GIMIMAS IR VARDYNOS

Untitled

KAUNO KOLEGIJOS

KĖDAINIŲ JONUŠO RADVILOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Vida Dorochinienė,

Rasa Korsakienė,

Diana Grunskienė

Socialinės pedagogikos

SOPI9 – II kurso studenčių

GIMIMAS IR VARDYNOS

Etninėskultūros referatas

Dalyko dėstytojas – R. Mišeika

Kėdainiai, 2010

TURINYS

ĮVADAS

Kiekvienas kraštas, miestas ar sodžius turi savo istoriją. Tauta pažįsta save per ją. Istorijai pažinti negalime tenkintis vien užrašytais faktais, jų interpretavimu, biografijomis. Reikia pirmiausia pažvelgti į mūsų senelių, prosenelių gyvenimą, būdą, kultūrą, tikėjimą, jų darbus ir rūpesčius.

Kaip teigia J. Kurdika (1991), krašto istorija – turtingas tyrinėjimo objektas, susijęs su įvairiomis gyvenimo sritimis, visuomeniniais reiškiniais ir laikotarpiais. Kad ir kaip mes sttudijuotume žmonių praeitį, ji vis tiek mus sugrąžina prie pačių pagrindų – tėvo, motinos ir vaiko. Šis nuo amžių gyvuojantis trikampis yra šeima, kurios pagrindinis tikslas – tęsti gyvybę pasaulyje.

AnotP. Dundulienės (1991), lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, kurie susiklostė formuojantis gimininei bendruomenei. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai. Daugelis šeimos papročių ir apeigų formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės, kultūrinės raidos.

Krikštynos ir krikšto suteikimas naujagimiui nuo krikščionybės pradžios buvo svarbus įvykis kaatalikiškai visuomenei. Krikšto metu naujagimiui buvo suteikiamas vardas ir pilietinės teisės.

Tarybų valdžios metais senieji lietuvių liaudies papročiai buvo sąmoningai naikinami, jie buvo siejami su nacionalizmu ir religija, o išnaikinus tautos papročius galima išnaikinti ir pačios tautos savitumą. Papročiai tai estetinė ve

ertybė, kurią turime saugoti, puoselėti ir stengtisprisiminti per vestuves, vardynas ir t.t.

Šio darbo autorių tikslas – remiantis įvairia literatūra pažvelgti į lietuviškus kūdikio laukimo papročius, krikštynas, vardynas ir kūdikio priežiūrą.

PAPROČIAI – ŽMOGAUS DVASINĖS KULTŪROS DALIS

Anot J. Kurdikos (1991), kalba, religija, papročiai – sudėtingos žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, – be jų išnyksta tauta. Papročių veiklos sfera įvairiopa – tai ir moralė, grožio samprata, požiūris į darbą, tėvus, tėvynę. Papročiai vienaip ar kitaip liečia žmones, juos jungia, formuojasi bendra veikla. Ši savybė labai svarbi, ypač žmonių grupei, kuri yra atitrūkusi nuo savo tautos kamieno ir atsidūrusi svečioje aplinkoje – tremtyje arba emigracijoje. Kaip pavyzdį autorius pamini žydų tautą, kuri ilgus tūkstantmečius yra blaškoma po pasaulį. Besiblaškanti žydų tauta, papročių ir religijos dėka yra išsaugojusi savo savimonę, nacionalinius ypatumus irr vienybę.

Kunigas S.Yla (1985), etnografas ir sociologas, Štuthofo kalinys, tradicijas įvardina kaip tautos išmintį ir patirtį, kuri perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniais veiksmais. Jo nuomone, kur nėra tradicijų,- nėra ir pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo bei dorinės pedagoginės atsakomybės. Iš tradicijų galima spręsti ir apie tautos dorinį lygį.

Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Jų dėka žmogus žino, kaip jo tautietis vienomis ar kitomis aplinkybėmis elgsis, nes ir kiti taip daro. Šita vieningumo sąmonė, šitas elgsenosbendrumas teikia ypatingos atramos, atsidūrus ne

eturinčiame savų tradicijų krašte arba tokioje aplinkoje, kurioje žmonės laikosi kitokių tradicijų.

J. Kurdika (1991) teigia, kad „tradicijos veikia žmogų, šeimą, tautą daugeriopai. Jos ugdo ir išsaugo šeimą. Be tradicijų negalėtų būti gražių, tvirtų, dorų bei pedagogiškai veiksmingų šeimų. Šeima laikosi tradicijų, kaip konkretizuoto, į tam tikrus formų rūbus įvilkto gyvenimo būdo. Taip šeimos sukuria vienalytę dvasią, vienalytę ugdomąją kryptį ir lengviau išauklėja vienalytį žmogų. Tokių žmonių visuma sudaro tautą. Kai šeimoje sunyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorinės, dvasinės atramos“ (p. 8).

Pasak P. Dundulienės (2005), „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstančius metų nemažai paveikė socialinių formų, žmonių dvasinės kultūrosraidą (.). Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kuriose, nedaug pakitusios, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors tokia standartizacija skatino rutiną ir atsilikimą, tačiau padėjo išlikti ilgų šimtmečių liaudies materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimams. Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra liaudies kultūros saugotojai ir gali būti tam tikri istorijos šaltiniai, padedantys atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros pažangą. Apeigas gimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis“ (p. 14).

P. Dundulienė (2002) teigia, kad moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas – gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, – plėtojo gimininės, vėliau – šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir

r teisines normas.

Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos nuo ankstyvosios bendruomeninės santvarkos turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, gyvenimu, santuoka bei išėjimu iš šio pasaulio, nuo senų senovės vyravo prosenių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose drauge su gyvaisiais dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Jei kas jas užmirštų, sulauktų didelės bausmės.

Šio darbo autorės mano, kad kiekviename pamokyme, draudime, prietare ir pan. slypėjo idėja, kuri padėjo ugdyti dorą žmogų. Jų pagalba mes galime pamatyti, kokie žmogaus poelgiaibuvo skatinami, o kokie peikiami. Taip pat galima teigti, kad kiekviena tauta,norėdama išlaikyti savitumą, individualumą, tautos savimonę, niekada nepamirštasavo tautos šaknų, papročių, kurie išskiria mus iš kitų tautų.

ŠEIMOS SUDĖTIS

Pasiekęs brandos amžių, jaunimas susirūpindavo būsimu šeimyniniu gyvenimu, vaikais. Ypač šioje srityje aktyvios buvo merginos. Beveik kiekvieną dieną jos domėjosi savo ateitimi: kada ištekės, kas bus jos vyras, kiek turės vaikų ir pan.

Pasak R. Račiūnaitė (1991), toks savo lemties spėjimas galėjo būti burtai ir prietarai, kuriuos galima laikyti liaudies išminties pasireiškimo forma. Ypač šiems dalykams sužinoti buvo parankūs burtai, tam tikri tikėjimai ir jais pagrįsti veiksmai, kuriais žmogus savo valia nori palenkti jį supančią ap

plinką, gamtinį ir antgamtinįpasaulį priversti tarnauti žmonių reikalams.

Dauguma burtų būdingi visai Lietuvai. Norėdama sužinoti ar šiais metais mergina ištekės, turėdavusi Kūčių naktį apglėbti kiek gali tvoros pagalius arba paimti malkų glėbį ir po to suskaičiuoti: jei skaičius lyginis – ištekės, jei ne – tai liks netekėjusi. Tą naktį šildydavo vašką, jį liedavo į šaltą vandenį, po to žiūrėdavo kas išeis, jei susidarydavo forma panaši į vyro bruožus – vadinasi ištekėsi, jei į vaiką ar lopšį – susilauksi kūdikio, jei nei šis nei tas – gyvensi taip, kaip gyvenai.

Mergina, norėdama sužinoti, kiek ji turės vaikų, smalsumą galėjo patenkinti suraukdama kaktą – kiek ištisinių raukšlių susidaro, tieks teks vaikų auginti.

Anot P. Dundulienės (2002), šeimą sudarė tėvai, vaikai, neretai ir vyro tėvai. Vyro pirmavimas šeimoje buvo laikomas normaliu, o moters – neįprastu. Todėl, kurdamas šeimą, vaikinas stengdavosi perprasti merginos būdą, įpročius. Apie būsimos žmonos būdą buvo sprendžiama iš kalbos. Jei moteris mėgsta daug kalbėti, tai su ja būsią sunku sugyventi.

Nors šeimoje paprastai pirmaudavo vyras, bet didelę reikšmę turėjo ir moteris – žmona. Vyras buvo šeimos valdytojas, o moteris – jos siela, moralės prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja ir augintoja, motina.

Glaudžiausias buvo motinos ryšys su savo vaikais. Nepaprastas, gilus meilės jausmas savo kūdikiui, pasireiškia dar nėštumo metu. Jau tada jis buvo apsupamas gražiausiomis svajonėmis, nepaprastais vaizdiniais.

