atvejo analize

89 0

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS GEROVĖS IR NEGALĖS STUDIJŲ FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Socialinės pedagogikos neakivaizdinių studijų

programa, IV kursas

 

 

 

 KURSINIS PROJEKTAS

 

 

 

Atvejo analizė

 

 

 

 

 

 

Praktikos vadovė –

lekt. dr. K. Rūdytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2012

Atvejo analizė

 

Dukra Vida (vardas pakeistas), pastebėjusi keistą savo vyresnio amžiaus mamytės Onos (vardas pakeistas) elgesį – nesuprantamą jos užmaršumą, nepateisinamus poelgius – labai susirūpino jos sveikata. Jos mama savo visą gyvenimą dirbo vidurinėje mokykloje. Ona buvo gerbiama mokytoja, kurią mylėjo ir moksleiviai, ir kolegos. Mokykloje dirbti buvo nelengvas darbas, nes darbo krūvis ir nervinė įtampa buvo dideli. Moteris mokykloje dirbo būūdama ir pensijinio amžiaus. Bėgant laikui Ona tapo vis labiau nervinga ir pikta. Ji priekaištaudavo dukrai, kad jai mirštant dukra ja nesirūpina. Vida savo mamą prižiūri kiek gali. Ji dirba, todėl darbo metu jos mama likdavo namuose viena, o tai sukeldavo  daug įtampos. Vidos mama buvo įsitikinusi, kad duktė jai skiria mažai dėmesio. Ona savo kalba labai dažnai įskaudindavo dukrą, bet Vida stengėsi vis įtikinti mamą, kad ji yra tikrai gerai prižiūrima. Vida buvo įtemptoje situacijoje. Mama dažnai skambinėdavo dukrai į darbą ir prašydavo pareiti į namus, nes ji esą miršta. Parskubėjusi į  namus visuomet rasdavo savo mamą gerai besijaučiančią, bet keisčiausia, kad ji tvirtindavo neprisimenanti, kad skambino į darbą. Jei Vida stengdavosi jai ką pasakyti, kodėl ji taip elgėsi, ji imdavo labai py

ykti. Kartais mama tvirtindavo, kad ji badauja, neturi maisto, o duktė ja nesirūpina. Ona šitais savo pasakymais šokiruodavo dukrą, kadangi jos šaldytuve nuolat buvo maisto, o dukra jai ir gamindavo kiekvieną dieną. Kas tai? Liga ar paprasčiausiai jau atėjo senatvė ir „susidėvėjimas“? Nuvedusi mamą pas gydytojus sužinojo,  kuo susirgo jos mamytė. Tuo metu Vida negalėjau įsisamoninti, kad visi šie įvykiai buvo silpnaprotystės pradžia. Ji neturėjo  jokio supratimo apie šią  sunkią ligą ir kaip rūpintis šia liga sergančiu asmeniu. Vida labai save kaltindavo už viską kas buvo nutikę. Jautėsi labai blogai. Kartais atrodydavo, kad jos mama tyčia vienaip ar kitaip elgdavosi. Dabar žino, kad mamos elgesį lėmė Alzheimerio liga. Ji nebesistebi, kad mama pasakodavo senas savo gyvenimo istorijas ir negalėdavo prisiminti kaas buvo nutikę ryte.

Alzheimeris – tai neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, kasdienės veiklos pasyvėjimu, elgsenos pokyčiais, neuropsichiatriniais simptomais. Tai labiausiai paplitusi silpnaprotystės forma. Labiausiai trukdantis ligos simptomas yra trumpalaikės atminties praradimas (amnezija) – nedidelis, smulkus užmaršumas, kuris ilgainiui tampa nuolatiniu, daugiau pasireiškiančiu ligos progresavimu. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį, sugebėjimą atlikti tikslius judesius, atpažinimą. Ši liga nutraukia ryšius tarp priekinės ir galinės smegenų skilčių bei galūnių sistemos. Dėl to pablogėja su ja artimai susijusi protinė veikla, pvz., apsisprendimas ir planavimas. Galutinė ligos stadija būna 8-

-12 ligos metus. Šios stadijos metu yra nustatoma ligoniui ryški silpnaprotystė. Intelektualioji ir bendravimo raiška pasireiškia visišku kalbos praradimu. Tokie ligoniai yra visai praradę savitarnos įgūdžius, būna nevalyvi, dažniausiai guli embriono padėtyje. Dažni sąnarių kontraktūros, nesantūrumo pokyčiai ir kita. Taip pat  išryškėja primityvūs refleksai – čiupimo, dažnai čiulpia nevalgomus daiktus, burnos raumenys nuolatos juda (Lesauskaitė, 2001).

