Susižadėkim?

Mūsų senelių pasakos turėjo faktiškai vieną pabaigos šabloną, kuris a priori buvo laikomas pačiu teisingiausiu: „Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. XXI a. pasakos baigsis šiek tiek kitaip: „Jie pamilo viens kitą, sumetė skudurus ir gyveno toliau“. Ar laimingai?.. Istorija nutyli.

XXI a. vyrai nenori vesti, neįsitikinę, ar moteris moka gaminti, ar yra sugyvenama ir ar jos taip mylimas kačiukas „nešika pakampėmis“. O moteris nesakys vyrui „taip“, kol savomis akimis neįsitikins, kad jis pats moka išsilyginti marškinius, nebijo skalbti kojinių ir atneša kavos į lovą. Meilė netenka prasmės; svarbu patikrinti ir įsitikinti, ar įmanoma sugyventi. Tokia „patikra“ gali trukti ir 3–4 metus, o kartais ir dešimtmečius… „Antspaudas pase dar nieko nereiškia“, – sako sugyventiniai. Augina vaikus, kuria bendrą ūkį ir lanko tėvus kaimuose. Žaidžia „namus“.

Tačiau jei tas antspaudas taip jau nieko ir nereiškia, kodėl gi jo neuždėjus? Į šį klausimą dorai neatsakė nė viena sugyventinių porelė.

Meilės ir sugyvenimo statistika

Sugyventiniai – tai vyras ir moteris, kurie gyvena kartu, nors nėra oficialiai susituokę. Tai tarsi „pilkoji meilės zona“ pusiaukelėje tarp romano ir vedybų – šiek tiek daugiau nei pora, šiek tiek mažiau nei šeima. Nuo 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki dabar santuokų, iki kurių būsimieji vyras ir žmona gyvena kartu, skaičius išaugo nuo 10 iki 60 proc. Prieš 40 metų visi šiurpdavo vien nuo minties apie „skudurų sumetimą“ iki vedybų – tai buvo menininkų, aktorių ir panašių į juos „privilegija“. Šiuolaikinis jaunimas šiurpsta nuo minties, kaip galima susituokti su žmogumi, su kuriuo prieš tai negyvenai – juk reikia išsiaiškinti įpročius, perprasti charakterį, galiausiai – patikrinti, ar vyras ir moteris tinka vienas kitam ir ar uždaryti mažoje namų erdvėje nesusipjaus it šuo su kate. „Bendras ūkis“ nesusituokus tampa natūralia kelio altoriaus link atkarpa.

Pusė sugyventinių išsiskiria taip ir nesusituokę. Tyrimais nustatyta, kad paprastai sprendimas priimamas per penkerius metus – per tiek laiko poros arba susituokia, arba išsiskiria. Dauguma porų, nusprendusių apsigyventi kartu, tiki, kad netrukus susituoks ir visą gyvenimą nugyvens drauge. Tačiau „netrukus“ dažnai taip ir netampa „po mėnesio“, „rytoj“ ar „liepos tryliktą“. Neapibrėžtumas erzina, vienas jų pavargsta laukti vestuvių varpų, kurie, atrodo, niekada nesuskambės, ir užtrenkia duris. Nors patys sugyventiniai mano, kad geriau išsiskirti dar nesusituokus, tačiau sugyventinių skyrybos psichologiškai yra tokios pačios sunkios kaip vyro ir žmonos.

Nei vyras, nei moteris, būdami sugyventiniai, negali reikalauti iš partnerio kokių nors įsipareigojimų – nei finansinių, nei dvasinių, nei moralinių. Pabandyti, žinoma, galima, tačiau partneris gali nepulti lyg akis išdegęs visų šių reikalavimų vykdyti – juk tam, kad atsirastų „privalau“, reikia ištarti „taip“. Girdint kunigui, giminėms ir budriai įstatymo ausiai.

