LAISVALAIKIO ORGANIZAVIMAS

LAISVALAIKIO ORGANIZAVIMAS

Įvadas

Atgimstančios tautos tikslas – asmenybė. Pagrindinė asmenybės (išsilavinusio, apsišvietusio, mokyto, kultūringo žmogaus) formavimosi sąlyga yra laikas, kurį žmogus turi, kuriuo gali laisvai naudotis. Laisvo laiko reikšmę būtina pabrėžti todėl, kad, viena, “laikas, esantis žmogaus nuosavybėje”, kartais pamirštamas, kai kalbama apie asmenybės ugdymą, antra, į “žmogiškąjį turtą” – žinias, meistriškumą, išsilavinimą, – kurio pagrindas laikas, kurį žmogus turi, nepakankamai kreipia dėmesio, kai skaičiuojamas nacionalinis materialinis turtas.
Mokykla su pamokų tyla – negyva mokykla, todėl reikia ir nepamokinės veiklos. Studento, mokytojo ir klasės auklėtojo uždavinys – taip organizuoti ne epamokinę veiklą, kad ji atitiktų auklėtinių pomėgius, būtų įdomi, turininga ir naudinga, skatintų darbui ir kūrybai, ugdytų sąmoningą Lietuvos pilietį.

I. LAISVALAIKIO KULTŪRA

Kaip teigiama “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”, laisvalaikis – “laisvas, atspėjamas nuo darbo laikas”(p.354). Tokį laisvalaikio sąvokos aiškinimą papildo ir patikslina “:Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”: “ne darbo laiko dalis, skirta laisvai pasirenkamai veiklai, kuri paprastai padeda jam atstatyti ir ugdyti savo jėgas (t.6, p.326). Kaip ir kiekvieną vertybę, taip ir laisvalaikį reikia branginti, taupiai ir prasmingai naudoti. Panašiai žodžio “laisvalaikis” turinį supranta ir bū ūsimieji mokytojai: “laisvalaikis – tai veikla laisvu laiku, ir ją žmogus pasirenka pagal savo intresus”; “ laisvalaikis – tai knygų skaitymas, mezgimas, televizoriaus žiūrėjimas, pasivaikščiojimas ir t. t.”. Laisvalaikis – tai laikas, kurį reikia tausoti,kad tai didžiulė vertybė, kad vieni žmonės skundžiasi laiko stoka, o

