Kraujomaiša

527 3

Dauguma pasaulio kultūrų vengia lytinių santykių su giminėmis. Tai – ne vien kultūrinis reiškinys. Gyvūnai tikrai nieko nežino apie genetiką ir moralę, bet irgi vengia poruotis su kuo pakliuvo. Dar ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį zoologas Karlas Lorencas rašė, jog antinai „atsisako” poruotis su juos išperėjusiomis patelėmis.

1938 metais JAV zoologai apgyvendino penkis šimtus beždžionių nedidelėje saloje. Jos buvo stebėtos tris dešimtmečius. Be viso kito, tirti ir poravimosi ypatumai. Paaiškėjo, jog tik 0,5 proc. visų susiporavimų buvo tarp motinų ir jų vaikų. Taigi ir gyvūnai nuttuokia, jog nedera santykiauti su tais, kuriuos stebėjome nuo vaikystės.

Psichologinio atstumo suvokimas nesvetimas ir žmogui. Be to, jis yra veikiamas ir pasąmoninio genetinio apdairumo, nes jau pirmykštis žmogus galėjo pastebėti, kad iš tokių sąjungų dažnai gimsta ligoti vaikai. Kraujomaiša taip pat kėlė grėsmę šeimai, naikino jos pagrindus, nes skatino konkurenciją tarp motinos ir dukters. O namai, kuriuose vyravo įtarinėjimai, pavydas ir priešiškumas, negalėjo išlikti pavojų pilname pirmykščiame pasaulyje.

Pirmykštis žmogus gerai suprato visuomeninių ryšių svarbą, todėl per santuoką siekė padidinti šeimą, „appsirūpinti” ne tik palikuonimis, bet ir naujais giminėmis. Etnografė Margaret Mead rašo, jog tirdama Indonezijos arapašų gentį ji sužinojo, kad vesti seserį nėra baisi nuodėmė, tačiau tai didelė kvailystė, nes, kaip jai aiškino giminės senolis, savo seserį vedęs žmogus neturės sva

ainių, tad „su kuo jis medžios, su kuo dirbs žemę, pas ką eis į svečius?”. Taigi kraujomaišos ryšiams yra ir įgimti, ir kultūriniai apribojimai.

Šeimos, kuriose palaikomi kraujomaišos ryšiai, turi savo ypatumų. Jų tyrimai išaiškino skirtingose šalyse gyvenančių, skirtingo ekonominio ir kultūrinio statuso šių šeimų bendrus bruožus.

Dažniausiai tokios šeimos yra save izoliavusios nuo aplinkinių. Jose supainiotos pareigos ir teisės, neaišku, kas yra kas, kas kuo užsiima ir kaip reikia vienas į kitą kreiptis. Joms trūksta šeiminių tradicijų ir ritualų, šeima nelankoma giminių bei draugų, nėra šeimos švenčių, bendrų pietų, kiekvienas valgo tada, kada panori. Jei tėvas turi darbą, kuriame yra priverstas būti „normalus”, apie jį ar visuomenės reikalus namuose nekalbama. Jis, nors yra vadinamas tėvu ir vyru, mano, jog yra visa ko šeimininkas, o iir kitų šeimos narių suvokiamas kaip galintis nustatyti bei keisti elgesio taisykles, pagal savo užgaidas tvarkyti svetimą gyvenimą. Motina tokioje šeimoje bando rūpintis vaikais ir vyru, tačiau nesugeba pasirūpinti savimi, paskirstyti namų ruošos darbų kitiems šeimos nariams.

Šiose šeimose nekreipiama dėmesio į higieną. Tvarkingiau apsirengiama (bet ir tai ne visada) tik išeinant iš namų.

Išorinė netvarka atspindi jausmų, bendravimo netvarką. Todėl nesuvokiama, kad gali egzistuoti psichologiškai intymūs ryšiai, o lytiniai santykiai laikomi nereikšmingu bendru žaidimu.

Prancūzų psichologė Helen Eritrje rašo, jog lytiškai bendravę su

vaikais tėvai pasižymi tapačiomis savybėmis. Jie gali būti aukšto intelekto, sugebantys spręsti sudėtingas problemas, tačiau jų emocionalumas iškreiptas. Jie visiškai nesugeba įsijausti į kitą, net įsivaizduoti kito jausmų, todėl mano, jog tiesiog žaidžia su sūnaus ar dukros kūnu, ir nesuvokia, kad šis „žaidimas” paliks ilgalaikį pėdsaką vaiko psichikoje. Jiems vaikas yra tarsi daiktas.

Šį požiūrį nevalingai perima įtrauktas į kraujomaišos ryšį vaikas. Jis turi į save žvelgti arba kaip į seksualinį žaisliuką, arba kaip į nukentėjusį nuo artimo žmogaus. Dažniausiai šie jausmai susipina. Tada jis, kaip ir Brigita R., vienu metu jaučiasi ir kaltas, nes patraukė tėvo seksualinį dėmesį, ir norintis atsakyti į jo jausmus, nes ir pats patyrė šiokį tokį seksualinį malonumą. Nori būti ištikimas jį seksualiai išnaudojančiam, slėpti bendrą kaltę, o drauge nekenčia pats savęs bei žmogaus, primetusio tokius santykius. Tokie išgyvenimai kliudo susiformuoti saugumo ir susitapatinimo su šeima, gimine jausmams, todėl ir suaugęs, tarsi jau pamiršęs kraujomaišos ryšius žmogus nesijaučia saugus, nežino, kam save priskirti. Jo jausmai, mintys nuolat pakrikusios. Jam sunku užmegzti nuoširdžius ryšius ir kurti visaverčius santykius.

