Iš tėvų perimtą šeimos modelį nesąmoningai kartojame ir savo sukurtose šeimose.
Lietuviška šeima – kovos laukas?
Šeimos gyvenimo archetipai susiformavo gilioje senovėje. Jų virsmus ir metamorfozes lėmė ne tik socialiniai veiksniai: karai, revoliucijos, gamtos stichija, bet ir skirtingos, vienam ar kitam žemynui, regionui būdingos religinės tradicijos.
Pirmykštės bendruomenės patriarchališkumas per Antikos ir Atgimimo epochas virto katalikiškoje Europoje labiausiai paplitusiu šeimos modeliu – tėvas yra šeimos galva, jis dominuoja, tačiau moters nuomonė yra svarbi, su ja tariamasi. Vaikai turi paklusti tėvui ir motinai, tačiau jų „balsas“ taip pat girdimas.
Šūkių apie lyčių lygybę nestokojusi Amerika – tarsi protestantiškoji opozicija. Tėvas ir motina šiame šeimos modelyje yra lygūs, gali pavaduoti vienas kitą visose gyvenimo srityse. Žeminantis požiūris į moterį yra smerkiamas. Todėl nei vyras, nei moteris neužima dominuojančios pozicijos, o vaikų teisės prilygsta tėvų teisėms.
Musulmonai taip pat vertina moterį – tačiau jos „vertė“ šiame religiniame diskurse įgyja tiesioginę reikšmę ir labai materialią išraišką. Moteris gausiai apipilama dovanomis, tačiau jos įtaka apima tik mažą interesų sritį: šeima, vaikai, drabužiai, maistas, papuošalai. Didelis autoritetas tokiame šeimos modelyje tenka tėvams – jie palaiko, guodžia, pamoko.
Žydų šeimose ryškiai dominuoja moteris. Motinos autoritetas itin reikšmingas, tai rodo ir tai, kad vaiko tautybę lemia ne tėvo, bet mamos tautybė.
Tradicinį lietuvių šeimos modelį psichologai lygina su kovos lauku. Paveikti įvairių šalių kultūrų, mes turime galimybę paveldėti ir patriarchališkesnį šeimos modelį, tačiau gausu augusių ir demokratijos pagrindais sukurtose šeimose, todėl neretai moterys nenori paklusti vyro valiai, kovoja dėl lygiateisiškumo ar net siekia dominuoti šeimoje.
Vaikų ir tėvų santykiai lietuvių šeimoje taip pat skirtingi – despotiškesnėse šeimose vaikų teisių ir nuomonės paisoma mažiau, jiems liepiama paklusti tėvų autoritetui. Laisvesnėse šeimose, kur tėvai tariasi, priimdami sprendimus, dalijasi atsakomybe ir įtakos sferomis, vaikų nuomonės paisoma labiau.
Pasak psichologų, vis dažniau pasitaiko „atvirkščių“ šeimų – tėvo vaidmuo tokiose šeimose gerokai nublankęs, jo figūra mažai reikšminga. Šeimos karietos vadeles tokioje šeimoje tvirtai laiko moteris, ji tvarko finansus, daugiau uždirba arba valdo kone visus vyro uždirbamus pinigus, ji kontroliuoja vaikus. Gali būti, kad vyrų infantilumą šiuo atveju lėmė anksčiau siautėję karai, pasiglemžę didžiąją vyrijos dalį ir sukūrę „šeimos be vyro“ modelį.
Imituojame tėvus
„Viskas gana paprasta, – pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichiatras Dainius Stasiūnas. – Gimstame su dideliu gebėjimu ir noru pamėgdžioti. Natūralu, kad mėgdžiojame tuos, kuriuos matome dažniausiai – savo tėvus.
Tarsi slaptas katalizatorius čia veikia ir mūsų paveldėti genai. Diena po dienos, žingsnis po žingsnio – per kelis pirmuosius gyvenimo dešimtmečius išmokstame tai, kas vėliau tampa šeimos modeliu: ką veikia tėtis, ką mama, už ką atsakingas vyras, už ką moteris, kiek svarbūs jausmai (savo ir kito žmogaus), ką sprendžia visa šeima, ką nurodo šeimos galva (jei toks yra), koks požiūris į vaikus, kas jais rūpinasi, ar su jais tariamasi ir t. t.“
Visa tai virsta vientisa įpročių ir stereotipų sistema, įsitvirtinančia mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Taip tvirtai, kad imame manyti, jog tai mūsų pačių išmąstytas, sukurtas šeimos modelis, kad elgiamės unikaliai ir taip, kaip norime patys.
Štai čia ir prasideda intriguojanti dalis – asmuo su susiformavusiu šeimos modeliu išeina į platųjį pasaulį ir… sutinka kitą asmenį: žavų, patrauklų, viliojantį. Pora mėgaujasi jausmais ir santykiais, kol vieną dieną pasijunta tarsi dvi kojos batų parduotuvėje – gerai, jei pėdų ilgis ir plotis sutampa, tuomet nesunku išsirinkti derančią batų porą.
Kur kas blogiau, kai paaiškėja, kad „kojos“ visiškai skirtingos, t. y. vyro šeimos modelis, tarkime, patriarchalinis, o moteris, priešingai, augo lygiateisiškumo principus puoselėjusioje šeimoje. Meilė yra, sutarimo – ne.
Vis dėlto išsigąsti neverta – nors tėvų santykių modelio įtaka mūsų elgesiui didžiulė, ją pakoreguoti tikrai galima. (tęsinys kitame sraipsnyje)
Saulė Gradaitė