kiti kankinasi neturėdami ką veikti. Remiantis įvairiais informacijos šaltiniais, galima teigti, kad mokiniai savo laisvalaikį panaudoja pozityviems ir negatyviems planams įgyvendinti. Pastarieji reiškiasi įvairių nusikaltimų, kurių kasmet daugėja, pavidalu. Kalta čia socialinė aplinka, nes žmogaus “aš” yra jo ir aplikos sąveika.
Ką daryti Šią problemą padėtų išspręsti tėvų , kiekvieno suaugusio žmogaus, mokytojo susimąstymas: “Kas aš esu? Ką aš galiu? Ką aš privalau?”. Vadinasi, mokykloje reikalinga ir tokia veikla, kuri padėtų mokiniams atskleisti asmens prigimtyje glūdinčias dorovingąsias jėgas, verstų susimąstyti apie tai, kiek daug gero, šviesaus, džiausmingo galėtų gauti patys ir suteikti kitiems produktyviai panaudodami savo laisvalaikį.
Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį pats savaime neatsiranda. Tai didelio darbo rezultatas. Dar K. Ušinskis teigė: “Pirmiausia reikia pasiekti, kad auklėtiniui būtų ne eįmanomas toks laiko praleidimas, kai rankos lieka be darbo, galva be minties, nes kaip tik tokiomis akimirkomis genda galva, širdis ir dorovė” (39,p. 304). Negalima palikti vieno moksleivio su apsisprendimo problema – ką veikti laisvu laiku. Žinoma, teigiamas šios problemos sprendimas – pirmiausia tėvų rūpestis. Bet ir klasės auklėtojui derėtų pakalbėti su mokiniais apie racionalaus laiko panaudojimo, protingo veiklos pasirinkimo asmeninę ir visuomeninę reikšmę, priimti draugų, vyresniųjų žmonių pasiektus rezultatus, supažindinti su mokslinio darbo organizavimo elementais, aiškinti, kad žmogaus prigimtis yra turtinga, bet jo
oje vystosi tik ta dalis, kuri yra stimuliuojama, o kitos – lieka giliai prigimtyje, ir praktiškai stengtis, kad moksleiviai aktyviai imtųsi tvarkyti savo laiką, susidomėtų saviaukla.
Vadinasi, laisvalaikis gali būti organizuotas ir neorganizuotas. Organizuotas laisvalaikis siaurąja prame – tai klasės auklėtojo tvarkoma nepamokinė veikla, atsižvelgiant į auklėtinių pomėgius, polinkius ir interesus, tai noras įpratinti vaikus naudingai sau ir visuomenei leisti savo nuo tiesioginių pareigų atliekamą laiką. Taigi stengiamasi, kad auklėtiniai naudingai praleistų laisvalaikį. Teigiamai vertinamas toks laisvalaikis, kai auklėtinis gilinasi į kurios nors mokslo, technikos, meno srities dalykus. Toks domėjimasis yra pagrindas interesui atsirasti, prielaida atkakliai ir sistemingai dirbti, ugdyti valią, ieškoti gyvenimo tikslo, kovoti su tinginyste ir neveiklumu. Tinkamai leidžiamas laisvalaikis ir tada, kai sportuojama, keliaujama, lankomi teatrai, dalyvauja meno saviveikloje, skaitomos knygos ir kt. visi šie darbai naudingi, nors vieni jų yra epizodiniai, o kiti – pastovūs, atliekami sistemingai, pagal tvarkaraštį, planą ir pan. Klasės vadovo uždavinys – sudominti auklėtinį kuria nors užklasinės veiklos sritimi, pažadinti norą dirbti, kurti. Tai galima padaryti tik labai gerai pažįstant auklėtinius. Svarbiausioji vaikų pažinimo dirva ir yra nepamokinė jų veikla: ruošdamiesi įvairiems renginiams, mokiniai panaudoja išmonę, atskleidžia savo kūrybinias galias ir kitas savybes.
Kūrybines laisvalaikio veiklos planavimas – sudėtinga pedagoginė problema. Ji reikalauja atsižvelgti ne tik į objektyvius (materialinė – techninė laisvalaikio ba
azė ir pan.), bet ir į subjektyvius momentus (individualūs asmenybės ypatumai, jos dvasiniai, psichologiniai, o vėliau ir materialiniai motyvai ir pan.).