Tautosakoje motinos meilė atsispindilopšinėse ir vaikų dainose. Lopšinės žodžiai buvo skirti ne tik vaikeliui užmigdyti, bet pranašauti mažyliui gerą, laimingą ateitį. Vienoje iš dainų sakoma:

„Čiūčia liūlia, mažulytį, Čiūčia liūlia, raitužėlis,

Čiūčia liūlia, gražuolyti, Čiūčia liūlia, auk didutis,

Čiūčia liūlia, aukso žiedą, Čiūčia liūlia, būk greitutis,

Čiūčia liūlia, mano džiaugsmą, Čiūčia liūlia, vargo nepažink.“

Čiūčia liūlia, artojėlis, (Pilypų k., Švenčionių raj.)

(2002 p.49).

Lopšinėse motinos išsakydavo ne tik savo meilę, bet tarsi savo pageidavimus, kuo vaikas turėtų būti užaugęs. Tai lyg užkalbėjimas, kuris turėjo nepaprastą galią.Įvairūs užkalbėjimai siekia tolimus senovės laikus. Jie buvo siejami su tikėjimu, kad ištarti žodžiai turi didelę galia ir išsipildo. Čia žodis – tarsi kūrybos pradžia, nes senovės filosofija žodį laikė dieviškosios dvasios įsikūnijimu, tarpininku tarp Dievo ir žmogaus.

Kiekviena moteris, nešiodama kūdikį savo įsčiose, išgyvena giliausią dvasinį ryšį. Kūdikis, tai tarsi antroji motinos širdis, kuri plaka jos viduje, todėl natūraliai patys gražiausi žodžiai, mintys, jausmai būna skirti tai mažai sielai, kuri dar neatėjo į šį pasaulį. Šio darbo autorių manymu, kūdikio laukimas yra išskirtinis laikas moters gyvenime, kurio niekada niekas nepakartos.

GIMTUVIŲ PAPROČIAI

3.1. Ikigimdyviniai tikėjimai

Kaip teigia J. Balys (1953), be burtų ir spėliojimų savo ateitį buvo galima nulemti ir tam tikru elgesiu, nes prietarai – tai tikėjimas į tam tikras paslaptingas gamtoje veikiančias jėgas, kurios turi įtakos ir jo likimui, atitinkamu elgesiu galima išvengti šių jėgų blogos įtakos ir iš to sekančių nelaimių.

Ištekėjusi moteris su rūpesčiu ir nerimu laukė atsakingo gyvenime momento – gimdymo. Šiam tikslui taip pat tarnavo – tikėjimai. Koks tai bus išbandymas: sunkus ar lengvas, ji galėjo sužinoti žvilgtelėjusi į vyro kaktą: jei aukšta kakta – tai laukia sunkus gimdymas, jei žema – tai gimdys lengvai.

.Pasak J. Balio (1953), laukiant kūdikio, moteris turėjo pasirūpinti ne tik juo, bet ir savimi. Pirmiausia ji turėjo tinkamai maitintis, norėdama sėkmingai išnešioti ir pagimdyti sveikąkūdikį. Juo labiau, kad gimdymas buvo atsakingas momentas gyvenime. Dėl to, kad jis vyko be kvalifikuotos medikų pagalbos pavojingas tiek gimdyvėms, tiek kūdikio gyvybei, todėl moteris turėjo būti pasirengusi tiek fiziškai, tiek morališkai, nes kiekvienai gimdymas buvo balansavimas tarp gyvybės ir mirties.

Būsimai motinai būtina pasirūpinti kūdikio kraiteliu: drabužėliais ir vystyklais. Kraitelį motina siuvo iš nešiotos drobės. Buvo tikima, kad pirmą kartą vystyti kūdikiui reikia vystyklų, siūtų iš senos drobės, nes tada vaikui drabužiai neplyš, mokės juos gražiai dėvėti.

Šio referato autorės mano, kad ne tik tai buvo pagrindinė priežastis. Ne kiekviena šeima galėjo sau leisti nusipirkti kūdikiui vystyti tinkamos medžiagos, o dėvėta drobė buvo švelnesnė, minkštesnė ir mielesnė kūdikiui

Pasak P. Dundulienės (2002), mūsųsenoliai vaiko auklėjimu ir būsimuoju jo gyvenimu rūpinosi dar jam negimus. Būsimojo kūdikio savotišką auklėjimą motina pradėdavo metu: griežtai laikydavosi tradicinių papročių, magiškų veiksmų, būrimų, draudimų, paveldėtų iš tolimų papročių. Nėščia moteris stebėdavo aplinką, kontroliuodavo savo elgesį, vengdavo nusižengti Dievui, žmonėms, ypač artimiesiems. Tai darė todėl, kad jos kūdikis – būsimasis žmogus – būtų fiziškai ir moraliai visavertis, doras, teisingas, gero būdo, gražus bei sveikas.

Žmonių nuomonė apie nėščios moters elgesį taip pat atsispindi ir dainose. Vienoje iš jų bernelis skundžiasi:

Motušėle širdužėle, Kad tu būtai pasižvalgus

kodėl savęs nedabojai, į širmą žirgelį,

kodėl mano skaistų veidą būtau šiandien jaunas buvęs

žiauriai sužalojai? narsus raitužėlis.

Kad tu būtai pasižvalgius Vai nelėmė man motutė

į tą raibą sakalėlį, geresnės dalelės,

tai būtau aš jaunas gimęs nedadojo sveikatėlės

puikiu bernužėliu. Mane nešiodama.

(Taručionių k.)

Kitoje dainoje skundžiasi mergelė:

Motule mano ,širdele mano, Motule mano, širdele mano,

Ko nesižvalgei į laibą nendrelę? Ko nesižvalgei į baltą leliją?

Tai dabar būtaugrakšti mergelė, Tai lelijėle dabar aš žydėtau,

Tai grakštumėliais jaunimą žavėtau! Savo veideliu jaunimą žavėtau.

Motule mano, širdele mano,

Ko nesižvalgei į rožę raudoną?

Tai nū veideliai mano žarėtų,

Jaunus bernelius tai jie žavėtų!

(Randamonys) (2002, p.60)

Minėti papročiai, draudimai ir priesakai, mūsų protėvių manymu, rėmėsi siekimu tobulinti žmogaus prigimtį. Nors iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo prietarai, tačiau jie kreipė žmogų į gėrį, ugdė ne tik nėščios moters, bet ir aplinkinių žmonių moralę. Įsitikinimas, kad nuo nėščios moters elgesio ir jos aplinkos priklauso būsimojo žmogaus gyvenimas, buvo savotiška pedagoginė mintis, padėjusiišugdyti aukštą tautos dorovę, apie kurią rašė mūsų garsūs rašytojai kaip Kristijonas Donelaitis, dainų tyrinėtojas Liudvikas Rėza, Lietuvos istorijos tyrinėtojas Simonas Daukantas, poetas Maironis.

3.2. Nevaisingumas

Tuo laiku buvo manoma, jeigu šeima negali susilaukti vaikelio, tai dėlto kalta tik moteris, todėl jos imdavosi įvairiausių būdų ištaisyti šią padėtį. Liaudyje buvo žinoma įvairiausių natūralių bei mistinių būdų.

Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. (1995) rašo, kad XX a. 3 – 5 dešimtmetyje, kaip liudija etnografinių tyrinėtojų medžiaga į bevaikes šeimas aplinkiniai jau mažiau kreipė dėmesio: pakito vyravęs toks griežtas ankstesnis požiūris. Be to, moterys turėjo daugiau galimybių kreiptis į gydytojus, kurie sugebėdavo labiau pagelbėti. Bevaikių šeimų kaime buvo nedaug. Nesulaukusios vaikų, šeimos problemą spręsdavo įvaikindamos juos. Retai kada bevaikė šeima specialiai paimdavo iš prieglaudų svetimus vaikus. Dažniau augindavo giminių ar neturtingųjų šeimų. Neretai šeimos priglausdavo ir išaugindavo merginų pavainikius. Atsitikdavo ir taip, kad šeima rasdavo „pamestą“ kūdikį. Kartais nuskriaustoji mergina kūdikį palikdavo jo tėvui. Vadinasi, bevaikės šeimos neretai tapdavo prieglobsčiu našlaitėms bei pamestinukams.

3.3. Kūdikio laukimas

Naujo žmogaus atėjimas į pasaulį – nuo seniausių laikų buvo nepaprastas įvykis. Tai ypatingai yra svarbumotinai, šeimai. Taip jau yra sutvarkytas šis pasaulis, kad kiekvienas žmogus nori palikti savo įpėdinį, kuris pratęstų jo giminę, tęstų arba užbaigtų pradėtus darbus. Buvo manoma, kad nuo to kaip elgsis moteris nėštumo metu priklausys kūdikio fizinės, psichinės bei dorovinės savybės.

P. Dundulienė (2002) teigia, kad lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų – didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties. XIX – XX a. pirmoje pusėje šeima kuri turėjo daugiau vaikų buvo labiau gerbiama, nes Dievo ir žmonių pagirta. Daug vaikų turėti vengė turtingieji, nes nenorėjo, kad užaugęs sūnus išdraskytų valaką. Tokios šeimos turėdavo du ar tris vaikus. Bet kartais atidėliodami gimdymą, pavėluodavo ir likdavo be vaikų. Žmonės sakydavo, kad tokie žmonės šeimoje kaip basliai.Bevaikių nemėgdavo, juos pajuokdavo, Kupiškėnų krašte pajuokai liepdavo jiems gandrus varlėmis penėti.

