Šiuolaikinė skaistybė ir skaistybė senovėje

Pshichologas dr. Gediminas Navaitis
2007 Birželio 06 d.
Senovės žmogaus gyvenime itin svarbų vaidmenį turėjo jo nuolat tykojusios gerosios ir blogosios dvasios. Jos ypač suaktyvėdavo žengiant pirmąjį žingsnį – vykstant į kelionę, apsisprendžiant skelbti karą ir, žinoma, kuriant Šeimą. Todėl tekdavo kurti apsaugančius bei užtikrinančius sėkmę ritualus.

Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas rašė, jog primityvus žmogus neskirdavo materialaus pavojaus nuo psichinio, savų išgyvenimų nuo vyksmo aplinkoje. Todėl savas baimes, nepasitikėjimą savo jėgomis priskirdavo moteriai, tapatindavo ją su svetima, gal net pikto linkinčia galia. Kad ji nepakenktų vyrui, skirtingose paasaulio šalyse gyvenusios gentys naudojo panašias „apsisaugojimo” priemones — skirtingas vyrų ir moterų kalbas, tikrojo vardo, kuris gali būti paminėtas kerėjimuose, slėpimą nuo kitos lyties žmonių.

Pirmas žingsnis magiškame mąstyme jau savaime yra pavojingas. Pirmas suartėjimas su mergina – tuo labiau, nes prarandant nekaltybę išliejami keli kraujo lašai gali būti tapatinami ir su sužeidimu, už kurį dera atlyginti, ir su skriauda, padaryta kitos giminės atstovei, už kurią gresia kraujo kerštas. Kad sutuoktinis būtų apsau¬gotas nuo baisių nuotakos defloracijos padarinių, senovės tibetiečiai, japonai, uigurai irr daugelis kitų tautų šią užduotį pavesdavo turintiems ypatingų gebėjimų – žyniams, vadams ar atsitiktiniam svečiui, kuriam už riziką sumokėdavo.

Kai kuriose bendruomenėse netgi nekaltybės įveikimo „specialistų” paslaugos laikytos nepakankamomis. Todėl šią užduotį patikėdavo moterims ar dievams. Pastarieji asmeniškai nedalyvaudavę, todėl tekdavo pa

asitenkinti jų statulomis ar simboliais. Antai antikos laikais kai kurioms aukštuomenės merginoms atsikratyti nekaltybės padėdavo dievo Priapo statulos penis. Daugelis tautų tikėjo skaisčią merginą turint ypatingų sugebėjimų.

Pirmykštėje visuomenėje gyvos ar mirusios, bet skaisčios merginos turėjo užtikrinti gausų derlių, palankų orą, karines pergales. Todėl jas aukodavo dievams. Cičen Icoje (Meksika) po iškilmingų ceremonijų skaistuolę mesdavo į šulinį, kuriame turėjo įvykti jos santuoka su lietaus dievu. Zimbabvėje (Afrika) ne tik skaisčią, bet dar ir gražiausią merginą genties vado sūnus po šokių bei iškilmingų apeigų nudurdavęs ietimi. Tai turėjo sustiprinti karių kovinę dvasią.

Kaip liudija Europos mitai ir pasakos, išskirtinį potraukį skaisčioms merginoms jautė slibinai, tol siaubdavę kraštą, kol sutardavę dėl duoklės: kasdien vis nauja mergina. Galiausiai ateidavo valdovo dukters eilė. Tačiau su ja gašliam drriežui paprastai nepasisekdavo, nes tuoj pasirodydavęs šaunus riteris ir išvaduodavęs princesę.

Mergelės turėjusios ir gydomųjų galių. Dar XVIII a. tikėta, kad santykiavimas su nekalta mergina gali išgydyti lytines ligas, o pati mergina nebus užkrėsta. Todėl kai kurie sifiliu sirgę vyrai tokiu būdu bandė atgauti sveikatą.