Laisvalaikis, kaip vienas iš reikšmingiausių asmenybės vystymosi faktorių, visiškai gali realizuotis kūryboje. Neracionaliai organizuojant laisvalaikį, asmenybė gali pasiduoti įvairioms asocialioms tendencijoms, nutolti nuo kultūros arba pasiduoti į gerą nevedančioms pagundoms. Laisvalaikio racionalaus panaudojimo kriterijus – socialinė atsakomybė: kuo atsakingiau žmogus panaudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Kokiose laisvalaikio veiklos rūšyse labiausiai reiškiasi atsakomybė? Kaip atsakingas laisvalaikio panaudojimas ugdo harmoningą žmogų?
Tiek užklasinė veiklos organizatorių, tiek įvairių sričių kultūros darbuotojų pagrindinė darbo krūvį sudaro renginiai – įvairių formų, pobūdžio, stilių ir t.t.
O kad renginys pavyktų, būtų palankiai įvertintas, šiltai priimtas ir teiktų pilnavertį malonumą, jį reikia gerai organizuoti, nes renginio lygį išreiškia ne vien jo meninė pusė, bet ir tai, kaip jis buvo organizuotas, kaip pasireiškia organizatorių išmonė, jų triūsas ir atsakomybė.
Verta suvokti ir tai, kad dainuodami ir žaisdami senovės lietuvių dainas bei žaidimus, prisimindami apeigas ir papročius tautiniuose vakaruose, lietuvių tautai brangių ir atmintinų datų minėjimuose, kolektyvo, bendruomenės, o ypač šeimos šventėse, vakaronėse mes sutvirtinsime naujo tautos dvasingumo želmenis, atgaivinsime ir palaikysime bendravimo tradicijas, paremtas tautinės kultūros lobiais.

II. RENGINIŲ KLASIFIKAVIMAS

Laivalaikio kultūra mes suprantame kaip kasdieninę kultūrinę veiklą laisvalaikiu, sąlygojančią asmenybės savikūrą, laisvalaikio be

endravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą. Laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas (reprodukcija), pailsėti (rekreacija), sudaro galimybes visapusiškam asmenybės tobulėjimui. Didelę reikšmę vaikui turi ir dalyvavimas įvairiausių sambūrių, draugijų veikloje. Svarbus yra ne dalykinis vaiko parengimas, bet jo siekio keisti visuomenę puoselėjimas, saviugdos, asmenybės veiklumo ugdymas, mokymas dirbti grupėse, kūrybinis, netradicinis mokymas. Šie metodai šiandien sunkiai skinasi kelią į tradicinę pamoką, bet dažnai randa vietos laisvalaikio kūrybinėje veikloje. Kūrybingi mokytojai laisvalaikio, neformolaus bendravimo metu, drąsiai eksperimentuoja, priima rizikingus novatoriškus sprendimus, kurie duoda puikius rezultatus, ugdo vaikų humanistines vertybes, skatina kūrybiškumą, plečia jų akiratį, ugdo laisvus, demokratiškus tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, jaunieji mokyklų lyderiai pripažįsta, kad pačios orginaliausios renginių, pramogavimo idėjos kyla iš vaikų ir kad reikia labai nedidelė pedagogų paramos ir paskatinimo, kad mokyklos laisvalaikio organizavimas būtų jų pačių rūpestis.
Daugelis pedagogų sutiktų su nuomone, kad mokyklos kultūrinis gyvenimas priklauso ne tik nuo regiono ar vietos papročių ir tradicijų, aplinkos , kurioje yra mokykla, bet ir nuo mokytojų, kurie formuoja požiūrį į daugelį vertybių; nuo jų aktyvumo ir supratimo, kaip, kokia kryptimi plėtoti papildomą ugdymą, kokios formos mokyklos bendruomenėj reikalingiausiois, priimtiniausios vienai ar kitai temai pateikti.
Didžiausią papildomo ugdymo dalį sudaro renginių organizavimas. Renginys – tai vieningas, laike ir erdvėje apribotas žodžių, veiksmų, vaizdų junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas atitinkamomis priemonėmis bei metodais (L. Surginienė). Lietuvoje kultūros ir švietimo įstaigose sutinkama labai plati renginių įvairovė. Nors specialistai nėra pateikę vieningos renginių klasifikacijos pagal bendrus požymius, tačiau juos galima skirstyti įvairiu pagrindu:
• Pagal laisvalaikio lygius:
– rekreaciniai (pramoginiai);
– švietėjiški (pažintiniai);

