Mano didelės storos lietuviškos vestuvės (I)

Kiekvienas pyplys žino – lietuvių liaudies pasakos baigiasi vestuvėmis, tad tapo įprasta joms ruoštis taip, jog net troba braškėtų. Kaip žinoti, kad vestuvėms jau atėjo metas ir ką jaunieji slepia po perdėtu organizaciniu šurmuliu?

Apie psichologinę vestuvių reikšmę

Pasak Mykolo Romerio universiteto lektoriaus, psichologo Mykolo Valainio, vestuvės vienodai reikšmingos tiek vyrui, tiek moteriai, tačiau ta reikšmė nebūtinai tapati. Vyrai dažniau vestuves suvokia kaip laisvės atsisakymą dėl meilės, o moterys – kaip saugumo garantą (juk šiais laikais visuomenė vis dar tolerantiškiau nusiteikusi ne senmergių, o sennbernių atžvilgiu). „Tačiau šie skirtumai labiau fasadiniai, už jų slypi kur kas gilesnės reikšmės. Ne veltui žodžiai „santuoka“ ir „santaka“ yra tokie panašūs. Vestuvės – tarsi dviejų atskirai tekančių gyvenimų susiliejimas į vieną. Tai ne tik įsipareigojimas išlaikyti bendrą tėkmę, bet drauge ir labai svaigus bendrumo jausmas – juk tai žmogus, su kuriuo pasirinkau nugyventi visą likusį savo gyvenimą“, – sako pašnekovas.

Panašios nuomonės yra ir rusų psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas, parašęs porų Biblija tapusią knygą „Santuokos keliai ir klystkeliai“. Jis sako, kad laikmetis, kuriame gyvename, refformavo santuoką ir praktinės santuokos funkcijos – garbingas šeimos galvos ir teisėtos žmonos statusas, visuomenės palankumas, motinystės laimė, tvarkinga buitis, bendras turtas ir reguliarus seksas – seniai nebeteko prasmės. Visuomenė palankiai vertina kartu gyvenančias nesusituokusias poras, iš namų ruošos pančių išvadavo buitinė tec

chnika, o valdiško būsto laikai negrįžtamai praėjo – taigi, dažniausiai bendras ne turtas, o tik įsiskolinimas bankui. Lieka garbingas statusas, bylojantis, jog esame suaugę. Bet ar iš tiesų suaugę žmonės pasiryžta tuoktis tik dėl statuso?

A. Kurpatovas teigia, kad šiandien santuoka – tai mūsų kelias į išsivadavimą nuo vienatvės. Ne fizinės, o psichologinės vienatvės, kuri išnyksta toli gražu ne ten, kur mus jėga laiko antspaudas pase. Ji išnyksta ten, kur mes esame vienas kitam labai reikalingi.

Apie pasirinkimą tuoktis (ne)laisva valia

Neilgai trukus po sužadėtuvių imama klausinėti, kada gi tos vestuvės. Dalis porų sakosi jaučiančios savotišką spaudimą. Kaip žinoti, kad vestuvėms jau atėjo metas? Psichologas M. Valainis provokuoja: „O kaip žinoti, kad pirmam bučiniui atėjo metas? Šis žinojimas nėra ir negali būti apibrėžtas kokių nors racionalių taiisyklių, pavyzdžiui, „padraugausim dvejus metus, o tada kelsim vestuves“. Tai turi būti išjaustas sprendimas, žmogus turi tam pribręsti. Deja, būtent išorinis spaudimas paskatina imtis racionalių sprendimų – taip nusigręžiama nuo vidinio jausmo. Nesunku įsivaizduoti: būsimas jaunikis, draugės užspeistas į kampą, nusileidžia ir sutinka tuoktis. Bet ar po kurio laiko jo neapniks jausmas, jog jis pasirinko toli gražu ne laisva valia, kad kažkas už jį nusprendė? “

Anot A. Kurpatovo, neįmanoma būti laimingam, jei pasirinkai ne laisva valia. Žinoma, tėvų noras pamatyti savo atžalą, žen

ngiančią prie altoriaus, – suprantamas ir natūralus, bet svetimą norą laikyti savu – pavojinga. Dar pavojingesnis nekaltas moters prasitarimas apie norą tekėti: pasak A. Kurpatovo, vyras jaučiasi laimingas, jei šalia jo yra laiminga moteris, tad nenuostabu, kad, moteriai prasitarus apie savo svajonę, vyras pasiryžta kuo skubiau ją išpildyti. Deja, pamirštama apie laimingam gyvenimui būtiną pasirinkimą laisva valia.

