusas, didelis atlyginimas, vadovaujančios pareigos ir pan. Šiuo atveju apie karjerą kalbama kaip apie laimėjimą ir profesiją. Subjektyvioji karjera siejama su individo vertybinėmis orientacijomis, nuostatomis, asmeniniais pasirinkimais. Todėl kiekvieno individo supratimas apie tai, ka.s yra karjera, skiriasi, nors galima rasti ir bendrų bruožų, nulemtų aplinkos konteksto.
Minėtų ir kitų šaltinių analizė rodo, kad karjeros sąvoka labai dažnai yra traktuojama tradiciškai – kaip kilimas organizacijos pareigybių hierarchijoje. Tačiau yra ir modernesnė karjeros samprata, pagal kurią karjera apibrėžia visą žmogaus gyvenimo ir darbo kelią, pagrįstą permanentiniu ir neišvengiamu mokymosi procesu bei nuolatiniu tobulėjimu, naujų įgūdžių įvaldymu. Tokia plati karjeros samprata leidžia įžvelgti didesnę asmens autonomiją, atsakomybę bei savarankiškumą planuojant savo karjerą.
Žmogaus karjera plėtojama organizacijose ar kitose visuomeninėse struktūrose. Galima sutikti su V.Stanišauskiene (2004), kad pastarųjų pertvarkymo iš biurokratinių į alternatyvias (šiuolaikines, lanksčias ar postmodernias) tendencija leidžia, tradicinę karjeros sampratą įvardinti kaip biurokratinę, o naująją pavadinti šiuolaikine (žr. 1 lentelę). Tai dvi iš esmės skirtingos karjeros sampratos, tačiau nė viena iš jų nėra gera ar bloga. Šiuolaikinei karjerai, M. Fullan nuomone (1998), svarbios karjeros kompetencijos. Jų ugdymas nėra baigtinis. Karjeros kompetencijos puoselėjamos ir plėtojamos pereinant į saviugdą, mokantis visą gyvenimą.
1 lentelė

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai (Stanišauskienė, 2004)

Karjeros sampratos analizės kriterijai Biurokratinė karjeros samprata Šiuolaikinė karjeros samprata
Karjeros modelis – vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; „karjeros laiptai”. – lanksti nevientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.
Karjeros sėkmės matas – individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais. – savirealizacijos;
– asmens laisvės;
– individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.
Karjeros ateitis – numatoma, aiški, susijusi su organizacija. – sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.
Socialinis (materialinis) saugumas – stabilus aiškios ateities progresijos kontekste. – reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalinių ir socialinių veiksnių.
Žmogui keliami reikalavimai – paklusnumas, sugebėjimas gerai atlikti įprastą užduotį;
būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai. – novatoriškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas neapibrėžtoje darbo aplinkoje; būtinas karjeros „portfelis” (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Kuo skiriasi biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros modelis? Kaip aiškina V.Stanišauskienė (2004) biurokratinės karjeros modelis pasižymi dviem aspektais. Pirmasis jų – hierarchinė struktūra. Karjera apibrėžiama kaip eilė darbų, išrikiuotų hierarchiškai pagal prestižą, kuriais darbuotojas kyla tvarkinga, numatyta seka. Antrasis ypatumas – karjeros progresijos modelis yra įtvirtinamas organizacijoje. Šie du ypatumai yra susiję, nes kilimas hierarchinėje struktūroje lengviausiai įgyvendinamas toje pačioje organizacijoje. Biurokratinės karjeros modelį tiksliai apibūdina plačiai paplitęs posakis “karjeros laiptai”.
Šiuolaikinės karjeros modelis, V.Stanišauskienės (2004) supratimu, neturi stabilios struktūros ir nėra įtvirtinamas organizacijoje. Dėl darbo nepastovumo ir įsidarbinimo patirčių įvairovės žmonių karjeros tampa vis lankstesnės. Rinkos sąlygomis žmogus patiria nedarbo periodus, kartais jam pačiam tenka susikurti darbo vietą, dalyvauti rizikingame verslo starto etape. Todėl šiuo atveju sunku tikėtis linijinio judėjimo ar organizacinio pastovumo. Biurokratinės karjeros ateitis yra aiški ir toli bei tiksliai planuojama. Tai užtikrina organizacijų stabilumas ir jų hierarchinė struktūra. „Lipimas karjeros laiptais” iš žmogaus reikalauja pastangų ir tobulėjimo, tačiau „nuopelninė karjeros progresija”, žmogui leidžia numatyti, kokio „laiptelio” jis gali tikėtis po dešimties ar penkiolikos metų. Žmogaus karjeros ateitis biurokratinėje organizacijoje priklauso nuo žmogaus savybių, bet labiausiai – nuo tos organizacijos. ateities.
Išanalizavus mokslinę literatūrą galime teigti, jog karjera – tai yra atitinkamomis žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais grįsti žmonių veiklos deriniai, teikiantys pasitenkinimą, materialinio aprūpinimo ir aktyvaus įsitraukimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaida.
Žmogaus karjera dažniausiai siejama su jo profesija, tačiau tapatinti karjeros ir profesinės karjeros sąvokų būtų neteisinga. Kadangi šio darbo objektu pasirinktos paauglių profesinės karjeros vizijos, tikslinga pasigilinti į profesinės karjeros sampratą.
Kas yra profesinė karjera? Profesinė karjera – asmens darbo karjeros kelias žmogaus gyvenimo eigoje (Laužackas, 1997). Pasak K.Pukelio (2002), profesinė karjera (vocational career) – tai racionalaus profesijos pasirinkimo ir karjeros planavimo rezultatas. A.Valackienė (2003) tikina, jog profesinės karjeros samprata aiškina tinkamą asmens profesijos pasirinkimą ir efektyvias karjeros planavimo strategijas: individo gebėjimus, vertybes, interesus. Planuojant profesinę karjerą, konstruojama darbo vertybių sistema, kuri padeda pasirinkti darbą, padaro jį prasmingesnį, tikslingesnį. Remiantis A.Valackiene (2003) galima teigti, jog sėkminga profesinė karjera yra lemiama sąlyga sėkmingai asmenybės raidai bei socialinei adaptacijai.
Kaip rašo J.Laužikas (1997), profesinė karjera – asmens darbo karjeros kelias. Karjera – įvairių socialiai reikšmingų žmogaus vaidmenų seka, kylanti iš darbo, mokymosi, saviraiškos ir laisvalaikio veiklų bei apimanti asmens profesinį gyvenimą, darbo vietas, pareigas ir pasiekimus.
Išanalizavus mokslinę literatūrą, profesinės karjeros sąvoką galima apibūdinti kaip žmogaus darbo karjeros kelią, kuris yra profesijos pasirinkimo ir karjeros planavimo rezultatas bei sėkmingos asmenybės raidos bei socialinės adaptacijos prielaida.
Atskleidus profesinės karjeros sampratą svarbu išanalizuoti ir vizijos sąvoką.
Kas yra profesinės karjeros vizija? Vizija Tarptautinių žodžių žodyne (2005), [lenk. wizija, lot. visus] apibrėžiama kaip menamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas, ko nors įsivaizdavimas (vaizdinys) ar svajonė. Lietuvių kalbos žodyne (1999), vizija – menamas vaizdas, esamas vaizduotės paveikslas (vaizdinys). Vizija, tai svajonė bei troškimas, ateities uždavinių bei idealo numatymas.
M. Fürst (2000) teigimu, vizijos sąvokoje didelį vaidmenį vaidina svajonė bei vaizduotė (vaizdinys). Svajonė – kuriamosios vaizduotės savita rūšis. Mūsų svajonėse kuriami tolesnės bei trokštamos ateities vaizdiniai.
Dar vaikystėje vaikai pradeda svajoti apie būsimą darbą ir kuria ateities profesinės karjeros vizijas: kokią profesiją pasirinks, kuo dirbs, kurioje vietoje, kokias darbines funkcijas atliks.
