narkomanijos problema jaunimo tarpe

UGDYMAS IR SOCIALIZACIJA.

NARKOMANIJOS PROBLEMA JAUNIMO TARPE

TURINYS

ĮVADAS..............................3-4
NARKOMANIJOS PROBLEMA JAUNIMO TARPE......................4-9
IŠVADA.............................. .11-12
NAUDOTA LITERATŪRA..............................13

Įvadas

Su narkotinėmis priemonėmis žmonija pažįstama nuo seniausių laikų. Jų vartojimas pirmiausia buvo siejamas su Rytų kultūros buitiniais arba religiniais papročiais ir tradicijomis ten, kur augo augalų, turinčių narkotinių savybių. Vakarų kultūrai narkotinių medžiagų vartojimas nebūdingas, tai gana naujas socialinis reiškinys. Narkotikų vartojimas Lietuvoje taip pat neturi senų tradicijų. Lietuvių tautosakoje minimos aguonos ir kanapės nuo seno buvo žinomi kaip augalai, vartojami kulinarijoje. O šiandien išgirdę apie šiuos augalus pirmiausia paagalvojame apie narkotikus. Tarybiniais metais narkomanijos problema buvo slepiama, ji tarsi neegzistavo. Deja, iš tiesų taip nebuvo, nors tada narkotikus vartojančių žmonių buvo žymiai mažiau, negu pastaruoju metu.
Pasaulyje narkotines medžiagas vartoja apie 200 milijonų žmonių. Narkotikų pramonė sudaro aštuonis procentus visos pasaulinės prekybos. Trys milijonai narkomanų per dieną suvartoja apie keturias tonas įvairių narkotikų. Vokietijoje vienas narkomanas per mėnesį narkotikams vidutiniškai išleidžia apie 120 eurų, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose – apie 300 dolerių. Ši priklausomybė vis labiau plinta Vakarų šalyse tarp jaunimo. Europoje viidutinis narkomanų amžius yra apie 27 metus, Lietuvoje jis daug mažesnis. Žinomi atvejai, kai net septynmečiai vaikai leidžiasi intraveninius narkotikus. Be to, vartojančių narkotikus moterų kūdikiai jau gimsta su priklausomybe , jie taip pat yra gydomi nuo jos. Be abejo, narkotikai sutrikdo no

ormalų vaisiaus vystymąsi, sergančios hepatitu moterys juo apkrečia ir vaisių, todėl būna daug apsigimimų.

Nuo 1991 iki 2001 m Lietuvoje segančiųjų narkomanija skaičius padidėjo 7,6 karto. Į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl priklausomybės narkotikams kreipiasi vis jaunesnio amžiaus pacientai, besikreipiančiųjų asmenų amžiaus vidurkis 2001 m buvo 5 m. jaunesnis nei Europos Sąjungoje. Daugiau nei 11 procentų registruotų narkomanų yra nuo 15 iki 19 metų amžiaus.

Kiekvienas narkomanas per metus į narkomaniją įtraukia vidutiniškai nuo septynių iki vienuolikos asmenų, nes siekdamas užsidirbti narkotikams, pats juos pardavinėja kitiems, įtraukdamas ir nevartojančius asmenis. Oficialiai skelbiama, kad vienokia ar kitokia priklausomybės liga Lietuvoje serga maždaug 70 tūkst. žmonių. Ko gero, tas skaičius realiai yra dar didesnis.

“ Vykstančios greitos permainos šalies ekonomikoje, socialinėje sferoje ir žmonių gyvenime keičia visuomenės požiūrį į kai kuriuos reiškinius, tame tarpe požiūrį į narkotinių medžiagų vaartojimą. Plinta alkoholizmas, narkomanija, daugėja problemų susijusių su girtavimu. Jaunimas yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Paauglystėje vystosi fiziniai ir intelektiniai sugebėjimai, formuojas gyvenimo įgūdžiai. Todėl narkotikų platinimas paauglių tarpe tampa pavojingu socialiniu reiškiniu.”