– šventiniai;
• pagal renginių pobūdį (žanrą, stilių):
– liaudiški;
– pramoginiai (estradinai) ir kt.;
– sportiniai;
– vieši – uždari;

• pagal dalyvių skaičių:
– masiniai;
– kamerinai;
• pagal dalyvių amžių :
– vaikams;
– jaunimui;
– vyresnio amžiaus žmonėms;
• pagal organizavimo laiką:
– kalendoriniai;
– proginiai;
• pagal organizavimo vietą:
– patalpose;
– lauke.
Dar būtų galima paminėti asmeninėms progoms skirtus renginius. Formų, kuriomis šie renginiai vyksta, taip pat gausu: šokių vakarai; diskotekos; gegužinės; vakaronės; poilsio vakarai; pramoginės varžybos; konkursai, viktorinos; rytmečiai; popietės; pokalbiai, disputai; diskusijos, paskaitos; montažai; vakarai-susitikimai; neakivaizdinės kelionės; koncertai; pobūviai, karnavalai; šventės; festivaliai, dekados ir kt.
Išvardinti tik populiariausi renginiai. Tai daugiausia rekreaciniai-pramoginiai bei švietėjiški ir šventiniai renginiai, o taip pat renginiai skirti vaikams.

1. FORMŲ APŽVALGA

Apžvelkime kai kurias renginių formas organizavimo metodikos aspektu:
– Rytmečiai, popietės;
– Šokių vakarai, diskotekos, poilsio vakarai, vakaronės;
– Pramoninės varžybos, viktorinos;
– Pobūviai, karnavalai.
Rytmečiai, popietės. Savo prigimtimi tai jaunesniojo amžiaus mokiniams tinkanti papildomo ugdymo forma. Kitas šiai formai būdingas bruožas – tai daugiau uždaras, nei viešas, masiškas, renginys, organizuojamas savai bendruomenei – klasei, būriui, meninio kolektyvo nariams ir pan. Dažnai tai gali būti tinkama forma iškilioms datoms ar progoms pažymėti.
Organizuojant rytmečius ar popietes galioja tie patys reikalavimai, kaip ir kitoms renginių formoms: sumanymas, dramaturgija, režisūra, vedėjas. Rytmečiai ie popietės dėkinga forma patraukliai, per pramogas, suteikti naujų žinių, įtvirtinti jau turimas, atskleisti naujas ugdytinių savybes, ugdyti kūrybiškumą ir iniciatyvą. Tai forma, kuri gali padėti įgyvendinti daugelį ugdymo tikslų.
Šokių vakaras. Ne viena karta užaugo turėdama tik vieną laisvalaikio ir pramogos būdą – šokių vakarus. Visais laikais jaunimas turėjo poreikį susitikti su draugais, pabendrauti, pasilinksminti, pasiklausyti muzikos ir pašokti. Šokių vakaro rengėjai turėtų siekti, kad šokių salės ir foje taptų grakštumo ir mandagumo mokykla, vestų žmones prie menp ir grožio. Svarbu, kad šokis padėtų jaunam žmogui tapti kultūringesniais. Gerai surengti šokių vakarai suteikia galimybę pereiti nuo judraus veiklumo prie pažintinio, nuo linksmumo prie įvairių rūšių dėmesio sutelkimo. Šokių vakaro sėkmė priklauso ne tik nuo šokių kultūros – buitinės choreografijos lygio, bet ir nuo muzikinio repertuaro. Būtin sąlyga – turi skambėti šokių muzika.
Diskoteka. Daugeliui jis labai tapatus eiliniams šokiams. Derėtų žinoti, kad diskotekos programa, būdama viena pagrindinių jaunimo pramoginio laisvalaikio formų, turi ir savo pagrindinį principą – linksminant šviesti. Tam reikalinga vizualinių, garsinių, teatrinių elementų visuma. Diskotekos programa – tai vientisas, pagal specialų sceenarijų surežisuotas renginys. Be įprastų diskotekai elementų į diskotekos programą gali būti įtraukiami įvairūs atlikėjai ar personažai. Itin svarbi programoje yra režisūra kuri ir lemia įvairių programoje naudojamų priemonių sintezę. Organizatoriams derėtų daug dėmesio skirti šokių bei koncertinei programai. Diskotekos programos vedėjas (DJ’ėjus ) atlieka daugiau konferanso vaidmenį. Jis dažniausiai tik pristato programos dalyvius, numerius ar muzikos kūrinius. Tačiau tokios programos vedėjas turėtų pasižymėti gera iškalba, greita orientacija ir šmaikštumu.
Poilsio vakaras. Poilsio vakarai turi teminį kryptingumą – vieną bendrą mintį, pagrindinę idėją, o visos vakaro sudėtinės dalys – muzika, apipavidalinimas, pramogos, tekstai ir pan. , – pajungtos tai temai atskleisti. Šių vakarų pagrindinis tikslas – turiningai praleisti laisvalaikį ir visapusiškai tobulėti. Poilsio vakarai gali būti organizuojami trdiciškai susiklosčiusia “akademine” maniera. Didelio populiarumo sulaukė tetralizuoti poilsio vakarai.
Vakaronė. Tai senas lietuvių tautos bendruomeninis paprotys rinktis vakarais iš eilės kurioje nors kaimo pirkioje su savo įrankiais dirbti smulkių darbų arba talkinti šeimininkui. Per vakarojimus žaisdavo, dainuodavo, sekdavo pasakas, mindavo mįsles, šokdavo. Vakaronės – liaudiško pobūdžio poilsio vakaras, dažnai turintis vedėją – personažą. Tam dažnai talkina liaudies meno kolektyvai. Dažnai vakaronės būna su vaišėmis. Organizuojantiems vakarones derėtų žinoti, kad vienas svarbiausių reikalavimų – vieningo stiliaus sukūrimas ir jo išlaikymas: muzika, dainos, šokiai, pramogos, meninis apipavidalinimas, vedėjų ar dalyvių kostiumai, vaišės ir kt. Vakaro komponentai turėtų būti vieno – liaudiško stiliaus. Kitas svarbus reikalavimas – vakaronės vedėjų šiltas, betarpiškas bendradarbiavimas su dalyviais. Vakaronių vedėjai gali kalbėti tarmiškai.
Pramoginės varžybos – tai renginių grupė, kurią gali sudaryti žinovų konkursai, LIK-ai, turnyrai, dainų ir šokių konkursai ir kt. Pramoginės varžybos pirmiausia paplito televizijoje. Ši forma labai patraukli tuo, kad joje nėra pasyvių stebėtojų ar žiūrovų – beveik visi renginio dalyviai yra aktyvūs: vieni – ruošiasi pasirodymui, rengia programą, kiti –jiems padeda kaip kūrybinis aktyvas, treti – neabejingai palaiko savo komandą varžybų metu. Juk varžybos – tai kokurencija, o renginių organizatoriams svarbu, kad varžymasis renginyje visada yra įdomu, dinamiška, masiška. Pramoginėse varžybose gali rungtis komandos, grupės, būriai, klasės ar pan. Jų narių sudėtis priklauso nuo renginio temos, formos ir sumanymų. Svarbiausia, kad pramogų, žaidimų formos ir metodai užtikrintų laisvą, glaudų, aktyvų bendradarbiavimą, paremtą bendrais polinkiais. Svarbiausią vaidmenį pramoginių varžybų metu atlieka vedėjas. Pagrindinės jo fukcijos yra mokėjimas bendrauti su auditorija, ją valdyti, gerai paaiškinti ir mokėti komentuo varžymosi taisykles. Iškilus būtinybei jis turi šmaikščiai atkirsti žaidimo dalyvių ar žiūrovų replikas ir išlaikyti logišką programos eigą.
Viktorina gali būti ir renginio dalis, ir savarankiškas renginys. Jos gali būti:
– Žodinės;
– Rašytinės;
– Organizuojamos techninių priemonių pagalba viktorinos.

Viktorina – savarankiškas žaidimas, kuriame klausimų pagalba išryškėja dalyvių žinios ir orientacija mokslo, meno, literatūros ir kt. srityje. Viktorinos esmė ta, kad vedėjas pateikia klausimus, o dalyviai čia pat atsako. Klausimai yra skaitomi po vieną. Teisingiausi, išsamiausi ir greičiausi atsakymai yra premijuojami. Viktorinos gali būti rengiamos pačiomis įvairiausiomis temomis: apie įžymių žmonių gyvenimą ir kūrybą, literatūrą, meną, kraštotyrą it t.t. Jos lavina žmogaus atmintį, orientaciją, padeda įtvirtinti žinias. Sudarant klausimus, reikia atsižvelgti į renginio dalyvių amžių, profesiją ar kitus ypatumus.