Atliktas tyrimas – tirti sugyventinių, sutuoktinių ir vienišių požiūriai į įvairias sritis – šeimos kūrimo, vaikų auginimo, darbo, nekilnojamojo turto, finansinės nepriklausomybės nuo tėvų ir pan. Paaiškėjo, kad su kiekviena iš šių sričių susiję sugyventinių atsakymai beveik tokie patys kaip vienišių. Nors jie įsivaizduoja „žaidžiantys namus“, psichologiškai tėra du vieniši žmonės, susimetę gyventi po vienu stogu.

Kodėl žmonės renkasi sugyventinio statusą? Kodėl ryžtasi (ir kuo toliau, tuo lengviau tas sprendimas priimamas) su kitu dalytis miegamuoju, šaldytuvu ir lova, nors pase dar nėra antspaudo ir neaišku, ar jis apskritai kada nors ten bus?

Kai kurios poros gyvenimą kartu pasirenka kaip santuokos alternatyvą, tačiau tokių nėra daug ir tai paprastai būna tie, kurie negali ar nenori turėti vaikų (pavyzdžiui, homoseksualios poros neturi kitos išeities). Kiti teigia, kad trokšta patirti seksualinį ir emocinį intymumą, tačiau nenori už tai mokėti savo laisve. Treti trokšta patikrinti būsimą vyrą ar žmoną (charakterį, įpročius, gebėjimą būti ištikimam, suderinamumą). Ketvirti nori „pasibandyti santuoką“ ir suprasti, ką reiškia gyventi su tuo pačiu žmogumi 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą.

Sugyventinė ir sugyventinis

Porai apsigyvenus po vienu stogu, moters ir vyro padėtis šiek tiek skiriasi. Didžiausias skirtumas, žinoma, dėl to, kad moterys gimdo vaikus, o tam tinkamas laikas nesitęsia amžinai. Pavyzdžiui, jei pora nusprendžia apsigyventi kartu, kai moteriai 30 metų, ir pragyvena drauge bent kelerius metus, jos padėtis tampa nepavydėtina: sugyventinis tuoktis nesiūlo, o viską mesti ir eiti ieškoti naujo draugo ir būsimo vyro, kuriam galėtų gimdyti vaikus, jau lyg ir per vėlu. Ji supranta, kad nejaunėja ir negražėja, o laikas juk eina, o biologinis laikrodis tiksi… Kartais moterys apsisprendžia gimdyti neturėdamos teisėtos žmonos statuso, tačiau tuomet, kaip pamatysime vėliau, nukenčia vaikai.

Moterų jausmai mylimajam nesikeičia, nesvarbu, ar jie bendrauja tik kaip romantiška porelė, ar gyvena kartu. Vyrams šiek tiek kitaip; jie labiau nori vesti tą, su kuria susitikinėja, o ne tą, su kuria gyvena po vienu stogu. Pagyvenus su drauge, vyro jausmai jai priblėsta, ir jis jau nebe taip trokšta ją vesti. O moteris, sutikdama gyventi kartu, labai dažnai tiki, kad tai – tiesiausias ir greičiausias kelias į išsvajotąją santuoką. Vyrai dažnai mano kiek kitaip. Jiems gyvenimas drauge – tai būdas sutaupyti „ant nuomos“, pasimėgauti intymiu bendravimu ir lengvesne buities rūpesčių našta. Jei sugyventinis nori tuoktis – didelis šansas, kad taip ir įvyks. Moters norai poros sprendimui turi kur kas mažiau įtakos.

Todėl moterys turi būti ypač atsargios. Yra daugybė vyrų, kurie turi sugyventinę, tačiau vis dar ieško „antrosios sielos pusės“. Kai tokią ras, ją ir ves – nereikės nei santykių tikrinti, nei išsisukinėti nuo vedybų visokiais „kada nors“ ir „tuoj tuoj“. Žinoma, sugyventinė to net neįtaria… Kokia ji jausis įskaudinta, kai kokius trejus metus su ja pragyvenęs vyras ves kitą moterį! Trejus metus ji buvo jam namų šeimininkė, sekso žaisliukas, draugė ir psichoterapeutė, ir viskas veltui! Tik prarastas laikas ir sumažėjusi galimybė pagimdyti sveiką kūdikį.