Narkomanijos problema jaunimo tarpe

2001 metais Lietuvos mokyklose buvo atliktas tarptautinis ESPAD tyrimas, siekiant išsiaiškinti ką moksleiviai žino apie narkotikus ir ar jie jų yra vartoję. Sužinota, kad narkotikai daugiau plinta didesnių miestų mokyklose. Daugelis kaimo ir mažesnių miestelių mokyklų nurodė, kad jų mokyklose narkotikų vartojimo nepastebėta ir moksleiviai an

nketose neatžymi.

Tačiau kai kurios gyvenviečių mokyklos pateikė gana liūdnus ir stulbinančius rezultatus tiek pagal pavartojusių moksleivių skaičių, tiek pagal narkotinių medžiagų įvairovę (amfetaminai, marihuana ir hašišas, LSD, ekstazy, kokainas, krekas, heroinas, leidžiami į veną, uostomos lakiosios medžiagos, narkotikai maišomi su alkoholiu ir t.t.).
Paauglystė – ypatingas gyvenimo laikotarpis, nes bręstančio organizmo funkcijų pokyčiai stipriai veikia paauglių psichiką. Jie nori atrodyti suaugę, savarankiški, labai vertina bendraamžių ir draugų nuomonę. Mėgdžiodami ne visada tinkamą suaugusiųjų elgseną, jų įpročius ar tradicijas, kad pasirodytų panašūs į juos, paaugliai pradeda rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus ar svaigintis įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, pernelyg laisvai ir šiurkščiai elgtis ar net nusikalsti. Yra svarbu žinoti narkotikų vartojimo priežastis ir laiku užkirsti tam kelią.Todėl galima teigti, kad viena iš aktualiausių šių dienų Lietuvos jaunimo problemų – plintanti narkomanija .

1. Genetinės priežastys.
Statistika rodo, kad 20 proc. vaikų, kurių tėvai priklauso nuo alkoholio, tampa alkoholikais ar narkomanais. Dėl įgimto endoforinų kiekio nepakankamumo (endoforinai – cheminės medžiagos, kurios gaminasi smegenyse ir reguliuoja skausmo jutimą, miegą, elgesį, emocijas) kai kurie žmonės yra jautresni ir labiau pažeidžiami. Emocinę įtampą jie įveikia vartodami alkoholį ir narkotikus.
2. Psichologinės priežastys.
80 proc. Žmonių tampa alkoholikais ir narkomanais dėl psichologinių ar šeimos problemų :
– pesimizmas ir vidinis diskomfortas
– nusivylimas žmonėmis
– vienišumo jausmas
– nepasitenkinimas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų
– sąžinės priekaištai ir kt.
3. Šeimos įt

taka.

Paprastai narkotikų vartojimą lemia šie veiksniai :
– augo šeimoje be tėvo arba tėvas buvo nepakankamai griežtas ir reiklus, todėl šeima rūpinosi vaikus lepinti linkusi mama
– buvo perdėtai kontroliuojamas, stebimas kiekvienas žingsnis, netinkamai vertinami, niekinami vaiko sugebėjimai
– patyrė dvasinių ar fizinių traumų : buvo išprievartautas ar su juo buvo elgiamasi brutaliai

Priežasčių, kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus gali būti ir daugiau : jie neturi rimto užsiėmimo, jiems nuobodu; jų draugai vartoja narkotikus; mėgsta riziką; nori šokiruoti tėvus ir draugus; tai yra madinga; jie nori pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų. Šiandien narkotikų nesunku gauti, tai kodėl gi neišbandžius jų poveikio? Jiems patinka „ta“ savijauta. Gana dažnai jauni žmonės narkotikų vartojimą supranta kaip protestą prieš suaugusiųjų pasaulį, prieš tėvus. Ne be reikalo „eksperimentuojančio“ jaunimo dauguma priklauso 14-17 m. amžiaus grupei, nes būtent paauglystėje būdingas noras tapti savarankišku, nebepriklausomu nuo tėvų, turėti „savo“ požiūrius, vertybes, o narkotikų vartojimas tampa vienu iš būdų tai įrodyti. Neretai pagrindiniu narkotikų vartojimo motyvu tampa smalsumas. Paaugliams būdingas nekritiškas požiūris į reiškinius, siekis patirti malonumą „čia ir dabar“, autoritetų neigimas, noras tapti nepriklausomais, galų gale – nesugebėjimas realiai numatyti narkotikų vartojimo pasekmių. Paauglių socializacijos ypatybė – sekti mada, bendraamžiais, jiems būdinga didelė tarpusavio priklausomybė. Labai svarbi, ypač pradedant vartoti narkotikus draugų įtaka. Daugumai žmonių pirmą kartą na
arkotikų pasiūlo draugai arba draugų draugai. Pirmąjį bandymą dažniausiai lemia aplinkiniai. Narkotikų vartojimas – „tai pagalba sau“, mat paaugliai dažniausiai susiduria su konfliktais mokykloje, šeimoje ir panašiai. Vartojant narkotikus tikimasi panaikinti diskomfortą. Pastebėta, kad ankstyvą narkotikų vartojimo pradžią lemia ne tiek pačių paauglių, kiek jų tėvų socialinė destabilizacija.