Pobūvis – spalvingas, ryškus ir linksmas pramoginis renginys. Jo pagrindinę dalį sudaro šokiai. Tai yra iškilmingas renginys ir rengti jį reikia gerokai iš anksto. Dažnai pobūvis gali būti skiriamas kokiai nors reikšmingai progai. Pvz. :Naujametinis pobūvis, Šimtadienis, mokyklos baigimo ir kt. pobūviai. Organizatoriams žinotina, kad pobūvis – visada šventė. Lengva, puošni, linksma, todėl turi būti sudarytos visos sąlygos, kad tik dalyvis pasijustu svečiu, laukiamu ir gerbiamu. Skiriamasis pobūvio bruožas – ypatinga, šventiška atmosfera, jos kūrimas. Tam būtina vengti visko, kas lėkštas, banalu, kasdieniška. Tik didelio, kūrybingo aktyvo pastangomis tokį renginį galima suorganizuoti.

Karnavalas – šventiškas ir gražus pramoginis renginys. Karnavalas dažnai rengiamas lauke, su šokiais, eitynėmis, vaidinimais, Naujųjų metų, Užgavėnių ir kt progomis. Organizuojant karnavalus būtina žinoti:
– Karnavalas – tai masinis šventinis renginys, kur žiūrovas vienu metu yra atlikėjas, o atlikėjas – žiūrovas;
– Karnavalas – viena iš ryškiausių švenčių formų, pasireiškianti dalyvių kūrybine išmone bei veikla;
– Karnavalas vyksta daugelyje vietų – salėje, foje, aikštėse, kiemuose – jis negali apsiriboti viena veiksmo aikštele.
Karnavalo sėkmė priklauso nuo apipavidalinimo, kostiumų, kaukių; jame turi būti daug linksmų staigmenų, loterijų, pramogų, pokštų.
Paminėjome tik dalį užklasinių renginių, nes patyręs klasės auklėtojas galėtų išvardyti jų dar daugiau. Tačiau pateiktas sąrašas sudarys galimybę pradedančiam auklėtojui, studentui, remiantis pedagogine logika ir auklėtinių pažinimu, atsirinkti tik jo auklėtiniams tinkamiausius renginius.

2. RENGINIŲ ORGANIZAVIMO YPATUMAI

Svarbiausios kategorijos kalbant apie renginį yra turinys ir forma. Jos sudaro organišką vienybę, tačiau vis tik lemia turinys. Jis dažnai diktuoja, kokią formą pasirinkti. Tad būtina ieškoti optimalaus turinio ir formos atitikimo, kūrybingai parinkti išraiškos ir kt. priemones, laikytis renginio organizavimo metodikos.