Apibendrinimas. Išanalizavus karjeros, profesinės karjeros ir vizijos sąvokų aiškinimus, profesinės karjeros vizija galėtų būti suvokiama kaip žmogaus vaizdiniai ir svajonės apie savo darbo karjeros kelią, kaip nuolatinį asmenybės tobulėjimo ir saviraiškos būdą, turintį optimistinę kokybinės kaitos perspektyvą, kryptį ir paskirtį. Profesinės karjeros vizijos turėjimas – vienas svarbiausių darbo sėkmę sąlygojančių veiksnių, suteikiančių galimybę maksimaliai koncentruotis į tas veiklas, kurios susijusios su turimos vizijos realizavimu.1.1.2. Profesinės karjeros viziją lemiantys veiksniai
Mokslinėje literatūroje (pvz., Valeckienė, 2007; Palujanskienė, Pugevičius, 2004; Kučinskienė, 2003; Sakalas, Šalčius, 1997; Petrauskaitė, 1996; Jovaiša, 1981) nurodoma, kad profesinę karjerą lemia įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kt. veiksniai.
R.Kučinskienė (2003) siūlo visus šiuos veiksnius skirstyti į dvi pagrindines grupes:
• objektyviuosius arba išorinius veiksnius;
• subjektyviuosius arba vidinius veiksnius.
Anot R.Kučinskienės (2003), objektyvieji (išoriniai) veiksniai – visa žmogų supanti ir betarpiškai veikianti socialinė aplinka. Tai šiuolaikinio globalinio, nacionalinio ir regioninio vystimosi tendencijos bei atitinkami ekonominio ir socialinio gyvenimo, bendrojo lavinimo ir profesinio ugdymo, darbo rinkos, užimtumo ir pan. sistemų ir posistemių parametrai.
Subjektyvieji (vidiniai) veiksniai – žmogaus gyvenimo ir karjeros tikslų sąsajos, atitinkamos nuostatos savo karjeros ir jos vystymo atžvilgiu, žmogaus asmeninio tapatumo suvokimas, kūrimas ir kt. Tai žmonių asmeninio tapatumo suvokimas ir kūrimas, jų gyvenimo ir karjeros tikslų sąsajos, išsilavinimas, nuostatos savo karjeros ir jos vystymo atžvilgiu ir kt.
Kiek kitokią profesinės karjeros veiksnių klasifikaciją galima aptikti A. Sakalo, A. Šalčiaus (1997), L. Jovaišos (1981) darbuose.
A.Sakalas ir A.Šalčius (1997), išoriniams veiksniams priskiria: šeimos įtaka (šeimos vertybės, socialinis – ekonominis lygis), ekonominė įtaka (ekonominės sąlygos, padėtis ir tendencijos darbo rinkoje), visuomenės įtaka (darbo vertinimas, vertybių sistema), įmonės įtaka (darbo sąlygos, požiūris į bendradarbius). Vidiniams autoriai priskiria: išsilavinimas ir kvalifikacija (akademinis, profesinis išsilavinimas, profesinė kvalifikacija), tikslai, lūkesčiai (noras vadovauti, darbinės veiklos įvairovė, poreikis dirbti su informacija ar žmonėmis), vietinės nuostatos (atlyginimas, statusas, garbės troškimas, galimybė padėti šeimai) (žr. 1 schemą.).

Karjeros veiksniai

1 pav. Vidiniai ir išoriniai veiksniai
(parengta pagal „Karjeros valdymas“, A. Sakalas, A. Šalčius, 1997, p. 29)

L. Jovaiša (1981) išskiria šiuos veiksnius: socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė – ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė – kultūrinė aplinka, atlyginimas, mokslinė – techninė pažanga. Visuomeniniai veiksniai išskiriami šie: išsilavinimas, darbas, vertybių sistema. Psichologiniai veiksniai būtų tokie: profesinis subrendimas, intelektas, poreikiai, interesai, vertybės bei charakteris. Fiziniai veiksniai – fizinė sveikata, o dvasiniai veiksniai – tai vertybinės ir moralinės nuostatos.
Anot A. Sakalo, A. Šalčiaus (1997), didelę įtaką profesinei karjerai daro šeima, draugai, socialinė grupė, bendra ekonominė situacija šalyje ir konkrečioje įmonėje/institucijoje. Labai stipri ir visuomeninių nuostatų įtaka. Tarp vidinių ir išorinių veiksnių visada yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau juos galima ir suderinti, jei vadovaujamasi pažangiomis idėjomis, neabejotinai yra svarbus asmenybės vaidmuo.
Taigi galima sutikti su R.Kučinskiene (2003), kad šie abiejų grupių veiksniai tampriai sąveikauja tarpusavyje ir tam tikrais atvejais įtakoja vienas kitą. Todėl galima daryti prielaidą, jog šių veiksnių vienas nuo kito atskirti negalima, nes tiek žmogus sąveikauja su aplinka, tiek aplinka įtakoja žmogų.
Taigi kaip matome mokslininkai (Palujanskienė, Pugevičius, 2004; Kučinskienė, 2003; Sakalas, Šalčius, 1997; Jovaiša, 1981) nagrinėjo profesinei karjerai įtaką darančius veiksnius. Tačiau pastebėta ir mokslininkų tyrinėjimų (Barkauskaitė; 2004; Kučinskienė, 2003; Pukelis, Garninė, 2003), jog yra veiksnių, kurie įtakoja profesinės karjeros vizijas. Paauglystėje formuojasi vaizdiniai apie ateitį, savęs realizavimą tam tikroje profesinėje veikloje ir pan. D. Myers (2000) teigimu, vaizdiniai – tai vaizdai tų daiktų ir reiškinių, kuriuos suvokiame. Ypatinga vaizdinių rūšis yra reiškinių vaizdai, kuriuos sukuri.a pats žmogus – vaizduotės vaizdiniai. Vaizdiniai gali būti aiškūs, tikslūs konkrečių reiškinių vaizdai. Dažnai vaizdiniais apibendrinama tų pačių ir panašių reiškinių daug įspūdžių ir atsiranda bendras vaizdinys (pavyzdžiui, namo, profesijos pasirinkimo ir pan.). Paauglystėje yra kuriami vaizdiniai susiję su jų ateitimi: Kokį darbą aš ketinu dirbti? Kokia bus mano karjera? Kokia bus mano profesija? ir pan. Taigi jau paauglystėje, jei sėkmingai įveikiama jos krizė, žmogus ima kurti savosios profesinės karjeros vizijas. Jei tapatumas neįtvirtinamas, žmogus yra nepajėgus sąmoningai rinktis tolesnės savo mokymosi ar darbinės veiklos. Tokio žmogaus karjera negali būti sėkminga, nes, paprasčiausiai, jis pats nežino, ko siekia ir kas jam yra profesinės karjeros sėkmė. Anot R. Kučinskienės (2003), profesinės karjeros vizijų formavimuisi įtakos turi psichinių, socialinių, psichofizinių, edukacinių veiksnių visuma. Siekiant susikurti profesinės karjeros vizijas yra reikšmingi tokie veiksniai kaip:
• Vertybės;
• Sprendimų priėmimo stilius;
• Vaidmenų integravimas;
• Sugebėjimų pažinimas;
• Karjeros kelio kūrimas;
• Profesijos (-ų) pasirinkimas;
• Asmeninis ir karjeros tapatumas;
• Išsilavinimas bei išsimokslinimas;
• Ugdytojo vaidmuo.
Galime teigti, jog dažnai paaugliams didelę įtaką profesinės karjeros vizijų susikūrimui daro išoriniai veiksniai kaip prestižas, uždarbis, statusas ir pan. Tačiau, jei profesinės karjeros vizijas lemia išoriniai veiksniai, tai žmogų skatina dirbti įsikalbėjimas, didelis valingas nusistatymas, o visa tai asmenybei gali sukelti įvairius konfliktus. Norint to išvengti, būtina kurti profesinės karjeros vizijas racionaliai, sistemingai – siekiant vidinės harmonijos, kuri įmanoma tik gerai pažinus savo polinkius, interesus, gebėjimus, darbo turinį ir vadovaujantis vidiniais motyvais (Stanišauskienė, 2000; Laužackas, 1999; Arnold, 1997; Petrauskaitė, 1996; Malizia, 1995 ir kt.).