Paaugliams nejučiomis formuojasi požiūris į narkotikus ir jų vartojimą. Vaikai stebi aplinką, apie narkotikus sužino iš kino filmų, televizijos, vaizdo ir garso įrašų, žurnalų, interneto. Vaikas ar paauglys mato, kaip prabangiai gyvena prekiaujantys narkotikais televizijos filmų herojai, o jam patinkanti kino žvaigždė naujausiame filme traukia cigaro dūmą; klausosi dainos apie tai, kaip veikiant narkotikams, nuostabiai atrodo pasaulis; skaito interneto tinklapį, kuris skatina pritarti marihuanos legalizavimui. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susijusi informacija paauglius gali pasiekti visai netikėtai: jos gali būti žurnale skelbiamoje reklamoje, kino filmo herojaus kalboje ir t.t. Tokia informacija laipsniškai formuoja nuostatą, kad svaigiųjų medžiagų vartojimas yra savaime suprantama gyvenimo norma.
Narkotikus vartojančioms žmonių grupėms būdingas tam tikras juos jungiantis gyvenimo stilius, laisvalaikio praleidimo būdai, apranga, bendravimo būdas, vertybinės orientacijos. Tačiau toli gražu negalima teigti, kad visiems narkotines medžiagas vartojantiems žmonėms būdingas vienodas gyvenimo stilius.