Kiekvienas šios ligos atvejis yra unikalus ir priklauso nuo to, koks žmogus buvo prieš ligą, jo asmenybės, psichologinės būklės ir gyvenimo būdo. Kiekvienais metai daugėja sergančiųjų Alzheimerio liga. Dažniausiai artimieji kaip ir Ona globojami namuose, šeimos narių, kurie susiduria su praktiniais sunkumais, emocinėmis ir socialinėmis problemomis. Sergančiojo globa neatsiejama nuo nuolat patiriamo streso. Dėl specializuotos pagalbos trūkumo didžiulis slaugos krūvis tenka ligonio artimiesiems. Įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis yra suaugusiųjų vaikų rūpinimasis savo tėvais, todėl dažniausiai rūpinimasis ir senų tėvų priežiūra suaugusiems vaikams nesukelia streso. Alzheimerio liga sergančio asmens globa yra nuolatinis, kasdienis, tiek dieną, tiek naktį trunkantis procesas (Žydžiūnaitė, 2008).

Rūpinimasis Alzheimeriu sergančiu ligoniu ypač jei tai yra vienas iš tėvų, gali būti labai sunki, dideliu pastangų reikalaujanti patirtis.  Pirminiai stresoriai atsiranda dėl blogėjančios sergančiojo būklės, netipiško jo elgesio, jie apima ir įvykusį globėjo vaidmenų pokytį. Antriniai stresoriai yra susiję su sergančiojo asmens priežiūros įtaka globėjo gyvenim

mui – darbe ir šeimoje kylančiais konfliktais, finansiniais sunkumais.

Alzheimerio liga sukelia artimiesiems, prižiūrintiems sergantį asmenį, daug socialinių problemų, kurios, kaip teoriniai  ir praktiniai uždaviniai, reikalauja sprendimų. Daubaro (2004) teigimu, šeimos nariai turi būti informuoti apie artimojo prognozę, namų priežiūrą, teisinius veiksnius, globos elgesio pokyčius, slaugytojų darbo pasekmes. Tačiau daugelis nekalba apie paramą ir pagalbą slaugant sergantį asmenį namuose. Čia tampa svarbus šeimos informavimas specifiniais ligą liečiančiais, teisiniais, medicininiais, socialinės pagalbos ir paramos gavimo bei teikimo klausimais.

Pavargę fiziškai ir psichiškai artimieji pradeda keistai elgtis, daro klaidas, tampa užmaršūs, apleidžia darbo reikalus, atsiranda baimė dėl savo pačių sveikatos. Čia labai pastebimas baimės jausmas, pervargimo ir žinių apie Alzhaimerio ligą stokos, rezultatas. Svarbu ligonių artimiesiems teikti kompleksinę socialinę pagalbą, juos konsultuojant ir padedant namuose. Taip pat labai svarbu jiems pasiūlyti profesionalią pagalbą, nes gali kilti artimiesiems psichologinių problemų. Artimieji patiria ligos krūvį, dažnai būna paveikti ligos vaizdo, todėl ir jiems yra reikalinga pagalba bei parama. Globojantiems Alzheimerio liga sergantį asmenį yra labai svarbus artimųjų tarpusavio bendravimas, bandymas išsakyti kylančius jausmus ir taip pat suvaldyti savo jausmus, bendravimas su gydančiais gydytojais  bei socialiniais darbuotojais, kurie padėtų suvokti situaciją ir pažvelgti į ją realiai  (Bubnys, Steponavičienė, Žydžiūnaitė, 2008).

