Melo požymiai

832 0
Pshichologas dr. Gediminas Navaitis
2007 Birželio 07 d.
Yra daug požymių, leidžiančių įžvelgti meluojančiojo ir kalbančiojo tiesą skirtumus, bet nėra nė vieno, kuris leistų be išlygų teigti, jog girdėjome teisybę ar apgaulę.

Netiesa matyti veide

Visgi pravartu žinoti, kad apsimetusieji esą linksmi, šypsosi tik lūpomis, o jų akių išraiška beveik nekinta. Kai juokiamasi nuoširdžiai, šiek tiek patempiami aukštyn apatiniai aidų vokai, todėl akys tarsi sumažėja. Jei akių „dydis” nepakito — juoktasi tik dėl to, kad anekdotą pasakojo šefas, o ne iš sąmojo.

Vaizduojantieji nustebusį, įdėmiai žiūri į pašnekovą, išplečia akkis. Jie tarsi bando pasakyti: „Neįtikėtina”. Tokia nuostaba netikra. Iš tiesų nustebęs žmogus dažniausiai atveria burną.

Gyvūnai, o ir žmonės, norėdami ką išgirsti ar stebėdami ką svarbaus, sulaiko kvėpavimą. Jei į mus įdėmiai žvelgiantis žmogus ramiai ir lėtai kvėpuoja, jis mumis nesidomi.

Tikri jausmai veide atsispindi anksčiau, nei pasakomi žodžiai. Suvaidintas jausmas pasirodo kartu su žodžiais ar net po jų. Netikra šypsena, kurią regėjo daugelis, – tai pardavėjų šypsena. Kone visi jie pirmiau nužvelgia žmogų, kuriam nori pareikšti simpatiją, o po to nusišypso. Si šyypsena staigiai atsiranda ir staigiai dingsta.

Bene patikimiausias melo ženklas — veido asimetrija. Skirtingos žmogaus veido pusės nėra vienodos, tačiau meluojant šis skirtumas dar labiau išryškėja: burna persikreipia, viena akis tampa vos didesnė už kitą, viena veido pusė labiau liūdi, pyksta, džiaugiasi ne

ei kita. Tai akivaizdūs melo požymiai. Deja, jie išsilaiko tik sekundės dalį.

Gestai

Kai kurie mūsų gestai — tai turintys aiškią prasmę simboliai. Kiekvienas žino, ką reiškia gūžčiojimas pečiais, linktelėjimas galva ar piršto sukiojimas prie smilkinio.

Tokie simboliai visada parodomi sąmoningai ir tikslingai. Jų rodytojas žino, ką daro. Kalbame mes irgi sąmoningai, bet kartais supainiojame žodžius, prasitariame. Panašiai gali nutikti ir su minėtais simboliais. Jei bandymas jį parodyti lieka neužbaigtas, jei, užuot gūžtelėję pečiais, patraukome tik vieną petį, tai gana drąsiai galima teigti, jog šis neužbaigtas simbolis ir parodė tikruosius, bet slepiamus jausmus.

Kitas gestų tipas — iliustracijos. Pasakodami apie kelio vingį, dažnai ranka žymime zigzagą, norėdami pabrėžti kokj nors žodį, ranka tarsi dedame kirtį. Retai kada kiekvienas gestas sąmoningai kontroliuojamas. Meluojantis žmogus irgi žino, jog viisų savo judesių nesugebės sekti ir valdyti. Todėl pasirenka paprastą, bet veiksmingą būdą išvengti neatitikimo tarp kalbos ir gestų. Stengiasi mažiau iliustruoti savo kalbą. Taip pat elgiasi ir nepasitikintis savimi. Jeigu kas kruopščiai apgalvoja žodžius, stengiasi nenukrypti nuo iš anksto parengto, bet dar neišmėginto kalbos plano, menkiau iliustruos savo kalbą. Melagis, iš anksto nepasirengęs netikėtiems klausimams, neturintis melavimo patirties, bijantis demaskavimo, būtinai varžys savo gestus ir mažiau iliustruos jais savo kalbą.

Žmonės glosto save, nubraukia nepastebimą dulkę nuo drabužių, kasosi ir da

aro dar daug judesių, kurie tarsi turėtų užtikrinti fizinį komfortą. Tai manipuliacijos. Jų paskirtis — nuraminti. Nepatyręs melagis nuolat taiso kaklaraištį, paliečia ranka veidą. Visgi šie judesiai nėra patikimas ženklas, leidžiantis spręsti, jog mums sako netiesą. Jie tik patvirtina, kad pašnekovas jaučiasi nepatogiai.

Balsas irgi meluoja?

Meluojantis žmogus kalba šiek tiek kitaip nei sakantis tiesą. Įstabu, jog neretai sumanų melagį išduoda neatsargiai parinkti žodžiai, kalbos klaidos. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas rašė, kad kalbos, skaitymo ar rašymo klaidos nėra atsitiktinumas, jos liudija vidinį psichologinį konfliktą. Kai vyras, iš Paryžiaus paskambinęs žmonai, sako: „Mieloji, lėktuvai neskrenda dėl blogo oro. Konferencija u

. . .

Join the Conversation

×
×