Tos pačių autorių teigimu bevaikiai moteriai šeimoje būdavo labai sunku, nes ją dažnai pašiepdavo, bardavo. Tai lėmė kaimo žmonių neišmanymas, kad nevaisingos būna tik moterys, o vyrai čia nieko dėti. Anyta nesulaukusi anūkų savo marčią imdavo skųsti kaimynams, giminėms. Apie nelaimingą bevaikę moterį tokiu būdu sužinodavo ne tik kaimas, bet ir apylinkės.

Motinystei mergaitės buvo ruošiamos nuo kūdikystės. Motina mažas mergytes pratindavo daryti lėles, jas vystyti, prižiūrėti. Bijodama, kad užaugusi dukrytė nebūtų bevaikė, motina ta intencija duodavo išmaldą elgetoms, užprašydavo mišias. Prieš prasidedant mėnesinėms, motina vesdavosi dukras į bažnyčią, melsdavosi ir prašydavo elgetas pasimelsti už jos dukrą, kad nebūtų bevaikė.

Per piršlybas ir vestuves, kad dukra būtų vaisinga, motina atlikdavo maginius veiksmus. Kupiškio apylinkėse, su piršliais sutarus vestuves, būsimos jaunosios motina sušluodavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nunešusi į tvartą sušerdavo veršingai karvei, kad dukterį Dievas laimintų vaisiumi. Išleidžiamą į jungtuves jaunąją apvilgdavo išvirkščiu rūbu, kad blogi žmonės nepakenktų jos vaisingumui. Išvažiuodama į bažnyčią (Šimonių apyl.), jaunoji su pamergėmis tris kart apeidavo stalą, o eidamos čiupinėdavo staltiesę. Kiek kartų tai padarydavo, tiek jaunoji ateityje turėsianti vaikų.

Vaikų troško ir vyrai. Pavyzdžiui, Ožkinių kaime jaunikis, važiuodamaspirštis, išgerdavo žalią kiaušinį, kad gautų vaisingą pačią. Važiuodamas į jungtuves, jaunikis įsidėdavo į kišenę pilną varpą, kad gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrindavo, kiek iš varpos iškrito grūdų, tiek bus vaikų.

Anot Vyšniauskaitės A., Kalniaus P., Paukštytės R. (1995), laikotarpis iki vedybų, turėjęs nulemti sėkmingą šeimos gyvavimą, glaudžiai siejamas su būsimos motinystės samprata. Moters kelias iki vedybų – tai tarpsnis, kai racionaliais bei magiškais būdais siekiama priartėti prie motinystės. Kartu tai buvo visos kaimo bendruomenės rūpestis išsaugoti nepažeistą bendrijos egzistavimą, nes pagrindinė šeimos funkcija – pratęsti giminę. Tuoj po vestuvių jaunieji buvo sveikinami per drabužių skverną, kas reiškė linkėjimą kuo greičiau susilauki vaikų.

3.4. Kūdikio lyties spėlionės

R.Paukštytė (1990) rašo, su dideliu nekantrumu šeima laukdavo pirmagimio, ypač vyras trokšdavo sulaukti sūnaus. Manyta, kad turėti sūnų – garbė. Buvo sakoma, kad šeima „ pradeda gyventi nuo galvos“. Pasak senesnių žmonių, berniukas – namų ramstis, o mergaitė – tik išlaidos, mat jai reikės skirti kraitį, ji išeis iš gimtų namų. Ir svarbiausia , kad sūnus giminės pratesėjas, tėvo ūkio paveldėtojas. S. Yla pažymėjo, kad tai rodo ir posakiai: „Pranykstu kaip sauso medžio kelmas“; “Dirbus, dirbus – reikės svetimam palikti“; Dukteris išleidus už vyrų, ūkis dažniausiai atitekdavo vyriausiajam sūnui, kartu buvo perduodamas tėvų patyrimas bei senosios tradicijos. Sūnaus prieglobstyje tėvai tikėjosi ramesnės senatvės nei prie dukters, mat nuo seno šeimos galva laikytas vyras. Sulaukęs daug sūnų tėvas buvo laikomas didesnėje pagarboje, nei tas, kurio pilna troba dukterų. O ir motinos, tam pritardamos, mąstė, kad gal ir geriau sūnūs, nes dukters jau išlanksto laukė sunki moters dalia.

Pasak T. Narbuto (1992), lietuviai manė, kad moteris, net ištekėjusi nenustoja buvusi mergina, kol nebus pagimdžiusi sūnaus, todėl jaunamartės tol nešiodavo nuometą, kol susilaukdavo sūnaus.

Dažnai buvo bandoma spėti gimstančio kūdikio lytį. Tai buvo daroma pagal moters išvaizdą. Jei būsimos motinos veidas būdavo gelsvas, tai sakydavo, kad gims mergaitė, o jei rausvas – tai gims berniukas. Jei valgė stiprų, rūgštų maistą – gims berniukas, jei mėgo saldų, lengvą – mergaitė. Spręsti apie būsimo vaiko lytį bandė ir pagal nėščios figūrą: jeiaukštai pilvas – tai gims berniukas, o jei žemai – mergaitė.

S. Ylos (1985) teigimu, veido spalvos kaita nėštumų metu, turėjo įtakos kūdikių drabužėlių spalvai: jei moters veidas darosi rausvai dėmėtas – būsianti mergaitė, o jei melsvai – berniukas. Šios spalvos yra tapusios tradicinės ir pirmiesiems kūdikio drabužėliams: mergaitėms rožinė, o berniukams – melsva.

Pasak P. Dundulienės (1992), nuo blogo žvilgsnio (akių) buvo stropiai saugomos gimdyvės: visur tikėta, kad jei į nėščiąją pažiūrėsiąs žmogus blogomis akimis, sergančiai atsitiks kokia nors nelaimė: arba pienas krūtyse dings, prasidės kraujoplūdis ir pan.

Taipogi R. Paukštytė (1990) rašė, jog neaišku ar šios spėlionės pasitvirtindavo, sunku pasakyti, nes gana dažnai pasitaiko ir prieštaravimų. Šiuose spėliojimuose ir vėl buvo teikiama vyriškai giminei.Daugeliu atveju manyta, kad moteris besilaukianti sūnaus, visada turėjo atrodyti gražiau.

3.5. Nėščios moters elgesys

R. Paukštytė (1990) rašė, kad daugeliu atžvilgių besilaukianti moteris privalėjo labiau negu įprasta savimi rūpintis. Pirmiausia ji turėjo tinkamai maitintis, tačiau daugelis moterų valgė tą patį maistą kaip ir namiškiai. Jei gyveno pasiturinčiai ir leido gyvenimo sąlygos, valgė kaloringesnį maistą arba tokį, „kokio troško širdis“, t. y. tuos valgius, prie kurių jautė didesnį potraukį.

Mažai kuri kūdikio besilaukianti moteris galėjo susidaryti išskirtines gyvenimo sąlygas: neretai turėjo dirbti visus ūkio darbus iki pat gimdymo. M. Pretorijus, apibūdindamas 17a. Prūsijos lietuvių moterų gyvenimą, rašė: „Lietuvių moterys dirba visus ūkio darbus iki pat gimdymo valandos. Neretai atsitinka, jog kūdikis ateina į pasaulį, kai nėra šalia kitos moters“. Tuo autorius pažymi lietuvės moters fizinį bei dvasinį tvirtumą ir tai, kad ji neturėjo laiko ilsėtis net prieš pat gimdymą. Tokių faktų išgirstame ir iš informatorių, gimusių praeito šimtmečio pabaigoje – šio amžiaus pradžioje, o ypač išklausę iš jų motinų girdėtus prisiminimus. Pasakojama, kad pasitaikydavo atvejų, jog moteris, viena pati pagimdžiusi rugių lauke, parsinešdavo kūdikį prijuostėje namo. Šitaip susitvarkyti galėjo tik tvirta moteris.

Besilaukiančioji stengėsi labiau paisyti švaros: dažniau praustis bei keisti baltinius. Buvo manoma jei moteris nevalyva, tai toks bus ir jos kūdikis. Požiūris į švarą konkrečiaipriklausė nuo kiekvienos moters.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris buvo vadinama diengula. Ji stengėsi sutvarkyti visus namų reikalu, užbaigti pradėtus darbus. Skubėjo nuvykti į bažnyčią pasimelsti, atlikti išpažintį. Prieš gimdymą nueidavo atsiprašyti visų su kuriais buvo susipykusi. Sakydavo: „Kai atleis, tai ir paleis“. Vadinasi gimdymo valandai moteris ruošėsi labai kruopščiai, nes tai visais atžvilgiais buvo pavojingas gyvybei momentas. Moteris turėjo būti pasiruošusi tiek fiziškai, tiek morališkai.