Apibendrinimas. Išanalizavus profesinę karjerą lemiančius veiksnius, galime teigti, jog kiekvieno žmogaus profesinę karjerą įtakoja daugelis mus supančių išorinių ir veikiančių vidinių veiksnių. Tai ekonominiai, socialiniai, visuomeniniai, fiziniai ir pan. Didžiausią įtaką profesinei karjerai daro šeima, draugai, socialinė grupė, bendra ekonominė situacija šalyje. Tačiau pastebėta ir mokslininkų tyrinėjimų, jog yra veiksnių, kurie įtakoja profesinės karjeros vizijas. Paauglys jau pirmąsias profesinės karjeros vizijas pradeda kurti mokykloje, todėl pirmiausia patartina pačiam paaugliui suvokti savo gebėjimus ir polinkius, profesinius ketinimus, siekti asmeninio profesinio tikslo. Galime teigti, jog profesinės karjeros vizijų formavimuisi įtakos turi psichinių, socialinių, psichofizinių, edukacinių veiksnių visuma: vertybės, tapatumas, asmeniniai norai, išsilavinimas, ugdytojo vaidmuo ir pan.

1.1.3. Pedagoginiai veiksniai – specifinė profesinės karjeros viziją lemiančių veiksnių grupė

Mokslinėje literatūroje (Valackienė, 2007; Martišauskienė, 2004; Rajeckas 2004; Aramavičiūtė, 1999; Jovaiša, 1993) nurodoma, jog pedagoginiai veiksniai yra specifinė profesinės karjeros viziją lemiančių veiksnių grupė. Anot E. Martišauskienės (2004), pedagoginiai veiksniai – tai ugdymas (kryptingas lavinimas, veiklos individualizavimas ir diferencijavimas, pedagoginis meistriškumas ir pašaukimas) bei jo rezultatai (žinios, gebėjimai, vertybės). Pasak L. Jovaišos (1993), vieni iš svarbiausių pedagoginių veiksnių komponentų, lemiančių paauglių profesinės karjeros vizijos kūrimuisi, yra:
• Žmogaus asmeninių savybių bei tam tikroje veiklos srityje keliamų reikalavimų dermė;
• Ugdytojų vaidmuo;
• Ugdymo procesas.
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (1991) traktuojama, jog ugdymas suprantamas kaip mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas. Pasak L. Jovaišos (1993), ugdymas – tai asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Paauglius ugdant sistemingai ir kr.yptingai, sėkmingai susiformuoja žinios, gebėjimai, vertybės, kurių dėka paaugliai gali kurtis savo profesinės karjeros vizijas, ateities planus.
Paauglių profesinės karjeros vizijos kūrime svarbų vaidmenį atlieka ugdytojai (tėvai, mokytojai ir kiti pedagogai). Anot R. Žukauskienės (1998), ypač aktualus jų vaidmuo paauglystėje, kai pradeda ryškėti paauglio saviraiškos laisvės ir savęs ieškojimo metas. Pedagogų įtaka, formuojant paauglių profesinės karjeros vizijas, akcentuojama Lietuvos Respublikos dokumentuose, mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose: „Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme“ (1991), „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose“ (1997), „Profesinio rengimo baltojoje knygoje“ (1999), „Lietuvos švietimo reformos gairėse“ (2003 – 2012), „Lietuvos profesinio konsultavimo strategijoje“ (2003), Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimų apraše (2005) ir kt. Anot V. Rajecko (2004), ugdytojai yra vienas iš pagrindinių pedagoginių veiksnių komponentų, padedančių paaugliams kurti savo profesinės karjeros vizijas. Jie padeda įgyti žinių, įgūdžių, formuojasi svajonės ir vaizdiniai profesinės karjeros aspektu. Todėl ugdytojų pagalba yra itin svarbi paaugliams iš vaikų globos namų, kurie neturi šeimos, pastovaus bendravimo, tėvo/mamos autoriteto ir pan. Tokia ugdytojų veikla, padedant kurti profesinės karjeros vizijas yra prielaida paauglių asmeninei ir socialinei kompetencijoms, kurios yra būtinos profesinės karjeros procese, ugdytis. Taigi galime daryti prielaidą, jog pedagogai įtakoja paauglių profesinės karjeros vizijos kūrimuisi.
Apibendrinimas. Išanalizavus mokslinę literatūrą, galime teigti, jog pedagoginiai veiksniai yra specifinė profesinės karjeros viziją lemiančių veiksnių grupė. Pedagoginiai veiksniai – tai ugdymas ir jo rezultatai (žinios, gebėjimai, vertybės). Ugdytojai yra vienas iš pagrindinių pedagoginių veiksnių komponentų, padedančių paaugliams kurti savo profesinės karjeros vizijas. Jie padeda įgyti žinių, įgūdžių, formuojasi svajonės ir vaizdiniai profesinės karjeros vizijos aspektu.1.2. Pagrindinės vaikų globos namuose augančių paauglių ugdymo profesinei karjerai prielaidos
1.2.1. Vaikų globos namuose augančių paauglių raidos ypatumai kaip ugdymo profesinei karjerai prielaida
Paauglystė – gana sudėtingas amžiaus tarpsnis, kuris mokslininkų (Navaitis, 2001; Žukauskienė, 1998; Černius, 1998; Leliūgienė, 1997; Gage, Berliner, 1994; Želvys, 1994; Gučas, 1990; ir kt.) yra pakankamai nagrinėtas ir tebenagrinėjamas. Šis periodas tėvams, pedagogams, medikams kelia nemažai problemų. Todėl paauglystės periodas dažnai vadinamas „sunkiu“. „kritiniu“, „pereinamuoju“ ir pan. Nuo 2000 – 2001 mokslo metų yra įvestas profilinis mokymas, siekiant sumažinti mokymosi krūvį ir suteikti galimybę pasirinkti vieną iš profilių, įgyti papildomų žinių atitinkamai būsimos veiklos sričiai. Būtent tada paauglys turi apsispręsti, kuriuo gyvenimo keliu jis nori pasukti. D. Beresnevičienė (2000) akcentavo paauglių būsimos profesijos ir pirmojo formalaus pasirinkimo svarbą šiame amžiaus tarpsnyje. Todėl verta pasigilinti į paauglių raidos ypatumus, kurie gali daryti vienokią ar kitokią įtaką, kuriant profesinės karjeros vizijas paauglystėje.
Pirmiausia reikėtų pasigilinti į paauglystės amžiaus tarpsnio ribas – kokio amžiaus asmenys laikomi paaugliais. Siekiant nustatyti paauglystės ribas, analizavome pedagoginę, psichologinę literatūrą ir pastebėjome, jog vieni autoriai paauglystei priskiria 13 – 16 metus, kaip antai V. Černius (1997) atskirai rašo apie trylikamečius – šešiolikmečius bei pateikia konkrečius tam amžiui būdingus bruožus. Kiti praplečia šį laikotarpį iki 18 metų. Anot R. Žukauskienės (1998), paauglystė – pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių. Mokslininkė aiškina, jog paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos. Šis amžiaus tarpsnis yra skirstomas į ankstyvąją paauglystę – 12 – 14 metų laikotarpis; 15 – ji metai yra lyg pereinamasis tarpsnis ir vėlyvąją – 16 – 18 metų laikotarpis. Panašaus požiūrio laikosi ir G. Navaitis (2001) teigdamas, jog paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida. Pavyzdžiui, Vaiko teisių konvencijoje (1995, p. 17) “vaiku laikomas žmogus, neturintis 18 – os metų, jeigu pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau“. Net juridiniuose dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnametis. Tarptautiniuose dokumentuose (Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas, Švietimo įstatymas ir kt.) anot G. Kvietkienės (1999), atsispindi teisinis paauglio statutas, kur nurodoma kad, paauglys, tai vaikas ar jaunas žmogus, kuris pagal oficialią teisėsaugą, gali būti išklausomas kitokiu, negu suaugęs žmogus būdu.
Mokslininkai (Navaitis, 2001; Sutron, 1999; Žukauskienė, 1998; Gage, Berliner, 1994; Želvys, 1994; Černius, 1997; Gučas, 1990; Piaget, 1932; Bajoriūnas, 1997; Barkauskaitė, 1979, 1997 ir kt.) išskiria fiziologinius, psichologinius, pedagoginius, socialinius pokyčius paauglystėje.