Kalbą apie organizavimo ypatumus galima pradėti nuo renginio pagrindinių komponentų:
o Aktyvo subūrimas ir darbų pasiskirstymas.
o Scenarijaus sudarymas.
o Reklama.
o Apipavidalinimas (vizualinis, garsinis).
o Repeticijų organizavimas.
o Prizų, suvenirų parinkimas.
o Rėmėjų paieška, padėka jiems.
Pasirinkdami renginio formą, turime atsižvelgti į vaikų amžiaus psichologinius įpatumus, renginio vietą, renginio pobūdį.
Vaikų amžiaus tarpsniai. Siekiant maksimalaus rezultato – tikslų, pedagoginių uždavinių įgyvendinimo, organiško bendravimo ir visų dalyvių bendrų interesų bei tarpusavio supratimo, labai dažnai auditorija diferencijuojama. Taigi, skirstoma įvairiais aspektais: pagal pomėgius, profesijas, nacionalinę sudėtį, socialinę padėtį, gyvenamąją vietą, pagal dalyvių amžių. Bendriausiu požiūriu skirstant pagal amžiaus grupes renginiai gali būti skirti vaikams ir suaugusiems. Renginių organizatoriams būtų pravartu vadovautis tokiu skirstymu:
o Renginiai ikimokyklinio amžiaus vaikams;
o Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams;
o Vyresniojo mokyklinio amžiaus moksleiviams;
o Renginiai jaunimui ir kt. amžiaus grupėms.
Kodėl tai reikalinga? Atsakymas: kad būtų galima sudaryti programą atsižvelgiant į tos amžiaus grupės poreikius, fizines ir dvasines galimybes, pedagoginius tikslus ir uždavinius, asmenybės formavimosi ar tobulėjimo procesą ir kt. faktorius. Tokiu atveju visi renginio komponentai bus maksimaliai pritaikyti konkrečiai amžiaus grupei. Juk organizatoriams svarbiausia, kad visas turinys auditorijai būtų gerai suprantamas, artimas ar įdomus.
Kitas klausimas: ar visada taip griežtai reikia laikytis šio principo? Ne! Juk gali būti renginių, kuriuose šalia ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai, ir mokytojai, ir mokyklos atstovai, ir kaimo gyventojai kaip viena bendruomenė. Svarbiausia čia bendri siekiai, kurių įgyvendinimui gal net būtinas kelių kartų ar skirtingų grupių dalyvavimas ir bendras veiksmas.
Renginio vieta. Jau minėta, kad renginiai gali vykti patalpose arba lauke. Abiem atvejais organizatoriai turėtų nemažai paplušėti, kad numatyta vieta “prisidėtų” prie renginio sėkmės.
Patalpų paruošimas – tai ne tik scenografo rūpestis. Ir scenaristas, ir režisierius turi gerai “ištyrinėti” vietą, kurioje vyks veiksmas. Būtina įsitikinti, ar ji tinka pasirodymui, technikos panaudojimui, bus patogi atlikėjams ir dalyviams, o, svarbiausia – ar ji atitinka pagrindinį sumanymą, idėją.
Lauke vykstantiems renginiams vietą taip pat svarbu gerai parinkti. Organizatoriai turėtų pasirūpinti, kad būtų nuo veiksmo aikštės nurinkta viskas, kas galėtų trukdyti sklandžiai eigai. Gamtoje vykstantys renginiai yra gana masiški, su didele, įvairia programa. Tokiais atvejais protingiausiai būtų veiksmą išdėstyti įvairiose vietose, kad liaudies žaidimų dalyviai netrukdytų prekybai, o prekybininkų ar vaišių šurmulys netrukdytų rimtiems pasirodymamas ir pan. Suprantama, tokiu atveju organizatoriams dera pasirūpinti rodyklėmis ir kt. informacijos priemonėmis, kurios padėtų greitai ir patogiai susirasti norimą vietą. Ir protingas veiksmo išdėstymas, ir pakankamas informacijos kiekis suteiks renginio dalyviams nemažai komforto, o tai irgi lemia sėkmę.
Renginio pobūdis. Renginio pobūdžio specifika – dar vienas organizacinis ypatumas. Klasifikuodami renginius stambiai suskirstomi juos į: liaudiškus ir pramoginius, sportinius. Tai ryškiausi skirtumai žanriniu bei stilistiniu požiūriu. Bene labiausiai renginio pobūdį apbrėžia turinys – t.y. kokio pobūdžio elementai vyrauja programoje.
Prmoginiams renginiams būdingų bruožų apžvalgą pradėkime nuo pramogos reikšmės. Pramoginės veiklos tikslas – rekreacija, žmogaus psichinių jėgų atkūrimas. Siekiant šio tikslo, pramoga žmogaus gyvenime atlieka svarbų, daugiaplanį vaidmenį, kur jam suteikiama galimybė ne tik puikiai pailsėti, bet ir visapusiškai tobulėti. Taigi organizatoriams iškyla nelengvas uždavinys: nesumenkinti pramogos reikšmės (t.y. svarbu, kad pramoginiame renginyje būtų daug ir gerų pramogų), tačiau negalima ir pervertinti pramogos (t.y. netinka visko suvesti tik į pramogą). Ypač tai aktualu planuojantiems popamokinę veiklą, reikalingas “balansas”.
Taigi, pramoga atlieka daugybę funkcijų: asmenybės formavimo, estetinę, švietėjišką, hedonistinę ir kt. Pramogos vertė ir jos reikšmė atsispindi per žaidybą. Kadangi pramoginių renginių pagrindą sudaro bendravimas arba šokiai, abiem atvejais jame turėtų būti labai daug muzikos.
Liaudiškiems renginiams – masiškumas, t.y. ne tik daug atėjusių į renginį, o aktyviai dalyvaujančių veiksme. To galima pasiekti bendromis pramogomis: dainos; šokiai ir žaidimai. Populiariausi yra rateliai ir liaudie šokiai. Jie teikia progos iniciatyvai ir išmonei, be to, kiekvienas vakarėlio dalyvis dažnai bet kada gali lengvai ir netrukdydamas kitiems įeiti arba išeiti iš šokio. Žaidimai yra gera priemonė įtraukti lankytojus į veiksmą, jie padeda organizuoti ir patį veiksmą. Renginiuose gamtoje išskirtinė vieta tenka lauko žaidimams. Tai tradicinė, labai paplitusi liaudies pramogų rūšis. Organizatoriams svarbu žinoti, kad patalpose žaidžiamų žaidimų negalima perkelti į lauką, o lauko žaidimų nežaisti patalpose. Kitas liaudiškiems būdingas bruožas – minimalus techninių priemoniū naudojimas. Tai tas komponentas, be kurio dažniausiai apsieinama liaudiško pobūdžio renginiuose. Taip yra dėl keleto priežasčių: aptariamų renginių programos sudaromos iš senovės atėjusių pramogų, dainų, ratelių ar šokių, pasakojimų pagrindu, o tais laikais niekas nesinaudojo jokiomis techninėmis priemonėmis; kita priežasti ta, kad dažniausiai visas liaudies dainos ar melodijos gražuma yra tas, kad jas girdime “gyvai”, čia pat atliekant be techninės paramos; galiausiai liaudiško renginio privalumas – organika – sumažės įjungus techniką.
Sportiniams renginiams keliami tokie patys reikalavimai kaip ir kitokio pobūdžio renginiams.