3.6. Kūdikio kraitelio ruošimas

Šiuolaikinė moteris prieš kūdikiui gimstant pasiruošia minimalų kraitelį savo naujagimiui. Praėjusio šimtmečio moterys taip pat turėjo pasirūpinti naujagimiodrabužėliais ir vystyklais. Kūdikio kraitelį, būsimoji mama, paruošdavo negausų,tačiau juo pasirūpindavo išlanksto. Atėjęs į pasaulį vaikelis negalėjo likti be „savų marškinių“.

Remiantis R. Paukštyte (1990), moterys vystyklų pasiruošdavo po kelias pamainas. Juos suplėšydavo iš senų, išdėvėtų paklodžių, baltinių. Tikėjo, kad jei siūs drabužėlius iš naujos medžiagos, užaugęs vaikas greitai drabužius dėvės bei plėšys. Nusipirkti fabrikinio audinio nekiekviena šeima įstengdavo, o karo bei pokario metais jo iš viso sunku buvo gauti. Kita priežastis – išnešiota drobė kur kas mielesnė, švelnesnė už naują, be to, geriau sugeria prakaitą bei šlapimą, kas svarbu vaiko sveikatai.

Laukdamasi pirmagimio, motina pasiūdavo antklodėlę, sutaisydavo pagalvytę. Pasiūdavo ir čiužinėlį, į kurio vidų paprastai prikimšdavo šieno ar avižinių (minkštų) šiaudų, kuriuos dažnokai keisdavo. Toks čiužinėlis laidus šlapimui, ir kūdikiui nereikėdavo gulėti drėgmėje. Tik viską susitvarkiusi moteris ramiai galėjo laukti kūdikio atėjimo.

3.7. Gimdymas

Vaiko gimimas – vienas svarbiausių įvykių šeimos gyvenime. Jį lydėjo gausybė papročių ir apeigų.

Pasak S. Ylos (1985), gimtuvių apeigose yra du momentai: vienas uždaras, skirtas tik saviškiams, antras – atviras, pašaliečiams, kaimynams. Abiejuose momentuose dalyvavo svetimas žmogus, bet būtinas medicininiu požiūriu bei gimtuvių papročiuose – pribuvėja.

Lietuvių kalbos žodyne (1976), pribuvėjos terminą aiškinataip: „Pribuvėja – moteris, kuri padeda gimdyvei, priima gimstantį“ (p. 609).

Anot P. Dundulienės (2002), žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visko, kas bloga, ir garantuoti laimingą bei gerą gyvenimą.

Atėjus laikui gimdyti, buvo kviečiama patyrusi pribuvėja, vadinamoji bobutė, kuri naujagimį priimdavo, nuprausdavo ir atlikdavo pirmąsias gimimo apeigas.

Prasidėjus skausmams, daug kur Aukštaitijoje buvo atidaromos visų trobų durys, apžiūrima, kad niekur namuose nebūtų kas nors užrakinta, ištraukiami visi stalčiai, atvožiami dangčiai, išsiunčiami iš trobos visi vyrai. Tai buvo magiška priemonė, garantuojanti neskausmingą ir lengvą gimdymą. Sunkiai gimdant, buvo reikalaujama, kad būsimasis tėvas persiplėštu marškiniusties bamba ir išpjautų iš vilkimų drabužių visas sagas bei segtukus. Tai irgi magiški veiksmai, turintys palengvinti kūdikio atėjimą į pasaulį.

Kokių nors vaistų ar įrankių pribuvėja neturėjo, tik žirkles ir peilį, kuriais nupjaudavo virkštelę. Naujagimį maudydavo medinėje geldoje, galvutę aprišdavo skarele, kad būtų lygi ir graži, neatsikišusios ausys. Kreivas kūdikio kojytes subintuodavo. Paskui kūdikį suvystydavo drobiniais vystyklais ir paguldydavo ant pagalvės lovoje.

Kad senovėje moterys gimdydavo pirtyje, patvirtina tautosaka. Dainoje sakoma:

Vaikščioj martelė Kai Dievas davė

Po pirtelę, Marčiai džiaugsmelį

Kalėdo,- Kalėdo,

Ne viena martelė, Gi gi gi,

Drauge bobelė, Kliu kliu kliu

Kalėdo. Ir iš bankelės.

( A. Juška, Lietuviškos svodbinės dainos, t.2, Vilnius, 1995, p.76)

Tos pačios autorės P. Dundulienės (2002) teigimu, bene išsamiausių žinių apie Prūsijos lietuvių apeigas pateikė Matas Pretorijus (XVII a.). Jis daug mini apie senovinius Laimos (likimo lėmėjos) pirties papročius. Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo nulemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas neišeitų iš paskirtų ribų. Be to, ji rūpindavosi naujagimiu ir gimdyve. Norint sulaukti didesnių jos malonių, gimus kūdikiui, buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, kurios buvo skirtos ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Pretorijus rašo, kad XVII amžiujeNadruvoje ir kitose vietose gimdydamos moterys šaukdavosi gimdymo deivės Laimos (Laimės) pagalbos. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos apeigos. Pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, vadintu Laimos prakaitu. Paskui jį suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną, pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, nuliedamas dalį gėrimo ant žemės Žemynėlei, sakydavo: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui”. Po Žemynėlėspalabinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti moteriai, kuri gėrė taip pat palabindama. Paskui visi drauge susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi panai Marijai, kiti – deivei Laimai, jai nuliedavo ant žemės gėrimo ir vėl ją palabindavo. Tada šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba,tik ne raudona. Ją pribuvėja užmušdavo samčiu ir išvirdavo saugodama, kad sriuba nenukupėtų. Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi, žemyneliaudama ir palabindama užgerdavo gimdyvę, o ši kaimynes. Kaušelis turėjo apeiti aplink tris sykius. Paskui visos valgydavo vištieną. Pavalgiusios visos dėdavo po šeštoką, pribuvėja padėkodavo panai Marijai už sėkmingą gimdymą.

Laimai aukojamos vištos užmušimas samčiu yra archajiškas paprotys, galbūt siekiantis akmens amžiaus proindoeuropietiškus laikus, vėliausiai Narvos kultūrą, kurios sluoksniuose Šventosios gyvenvietėje Rimutė Rimantienė rado samčių su vandens paukščių, tarp jų anties, pavidalo kotais. Galbūt tie samčiai buvo apeiginiai ir naudoti aukojamam paukščiui užmušti per gimimo apeigas, skirtas deivei Laimai.

Gimus kūdikiui, tėvai vaikams sakydavo, kad vaikelį „bobutė sugavo prūde“, „ištraukė upėj semdama vandenį“, „atnešė gandras“ ir panašiai. Tokie vaizdiniai kilo iš pastebėjimo, kad kūdikiai gimsta su vandeniu arba gandras maisto ieško vandeninguose vietose. Apie gimdyvę nesakydavo „pagimdė“, o „krosnis sugriuvo“ , „šeimininkė subyrėjo“.

Po gimdymo kūdikio placentą („patalą“, „antrąją pusę“), suvyniotą į švarią skepetą, užkasdavo krikštasuolėje po kalade, kad kūdikis užaugtų garsiu žmogumi. Kiti vaiko „patalus“ užkasdavo darželyje, po gyvenamojo namo slenksčiu,po krosnimi, kad vaikas laimingai tuose namuose užaugtų, kad namus žiūrėtų, saugotų ir globotų ten gyvenančios namų dvasias. Treti kūdikio „patalą“ užkasdavo pirkios viduryje, kad užaugęs daug žemės turėtų. Žegunių kaime (Kupiškio apylinkėse) vadinamąją vaiko „antrąją pusę“ susukdavo į tėvo kelnių klešnę ir užkasdavo po slenksčiu, kad tėvas vaiką labiau mylėtų. Adutiškio apylinkėse manyta, kad tokia mergaitė greičiau ištekėsianti (p.62-65).

Pasak autorių A. Vyšniauskaitės, P. Kalniaus, R. Paukštytės (1995), kartais pribuvėjos placentą panaudodavo ir kaip gydomąją priemonę: patrindavo ja kūdikiui įgimtas raudonas dėmes ar apgamus, kur po patrynimo turėjo išnykti. Buvo manoma, kad ir kūdikio ateitis priklausys nuo to, kur ir kaip padėsi placentą. Tikėta, kad gimus sūnui, jis bus geras ūkininkas, jei placentą užkasi tvarte. Tuotikėjo visoje Lietuvoje.

Pasak P. Dundulienės (2002), naujagimius pirmiausia parodydavo tėvams. Rytų Lietuvoje tėvą kviesdavo pirkion šiais žodžiais: „Iš nežinomų kraštų, iš negirdėtų šalių atvyko pas tave dar nematytas svečias (jei mergaitė – viešnia). Jis sakosi yra tavo giminaitis, ar nori jį pamatyti, savo giminaičiu pavadinti?“ Tėvas turėdavo atsakyti: „Noriu!“ Ateidavo pakviestas trečią kartą. Pribuvėja sutikdavo jį ties slenksčiu su kūdikiu ant rankų sakydama: “Pasiuntė tau Viešpats Dievulis arti, akėti, gelsvus rugius kulti pagalbininką. Ar nori jį priimti, savo sūneliu pavadinti?“ Kai gimdavo mergaitė, pribuvėja sakydavo: „Pasiuntė tau Viešpats Dievulis linų verpėjėlę, plonų drobių audėjėlę, gelsvų rugių pjovėjėlę. Ar nori ją priimti, savo dukrele pavadinti?“ Tėvas atsakydavo: „Noriu ir už loską (malonę) Viešpačiui Dievuliui dėkavoju“. Tai sakydamas padėdavo ant vystyklų pinigą – dovaną pribuvėjai. Paskui kūdikį parodydavo motinai sakydama: „Gimė tau , moterėle, vaikelis, tavo vyro sūnelis (ar dukrelė). Palaimink, kad augtų svietui naudon, tėvams ir giminėlėms džiaugsman“.