Fiziologiniai raidos ypatumai paauglystėje. Psichologijos žodynas (1993) išskiria, kad paauglystės metu vyksta sudėtingi fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, lytinis brendimas sukelia naujus pojūčius ir išgyvenimus. Anot R. Žukauskienės (1998), paauglystės amžiaus tarpsnis yra labai sudėtingas ir svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis fiziologiniu aspektu. 12 – 14 metais vyksta spartus fizinis vystimasis: vaikas pasiekia suaugusio žmogaus ūgį, prasideda lytinis brendimas. Anatominiu – fiziologiniu požiūriu paauglio vystimasis, keitimasis vyksta netolygiai. Kai kurių kūno dalių netolygus vystimasis kelia paaugliams daug rūpesčių bei nerimo. Kai kuriuose šaltiniuose (Černius, 1997; Gučas, 1990) pabrėžiama, jog mergaičių brendimas parsideda ir baigiasi 1 – 1,5 metų anksčiau, negu berniukų. Tai sukelia ir psichologinių padarinių, pvz.: nuotaikų kaitą. Staigus nuotaikų pokyčius sąlygoja ir įvairūs hormoniniai pokyčiai vykstantys paauglio organizme. Dažnai paaugliai nerimauja dėl padidėjusių savo kūno dalių. Jauniems žmonėms tampa įdomu, ar tai, kas su jais vyksta yra normalu, ar jų neatstums bendraamžiai. Kaip teigia C. Sutton (1999),. įvairūs tyrimai parodė, kad berniukams yra malonu, kai jie bręsta anksti, kad didėja jų ūgis ir svoris; lėtai bręstantys berniukai mažiau pasitiki savimi, o tai gali trukti ir sulaukus vyresnio amžiaus. Tuo tarpu mergaitėms priešingai – ankstyvas brendimas yra nemalonus, jos labiau linkusios nerimauti dėl savo svorio bei išvaizdos. Pasak G. Navaičio (2001), svarbiausios vaikystės krizės pasireiškia nuo 13 iki 16 metų. Per šį laikotarpį įvyksta esminiai organizmo pakitimai. Ūgio didėjimas stipriai veikia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, nervų sistemas. Atsiranda neįprastų vidinių pokyčių, paauglys greitai nuvargsta, susierzina, nuolat kinta nuotaika. Taigi tuo laikotarpiu labai svarbu tėvams pastebėti visas vaiko elgesio ypatybes ir sugebėti suprasti, kas jas sąlygoja.
Apibendrindami fiziologinius pokyčius paauglystėje, galime teigti, jog šie pokyčiai yra svarbūs paauglio gyvenimo laikotarpyje. Šiame amžiaus tarpsnyje vyksta spartus fizinis ir fiziologinis vystimasis: vaikas pasiekia suaugusio žmogaus ūgį, keičiasi kūnas, pradedama lytiškai bręsti. Vyksta neįprasti vidiniai ir hormoniniai pokyčiai paauglio organizme: pavargimas, susierzinimas, kintanti nuotaika. Mergaičių brendimas prasideda ir baigiasi anksčiau, negu berniukų. Ypač labai svarbu, jog tėvai stebėtų paauglių elgesio ypatybes ir sugebėtų jas suprasti.
Psichologiniai raidos ypatumai paauglystėje. Paauglystėje būdinga psichinio brendimo problema domėjosi šie mokslininkai: Gage, Berliner, (1994), Želvys, (1994); Černius (1992), Gučas (1990) ir kt.
Anot V. Černiaus (1992), paauglystės pradžioje būdingas nuotaikų nepastovumas, emocinis jautrumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Paaugliai ypač jautriai reaguoja į suaugusiųjų elgesį su jais. Jie siekia būti savarankiškais, suaugusiais, nori, kad suaugusieji jame matytų asmenybę.
Mokslininkai (Gage, Berliner, 1994; Želvys, 1994 ir kt.) pripažįsta, kad tai yra krizinis asmenybės vystimosi laikotarpis. Vieniems paaugliams krizinės situacijos pasireiškia labai ryškiai ir staiga, kitiems nuosaikiau ir tolygiau. Paaugliui bręstant, jo kognityvinė raida leidžia logiškai mąstyti. Paauglys pradeda save identifikuoti. Persitvarko emocinis ir kognityvinis (protinis) patyrimas, elgesys darosi savarankiškesnis, pradedama suaugusiųjų požiūriu vertinti pasaulį, atkreipti dėmesį į bendraamžius.
I. Leliūgienė (1997) remdamasi JAV mokslininkų (C. Flake – Hobson, B. Robinson ir P. Skeen, 1993) atliktais paauglystėje vykstančių psichinių procesų tyrimų duomenimis teigia, kad paaugliai ne visada teisingai supranta, ko iš jų nori bendraamžiai, ko tikisi tėvai, visuomenė. Paauglio sąmonėje formuojasi konfliktas tarp savo ateities vizijų ir to, kokią socialinę kryptį jiems siūlo tėvai, bendraamžiai, mokytojai, kiti jų aplinkoje sutinkami žmonės. Paaugliui yra sunku nuspręsti, ar jis turi elgtis kaip suaugęs, ar jam elgtis kaip vaikui. Neretai paaugliui kyla noras prieštarauti nusistovėjusiai tvarkai šeimoje, priešingai reaguoti į įkyrius suaugusiųjų priminimus dėl mokymosi, elgesio, išvaizdos ir pan. Paauglystėje vyksta esminės permainos pažintinėje sferoje. Paaugliui iškyla daugybė gyvenimiškų klausimų, kurie anksčiau jo nė kiek nejaudino. Tai – įvairios moralinės dilemos, gyvenimo prasmės, ateities perspektyvos, profesinis apsisprendimas ir kiti klausimai. Paauglystės periodo kognityvinio išsivystymo lygis leidžia individui kelti tokias problemas ir ieškoti jų efektyvaus sprendimo.
Paaugliui kaip ir mažam vaikui būdingas egocentriškumas, bet – kiek kitokio pobūdžio. Jei mažas vaikas jaučiasi esantis fizinio pasaulio centru, tai paauglio egocentriškumas susijęs su psichologine realybe. Jis labai susirūpinęs savimi ir jam atrodo, kad kiti taip pat galvoja apie jį. Apie 15 – 16 metus paaugliškas egocentrizmas traukiasi. Paauglys pradeda suvokti, kad dauguma žmonių nekreipia į jį dėmesio ir kad jis yra toks pat žmogus, kaip visi, pavaldus tiems patiems dėsningumams.
Apibendrinant išanalizuotus šaltinius galime teigti, jog šiame. amžiaus tarpsnyje paaugliai siekia savarankiškumo, stengiasi būti nepriklausomi nuo suaugusiųjų, padidėja domėjimasis vidiniu žmogaus pasauliu. Išryškėja intensyvūs pažinimo jėgų vystimosi ypatumai, padidėja emocionalumas, atsiranda pergyvenamų jausmų įvairovė. Būdingas egocentriškumas, nuotaikų nepastovumas, emocinis jautrumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Paauglystėje ypač svarbų vaidmenį dabar vaidina bendraamžiai, jų nuomonės pripažinimas, siekimas identifikacijos su jais. Atsiranda kritiškumas mokytojams, suaugusiems; reikalavimas iš jų aukšto lygio apibendrinimo, reikalavimų pagrįstumo ir argumentacijos. Paaugliams atsiranda poreikis jausti rezultatą veikloje, siekti pripažinimo, pasisekimo.
Socialiniai raidos ypatumai paauglystėje. Remiantis Erikson‘o teorija (1963), paauglystė – tai tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Erikson‘as lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti (Žukauskienė, 1996).
Tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti save tokius, kokie mes esame: kuo mes buvome, kas mes esame šiandien ir kuo būsime rytoj. Ypač aktuali tapatumo paieška paauglystėje siekiančiam identifikuoti savo vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Pasak Lepeškienės, Žukauskienės (1996), sėkmingai asmenims tapatumas pasiekiamas tada, kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe. Ar tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe dalinai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Paauglystė – tai laikas tokiam atvirumui pasiekti. Paauglys linkęs eksperimentuoti naujomis idėjomis siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus. Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos nuostata, t y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje aplinkoje žmogus vis labiau tampa pats savimi: jis „nusimeta“ kaukes, atsisako „fasadinio“ elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina tikrosios savasties link.