III.LAISVALAIKIO VEIKLA

Psichologai vieningai teigia, kad įgimti tik gabumų pradai, jų užuomazgos, kurie vystosi, žmogui veikiant. Ypač efektyvi paties žmogaus pasirinkta veikla; čia sukaupiamos protinės, emocinės, valios pastangos užsibrėžtam rezultatui siekti, mobilizuojama kūrybinė vaizduotė ir pan. Tokia veikla dažniausiai galima mokinio laisvalaikiu, t.y. laiku, likusiu nuo mokymosi ir kitų užsiėmimų mokykloje bei pamokų rengimo namuose. Nuo laisvalaikio užsiėmimų daug priklauso mokinio, kaip asmenybės, tobulėjimas, vertybių orientacijų formavimasis ir kt.
Ypač svarbu, kad veiklą mokinys pasirinktų pats arba mažiausiai priešintųsi kitų įtakai. Laisvalaikio analizė suteikia daug žinių apie patį mokinį, jo polinkius, interesus, gebėjimus, netgi asmenybės kryptingumą, galimas vystymosi tendencijas. Mokinio laisvalaikį, skirtingai nuo suaugusiųjų laisvalaikio, kontroliuoja šeima, mokykla, vaikų organizacijos. Suaugusieji jį nukreipia naudingai veiklai. Mokinio laisvalaikis nėra nieko neveikimas. Dirbdamas paties pasirinktoje ar suaugusiųjų rekomenduotoje srityje, jis tobulina savo jėgas. Užsiėmimai turi įtakos ir pažangumui; taip pat iš mokinių pažangumo galima spręsti ir apie laisvalaikį.
Mokinio laisvalaikio užimtumas kelia susirūpinimą ir dėl mokomojo krūvio (mokiniai neretai gerų rezultatų pasiekia mokydamiesi, užuot žaidę ar ką kitą veikę laisvalaikiu).
Laisvalaikio organizavimas daug priklauso ir nuo lyties. Žinoma, įvairiais amžiaus tarpsniais berniukų ir mergaičių interesai nevienodi. Laisvalaikiu mergaitės daug aktyvesnės. Berniukai jas pralenkia tik dalyvavimu žaidimuose, išvykose į gamtą, o vyresnėse klasėse – kino teatro lankymo. Vadinasi, berniukus reikia skatinti daugiau skaityti, konstruoti, o mergaites raginti daugiau žaisti gryname ore, dažniau išeiti į gamtą.

Laisvalaikio pobūdis labai priklauso ir nuo aplikos. Kaimų mokyklų mokiniai laisvalaikiu dažniau dirba namų ruošos, ūkio darbus. Miesto vaikai retas domisi šeimos rūpesčiais, darbais. Kaimo mokyklų mokiniai, ypač vyresniųjų klasių, daugiau skaito, žiūri televizijos laidų. Miesto mokiniai dažniau lanko kino teatrus, išvyksta į gamtą. Tik žaidimams miesto ir kaimo mokiniai skiria tiek pat dėmesio. Taigi aplinkos sąlygos taip pat turi daug įtakos mokinių laisvalaikiui, tačiau įvairiais amžiaus tarpsniai ji nevienoda.

Mokinių laisvalaikiui atsiliepia ir tėvų išsilavinimas.

Vaiko laisvalaikis – tai laisvas laikas, kurio metu jis gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jo jėgas.

Žinant, kad “lavinimo tikslas yra kultūros perdavimas”, t.y. “sugebėjimų auginimas ar vystymas, charakterio formavimas”, dar labiau aktualus tampa mokyklos uždavinys, inicijuojant mokinių laisvalaikį.

Būtina sudominti vaikus kuria nors saviraiškos sritimi, pažadinant norą dirbti, kurti. Šiuos uždavinius mokytojas gali realizuoti ne tik gerai pažindamas savo mokinius, bet ir pats gerai suprasdamas savo atsakomybę bei norėdamas šiai sričiai skirti pakankamai savo laiko ir darbinių jėgų. Visa mokinių nepamokinė veikla yra auklėjamoji veikla. Auklėjimo uždaviniai turi būti sprendžiami visomis užklasinio darbo formomis ir priemonėmis, renginiai turi būti turiningi, įdomūs. Lietuvos švietimo reformos dokumentuose nepamokinė veikla įvardijama kaip “papildomas ugdymas” ir apibūdinamas trimis pagrindinėmis sąvokomis: formalus, neformalus ir informalus ugdymas. Minėtos sritys apibrėžiamos pagal tai, kokio pobūdžio veiksmai daro didžiausią poveikį dalyvaujančiam vienoje ar kitoje veikloje.