Nuo pat gimimo žmogus buvo simboliškai susiejamas su duona. Pirmosios naujagimių apeigos buvo atliekamos su duona prie ugniakuro. Dalis tų apeigų išliko iki 19 amžiaus pabaigos. Pavyzdžiui, Dzūkijoje prie naujagimio pribuvėja (bobutė) eidavo pasikišusi po prijuoste duonos. Daug kas duonos dėdavo pirmą kartą vystomam naujagimiui į vystyklus, esą tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas.

Kai kur dar išlikoir su kūdikio gimimu susijusi tam tikros aukos ugniai. Pavyzdžiui, Marcinkonyse (Varėnos raj.), kad apsaugotų kūdikį nuo įvairių blogybių, aplink jį tris sykius apnešdavo žiupsnelį druskos bei gabalėlį duonos ir atgalia ranka visa tai sužerdavo į krosnį.

Norėdamos apsaugoti kūdikį nuo susirgimo, pribuvėja pirmą kartą numaudžiusi kūdikį smilkydavo švęstų pinavijų ar devintinių vainikėlių dūmais. Reikia pabrėžti, kad į pirmą prausimą buvo žiūrima pagarbiai ir atsakingai.

Kita pribuvėjos funkcija buvo pirmasis kūdikio prausimas ir vystymas. Pirmajam prausimui buvo suteikiama magiška reikšmė. Į vandenį įpildavo ramunėlių, įberdavo druskos, kad vaikas būtų stiprus, nes druska – tai gyvenimo mokytoja, kuri naujai gimusiam suteiks tvirtybės. Nuo piktų dvasių keikimo pribuvėja į vandenį pylė šventinto vandens, o prieš maudant jį dar ir peržegnodavo. Maudantmergaites ant rankyčių užpildavo šalto vandens, kad ji užaugusi skalbdama nenušaltų rankų.

Pribuvėjos rūpesčiai neužsibaigdavo vien kūdikio priėmimu. Ji turėjo pasirūpinti motina, kad toji pailsėtų po gimdymo. Pagrindinis jos rūpestis buvo kūdikis ir motina. Bobutė gimdyvės namuose išbūdavo 3-5 dienas, kartais visą savaitę. Jei pagimdžiusi moteris buvo ypač silpna, tai bobutė ateidavo ir vėliau keletą kartų motinai padėti numaudyti kūdikį, bet ištisas dienas jau nebuvo. Juo labiau, kad dažna pribuvėja turėjo savo ūkį.

Kaip teigia autoriai A. Vyšniauskaitės, P. Kalnius, R. Paukštytė (1995), svarbi pribuvėjos atliekamų funkcijų gimtuvių metu buvo naminis krikštas. Visoje Lietuvoje gimusį silpną kūdikį, kuris atrodė lyg tuoj mirsiąs, pribuvėja nieko nelaukdama turėjo pakrikštyti. Šis reikalavimas yra išlikęs ir šiandieninėje bažnyčios praktikoje. Naminį krikštą atlikti namuose mokė kunigai, tad pribuvėjos krikštas galiojo. Jei toks kūdikis mirdavo, tai naujagimis buvo laidojamas šventintoje kapinių vietoje. Kūdikiui pasveikus, krikštatėviai, jį atvežę į bažnyčią, turėjo kunigui pranešti, kad vaikas yra krikštytas ir pasakyti jo vardą. Paprastai jis buvo nekeičiamas.

Pribuvėjos darbas buvo sunkus ir atsakingas, natūralu, kad jos paslauga reikalavo atsilyginimo. Pati pribuvėja sau užmokesčio nereikalaudavo. Dažniausiai buvo atsilyginama maistu ir pinigais. Kartais nepasiturinti šeima ir neturėjo ką duoti; tada stengdavosi pribuvėjai padėti prie ūkio darbų ir pan. Atlyginimas priklausė nuo vyravusių santykių tarp šeimos ir pribuvėjos.

Gimdymas Lietuvos kaime vyko be kvalifikuotos medikų pagalbos iki 20 a. vidurio. Didžiulis pavojus dėl to kilo gimdyvės ir kūdikio gyvybei. Juo labiau, kad pribuvėja retai turėjo medicininį išsilavinimą.

R. Šaknienė (2005), teigia, kad 1930 m. visoje Lietuvoje pradėti steigti sveikatos centrai. Šių centrų tikslas, kad kuo dažniau kaimo gimdyvės kviestų akušerę, o ne pribuvėją. Kadangi pribuvėjos nesilaikydavo įvairių higienos reikalavimų, todėl buvo didelis kūdikių ir gimdyvių mirtingumas. Taigi pradėti steigti nauji akušerijos centrai, su tikslu gimdyvėms suteikti geresnes gimdymo sąlygas.

Apibendrinant šį skyrių, galime teigti, kad gimtuvių papročiai – tai savita liaudies dvasinė kultūros sritis. Vienas iš reikšmingiausių šeimos gyvenimo įvykių yra naujo jos nario atėjimas į pasaulį. Šiam žingsniui ypatingai turėjo pasiruoštitėvai. Būtinas asmuo gimtuvių papročiuose yra pribuvėja. Šalia medicininės, pribuvėja atliko ir socialinę funkciją, įvesdama į šeimą, taip pat ir į kaimo bendruomenę naują jos narį.

VIENIŠOS MOTINOS IR PAVAINIKIAI

Pasak V. Žemaičio (1983), kaimo viešoji nuomonė buvo pagrindinis žmonių elgesio vertintojas, dorovės normų saugotojas. Dorovės normos – tai istoriškai susiformavusios ir visuomenėje priimtos taisyklės, reglamentuojančios žmonių elgesį. Merginos skaistybė lietuvių visuomenėje buvo didžiulė vertybė, o jos praradimas – didžiulė nuodėmė.

P. Dundulienės teigimu (2002), Padubysio ir kitose apylinkėse nesantuokiniai(pavainikiai) vaikai vadinami šiaudinukais, miškinukais. Jei vaiko plaukai būdavo garbanoti, sakydavo, kad jis virkščiuose pradėtas. Apie nesantuokinio kūdikio tėvą, jo nebuvimą sakydavo, kad „smilgose sudegė“, „auštant pabėgo“, „burokuose paskendo“, „per langą iššoko“ ir panašiai.

Nors žmonės nepalankiai žiūrėdavo į nesantuokinius vaikus, tačiau buvo manoma, kad jie yra laimingi, gabūs ir jiems labiau negu kitiems sekasi.

Gimdančiajai nesantuokinį vaiką buvo sunku prisišaukti pribuvėją (bobutę): ji neidavo bijodama, kad iš jos žmonės pasijuoks. Pavainikio motinos šalindavosi kaimynai, jai būdavo sunku rasti kūmus. Toks elgesys rodo, kaip griežtai buvo smerkiamos merginos, pagimdžiusios nesantuokinį vaiką. Tai buvo lyg ir moralinė visuomenės bausmė merginai, išdrįsusiai sulaužyti senąsias dorovės normas. Tokioje bėdojedažniausiai padėdavo humaniškesni žmonės: sutikdavo nesantuokiniam vaikui pabūti kūmais ir jauni, ir vyresni, nors žinodavo, kad iš jų žmonės gali pasišaipyti.

Pajuokos susilaukdavo ir pats kūdikis. Suprantama, kad vaikai nekalti dėl tėvų padarytų klaidų, tačiau jau nuo pat pirmos gyvenimo minutės, juos lydėjo užgauliojimai ir panieka. Pavainikiai kaime buvo išskirti iš kitų vaikų ir vadinami – benkartu.

Susilaukusi kūdikio, mergina turėjo išlaikyti save ir vaikelį. Ne visi tėvai sutikdavo, kad jų dukra, atsitikus tokiai bėdai, gyventų kartu su jais. Būdavo ir taip, kad išvarydavo iš namų. Tokiu atveju mergina turėjo eiti tarnauti pas ūkininkus, verstis kokiu nors amatu.

Likimas kartais nusišypsodavo nuskriaustai merginai ir ji ištekėdavo. Kad už šaunaus vyro – tai reta, bet dažniau už našlio ar seno berno. Jei vyrai mylėjosavo žmoną, tai sutikdavo pavainikiui duoti savo pavardę, neišskirdavo jo iš kitų teisėtų vaikų. Tačiau labai dažnai atsitikdavo atvirkščiai: nesantuokinis vaikas buvo niekinamas ne tik tėvo, bet ir brolių, seserų. Požiūris į pavainikį priklausė nuo šeimos tarpusavio santykių ir supratimo.

Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad merginos skaistybės praradimas praėjusio šimtmečio lietuvių visuomenėje, buvo laikoma daugiau negu nuodėmė. Merginos su vaiku laukė panieka ir išskirtinė padėtis visuomenėje.

KRIKŠTYNŲ PAPROČIAI

5.1. Rengimasis krikštynoms

Naujo žmogaus atėjimas į pasaulį užtikrino šeimos su kaimo bendruomenės tęstinumą. Bažnytinės bendruomenės nariu buvo tampama tik priėmus vieną iš Kristaus įsteigtų sakramentų -krikštą. Juo yra atleidžiamos visos nuodėmės, su visomis jų bausmėmis, teikiamos žmogaus sielai naujas dvasinis gyvenimas – pašvenčiamoji malonė.

Religijotyros žodyne (1991), teigiama, kad krikštynos – tai oficiali vardo suteikimo krikštijamajam apeiga.

R. Račiūnaitė (1991) teigia, kad po savaitės ar ilgesnio laiko buvo ruošiamos krikštynos. Pirmiausia reikėjo parinkti vaikui vardą. Jį dažniausiai rinkdavo tėvai. Pirmagimiai labai dažnai buvo pavadinami senelių ar tėvų vardais. Įprasta buvo parinkti tą vardą, kurio šventojo dieną vaikas gimsta. Vardas buvo renkamas atsakingai, nes tikėta, kad augdamas vaikas seks savo bendravardžiu ir bus į jį panašus elgesiu, būdu, gabumais. Taip pat, renkant vardą buvo formuojamas būsimojo žmogaus dorovinis auklėjimas.

Tospačios autorės teigimu vaikui buvo parenkami ir krikštatėviai. Krikšto tėvai dar buvo vadinami kūmais. Suvalkijoje, kai kur ir šiaurės Lietuvoje – podžiais, podėmis. Krikšto tėvus stengdavosi kviesti gerus, nuoširdžius, dorus žmones, tikrus katalikus, nes buvo tikima, kad kokie krikšto tėvai, tokie ir vaikai bus. Tėvų, krikštatėvių elgesyje buvo tarsi užkoduojamos tos moralinės vertybės, kurios turėjo atsispindėti tolesniame vaiko gyvenime.

Pasak B. Imbrasienės (1981), kūmais galėjo būti įvairaus amžiaus žmonės: ir jauni, ir pagyvenę. Buvo galima kviesti tuos, kurie priėmę visus sakramentus. Netekėjusi mergina stengėsi pirmą kartą krikštyti berniuką, nes tada tikėjo, kad ji greičiau ištekės, turės didelį pasisekimą vyrų tarpe. Nevedusiam vaikinui buvo geriau krikštyti mergaitę pirmą, tada jam sektųsi meilėje, turės didelį pasisekimą tarpmerginų, gaus gerą žmoną. Į kūmus nekviesdavo nėščių moterų, nes manė, kad vienas vaikas turės mirti: krikštavaikis arba kūmos. Taip pat retai į krikštamotes kviesdavo vienišas motinas. Nei vieni tėvai nenorėjo, kad jų vaikas būtų palaidūnas.

Apsisprendimas būti krikštatėviais buvo išties atsakingas momentas. Krikštydami kūmai turėjo pasižadėti prieš Aukščiausiąjį rūpintis vaiku, padėti jį auklėti, ruošti gyvenimui, o nelaimei atsitikus, auginti kaip savo vaiką.

Pasak P. Dundulienės (1991), kumystė sujungdavo šeimas. Jau net žiloje senovėje buvo žinomi giminystės ryšiai – ne kraujo, o kumystės papročiu.

Anot B. Imbrasienės (1981), pagal susiklosčiusias tradicijas mergaitės auklėjimui didesnę įtaką turėjo kūma, kuri krikštaduktere rūpinosi iki vestuvių, o krikštasūniu – iki pirmos Komunijos; bet kūmas iki vedybų rūpinosi krikštasūniu, o pareigos krikštadukteriai dažniausiai pasibaigdavo po krikštynų.

5.2. Krikšto dienos apeigos

Kūdikio krikštynos šeimoje buvo didelė šventė. Čia susirinkdavo giminės, kaimynai; pašokdavo, padainuodavo, krėsdavo daugybę pokštų.

Pasak J. Šliavo (1993), pačios krikštynos susidėjo iš dviejų dalių:1) apeigų bažnyčioje, kur kūdikis pakrikštijamas duodant jam vardą ir įvedant į krikščioniškąją bendruomenę; 2) pakrikštyto kūdikio parvežimas namo ir krikštynų vaišės.

Tradiciniuose krikštynų papročiuose būtinas asmuo turėjo būti pribuvėja.Ji turėjo nuprausti, suvystyti ir perduoti krikštatėviams. Kai bobutė maudydavo vaiką, krikštatėvis į geldą įmesdavo vieną ar kelias monetas kaip padėką už jos darbą ir sėkmingą kūdikio priėmimą. Vaikai tuo metu į kūmų ratus pridėdavo įvairiausių krepšelių, maišelių, dėžučių, kad krikštatėviai parvežtų jiems lauktuvių.

Anot S. Ylos (1985), parvažiuojančių pasitikti visada išeidavo pribuvėja. Ji krikštatėvius pasitikdavo su duona ir druska, prieš įeidami į vidų, kūmai turėję paragauti. Kūdikio vardą visiems pranešdavo kūmas, atsistojęs užstalėje, ką reiškė oficialų ir iškilmingą pranešimą.

P. Dundulienė (2002) rašė, kad kai kada krikštynų dalyviai persirengdavo arkliais ar kitais senovėje šventais laikytais gyvuliais. Jie stengdavosi pagrobti kūdikį, o jo vieton padėti pliauską. Jeitai pavykdavo , kūmas privalėdavo pagrobtą kūdikį išpirkti.

Krikštynos baigdavosi išvežus pribuvėją , pasodintą į geldą, luotą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Pribuvėją apvilgdavo išvirkščiais kailiniais, uždėdavo kepurę, padirbtą iš šiaudų ar plunksnų, papuoštą kiaušinių kevalais, svogūnų pynėmis. Į vieną ranką įduodavo botagą „arkliams“ varyti, į kitą – ant kartelės pririštą raudoną skepetą. Išvežimo apeigose dalyvaudavo vyrai ir moterys. Vežantieji dainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį. Po apeigų pribuvėja vežusiuosius vaišindavo.

Pasak J. Balio (1979), krikštynų pokylio metu garbingoje vietoje prie stalo buvo sodinami krikštatėviai, o šalia jų – pribuvėja. Krikštatėviai turėdavo sėdėti susiglaudę, kad tankiai ir gražiai vaikui dantys sudygtų. Kūmai per krikštynas neturėdavę prisigerti, kad vaikas girtuokliu neužaugtų. Paprastai krikštynų puota tęsdavosi dvi dienas.

Kaip teigia B. Imbrasienė (1981), iškilmingiausia vaišių dalis – kūmų pietūs. Šių vaišių metu būdavo dalijamas kūmos pyragas, riestainiai, kūmo gėrimai. Kūmos „pyragą“ dalydavo kartu ir visi svečiai, o pati ceremonija būdavo labai linksma ir įdomi. Svečiai juokaudavo, stengdavosi išbarstyti kūmos riestainius, taikydamiesi perkirpti siūlą, ant kurio jie būdavo suverti. Svečiai ir pakritikuodavo, ir pagirdavo skanius, gražius kūmos pyragus. Pyragų dalijimo ceremoniją užbaigdavo kūma, skaičiuodama likusius riestainius ir saldainius. Jei likdavo vienas riestainis ar saldainisbe poros, jį pakabindavo palubėje virš kūdikio lopšio tam, „kad kitais metais tuo pačiu metu vėl būtų krikštynos.“.

Per kūmų pietus svečių kambarys dažniausiai būdavo išpuošiamas vainikais, žalumynais, o palubėje kabodavo šiaudiniai paukštukai. Kadangi kūmų pietūs paprastai vykdavo vakare, tai Žemaitijoje būdavo naudojamas specialus apšvietimas. Uždegdavo dvylika žvakių. Vienos jų buvo statomos žibintuose ant stalo, kitos – įdedamos į išskobtus raudonuosius burokus. Pastarieji su žvakėmis būdavo statomi ant palangių, ant krosnies ir lentynų.

P. Dundulienė (2002), rašė, kad krikštynų apeigų svarbiausias tikslas buvo garantuoti kūdikiui laimingą gyvenimą. Ilgai išliko krikštynų apeigų, susijusių su magija, burtais, papročių, iš kurių galima spręsti, kad tos apeigos atsirado ir susiformavo senų senovėje,gal dar akmens amžiuje. Krikštynose magiškais simboliniais veiksmais ir maldomis buvo siekiama kūdikį ir jo motiną apsaugoti nuo visokių blogybių, nuo piktųjų dvasių, garantuoti pasiturimą, laimingą gyvenimą.