Pasakoja Alina: „Būdama dvidešimties apsigyvenau su Tomu. Abu studijavome, kartu gyventi buvo ir miela, ir kur kas pigiau, nei nuomotis atskirus kambarius. Jis žadėjo mane vesti, tačiau taip ilgai atidėliojo vestuvių datą, kad aš suabejojau jo ketinimų rimtumu ir mečiau jį. Po kelerių metų susipažinau su Andriumi – jis buvo iš kito Lietuvos pakraščio, tegalėjome labai retai matytis… Abu nuo to pavargome; mečiau viską ir persikrausčiau pas jį. Persikrausčiau vien tam, kad suprasčiau, jog mudu absoliučiai netinkame vienas kitam! Tai, kas man atrodė balta, jam buvo juoda, ir atvirkščiai. Tada pasakiau sau: viskas. Daugiau niekada gyvenime. Jokių „skudurų sumetimų“, jokių kraustymųsi… Gyvenimas kartu – tai tik laiko ir energijos švaistymas. Senovinė kiniška vaza, kurią man padovanojo mama, sudužo besikraustant. Visa mano meilės patirtis – tai sąrašas pamestų ir sudužusių daiktų, neskaitant širdies… Manau, „skudurų sumetimo“ ateitis aiški: jei palieki atsitiktiniems santykiams praviras duris, atsitiktinius santykius ir gauni“.

Vyrai taip pat patiria nemažesnį smūgį, kai ilgus metus su jais gyvenusi moteris staiga ima ir susikrauna lagaminus. Tačiau nukenčia tik jų savigarba, o moterys praranda dalį ateities ir motinystės džiaugsmo.

„Susimetimo“ įtaka santuokai

Jaunimas apsigyvena kartu, kad patikrintų savo ateitį ir išvengtų savo tėvų likimo – barnių, nesutarimų, net skyrybų. Psichologai, išgirdę tokį argumentą, tik liūdnai palinguotų galvomis: ne vienas tyrimas įrodė, kad iki santuokos kartu gyvenusių porų sukurtos šeimos išyra du kartus dažniau nei tų, kurie iš pradžių susituokė, o tada apsigyveno kartu.

Sugyventiniams santuoka teikė mažiau pasitenkinimo, tapę vyru ir žmona, jie dažniau konfliktuodavo, jausdavo nusivylimą ir įtampą; buvo mažiau intymumo, pasitikėjimo ir atsidavimo. Čia reikėtų paminėti vieną esminį tokių tyrimų apribojimą: kurti bendrą ūkį nesusituokę labiau linkę mažesnį išsilavinimą ir menkesnes pajamas gaunantys žmonės. O pinigai taip pat svarbūs – kai jų trūksta, skyrybų tikimybė itin išauga. Žinoma, darydami tyrimus mokslininkai kiek įmanoma apriboja šalutinius kintamuosius, todėl jų išvados didžiąja dalimi būna pagrįstos.

Jokiais tyrimais – nors jų buvo daug – nenustatyta, kad gyvenimas susimetus suponuoja stabilesnę santuoką. Keista, kad tos priemonės, kurių imamės, kad apsaugotumėme savo ateitį, atsigręžia prieš mus. Kodėl taip yra? Į šį klausimą gali būti keletas atsakymų. Kuris iš jų teisingas, spręsti kiekvienam iš jūsų, nes psichologai šiuo klausimu kol kas nesutaria.