Paauglys pereina prie asmeninės, individualios pažiūrų sistemos, kuri panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Anot G. Butkienės (1996), prasmingas savęs atradimas priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės.
Paauglių tapsmui bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus įgyjant socialinę patirtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią pažiūrų sistemą. Paauglys kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar atstumtas , patiria neigimas emocijas, žemą savęs vertinimą ir t.t. Todėl nepaprastai svarbu išryškinti teigiamas jo savybes, ugdyti pasitikėjimą savimi, ruošti integracijai į bendraamžių tarpą.
Anot A. Vaičiulienės (2004), karjeros požiūriu šis etapas yra ypatingas, nes būtent paauglystėje tarp kitų tapatumo įtvirtinimui svarbių klausimų yra keliami šie: kokį darbą aš ketinu dirbti? Kokia bus mano karjera? Taigi jau paauglystėje, jei sėkmingai įveikiama jos krizė, žmogus ima kurti savosios karjeros vizijas. Jei tapatumas neįtvirtinamas, žmogus yra nepajėgus sąmoningai rinktis tolesnes savo mokymosi ar darbines veiklas. Tokio žmogaus karjera negali būti sėkminga, nes, paprasčiausiai, jis pats nežino, ko siekia ir kas jam yra karjeros sėkmė.
R. Adamonienės, S. Daukilo, B. Krikščiūno, I. Makninės, A. Palujanskienės (2003) teigimu, paauglystės laikotarpis yra svarbus karjeros aspektu ir dėl kitų priežasčių: būtent tada, kai paauglys bando įtvirtinti savąjį tapatumą, nustatyti savąjį vaidmenį visuomenėje, kyla natūralus poreikis pažinti save, bendrauti ir veikti socialinėje aplinkoje. Tokia veikla yra prielaida asmeninei ir socialinei kompetencijoms, kurios yra būtinos .karjeros procese, ugdytis. Ugdymo aspektu svarbu, kad tos prielaidos būtent šiame amžiaus tarpsnyje būtų pakankamos.
Apibendrinant galime teigti, jog paauglystėje labai intensyviai formuojasi asmenybės tapatumas. Paauglys ieško savo vietos gyvenime, įvairiose jo srityse. Jis ieško savo vietos tarp draugų, klausia savęs, ar tos vertybės, kurios svarbios tėvams, yra svarbios ir jam, o taip pat mėgina atrasti save sudėtingame profesiniame pasaulyje ir pan. Kai kurie paaugliai turi iš naujo išgyventi praeities krizes ir integruoti savyje ankstesnių vaikystės stadijų tapatumo elementus. Paauglių tapatumo formavimuisi didelės įtakos turi visuomenė, šeima ir draugai. Taigi savo profesinių planų kūrimas ir mėginimas juos įgyvendinti gali būti matuojamas kaip tapatumo raidos aspektas – įvertinant tapatumo būseną, kurią asmuo išgyvena.
Pedagoginiai raidos ypatumai paauglystėje. Paauglių profesinius interesus, asmenybės raidą, jos ugdymo galimybes, tarpusavio santykių svarbą asmenybės ugdymui akcentavo daugelis Lietuvos pedagogų, psichologų, sociologų, filosofų: A. Juodaitytė (2001); L. Rupšienė (2000); V. Rajeckas (1999); V. Aramavičiūtė (1998); T. P. Jucevičienė (1997); L. Jovaiša (1995); Stulpinas (1977); A. Juška (1977) ir kt. Paauglių, augančių nedarniose šeimose, vaikų globos namuose, vystymosi ir ugdymo problemas išsamiai nagrinėjo V. Aramavičiūtė (1998); Z. Bajoriūnas (1995); P. Dereškevičius (1987); R. Braslauskienė (2002) ir kt. Daugelis mokslininkų (Laužikas, 1997; Valickas, 1997; Jacikevičius, 1995; Suslavičius, 1995; Jovaiša, 1995; Maslow, 1989; Rodgers, 1983; Šerkšnas, 1939; Vabalas – Gudaitis, 1936; ir kt.) teigia, kad paauglio asmenybė vystosi tik jam bendraujant su bendraamžiais. Nuo to, kaip paauglys patenkina bendravimo su bendraamžiais poreikį, priklauso, kokia augs ir formuosis asmenybė, tos asmenybės pažiūros, kryptingumas, tikslai ir kt. M. Barkauskaitės (2001) tyrimai rodo, jog bendravimo poreikio patenkinimo laipsnis priklauso nuo tarpasmeninių santykių susiklostymo, t.y. nuo konkrečios asmenybės statuso dalykinių ir emocinių santykių sistemoje. Anot mokslininkų S. Polonskio (1970), Z. Zoborovskio (1980), asmenybės formavimuisi daugiausia įtakos turi jos santykiai su bendraamžiais formaliuose ir neformaliuose kolektyvuose: blogi santykiai su bendraamžiais stabdo asmenybės fizinę ir psichinę raidą.
Pastaruoju metu socialinėje pedagogikoje ir psichologijoje, be išsamaus dalykinių santykių tyrinėjimo (Gučo, 1990; Laužiko, 1997 ir kt.), vis dažniau imama nagrinėti emocinius vaikų tarpusavio santykius: bandoma aiškintis jų vaidmenį ir vietą bendroje vaiko vystymąsi sąlygojančių veiksnių sistemoje (Barkauskaitė, 1979). E. Eriksono (1963) teigimu, pagrindinis brendimo aspektas – atrasti ir pažinti save, susikirti savo tapatybę. Save pažinus, svarbiausiu uždaviniu tampa bendravimas su kitais asmenimis ir grupe. Sugebėjimas bendrauti leidžia žmogui pasijusti kūrybinga, iniciatyvia, brandžia asmenybe, priešingu atveju žmogus jaučia diskomfortą: kenčia nuo dvasinio bendrumo su kitais asmenimis stokos, žemina, nuvertina save, taip pat ir kitus, aplinkui teįžiūri klastą, piktus kėslus ar užmačias. Poreikis bendrauti su bendraamžiais paaugliui tampa tikslu, nes taip jis gali atskleisti savo individualybę, įtvirtinti savarankiškumą, pasiekti pripažinimą.
Paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje – svarbiausias jo asmenybę formuojantis veiksnys. Nuo paauglio įgyto statuso priklauso ir jo vaidmuo, o jį atlikdamas paauglys laikos ir visuomenės reikalavimų. Anot M. Barkauskaitės (1979), kiekvienas paauglys, nesvarbu, kokie jo gebėjimai ir galimybės, tiek dalykiniuose, tiek asmeniniuose santykiuose savo formaliame kolektyve siekia užimti aukštą statusą. Įgytas statusas suponuoja vaidmenį, besireiškiantį atitinkamu elgesiu, požiūriais ir nuostatomis.
Šeimos nebuvimas, vykstantys pokyčiai joje neabejotinai lemia individualius joje augančių vaikų pokyčius, nes kiekvienas šeimos narys yra aktyvus, veiklus vieningos šeimos sa.ntykių sistemos elementas. Nuolat bendraudami šeimos nariai pasirinktinai perima vienas kito vertybes, nuostatas, pažiūras, idėjas, elgesio normas, įpročius, interesus ir kt. E. Vaperis, A. Kahonenas, Z. Bajoriūnas, nagrinėję šeimos įtaką paauglio pažangumui, elgesiui, kūrybai, pabrėžė, kad tėvo ar motinos ar abiejų šeimos narių pasitraukimas iš šeimos visuomet turi įtakos paauglio pažangumui, elgesiui, iniciatyvumui (Vaperis, 1971). Daugelis tyrimų rodo, kad šeimos sudėtis turi įtakos paauglio elgesiui. V. Aramavičiūtės, Z. Bajoriūno (1997) ir kt. nuomone, vaikų savybes, vertybines nuostatas, požiūrius, kryptingumą ir kt. lemia šeimos tarpusavio santykiai. Nenormalios šeimos tarpusavio santykiai sukelia priekaištavimus vaiko dvasiniame pasaulyje, formuoja jo grubumą, egoizmą, nepagarbą žmogui.