Per krikštynų apeigas buvo dainuojamos dainos kurios kaip teigiama turėjo magišką pobūdį. Jos privalėjo garantuoti tolesnį tėvų vaisingumą, gerą ir greitą kūdikio augimą. Tai apeiginės dainos – užkalbėjimai, kur pasakyti žodžiai turėjo išsipildyti. Vienoje krikštynų dainoje sakoma:

Auk, dukrele, veikiai, Mes tave išduosim

Pasiskubink greitai, Ir pasogą duosim

Ei liūlia, liūlia, Ei liūlia, liūlia,

Pasiskubink greitai. Ir pasogą duosim.

Pateiktoje dainoje kūdikis skatinamas greičiau augti, jam nusakoma graži ateitis, dukteriai – pasoga.

5.3. Vardų parinkimas: vardas ir krikšto vardas

Vardai turi didelę reikšmę mūsų gyvenime. Juos girdime kiekvieną dieną, tačiau retas kada susimąstome apie jų prasmę, kilmę.

Anot A. Vanago (1982), žmonijos rašytinės istorijos ir iš daugelio netiesioginių praeities liudijimų (mitų, legendų ir pan.), visais laikais, visų tautų, genčių, bendruomenių ir kitų etninių grupių nariai turėjo vienokį ar kitokį asmens liudijimą – savo asmenvardį, kurį sąlygiškai galima vadinti vardu. Galima drąsiai tvirtinti, jog žmonių vardai yra vienas iš svarbiausių visuomenės atributų.

Pasak R. Paukštytės-Šaknienės(1999), kūdikiams suteikiami vardai suskirstyti:

„atsineštasis“ – suteikiamas vardas to šventojo, kurią dieną kūdikis buvo gimęs,

šventas,

koks patinka,

tautiškas,

konkrečių žmonių,

giminės,

krikštatėvio ar krikštamotės.

Tokie vardų skirstymai būdingi 20 a. pradžiai.

Šio darbo autorės mano, kad didelę reikšmę naujagimio gyvenime vaidino krikštatėviai. Visi pasilinksminimai būdavo kupini magijos, komizmo, nes tikėta, kad magija padės kūdikiui sėkmingai gyventi, dainos bei panašūs žaidimai toliau teiks tėvams vaisingumą, o komiškų scenų sukeltas juokas nukreips nuo kūdikio ir gimdyvės ligas bei mirtį.

GIMDYVĖS LANKYMAS

Žinia, kad į pasaulį atėjo naujas žmogus greitai apskriedavo visas apylinkes.Šis džiaugsmas pasiekdavo ne tik šeimą, bet ir gimines, kaimynus.

Pasak autorių A. Vyšniauskaitės, P. Kalniaus , R. Paukštytės (1995), tradicija eiti lankyti gimdyvės yra įvairiai įvardijama: radynos, apeigėliai, palankynos arba tiesiog lankymu. Lankyti gimdyvės eidavo tik ištekėjusios moterys, artimiausios kaimynės, giminaitės. Ateidamos atsinešdavo ką nors iš maisto: sūrį, kiaušinienės, pyrago, sausainių ir kt. Atnešdavo dovanėlių kūdikiui: vystyklų, drabužėlių, žaisliukų. Taigi atėjimas tuščiomis reiškė, jog „atėjusios pavydėjo kūdikiui laimės, trokštama, kad jo gyvenimas būtų tuščias“. Todėl atnešdavo kūdikiui vystyklų, drabužėlių. Ypač jei tai buvo pirmagimis arba žinojo, kad šeima gyvena vargingai.

Lankyti gimdyvės ateidavo ir tos, kurios buvo susipykusios, „nes tuo metu visus pykčius užmiršta ir labai dažnai visai susitaiko“.

Atėjusias lankyti moteris visada pavaišindavo. Kadangi gimdyvė dar sirgo, tai vaišes ruošdavo anyta arba pribuvėja, o kartais pats tėvas pasirūpindavo viešniomis (p.435).

S. Ylos (1985), teigimu, pašaliečiams nebuvo leidžiama ateiti į naujagimio namus anksčiau kaip tik trečią ar devintą dieną. Ateina tik moterys. Vyrai neina. Neleidžiama iki krikšto ateiti vaikams. Kaimynių dovanos nešamos atėjus lankyti yra naminės ir valgomos. Atėjusios moterys stengdavosi ilgai neužsibūti ir nenuvarginti gimdyvės. Tačiau visada jos būdavo pavaišinamos. Vaišes paruošdavo kas nors iš artimųjų, kartais ir pribuvėja. Truputį pabuvusios, apžiūrėjusiosir aptarusios kūdikį, moterys išeidavo.

Galima teigti, kad gimdyvės lankymo papročiu buvo išreiškiamas rūpestis dėl gimdyvės bei viešas kūdikio pristatymas kaimo moterų bendrijai.

ĮVESDINIMAS Į BAŽNYČIĄ

Įdomus paprotys, gyvavęs iki pat sovietinės okupacijos ir net po to – moters įvesdinimo į bažnyčią paprotys. Įvesdinimo į bažnyčią papročių cikle išskiriami du momentai: 1) įvesdinimo laikotarpis ir 2) patsai įvesdinimas.

Anot R. Paukštytė (1990) teigia, kad gimdymo metu moters gyvybei grėsęs pavojus kurį laiką neišnyksta ir po jo. Moters organizmas peržengęs kritinę ribą, vėl pamažu grįžta į pirmykštę būklę.

Galima išskirti kelis šio laikotarpio momentus, kai apribojama gimdyvės erdvė ir laikas. Tai lėmė medicininės, etinės bei psichologinės priežastys.Šiuo metu jai ir kūdikiui reikia ypatingos priežiūros bei globos. Užtat yra sukuriama tarsi uždara aplinka, kurioje yra tik gimdyvė, pribuvėja, neretai dar kūdikio tėvas. Tokio tikėjimo priežastis R. Paukštytė (1990), remdamasi D. Freizeriu, pakankamai įtikinamai aiškina sakydama, jog tai būdinga daugelio pasaulio tautų, nes „moteris pogimdyminiu periodu yra pavojinga aplinkiniams ir savo prisilietimu gali užkrėsti žmogų arba daiktą. Todėl, kol atgaus jėgas ir pranyks tariamas pavojus aplinkai, ji buvo laikoma tarsi karantine“. Vadinasi pokyčiai, kurie vyksta moters organizme ir psichikoje buvo laikomi pavojingais ne tik jai pačiai, bet ir visuomenei. Kuo šis teiginys paremtas liaudies tikėjimuose? Manytume, jog moteris atskiriama nuo bendruomenės dėl dviejų priežasčių: 1) gimdymo metu atsiranda ypatingų galių, 2) ji laikoma nešvaria. Neretai liaudies tikėjimuose šios dvi priežastys traktuojamos kaip viena. Pirmąją galėtume sieti su pasitaikančiais psichikos sutrikimais, galinčiais atsirasti po gimdymo ir medicinoje vadinamais pogimdyvine psichoze (pvz.: atsiranda haliucinacijos). Pasitaikantys tokie reiškiniai galėjo patekti į liaudies tikėjimus ir suformuoti nuostatą, kad gimdyvė matanti piktąsias dvasias bei kitas antgamtines būtybes ir galinti pakenkti aplinkiniams. Tikėtina, kad kol moteris nešvari, ji negalinti eiti į bendrą pirtį, negalinti semti vandens iš bendro šulinio, net manytą, jog tuo metu jos darželyje neaugančios gėlės. Suprantama, kad tokios būsenos moteris negalinti lankytis bažnyčioje.

Pasak J. Balio (1979), kol motina po gimdymo dar nėra buvusi bažnyčioje, kai nueina pas kaimynus, tai po langu šaukiako atėjusi, bet pati į vidų neina. Nesilaikanti šio draudimo moteris galėjo pakenkti kūdikio ateičiai: kol motina po gimdymo dar nebuvusi bažnyčioje, negali vaikščioti po svetimus namus, nes jos vaikas gali mirti negera mirtimi. Taigi gimdyvei suteikiamos net kenkimo galios. Praėjus 4 – 6 savaitėms, moteriai atgavus jėgas, ji buvo įvesdinama į bažnyčią.

Pasak R. Račiūnaitės (1991), moters įvesdinimo ceremonija buvo iškilminga. Pirmiausia gimdyvė nueidavo į zakristiją, pranešdavo, kad ji laukianti įvesdinimo, pasilikdavo laukti kunigo. Jis paduodavo degančią žvakę, jei tai ištekėjusi moteris, o jei netekėjusi – tai be žvakės, įsikibusi į stulos galą moteris buvo įvedama į bažnyčią prie altoriaus. Pasimeldus, kunigas moterį pašventindavo ir palaimindavo. Jei moterų buvo daugiau, tai įvesdavo visas kartu. Degančią žvakę moteris laikydavo tol, kol melsdavosi. Vaiką nebūtinaireikėjo atsinešti. Į bažnyčią buvo įvesdinama bet kurią dieną, pasibaigus pamaldoms. Jos įvesdinimu baigiasi visi buvę draudimai, ji jau neišskiriama iš kitų kaimo moterų tarpo. Tai reiškė jos palaiminimą, pagarbą motinystei. Kuo daugiau ji turėjo vaikų, tuo labiau ji buvo gerbiama kaimo žmonių, bei pagerbta Dievo akivaizdoje.