Inertiškumo teorija: jei jau įsėdai į traukinį, važiuok iki galo. Minėjome, kad gyvenimą susimetus žmonės dažnai suvokia kaip žingsnį santuokos link. Todėl net tuo atveju, kai santykiai neatrodo idealūs, vedybos atrodo privalomas žingsnis. Kaip teigia sociologas Paulas Amato, žmonės rinkdamiesi sutuoktinį būna reiklūs, tačiau sugyventiniui keliami kur kas mažesni reikalavimai. Dalis žmonių, vos pajutę simpatiją vienas kitam, „sumeta skudurus“, nes taip pigiau, linksmiau, patogiau… Kartais tai įvyksta visai atsitiktiniai – atsinešamas dantų šepetukas, atsarginis apatinių drabužių komplektėlis, o po to žiū – jau ir su lagaminais, ir su mylima jūros kiaulyte beateinama. Negi išvysi?.. Kai kurie tik nori pasitikrinti, ar partneris tinkamas santuokai (gal jis per daug geria, o ji per ilgai tūno prie veidrodžio ir pusdienį prašneka telefonu?). Vos tik jie užveria bendro buto duris, giminės, draugai ir tėvai tuoj ima spausti: „O vestuvės kada, a?“ Be to, vyras ir moteris nejučia ima investuoti į bendrą ūkį – įsigyja sofą, šunelį ar dar ką nors. Tokios poros nusprendžia tuoktis ne iš meilės, o greičiau iš gėdos, baimės, kaltės. Psichiatras Johnas Jacobsas sako pažįstąs daugybę vyrų, kurie nenorėdami vedė savo sugyventines dėl to, kad jautėsi kalti atėmę iš jų tiek daug laiko, buvo prie jų pripratę ar tiesiog nežinojo, kaip išsisukti iš keblios padėties.

„Santuoka? Na ir kas?“. Žmonės, palankiai žiūrintys į gyvenimą susimetus, paprastai yra ne tokie tikintys, nesilaiko tradicinių pažiūrų, todėl santuoka jiems neatrodo šventa ir ypatinga. Jiems ji – paprasčiausias sandėris, kurį galima imti ir nutraukti, jei kažkas nepasiseka. Kuo ilgiau pora gyvena susimetusi, tuo didesnė tikimybė, kad jie neigiamai vertins santuoką, šeimą, vaikų gimdymą ir auginimą.

„Kol mirtis mus išskirs“. Santuoka – unikalus ryšys, grindžiamas pastovumo įžadais. Dauguma gyvenančiųjų kartu bijo įsipareigojimų ir nėra jiems pasirengę. Jie vertina laisvę. Sukūrus šeimą, juos gąsdina priklausomybė, todėl norisi sprukti kuo toliau.

„Tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko…“. Gyvenimas susimetus – tarsi užkratas: kartą paragavęs negali sustot. Pagyveni tai su vienu, tai su kitu, tai su trečiu, ir vis ieškai „tos tikrosios“ meilės. Šis įprotis tampa pačiu didžiausiu trukdžiu santuokai. Tačiau jei toks „etatinis sugyventinis“ nusprendžia sukurti šeimą, tikimybė, kad ji subyrės, išauga keliolika ar net keliasdešimt kartų. Tai dėl to, kad „etatiniai sugyventiniai“ absoliučiai netoleruoja nesutarimų, konfliktų, bet kokio nesuderinamumo. Tais atvejais, kai kiti sutuoktiniai ieško sprendimo ir stengiasi ištverti laikinus nesklandumus, jie sprunka.

Po penkerių metų tik 10 proc. sugyventinių (jei jie nesukuria šeimos) lieka kartu.