Apie nerimą – santuokos avansą

Kartą man ne visai laisva valia teko dalyvauti vestuvėse, kurių šeimininkai žengė prie altoriaus išvarginti organizacinio šurmulio ir net apsipykę – jaunoji pareiškė, esą jaunikis užsakė ne tokios spalvos gėles. Žinoma, tai sukėlė ironiškų pastabų ir abejonių jų santykiais pliūpsnį. Bet gal po perdėtu organizaciniu šurmuliu žmonės slepia nerimą dėl įsipareigojimo, statuso kitimo? „Taip, kiekvienas reikšmingesnis gyvenimo pokytis yra vidinio nerimo katalizatorius. Juk taip, kaip buvo, jau niekada nebebus – antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Atsigręžus atgal – viskas aišku ir suprantama, o žiūrint į priekį padvelkia nežinomybė. Ir, iš tiesų, – kad ir koks būtum užtikrintas, nėra šimtaprocentinės garantijos, kad šis išrinktasis ar išrinktoji yra būtent tas žmogus, su kuriuo laimės jausmas neapleis ir po dvidešimties metų. Tad kaip gali būti visiškai ramus?“ – sako M. Valainis.

Paklaustas, ką galima pasakyti apie poras, kurios stengiasi sutvirtinti santuoką vestuvių data pagal astrologinę pranašystę ir panašiais dalykais, psichologas galiausiai vėl pas

suka ramybės paieškų link: „Palietėme labai opią tikėjimo temą. Nors aš neteikiu didelės reikšmės astrologijai, negaliu būti visiškai tikras, kad ji neveikia. Ne veltui tikėjimas priešpriešinamas žinojimui. Tikėti(s) – tai pasiduoti jausmui, kurio negali pagrįsti racionaliu protu, gali tik pabandyti tai daryti. Į kitokius požiūrius žvelgiu tolerantiškai, tad ir įvairiuose naujuose ritualuose neįžvelgiu nieko bloga, ypač jei jie teikia žmogui vidinio pasitenkinimo ar ramybės.“

Jei perdėtas organizacinis šurmulys tėra nerimo priedanga, tai kas gi slypi už dažno porų noro, kad vestuvių diena būtų ideali? Čia pašnekovas pasinaudoja balto lapo metafora: „Kai mokykloje pradėdavau rašyti į naują sąsiuvinį, pirmieji lapai visuomet būdavo pavyzdingai tvarkingi. Tam tikra prasme vestuvės yra pirmas bendro gyvenimo lapas, kurį rašant norisi tikėti, kad ir kiti lapai bus taip pat kruopščiai, gražiai ir su meile prirašyti – be klaidų, be išbraukymų.“

Žinoma, psichoterapeutas A. Kurpatovas pasakytų, jog to tikėtis būtų naivu – jokia sutuoktinių pora nepradeda savo šeimyninio gyvenimo tuščiame lape. Mumyse gyvena aibė mitų, tad iš pažiūros į niekieno dar neliestus dviejų vienas kitą mylinčių žmonių santykius genetiškai lyg avansu įsiūta ir baimių, ir neigiamų nuostatų. Anot jo, net šiuolaikinės nuotakos isterija dėl suknelės ir puotos – ne kas kita, o paveldas. Juk nuo vaikystės mums labai gerai žinoma, kad kiekviena pasaka baigiasi vestuvėmis, todėl jom

ms rengiamasi taip, jog net troba braška. Žinote, kaip šį reiškinį vadina A. Kurpatovas? Klasikiniu priešvestuviniu pamišimu.

Laukite tęsinio!

Liepa Butkutė

Leave a Comment