Norėtųsi užduoti klausimą, ar nesantuokinio kūdikio susilaukusi moteris turėjo įvesdinimo į bažnyčią teisę, ar tai buvo leidžiama tik ištekėjusios moters privilegija?

R. Paukštytė (1990) remdamasi A. Kriauza, teigia, kad Kupiškio apylinkėse įvesdinimo teisę turėjusios ir merginos. Autorius mini, „kad neteisėtai kūdikio susilaukusios mergaitės, našlės ir kitos buvę įvedamos, tačiau buvę vedamos skirtingai, kad visi matytų ir žinotų, kuo nusidėjusios.

Lyginant skirtingų autorių nuomones, šio darbo autorės mano, kad viešą motinos statusą tiek bažnyčia, tiek kaimo bendruomenė suteikdavo tik santuokoje susilaukusioms kūdikio. Taigi moters įvesdinimas į bažnyčią reiškė jos palaiminimą bei motinystės išaukštinimą. Kuo daugiau moteris turėjo vaikų, tuo labiau ji buvo pagerbta žmonių ir Dievo akyse.

KŪDIKIO AUGINIMAS IR PRIEŽIŪRA

Kiekvienam žmogui reikalinga meilė, rūpestis, artimųjų šiluma, o tuo labiau mažam ką tik gimusiam kūdikėliui. Augindami vaiką tėvai stengdavosi, kad jų atžalos gyvenimas būtų kuo geresnis ir patogesnis.

Taigi P. Dundulienė (2002) teigia, kad kūdikio maitinimas priklausė nuo amžiaus. Kiekviena motina kūdikį maitino pati. Nemaitintikūdikio krūties pienu buvo laikoma nuodėmę prieš Dievą ir gėda prieš žmones. Moterį, turinčią pieno, bet nemaitinančią savo kūdikio, smerkdavo, smerkdavo visas kaimas, įtarinėdamas, kad ji norinti numarinti, apnuodyti, ar panašiai, savo kūdikį. Maitinti kūdikio nebuvo nereikalaujama tik iš nesveikų, Dievo nuskriaustų, pieno neturinčių moterų. Tokiu atveju stengdavosi kur nors rasti ir pasamdyti žindančią moterį, kurios vaikas miręs. Bet tokių moterų rasti buvo labai sunku. Pirmą kartą kūdikį maitinti reikėjo dešiniąja krūtimi, kad vaikas užaugęs kairiarankiu nebūtų.

Žindanti moteris vengė jaudintis, pykti, išsigąsti, nes buvo manoma, kad tai gali atsiliepti kūdikio sveikatai. Kūdikis galėjo būti apžindomas, kai moteris ilgai nežindydavo, krūtys pritvinkdavo, užsidegdavo. Pažindytas tokiu pienu kūdikis galėjo mirti. Kūdikis susirgsiąs jei moteris peršals,valgys aštrius valgius. Kūdikį iki metų motina maitindavo krūtimi.

Atjunkyti vaiką taip pat nebuvo galima kada nori. Pasak P. Dundulienės (2002), vaikas buvo atjunkomas tam tikru metų laiku arba buvo paisoma mėnulio fazių. Maitinimą krūtimi nutraukti geriausias metų laikas buvo žiema ir vasara. Buvo manoma, kad negerai atjunkyti pavasarį arba rudenį kai atskrenda arba išskrenda paukščiai, nes vaikas galįs numirti. Manyt, buvo tikima, kad žmogaus ir paukščių likimai yra susiję: paukščiai gali pasiimti vaiko vėlę. Prieš atjunkydama motina vaiką iš vakaro pažindydavo, o tada stipriai susiverždavo krutinę ir vaikui nesirodydavo. Dažnai kelioms dienoms ji išvažiuodavo pas motiną ar gimines, o vaiką prižiūrėdavo senelė ar kita moteris.

Anot J. Balio (1979), kūdikis buvo guldomas į lopšį, kuris pakabinamas ant lingės palubėje. Buvo sakoma, kad jei supant vaiką kartis nulūš, tai nereikia dėti naujos, nes užaugusi mergaitė neištekės, nesulauks piršlių. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad negalima supti tuščio lopšio, nes po to jame paguldytas vaikas nemiegos. Taip pat buvo sakoma, kad per gulintį mažą ar jauną žmogų negalima peržengti, nes jis tada jau nebeaugs daugiau, o jei taip atsitiko, tai, kad nepakenktų reikia atgal atžengti.

Retas kuris vaikas užauga nesusirgęs kokia liga. Iki XX a. 6-to dešimtmečio kaime buvo daugiau populiari liaudies medicina nei kvalifikuoto gydytojo pagalba. Dauguma ligų gydė iš kartos į kartą perduodama patirtimi. Nuo išgąsčio duodavo vaikams išgerti valerijono šaknų, mirtų, miško žirniko, aguonų arbatų. Kambarį, kur miegodavoišgąsdintas vaikas, smilkydavo šventintomis žolelėmis, dažniausiai kadagio.

Vaikus prižiūrėdavo mamos, seneliai ar vyresni broliai bei seserys. Kai vaikas pradėdavo stovėti, jam buvo padovanojama stovinė. Jos dėka buvo galima greičiau išmokti vaikščioti. Stovinei pasitarnaudavo ir kubiliukas, kur vaikas buvo įkeliamas.

Vaikai turėjo įvairiausių žaislų ir jie atitikdavo vaiko amžių bei lytį. Virš lopšio buvo kabinami kaspinai iš kiaušinio, popieriaus, šiaudų padarytas paukštis ir pan. Paaugusioms mergaitėms mamos ar vyresnės seserys pasiūdavo arba numegzdavo lėles iš atliekamų medžiagų. Berniukai pasidarydavo stumiamus ar traukiamus ratukus, mechaninius žaislus. Taip vaikas užaugdavo iki piemenuko ir tada didesnę jo laiko dalį užimdavo darbas, o ne žaidimai.

Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad kiekvieni tėvai rūpindavosi savo būsimomis atžalomis.Motinos ir vaiko ryšys ypač glaudus susiformuodavo maitinimo krūtimi metu. Taip pat buvo stengiamasi, kad vaikai augtų apsupti meilės ir artimų žmonių šilumos.

IŠVADOS

1. Aptariant visus šiuos faktorius, kuriais buvo besąlygiškai tikima ir jų paisoma, galima daryti prielaidą, kad žmonės bandė išsaugoti savo moralines vertybes ir perduoti jas ateinančioms, jaunesnėms kartoms.

2. Kūdikio laukimas yra ypatingas etapas moters gyvenime, kuris įkvepia moterį motinystei.

3. Gimtuvių papročiai – tai savita liaudies dvasinė kultūros sritis. Naujo žmogaus atėjimas į šį pasaulį yra didelė šventė šeimai ir bendruomenei.

4. Vienišos motinos gyvenimas buvo nelengvas ir skaudus, to meto visuomenėje.

5. Šeimos ir kūdikio gyvenime didelį vaidmenį vaidino krikštatėviai. Tėvai atsakingai juos rinkosi.

6. Susilaukus kūdikio taip pat buvo laikomasi gimdyvės lankymo papročių.

7. Kuo daugiau moteris turėjo vaikų, tuo labiau ji buvo gerbiama žmonių, bei galėjo tikėtis palaimos Dievo akivaizdoje.

8. Vaiko atsiradimas šeimoje buvo ypač svarbus įvykis šeimos gyvenime. Tėvai pagal savo išgales stengdavo sukurti tinkamas gyvenimo sąlygas ir įdiegti vaikams moralines vertybes.

LITERATŪRA

BalysJ. (1979). Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring.

Balys J. (1953). Prietarai. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Dundulienė P. (1992) Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius.

Dundulienė P. (1991) Lietuvos etnologija. Vilnius.

Dundulienė P. (2002). Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Dundulienė P. (2005). Lietuvių šventės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Kurdika J. (1991). Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

Narbutas T. (1992) Lietuvių tautos istorija. T.I.Vilnius.

Imbrasienė B. (1981). Mūsų apeigos ir šventės. Kaunas: Šviesa.

Yla S. (1985). Lietuvių šeimos tradicijos. Šeimos kūrimo vyksmai. Chicago, Illinois, Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla.

Račiūnaitė R. (1991). Dorovinės vertybės krikštynų papročiuose/Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius.

Šliavas J. (1993). Žiemgalos tyrinėjimai. Kaunas: Šviesa.

Paukštytė R.-Šaknienė (1999). Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime. Vilnius.

Žemaitis V. (1983). Dorovės sąvokos. Vilnius.

Vyšniauskaitės A., Kalniaus P., Paukštytės R. (1995). Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis.

Lietuvių kalbos žodynas (1976). Vilnius: Mintis.

Religijotyros žodynas (1991). Vilnius: Mintis.

Šaknienė R. (2005). Pribuvėja. Šiaurės Atėnai Nr.771. Vilnius http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=771&kas=straipsnis&st_id=3382

.

Leave a Comment