7 priežastys, kodėl sutuokti yra geriau nei gyventi su sugyventiniu

1. Įsipareigojimas. Sutuoktinių leitmotyvas „aš amžinai būsiu šalia tavęs“. Sugyventinių pažadas „aš būsiu šalia tavęs tol, kol mūsų bendravimas mane tenkins“. Sutuoktiniai, ištarę vienas kitam „taip“, įsipareigoja investuoti į santykių ateitį – kokius juos susikursi, tokius ir turėsi. Gyventi kartu teks daug metų, todėl geriau jau gyventi gerai. Vardan to verta stengtis. Sugyventiniai labiau linkę ne kurti santykius, o juos vertinti ir stebėti jų eigą. Sugyventiniai nesijaučia saugiai. Jie puikiai žino: vienas neatsargus žingsnis – ir ryšys subyrės. Tyrimais įrodyta, kad sugyventiniai linkę nutraukti ryšį, vos jam tik šiek tiek pablogėjus, o sutuoktiniai panašiu atveju stengiasi santykius pataisyti.

2. Vaikai. Apie 40 proc. sugyventinių turi vaikų. Tačiau jiems augti tokioje „šeimoje“ nesaldu. Tyrimais nustatyta, kad sugyventinių vaikai lėčiau vystosi emociškai, dažnai turi elgesio problemų, jiems prasčiau sekasi mokykloje nei vaikams iš tikrų šeimų. Sugyventinių nesaugumas perduodamas vaikams – jie irgi jaučiasi nesaugūs. Moteriai, auginančiai vaiką pirmuosius metus, labai reikalinga vyro parama – tiek fizinė, tiek emocinė. Žmona to gali tikėtis, o jei negauna – reikalauti. Sugyventinė turi stengtis įtikti vyrui, kad šis jos nepaliktų pačiu sunkiausiu jai metu. Įtampa išties didelė. Be to, tarp sugyventinių didesnė neplanuoto pastojimo ir vaikų seksualinio išnaudojimo galimybė. Ypač ji padidėja tuomet, kai moteris su vaiku apsigyvena vyro, kuris nėra vaiko tėvas, namuose.

3. Santykiai. Tarp sugyventinių dvasinės šilumos kur kas mažiau nei tarp sutuoktinių. Tyrimais nustatyta, kad sugyventinės dažniau nei žmonos patiria seksualinį ir fizinį vyrų smurtą. Žinoma, tai greičiausiai susiję su tuo, kad „sugyventinių duoną“ dažniau valgo menkesnes pajamas turintys, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Agresijos atvejų tarp sugyventinių beveik dvigubai daugiau nei tarp vyro ir žmonos.

4. Pinigai. Kad ir kaip sugyventiniai stengtųsi apsaugoti savo finansus (jie paprastai turi atskiras sąskaitas ir ilgai derasi, kol nusprendžia ką nors įsigyti namų ūkiui), sutuoktiniai vis tiek turi daugiau pajamų. Kodėl?.. Sutuoktiniai subtiliai kontroliuoja vienas kito išlaidas, nes „mano pinigai – tai tavo pinigai“. Sugyventiniai to daryti negali, nes „tavo pinigai – tai tavo pinigai“. Sugyventiniai per daug susirūpinę savo asmeniniais pinigais, o bendras finansų ūkis jiems nė trupučio nerūpi. Vyras ir žmona finansus tvarko bendrai, ir tokia „finansinė sąjunga“ tik dar labiau sustiprina jų ryšį. Pavyzdžiui, žmona gali pasiryžti uždirbti mažiau vardan geresnės vyro karjeros – vis tiek pinigai bendri. Sugyventinė tam vargu bau ar ryžtųsi. Vedę vyrai uždirba daugiau nei sugyventiniai. Žmonos iš vyrų gauna daugiau pinigų nei sugyventinės. Po santuokos vyrų finansinė atsakomybė paprastai išauga, jie labiau vertina darbą, rimčiau į jį žiūri ir dėl to netrukus ima kopti karjeros laiptais. Žvelgiant finansiškai, sugyventiniai panašesni į du po vienu stogu susiglaudusius vienišius nei į darnią šeimą.

