Dvigubi žaidimai

Žaidimai būna įvairūs. Gaudynės, slėpynės, futbolas, krepšinis, šarados. Matyt, iš vaikystės atsinešame pomėgį žaisti. Tik ne visada tai baigiasi geruoju. Nes ima ir nutinka taip, kad pradedame žaisti kitų žmonių jausmais. O tada jau lauk bėdos! Kad būtų aiškiau, prasitarsiu – aš čia apie dvigubus žaidimus meilėje. Tokius, kurių metu vedžiojame du dėl mūsų bepametančius galvą žmogučius už nosies, apvyniojame aplink pirštą ir paliekame taip gyventi, su nuo ausų krintančiais makaronais.

Nenoriu būti pesimistas, todėl pabrėžiu – tikrai ne kiekvienas gali taip nesąžiningai elggtis. Vis dėlto, globalizacijos persunktame pasaulyje dvigubų žaidimų vis daugėja. Tarsi ir vaidiname, kad tapome nepriklausomi ir labai pasitikime savimi, savo jėgomis ir galiomis. BET. Kai draugaudami su vienu žmogumi, pradedame rėžti sparną apie kitą, ar tai nėra ženklas, kad mums trūksta saugumo, ir kad tas tariamas pasitikėjimas savimi tėra muilo burbulas, kurį dirbtinai stengiamės palaikyti nesąžiningais žaidimais?

Galime prisidengti laisvės sąvoka, postringauti apie tai, kad tiesiog ieškome geriausio. Bet gal mums tiesiog trūksta globos, užtikrintumo, o, kai yra “atsarginis variantas”, lygg ir ramiau. Ir tuomet mūsų nepriklausomybės teorija atlieka tokią pačią funkciją, kaip figos lapelis ant nuogo kūno. Gali manyti, kad nesi nuogas, bet iš tiesų.

Gal net nebūtų taip blogai, jei pasisakytume, apie savo turimus “kelis variantus”? Tuomet bent sąžiningumu būt

tų galima pasiteisinti. Jei to prireikia.

7 thoughts on “Dvigubi žaidimai”

  1. Žinai, pasiilgau jausmo tikėti žmogumi. Tikėti, kad, jei tau sako, kad niekada nepaleis, tai netruks iki kito savaitgalio. Kažkaip, kai aplink matau tiek daug pažadų ir oro burbulais grįstų santykių, net imu truputį suprasti dvigubų žaidimų prasmę. Žmonės tiesiog nori apsidrausti. Kad jei viena iliuzija ištirptų, liktų atsarginė antra. Šiandien turime draudimą viskam: mašinai, butui, gyvybei, senatvei, studijoms. Tad mažai nuostabu, kad plinta draudimas ir santykiams.. 😉

    Reply
  2. Apmaudu, kad viskas, tame tarpe ir tarusavo santykiai, matomi per materialinę ir lengvabūdiškumo prizmę. Kas yra "apsidraudimas" – lengavbūdiškumas pateiktas kaip nesaugumas. Kodėl žmonės pradėjo "draustis"? "Ai viena(-as) netko, bet atsargoje yra dar 2-3-4". Kodėl tai atsitinka? Gaila laiko? Kam dėti daug pastangų jei ir taip bus gerai. Žmonės gauna tai ko patys nusipelno.

    Reply
  3. Žinai, pasiilgau jausmo tikėti žmogumi. Tikėti, kad, jei tau sako, kad niekada nepaleis, tai netruks iki kito savaitgalio. Kažkaip, kai aplink matau tiek daug pažadų ir oro burbulais grįstų santykių, net imu truputį suprasti dvigubų žaidimų prasmę. Žmonės tiesiog nori apsidrausti. Kad jei viena iliuzija ištirptų, liktų atsarginė antra. Šiandien turime draudimą viskam: mašinai, butui, gyvybei, senatvei, studijoms. Tad mažai nuostabu, kad plinta draudimas ir santykiams.. 😉

    Reply
  4. Žinai, pasiilgau jausmo tikėti žmogumi. Tikėti, kad, jei tau sako, kad niekada nepaleis, tai netruks iki kito savaitgalio. Kažkaip, kai aplink matau tiek daug pažadų ir oro burbulais grįstų santykių, net imu truputį suprasti dvigubų žaidimų prasmę. Žmonės tiesiog nori apsidrausti. Kad jei viena iliuzija ištirptų, liktų atsarginė antra. Šiandien turime draudimą viskam: mašinai, butui, gyvybei, senatvei, studijoms. Tad mažai nuostabu, kad plinta draudimas ir santykiams.. 😉

    Reply
  5. Žinai, pasiilgau jausmo tikėti žmogumi. Tikėti, kad, jei tau sako, kad niekada nepaleis, tai netruks iki kito savaitgalio. Kažkaip, kai aplink matau tiek daug pažadų ir oro burbulais grįstų santykių, net imu truputį suprasti dvigubų žaidimų prasmę. Žmonės tiesiog nori apsidrausti. Kad jei viena iliuzija ištirptų, liktų atsarginė antra. Šiandien turime draudimą viskam: mašinai, butui, gyvybei, senatvei, studijoms. Tad mažai nuostabu, kad plinta draudimas ir santykiams.. 😉

    Reply
  6. Hmm… nesuprantu, berods šį pasisakymą parašė Monika, bet tekste yra “Nenoriu būti pesimistas, todėl pabrėžiu – tikrai ne kiekvienas…”. Kaip čia išeina, vyras prisitato moters vardu?..

    Reply
  7. Keistas dalykas… Neprisimenu, kad buciau toki irasa rasiusi… 🙂 Tad mes visi pasitarem ir nusprendem, kad jo autoryste priklauso Irmantui. Kuris, deja, pas mus jau nebedirba. O autorius neteisingai nurodytas del neaisku kokios klaidos. Dabar ja jau istaiseme 😉

    Reply

Leave a Comment