Mokinio laisvalaikio veikla sudaro labai palankią dirvą pažinti ir tirti jo asmenybę, polinkius, interesus, gebėjimus, kryptingumą. Per ją atsiskleidžia mokinio norai, siekiai, polinkiai. Organizuojant veiklą, išryškėja jo gebėjimai naudoti tam tikrus būdus, priemones. Pagaliau rezultatų siekimas ir patys rezultatai rodo mokinio kryptingumą, valią, gabumus, jo individualybę.

Tačiau mokinys yra biosocialinė būtybė, kurios siekimai, veikla, jos būdai ir pan. yra ir sociališkai sąlygoti. Ir savanoriškoje mokinio veikloje turi atsispindėti jo gyvenamasis laikotarpis, makro ir mikro aplinka. Mus domina, kaip žengianti į priekį visuomenė, augantis kultūrinis, ekonominis, techninis gyvenimo lygis veikia mokinius, kokius formuoja jų interesus, siekimus, skatina veiklos būdus. Pagaliau įdomu, kokius tikslus kelia sau mokiniai ir kaip jų siekia. Tai turėtų atspindėti mokinių laisvalaikoi organizavimas. Pakitus aplinkai, gyvenimo sąlygoms, žmonių sąmonė automatiškai nesikeičia, nes žmonijos patirtis, paties individo susiformavusios sąvokos, įpročiai yra pastovūs ir nelengvai keičiasi. Tačiau aplinka ir visuomeninė sąmonė veikia individo mąstyseną, jo elgesį. Pedagogikos uždavinys ir yra tirti bei reguliuoti išorinių veiksnių įtaką mokiniams. Aplinkos poveikis ypač ryškus laisvalaikiu, kai jie tiesiogiai ir savarankiškai palaiko santykius su aplinka.

Taigi, privalome padėti vaikams taip organizuoti laisvalaikį, kad jis būtų ne tik linksminimasis, poilsis, pažinimo veikla, bet ir darbas, aktyvi kūrybinė veikla visuomenės labui. Laisvalaikis – tai paties interesų, norų, polinkių tenkinimo, aktyvios veiklos pasirinktoje srityje laikas. Todėl ir tirti mokinio laisvalaikį reikia kaip dinamišką, visapusiškai, atsižvelgiant į amžių, vietos ir laiko sąlygas bei kitus veiksnius.

Taigi turėtume sutarti, kad visų bendras rūpestis – mokykloje sudaryti pakankamą kūrybinių renginių pasiūlą, skatinti vaikų pasirinkimus kūrubinėje sferoje, siekti, kad vaikams būtų jauku ir miela mokykloje ne tik per pamokas, bet ir po jų. Nedalyvaujantys mokyklos gyvenime, jos renginiuose vaikai su mokykla nesiidentifikuoja, jie neprisiriša prie mokyklos kultūrine prasme, jų elgesio negali veikti ir formaliosios mokyklos normos. Vadinasi, norint, kad vaikai mylėtų savo mokyklą, būtina kuo daugiau vaikų įtraukti į aktyvų jos valdymą, ieškoti galimybių suteikti kiekvienam vaikui progą pasijusti gabiam, reikšmingam, suteikti atsakomybę. Ypač tai aktualu tiems vaikams, kurie negali savo gabumų įtvirtinti pamokose. Dainavimas, kolektyvinis piešimas, radijo laidos, laikraščio kūrimas, politinės parodijos. Sunku išvardinti visas veiklos sritis, kuriose save kiekvienas gali atrasti.

IŠVADOS:

1. Laisvalaikis – tai veikla laisvu laiku ir ją žmogus pasirenka pagal savo interesus.
2. Padėti mokiniams apsispręsti ką veikti laisvalaikiu.
3. Tinkamai leidžiamas laisvalaikis – kai sportuojama, keliaujama, lankoma kino teatrai, dalyvaujama meno saviveikloje, skaitomos knygos ir kt.
4. Laisvalaikis padeda žmogui bręsti kaip asmenybei.
5. Mokinių laisvalaikis nėra nieko neveikimas.
6. Laisvalaikio pobūdis priklauso nuo aplinkos.
7. Laisvalaikio organizavimas daug priklauso nuo lyties.
8. Mokinių laisvalaikiui aysiliepia ir tėvų išsilavinimas.
9. Mokinių laisvalaikio veikla sudaro palankią dirvą pažinti ir tirti jo asmenybę, polinkius, interesus, gebėjimus, kryptingumą.
10. Laisvalaikis yra bendras visų rūpestis – mokyklos, mokytojų, tėvų ir mokinių.

LITERATŪRA

Dapkienė S. Užklasiniai renginiai moksleiviams. – Š., 1993
Laisvalaikio kultūra. – V., 1996
Paulavičiūtė A. Renginių organizavimo ABC., 2002
Vaitkevičius J. Moksleivių mokymosi ir laisvalaikio problemos., 1982

TURINYS

ĮVADAS

I.Laisvalaikio kultūra

II.Rrenginių klasifikavimas

1.Formų apžvalga

2.Renginių organizavimo ypatumai

III.Laisvalaikio veikla

Išvados

Literatūra

Turinys

Leave a Comment