Kai šeimoje tėvų ir vaikų vaidmenys tiksliai nustatyti, patvirtinti atitinkamu elgesiu, žodžiais ir gestais, tiek vaikas, tiek suaugusieji gyvena darniame pasaulyje, kuriame tėvas apkabindamas dukterį yra tik mylintis tėvas, o ne tokiu pat gestu, tokiais pat mei

iliais žodžiais siekiantis artumo vyriškis. Darniuose santykiuose vaikas įgyja priklausymo ir atsiskyrimo patirtį ir pasirengia tapti savarankiškas.

Join the Conversation

3 comments

  1.    Reply

    Aš pats užsiemu seksu su savo seserim.Man atrodo tai visiškai normalu.Mes abu patenkinti tokiais santykiais. Gi čia tik seksas, TIK DĖL PASITENKINIMO,jokių vaikų darymo! Man 19 jei 16.

  2.    Reply

    Sis straipsnis – absoliutus G.Navaicio pravalas. Kad tai suprasti, nereikia net buti psichologu, pakanka logikos jausmo.

    1. Gyvunai vengia kraujomaisos? Manau, gyvunu elgesys seniai nera orientyras zmogui. Ir beje, straipsnyje paminetas zodis “nedera” – kulturine savoka, o gyvunai savo elgesio negrindzia kulturinenimis normomis ir jiems sis zodis nevartotinas. G.Navaitis sita pastebejo dar pirmoje pastraipoje, bet antroje turbut jau pamirso. Gal tai smulkmena, bet smulkmena prie smulkmenos ir gaunasi straipsnis.

    2. Kraujomaisa nepalanki genetiskai?.. Tas tiesa. Bet genetika nera pagrindas siuolaikinio zmogaus elgesiui. Sakoma, kad skirtingu rasiu zmoniu palikuonys genetiskai kokybiskesni, bet ar skatinam misrias santuokas?.. Neskatinam. Tai dar karta: genetika svarbi ar nesvarbi? Atsakymas turbut kvepia dvigubais standartais.

    3. Ketvirta pastraipa – igimti ir kulturiniai apribojimai. Igimtus jau isdejau i suns dienas, pakalbekim apie kulturinius. Nesuprantu tokio dalyko: siame straipsnyje kultura kvestionuojama, ar ja remiantis tiesiog aiskinama esama padetis? Tai du, visiskai skirtingi priejimai. Siaip jau, kulturines vertybes galima paaiskinti labai paprastai: “taip nedera”, “tai blogai”, “taip niekas nedaro”. Ar tokie atsakymai verti demesio?.. Aisku kad ne. Jei norime issiaiskinti, kaip yra is tiesu – mes keliame klausima, mes abejojame. O jei saltiniu abejojame – to saltinio nevartojame kaip paaiskinancio.

    5. Kraujomaisos seimu ypatumai. Tikiu kad cia yra desningumu. Bet ar tarp ju yra priezastinis rysys? Duosiu pavyzdi: alhoholiku seima daznai nemoka komunaliniu mokesciu, bet ar galima sakyti, jog alkoholis = mokesciu nemokejimas? Aisku kad negalima. Yra seimu, kurios vartoja alkoholi bet nera asocialios. Asocialumas – tai ne alkoholio vartojimo pasekme, tai neskaikingo vartojimo pasekme. Lygiai taip pat izoliuotumas, nehigieniskumas, tvarkos nebuvimas nera kraujomaisos pasekme, o samoningumo stokos pasekme, ir to samoningumo truksta ne vien esant kraujomaisai. Statistika atskleidzia desningumus, taciau desningumas negali tapti desniu. Statistika negali buti paaiskinimas. Ir juo labiau statistika negali buti moralinis kriterijus (antraip kodel snekame apie geju tolerancija?)

    6. Vaiku itraukimas i kraujomaisa – sioje vietoje pritariu. Kraujomaisa, kaip ir seksualumas – subrendusio zmogaus apsisprendimo reikalas.

    Nenoriu sakyt, kad kraujomaisa yra kazkoks geras ir siektinas dalykas. Bet lygiai taip pat nesakau, jog homoseksualumas yra geras ir siektinas. Jis tiesiog YRA, ir pasistenkime suprasti, kas tai yra is tiesu, isvengdami musu dabartines kulturos sablonu. Ne viskas, ka teigia musu kultura, yra teisinga ir ismintinga. As kvieciu abejoti, permastyti, atrasti NAUJUS atsakymus, vadovautis naujais atradimais, mastyti naujai, ir tada gyvenimas bus naujas.

  3.    Reply

    Ar gali būti, kad mergina (aš), patyrusi dažną psichologinį seksualinį tėvo priekabiavimą vaikystėje, dėl to dabar nebenori turėti savų vaikų?
    Gaila, kad šitaip tėvai sugadina vaikams gyvenimą…Po to tenka kapstytis visą gyvenimą ir susivokti, kas yra kas.