Apibendrinant išanalizuotą literatūrą, galime teigti, jog paauglių ugdymą, jo statuso, būrimosi į grupes, vertybinių nuostatų, poreikių, veiklos pokyčius labiausia lemia visuomenės sociokultūrinės, edukacinės, politinės, ekonominės permainos. Šeima, mokykla, draugai, kaip socializacijos institucijos, įveda paauglį į sudėtingą informacijos sistemą, į socialinių, dvasinių vertybių pasaulį ir sudaro sąlygas įgyti vertybinius pagrindus bei internalizuoti savo socialinių tikslų ir poelgių sistemą sąveikaujant su aplinka.
Apibendrinimas. Galime teigti, jog paauglystė – tai kritinis asmenybės vystymosi amžiaus tarpsnis, kada išryškėja nemaža fiziologinių, psichologinių, pedagoginių, socialinių problemų (mažėja susidomėjimas mokykla, tapatumo krizė, psichologinis atsiskyrimas nuo šeimos, peržiūrimos moralinės vertybės, svarbus statusas ir pan.) lemiančių asmenybės socializacijos raidą. Paauglystės laikotarpis yra svarbus ir profesinės karjeros aspektu. Būtent tada paauglys bando įtvirtinti savąjį tapatumą, nustatyti savąjį vaidmenį visuomenėje, kyla natūralus poreikis pažinti save, bendrauti ir veikti socialinėje aplinkoje. Taigi jau paauglystėje, jei sėkmingai įveikiama jos krizė, paauglys ima kurti savosios profesinės karjeros vizijas.1.2.2. Ugdytojų veikla kaip vaikų globos namuose augančių paauglių ugdymo profesinei karjerai prielaida
Ugdytojų veiklos svarba paauglių profesinės karjeros vizijai besiformuojant akcentuojama Lietuvos Respublikos dokumentuose, mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose: „Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme“ (1991), „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose“ (1997), „Profesinio rengimo baltojoje knygoje“ (1999), „Lietuvos švietimo reformos gairėse“ (2003 – 2012), „Lietuvos profesinio konsultavimo strategijoje“ (2003) ir kt. Šiuo metu galioja Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005 m. balandžio 29 dienos įsakymu Nr. ISAK – 739/A1-116 patvirtintas Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimų aprašas, kuris nustato profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimus, atsakingas įstaigas ir jų funkcijas, veiklos koordinavimą. Taip pat šiame apraše yra apibrėžiamos mokyklos, vaikų globos namų bei joje dirbančių specialistų funkcijos teikiant pagalbą paaugliams. Vadovaujantis minėtu įsakymu, socialiniai pedagogai, mokytojai, vaikų globos namų auklėtojai turi supažindinti paauglius su profesinės karjeros planavimu, vykdyti profesinės planavimo gebėjimų ugdymo programas, teikti tikslinę informaciją apie specialybes; mokymosi ir studijų galimybes, patarti, kur rasti profesinio konsultavimo institucijas, pasirinkimo ypatumus.
Anot Z. Bajoriūno (1997), L. Jovaišos (1996), vaikų globos namai ir mokykla yra dvi institucijos, atsakingos už jaunosios kartos parengimą savarankiškam gyvenimui, atsakingos už jų ateitį. Tačiau, nors vaikų globos namus ir mokytojus jungia vienas tikslas – vaikas, augantis žmogus, būsimasis pilietis, tad jų pareiga suteikti visą paramą ir informaciją apie įmanomas galimybes pasiekti savo gyvenimo tikslų ir susikurti savo profesinės karjeros vizijas.
Anot O. Lepuitės, R. Žukauskienės (2004), vaikų globos namuose augantys paaugliai yra labiau nusivylę savimi, neturintys gerų ateities prognozių, papildantys bedarbių ir nusikaltėlių gretas. Bandyta aiškinti šio reiškinio priežastis, tačiau nepavyko nustatyti kokio nors vienintelio visiems būdingo veiksnio. R. Braslauskienės (2000) tyrimais nustatyta, kad jie turi emocinių sutrikimų, patiria įvairiausius stresus, turi individualių pažeidžiamų vietų ir trūkumų. Šie paaugliai negyvena tradicinėje šeimoje, neturi pastovių bendravimo santykių, neturi į ką lygiuotis ir siekti gyvenimo tikslų. Būdama pagrindiniu socializacijos veiksniu, šeima tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja profesinės karjeros pasirinkimą. Šeimoje susipažįstama su vaidmenų modeliais, kaupiama patirtis, numatomos galimybės, diegiama tam tikra vertybių sistema, teikiama parama ir paskatinimas, išryškinamos šeimos tradicijos, lūkesčiai, reikalavimai.
Pasak L. Jovaišos (1999), pirmiausia profesinės karjeros žvalgyba įvyksta paauglystėje, kai žmogus išmėgina save keliose laikinose darbo vietose, įsisavina tinkamus darbinius veiklos įgūdžius, nuostatas ir elgseną bei pradeda galvoti apie profesinę karjerą. Šiame etape jaunuoliams yra reikalinga pagalba. Ugdytojai yra vienas iš pagrindinių pedagoginių veiksnių komponentų, padedančių paaugliams kurti savo profesinės karjeros vizijas. Jie padeda įgyti žinių, įgūdžių, formuojasi vertybės ir vaizdiniai profesinės karjeros aspektu. Todėl ugdytojų pagalba yra itin svarbi paaugliams iš vaikų globos namų, kurie neturi šeimos, pastovaus bendravimo, tėvo/motinos autoriteto ir pan. Tokia ugdytojų veikla, padedant kurti profesinės karjeros vizijas yra prielaida paauglių asmeninei ir socialinei kompetencijoms, kurios yra būtinos profesinės karjeros procese, ugdytis. Ugdymo aspektu svarbu, kad tos prielaidos būtent šiame amžiaus tarpsnyje būtų pakankamos.
Nors paauglystės periodu didėja mokinio autonomiškumas, atsiskyrimas nuo tėvų, tačiau priimant svarbius gyvenimo sprendimus tėvai išlieka pagrindiniai vaiko patarėjai, rėmėjai. VDU 2004 m. atlikto tyrimo metu dauguma mokinių patvirtino, kad didžiausią įtaką priimant sprendimus, susijusius su mokymosi profilio pasirinkimu., turi tėvai. Pastaruoju metu didėja vaikų, gyvenančių globos namuose (2004 m. – 5369 vaikai, 2005 m. – 5778 vaikai, 2006 m. – 5926 vaikai, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2007) skaičius, tad galime daryti prielaidą, jog paaugliai, gyvenantys globos namuose, neturi šalia savęs tėvo ar motinos autoriteto, pastovių bendravimo santykių, nėra susikūrę šeimos modelio ir ateities vizijų.
Autorių M. Hero, A. Kramerio (1999) nuomone, vaikų globos namų auklėtiniai gyvena be savo biologinių tėvų, todėl vaikų globos namų auklėtojų ir socialinių pedagogų pagalba būtina paaugliams renkantis profesiją:
• Jie turi paskatinti ir padėti paaugliams analizuoti savo interesus, sugebėjimus, jų galimybių ribas.
• Padėti paaugliams pažinti ir susieti labiausiai pažįstamų žmonių profesijų darbuotojų savybes, darbo sąlygas, gyvenimo stilius, darbo perspektyvas.
• Diskutuoti apie savo ir kitų žmonių darbo vertybes.
• Aptarti vaikų globos namų ekonominę padėtį ir padėti paaugliams susidaryti mokymosi ir profesinės raidos planus, atitinkančias finansines galimybes.
• Skatinti ir informuoti paauglius, kaip jie galėtų pasinaudoti giminių, draugų, pažįstamų žiniomis ir patyrimu bei pagalba planuojant savo profesinę ateitį ir ruošiantis jai.
• Rodyti pavyzdį ir padėti paaugliams sunkiais brandos metais susidaryti ir išlaikyti pozityvų savęs vertinimą.
• Skiepyti nuostatas, jog visi žmonės yra verti pagarbos, nesvarbu, kokios profesijos jie būtų.
• Sudaryti situacijas, kuriose jų paaugliai pratintųsi apsispręsti ir imtis atsakomybės už savo sprendimų pasekmes.
