Ieva su Darium susipažino prieš beveik metus. Simpatiška šokėja patraukė jo dėmesį knygyne, – vyras pakvietė Ievą išgerti kavos, po to sekė skambučiai, pasimatymai…Nors su Darium matėsi dažnai, Ieva nė nenumanė, kad mylimasis turi…šeimą ir du vaikus. Netikėtai išvydusi juos viename prekybos centre ji patyrė šoką, – ne tik dėl to, kad Darius ją apgaudinėjo, nutylėdamas, kad yra vedęs. Tiesiog Ieva visada žinojo, kad nestatys savosios laimės ant svetimos šukių. Tad nepaisant širdyje gyvenančio jausmo, Ieva nusprendė su Darium skirtis…
Nors ir ne tokia dažna, kaip įprastos skyrybos, ši situacija – gyvenimiška. Ką išgyvename, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių, vertybių, auklėjimo tenka inicijuoti skyrybas su mylimu žmogumi? O kam apskritai skirtis su mylimu, paklausite jūs. Ir, bent iš dalies, būsite teisūs.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė sutinka, kad tokius reikšmingus sprendimus reikia priimti neskubant. Duokite sau laiko apmąstyti situaciją, neskubėkite, tačiau ir negromuliuokite neaiškios situacijos per ilgai. Geriausia, – nustatykite sau laiką, per kurį turite priimti sprendimą.
Išsirinkti kelią gyvenimo kryžkelėje bus lengviau, jei aiškiai atsakysite sau į kelis klausimus:
- Iš kur yra nuostatos, verčiančios mąstyti apie skyrybas? Ką jos reiškia mano gyvenime?
- Kas atsitiktų, jei santykius tęsčiau? Jei visgi už šio žmogaus ištekėčiau/vesčiau?
- Jei apsisprendžiau skirtis, kaip dabar jaučiuosi, ką išgyvenu?
- Ko noriu iš šio gyvenimo (jei išsiskirsiu, ką aš „gausiu“, jei neišsiskirsiu, ką „gausiu“).
- Kaip norėčiau gyventi?
- Ką aš galiu daryti dabar, kad jausčiausi ar gyvenčiau taip, kaip noriu?
Svarbu, kad suprastume, jog bet kuris sprendimas turės pasekmes, o mes už jas esame atsakingi. Skausmui pasiruošti neįmanoma. Anot psichologės Daivos Balčiūnienės, tai tarsi dykuma, kurią skirdamiesi turime pereiti. Nes jei užgošime išgyvenimus, jausmus antidepresantais, „neišjausime“ visko, neleisime sau pereiti visų etapų: šoko, neigimo, pykčio ir liūdesio, – nepasieksime ir tikrojo vidinio susitaikymo. Tokios neišgyventos skyrybos persekios tarsi šešelis ir darys įtaką kitiems mūsų santykiams.
Tad nors ir labai skaudu, reikia žinoti, kad skyrybos visuomet skausmingos (net ir jų iniciatoriui), o tuo metu užplūstantis jausmų kokteilis painus ir kiekvienam sunkiai pakeliamas.
Pas psichologą atėję žmonės, stovintys ant skyrybų bedugnės krašto, dažniausiai prašo tučtuojau pasiimti iš jo tuos sunkius, liūdesį ir pyktį keliančius, gyventi trukdančius jausmus. Dažnas prašo antidepresantų ar net hipnozės.
Iš tiesų tai nėra priemonės „neskausmingoms“ skyryboms, nes tokių, paprasčiausiai, nebūna…Ir kuo greičiau mes tai suprasime, pajausime, kas su mumis vyksta, ką išgyvename, – tuo greičiau „pasveiksime“, net jei esame priversti nutraukti mums itin svarbų ryšį.
Jei tenka išgyventi tokias, iš dalies priverstines skyrybas, svarbiausia čia – jūsų apsisprendimas. Jei nuspręsite santykius nukirsti kaip kirviu, – skaudės labiau, bet greičiau ir atsitiesite. Ilgai besitęsiantis, beprasmis (toks, kuris kertasi su mūsų gyvenimo tikslais, tarkim, – vedybomis ar bendru gyvenimu ir pan.) ryšys traumuoja asmenybę labiau, nei staigios skyrybos. Tačiau jei jums atrodo, kad pradžiai pakaks atsisakyti intymių santykių ir likti draugais – elkitės taip.
Nėra vieno recepto, kaip pasakyti „sudiev“ mylimam. Kartais po skyrybų bijoma ar nekenčiama visų priešingos lyties atstovų. Kartais vengiama naujų rimtų santykių. Tačiau juk nė vienas nesame apsaugoti nuo apgaulės, ar piktų kėslų, tad vengti bendrauti – nereikėtų.
Natūralu, kad išsiskyrę jaučiate vidinę tuštumą, o gal deginantį skausmą. Ar turite su kuo apie tai pasikalbėti? Išlieti jausmus, – labai svarbu. Jei tinkamo pašnekovo nėra, gal pavyktų rasti paramos grupę? Gali būti, kad apie savo išgyvenimus kalbėti tiesiog nenorite. Tokiu atveju – rašykite. Baltas popieriaus lapas sugers viską, ką jam patikėsite.
Nenorite rašyti? Gal tuomet pavyktų išlieti jausmus dažais ant popieriaus ar lipdant? Išsakyti jausmus, užsiimti nauja veikla, patirti įspūdžių psichologai pataria tam, kad galėtume pradėti sąmoningai keisti savo gyvenimą link norimo.
Vengiant išsekimo, kartais sveika sau pasakyti „stop! Aš juk dėl to ir einu į paramos grupę ar važiuoju į kelionę, kad užsiimčiau kažkuo kitu ir neužsisklęsčiau“. Aukso taisyklė – neverta leisti visam gyvenimui suktis tik apie įvykusias skyrybas, tačiau negalima ir slėpti išgyvenimus. Išsikalbėkime, leiskime sau paliūdėti, bet būtinai judėkime pirmyn!
Neretai gyventi toliau kliudo paliktasis, – ak, kaip sunku atsispirti mielo širdžiai žmogaus balsui ar žinutėms! Tačiau jei apsisprendėte, nereikėtų kalbėti tokiomis frazėmis, kurios reikštų ir „taip“, ir „ne“ vienu metu, arba – „tu išeik, bet…“. „Ne“ turi reikšti „ne“, ir nieko kito. Tai pavyks tik tuo atveju, jei patys būsime įsitikinę, kad nebenorime matytis. Tai ir būtų garbingesnis kelias – „netampyti“ nei savęs, nei kito žmogaus.
Nepaisant to, kad širdyje gali būti likę prisirišimo ar mielų prisiminimų, jei jau apsisprendėte, elkitės nuosekliai. Garbingai išsiskirti pavyks, jei neslėpsite besikeičiančių jausmų nuo partnerio. Netylėsite iki tol, kol noras skirtis išsilies kaip deginanti lava. Draugystė yra dviejų reikalas. Skyrybos (su tebemylimu ar ne) irgi turėtų tokios būti.