Sergančio Alzheimerio  liga asmens globa turi savo specifiką tai yra kasdieninis ir past

tovus, visą parą trunkantis rūpinimasis sergančiuoju (Bubnys, Steponavičienė, Žydžiūnaitė, 2008,).  Šeimai yra būtina socialinio darbuotojo pagalba. Socialinis darbuotojas dirbdamas su šeima daro įtaką, kad šeima mėgintų sukurti ir įgyvendinti poreikių tenkinimo planą bei sumažintų iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas turi padėti šeimai, patenkinti šeimos kaip sistemos ir atskirų narių poreikius bei išspręsti šeimos socialinio funkcionavimo problemas. Bendraudamas su šeimos nariais socialinis darbuotojas turėtų nustatyti šeimos narių trūkumus ir stiprybes, prisitaikymo ir  įveikimo mechanizmus, reaguojant į ligos sukeltus pokyčius, padėti sukurti ir įgyvendinti šeimos narių poreikių tenkinimo planą ir išspręsti šeimos socialinio funkcionavimo problemas. Taip pat darbuotojui svarbu atsakyti į šeimai iškilusius klausimus, informuojant specifiniais globos klausimais, padėti prisitaikyti prie ligos sukeltų pokyčių, išnaudojant reikiamus šeimos išteklius ir gauti reikiamą pagalbą.

Alzheimerio liga sergančio asmens globos procese šeimos atlieka naujus svarbius vaidmenis valstybei, nes dalinasi su visuomene atsakomybe už asmenis, slaugydamos namuose, tokiu būdu mažind. . .

Refleksija

 

Siekiama padėti Vidai gerai susipažint su ją ištikusia problema, kaip padėti jos mamai, kuri serga Alzheimerio liga.

Alzheimerio liga – tai sutrikimas dėl kurio nuolat negrįžtamai blogėja smegenų funkcija. Ligos eiga sudaro – pradinė, vidurinė ir galutinė stadijos. Labiausiai trukdantis ligos simptomas yra trumpalaikės atminties praradimas – nedidelis, smulkus užmaršumas, kuris ilgainiui tampa nuolatiniu, daugiau pasireiškiančiu ligos progresavimu.

Alzheimerio liga sukelia daug socialinių, psichologinių problemų, kurios kelia daug sunkumų slaugant ligonius. Didžiausios problemos su kuriomis susiduria artimieji yra materialinės paramos stoka, trumpalaikė sergančiojo priežiūra namuose, galimybė pasikonsultuoti, medicinos priežiūros organizavimas, pagalbos namuose stoka.

Socialinio darbuotojo vaidmuo labai svarbus artimiesiems turintiems Alzheimerio liga sergančių šeimos narių. Darbuotojas turi  konsultuoti iškilusiais teisiniais bei medicininiais klausimais, bet ir padėti šeimai, patenkinti šeimos kaip sistemos ir atskirų narių poreikius ir išspręsti šeimos  problemas. Socialiniam darbuotojui labai svarbu įtraukti į ligonio priežiūrą visus šeimos narius, padėti prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės, mokyti kaip elgtis tam tikrose situacijose su ligoniu, visapusiškai palaikyti, paremti, stengtis, kad artimieji ir ligoniai išvengtų socialinės izoliacijos.

Šis darbas yra skirtas  Vidai ir jos mamai Onai bei kitiems Alzheimerio liga sergančių asmenų šeimos nariams, kurie slaugo sergančiuosius namuose. Jo tikslas palengvinti šeimos nariams ligonio priežiūrą teikiant informaciją apie ligą, konsultuoti su liga susijusiais klausimais, taip pat teikti trumpalaikę priežiūrą namuose.

LITERATŪRA

 

  1. 1. Daubaras, G. (2004). Psichiatrija somatinėse gydymo įstaigose. Vilnius:Charibdė
  2. Lesauskaitė, V. (2001). Pagyvenusių žmonių slauga. Universiteto vadovelis. Kaunas: Kauno medicinos universiteto spaudos ir leidybos centro leidykla.
  3. Žydžiūnaitė, V., Stepanavičienė, R., Bubnys, R. (2008). Artimųjų išgyvenimai prižiūrint Alzheimerio liga sergantį asmenį: socialinio darbo kontekstas: mokslo studija. Šiauliai : Šiaulių kolegijos leidybos centras

Join the Conversation

×
×