• Bendrauti su mokykla, stengdamiesi, kad paauglio patyrimas ir konsultavimas namuose bei mokykloje maksimaliai atitiktų jo poreikius.
• Skatinti paauglius numatyti keletą mokymosi ir profesijos pasirinkimų alternatyvų.
• Jautriai reaguoti ir padėti išsiaiškinti abejones ir nepasitikėjimą savo jėgomis, kai vaikai būna ne kokios nuomonės apie save ir profesinę ateitį.
• Padėti paaugliams susirasti trūkstamos informacijos šaltinių ar kompetentingų specialistų.
• Išsiaiškinti ryšius tarp tam tikrų mokymosi ir profesijos įgijimo būdų, numatyti, kaip gali padėti jaunimui efektyviau planuoti savo mokymąsi.
• Sudaryti galimybes dirbti namuose ir bendruomenėje, priprasti prie atsakomybės.
Todėl paaugliams iš globos namų turi būti suteikiamas itin didelis dėmesys, padedant kurti drauge profesinės karjeros vizijas. Profesinio informavimo standarte (2007) teigiama, jog už profesinį informavimą ir planavimą yra atsakingi šie specialistai:
• Profesijos patarėjai;
• Socialiniai pedagogai;
• Mokyklų psichologai;
• Profesijos konsultantai;
• Profesijos mokytojai;
• Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai ir klasių auklėtojai.
Vienas iš Profesinio informavimo standarto tikslų (2007) yra padėti mokiniams, studentams ir kt. planuoti ir vadyti savo karjeros plėtotę, įgyvendinat mokymosi visą gyvenimą principą bei skatinti bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštųjų mokyklų mokytojus ir dėstytojus ugdyti mokinius ir studentus, prisiimančius atsakomybę už savo mokymąsi ir tolesnių studijų kokybę. Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas paaugliams iš vaikų globos namų, nes jų gyvenimo ir ekonominės sąlygos nėra itin didelės kaip vaikų gyvenančių pilnose šeimose.
Pasak V. Stanišauskienės (2003), bendrojo lavinimo mokykloje dirbantiems pedagogams tenka sudėtingas moksleivių ugdymo karjerai uždavinys, nes būtent šiame lavinimosi etape įgyjami gebėjimai, lemiantys individo ateitį. Klasės vadovas bei socialinis pedagogas šiuo požiūriu yra pagrindinis moksleivio patarėjas, geriausias pagalbininkas. V. Stanišauskienės (2003) manymu, tik tas ugdytojas, kuris pats moka planuoti karjerą, gali patarti moksleiviui. Vadinasi, ugdytojui reikalinga ir šiuolaikinė karjeros kompetencija, įgalinanti vystyti savąją karjerą, ir ugdymo karjerai kompetencija, apibrėžiama kaip nuostatų, žinių ir gebėjimų, būtinų ugdant moksleivius karjerai, sistema.
Apibendrinimas. Išanalizavus mokslinę literat.ūrą galime teigti, jog tinkamai organizuojant ugdytojų veiklą globos namuose, paaugliai iš globos namų geriau pažintų savo galimybes, renkantis tolesnio mokymosi ir galimos profesijos kelią, gautų žinių apie darbo ir profesijų pasaulį, susikurtų savo profesinės karjeros vizijas, išmoktų svarbios praktinės veiklos. Ugdytojų veikla svarbi tuo, jog jie turi rodyti pavyzdį ir padėti paaugliams sunkiais brandos metais susidaryti ir išlaikyti pozityvų savęs vertinimą, sudaryti situacijas, kuriose paaugliai pratintųsi apsispręsti ir imtis atsakomybės už savo sprendimų pasekmes, padėti išsiaiškinti abejones ir nepasitikėjimą savo jėgomis, kai paaugliai būna ne kokios nuomonės apie save ir profesinę ateitį. Ugdytojams tenka sudėtingas paauglių ugdymo karjerai uždavinys, nes būtent šiame lavinimosi etape įgyjami gebėjimai, lemiantys paauglio ateitį.IŠVADOS
1. Dokumentų ir literatūros analizė išryškino, jog vaikų globos namuose augantys paaugliai – ypač pažeidžiama socialinė grupė. Šios grupės paaugliai neturi svarbiausios atramos – tėvų, kurie padėtų paaugliams rinktis profesiją, planuoti savo karjerą, ją kuruoti atsižvelgiant į nuolat kintančią darbo rinką. Būtent tada paauglys bando įtvirtinti savąjį tapatumą, nustatyti savąjį vaidmenį visuomenėje, kyla natūralus poreikis pažinti save, bendrauti ir veikti socialinėje aplinkoje.
2. Profesinės karjeros vizijos formavimasis yra ypatingai svarbus aspektas vaikų globos namuose augančiam paaugliui, nes jau ne tolimoje ateityje šio paauglio profesinė karjera bus vienintelis jo savarankiško gyvenimo atspirties taškas bei pragyvenimo šaltinis.
3. Vaikų globos namų auklėtojams tenka sudėtingas paauglių ugdymo karjerai uždavinys, nes būtent paauglystėje įgyjami gebėjimai, lemiantys paauglio profesinės karjeros vizijos formavimąsi.
4. Tinkamai organizuojant ugdytojų veiklą globos namuose, paaugliai iš globos namų geriau pažįsta savo galimybes, renkasi tolesnio mokymosi ir galimos profesijos kelią, gauna žinių apie darbo ir profesijų pasaulį, susikuria savo profesinės karjeros vizijas, išmoksta svarbios praktinės veiklos.
5. Vaikų globos namų auklėtojų veikla svarbi tuo, jog jie turi rodyti pavyzdį ir padėti paaugliams sunkiais brandos metais susidaryti ir išlaikyti pozityvų savęs vertinimą, sudaryti situacijas, kuriose paaugliai pratintųsi apsispręsti ir imtis atsakomybės už savo sprendimų pasekmes, padėti išsiaiškinti abejones ir nepasitikėjimą savo jėgomis, kai paaugliai būna ne kokios nuomonės apie save ir profesinę ateitį.LITERATŪRA
1. Adamonienė, P. (2006). Karjeros projektavimas ir valdymas/ Metodinė priemonė. Kaunas.
2. Adamonienė, R., Daukilas, S., Krikščiūnas, B., Maknienė, I., Palujanskienė, A. (2003). Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas.
3. Aramavičiūtė, V. (1998). Ugdymo samprata: mokomoji knyga. Vilnius: VU leidykla.
4. Arnold, J. (1997). Managing Careers into the 21th Century. London: Paul Chapman Publishing Ltd.
5. Bajoriūnas, Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius: Jošara.
6. Bannon, M., Cartier, Y. H. (ed.) (2003). Protecting Children from Abuse and neglect in Primark Care. Oxford university press.
7. Barkauskaitė, M. (1979). Mokinių tarpusavio santykiai. Kaunas: Technologija.
8. Barkauskaitė, M. (2001). Paaugliai: sociopedagoginė dinamika. Vilnius: VPU leidykla.
9. Beresnevičienė, D. (2003). Jauno suaugusiojo psichologija. Vilnius: Presvika.
10. Bitinas, B. (1998). Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara.
11. Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.
12. Branne, J., Moss, P. (ed.) (2003). Rethinking Children’s Care. Buckingham – Philadelphia: Open University press.
13. Braslauskienė, R. (2000). Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai globos institucijose (socialinis ir psichopedagoginis aspektas). Daktaro disertacijos santrauka. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
14. Butkienė, O., Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius: Margi raštai.
15. Charles, C.M. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma litera.
16. Černius, V. (1992). Mokytojo pagalbininkas. Kaunas: Littera.
17. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (2000). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
18. Dėl profesinio informavimo standarto patvirtinimo (2007). Valstybės žinios, kovo 17, p. 15.
19. Efektyvus profesinės karjeros projektavimas [Žiūrėta 2007 08 15]. Prieiga internetu http://www.pprc.lt/profilinis/medziaga/13_skyrius.htm
20. Fullan, M. (1998). Pokyčių jėgos: skverbimasis į ugdymo reformos gelmes. Vilnius: Tyto alba.
21. Furst, M. (2000). Psichologija. Vilnius: Lumen.
22. Gage, N.L., Berliner, D.C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.
23. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.