5. Sveikata. Sugyventinių fizinė sveikata prastesnė, o mirtingumas didesnis nei sutuoktinių (50 proc. moterų ir 250 proc. vyrų). Žmona negali atsainiai žiūrėti į savo sveikatą, nes ji trokšta, kad vyrui su ja būtų gera gyventi, be to, jai reiks užauginti vaikus. Lygiai taip pat rimtai ji žiūri ir į vyro sveikatą, nes jis yra žmogus, šalia kurio būti teks ilgus metus, todėl kur kas geriau, kad jis būtų sveikas. Analogiškai žmonos sveikata rūpinasi ir sutuoktinis. Be to, tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai be galo svarbus žinojimas, kad yra artimas žmogus, kuriam esi svarbus ir kuris, nelaimei ištikus, galės tavimi pasirūpinti.

6. Laimė. Susituokę žmonės laimingesni už susimetusius. Pastarieji dažnai jaučiasi nelaimingi, išgyvena depresines nuotaikas, jų santykiai jiems neteikia pasitenkinimo. Be abejo, tam įtakos turi stabilumo stoka – būdami netikri dėl santykių ateities sugyventiniai dažnai jaučia įtampą. Sutuoktiniai turi daugiau socialinių kontaktų (jo tėvai, jos tėvai, abiejų giminės, abiejų draugai, vaikų draugų tėvai, etc.), jų ryšį palaiko aplinkiniai. O sugyventinių socialinis tinklas toks pats kaip vienišių. Ji menkai pažįsta jo draugus, jis – jos. Abiejų tėvai gali būti tradicinių pažiūrų ir nelaikyti jų santykių rimtais. Jei sugyventiniai turi vaikų, seneliai retai kada padeda juos auginti.

7. Seksas. Nors sutuoktiniai ir sugyventiniai mylisi taip pat dažnai, pirmųjų seksualiniai santykiai geresni, laisvesni, saugesni ir dėl to teikia daugiau pasitenkinimo. Sugyventiniai, net ir būdami ištikimi vienas kitam, yra labiau linkę į seksualinius nuotykius. Dažnai baimė visą gyvenimą mylėtis su tuo pačiu partneriu ir būna viena iš priežasčių, kodėl jie nesukuria šeimos. Sutuoktiniai dažniau nei sugyventiniai meilę ir seksą laiko neatsiejamais dalykais.

Sužadėtuvės svarbu!

Psichologai ištyrė 136 poras. Dalis jų gyveno kartu, nors nebuvo nei susituokę, nei susižadėję; dalis apsigyveno kartu tik po sužadėtuvių, likusieji jau mūvėjo vestuvinius žiedus. Ištyrus tas pačias poras, praėjus dešimčiai mėnesių po santuokos, paaiškėjo, kad pačios nelaimingiausios yra tos, kurios apsigyveno kartu dar iki sužadėtuvių. Vyrai ir žmonos mažiau pasitikėjo vienas kitu, buvo mažiau intymumo ir pasitenkinimo. Likusios dvi porų grupės buvo vienodai laimingos ir patenkintos santykiais.

Sužadėtuvės daug ką keičia. Susižadėjusi pora jau aiškiai mato savo santykių ateitį, jų lūkesčiai apibrėžti, aptarti ir abiem priimtini. Alina, apie kurią pasakojome, pasimokė iš gyvenimo ir, įsimylėjusi trečią kartą, elgėsi kur kas apdairiau: jie su draugu kartu apsigyveno likus tik kelioms savaitėms iki vestuvių. Viskas jau buvo nuspręsta, ir vestuvės, žinoma, įvyko.

Psichologai nėra kategoriškai nusistatę prieš gyvenimą kartu. Jie tik perspėja: sutarimas gyventi kartu – svarbus posūkis gyvenime. Atitinkamai reikia į jį ir žiūrėti. Svarbiausia – atvirai išsakyti vienas kitam savo lūkesčius ir juos suderinti. Nes jei vienas tikėsis, kad per pirmuosius metus suskambės vestuvių varpai, o kitas ieškos būdų, kaip sutaupyti nuompinigius, porai gali kilti keblumų.