Kaip minėta, narkotikų vartojimas lemia ir socialines pasekmes. Vartojant narkotikus, ypač jei tai daroma pastoviai, smarkiai pakinta socialiniai ryšiai: pašlyja ar net visiškai nutrūksta santykiai šeimoje, mokykloje. Atsiranda atmosfera tarp „draugų“, kartu vartojančių narkotikus.
Be to, narkotikų vartojimas sietinas su nusikalstamumu. Narkotikų vartojimo ir nusikalstamumo ryšys yra akivaizdus, nors jo paaiškinti vienareikšmiškai neįmanoma. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis sukelia organizmo intoksikaciją, priklausomybę, sutrikdo psichiką. Žalingas sveikatai vartojimas diagnozuojamas tada, kai pakenkiama fizinei arba psichikos sveikatai. Priklausomybės sindromas reiškiasi poreikiu vartoti psichoaktyviąją medžiagą.
Psichinė priklausomybė dažniausiai susiformuoja po pirmojo bandymo vartoti narkotiką ir pasižymi potraukiu vartoti toliau. Noras svaigintis užvaldo žmogaus psichiką (mintis, jausmus, veiklą), tampa gyvenimo būdu. Fizinė priklausomybė atsiranda vėliau, kai narkotinė medžiaga tampa būtina organizmo biologinės ir cheminės pusiausvyros sąlyga. Ji pasireiškia sunkiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais. Pakinta visos organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti tam tikras narkotiko kiekis. Narkotiko vartojimo sukeltus nemalonius reiškinius panaikina nauja dozė. Prie sveikatos sutrikimų, susijusių su narkotikų vartojimu yra minimi miego sutrikimai, išsekimas, pykinimas, depresija, nerimas, širdies ritmo sutrikimai. Vartojant narkotikus žala yra padaroma visam organizmui.
Kalbėdami su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė. Kai kurie jau pabandė narkotikų arba tam pritaria. Šių dienų mokinys apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji – mokytojai, tėvai ar gydytojai. Tai natūralu. Narkotikų vartojimas – jų laikmečio problema. Narkotikai – populiari pertraukų, įvairių moksleivių vakarėlių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Šiandieninis jaunimas, kaip ir pati visuomenė neturi vieningų dorovės idealų, sunkai suvokia laisvės sąvoką, nenuoseklus jų ir ideologinės sistemos supratimas. Kad išugdyti sveiką jaunąją kartą, kuriančią planus dėl savo ir šalies ateities, nebeužtenka skaityti paskaitas ar vesti debatų laidas per masines informacijos priemones. Visiems mums reikia mokytis gyventi su jaunimu, eiti koja kojon su jų problemomis, jų siekiais bei stengtis nukreipti juos teisinga linkme. Ugdymo sociologijos mokslas bando jaunimui padėti pritapti nuolat besikeičiančioje šio laikmečio visuomenėje. Šeima yra svarbiausia terpė , kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Pasak psichologo G.Valicko , nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas .Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tų šeimų vaikams , kurios turi problemų dėl ekonominių ,socialinių ir kultūrinių pokyčių . Šiandieniniai tėvai mažai žino apie narkotines ir psichotropines medžiagas, nes jie užaugo kitoje socialinėje aplinkoje. Todėl supratingumas, bendradarbiavimas su ugdymo institucijų specialistais gali supažindinti juos su narkomanijos problemomis. Nors įstatymas dėl narkotinių ar kitų psichotropinių medžiagų prevencijos švietimo įstaigose labiau akcentuoja šio įstatymo vykdymą ugdymo įstaigų darbuotojams, sveikatos priežiūros specialistams, policijos bei savivaldybių paskirtiems asmenims, pamatai šio įsakymo vykdymui yra dedami šeimose. Neretai mes savo vaikams tvirtiname, kad vargstame, dirbame jų labui, o jie atsidėkoti turi mūsų klausydami ir mokydamiesi. O vaikas neranda tos prasmės ir paaiškinimo apie savo buvimo esmę šioje žemėje. Jis blaškosi, nes neranda atramos po savo kojomis. “Gal ir keista, bet narkotikai ateina į šeimą ne dėl vaiko savybių. Tik tada, kai tėvai savo vaikui yra ne baudėjai, ne prievaizdai, o autoritetas, vaikas su visomis problemomis skuba pas juos. Tokiose šeimose tėvai yra priešnuodis visoms vilionėms. Net ir tada, kai vaikas neatsispiria pagundai išbandyti – savo skaudžią patirtį patiki tėvams. Jei vaikas jausis mylimas ir reikalingas ne dėl gerų pažymių, ne dėl kitų gerai atliktų darbų, o todėl, kad jis pats – vienintelis, nepakartojamas ir labai mylimas, jis nesisvaigins.”