Skaisti mergina galėjusi nuvyti netgi velnią. Kadangi demoniškos jėgos suaktyvėjančios per vestuves, vien jaunosios nekaltybės nepakakdavę jas įveikti. Todėl jaunąją turėdavo lydėti netekėjusios, skaisčios pamergės. Jos ne tik puošė vestuvių apeigas, bet ir saugojo jaunikį bei nuotaką nu

uo blogio.

Šiuolaikinė skaistybė

Seksualinė revoliucija ir su kiekviena nauja karta vis ankstesnė lytinio gyvenimo pradžia pastebimai nuvertino skaistybę. JAV psichologės Janet Green tyrimų duomenimis, septintąjį XX a. dešimtmetį veik 50 proc. merginų tapatino nekaltybę su fiziniu trūkumu, o aštuntąjį taip manančiųjų skaičius išaugo net iki 80 proc. Regis, buvo galima laukti, jog šiandieną kone visos amerikietės norės kuo sparčiau atsikratyti nekaltybės. Bet jų nuostatos ėmė keistis visai kita linkme.

Besikeičiantį požiūrį į nekaltybę patvirtina ir Paryžiaus kosmetinės chirurgijos klinikos vadovas Edmond’as Forestier’as. Jis praneša, kad per dvidešimt metų 8 kartus išaugo moterų, kurioms atliekamos nekaltybės atkūrimo operacijos, skaičius. Anksčiau tai buvo musulmonės, vėliau tokios operacijos panoro avarijose nukentėusios, išprievartautos moterys. Pastaraisiais metais vis daugiau kreipiasi vidurinės klasės, t. y. kuo nors neišsiskiriančių, moterų. E. Foriestier’as mano šias moteris pajutus kol kas dar silpną, bet vis stiprėjančią visuomenės nuostatą: tai, kas yra slapta, sunkiai pasie¬kiama ir nepakartojama, labiau vertinama.

Vertinančiųjų skaistybę idėjas paskelbė Wendy Shalit (JAV). Ji išleido iškalbingai pavadintą knygą „Kuklumo sugrąžinimas: prarastos skaistybės atradimas”. Autorė teigia, kad moterys iš prigimties yra drovios. Todėl, nors šiuo metu mėgstama neigti vyrų ir moterų skirtumus, nors skaistybė nebelaikoma dorybe, atsainų požiūrį j ją bei drovumą galima prilyginti seksualiniam išnaudojimui. W. Shalit pastebi, jog siekianti profesinės karjeros moteris nieko nebestebina, ie

eškanti vis naujo seksualinio nuotykio moteris laikoma šiuolaikiška, o spauda ir TV jai nuolat patarinėja, kaip patirti vis didesnių smagumų. Tačiau jei moteris nori išsaugoti skaistybę iki vedybų, tiki ištikimybe ir nenutraukiama santuoka, mano, jog drovumas — ne yda, kurią reikia nugalėti, o dorybė, kurią dera puoselėti, tai aplinkiniams atrodo bent jau keista, o kartais ji apšaukiama ir nesveika ar lesbiete. Todėl šiuolaikinei moteriai jau tenka siekti ne tik seksualinės laisvės, bet ir teisės nesinaudoti šia laisve pripažinimo.

Šios vakarietiškos visuomenės nuostatų permainos leidžia užduoti įdomų klausimą: „Ar jau šiek tiek primirštas kuklios lietuvaitės vaizdinys staiga taps itin modernus ir madingas?”

Samprotavimai apie skaistybę gali pasirodyti nebeaktualūs. Tačiau jie yra geras pagrindas aptarti pažinties pradžioje nuolat kylančius klausimus: „Kas turi parodyti iniciatyvą? Su kuo sutikti, kada nusileisti, o kur užsispirti? Kitaip sakant — kokiu pažinties, meilės vaizdiniu vadovaujamės?”

Leave a Comment