24. Gumuliauskienė, A., Augienė, D., Bobrova. L. (2002). Karjera šiandien ir rytoj. Šiauliai: ŠU leidykla.
25. Herr, E. L., Cramer, S. H. (1984). Career guidance and counseling throught the life span. Boston: Toronto.
26. Holland, J. L. (1992). Making Vocational Choises. A Theory of Vocational Personalities and Work Envirnoments. Odessa: FL.
27. Jacikevičius, A., Gučas, A., Rimkutė, E. ir kt. (sud.). (1986). Bendroji psichologija. Vilnius: Mokslas.
28. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa.
29. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.
30. Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis.
31. Kaffemanas, R. (2004). Bendroji psichologija. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
32. Kardelis, K. (2002), Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex.
33. Karjeros planavimo įgūdžių ugdymas. Pratimai (2003). Švietimo ir mokslo ministerija.
34. Karjeros projektavimo vadovas (2005). Kaunas: VDU.
35. Karjeros žingsniai [Žiūrėta 2007 08 20]. Prieiga internetu http://www.euroguidance.lt/zingsniai/
36. Kučinskienė, R. (2003a). Ugdymo karjerai metodologija/Monografija; Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
37. Kučinskienė, R. (2003b). Asmeninės karjeros valdymo gebėjimai ir jų ugdymo gairės. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 7, 23 – 30.
38. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VPU leidykla.
39. Laumenskaitė, E., Petkevičiūtė, N. (2004). Asmeninė motyvacija kaip profesinės karjeros pagrindas. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 8, 40 – 46.
40. Laužackas, R. (2005). Profesinio rengimo metodologija. Kaunas: VDU.
41. Laužackas, R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU.
42. Laužackas, R.(1997). Profesinio .ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai. Kaunas: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras.
43. Laužikas, J. (1993). Pedagogikos raštai. Kaunas: Technologija.
44. Leliūgienė, I. (1997b). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.
45. Leonavičius, J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia.
46. Lietuvių kalbos žodynas (1999). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
47. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (1997). Vilnius: Leidybos centras.
48. Lietuvos profesinio konsultavimo strategija (2003) [Žiūrėta 2007 – 09 – 22]. Prieiga internetu http://www.ceeol.com/aspx/issuedetails.aspx?issueid=3b7d2f5b-a82e-4f56-8e96-c86b012dca7f&articleId=8086ac00-8809-40a7-a14c-f841dc310f45
49. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas (2003) [Žiūrėta 2007 – 08 – 22]. Prieiga internetu http://www.smm.lt
50. Lietuvos švietimo reformos gairės (2003 – 2012). Vilnius: Valstybinis leidybos centras.
51. Martišauskienė, E. (2004). Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys. Vilnius: VPU leidykla.
52. Myers, D. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
53. Navaitis, G. (2001). Psichologinė pagalba paaugliui. Vilnius: Kronta.
54. Palujanskienė, A., Pugevičius, A. (2004). Karjeros samprata pedagogikos darbe. Pedagogika, 70, p .143 – 148.
55. Patton, W., McMahon, M. (1999). Career Development and System Theory. London: FI.
56. Petkevičiūtė, N. (2003). Asmeninės karjeros projektavimas ir vystymas globalizacijos kontekste. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 7, 29 – 34.
57. Petrauskaitė, R. (1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas.
58. Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo metodika. (2007). Vilnius: Mintis.
59. Profesinės karjeros vadovas. (1998). Vilnius: Solertija.
60. Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimų aprašas (2005) [Žiūrėta 2007 – 11 – 22]. Prieiga internetu www.smm.lt/teisine_baze/docs/ isakymai/2007-04-04-ISAK-605(1).doc
61. Profesinio mokymo programų optimizavimo gidas (2003). Kaunas: VDU.
62. Profesinio rengimo baltoji knyga. (1999). Vilnius: Prof. mokymo reformos programos koordinavimo centras.
63. Psichologija studentui (1996). Kaunas: Technologija.
64. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
65. Pukelis, K. (2002). Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros planavimui. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 6, 35 – 43.
66. Pukelis, K. (2003). Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros planavimui. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 6, 20 – 25.
67. Pukelis, K. (1998), Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas: Versmė.
68. Pukelis, K., Garnienė D. (2003). Moksleivių ugdymas karjerai: padėties analizė ir perspektyvos bendrojo lavinimo mokykloje. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 7, 44 – 49
69. Rajeckas, V. (2004). Pedagogikos pagrindai. Vilnius: VPU leidykla.
70. Rupšienė, L. (2007). Kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodologija. Metodinė priemonė. Klaipėda
71. Sakalas, A., Šalčius, A. (1997). Karjeros valdymas. Kaunas: Technologija.
72. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistika (2007) [Žiūrėta 2007 – 12 – 03]. Prieiga internetu http://www.socmin.lt/index.php?482044252
73. Stanišauskienė, V. (2000). Rengimasis karjerai socialinių transformacijų laikotarpiu: Lietuvos gimnazijose egzistuojančių prielaidų analizė. Socialiniai mokslai, 1(22), 14 – 20.
74. Stanišauskienė, V. (2003). The Model of Career Competence and its Expression in the Contemporary Labour World. Learning and Development for innovation, networking and Cohesion.
75. Stanišauskienė, V. (2004). Rengimosi karjerai proceso socioedukaciniai pagrindai. Kaunas: Technologija.
76. Stanišauskienė, V. (2004). Rengimosi karjerai proceso socioedukaciniai pagrindai. Kaunas: Technologija.
77. Stan.išauskienė, V., Večkienė, N. (1999). Karjeros samprata: mokslinio požiūrio kaita ir jos refleksijos Lietuvoje problema. Socialiniai mokslai, 2(19), 23 – 29.
78. Švietimo reforma ir mokytojų rengimas: aktualijos ir perspektyvos (2004). [Žiūrėta 2007 08 18]. Prieiga internetu www.svietimas.lt/aut_sar.php?raide=Be%20autoriaus – 146k
79. Taikomieji švietimo tyrimai/Besimokančiojo knyga (2007). Kaunas.
80. Tarptautinių žodžių žodynas (2001). Vilnius: Alma ir litera.
81. Tarptautinių žodžių žodynas (2005). Vilnius: Alma ir litera.
82. Tijūnėlienė, O., Virbalienė, A. (2006). Mokslinis tikrovės pažinimas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
83. Vaičiulienė, A. (2004). Paauglio psichologija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Presvika.
84. Vaičiulienė, A. (2004). Paauglio psichologija: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Presvika.
85. Vaikų teisių konvencija (2001). Priimta Lietuvos Respublikos Įstatyme 1995 m. liepos 3 d. Nr. I – 983.
86. Valackienė, A. (2003). Lietuvos moterų profesinės karjeros veiksniai: subjektyvus vertinimas. Filosofija, 1, 49 – 57.
87. Valeckienė, D. Profesijos pasirinkimą lemiančių veiksnių teorinė analizė. [Žiūrėta 2007 08 20]. Prieiga internetu http://www.klsmk.lt/galery/_klsmk/mokslas/karjera/dziuginta_valeckiene.pdf
88. Zaborowski, Z. (1980). Grupy na wpol formaline w klasie. Ruch: Pedagogiczny.
89. Zdanavičius, A. (2004). Moters karjeros trajektorijos. Karjeros samprata ir sėkmingos karjeros strategijos. Sociologija. Mintys ir veiksmas, 1, p. 73 – 87.
90. Zulumskytė, A. (2006). Metodiniai nurodymai rengiantiesiems edukologijos pagrindinių studijų mokslinius darbus. Klaipėda: KU leidykla.
91. Želvys, R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos centras.
92. Žukauskienė, R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
93. Žukauskienė, R., Leiputė, O. (2002). Vaikų ir jaunimo globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, emocinių ir elgesio problemų ypatumai. Socialinis darbas: mokslo darbai, 2(2). p. 106 – 115.
94. Žukauskienė, R., Samašonok, K. (2004). Globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, mokyklinės adaptacijos ir kompetencijos ypatumai. Pedagogika, 3 (2), 119 – 129.
95. Žukauskienė, R., Šakalytė, J. (2003). Moterų profesinė karjera. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Unesco komisija.

Leave a Comment