Ugdymo įstaigos nurodė, kad tėvai nenoriai įsitraukia į rūkymo, alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos veiklą. Tik 22.2% ugdymo įstaigų nurodė, kad turi tėvų tarybą, kuri dalyvauja organizuojant renginius. Kiekvienoje ugdymo įstaigoje nuo 3-11 tėvų dalyvauja mokyklos tarybos veikloje. Dažniausiai tėvų veikla būna epizodinė, organizuojant kokį tai renginį. Tik labai nedidelė dalis ugdymo įstaigų nurodė, kad didelė dalis tėvų aktyviai dalyvauja šioje veikloje. Kai kurios mokyklos atsakė, kad nėra būtinybės organizuoti tėvų paramos grupės. Šiaip iš tėvų pusės paprastai iniciatyvos nebūna, kol tai nėra susiję su jų vaiku. Atvirkščiai, kai kurios mokyklos nurodė, kad yra tėvų, besipiktinančių, kad mokykla kišasi į jų vaikų asmeninius reikalus, kad vaikai rūko su tėvų žinia. “Su nerimu turime konstatuoti pasyvumą visuomenės, kuri leidžia savo vaikams žudytis nuodais.”
Bendraujant su jaunimu dažnai girdime, kad jų niekas nesupranta arba, kad jų problemos niekam neįdomios. Kaip šiandieninį jaunimą įtraukti į teigiamus procesus, vykstančius mūsų visuomenėje, o tuo pačiu ir ugdymo institucijose? Išgirdus jaunimo norus, siekius bei tikslus, manau, galėtume jiems padėti ugdant juos tautiška linkme ir gilinant jų požiūrį į negatyvius pasaulio reiškinius; mokyklose bandyti pakeisti nusistovėjusią tvarką, įnešant naujų srovių užklasiniuose renginiuose; sudominti jaunimą naujomis, dar mažai žinomomis idėjomis, perteikiant tai jiems prieinama forma. Susidūrus su jaunimui aktualiomis problemomis reikia skatinti juos apie tai kalbėti, išmokant juos pagrįsti savo nuomonę; taip pat jie turi žinoti, kad už savo veiksmų padarinius turės atsakyti jie patys.
Nestabili šiandieninė socialinė bei ekonominė situacija nestabiliai veikia ir pačią visuomenę. Todėl ugdytojų tikslas – kiek galima mažesnis nestabilumas moksleivijos tarpe. Kuriant įvairias prevencijos programas prieš narkomaniją labai dažnai jaučiamas biurokratinis barjeras, kurį kartais sunku įveikti. Daugelis Lietuvos teisės aktų, tarptautinių projektų stengiasi ginti jaunuomenę nuo narkomanijos. Dėl pablogėjusio finansavimo ugdymo institucijoms sumažėjo užklasinių užsiėmimų, nedažnas gali išleisti vaiką į stovyklą vasaros atostogų metu, todėl nei teisės aktai, nei jokie įstatymai negali pilnai užtikrinti narkomanijos prevencijos programų įgyvendinimo. Ne taip retai geri ketinimai ir idėjos taip ir lieka neįgyvendintos, atsimušusios į sunkią materialinę bazę mokyklose. Dabartinis jaunas žmogus, skirtingai nuo mūsų tėvų, jaučia didžiulį informacijos ir permainų tempą. O nesuspėdamas su tokiu tempu jaučiasi nesaugus ne tik mokykloje, bet ir užklasinėje veikloje, todėl pasuka tuo keliu, kuriame mano, kad bus suprastas ir taip realizuos save, o iš čia atsiranda paauglių vandalizmas, narkotikų vartojimo atvejai ir t.t.

Šalies teisės aktai jungia kovai prieš narkomaniją mokyklų pedagogus, sveikatos priežiūros specialistus , policijos pareigūnus , t.y. tuos , kurie tiesiogiai atsako už šių įstatymų vykdymą. Bet jaunas žmogus, patekęs pas šiuos įstatymų vykdytojus, dažnai pasijaučia nesuprastas ir pastebi, kad jų darbo metodai nesikeitė mažiausiai 20 metų . Norint efektyviau organizuoti prevencinį darbą mokyklose, būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje ir į tą veiklą įtraukti patį jaunimą, stengiantis sužinoti, kokia prevencijos forma jiems būtų naudingiausia ir priimtiniausia. Kaip rodo duomenys, tokia prevencija – tai pokalbiai su pačiais narkomanais. Tik tada, o ne “ gąsdinančių paskaitėlių” metu jie sužino tikrąją narkotikų daromą žalą iš tų, kurie stengiasi atsitiesti ir yra išgyvenę visą tą siaubą, kuris atrodė egzistavo tik knygose, kad mums būtų įdomiau skaityti. Tik tada jie, iš kitų betarpiškos patirties ne tik sužino, bet ir susimąsto apie narkotikų daromą žalą ne tik kūnui, bet ir sielai. Iš šimto narkomanų išgyvena tik vienas. Net ir po reabilitacijos kurso galima vėl atkristi. Būna, kad kai kurie priklausomybe sergantys asmenys turėjo po keliolika reabilitacijų. Taigi narkomanija yra jau nebepagydoma liga, kurią įmanoma tik sustabdyti, o iki galo ji neišgydoma.
Nuo pirmos tabletės ar švirkšto iki mirties, jei nesiimama priemonių sustabdyti vartojimą ir gydytis, vidutiniškai tereikia ketverių metų priklausomai nuo naudojamų narkotinių medžiagų. Per metus Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 300 žmonių. Tarp jų daug nesulaukusių 30-ies ar 20-ies metų. Sunaikinamas ne tik kūnas, bet ir žmogaus asmenybė. Žmogus visomis prasmėmis degraduoja. Narkotikai tai – AIDS, prostitucija, savižudybės, smurtas, nešvarūs pinigai, nusikaltimai, kontrabanda, prekyba žmonėmis. Įvairiose šalyse paplitę skirtingi narkotikai bei jų vartojimo būdai, skiriasi įstatymai, galimybės gauti pagalbą, skiriasi net ir visuomenės požiūris į narkotikų vartojimą ir juos vartojančius žmones. Todėl kiekviena šalis turi savitų problemų. Turime ir mes. Todėl apie savas problemas turime kalbėti ir jas spręsti patys. Ir svarbiausia – nemanyti, kad jeigu šiandien konkrečiam žmogui tai neaktualu, taip nebus ateityje.

Išvada

Mūsų visuomenėje ne taip jau maža nepageidaujamų reiškinių. Pats žmogus norėdamas, o gal nesuvokdamas tampa šių reiškinių dalyviu. Socialinė šalies būklė šiandien gausina silpnų, išbalansuotų asmenybių gretas. Nepasitikėjimas, netikrumas, nežinojimas dėl ateities sudaro palankias sąlygas žmogui pasijusti silpnu ir labai pažeidžiamu. Narkomanija – viena iš žmonijos sužalojimo būdų. Šiandien ji taip išsikerojusi paauglių tarpe, kad nepaiso nei sienų, nei žmonių rasių, tautybių ar tikėjimų. Narkomanijos liūnas gali įtraukti visus, kuriuos apima netikrumo jausmas dėl nežinojimo ar nepasitikėjimo. Todėl tikėti, kad narkomanija išnyks savaime yra naivu ir neteisinga. Tik tai suvokdami galime užkirsti tolesnį jos plitimą. Tik stiprių asmenybių vedami, turinčių tvirtą ideologinį pagrindą mes galime kurti tarptautinius projektus, burtis į tarptautines organizacijas bei kitaip vykdyti prevencijos programas prieš narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų platinimą ir vartojimą. Kad išugdyti dorą, sveiką, savim pasitikintį šalies pilietį būtina jį puoselėti ir ugdyti nuo mažumės. Todėl reikia telkti visas pastangas kovai prieš narkomaniją jaunimo tarpe.
Mes nepasieksime teigiamų rezultatų kovodami prieš narkomaniją jaunimo tarpe, jeigu patys negyvensime jaunimo problemomis, nesuprasime jų siekių, tikslų ir idealų. Jaunas žmogus labai pažeidžiamas, todėl vien draudimais ir apribojimais mažai ką pasieksime.

Pasitelkusi statistinius duomenis, šalies teisės aktus bei kitų sukauptą patirtį kaip sumažinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimą jaunimo tarpe, manau reikėtų :
– tėvų ir ugdymo institucijų bei pedagogų glaudesnio tarpininkavimo (psichologų,

socialinių pedagogų pokalbiai su tėvais).
– įdomesnės ir įvairiapusės užklasinės veiklos mokyklose (sporto renginiai, įvairūs būreliai, t.y. kūrybinės veiklos ugdymas).
– jaunimo užimtumo organizavimo ne mokslo metu (vasaros stovyklų steigimas, darbinės veiklos organizavimas, ekskursijos).
– glaudesnio bendradarbiavimo švietimo įstaigų darbuotojų su sveikatos priežiūros centrais, nepilnamečių reikalų tarnybomis, policijos pareigūnais bei prevencijos srityse dirbančių valstybės, savivaldybių darbuotojais (švietėjiška, praktinė, prevencinė veikla).
– nevalstybinių organizacijų bendradarbiavimo su ugdymo institucijomis (susitikimai su reabilitacijos programas praėjusiais narkomanais, narkomanų reabilitacinių centrų ir stovyklų aplankymai).

NAUDOTA LITERATŪRA

1. L. Bulotaitė “Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė” 2004m.
2. A.G. Davidavičienė “Alkoholį ir kitus narkotikus vartojantys moksleiviai”
3. O. Kuorienė “Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo”2002m.
4. Sielovados vadovėlis “Bažnyčia, narkotikai ir narkomanija “ 2003m.
5. Sveikatos Apsaugos Ministerija “Narkomanijos problema Lietuvoje 2001”2001m.
6. Valstybinis psichikos sveikatos centras “Kas žinotina šeimai apie narkotikus ”2001m.

Leave a Comment